PRIGIMTIN? B?KL? IR TEIS?. TEIS? ? GYVYB?.

2 SEMINARAS. PRIGIMTINĖ BŪKLĖ IR TEISĖ. TEISĖ Į GYVYBĘ.

1. Prigimtinės būklės charakteristika B. Spinozos, T. Hobso ir Dž. Loko filosofijoje. Teisės atsiradimo natūralios prielaidos.

Tomas Hobsas.

Žmogus yra protingas, tačiau jo veiksmui stimulą sudaro ne protas, bet palinkimai, norai ir geismai. Savo prigimtimi žmogus, kaip ir kiti gyvuliai siekia apsaugoti savo gyvybę. Visi jo reikalai yra su juo susieti, iš jo kyla ir jame koncentruojasi; visos pagundos veikti turi pirmiausiai tikslą save apsaugoti, toliau – kitus valdyti.

Hobsas nepripažįsta kitos pagundos – bbūtent noro kitam gerą daryti. Hobsas neigia žmogaus visuomenišką palinkimą, kaip jo prigimtą ūpą, kuriuo žmonės jaučia patraukimą prie vienas kito, visai nepaisydami to susijungimo naudos. Jis tvirtino, kad tas visuomeniško ūpo trūkumas visai pasireiškia ten, kur nėra valdžios, laikančios gyventojus baimėje, t.y. kur nėra nei teisės, nei tvarkos. Iš pradžių visi žmonės buvo lygūs tarp savęs; ta lygybė ir dabar nėra taip jau sunaikinta.

Žmogaus savisaugos instinkto, lygybės ir visuomeniško ūpo trūkumo rezultatas buvo toks, kad žmonės, būdami gamtos ppadėtyje (extra societatem civilem), ne visuomenėje, norėdami vieno ir to paties daikto kuriuo visi bendrai negalėjo naudotis, darėsi priešais tarp savęs (homo homini lupus) ir stengėsi vieni kitus nudėti arba pavergti. Iš šitos savitarpio nepasitikėjimo padėties geriausia išeitis būtų asmeniui įįveikti apgaule ar jėga visus kitus žmones taip, kad neatsirastų kitos jėgos, kuri jam grėstų; tai yra savisaugos būtinos priemonės.

Visos šitos aplinkybės sukelia visuomenėje nuolatinę savivalę, nuolatinį karą vienų su kitais, visų prieš visus (bellum ominium contra omnes), kuris nors esti gamtiškoj padėty pertraukiamas, bet tik trumpam laikui. Tokia padėtis yra visur, kur žmonės nėra iš jos išaugę. Gana gerai vaizduoja žmonių pirmykštį būdą, kokie jie yra buvę, kol dar nebuvo susidarę civilinės visuomenės, kuo jie savo esme yra ir dabar – tai dalykų padėtis, sudaroma pilietinio karo, kai nyksta teisės ir valdžios ryšiai, kai neprijaunkintų asmenų masė apima plėšrumo ir keršto ūpas.

Gamtiškoje padėty esti valstybės tarpusavio santykiuose: tarp jų yra nuolatinė karė padėtis, kurią lemia jų pastatytos ppasienio tvirtovės ir patrankos. Tik čia karas, palyginti su “visų karu prieš visus”, yra patobulintas dėl to, kad kiekvienos valstybės viduje viešpatauja jau tvarka, pastovi ramybė ir gamtos įmonės, o iš išorės tarp kaimyninių valstybių būna tam tikri santaikos ir savitarpio santykių laikotarpiai.

Civilinė teisė yra gero ir pikto, teisingo ir neteisingo visuomeninis kriterijus. Gamtos padėty, kaip ir karo padėty, yra įteisinta apgaulė ir pergalė – jos tuomet būna pagrindinės dorybės, nes jos geriausiai padeda asmeniui save apsaugoti nuo mirties, oo tai yra svarbiausias gamtos tikslas.

Žmogus ir gamtos pirmykštėje padėty turi protą, kuris nurodo jam gerus santaikos dėsnius, kuriuos Hobsas vadina prigimtiniais įstatymais. Jie yra:

1) reikia siekti ramybės – o jai pasiketi reikia atitinkamai veikti, net atsisakyti nuo savo teisių į visą ką tose ribose, kuriose ir kiti atisisako.

2) Reikia vykdyti sutartis

3) Vykdytinos ir kitos dorybės

Prigimtinė teisė yra apibrėžiama kaip laisvė, kuria kiekvienas žmogus turi naudotis taip, kai jis jaučiasi galįs naudotis, ir daryti visa tai, kas jam atrodo tinkamiausia. Prigimtinės teisės visuma gali būti taip išreikšta: nedaryk kitiems tai, ko nenori, kad tau būtų daroma.

Gamtos įstatymai yra tiesioginiai proto įstatymai, tačiau jie, kaip priešingi žmogaus geiduliams: žmogaus egoizmui, puikybei, kerštui, tuštybei, nebūtų priverstinai vykdytini, jei visuotinė ir pastovi valdžia neverstų jų vykdyti.

Tokiai valdžiai sukurti yra vienas būdas: kiekvieno iš visų sujungtos jėgos ir valdžios perleidimas vienam asmeniui arba žmonių sąjungai, kuri visas jai priklausomas dalis daugumos balsų dėsniu suvestų į vieną valią. Visuma tuo būdu nustato, kad vienas asmuo – arba tam tikra jų sąjunga – išreiškia visumos asmenį, kad kiekvienas pripažįsta save vykdytoju visa to, ją įvykdys tas visumos valių reiškėjas reikaluose, kurie liečia visuomenės ramybę ir nepavojų; taigi kiekvienas savo valia paveda tos valios valdžiai ir ssavo sprendimą daro atsižvelgdamas į jo sprendimą. Visa ta pasiekiama sutartimis, kurios yra daromos kiekvieno su kiekvienu.

Valstybė yra vienas asmuo, aktų vykdytoju yra padariusi save visuma sutartimis, sudarytomis tarp jos narių tam tikslui, kad visų jėga būtų naudojama ramybei ir bendram apsigynimui. Valstybės asmens atstovas turi aukščiausią valdžią. Jis leidžia įstatymus, kurių nebūta gamtiškoje padėtyje; jis vykdo teisingumą, jis skiria priklausomus jam valdininkus. Valstybės viršininko pareiga – vienodas teisingumas visų atžvilgiu, mokesčių lygybė. Taip pat jo pareiga yra leisti gerus įstatymus, t.y. suprantamas ir būtinai reikalingus žmonių gerovei. Įstatymai turi ne tik tramdyti piliečių elgesį, bet ir tvarkyti juos atsargiai, maloniai.

Reziume: gamtinė padėtis (tezė)

1. žmogus yra valdomas polinkių

2. žmogus neturi visuomeniškumo instinkto

3. savanaudiškumas

4. kultūros stoka.

Pagrindinis teiginys: “Visų karas prieš visus”.

Džonas Lokas.

Kaip ir Hobsas, Lokas numatė pirmykštę gamtišką padėtį ir piliečių sutartį.

Žmogus turi visuomenišką palinkimą (ūpą), kuris jam yra paties Dievo įdiegtas; tas žmogaus instinktas padeda įkurti visuomenę su visomis jos naudomis žmogui. Gamtiška padėtis, būdama lygybės ir laisvės padėtimi, nebūna savivalės ir kovos padėtimi dėl to, kad žmogus, nors ir gali kaip nori naudotis savo asmeniu ir turtu, tačiau negali nei savęs, nei kito nužudyti, jeigu tik to nereikalauja didesnė nauda, negu jo paties.

Padėties lygybė reiškia kiekvieno žmogaus vienodą teisę nnepriklausyti kito asmens valiai arba valdžiai; laisvė reiškia galėjimą naudotis savimi ir savo gėrybėmis ne kieno kito nuožiūra, bet veikiančiais įstatymais.

Gamtiška padėtis turi savo teisę, kuri toje padėty yra privaloma visiems, ir kuri, būdama protu, moko visus, kurie nori jos klausyti, kad niekas negali kito skriausti nei jo sveikatos, nei gyvybės, nei laisvės, nei nuosavybės atžvilgiu.

Gamtiška padėtis visgi turi trūkumų. Ji neturi aiškių įstatymų, kurie būtų privalomi ginčams spręsti, o pati prigimtinė teisė, kaip proto teisė, gali būti tūliems nežinoma. Be to, kadangi gamtiškoje padėty kiekvienas yra teisėjas, tai nėra kam garantuoti bešališkumą, sprendžiant ginčus. Palikus ginčus spręsti patiems piliečiams, silpnas nuskriaustasis lieka neatlygintas, jei skriaudėjas yra galingas.

Gamtiškos padėties šitie trūkumai verčia žmones mesti ją, susitarus padaryti sąjungą (visuomenę) ir politinį vienetą, išrinkus sau valdžią. Pirmykštės sutarties aktas yra susitaikymas, kuriuo teisė bausti pavedama valdantiems organams ir asmuo pasiduoda įstatymams, nustatomiems visuomenės arba jos atstovų.

Pirmoji susitaikymo dalis turi savyje vykdomosios valdžios užuomazgą, įterpiantį ją ir teismo valdžią. Antroji dalis turi savy įstatymų leidėjų valdžios pradžią, valstybėje, gerai (taisyklingai sukurtoje), būtent sukurtoje pagal prigimtinę teisę, esamoji valdžia yra aukščiausioji ta, kuri leidžia įstatymus. Jos klauso bet kuri kita valdžia.

Valstybės valdžia negali būti niekieno nevaržoma, kai ji

leidžia įstatymus, kurie liečia piliečių gyvybę, laisvę ir nuosavybę.

Pilietiškoje visuomenėje įstatymai turi būti kuriami pagal prigimtinę teisę, kuri buvo dar besant visuomenės gyvenimo ir kurios ryšiai neišnyksta ir susidarius visuomenės gyvenimui. Valstybės valdžia negali savo teisių pavesti kam kitam dėl to, kad jos yra jai specialiai pavestos. Tik tauta yra valdžios pirmykštis šaltinis, bet ne karalius ir ne kurio nors parlamento rūmai, ir tik ji gali perduoti įgaliojimus iš vieno rankų kitam.

Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, turi tteisę sukilti prieš valdžią. Taigi visuomenė amžinai saugoja savo rankose aukščiausią valdžią, kad pagintų save nuo kiekvienos įstaigos, net įstatymų leidėjų pasikėsinimų.visuomenė visuomet turi teisę nusikratyti tais, kurie įžeidžia jos gyvybės saugojimo pagrindus.

Reziume: teisė teisti (antitezė):

1. žmogus vadovaujasi protu

2. žmogus yra visuomeniškas

3. žmogus yra laisvas ir lygus su kitais – prigimtinė būklė

4. žmogus yra savarankiškas.

5. religija iš prigimties

Pagrindinis teiginys: “Kiekvienas yra teisėjas savo byloje”.

Benediktas Spinoza.

Kadangi visuma yra aukščiausios Dievo jėgos “kūnijimas, kadangi visuotinė galybė, išsiplėtojusi visoje gamtoje, yra ne aks kita, kaip tik vvisų jos dalelių jėga, tai iš to išeina, kad asmens aukščiausioji teisė – prigimtinė teisė – siekia taip toli, kaip tokie siekia jo dalyvavimas toje visuotinėje galybėje, kitaip sakant, asmens jėga būti ir veikti. Šitas dėsnis yra privalomas visai gamtai. <

Kaip amžinoji santvarka, jis apima ir žmogų, jam gyvenant prigimtinėje padėty; visa, ką jis padaro atitinkami savo prigimčiai (palinkimams), yra atitinkama jo teisei.

Jei žmogaus prigimtis būtų taip padovanota, kad visi žmonės gyventų proto nurodymais, tai tie nurodymai nustatyti kiekvieno prigimtinę teisę. Iš tikrųjų žmonės yra vedami ne proto, bet aklų geidulių. Asmuo neturi galimybės savo protą stiprinti taip, kad galėtų visiškai ir pastoviai viešpatauti. Gamtiškoje padėti visos priemonės, tiek protingos, tiek neprotingos, kurias žmogus naudoja savo galybei apsaugoti, yra prigimties pateisinamos dėl to, kad iš esmės nėra skirtumo tarp jų. Pagaliau prigimtinė teisė draudžia tik tai, ko niekas sau nenori. Ji nesmerkia nei kovų, nei neapykantos, nei nuodėmės, nei apgaulės, nei ko kito, ką pataria geiduliai. Žmogus tol vykdo ssavo teisę, kol gali atremti kito visokią savivalę, keršyti už padarytas jam skriaudas ir apskritai gyventi taip, kaip jam patinka.

Gamta neuždaryta žmogaus proto teisių srityje, kuri liečia tik jo asmens ir turto apsaugojimą, bet apima daug kitų teisių, kurios liečia amžina visos gamtos visumos tvarką, tos gamtos, kurios žmogus yra tik nedidelė dalelė ir pagal kurią žmogus turi gyventi ir elgtis,

Prigimtinėje padėty žmogaus teisė siekia tiek, kiek neša jo jėga, kadangi toji jėga, tasai savisaugos instinktas yra visuose, ttai neišvengiama yra kolizija, jų prieštaringų siekinių susidūrimas, nes vieni gali įvykdyti savisaugą tiktai kitų įžeidimu arba net sunaikinę jų buvimą.

Žmogaus prigimtinės teisės, kol jos nustatomos atskiro asmens jėgos ir kol jos priklauso kiekvienam asmeniui, jos neturi jokios realios reikšmės. Neduodamos žmonių gyvybei jokio užtikrinimo, jos greičiau priklauso idėjų pasauliui negu realybei. Todėl yra būtinas reikalas pereiti iš gamtiškos padėties į visuomenišką padėtį, į civilinę padėtį, o tai įvyksta laisva žmonių sutartimi.

Visuomeniška žmonių sutartis yra padarinys jų savitarpio baimės ir netikrumo dėl prigimtinių teisių panaudojimo, be to veikia ir įgimtas visuomeniška instinktas, ir padorus visuomeniškas palinkimas. Tuo būdu susidaro visuomeniška padėtis, kurioje asmuo atsisako tik nuo tiek savo teisių, kurias turėjo gamtiškoje padėty, kiek visuomeniška padėtis reikalauja. Nuo šio laiko žmogaus teisės esti nustatomos ne jo jėga ir geismais, bet visuomenės valia ir jėga.

Kadangi didelėse visuomenėse nėra galimybės, kad visa visuomenė betarpiškai išreikštų savo valią, tai ieškoma būdo jai reikšti – kas turi tarpininkauti ją išreiškiant tuomet veikia dirbtinė valia, kurią reikšti pavedama žymiems asmenims arba vienam asmeniui. Tačiau šie neįgyja absoliučios valdžios. Jie esti tik bendros valios aiškintojai, bet negali jos siaurinti.

Valstybė yra dviejų momentų padarinys: juridiško, kuris yra asmenų padarytoje sutartyje ir faktiško, kuris yyra asmenų valdžios pavedime visuomenei. Valstybėje asmuo paliauja gyventi savo teise ir pradeda gyventi valstybės įstatymais. Įstatymas – tai ne jungas, valstybės uždėtas laisvam žmogui, jis yra minkštos valdžios, įduotos tikram draugui , kad sulaikytų klystantį, kai jis prisiartina prie bedugnės krašto.

Kai valstybė savo įsakymais, priešingais protui arba visuomenės daugumai, naikina tą naudą, kurią kiekvienas pilietis turėjo mintyje, atsisakydamas nuo gamtiškos padėties, tai tuo pačiu ji naikina sutartį, kuri ją pagimdė. Tuo atveju klusnumas valdžiai, kuri peržengia savo teisių sienas, piliečių nustatytas savo naudai, nyksta.

Valstybių tarpusavio santykis dabar yra toks, koks buvo gamtiškoje padėty atskirų žmonių santykis. Čia teisė nesiskiria nuo jėgos: kiekviena valstybė turi teisę į ta, ką paimti jai pakanka jėgos. Pagal prigimtinę teisę valstybės yra priešai vienos kitoms: karui paskelbti pakanka noro ir jėgos. Sutartis saugojama tik tol, kol norima saugoti, kol matoma iš to naudos. Kaltinimui apgavimu čia nėra vietos.

Spinoza buvo artimas Hobsui gamtiškos padėties nustatymu ir supratimu perėjimo į visuomenišką padėtį. Tačiau Hobso nuomone, atskiras asmuo perleidžia visas savo teises valstybei, o Spinozos nuomonę, atskiras asmuo, įeidamas į valstybę, neperleidžia visų savo teisių, ieško sau laisvės užtikrinimo, netampa vergu ar avimu. Valstybės galutinis tikslas yra ne tas, kad viešpatautų ir laikytų žmones bbaimėje, nustatant jų tarpusavio priklausomybę, bet tas, kad kiekvieną išvaduotų iš baimės, užtikrintų jam ramybę nuo kitų, kad jis labiau apsaugotų sau teisę gyventi ir veikti neskriausdamas kitų.

Reziume (sintezė):

1. žmogus, vadovaudamasis protu paklusta polinkiams.

2. žmogus turi teisių tiek, kiek jėgos.

3. žmogus siekia to, ko nori pagal gamtos teisę.

Valstybė sulygina visų galias ir garantuoja išlikimą.

Subjektyvi valia – vadovaudamasis protu, žmogus paklūsta polinkiams.

2. Žmogiško subjekto esminiai bruožai ir gamtinių troškimų realizavimo pateisinimo pagrindas. Laisvos valios idėja.

3. Teisės į gyvybę subjektyvioji ir objektyvioji pusė. Teisės mirti filosofinis įvertinimas.

Hėgelis.

Teisės idėja yra laisvė. Teisės išeities taškas yra laisva valia. Laisvė yra duota kaip sąmonės faktas ir ja reikia tikėti. Laisvės dvasia yra inteligentija. Sąvokos, kurių pagrindų laisvės dvasia savo vystymesi juda į priekį – nuo jausmo per suvokimą į mąstymą – tai laisvės, kaip valios atsiradimas.

Valios laisve geriausiai paaiškinti galima atsižvelgiant į fizinę gamtą, kadangi laisvė yra toks pats pagrindinis valios matas, kaip svoris – kūno matas. Tai kas laisva, yra valia. Valia be laisvės – tuščiažodžiavimas, taip pat kaip laisvė galima tik kaip valia, kaip subjektas.

Skirtumas tarp mąstymo ir valios – dvasia yra mąstymas kaip toks, ir žmogus nuo gyvūno skiriasi savo mąstymu. Skirtumas tarp mąstymo ir valios – tai tik

skirtumas tarp teorijos ir praktikos santykio. Valia yra ypatingas mąstymo būdas: mąstymas, kuris parkelia save į esamą būtį. Šį skirtumą tarp valios ir mąstymo galima paaiškinti šitaip: mąstydamas daiktą, aš jį paverčiu mintimi ir daiktas dėl to netenka visko jutiminio: aš paverčiu daiktą į kažką tiesiogiai ir iš esmės mano, nes tik mąstyme aš esu savyje, tik supratimas yra prasiskverbimas į daiktą, kuris daugiau nebesipriešina man: per mane tas daiktas neteko savitumo, kurį turėjo sau ir kurio pagalba priešinosi man. TTai teorinis santykis.

Skirtingai praktinis santykis prasideda nuo paties mąstymo, nuo pateis Aš ir iš pat pradžių yra priešingas, dėl to kad jis iš pat pradžių nustato iškyrimą. Būdamas veiklus, praktiškas, aš apibūdinu, nustatau save. O nustatyti save ir reiškia numatyti skirtumą.

Teorija iš esmės slypi praktikoje, jų negalima atskirti, nes negalima turėti valios ir neturėti intelekto. Priešingai, valia turi savyje teorijos: valia nustato, apibūdina save: šis apibūdinimas yra kažkas vidinio, tai, ko aš noriu, įsivaizduoju sau, tai yra man ddaiktas. Gyvūnas elgiasi, paklusdamas instinktams, vidiniam jausmui – elgiasi praktiškai, tačiau jis neturi valios, kadangi sau neįsivaizduoja to, ko jis nori. Bet be valios negalima veikti ir teoriškai (arba mąstyti), nes mąstydami mes tampame veiklūs.

Vadinasi, teorijos ir praktikos išskirti nnegalima: tai yra vienas ir tas pats, kadangi kiekvienoje veikloje, kaip mąstyme, taip ir valios pareiškime, pasireiškia šie du momentai,

Valia turi savyje gryno neapibrėžtumo elementą ar refleksijos aš į save – tai beribė begalybė absoliučios abstrakcijos, grynas savęs paties mąstymas.

Šiame valios elemente yra tai, kad aš galiu išsilaisvinti nuo visko, atsisakyti visų tikslų, abstrahuotis nuo visko. Tik žmogus gali atsisakyti nuo visko, net nuo savo gyvybės – jis gali nusižudyti. Gyvūnas to negali. Žmogus yra grynas savęs paties mąstymas: ir tik mąstydamas žmogus yra ta jėga, ta galimybė priskirti sau visuotinumą, t.y. užgesinti kiekvieną ypatybę.

Aš taip pat yra perėjimas iš neapibrėžtumo prie apibrėžtumo, apibūdinimo, ypatumo. Aš savęs kaip ypatingo teikimas padeda jam įžengti į esamą būtį – ttai absoliutus baigtumo ar aš išsiskyrimo momentas. Čia Aš ne tik išreiškia valią, bet ir išreiškia valią kažkam. Ypatingas, kam yra išreiškiama valia, yra apribojimas, nes valia, tam, kad būtų valia, turi aplamai save apriboti. Tai, kad valia išreiškia valią kažkam, yra apribojimas, neigimas. Tokiu būdu ypatumas yra baigtinumas.

Aš ypatumas, savęs teigimas yra tas, kad Aš save teigia ir kaip savęs neigimą, o būtent kaip apribotą, nustatytą; ir kaip tapatumą sau. Aš apbūdina save, dėl to kad tai yra nnegatyvumo santykis su pačiu savimi. Šiame santykyje su pačiu savimi, Aš nerūpi tas ypatumas, Aš žino kaip savo idealią, taip ir paprastą galimybę, kuria jis nėra surištas, ir kurioje jis yra tik todėl, kad teigia save joje – tai ir yra laisvės valia.

Valia yra tas, kad norėti kažko konkretaus, bet šiame konkretume būti savyje ir vėl grįžti į visuotinumą.

Valia yra procesas, kurio pagalba subjektyvus tikslas per veiklą tampa objektyvumu. Tikslas yra kažkas mano vidinio, subjektyvaus, tačiau šis tikslas turi tapti ir objektyviu, atsikratyti savo trūkumo, nustoti būti tik subjektyviu. Tikslas turi būti iškeltas objektyviai, ir taip jis įgauna ne naują bruožą, o tik savo realizaciją.

Valios turinys yra tikslas, iš dalies vidinis ir subjektyvus, iš dalies realizuotas per veiklą, paverčiant subjektyvų objektyviu.

Valia yra laisva tik savyje ar mums, arba ji yra laisvė tik jos pačios supratimu. Tik turėdama savo dalyku save pačią, valia sau yra tai, kuo ji yra savyje. Valia, kuri yra valia tik savo pačios supratimu, savyje laisva, bet tuo pačiu ir nelaisva, nes iš tiesų laisva ji būtų tik esant tam tikram turiniui – tuomet valia laisva sau pačiai, jos dalykas yra laisvė, ji yra laisvė. Taip žmogus, išmintingas savyje, turi, kurdamas save patį, tturi peržengti savo paties ribas, bet tuo pačiu pasiekti ir įsigilinimą į save patį, tam, kad taptų išmintingu it sau pačiam.

Valia, iš pradžių laisva tik savyje, yra iš esmės gamtos valia. Šios gamtos turinys yra polinkiai, aistros, kurių pagalba valia save atranda apibūdinta nuo gamtos. Valia yra tik savajai išbaigta valia. Polinkiai, aistros taip pat yra būdingi ir gyvūnui, ir jis turi jiems paklusti, jei joks išorinis poveikis jo nesulaiko. Žmogus gi, kaip kažkas neapibrėžto, stovi aukščiau už polinkius ir aistras ir gali juos apibūdinti ir teigti kaip savus. Polinkis yra kilęs iš gamtos, bet tai, kad aš teigiu jį į šį Aš, priklauso nuo mano valios, kuri, kaip iš viso to seka, negali remtis tuo, kad polinkis yra kilęs iš gamtos.

Egzistuoja daugybė polinkių ir juos galima patenkinti įvairiais būdais ir metodais. Dėl šio dvigubo neapibrėžtumo, valia suteikia sau atskirybės formą, ji – sprendžia, ir tik valia, kuri sprendžia ir yra tikroji valia.

Sprendimo pagalba valia teikia save kaip atskiro individo valia ir kaip besiskirianti nuo kito valios. Tačiau valia dėl jos turinio bei formos skirtumų, gali priimti tik abstrakčius sprendimus.

Jei aš turiu galimybę nustatyti save viena ar kita kryptimi, t.y. galimybę pasirinkti, reiškia, kad aš turiu ssavivalę, t.y. tai, ką dažniausiai vadina laisve. Pasirinkimas, kurį aš turiu, gludi valios visuotinume, tai yra tai, kad aš galiu padaryti vieną ar kitą daiktą savu. Pasirinkimas priklauso nuo Aš neapibrėžtumo ir nuo tam tikro turinio apibrėžtumo. Vadinasi, valia dėl šio turinio nėra laisva, nors formaliai ji turi savyje begalybę. Paprastas žmogus galvoja, kad jis yra laisvas, jei jam leidžiama savavaliauti, tačiau būtent savivalėje glūdi jo nelaisvė.

Valia gali atsisakyti nuo to, ką ji pasirinko, apsispręsdama.

Savivalė yra prieštaravimas, nes polinkių dialektika yra tai, kad jie trukdo vienas kitam, tai kad vieno jų patenkinimas reikalauja nuslopinti kitą ir paaukoti jo įgyvendinimą. Jeigu aš atsiribosiu nuo visų kitų polinkių ir troškimų tam, kad atsiduočiau vienam iš jų, aš atsiduriu naikinamajame atsiribojime, nes taip aš atsisakau nuo savo visuotinumo, kuris yra visų troškimų ir polinkių visuma.

Subjektyvi valia yra Aš, kuris gali abstrahuotis nuo visko. Objektyvi valia yra visa tai, ką mes įdaiktiname sau, tai tikslo realizavimas. Valios veikla yra ta, kad ji turi panaikinti prieštaravimus tarp objektyvumo ir subjektyvumo.

Teisė yra tai, kad esama būtis yra laisvosios valios esama būtis. Todėl teisė yra aplamai laisvė kaip idėja.

Valia (kelias nuo idėjos prie laisvosios valios):

1) valia yra tiesioginė – todėl jos samprata yra abstrakti

– asmenybė ir jos esama būtis – tai išorinis daiktas, tai abstrakčios ar formalios teisės sfera

2) valia, tiesiogiai reflektuota į save iš išorinės esamos būties, subjektyvi atskirybė, priešpastatymas visuotinumui. Tas visuotinumas iš dalies yra vidinis – gėris, ir iš dalies išorinis – esamas pasaulis. Subjektyvios valios teisės santykius su pasaulio teise, idėjos teise, bet idėjos, esančios tik savyje – tai moralės sfera.

Laisvė kaip substancija egzistuoja tik kaip realybė ir būtinybė, ir kaip subjektyvi valia – tai jos idėja savyje ir ddėl savęs visuotinio egzistavimo, dorovė.

Bet dorovės substancija taip pat yra:

• Gamtos dvasia – šeima

• Pilietinė bendruomenė

• Valstybė.

3) valstybė kaip visuotinė ir objektyvi valia, kuri tokia ir išlieka ir esant laisvam atskiros valios savarankiškumui. Šita organinė tautos dvasia, per kitų tautų dvasių tarpusavio santykius, gauna realybę ir pasaulinėje istorijoje atranda visuotinę pasaulinę dvasią – teisę, kuri yra aukščiausia.

Laisva valia turi visų pirmą suteikti sau esamą būtį, o tai gali būti padaryta per išorinius daiktus. Ši pirmoji laisvės rūšis yra ta, kurią mes žžinome kaip nuosavybę – formalios ir abstrakčios teisės sfera. Į šią sferą turi įeiti ir nuosavybės forma – sutartis, ir teisės pažeidimas, kaip nusikaltimas ir bausmė. Laisvė, kurią mes čia turime, yra tai, ką mes vadiname asmeniu, t.y. subjektu, laisvu, oo būtent laisvu sau pačiam ir duodančiu sau esamą būtį per daiktus. Subjektyvi valia reikalauja, kad tai, kas yra jos viduje, t.y. jos tikslas, įgautų esamą būtį, t.y. įgautų išorinę išraišką. Kaip moralės taip ir formali teisės tiesa yra dorybė. Vadinasi, dorybė yra valios vienybė jos sampratoje ir pavienio subjekto valios. Jos pirmoji esama būtis yra gamtinė esama būtis, pasireiškianti meile ir jausmais – šeima – individas atsisakė savo maištaujančios prigimties ir kartu su savo sąmone yra kažkokios vienybės viduje. Kitoje pakopoje mes matome dorybės praradimą: šeima išsiskirsto ir jos nariai dabar bendrauja vienas su kitu kaip atskiros asmenybės, kurias jungia vienas kito poreikis. Tai pilietinės visuomenės pakopa. Trečia pakopa – valstybė – dorybė, dvasia, kur įvyksta nepaprastas susiliejimas individualumo iir visuotinumo. Todėl valstybė yra aukštesnė už kitas pakopas: tai laisvė pačiu konkrečiausiu būdu, paklūstanti tik pasaulinės dvasios absoliučiai tiesai.

Schellingas.

Mūsų laikų gamtos filosofija pirmiausia nustatė mokslinį skirtumą tarp esybės, egzistuojančios savaime ir esybės, sudarančios tik egzistencijos pagrindą.

Kadangi iki Dievo arba ne Dieve nėra nieko, tai jo egzistencijos pagrindas turi būti jame pačiame. Tačiau apie šį pagrindą jie kalba tik kaip apie sąvoką, nesuteikdami jai nieko realaus ir tikro. Tas Dievo egzistavimo pagrindas, kuri yra Dievas, nėra Dievas aabsoliutine, t.y. egzistencine prasme, nes tai tik jo egzistavimo pagrindas. Jis yra gamta Dieve – nors nuo jo ir neatskiriama, bet vis dėlto skirtinga esybė.

Rate, kuriame viskas darosi iš visko, nėra prieštaravimo, kad tai, kad generuoja vieną, vėl yra pergeneruojama. Čia nėra nei to, kas pirmas ne to, kas paskutinis, nes viskas sąlygoja vienas kitą, niekas nėra kitu ir vis dėlto nieko nėra be kito. Dievas turi vidinį savo egzistencijos pagrindą, kuris jam eina pirm jo kaip egzistuojančiojo; bet lygiai taip pat Dievas yra pagrindo pirmesnioji dalis, nes pagrindas savaime nebūtų įmanomas savaime, jeigu Dievas neegzistuoja actu.

Daiktų pagrindą sudaro tai, kas pačiame Dieve nėra Jis pats, kitais žodžiais tariant, tai, kas yra jo egzistencijos pagrindas. Tai yra troškimas, kurį jaučia amžinai vienintelis, pačiam save generuoti. Šis troškimas nėra tas pats vienintelis, bet vis tiek jis yra su juo vienodai amžinas. Jis norį Dievą, t.y. nepaaiškinamą vienovę, generuoti, bet jame pačiame dar nėra vienovės. Analizuojama atsietai, jis yra valia, be tokia, kurioje nėra proto, ir todėl tai – nesavarankiška ir netobula valia, nes protas iš tikrųjų yra valios valia. Vis dėl to yra proto valia – jo potroškis ir ilgesys: ne sąmoninga, o nujaučianti valia, kurios nuojauta yra protas. <

Vien tik Dievas – Jis, pats egzistuojantis – gyvena grynoje šviesoje, nes tik jis vienas yra savaime. Mes nežinome nieko, kas galėtų žmogų laibiau skatinti iš visų jėgų veržtis į šitą šviesą, negu suvokimas nakties tamsos, iš kurios jis buvo pakylėtas į būtį. Kiekvienas gimimas – tai gimimas iš tamsos į šviesą. Ir tik iš tamsybės to, kas nėra protas, išauga šviesiausios mintys. Taigi taip turime įsivaizduoti pirminį potroškį, kursi, tiesa, krypsta į protą, nors jo dar nepažįsta. Bet iš šito troškimo, kuris būdamas dar tamsiu pagrindu, yra pirmasis Dieviškosios būties pasireiškimas, pačiame Dieve gimsta vidinis refleksyvus įvaizdis, per kurį – nes jis negali turėti kito objekto kaip Dievą – Dievas išvysta save patį gyvavaizdyje. Tas įvaizdis – tai pirmas aktas, kuriuo Dievas, absoliučiai imant yra realizuotas, nors tik pats savyje; tą įvaizdį pradžioje turi Dievas, ir jisai yra Dieve pagimdytas Dievas. Tas įvaizdis yra kartu protas – ano troškimo ir ilgesio žodis – ir amžinoji dvasia, jaučianti savyje žodį ir drauge begalinį troškimą; skatinimą meilės, kuria pati yra, ji ištaria tą žodį; dabar protas kartu su troškimu tampa laisvai kuriančia ir visagale valia ir ima darbuotis chotiškoje gamtoje kaip savo stichijoje arba naudoti ją kaip savo įrankį.

Pirmas proto vveiksmas gamtoje – tai jėgų suskaidymas, nes tik taip gali būti atskleista joje nesąmoningai tarsi sėkloje, bet būtinai esanti vienovė; čia yra panašiai kaip su tuo žmogumi, kuris geidžia ką nors sukurti: į tą jo tamsų troškimą ateina šviesa tuomet, kai minčių – susijusių viena su kita ir trukdančių viena kitai prasiveržti – makalinėje mintys ima skaidytis ir pradeda ryškėti gelmėse slypinti, viską sau pajungusi vienovė.

Kadangi ši (pradinės gamtos) esmė yra ne kas kita, kaip amžinas Dievo egzistencijos pagrindas, tai joje pačioje turi glūdėti, nors ir po devyniais užraktais, Dievo esmė, nelyginant gelmės tamsoje spindinti gyvybės kibirkštėlė. Tačiau proto sužadintas troškimas dabar stengiasi tą savyje sugriebtą gyvybės kibirkštį išlaikyti ir užsklęsti – kad visuomet jame liktų pagrindas. Vadinasi, kai protas neva į pradinę gamtą įdėtoji šviesa, stimuliuodama į save patį grįžti siekianti troškimą skaidyti jėgas (atsisakyti tamsos), kaip tik šituo skaidymusi iškelia atskaidoje glūdinčią vienovę, joje slypinčią gyvybės kibirkštį, iš pradžių atsiranda kažkas suvokiama ir paskira, bet ne dėl išorinio pobūdžio įsivaizdavimo, o dėl įvaizdžio tikro susidarymo, kai atsirandantysis į gamtą įdaromas, arba dar tiksliau sakant, pažadinamas, kai protas iškelia atsiskyrusiame pagrinde slypinčią vienovę arba idėją. Šitame skaidymesi atsiskyrusios (bet ne visai išskyrusios) jėgos sudaro medžiagą, iš kurios paskui

formuojamas kūnas; o gyvasis ryšys, atsirandantis skaidymosi procese – vadinasi, iš natūralaus pagrindo gelmių – kaip jėgų centras, yra siela. Kadangi pirminis protas sielą iškelia iš nuo jo nepriklausomo pagrindo kaip vidinį reiškinį, dėl to ji pati lieka taip pat nuo jo nepriklausoma – kaip ypatinga ir sau egzistuojanti esybė.

Kiekvienoje jėgų skaidymosi pakopoje gamtoje atsiranda nauja esybė, kurios siela juo tobulesnė, juo daugiau toje esybėje esama suskaidyta to, kad kitose yra dar nesuskaidyta. Parodyti, kaip kiekvienas tolesnis procesas vis labiau aartėja prie gamtos esmės, kol pačioje aukščiausioje jėgų skaidymosi pakopoje atsiveria giliausiai glūdintis branduolys, yra užbaigtos gamtos filosofijos uždavinys.

Gamtoje atsiradusi esybė turi dvejopą pradą, kuris iš tikrųjų yra vienas, tik nagrinėtinas dviem galimais požiūriais. Pirmas pradas yra tai, kuo esybės atskirtos nuo Dievo arba kuo jos yra tik pagrinde; tačiau kadangi tarp to, kas pagrinde pirma sudaryta, ir to, kas pirma sudaryta prote, vis dėl to esama pirminės vienovės ir kūrimo proceso esmę sudaro tik pradinio tamsaus prado vidinė ttransmutacija arba vertimas šviesa (nes protas arba į gamtą įdėta šviesa ieško pagrinde iš tikrųjų tik jam giminingos, į vidų nukreiptos šviesos), tai iš prigimties tamsus pradas yra kaip tik tas, kuris taip pat virsta šviesa, ir abu pradai, nors ttik iš dalies, kiekvienoje gamtos esybėje sutampa. Tas pradas, kadangi jis eina iš pagrindo ir yra tamsus, yra kūrinio sava valia, kuri tačiau nebūdama dar pakylėta, iki visiškos savo ir šviesos (kaip proto prado) vienovės, t.y. jos nepasiekusi , tėra tik aistra arba geismas, kitaip sakant, akla valia. Šitai kūrinio savai valia priešprieša yra protas kaip universali valia: jis naudojasi kūrinio sava valia tarsi paprasčiausiu įrankiu. Bet kai galiausiai visoms jėgoms toliau kintant ir skaidantis, slapčiausias ir galiausias pradinės tamsos taškas esybėje virsta ištisine šviesa, tai šitos esybės valia, būdama pavienė, irgi tėra dalinė valia, pati savaime arba kaip visų kitų dalinių valių centras sutampa su pirmine valia arba protu – vienu žodžiu iš abiejų dabar atsiranda vieninga visuma. Šitas ggiliausio centro pakylėjimas į šviesą nevyksta jokiame kitame mums regimame kūrinyje, išskyrus žmogų. Žmoguje sutelkta visa tamsiojo prado galia ir taip pat – vis šviesos jėga. Jame – ir giliausia gelmė, ir aukščiausias dangus, arba abu centrai kartu.

Žmogaus valia – tai amžiname troškime slypintis dar vien pagrinde esančio Dievo želmuo, tai gilumoje tūnantis dieviškas gyvybės vaizdas, kurį Dievas išvydo, kai valią vertė gamta. Tik jame (žmoguje) Dievas pamilo pasaulį; ir kaip tik šitas Dievo gyvavaizdis centre pasigriebė troškimą, kai tas vvirto priešpriešą šviesai.