Platono idealizmas: „idėjos“ ir „daiktai“.
Platono idealizmas: „idėjos“ ir „daiktai“. Platoniškoji žmogaus sielos, jos
pažintinių galių, jos poslinkio į gėrį, grožį ir tiesą samprata. Platono
valstybės teorija ir jos istorinė reikšmė.
Platonas – Antikos garsusis filosofas, vienas iš didžiųjų Vakarų
filosofijos pradininkų. Jis gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m.
pr. e. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol
ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje
vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir
prasmę? Savo knygoje “Puota” Dialogo ppokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis
duoda atsakymus į šiuos klausimus.
“Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susirinko į puotą. Tarp jų buvo
Metiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo
prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro
vyno, išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai
neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo. Štai
kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės
gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditė
graži. Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė jo visą likimą:
jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį
įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be
prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, neturi
pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos.
Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą, kas gražu ir gera, jis
drąsus, narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles,
visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį
kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. (Sofistais vadinosi Atėnuose
gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams,
mokydami ne dorovės, o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje). Savo
prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi
ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta; tačiau paveldėjęs tėvo
prigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad
nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išminties
ir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir
nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai
nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties
nė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas nei
gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas.
Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei
išminčiai, nei kvailiai?
Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybių
vidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių
dalykų, o Erotas &– meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį,
kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir
kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturi
nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono
prigimtis.
Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale
paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su
daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas
pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono
pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos
eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas kad tokia pasakojimo
forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.
Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis,
fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio
išmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet
ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus
sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei
tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot
Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinami
pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyje
nėra pastovaus. Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”.
Pasaulis primena upę ir “du kartus į tą pačią upę tau nebristi“ Sokrato
mokinys neginčijo to ką HHeraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą,
kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kas
bendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei
nykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties identiškumą minčiai Parmenido
bei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne
kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir
objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir
savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančią
būtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia
egzistencijos.
Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. (Tą terminą
vartojo ir filosofai materialistai) Platono idėja turi ir kitą prasmę. Ji
neignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėja
jį domino ontologiniu požiūriu. Daikto atžvilgiu idėja jam yra pirminė. Tai
daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės.
Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę. Prie jos
nieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai lyg idealus daikto modelis ar
kriterijus. Štai kaip Platonas aiškina grožį : grožio objektas – tai ne
konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus
ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis.
Tuo tarpu Platonui rūpi amžinasis ir nepraeinantis grožis, toks kuris daro
grožiu visa, su kuo tik besisietų, – “akmenį ir medį, žmogų ir dievą,
kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”. Tą amžiną, nekintantį, protu
suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu,
Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti į
vieną aibę visa, kas gražu. Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas
idėjas, kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių. Yra dideli, yra lygūs
daiktai, bet yra didumo, yra lygybės idėjos. Yra judėjimo, spalvos, garso,
pagaliau – tiesos, gėrio ir kitos idėjos. Joms Platonas pripažįsta nuo
daiktų nepriklausomą būtį.
Platonas, atrodo, idėja priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai,
suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį
atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos sujungimas.
Mąstytojas vaizdingai lygina idėja su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją –
su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duoda trečiąjį
narį – daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastis
ir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turi
išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susieja su daugeliu kitų daiktų,
priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto
nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yra
panašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis.
Požiūris į dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo
teoriją, kurią jis susiejo su psichologija, antropologija ir net
kosmologija. Anksčiau vyravusi graikų nuomonė, kad daiktas pažystamas per
tiesioginį ryšį su juo, nesiderino su idėjų teorija. Platoną domino
teorinės
žinios ir jų objektas – idėjos. Jis kalba ne apie tai, kad “vienas
medis lygus kitam medžiui, vienas akmuo kitam“ mąstytoja domina pati
lygybė, pats grožis, gėris ir kt. Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminį
ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų
pasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jie
negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos.
Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo
dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis ”tamsesnis
už žinojimą, bet aiškesnis uuž nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos,
o jos pažystamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalų
pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kurią
supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu.
Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo
iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos.
Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas
metodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau
turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų
jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena ppatį žmogų.
Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš
kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė
naują sielos supratimą.
Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos
supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir
gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės
interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs
iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos Sieloje
jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios –
pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje,
ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir
žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo
idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai
nuolatos trukdo.
Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą. Ta pirmoji mus pasiekusi
mokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė. Faktai ir
stebėjimai Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija. Tokią poziciją
apsprendė idealistinis teorijos pagrindas, iš dalies ir mokslinė filosofo
orientacija. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika.
Dialektika (dialegos – graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadino
antologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas
suteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama
dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji
jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja
ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas
teorijas.
Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Daltonas iškėlė proto reikšmę
pažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo.
Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškai
protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas tapo
nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie iidėjų santykį
su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus,
susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juos
analizavo, svarstė, tačiau matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo
liko aprioristas (apriori – lot. k. pažinimas nepriklausant nuo patirties
).
Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę
primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje
hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas.
Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas,
logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri
atsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas
gamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio
apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti
kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris –
tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa
atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį,
pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškino sielą,
gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį. O tokį
tikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybos
pradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorovę tapatino su žinojimu ir kūrė
labai asketišką ir griežtą etiką, kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino.
Anot mąstytojo pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija. Kai
kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis
sielos pradas ssiekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis –
malonumų, turtų. Harmonijoje pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji
dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir
afektus. Todėl ir vėlesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiamą
reikšmę. O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja
didelės įtampos ir pasiruošimo.
Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net
tapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio
pasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas
kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis
padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės
pažinimo. Todėl ir meilė, tai “siekimas amžinai turėti tai, kas gera”,
vadinasi. Ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio
vaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis – mintys, darbai, meno ir
mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei
tada žmogui “pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne,
tenkinsis ir tuo, pamils jį.”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį,
kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam. Panašiai
yra ir kitose gyvenimo srityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis, –
empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai, – etiniu požiūriu nėra
bereikšmiai. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų suprasti
esmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų absoliutaus gėrio. O tuo,
kad jis eitų teisingu keliu Platonas paveda rūpintis valstybei. Jai
mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus. Dėl to jis ir
ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją, kurioje matyt, pats
to nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį.
Platoną, matyt deginte degino moralinė krašto degradacija ir Atėnų
nesėkmės Pelopeneso kare. Todėl jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų
auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Valstybė, anot Platono, turėtų
rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko
harmonija.
Platonui valstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogui arba,
tiksliau žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios
pagrindinės dorybės : išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.
Utopijos ( gr. k. “u” – ne, “topas” – vieta – neesama vieta (niekas
tiksliai nežino)) valdymo principas – teisingumas, o jį Platonas supranta
taip: valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems, o tuo, kas
tinka visiems jų pavaldiniams.
Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:
1) Protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų kūrimu.
2) Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia.
3) Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto,
gėrimo poreikiui.
Platonas suskirsto visuomenę į tris klases ( luomus ), analogiškas trims
sielos pradams.
1) Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį)
sielos pradą, jų paskirtis – rūpintis maistu, gėrimu ir kitais
gyvybiniais visuomenės narių poreikiais. Gamintojai valstybei
būti,
kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) ir valdovai
(filosofai).
2) Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų
pareiga – ginti valstybę.
3) Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą,
jie privalo valdyti. Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai
lavinami. Anot Platono, kad valdyti privalo geriausieji.
Taigi Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija –
valstybę valdo aukštieji luomai.
Platono trikampis
Idėjos yra daiktų esmių amžini pavaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir
viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų iidėja. Ši idėja Platono sistemoje
yra absoliutas (dievybė).
Pateikiami du mitai:
1) Anamnezės (anamnesis gr. Prisiminimas) mitas sielos esmė yra panaši į
idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė
idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė
dvasia. Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių, darosi įmanoma
prisiminti idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant.
2) Meteksės (methesis gr. Dalyvavimas) mitas. Kosmosas atsirado dėl
pasaulio kūrėjo (demiorgos) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos
daiktus iš pirminės medžiagos, nusižiūrėdamas į idėjas. Todėl kaip
idėjų atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja,
dalyvaudami idėjose.
Taigi tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų
būtis susieja idėjose ( ar idijose). Anamnezės prisiminimo požiūriu siela
yra susieta su idėjomis kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksis
(dalyvavimo) požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis
prisiminimui.
Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš Platono
trikampio : Platonas atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo, o būties
(gamtos), Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelią klausimą
apie tikrojo pažinimo sąlygas.
Iš viso to aiškėja skirtumas tarp teorinės ir praktinės (etinės)
filosofijos. Teorinis filosofijos svarbiausios kryptys yra būties
filosofija, savimonės (Aš) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idėjos
filosofija).
Didžiulis Platono įnašas filosofijos mokslui nebus niekada užmirštas,
juolab, kad jis pirmasis pavartojo sąvoką theologia (gr. theos – “dievas”,
+ logos – “žodis”, “mokslas”).
Naudojausi šia literatūra:
V. Kuzminskienė Filosofijos įvadas. Chrestomatija. 1 dalis, 1996m.
Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Mintis, 1977
William Raeper, Linda Smith Po idėjų pasaulį. religija ir filosofija
seniau ir dabar. Alma littera, Vilnius 1995
Arno AAnzenbacher Filosofijos įvadas. Vilnius, Katalikų pasaulis, 1992
Filosofijos pradmenys. V. Januška. Vilnius,Laukas, 1993
———————–
ABSOLIUTAS
AŠ
BŪTIS
Idėja
Dievas
Dvasios filosofija
Hegelis
Subjektas
Siela
Transcendentinė refleksija
Savimonės filosofai
Kantas
Substancija
Pasaulis
Ontologinė refleksija
Būties filosofija
Aristotelis
PATYRIMAS
ANAMNESIS
METHESIS
