Platonas

TURINYS :

I. Įvadas 3psl.

II. Dėstomoji dalis :

1. Tikroji ir netikroji būtis 4psl.

2. Platono trikampis 5psl.

3. Platono valstybė 7psl.

III. Išvados 8psl.

IV. Literatūros sąrašas 9psl.

I. ĮVADAS

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijas, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Heraklito, pitagoriečių, elėjiečių ir kitas filosofines mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtomokslinis pasaulio aiškinimas savo viršūnę pasiekė Demokrito materializme. Idealistinio mąstymo pradmenys atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs, Platonas sukūrė savo filosofiją – objektyvųjį idealizmą. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome vviso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokritui sukūrus atomizmo teoriją.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą.

Platono filosofija – nuolatinis ieškojimas, nuolatinė kūryba, kurią sąlygoja priešybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Platonas tiesos ieško mąstydamas . Jis derina, skaido, analizuoja ir ssintetina grynas sąvokas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela “geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų – nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje” //5-158/

Platonas (427 – 347) yra Sokrato, filosofo, apie kurį sukurta daug legendų, o jis tesidomėjo etine antropologija, logika ir tiesos paieškų metodu, mokinys. Antra vertus, Platonas nebuvo tik Sokrato mokinys. Jo pažiūras lėmė Spartos valstybės politinė santvarka, Pitagoro tikėjimas sielos nemirtingumu, matematikos suabsoliutinimas bei sugebėjimas gretinti mistiką su racionalumu, Parmenido požiūris į būties amžinumą, nekintamumą ir proto viršenybę prieš pojūčius taip pat Herakleito filosofija apie juslinio pasaulio daiktų laikinumą ir nenutrūkstamą kintamumą.

Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu – valstybe, jos iškilimu, klestėjimu ir smukimu. Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir, ieškodamas jų priežasčių, priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai.

Mąstymo ir ffantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono teorija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui.

Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma – dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs, dažniausiai istoriniai asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras , priešpastatydamas jas savo priešininko teiginiams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu : jis žvelgia toli į praeitį, kritikuoja viską kuo pats nnepripažįsta, ir gina visą tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį : jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. TIKROJI IR NETIKROJI BŪTIS

Visas Platono filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui, tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina “idėjų teorija”, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos, nei jo etikos, nei estetikos.

Aiškinantis “idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks : “Materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties “šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykis – sąvokomis” /2-23/ Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis “tikrosios būties” nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas – objektyvus.

Būtis, kurią kasdienėje kalboje vadiname realybe, Platonui nėra tikroji realybė, nes ji yra kintanti. Tai, kaip daiktas mums atrodo, priklauso, pavyzdžiui, nuo situacijos, kurioje esame. Platonas ieško ko nors, kas yra nekintama, pastovu, amžina, ieško paties absoliuto ir tai rranda idėjoje.

Taigi stalo idėja jam yra stalas pats savaime. Tikrovėje egzistuojantis stalas nėra iš tikrųjų esantis, o tik panašus į tikrai esantįjį, būties atvaizdas, nes tikroji būtis yra vien idėjų būtis. Tokio stalo atvaizdas yra dar labiau nutolęs nuo tikrai esančio stalo. Nes tai kitos, tikrosios realybės, būtent idėjos atvaizdas.

Pasak Platono, kad apskritai galėtume kalbėti, pavyzdžiui apie teisingumą, turi egzistuoti teisingumo idėja, nes viskas ,kas žmonių gyvenime suprantama kaip teisingumas, kas laikoma teisinga, visada yra reliatyvu, palyginti su absoliutaus teisingumo sąvoka, teisingumu pačiu savaime, kurio atvaizdas yra kiekvienas teisingas veiksmas.

Jeigu norime pažinti tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, turime pakilti virš juslinės patirties ir nuo regimojo pasaulio pereiti prie protu suvokiamo pasaulio. Jis teikia daug teisingų, gražių, ir gerų dalykų, tačiau apie visą aptinkamą jų įvairovę galima dar pasakyti, kad : “<.>kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją, kuri yra viena ir kurią vadiname daikto esme – ji yra tai, kuo yra kiekvienas daiktas. Mes sakome, kad tuos daiktus galime matyti, bet negalime jų suvokti, o idėjas, priešingai, galime suvokti, bet negalime jų matyti.” /4-21/

Būties, t.y. idėjų pasaulio, tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose. Šis dalyvavimas ir pavaldumas yra būties iir regimo pasaulio vieningumas. Taigi vieningumas yra kas nors toks, kuris pats nėra būtis, bet yra daug aukščiau už būtį. Galima tik spėti. Kad vieningumas yra tarsi jėga, garantuojanti atskirų idėjų buvimą ir tarpusavio priklausomybę. Kadangi vieningumas yra net anapus būties, todėl jis nepasiekiamas net protui, o apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis “yra”, bet “nesireiškia”.

Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantama dievybę. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Panašiai kaip reiškinių pasaulyje niekas negali egzistuoti be šilumos ir negali būti skiriama be šviesos. Taip esmių pasaulyje gėris sąlygojąs jų būtį ir jų pažinimą.

Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net tapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikoma tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožio žavesys jaudina sielą stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio.

Panašiai Platonas aiškino ir kitas idėjas. Yra dideli, yra

lygūs daiktai, bet yra ir didumo bei lygybės idėjos. Taip pat ir judėjimo, spalvos, garso, pagaliau tiesos ir daugelis kitų idėjų. Šioms nuo daiktų abstrahuotoms bendrybėms Platonas pripažįsta savarankišką egzistenciją. Idėjų, pagal Platoną, yra daug. Visos jos susijusios pagal subordinacijos principą ir sudaro specifinę sferą, kurią Platonas ir laikė tikrąją būtimi.

Buitine, moksline ir filosofine dabarties kalba graikiškas žodis “idea” yra daugiaprasmis. Daugiaprasmis ir buvo ir Platono laikais. Jis reiškė “išorinį vaizdą”, “regimybę”, “išvaizdą”, “rūšį”, “tipą”, “vaizdą” ir pan. Šiais llaikais šis žodis yra tarptautinis ir reiškia “mintį”, “sąvoką”, “sumanymą”, “teoriją”, ir pan. Platonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme ““idėja” yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė.” /2-23/ Ji amžina irį nekintanti, neturi dalių ir nesunaikinama, t.y. nesudeganti ir neužšalanti. Kadangi ji bekūnė, todėl pojūčiams ir neprieinama. Idėjų skaičius ir įvairovė tokia, kiek yra iš esmės panašių ddaiktų ir kitokių būties dalykų.

Platonas pradeda kasdienio patyrimo pamatine kritika. Kol žmonės nekritiškai pasilieka kasdienio patyrimo ribose, jie gyvena iliuzijų pasaulyje ir nieko nežino apie tikrąją būtį. Filosofija išlaisvina žmones iš iliuzijų olos ir veda tiesos saulės link. Tad pagrindinis sskirtumas tarp grynos iliuzijos ir tikros būties.

Juslėmis suvokiami reiškiniai nuolatos kinta : jie juda , spalvos keičia atspalvius, vienas pavidalas virsta kitu. Ir vis dėlto yra kažkas, kas šioje nuolat besimainančių reiškinių kaitoje išlieka ir nesikeičia. Besimainantys, nuolatos kintantys, juslėmis suvokiami reiškiniai yra apraiškos to, kas per juos pasirodo ir juose nekinta.

“Regimybės sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, kūniškam pasauliui. Jis skleidžiasi per mūsų kūniškas jusles (rega, klauso, skonis ir t.t) ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę, nuolatinį tapsmą, virsmą ir nyksmą.

Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kkuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą.”/1-47/

2. PLATONO TRIKAMPIS

Pažinimas negali būti paaiškintas remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas ir juslėmis suvokiami daiktai yra tarpusavyje susiję. Kūnas yra “giminingas” juslėmis suvokiamiems daiktams. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia, kuria Platonas dar vadina “siela”, ir ta nekintanti bei sudaranti reiškinių pagrindą tikroji būtis. Platonui kyla klausimas kaip mūsų dvasia gali pažinti tikrąją būtį ? Kaip galimas tikrasis pažinimas ?

Mūsų dvasia yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne iir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis. Bet juslumas negali būti tiltas tarp dvasios ir tikrosios būties. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar ir pažįstame. Kaip tai įmanoma ? Platonas sprendžia šią problemą taip : žmogaus dvasiai, iš vienos pusės, ir tikrajai daiktų būčiai, kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos, jis priešstato trečią momentą – idėjas. Tai grynosios esmės savaime, amžinos ir nekintančios. Bent svarbiausią savo gyvenimo tarpsnį Platonas manė, kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos bei fizinių daiktų ir anapus jų.

Taigi idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėjų idėja Platono sistemoje yra absoliutas (dievybė). Olos alegorijoje saulė simbolizuoja šią idėjų idėją, o saulės apšviesti gamtos daiktai – kitas idėjas.

Platonas pateikia du mitus :

“Anamnezės mitas : sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė dvasia. Apsivalant nuo juslinių pančių, darosi įmanoma prisiminti idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant.

Meteksės mitas : kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nusižiūrėdamas įį idėjas. Todėl kaip idėjų atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja dalyvaudami idėjose.” /1-48/

Taigi tikras pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susisieja idėjoje. Anamnezės požiūriu siela yra susieta su idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksės požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui.

Platono trikampis nėra vien teorinis klausimo kėlimas. Čia greičiau keliamas dar ir etinis reikalavimas. Platonas neketina apsiriboti aiškinimu, kaip galimas pažinimas ar kokios yra patyrimo galimybės sąlygos. Jis parodo dar ir tai ką reikia daryti. Trikampio problematikoje problema tampa ir žmogaus praktika.

Jei suvokiau skirtumą tarp juslumo ir dvasios, tai žinau, kad negaliu likti oloje, bet privalau stengtis išsivaduoti. Tada žinau ir tai, kad negaliu pasiduoti kaprizingam juslinių polinkių žaismui, bet esu įpareigotas veikti, remdamasis protu. Žmogui dera, kad dvasia valdytų juslumą. Tačiau kai dvasia išsivaduoja, ją valdo gėrio idėja.

Nors Platono filosofija daugeliu požiūrių yra persmelkta mitų ir dėl savo pirmapradžio pobūdžio daugelį dalykų palieka nediferencijuotų, vis dėlto, remiantis olos alegorija ir trikampiu, joje galima aptikti pagrindines filosofavimo problemas. Trikampis pirmiausia veda mus prie teorinės ir praktinės filosofijos, pažinimo ir veiklos skyrimo.

Atvaizduodamas būties – aš – idėjos (arba gamtos – subjekto – absoliuto, arba pasaulio – sielos – Dievo) sąryšį, trikampis apibrėžia visą teorinės ffilosofinės erdvę. Svarbiausios filosofinės tradicijos pozicijos pirmiausia skiriasi viena nuo kitos atsakymu į klausimą : nuo kurio šių trijų “kampų” filosofavimas turi “pradėti” sistemingai plėtotis kaip visuma. Taip gavome tris svarbiausias filosofavimo kryptis :

Būties filosofija : mąstymas, pradėdamas nuo reiškinių, kelia klausimą apie būtį – tų reiškinių pagrindą. Tad čia filosofija pirmiausia orientuota ontologiškai. Klausiama apie būtybių tikrąją būtį ir mėginama suprasti būtybę iš jos galutinių pagrindų.

Savimonės filosofija : čia mąstymas žengia priešingu keliu. Mąstymas orientuotas transcendentaliai, t.y. jis klausia apie patirtinio pasaulio ir jo apibrėžčių subjektą.

Dvasios filosofija ; mąstymas pradeda nuo idėjos. Toks filosofavimas būtį ir savimonę, substanciją ir subjektą, meteksę ir anamnezę, ontologinę ir transcendentalinę problemą apmąsto absoliuto požiūriu kaip vienybę.

Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš Platono trikampio : Platonas atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo, o būties (gamtos), Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelia klausimą apie tikrojo pažinimo sąlygas.

Platono trikampyje keliamais klausimais skleidžiasi visa filosofijos tradicija.

3. PLATONO VALSTYBĖ

Laimės, dorybės, pagaliau ir gyvenimo tikslo žmogus negali pasiekti, gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama visuomenėje, kurioje žmogus gyvena, kurioje jis užima atitinkamą vietą ir kuriai jaučiasi įsipareigojęs. Platonas visa tai puikiai suprato ir individo dorovę glaudžiai susiejo su visuomenės gyvenimu. Platono etika – socialinė. Ji neatskiriama nuo

valstybės teorijos, į kurią tarsi įsilieja visi svarbiausi Platono filosofijos motyvai.

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausiai, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Platonas ieškojo panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai.

Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kkiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, kitiems – parūpinti drabužius, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus : valdovų – filosofų, sargybinių ir gamintojų. Žmonių suskirstymą įį luomus Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Platono teorijoje priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės.

Gamintojai – žemdirbiai, amatininkai, pirkliai – pati geriausia ir, Platono akimis žiūrint pati žemiausia piliečių kategorija. Šie žmonės Platoną vvalstybėje mažiausiai domino, jis paliko jiems kai kurių laisvių. Ekonomiškai jie lyg ir laisvi. Tačiau tokia laisvė – iliuzija. Gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesnieji luomai.

Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų – esąs nelengvas. Todėl Platonas reikalavo sudaryti jiems tokias gyvenimo sąlygas, kurios netrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių.

Valdovams, tiems, kurie nešioja savyje auksą, didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu. Pinigai visada esą ssusiję su nešvariais ir niekingais dalykais. Be to valdovams ir sargybiniams jų, Platono nuomone, ir nereikia. Jie savo sieloja nešioja savo auksą ir sidabrą, gryną, nesuteptą. Jeigu jie turėtų savo nuosavybę, tada jie nustotų rūpinęsi bendrais valstybės interesais ir žiūrėtų tik savųjų.

Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija, – sudėtinga; ne visos jos dalys gali būti vienodai vertinamos. Platonas genialiai įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau ilgai vargino žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo visuomenėje reikšmę, iškėlė iir mėgino pagrįsti moters vaidmenį ir vietą valstybėje, pripažindamas moteriai lygias teises su vyrais. Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas jį valdovo dispozicijai.

III. IŠVADOS

Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Toks būdas dažnai verčia filosofą vis iš naujo sugrįžti prie klausimo, kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose. Todėl norint apibūdinti Platono pažiūras, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau jis neapsiribojo vien etika, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą.

Kokia Platono “idėjų teorijos” prasmė šiandien ?

Pirma, nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką. Ši mintis nėra nei įrodyta, nei paneigta, tačiau dvasingumą pripažįsta visos, taip pat ir materialistinės, filosofinės sistemos. Pati filosofija yra dvasinis reiškinys, nes žmogaus kūnas filosofijos “vartoti” negali.

Antra, sunku paneigti, kad dalyko esmę sudaro idėja. Bent žmogaus kūryboje visada pirma eina idėja. Tačiau sunku įrodyti, kad ir gamtos dalykus kas nors sugalvojo. Dėl to vienos filosofinės sistemos pripažįsta platonizmą, kitos – demokritizmą. Pirmu atveju tikrovė yra racionali, antru – iracionali.

Trečia, kai kkuriuos Platono idėjų teorijos momentus nesunku ir sukritikuoti. Tvirtinimas, kad idėjos neturi dalių, yra sunkiai suprantamas, nes vieno daikto idėja dažniausiai turi daug dalių, o tos dalys irgi turi turėti savo “idėją”. Pats Platonas dialoge “Parmenidas” abejoja, ar yra net “žmogaus” idėja, nes jeigu daiktas yra panašus į idėją, tai turėtų be daikto ir jo idėjos egzistuoti ir panašumo į daiktą bei panašumo į idėją idėja.

Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę.

Graikai buvo įpratę žiūrėti į žmogų per valstybės prizmę. Geras žmogus ir geras pilietis jiems dažniausiai reiškė tą patį. Todėl ir ankstesni mąstytojai nebuvo abejingi valstybės reikalams. Platonas norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Valstybė, anot Platono, turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija. Todėl ir visuomenės auklėjime lemiamą vaidmenį turįs gėrio ir grožio idėjų supratimas ir sekimas jomis. Jos turėtų suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms ir sušvelninti stipriąsias ar pernelyg ūmias. Platonas politiką glaudžiai susiejo su morale : jo valstybės teorija savo turiniu prilygsta socialinei etikai.

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anzenbacher Arno “Filosofijos įvadas”, Vilnius, 1992m.

2. “Filosofija”, /mokomoji knyga/, Kaunas 2000m.

3. “Filosofijos iistorijos chrestomatija”, Vilnius, 1977m.

4. Furst M., Trinksas J. “Filosofija”, Vilnius, 1995m.

5. Platonas “Dialogai”, Vilnius, 1968m.

6. Platonas “Valstybė”, Vilnius, 1981m.