PAŽINIMO PROBLEMA RACIONALISTŲ IR EMPIRISTŲ PAŽINIMO SAMPRATA

1. V. Sezemano pažinimo samprata.

Visa tai, ką individas paveldi iš tėvų ir protėvių, jam įgimta ir šiuo atžvilgiu nepereina nuo jo individualinio patyrimo (pvz., erdvės, laiko, priežastingumo idėjos). Tokiu būdu evoliucinis požiūris leidžia sutaikyti empirizmo ir nativizmo, aposteoriorizmo ir apriorizmo priešingumus. Senovės filosofijoj Aristotelis pirmas iškėlė patyrimo reikšmę pažinimui. Patyrimas leidžia pažinti atskirus konkrečius daiktus, bet kartu eina ir priemone įsigyti induktyviniu būdu ir bendrų žinių. Taip pat stoikai epikūriečiai pripažįsta patyrimo reikšmę. Pastarieji supranta jį grynai sensualistiškai. Scholastinė filosofija, kuri bbuvo linkusi į racionalizmą, nesidomėjo patyrimo problema. Tiktai wilhelmas Ockhamas ir R. Baconas pripažino svarbų vaidmenį pažinime. Naujųjų laikų empirizmo kūrėjas buvo F. Baconas, bet tiktai Locke‘as padėjo empirizmo pažinimo teorijai pagrindus. Prancūzijoje žymiausi empirizmo atstovai buvo Condillacas ir d‘Alembert‘as. Kanto kriticizmas bando suderinti empirizmą su racionalizmu. Empirizmui artimas yra A. Comte‘o pozityvizmas. Mūsų laikais įtakingiausios empirizmo formos yra pozityvizmas, pragmatizmas, ekonomizmas, pagaliau ir R. Avenarijaus sukurtas empiriokriticizmas, kuris stengiasi pagrįsti filosofiją grynuoju patyrimu, atskirtu nuo visų metafizinių prielaidų bei pprietarų. Pagrindinė metafizinė prielaida, nuo kurios mokslinė filosofija turinti atsisakyti, esą skirtumas tarp psichinių ir fizinių reiškinių, tarp subjekto ir objekto, tarp sąmonės ir būties. Pažinimas tesibaigiąs teigimais (Aussage), liečiančiais faktus ir jų savitarpio santykius. Patys faktai nesą nei fiziniai, nnei psichiniai; skirtumas tarp fizinės ir psichinės būties kyląs iš neteisėtos metafizinės faktų interpretacijos, vadinamosios introjekcijos. Empirizmo priešena yra racionalizmas.

2. A. Azenbacher pažinimo samprata.

Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu, galime nušviesti dvi viena kitai priešingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina juslumo, racionalizmas – racionalumo aspektą. Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose. Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki Kanto, t.y. XVII ir XVIII amžiuje. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą. Šis posūkis galėjo įvykti dvejopu būdu: kaip posūkis į subjektą, kaip juslią būtybe (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę (racionalumas). Net geografiškai galima pastebėti šį susiskirstymą, kuris su išlygomis galioja ir šiandieną: empirizmas plito visų pirma anglosaksų kraštuose, racionalizmas – Europos kontinente.

Pagrindiniai klasikinio eempirizmo atstovai buvo Th. Hobbes (1588 – 1679), J. Locke (1632 – 1704), G. Berkeley (1685 – 1753) ir D. Hume (1711 – 1776). Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai – R. Descartes (1596 – 1650), B. Spinoza (1632 – 1677), G. W. Leibniz (1646 – 1716) ir Ch. Wolff (1679 – 1754).

Empirizmas

Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip vienintelį galimą pažinimą. Kaip ir racionalizmas, empirizmas žavisi naujųjų laikų ggamtos mokslų pažanga. Bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį, empirinį, sintetinį aspektą, tuo tarpu racionalistą pirmiausia žavi jų loginis matematinis aspektas.

Klasikinis empirizmas turėjo lemiamą įtaką tiek klasikiniam pozityvizmui, tiek ir noepozityvizmui bei daugeliui analitinės filosofijos atstovų.

Racionalizmas

Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį i protą ir kartu kaip juslumo nuvertinimą. Mums jau yra pažįstama sisteminė abejonė ir toji radikali juslinio patyrimo kritika, kuri Descartes‘ą veda prie pamatinių, neabejotinų pažinimo sąlygų pačiame subjekte. Šios pamatinės sąlygos, nuo kurių visas pažinimas priklauso, yra idėjos arba proto principai.

3. E. Nekrašo pažinimo samprata

Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik Renasanso epochoje. XV – XVI a. Renesanso mąstytojus viduramžių scholastinė filosofija, tyrinėjanti antijutiminius būties pradus, menkai tedomino ir jie pradėjo žiūrėti į ją iš aukšto. Pats terminas „scholastinis“ tuo metu įgijo neigiamą atspalvį: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuščius, formalius išvedžiojimus. Šioje epochoje didėjo menininkų, kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga, reikšmė – jie tapo svarbiausiomis to meto kultūros figūromis. Plėtojantis eksperimentavimo praktika, racionalizmui, filosofijoje kyla ir vis labiau stiprėja ilgai buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas.

Tačiau didesnę įtaką jis įgyja tik XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje sistemingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad ginčai kklausimais apie antijutiminę būtį, yra bevaisiai. O norint spręsti empirines problemas, susijusias su patirtomis pasaulio daiktų ir reiškinių savybėmis bei jų ryšiais, neįmanoma išsiversti be stebėjimo bei eksperimento. Tokiu būdu įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę (techninę ir technologinę) reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Todėl visiškai natūralu, kad F. Baconas, labai vertinęs praktinę žinių reikšmę, įnirtingai puola racionalistinę pažinimo teoriją. Racionalistas, bandydamas išvesti teorijas vien iš savo proto, elgiasi, pasak Bacono, kaip voras, leidžiantis iš savęs voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir tarsi plevena vėjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visiškai bevaisis, todėl turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.

Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi juslėmis, negalime nustatyti ir įvykio būtinumo – juslinė patirtis leidžia nustatyti, kas yra, bet ne kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Todėl jis ir yra pažinimo šaltinis, kuris būtent matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo pažintinę galią

Pasak locke‘o, visos mūsų idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Locke‘as teigia, ką žmogaus protas – tai tabula rasa (lot. „švari lenta“), kurią patyrimas pildo rašmenimis. Visos sudėtingos idėjos ssudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pamatas.

Bet jeigu pažinimo šaltinis yra patyrimas, tiksliau – juslinis patyrimas, ir pažinti galime vien tai, kas mums jame tiesiogiai duota, tai kaip paaiškinti stebinančius matematinio mąstymo laimėjimus? Į šį klausimą Hume‘as duoda tokį atsakymą. Visus žmogiškojo tyrimo dalykus galima natūraliai padalyti į dvi dalis: 1) idėjų santykius; 2) faktus. Idėjų santykius nagrinėja geometrija, algebra, aritmetika. Šių mokslų teiginiai yra intuityviai arba demonstratyviai (įrodomai) tikri. Antai teiginys, kad triskart penki lygu penkiolika, išreiškia skaičių (taigi tam tikrų idėjų) santykį, Pitagoro teorema – stačiojo trikampio kraštinių (irgi tam tikrų idėjų) santykį. Tokių teiginių teisingumą, pasak Hume‘o, galima nustatyti proto dėka nepriklausomai nuo to, kokie daiktai egzistuoja Visatoje ir ar jie iš viso egzistuoja. Būtent todėl matematinio tyrinėjimo rezultatai yra visuotiniai, būtini ir tikri.

Bet faktų neįmanoma įrodyti taip, kaip įrodomi matematikos teiginiai. Faktai pagrįsti stebėjimais, tačiau joks faktas nepašalina jam priešingo fakto galimybės.

Taigi mūsų žinios apie faktus nėra būtinos. Remdamiesi patirtimi nustatome tik tai, koks pasaulis yra (tiksliau, yra dabar), o ne koks jis turi būti (ar bus ateityje0. mūsų žinios apie faktus nėra ir absoliučiai tikros. Todėl reikalavimas, kurį racionalistai kelia visoms žinioms, – kad jos būtų

visuotinės, būtinos ir besąlygiškai tikros, – yra pernelyg griežtas ir nerealus. Žinios apie gamtą, ne taip kaip matematinės, tokios būti negali.

Literatūra

1. Sezemanas V. Raštai. – Vilnius: Mintis, 1997, p. 256 – 257

2. Azenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p. 150 – 153

3. Nekrašas E. Filosifijos įvadas. – Vilnius: Mikslo ir enciklopedijų leidykla, p