Parmenido Herakleito ir pitagorininkų būties samprata

-1-

Filosofija –„išminties meilė“. Pasaulis yra įvairus, jis susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria specialieji mosklai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo sąlygas. Filosofija – tai visų mokslų pirminis šaltinis.

Filosofija, kaip disciplina, atsirado senovės Graikijoje bei formavosi senovės Indijoje bei Kinijoje. Ji žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje pasaulis praranda savaime suprantamybę.

Filosofija skirstoma į tteorinę ir praktinę; teorinė: ontologija- nagrinėja būties teoriją. Maždaug apie 600m. graikų filosofai žengė milžinišką šuolį į priekį ir pajėgė suformuluoti vadinamąją būties ir tapsmo santykio problemą. Problemos esmė paprasta – kasdienėje tirkovėje pastebimas daiktų keitimasis, bet antra vertus, joje yra ir tam tikro pastovumo. Netrukus išpopuliarėja įvairių filosofų mintys bei idėjos, mokslas bei samprotavimai apie būtį ir kitas mosklo sritis. Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis — ttai pasaulis. Tačiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis — pirmiausia regėjimu ir lytėjimu – suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį turinį; pasaulyje matome didžiulę juslėmis suvokiamu daiktų ir reiškinių įvairovę. FFilosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Tad pabandykime panagrinėti Parmenido, Herakleito bei pitagorininkų pamąstymus bei samprotavimus apie būtį, pabandykime išryškinti pagrindinius skirtumus ir panašumus.

Parmenidas suformulavo vadinamąją grynosios būties arba grynojo būsmo doktriną. Parmenido filosofijos pradžia yra svarstymai, ką apskritai reiškia būti. Šią aplinkybę savaime jį daro reflektyvios būties sampratos kūrėją. Pasak Parmenido, būti griežta ir tikslia šio žodžio prasme gali tik tai, kas yra visada, t.y. kas niekada neatsiranda ir niekada neišnyksta. Todėl Parmenidas formuluoja savo garsųjį teiginį – „Būtis yra tai, kas yra. Būtis yra, o nebūties nėra“. Išryškėja trys pagrindinės Parmenido būties teorijos savybės:

o Būtis yra vientisa ir nedaloma. Jeigu būtis būtų daloma, jos dalis vieną nuo kitos turėtų skirti tarpai, o jjie yra nebūtis, kurios nėra.

o Būtis yra nekintanti ir amžina. Jeigu būtis būtų neamžina, ji turėtų iš ko nors atsirasti. O tai galėtų būti tik nebūtis, kurios nėra.

-2-

o Būtis yra mąstoma ir pažini, o nebūtis – ne, kadangi negalima pažinti ir mąstyti to, ko nėra.

Tokiu būdu Parmenidas galutinai suformuluoja būties klausimą. Pagrindinį visos Vakarų Filosofijos klausimą ir dėl tos priežasties neretai laikomas tikruoju šios filosofijos pradininku. Iš jo būties teorijos paaiškėja, kad būtis negali būti tapatinama su jokiu pasaulio daiktu. Ji apskritai nnėra joks esinys. „Būti“ veikiau galima laikyti savotiška kriterijų arba atskaitos taškų sistema, leidžiančia apmąstyti bet kurį dalyką iš amžinybės perspektyvos. Parmenidas būties sampratą iki galo dar nebuvo visiškai išgryninta, bet vis dėlto ji yra visos vėlesnės metafizikos atramos taškas. Pats Parmenidas būti dar tapatino su tobulai apvaliu medžiaginiu rutuliu, kurį vadino sfera. Vis dėlto jo būties teorija faktiškai buvo pirmasis iššūkis kasdienei mąstysenai, nes ši teorija iš tikrųjų neigia judėjimo ir keitimosi galimybę .Kaip tik todėl Parmenido teorija buvo pirmoji filosofinė teorija, kurią prireikė ginti nuo kritikos. Netrukus subrendo naujos filosofinės problemos ir atsirado naujų teorijų, tų teorijų buvo daug, ir tas pačias problemas jos sprendė tiesiog priešingai.

Viena iš teorijų buvo Herakleito, kuri vėliau susirėmė su Parmenido. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir problemiška. Tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas. Herakleitas vadinamas tamsiuoju, yra absoliutaus tapsmo doktrinos kūrėjas. Jis teigia, jog kintamumas yra esminis tikrovės grožis, ir šią savo nuostatą formuluoja žinomais aforizmais „Viskas kinta“ ir „Negalima įbristi į tą pačią upę du kartus“. Tas vanduo kiekvieną kartą atsinaujina. Pasaulio pradu Herakleitas laiko judriausią elementą – ugnį. Jis savo fragmentais kalba apie dvigubą ugnies kelią – aukštyn ir žžemyn. Čia jis iš esmės dėsto Antikos pasaulyje amžinojo grįžimo teoriją, pasak kurios, pasaulis išsirutulioja iš ugninio chaoso ir, perėjęs savo raidos ciklą, sudega kosminiame gaisre, kad po to iki smulkmenų atsikartotų iš naujo. Tai amžinojo grįžimo teorija.

Be amžinojo grįžimo teorijos Herakleitas sukūrė dar vieną fundamentalią logoso teoriją.Taigi logosas yra pasaulinis arba kosminis protas, kuris lemia racionalią pasaulio sąrangą, o pasaulio radimas iš chaoso paverčia protingu ir kryptingu procesu, kuriame nėra vietos atsitiktinumui.

Logoso teorija savo ruožtu yra pagrindas, leidęs Herakleitui teoriškai pagrįsti išminčiaus sampratą. Pasak Herakleito, kadangi pasaulį valdo dieviškasis logosas, tai pasaulis iš esmės yra harmoningas ir gražus, tačiau ši harmonija yra paslėpta ir įžvelgiama toli gražu ne kiekvienam, nes pasaulyje tapsmo ir formavimosi jėga yra dialektinė

-3-

priešybių vienybė ir kova. Ši kova pasireiškia, kaip nuolatinis konfliktas ir todėl išoriškai atrodo kaip pasaulyje egzistuojančios nedarnos priežastis. Pasak Herakleito iš tikrųjų šių priešybių kova yra būtina, nes be dienos nebūtų nakties, be gėrio – blogio .Šią išvadą Herakleitas apibūdina jog „karas yra visų daiktų tėvas“. Tačiau priešybių kovos būtinumą suvokia tik ypatinga grupė žmonių – išminčiai, kurie ne tik supranta, jog ši kova yra amžinojo logoso arba proto įsikūnijimas, bet svarbiausia jie sugeba nusilenkti šiam logosui ir gyventi pagal jjo reikalavimus. Herakleitas teigė,jog būtis yra kintanti ir įvairi. Jis daiktuose matė vien įvairovę ir kaitą, pabrėždavo juose slypinčius prieštaravimus, jis teigė ,jog priešybė slypi pačioje būties prigimtyje, Parmenidas su tuo negalėjo sutikti. Jis buvo įsitikinęs,jog priešybė paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra priešingi ,vadinasi jie nėra teisingas būties vaizdas. Herakleito ir Parmenido ginčas turėjo epochinę reikšmę ir baigėsi Parmenido pergale.Vėlesnioji filosofų karta mėgino derinti Parmenido ir Herakleito teorijas, nors pirmenybė buvo teikiama Parmenidui.

– geometrijos pasaulis. Kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ – tai garsiausia pitagorininkų tezė. Kitaip sakant pasaulio pradas yra skaičius. Matematinės ir akustinės idėjos nulemia pitagorininkų filosofijos bendruosius bruožus. Visur susidurdami su skaičiumi kaip dalykų savybes lemiačiu veiksniu, matydami, kaip skaičiaus dėka randasi erdvinės figūros, girdėdami, kaip jis kuria garsų harmoniją, jie taip patikėjo jo svarba, jog į klausimą iš ko atsiranda pasaulis ir kas yra jo pradas, sakydavo, kad tai yra skaičius.

Pasaulis turi būti dėkingas skaičiui už ssavo pavidalą ir tvarką, skaičius yra „gyvenimo principas ir vadovas“. Skaičius jie laikė visos gamtos pradu, pirminiai skaičiai jiems buvo būties pradai, visą dangaus skliautą jie aiškino kaip harmoniją ir skaičių. Ši paradoksali teorija pitagorininkams atrodė savaime suprantama. Atrodo, kad pitagorininkų

-4-

mokslininkai iki penkto amžiaus pabaigos, nebuvo suformulavę vientisos savo teorijos. Jie teigė, jog esą daiktuose tikra yra tik jų kiekybiniai požymiai. Nuosekliai laikydamiesi šio požymio, pitagorininkai ėjo dar toliau: daiktai neturi kitų savybių, tik geometrinę formą; šitą mintį jie ggalėjo pasakyti žodžiais „viskas yra skaičius“. Visi regimi kūnai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išvksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini, — kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikrąja, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama bbūtimi yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Tačiau juslėmis suvokiami daiktai, priešingai tam, ką teigė elėjiečiai, nors ir laikini nėra iliuziški — juk jie sudaryti iš tikrosios būties dalelių.Pitagorininkų filosofinės idėjos turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Norėčiau paminėti, jog Parmenido, Herakleito bei pitagorininkų samprotavimai apie būtį yra labai skirtingi. Parmenidas teigia, jog būtis amžina, nekintama, nejudri, nedaloma. Būtis ir mintis yra neatskiriamos. Būtis – tai kas egzistuoja, o to, ko nėra, negalima ir pažinti. Pažinimo metodų formulavimas : dedukcinis, juslinis. Parmenido nuomone būtis yra pastovi. Herakleitas neigia pastovią būtį ir besąlygiškų dalykų buvimą. Pastovus yra tik pats kintamumas. Nėra nieko pastovaus. Pasaulis išsirutuliojo iš ugnies, chaoso. Jis teigia ir pripažįsta, kad iki pasaulio atsiradimo buvo nebūtis. Tai nuneigia Parmenidas. HHeraklitas teigia, jog niekur nėra aiškios ribos, ugnis – pasaulio pradas. Visi būtį laikė harmoninga, tačiau Herakleitas harmoniją suvokė kaip priešingybių sintezę. Parmenido nuomone būtis yra ribota, laikė ją panašia į rutulį, baigtine figūra, pitagorinikai būčiai taip pat priskyrė geometrinę formą. Pitagorininkai matė, kas yra už tos formos, o Permanidas neigė už jos kažką esant. Pitagorininkai pripažino fantaziją, kas prieštarauja Permanidui, kuris pripažino tik tai , kas yra. Būties harmoningumas pagal Parmenidą yra vientisas, nedalomas. Pitagorininkai apribojo būtį ir nebūtį, jjie viską kildino iš skaičiaus. Pripažindami apeironą ir peirasą, kaip du lygeverčius pradus, kaip būtį ir nebūtį (beribę tuštumą) jie prieštarauja Permanidui , nes jis nebūties apskritai nepripažino. Tačiau panašumas yra toks, kad tiek Permanidas , tiek pitagorininkai būtį laikė pastovia. Pitagorininkai būtį padalino į apeironą ir peirosą, o Parmenidas apskritai nepripažino būties dalinimo, nes ji, anot jo, yra nedaloma, kadangi tada atsirastų nebūtis.

Literatūra:

Parmenidas.Apie gamtą./Filosofijos chrestomatija.Antika.

Pitagoras.Liudijimai.

Parmenidas .Apie gamta.Estetikos istorijos antologija.

Tatarkiewicz W.Filosofijos istorija

Nekrašas E. Filosofijos įvadas.

-1-

Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę; teorinė: ontologija- nagrinėja būties teoriją. Maždaug apie 600m. graikų filosofai žengė milžinišką šuolį į priekį ir pajėgė suformuluoti vadinamąją būties ir tapsmo santykio problemą. Problemos esmė paprasta – kasdienėje tirkovėje pastebimas daiktų keitimasis, bet antra vertus, joje yra ir tam tikro pastovumo. NNetrukus išpopuliarėja įvairių filosofų mintys bei idėjos, mokslas bei samprotavimai apie būtį ir kitas mosklo sritis. Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis — tai pasaulis. Tačiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis — pirmiausia regėjimu ir lytėjimu – suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį turinį; pasaulyje matome didžiulę juslėmis suvokiamu daiktų ir reiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Tad pabandykime panagrinėti Parmenido, Herakleito bei pitagorininkų pamąstymus bei samprotavimus apie būtį, pabandykime išryškinti pagrindinius skirtumus ir panašumus.

o Būtis yra vientisa ir nedaloma. Jeigu būtis būtų daloma, jos dalis vieną nuo kitos turėtų skirti tarpai, o jie yra nebūtis, kurios nėra.

o Būtis yyra nekintanti ir amžina. Jeigu būtis būtų neamžina, ji turėtų iš ko nors atsirasti. O tai galėtų būti tik nebūtis, kurios nėra.

-2-

o Būtis yra mąstoma ir pažini, o nebūtis – ne, kadangi negalima pažinti ir mąstyti to, ko nėra.

Tokiu būdu Parmenidas galutinai suformuluoja būties klausimą. Pagrindinį visos Vakarų Filosofijos klausimą ir dėl tos priežasties neretai laikomas tikruoju šios filosofijos pradininku. Iš jo būties teorijos paaiškėja, kad būtis negali būti tapatinama su jokiu pasaulio daiktu. Ji apskritai nėra joks esinys. „Būti“ veikiau galima laikyti savotiška kriterijų arba atskaitos taškų sistema, leidžiančia apmąstyti bet kurį dalyką iš amžinybės perspektyvos. Parmenidas būties sampratą iki galo dar nebuvo visiškai išgryninta, bet vis dėlto ji yra visos vėlesnės metafizikos atramos taškas. Pats Parmenidas būti dar tapatino su tobulai apvaliu medžiaginiu rutuliu, kurį vadino sfera. Vis dėlto jo būties teorija faktiškai buvo pirmasis iššūkis kasdienei mąstysenai, nes ši teorija iš tikrųjų neigia judėjimo ir keitimosi galimybę .Kaip tik todėl Parmenido teorija buvo pirmoji filosofinė teorija, kurią prireikė ginti nuo kritikos. Netrukus subrendo naujos filosofinės problemos ir atsirado naujų teorijų, tų teorijų buvo daug, ir tas pačias problemas jos sprendė tiesiog priešingai.

Viena iš teorijų buvo Herakleito, kuri vėliau susirėmė su Parmenido. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir problemiška. Tai

buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas. Herakleitas vadinamas tamsiuoju, yra absoliutaus tapsmo doktrinos kūrėjas. Jis teigia, jog kintamumas yra esminis tikrovės grožis, ir šią savo nuostatą formuluoja žinomais aforizmais „Viskas kinta“ ir „Negalima įbristi į tą pačią upę du kartus“. Tas vanduo kiekvieną kartą atsinaujina. Pasaulio pradu Herakleitas laiko judriausią elementą – ugnį. Jis savo fragmentais kalba apie dvigubą ugnies kelią – aukštyn ir žemyn. Čia jis iš esmės ddėsto Antikos pasaulyje amžinojo grįžimo teoriją, pasak kurios, pasaulis išsirutulioja iš ugninio chaoso ir, perėjęs savo raidos ciklą, sudega kosminiame gaisre, kad po to iki smulkmenų atsikartotų iš naujo. Tai amžinojo grįžimo teorija.

Logoso teorija savo ruožtu yra pagrindas, leidęs Herakleitui teoriškai pagrįsti išminčiaus sampratą. PPasak Herakleito, kadangi pasaulį valdo dieviškasis logosas, tai pasaulis iš esmės yra harmoningas ir gražus, tačiau ši harmonija yra paslėpta ir įžvelgiama toli gražu ne kiekvienam, nes pasaulyje tapsmo ir formavimosi jėga yra dialektinė

-3-

priešybių vienybė ir kova. Ši kova ppasireiškia, kaip nuolatinis konfliktas ir todėl išoriškai atrodo kaip pasaulyje egzistuojančios nedarnos priežastis. Pasak Herakleito iš tikrųjų šių priešybių kova yra būtina, nes be dienos nebūtų nakties, be gėrio – blogio .Šią išvadą Herakleitas apibūdina jog „karas yra visų daiktų tėvas“. Tačiau priešybių kovos būtinumą suvokia tik ypatinga grupė žmonių – išminčiai, kurie ne tik supranta, jog ši kova yra amžinojo logoso arba proto įsikūnijimas, bet svarbiausia jie sugeba nusilenkti šiam logosui ir gyventi pagal jo reikalavimus. Herakleitas teigė,jog būtis yra kintanti ir įvairi. Jis daiktuose matė vien įvairovę ir kaitą, pabrėždavo juose slypinčius prieštaravimus, jis teigė ,jog priešybė slypi pačioje būties prigimtyje, Parmenidas su tuo negalėjo sutikti. Jis buvo įsitikinęs,jog priešybė paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra priešingi ,,vadinasi jie nėra teisingas būties vaizdas. Herakleito ir Parmenido ginčas turėjo epochinę reikšmę ir baigėsi Parmenido pergale.Vėlesnioji filosofų karta mėgino derinti Parmenido ir Herakleito teorijas, nors pirmenybė buvo teikiama Parmenidui.

Tuo pat metu reiškėsi vakarinėse jonėnų kolonijose italų filosofų grupė – pitagorininkai, kurią buvo įkuręs Pitagoras. Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakų ir amžininkų pažiūras. Žinojo ir tai, kad Anaksimandras į klausimą ,kas yra daiktų pradas atsake taip : juo yra apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Pitagorininkai beribės būties ( apeirono )) sanprata papildė ribos ( peiroso ) sanprata. Ta riba yra pirmiausia geometrine forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du lygeverčiai pasaulio pradai. Riba gina daiktus nuo beribės tuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtą geometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Ši mintis buvo didelis žingsnis į priekį. Pitagorininkų kosmosas – stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta – tai tam tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai . Jų pasaulis – geometrijos pasaulis. Kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ – tai garsiausia pitagorininkų tezė. Kitaip sakant pasaulio pradas yra skaičius. Matematinės ir akustinės idėjos nulemia pitagorininkų filosofijos bendruosius bruožus. Visur susidurdami su skaičiumi kaip dalykų savybes lemiačiu veiksniu, matydami, kaip skaičiaus dėka randasi erdvinės figūros, girdėdami, kaip jis kuria garsų harmoniją, jie taip patikėjo jo svarba, jog į klausimą iš ko atsiranda pasaulis ir kas yra jo pradas, sakydavo, kad tai yra skaičius.

Pasaulis turi būti dėkingas skaičiui už savo pavidalą ir tvarką, skaičius yra „gyvenimo principas ir vadovas“. Skaičius jie laikė visos gamtos pradu, pirminiai skaičiai jiems buvo būties pradai, visą dangaus skliautą jie aiškino kaip harmoniją ir skaičių. Ši paradoksali teorija pitagorininkams atrodė savaime suprantama. Atrodo, kad pitagorininkų

-4-

mokslininkai iki penkto amžiaus ppabaigos, nebuvo suformulavę vientisos savo teorijos. Jie teigė, jog esą daiktuose tikra yra tik jų kiekybiniai požymiai. Nuosekliai laikydamiesi šio požymio, pitagorininkai ėjo dar toliau: daiktai neturi kitų savybių, tik geometrinę formą; šitą mintį jie galėjo pasakyti žodžiais „viskas yra skaičius“. Visi regimi kūnai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išvksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini, — kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikrąja, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama būtimi yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Tačiau juslėmis suvokiami daiktai, priešingai tam, ką teigė elėjiečiai, nors ir laikini nėra iliuziški — juk jie sudaryti iš tikrosios būties dalelių.Pitagorininkų filosofinės idėjos turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Norėčiau paminėti, jog Parmenido, Herakleito bei pitagorininkų samprotavimai apie būtį yra labai skirtingi. Parmenidas teigia, jog būtis amžina, nekintama, nejudri, nedaloma. Būtis ir mintis yra neatskiriamos. Būtis – tai kas egzistuoja, o to, ko nėra, negalima ir pažinti. Pažinimo metodų formulavimas : dedukcinis, juslinis. Parmenido nuomone būtis yra pastovi. Herakleitas neigia pastovią būtį ir besąlygiškų dalykų buvimą. Pastovus yra tik pats kintamumas. Nėra nieko pastovaus. Pasaulis išsirutuliojo iš ugnies, chaoso. Jis teigia ir pripažįsta, kad iki pasaulio atsiradimo buvo nebūtis. Tai nuneigia Parmenidas. Heraklitas teigia, jog niekur nėra aaiškios ribos, ugnis – pasaulio pradas. Visi būtį laikė harmoninga, tačiau Herakleitas harmoniją suvokė kaip priešingybių sintezę. Parmenido nuomone būtis yra ribota, laikė ją panašia į rutulį, baigtine figūra, pitagorinikai būčiai taip pat priskyrė geometrinę formą. Pitagorininkai matė, kas yra už tos formos, o Permanidas neigė už jos kažką esant. Pitagorininkai pripažino fantaziją, kas prieštarauja Permanidui, kuris pripažino tik tai , kas yra. Būties harmoningumas pagal Parmenidą yra vientisas, nedalomas. Pitagorininkai apribojo būtį ir nebūtį, jie viską kildino iš skaičiaus. Pripažindami apeironą ir peirasą, kaip du lygeverčius pradus, kaip būtį ir nebūtį (beribę tuštumą) jie prieštarauja Permanidui , nes jis nebūties apskritai nepripažino. Tačiau panašumas yra toks, kad tiek Permanidas , tiek pitagorininkai būtį laikė pastovia. Pitagorininkai būtį padalino į apeironą ir peirosą, o Parmenidas apskritai nepripažino būties dalinimo, nes ji, anot jo, yra nedaloma, kadangi tada atsirastų nebūtis.

Literatūra:

Parmenidas.Apie gamtą./Filosofijos chrestomatija.Antika.

Pitagoras.Liudijimai.

Parmenidas .Apie gamta.Estetikos istorijos antologija.

Tatarkiewicz W.Filosofijos istorija

Nekrašas E. Filosofijos įvadas.

-1-

Filosofija, kaip disciplina, atsirado senovės Graikijoje bei

formavosi senovės Indijoje bei Kinijoje. Ji žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje pasaulis praranda savaime suprantamybę.

Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę; teorinė: ontologija- nagrinėja būties teoriją. Maždaug apie 600m. graikų filosofai žengė milžinišką šuolį į priekį ir pajėgė suformuluoti vadinamąją būties ir tapsmo santykio problemą. Problemos esmė paprasta – kasdienėje tirkovėje pastebimas daiktų keitimasis, bet antra vertus, joje yra ir tam tikro pastovumo. Netrukus išpopuliarėja įvairių filosofų mintys bbei idėjos, mokslas bei samprotavimai apie būtį ir kitas mosklo sritis. Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis — tai pasaulis. Tačiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis — pirmiausia regėjimu ir lytėjimu – suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį turinį; pasaulyje matome didžiulę juslėmis suvokiamu daiktų ir reiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas daiktų ir reiškinių įvairovėje vvisada ieško vienovės. Tad pabandykime panagrinėti Parmenido, Herakleito bei pitagorininkų pamąstymus bei samprotavimus apie būtį, pabandykime išryškinti pagrindinius skirtumus ir panašumus.

Parmenidas suformulavo vadinamąją grynosios būties arba grynojo būsmo doktriną. Parmenido filosofijos pradžia yra svarstymai, ką apskritai reiškia būti. Šią aplinkybę ssavaime jį daro reflektyvios būties sampratos kūrėją. Pasak Parmenido, būti griežta ir tikslia šio žodžio prasme gali tik tai, kas yra visada, t.y. kas niekada neatsiranda ir niekada neišnyksta. Todėl Parmenidas formuluoja savo garsųjį teiginį – „Būtis yra tai, kas yra. Būtis yra, o nebūties nėra“. Išryškėja trys pagrindinės Parmenido būties teorijos savybės:

o Būtis yra vientisa ir nedaloma. Jeigu būtis būtų daloma, jos dalis vieną nuo kitos turėtų skirti tarpai, o jie yra nebūtis, kurios nėra.

o Būtis yra nekintanti ir amžina. Jeigu būtis būtų neamžina, ji turėtų iš ko nors atsirasti. O tai galėtų būti tik nebūtis, kurios nėra.

-2-

o Būtis yra mąstoma ir pažini, o nebūtis – ne, kadangi negalima pažinti ir mąstyti to, ko nėra.

Tokiu būdu Parmenidas galutinai suformuluoja būties klausimą. Pagrindinį vvisos Vakarų Filosofijos klausimą ir dėl tos priežasties neretai laikomas tikruoju šios filosofijos pradininku. Iš jo būties teorijos paaiškėja, kad būtis negali būti tapatinama su jokiu pasaulio daiktu. Ji apskritai nėra joks esinys. „Būti“ veikiau galima laikyti savotiška kriterijų arba atskaitos taškų sistema, leidžiančia apmąstyti bet kurį dalyką iš amžinybės perspektyvos. Parmenidas būties sampratą iki galo dar nebuvo visiškai išgryninta, bet vis dėlto ji yra visos vėlesnės metafizikos atramos taškas. Pats Parmenidas būti dar tapatino su tobulai apvaliu medžiaginiu rutuliu, kkurį vadino sfera. Vis dėlto jo būties teorija faktiškai buvo pirmasis iššūkis kasdienei mąstysenai, nes ši teorija iš tikrųjų neigia judėjimo ir keitimosi galimybę .Kaip tik todėl Parmenido teorija buvo pirmoji filosofinė teorija, kurią prireikė ginti nuo kritikos. Netrukus subrendo naujos filosofinės problemos ir atsirado naujų teorijų, tų teorijų buvo daug, ir tas pačias problemas jos sprendė tiesiog priešingai.

Viena iš teorijų buvo Herakleito, kuri vėliau susirėmė su Parmenido. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir problemiška. Tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas. Herakleitas vadinamas tamsiuoju, yra absoliutaus tapsmo doktrinos kūrėjas. Jis teigia, jog kintamumas yra esminis tikrovės grožis, ir šią savo nuostatą formuluoja žinomais aforizmais „Viskas kinta“ ir „Negalima įbristi į tą pačią upę du kartus“. Tas vanduo kiekvieną kartą atsinaujina. Pasaulio pradu Herakleitas laiko judriausią elementą – ugnį. Jis savo fragmentais kalba apie dvigubą ugnies kelią – aukštyn ir žemyn. Čia jis iš esmės dėsto Antikos pasaulyje amžinojo grįžimo teoriją, pasak kurios, pasaulis išsirutulioja iš ugninio chaoso ir, perėjęs savo raidos ciklą, sudega kosminiame gaisre, kad po to iki smulkmenų atsikartotų iš naujo. Tai amžinojo grįžimo teorija.

Be amžinojo grįžimo teorijos Herakleitas sukūrė dar vieną fundamentalią logoso teoriją.Taigi logosas yyra pasaulinis arba kosminis protas, kuris lemia racionalią pasaulio sąrangą, o pasaulio radimas iš chaoso paverčia protingu ir kryptingu procesu, kuriame nėra vietos atsitiktinumui.

-3-

priešybių vienybė ir kova. Ši kova pasireiškia, kaip nuolatinis konfliktas ir todėl išoriškai atrodo kaip pasaulyje egzistuojančios nedarnos priežastis. Pasak Herakleito iš tikrųjų šių priešybių kova yra būtina, nes be dienos nebūtų nakties, be gėrio – blogio .Šią išvadą Herakleitas apibūdina jog „karas yra visų daiktų tėvas“. Tačiau priešybių kovos būtinumą suvokia tik ypatinga grupė žmonių – išminčiai, kurie ne tik supranta, jog ši kova yra amžinojo logoso arba proto įsikūnijimas, bet svarbiausia jie sugeba nusilenkti šiam logosui ir gyventi pagal jo reikalavimus. Herakleitas teigė,jog būtis yra kintanti ir įvairi. Jis daiktuose matė vien įvairovę ir kaitą, pabrėždavo juose slypinčius prieštaravimus, jis teigė ,jog priešybė slypi pačioje būties prigimtyje, Parmenidas su tuo negalėjo sutikti. Jis buvo įsitikinęs,jog priešybė paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra priešingi ,vadinasi jie nėra teisingas būties vvaizdas. Herakleito ir Parmenido ginčas turėjo epochinę reikšmę ir baigėsi Parmenido pergale.Vėlesnioji filosofų karta mėgino derinti Parmenido ir Herakleito teorijas, nors pirmenybė buvo teikiama Parmenidui.

Tuo pat metu reiškėsi vakarinėse jonėnų kolonijose italų filosofų grupė – pitagorininkai, kurią buvo įkuręs Pitagoras. Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakų ir amžininkų pažiūras. Žinojo ir tai, kad Anaksimandras į klausimą ,kas yra daiktų pradas atsake taip : juo yra apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Pitagorininkai beribės būties ( apeirono ) sanprata papildė ribos ( peiroso ) sanprata. Ta riba yra pirmiausia geometrine forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du lygeverčiai pasaulio pradai. Riba gina daiktus nuo beribės tuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtą geometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Ši mintis buvo didelis žingsnis į priekį. Pitagorininkų kosmosas – stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta – tai tam tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai . Jų pasaulis – geometrijos pasaulis. Kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ – tai garsiausia pitagorininkų tezė. Kitaip sakant pasaulio pradas yra skaičius. Matematinės ir akustinės idėjos nulemia pitagorininkų filosofijos bendruosius bruožus. Visur susidurdami su skaičiumi kaip dalykų savybes lemiačiu veiksniu, matydami, kaip skaičiaus dėka randasi erdvinės figūros, girdėdami, kaip jis kuria

garsų harmoniją, jie taip patikėjo jo svarba, jog į klausimą iš ko atsiranda pasaulis ir kas yra jo pradas, sakydavo, kad tai yra skaičius.

-4-

mokslininkai iki penkto amžiaus pabaigos, nebuvo suformulavę vientisos savo tteorijos. Jie teigė, jog esą daiktuose tikra yra tik jų kiekybiniai požymiai. Nuosekliai laikydamiesi šio požymio, pitagorininkai ėjo dar toliau: daiktai neturi kitų savybių, tik geometrinę formą; šitą mintį jie galėjo pasakyti žodžiais „viskas yra skaičius“. Visi regimi kūnai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išvksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini, — kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikrąja, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama būtimi yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Tačiau juslėmis suvokiami ddaiktai, priešingai tam, ką teigė elėjiečiai, nors ir laikini nėra iliuziški — juk jie sudaryti iš tikrosios būties dalelių.Pitagorininkų filosofinės idėjos turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Norėčiau paminėti, jog Parmenido, Herakleito bei pitagorininkų samprotavimai apie būtį yra labai skirtingi. PParmenidas teigia, jog būtis amžina, nekintama, nejudri, nedaloma. Būtis ir mintis yra neatskiriamos. Būtis – tai kas egzistuoja, o to, ko nėra, negalima ir pažinti. Pažinimo metodų formulavimas : dedukcinis, juslinis. Parmenido nuomone būtis yra pastovi. Herakleitas neigia pastovią būtį ir besąlygiškų dalykų buvimą. Pastovus yra tik pats kintamumas. Nėra nieko pastovaus. Pasaulis išsirutuliojo iš ugnies, chaoso. Jis teigia ir pripažįsta, kad iki pasaulio atsiradimo buvo nebūtis. Tai nuneigia Parmenidas. Heraklitas teigia, jog niekur nėra aiškios ribos, ugnis – pasaulio pradas. Visi būtį laikė harmoninga, tačiau Herakleitas harmoniją suvokė kaip priešingybių sintezę. Parmenido nuomone būtis yra ribota, laikė ją panašia į rutulį, baigtine figūra, pitagorinikai būčiai taip pat priskyrė geometrinę formą. Pitagorininkai matė, kas yra už tos formos, o Permanidas nneigė už jos kažką esant. Pitagorininkai pripažino fantaziją, kas prieštarauja Permanidui, kuris pripažino tik tai , kas yra. Būties harmoningumas pagal Parmenidą yra vientisas, nedalomas. Pitagorininkai apribojo būtį ir nebūtį, jie viską kildino iš skaičiaus. Pripažindami apeironą ir peirasą, kaip du lygeverčius pradus, kaip būtį ir nebūtį (beribę tuštumą) jie prieštarauja Permanidui , nes jis nebūties apskritai nepripažino. Tačiau panašumas yra toks, kad tiek Permanidas , tiek pitagorininkai būtį laikė pastovia. Pitagorininkai būtį padalino į apeironą ir peirosą, o Parmenidas aapskritai nepripažino būties dalinimo, nes ji, anot jo, yra nedaloma, kadangi tada atsirastų nebūtis.

Literatūra:

Parmenidas.Apie gamtą./Filosofijos chrestomatija.Antika.

Pitagoras.Liudijimai.

Parmenidas .Apie gamta.Estetikos istorijos antologija.

Tatarkiewicz W.Filosofijos istorija

Nekrašas E. Filosofijos įvadas.