pasaulio murmesys

Įvadas

Kalba nėra tiesiog žmonių susitartas kodas paverčiantis mūsų patirtis lygiavertėmis ir tinkamomis mainams, bet žmonių kalba suvoktina kylanti iš gamtos gaudimo – murmesio, kurį skleidžia gyvūnai ir galiausiai visi esantys ir reguojantys daiktai. Savo kodų bangomis mes sužinome ne tik su žmonėmis koduotojais, bet ir su gamtos giesme, skundu, su kakofonija.

3

INFORMACIJA IR TRIUKŠMAS

Mes bendraujame, kalbėdami akis į akį ir telefonu, taip pat įrašę, parašę arba išspausdinę žodžius. Per juos perteikiame informacija kalbos kodais. Taip pat perteikiame informaciją ir kūno judesių kkalba – gestais, pozomis, veido išraiška, įvairiai kvėpuodami, atsidūsėdami ir liesdami vienas kitą.

Šneka neišvengia užsikirtimų, netaisyklingos tarties, dialektinių akcentų ar disfonijos. Mašinraštis ir spauda yra sugalvoti tam, kad padėtų išvegti kakografijos, tačiau kiekvienoje knygoje pastebime taip neryškiai atspaustų raidžių bei žodžių, kad jie būna veikiau nenuspėjami nei matomi. Garso įrašai ir radijo bei televizijos transliacija yra išrasti tam, kad padėtų išvengti kakofonijos, bet gali pasitaikyti elektros iškrovų, ryšio pertrūkių bei trukdžių; visuomet esama triukšmo fono.

Įsijungti į komunikaciją reiškia atsisijoti žinią iiš foninio triukšmo ir iš triukšmo, kuris tai žiniai savaime būdingas. Komunikacija – tai kova su trukdymu ir sumaištimi.

KOMUNIKACIJA IR PRIEŠPRIEŠA

Komunikacija nuo klasikinės antikos suprantama kaip agonas, kaip pašnekovų priešprieša. Komunikacija vyksta per diskursą, tai yra klausimo ir atsakymo, teiginio iir preištaravimo dialektiką, dėl kurios pašnekovai atsiduria opozicijoje.

Komunikacija suprantama kaip preivartos tąsa, tačiau vygdoma kitomis priemonėmis. Michelis Serresas įrodinėja, jog iš tikrųjų bet kokia komunikacija naudoja jėgą, siekdama priešintis ir nutildyti kitą, tačiau tai nėra klausimo ir atsakymo, teiginio ir užginčijimo dialektika, nes čia pašnekovai nustatinėja veinas kito pozicijas ir tarpusavio skirtumus.

Kalbėtojas ir klausytojas dialogo metu tam tikru ritmu keičiasi vaidmenimis, šaltinis tampa recepientu, o recepientas – šaltiniu; kitas tampa to paties variantu. Diskursija – tai ne kova; konfrontaciją ji pakeičia mainais.

Tačiau kai du invalidai atsisako preivartos ir ima komunikuoti, jie pardeda ne komunikaciją ir prievartą pašaliečių atžvilgiu. Kiekvienas invalidų pokalbis yra ardomojo pobūdžio, – jis griauna kokią nors įsigalėjusią tvarką, įsigalėjusią vertybių sistemą ar pažeidžia kieno nors teisėtus iinteresus.

Esama pašaliečių suinteresuotų sutrukdyti mums komunikuoti apskritai. Jie tai daro užpildydami laiką bei erdvę nerelevantiškais ir prieštaringais pranešimais, triukšmu.

4

Kai mums nepavyksta komunikuoti, mes kviečiamės į pagalbą pašaliečius. Descartes¢as kreipiasi į didįjį pašalietį, į Dievą, ir tik paskui imasi klausimo ar egzistuoja kitų protai ir kaip su jais galima komunikuoti. Sokratas, kuris filosofiją savokų skaidrintoja, neprivalančia perteikti doktrinos, kaip ir filosofai analitikai, kaip ir nesenų laikų filosofai fregmatikai, padarė ją komunikacijos lengvintoja. Sokratas, buvęs kareivis, tapęs visuomenei tarnaujančiu filosofu, kovojo prieš ttauškalus ir prieš barbarus, kurie yra tikrieji tiesos priešai.

Tačiau Michelis Serresas Sokrato pastangą interpretuoja taip: pašalinti triukšmą racionalioje bendruomenėje reiškia paversti jį kova prieš pasaulio gaudesį, o kovą preiš pašalietį – kova prieš empiriką.

SIGNIFIKATAS, SIGNIFIKANATAS, REFERENTAS

Komunikuoti – vadinasi, suprasti, jog skleidžiamas signalas kalbėtojui ir klausytojui reiškia tą patį. Skleidžiamas signalas reiškia tą patį, ką ir anksčiau paskleistasis. Sutartinių signifikantų reikšmė skirtingu laiku ir skirtigose vietose atpažįstama kaip tapati; Husserlis išraiškų reikšmę apibūdina kaip idealią.

Kalboje žodis nepasitaiko pirmą ar paskutinį kartą. Žodis turi reikšmę tik jeigu gali būti pakartotas. Kai žodis nukalamas pirmąsyk, kad galėtų įeiti į kalbos vartoseną, privalo pasirodyti jau priklausęs tos kalbos struktūroms, paradingoms ir formulavimo taisyklėms.

Ne tik signifikacija, bet ir signifikantas yra idealus. Girdėti garsus kaip žodžius, girdėti triukšme signalus ir klausytis tiktai diferencinio bruožo, pagal susitarimą darančio garsą aiškia konkrečios kalbos fonetinės sistemos fonema. Kaip signifikantas žodis yra abstrakcija ir idealizcijos produktas.

Komunikuoti – tai būti patyrusiam tą dematerializuojančią regą, kuri piešinį regi kaip raštą ir tą dematerializuojančią klausą, kuri garsų srautus girdi kaip žodžius bei frazes. Žodinė taip pat ir gestų bei mimikos kalbos signalais paremta komunikacija priklauso nuo to, kaip ugdomi įgūdžiai eliminuoti signalų vidinį triukšmą ir dematerializuoti regą bei klausą.

Kad galėtum komunikuoti su kitu, ppirmiausia reikia terminų, kuriais komunikuojama su veinas kitą keičiančiais savo patirties momentais. Turėti terminą – tai turėti garsų derinį, balsinę išraišką, dematerializuotą kaip signifikantą žodį. Kai žodžiais išreiškiame ką nors kitam,- iš kur žinome, jog komunikacija pavyko? Mes girdime kitą kalbant apie perteiktą patirtį, atsiliepiant į ją, siejant ją su kitomis patirtimis tais terminais, kuriuos ir patys būtume pavartoję. Žodis atsiejamas nuo savo foninio triukšmo, atsiradusio tariant.

5

Maksimaliai pašalinus triukšmą, komunikacija tarp pašnekovų būtų tokia sėkminga, kad jie patys būtų visiškai vienas kitu pakeičiami. Mūsų komunikuojamos reikšmės būdai, kuriais mes nurodome daiktus ir situacijas yra abstraktūs esiniai: pasikartojančios formos. Signifikantai kuriais mes komunikuojame, irgi abstraktūs, universlūs: jie idealūs, bet ir referentai taip pat yra abstraktūs ir idealizuoti esiniai. Jei mūsų žodžiai, mūsų vienas kitam adresuojami signalai, turi referentus, taip esti dėl to, kad daiktai siunčia mums signalus, ar bent jau skleidžia juos apskritai.

Priimti referentų signalus, kad juos galėtumei komunikuoti,- tai ne tas pats kas apčiuopti juos, pajusti jų grūdėtumą, minkštumą bei įtampą, kuriais kiekvienas daiktas atkakliai ir su niekuo nesidalindamas užpildo užimamą vietą. Tai reiškia regėti durų raudonį, girios gūdumą ar lapų kontūrus, kaip sustandartintus raštus, įspaustus į neįžengiamą daiktų tankį. Tik šitoks sulyginantis ir neatpažįstantis suvokimas gali būti komunikuojamas, teigia SSerres¢as. Komunikuoti – tai nurašyti kaip triukšmą ištisą signalų srautą, kuriuos siunčia kiekvieno daikto konkretumas, perspektyvos sąlygoti, išskirtiniai ypatumai.

MIESTAS, MAKSIMALIAI IŠVALYTAS NUO TRIUKŠMO

Mes atsigręžiame vienas į kitą, kad siųstume signalus, kurie gali būti priimami, atpažįstami ir pakartojami, o aplink mus driekiasi dūzgiantis, zvimbiantis, murmantis, traškantis ir gaudžiantis pasaulis. Komunikaciją sukuria praktika abstraktuotis nuo daiktų empirinės dirvos. Pašalinti triukšmą,- vadinasi, sėkmingai priimti žinią. Ją perteikti – tai vėl pasiųsti abstrakčią formą. Abstrakcija išlaikoma komunikacijos priemonėmis.

Bendruomenė, gimstanti komunikuojant yra pašnekovų sąjunga,- pašnekovų, kurie visi yra šiapus, kurie viens kitam nėra Kitas, bet visi – To Paties variantai, draugėn vienijami bendro siekio atremti teršiančio triukšmo potvynį.

Filosofuoti – tai kurti savą filosofiją, tokią filosofiją, kuri tau išnykus ir subyrėtų.

Serres¢o argumentacija verčia jį su triukšmu tapatinti visą empiriškumą. “Izoliuoti idealią formą,- vadinasi, padaryti ją nepriklausomą nuo triukšmo. Triukšmas yra empirinė pranešimo dalis, lygiai kaip empirinis pasaulis yra formos triukšmas”. Racionalistai matematikai, mokslininkai ir stebuklingieji graikai – eliminuoja signalus, siunčiamus empirinių partikuliarybių ir perteikinėja tik apstrakčias idealybes; empirikai susirenka visus trukdymus, kuriuos skleidžia empirinių realigijų partikuliarybės, ir vartoja skirtingus žodžius kiekvienam apskritimui bei kiekvienam balandžiui.

6

Jie – tai piktieji trukdymo genijai, kaktomuša besibrukantys į kiekvieną pastangą komunikuoti neabejotinos informacijos vienetą kitam. “Juo labiau [empirikai] teisūs, tuo

mažiau mes juo girdime; galop jie kelia vien triukšmą”. Empirikai – tai pasaulį valdantys demonai. Bet negali įsisavinti vis daugiaušių efemeriškų tikrinių vardų pasaulio signalams įvardyti: tenka su jais kovoti. “Empirizmas visad būtų teisus, jei neegzistuotų matematika”. Bendruomenė, užmezganti komunikaciją,tikrumo įrodymu turi laikyti tai, jog ji egzistuoja. Bendruomenė, kurios norėti yra mūsų prievolė, nesiekia klausytis nežmogiškų glosolalijų – pasaulio dūzgesio, čirškesio, murmesio, traškėjimo ir gaudimo,- klausytis mirkčiojančių balsų, virpesių bei švogždimo, bet privalo trokšti tobulai suderintos klausos, kad girdėtų kosmoso eerdvėje palydovų transliuojamą matematiką.

Kova, kad būtų sukurtas perregimas intesyvumas, yra grumtynės prieš pasaulio signalų retransletorius. Komunikacija prikauso nuo nekomunikacjos (ir yra jos antroji pusė), tai yra prikauso nuo noro nekomunikuoti ir grumtynių, kad būtų nutildyti empiriniai demonai.

SUSIDŪRIMAS SU KITU

Serres¢as vaizduoja pašnekovus kaip siuntėjus ir gavėjus, kurie pasikeičia funkcijomis. Serres¢as įrodinėja, esą dialogo metu abu pašnekovai “jokiu būdu nėra nėra priešiški”, bet To Paties variantai, nes klausėjas ir atsakovas pasikeičia vaidmenimis,- šaltinis tampa priėmėju, o priėmėjas šaltiniu, it tatai vyksta “tam ttikru ritmu”. Kuo mažiau laiko užtrunka komunikacija, tuo mažiau išeikvojama termodinaminės energijos ir pasitaiko entropijos.

Ką pašnekovas siunčia bei priima ar gali siųsti bei priimti, ką nors teigti,- vadinasi, kam nors siūlyti patvirtinti, užginčyti ar teisti. Pasiūlyti save kaip diskurso subjektą –– tai atsiverti priešpriešai ir diskreditacijai. Tapti diskurso subjektu – tai pavesti save kito valiai. Jau vien pasveikinti kitą reiškia pripažinti jo arba jos teisę į save. Paklausti ar net pasveikinti kitą,- vadinasi, apnuoginti savo neišmanymą, stoką ir skurdą bei prašyti pagalbos tau nesimetriškąjį.

Kreiiptis į ką nors nereiškia papraščiausiai kreiptis į informacijos šaltinį. Laikas, delsiamas tarp teiginio ir atsako,- tai laikas, per kurį kitas, nors ir būdamas čia, prieš tave, atsiduria į ketvirtąjį matmenį.

Įsitraukti į pokalbį su kitu,- vadinasi, sudėti ginklus ir atsisakyti gynybos, atlapoti savo pozicijų vartus, atsiverti kitam. Įsitraukti į pokalbį – tai grumtis su triukšmu. Į pokalbį įsitraukiama tam, kad kitam taptum kitu.

7

PRANEŠIMO TRIUKŠMAS

Mes esame reikalingi kaip veiksmingos naujų sakinių priežastys, naujos informacijos, formuluojamos senais žodžiais, gamintojai. KKokia perregima galėtų būti komunikacija, jeigu ją perduodantys kanalai neturėtų pasipriešinimo: nebūtų melodingo, pompastiško, užsikertančio, tuos sakinius tariančio balso!

Kalba yra stulbinanti galia ribotų žodžių ir gramatinių struktūrų skaičiumi sakyti dar niekad nesakytus sakinius, kurie įvardintų dar iki tol dar nenutikusius įvykius.

Mūsų burnų skleidžiamas triukšmas, užpildantis laiko tarpsnį, per kurį perduodamas pranešimas, komunikuoja daiktų triukšmą arba leidžia atpažinti juos tarp empirinės gausybės. Balsu ištardami kiekvieną mums nušvitusią empirinės detalės įžvalgą ir šiaip įsibraudami į visuotinę slaptažodžių, lozungų ir įsakymų apykaitą, išsiringdami ttam tikrą pašnekovą ir nutraugdami pasakojimą ir aiškinimą tam tikra intonacija. Kiekvienas, manąs, neva mes tiktai keliame triukšmą, iš tiesų yra žmogus, nenorįs klausytis.

Kiap informaciją perteikiančių išraiškų veiksmingos preižastys, mes esame lengvai pakeičiami vienas kitu. Mūsų išskirtinumas ir savybė būti neribotai atpažystamiemsrandasi, girdisi iš mūsų šūksnių ir sumurmėjimų, mūsų juoko ir ašarų: iš gyvenimo triukšmo.

FONO TRIUKŠMAS

Garso izoliacijos ir skaitmeninio įrašo technologijų pažanga žada galimybę visiškai pašalinti foninį triukšmą. Technologija, šalinanti triukšmą, taip pat eliminuoja ir komunikaciją. Jeigu, peržengus tam tikrą foninio triukšmo lygį, tampa nebeįmanoma priimti apibrėžtą signalą, tai ketinimas jį pasiųsti neberealizuojamas be tam tikro iš visų pusių gaubiančio dūzgesio, kuris signalą sustiprintų, įterptų pauzių ir reguliuotų kryptį.

Tai, kad foninis triukšmas yra esminis dalykas komunikacijai, mes suvokiame supratę, jog mūsų kūno komunikacijos sistema priima ne pasyviai atsivėrusi iš anksto užprogramuotus jautrius paviršius išorės stimulams, bet išsiringdama vieną signalą iš gausybės nerelevantiškų ir prieštaringų. Receptorinis organas gali priimti didžiulę signalų įvairovę. Jei priėmėjui komunikacija reiškia iš fono aktyviai išskirti figūrą, tai jos be fono negali nė būti.

8

Komunikacijos teorija fono dūzgesį identifikuoja kaip daugybę nerelevantiškų arba prieštaringų signalų. Pavadinti jį triukšmu – tai laikytis požiūrio, būdingo individui, kurio teleologinė skirtis yra būti idealios respublikos piliečiu,- respublikos, maksimaliai išvalytos nuo gyvenimo triukšmo iir nuo empiriškumo. Mes visiškai kitaip suprasime foninį triukšmą, jei į tarp mūsų sklindančią balsinę raišką pažvelgsime iš evoliucinės biologijos perspektyvos.

Triukšmas analitiškai neišskaidomas, kaip pageidautų komunikacijos teorija, į daugybę signalų, informacijos vienetų, kurie yra nerelevantiški ar prieštarauja veini kitiems. Triukšmas figūruoja kaip skambesys bei balsinė raiška, kurie, nelyginant mūsų girdimas svirplių sparnelių skrebėjimas, nepraneša jokios žinios.

Ir mes taip pat komunikuojame tai, ką komunikuojame, drauge su foniniu triukšmu, ir sykiu komunikuojame foninį triukšmą.

Naudota literatūra

Alphoso Lingis “Nieko bendra neturinčiūjų bedrija”

Baltos lankos 1997

TURINYS

Įvadas……………………….3 psl.

Informacija ir triukšmas………………4 psl.

Komunikacija ir priešprieša…………….4-5 psl.

Signifikatas, signifikantas, referentas………..5-6 psl.

Miestas, maksimaliai išvalytas nuo triukšmo…….6-7 psl.

Susidūrimas su kitu…………………7 psl.

Fono triukšmas……………………8-9 psl.

Naudota literatūra………………….10 psl.