Platono valstybė kaip „Idėja“

PLATONO VALSTYBĖ KAIP „IDĖJA“

Įvadas

Humanistinė filosofijos srovė, prasidėjusi V a. pr.m.e., kito šimtnečio pradžioje išugdė didžiąją Platono filosofiją.

Platonas (tikrasis vardas arisstoklis) gyveno 427 – 347 pr.m.e. Atėnų klestėjimo laikais, auksčiausios senovės kultūros atmosferoje, aukštos kultūros šeimoje.

Geriausias Sokrato mokinys Platonas iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Ne išimtis ir Valstybė. Pasirinkti tokią formą paskatino Sokrato metodas. Jis pats nieko nepasako savo vardu, dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Rimtus tyrinėjimus nne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo.

25-iuose dialoguose gvildenami įvairūs klausimai: nuo dorybės iki politicos. Svarbiausia jo filosofijoje buvo idėjos sąvokos ir drauge tokios sąvokos, kaip siela ir gėris.

Platono idėjų teorijos turinys – nematerialus, amžinų ir nekintamų esybių, idėjų pasaulis. Platono filosofijos šerdis – gėrio idėja, kuri pranoksta kitas idėjas. Gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos. Gėris sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Idėjos – būna, daiktai – tampa. Idėjų pasaulis suvokiamas grynuoju protu. Idėja –– ne sielų mintys, o minčių pavyzdžiai.

Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Gėris yra Lp atono sistemos pradžia ir pabaiga: ji yra pirmoji priežastis, dėl kurios atsirado pasaulis, ir paskutinis ttikslas, į kurį jis eina.

Konkreti žmogaus paskirtis visiškai išryškėja, kaip manė Platonas, ne asmens, bet visuomenės gyvenime.

Dialoguose Platonas pateikia idealios valstybės modelį, kurio ieškojimui paskyrė net tris savo veikalus: “Valstybė”, “ Politika” ir “Įstatymai”.

Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas, logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri atsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas gamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai ssuprantamą dievybę. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškino sielą, gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį. O tokį tikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybos pradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorovę tapatino su žinojimu ir kūrė labai asketišką ir griežtą etiką, kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino. Anot mąstytojo pilną ir dorą gyvenimą ssąlygoja sielos harmonija. Kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis – malonumų, turtų. Harmonijoje pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Todėl ir vėlesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiamą reikšmę. O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net tapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo. Todėl ir meilė, tai “ siekimas amžinai turėti tai, kas gera”, vadinasi. Ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis – mintys, darbai, meno ir mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei tada žmogui “ pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils jį.”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį, kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam. Panašiai yra ir kitose gyvenimo ssrityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis, – empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai, – etiniu požiūriu nėra bereikšmiai. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų suprasti esmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų absoliutaus gėrio. O tuo, kad jis eitų teisingu keliu Platonas paveda rūpintis valstybei.Jai mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus. Dėl to jis ir ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją, kurioje matyt, pats to nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį.

“Valstybė” – didelis 10 knygų veikalas, (ne kokia ji yra, o kokia turėtų būti) , apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras.

Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, anlizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirada pagrindinė jo filosofijos kategorija – „eidos“ (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai.Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam ppradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, del jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impusyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžiu tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstenio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumentų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti. Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja – abosliutaus gėrio idėja.

Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė – gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas

ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.

Valstybingumas kildinamas ne iš žmogaus polinkio kurti valstybę, o iš individo silpnumo: pats vienas individas geba atlikti tik tam tikrą veiklą, todėl jis priverstas jungtis būrin.

Esminis Platono valstybės aprašytas bruožas yra jo panašumas į individą. Valstybė, anot Platono, turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija.

Platonui vvalstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogui arba, tiksliau žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės : išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Utopijos ( gr. k. “u” – ne, “topas” – vieta – neesama vieta (niekas gerai nežino)) valdymo principas – teisingumas, o jį Platonas supranta taip : valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems,o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams.

Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:

1. Protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų kūrimu.

2. Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir vvalia.

3. Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui.

Platonas suskirsto visuomenę į tris klases ( luomus ), analogiškas trims sielos pradams.

2 Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį) sielos pradą, jų paskirtis – rūpintis maistu, gėrimu ir kitais gyvybiniais visuomenės narių poreikiais. GGamintojai valstybei būti, kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) ir valdovai (filosofai).

3 Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų pareiga – ginti valstybę.

4 Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą, jie privalo valdyti. Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai lavinami. Anot Platono, kad valdyti privalo geriausieji.

Taigi Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija – valstybę valdo aukštieji luomai.

Kiekvienas luomas daro tai, kas jam priklauso, susiformuoja harmoninga valstybės santvarka – teisinga santvarka. Valstybės dalys, kaip ir sielos dalys, nėra lygios tarpusavyje: valdovų funkcija yra aukštesnė už karių, karių – už amatininkų.

Ideali valstybė yra asketiška, nes ji siekia idealaus tikslo, kurio pasiekimas negarantuoja gyventojams tiesioginės naudos: nei prabangos, nei laikinų gėrybių. Priešingai, ji reikalauja išsižadėti laikinų gėrybių.

Išvados

Pagal Platoną, filosofas yra tobuliausias žžmogus, kuriam dera patikėti visos valstybės vadovavimą. Filosofus ugdyti nėra lenva, tad lavinimas yra valstybingumo pagrindas.

Platonas genialiai įžvelgia darbo pasidalijimo būtinybę, teigdamas, jog darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam sugebėjimų žmogus. Konkreti žmogaus paskirtis, manė Platonas, išryškėja ne asmenų, bet visuomenės gyvenime.

Valstybės teorija, išdėstyta “valstybėje” ir “Įstatymuose” buvo “geriausios” valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir teisingumo idėjomis. Nors teoriškai ir ideali, jo valstybė gerokai lenkiasi su tikrove, laužo daugybę nusistovėjusių normų, todėl praktiškai bbeveik neįgyvendinama. Platonas pateikia savąją geriausios įmanomos valstybės sampratą, todėl valstybės teoriją aptariantys veikalai greičiau yra utopijos.

Platono ideali valstybė tikrovėje niekada nebuvo sukurta. Jo valstybė valdoma teisingumo, kuris lemia valstybės darną bei harmoniją. Harmonija galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei.

Platono darbais rėmėsi ir remiasi visų šalių filosofai. Negalima nesutikti, kad istorijoje buvo daugybė pavyzdžių valstybių, panašių į tokias, kurias aprašė Platonas. Jo dialogai moko galvoti, mąstyti, priimti teisingus sprendimus. Įsiklausyti į Platono išmintį tiesiog būtina: tai įkvepia būti žmogumi, “mylinčiu išmintį”.