Prigimtine teise

Turinys:

I. Įžanga…………………………1

II. Prigimtinės teisės atsiradimas ir raida…………………………2

III. Prigimtinės teisės samprata…………………………5

IV. Išvados…………………………10

Literatūros sąrašas…………………………11

Įžanga

Prigimtinės teisės teorija yra viena seniausių teisinių doktrinų, pripažinusi, kad kiekvienas žmogus – vertybė. Jos pagrindą sudaro įgimtos žmogaus teisės . Pripažintos tarptautinės visuomenės, įtvirtintos nacionaliniuose teisės dokumentuose, šios teisės teisinių vertybių skalėje užima aukščiausiąją vietą. Jos yra teisės normų teisėtumo matas.

Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojoje teisėje barometras ir ggelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė penelyg nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei, ir ateina tam, kad vėl sugrąžintų pozityviąją teisę į moralės vagą ir šitaip primintų pozityviajai teisei jos autentiškąją paskirtį.

.

Prigimtinės teisės atsiradimas ir raida

Prigimtinės teisės sąvoka nėra naujųjų laikų kūrinys, jos idėja glūdi žmonijoje nuo gilios senovės laikų. Pradedant ankstyvosiomis kultūromis, kuriose yra atsispindėjusios visuomenės pažiūros, randama, kad prieš įstatymus, žmonių sukurtus ir veikiančius visuomenėje, keliami amžini, nerašytiniai įstatymai, “paremti daiktų prigimtimi”. Senovės graikai skyrė tą, kas teisinga dėl įstatymų reikalavimų, nuo to, kas teisinga iš prigimties. Graikų visuomenėje gyvavo gilus įsitikinimas, kad dievai yyra šaltinis įstatymų, kurie reguliuoja visus pasaulio reikalus, ypač žmonių reikalus. Graikų filosofas Heraklitas teigė, kad visos žmonių teisės yra gaunamos iš vieno, kas yra dieviška, iš logoso, kuris valdo pasaulį.

Aukštesnių, geresnių, nuo žmogaus nepriklausančių įstatymų koncepcija buvo išreikšta ir tokių filosofų, kaip Sokratas ir Platonas. Sokratas numatė dviejų rūšių įstatymus: žmonių sukurtus, kurie gali būti kartais peržengiami, ir dievų duotus, kuriuos “peržengus būtinai baudžiama”. Paskutinieji ir sudaro prigimtinę teisę. Jų pagrindas – amžinoji dieviškoji tvarka, dominuojanti ne tik santykiuose tarp žmonių, bet ir visatoje. Platonas dieviškąjį, gerą pradą, kuris pasireiškia žmoguje vadina teisingumu. Šis teisingumas yra priešingas visokiai savivalei, negali turėti tikslo kitą skriausti, kitam blogą daryti, nors ir tas kitas būtų bloga tau padaręs. Aristotelis skiria teisingumą į llegalų ir prigimtą. “Įstatymais teisinga tai, kas iš pradžių gali būti ir šiaip ir taip sutvarkyta ir vis bus gera.;o iš prigimties teisinga tai, kas visur turi tą pačią galią ir įgyja ją, nepaisant tų ar kitų palinkimų”. Pagal jį ne tik dievų tvarka yra nekeičiama, bet ir žmonių tvarkoje yra įgimtas, “pastovus pradas”. Taip Aristotelis priėjo išvadą apie prigimtinės teisės buvimą. Aristotelio etikos tyrinėjimo objektas yra laimė. Laimė, pasak Aristotelio, priklauso nuo doro gyvenimo, todėl mokslas apie laimę tampa mmokslu apie dorybę. Padorumą jis iškelia prieš veikiančią teisę, kuri kaip žmonių netobulas kūrinys, dažnai nekreipia dėmesio į konkrečias įvykio ypatybes ir neduoda pasireikšti prigimtinės teisės jausmui”. Tas padorumas ir daro veikiančiąją teisę tobulą.

Stoikų mokyklos atstovai tvirtino, kad viso ko pagrindas yra projėgė, kurią jie vadino įvairiai: dievybe, visuotiniu įstatymu, gamta. Todėl atitinkantį gamtą gyvenimą jie laikė gyvenimą “pagal nurodymą proto, kuris valdo pasaulį”. Šis visuotinis protas, aukščiausioji teisė yra “dieviškų ir žmogiškų daiktų karalius”, jis sprendžia, kas yra teisinga ar neteisinga. Kiekvienas žmogus turi to dieviškumo kibirkštį – sielą, todėl visi iš prigimties yra lygūs laisvos valios subjektai. Stoikams prigimtinės teisės – universalios, žmogui imanentiškos, tačiau įmanomos patirti tik pasitraukus nuo daiktiškojo pasaulio – į save. Tai esąs vienintelis patikimas kelias tikrajai (protingajai) žmogaus esmei – jo suverenumui realizuoti.

Romėnų jurisprudencija davė idealiai teisei prigimtinės teisės vardą – jus naturale. Gajus pirmas apibrėžė dviejų teisių – jus naturale ir jus gentium – sąvokas. Pasak jo, romėnų tauta iš dalies savąją, iš dalies bendra visų žmonių teise naudojasi, kurią prigimties protas nustato visuose žmonėse. Ulpianas pripažįsta prigimtinę teisę esant visuotinį protą, kuris apima visą pasaulį, kaip vieną gyvą organizmą, ir suteikia kiek žmonėms, tiek ir gyvuliams savisaugos instinktą.1,104 Panašiai prigimtinę tteisę aiškino Ciceronas. Yra tikra teisė, proto teisė, kuri atitinka gamtą, nesikeičianti ir amžina. Ji yra kiekvieno žmogaus pasielgimo kriterijus. Ciceronas priėmė dėsnį, jog prigimtinė teisė, paremta sąžinės balsu, yra šaltinis pozityviajai teisei, ir tvirtino, kad pozityviosios teisės turinys kyla iš prigimtinės.1,107 Paulius, skirdamas prigimtinę teisę nuo civilinės pozityviosios teisės teigė: “teisė įvairiais būdais yra apreiškiama: ta, kuri visuomet yra teisinga ir gera, yra natūralinė prigimties teisė; ta, kuri visiems ir daugumui tam tikroje valstybėje yra naudinga, yra civilinė teisė”. 2,169 Taigi, prigimtinė teisė žiūri , kas teisinga ir gera, civilinė teisė žiūri, kas naudinga.

Viduramžių filosofai, svarstydami natūralią teisę, taip pat interpretuoja ją kaip universalų visatos dėsnį, tačiau panaikina jos savaimingumą. Natūralios, prigimtinės teisės šaltinis esąs dievas. Tomas Akvinietis, teigdamas, kad dievas yra aukščiausios santvarkos šaltinis, visos visatos pradžia, skyrė amžinuosius įstatymus ir prigimtinius įstatymus. Amžinieji įstatymai – tai visatos tvarkytojo protas, dievo protas. Jie yra kriterijus laikiniems įstatymams, iš kurių tiktai tie yra teisingi ir turi pagrindą, kurie kyla iš amžinųjų įstatymų. Prigimtiniai įstatymai yra amžinųjų įstatymų dalis, kurią turi protingas asmuo dėl to, kad atskiria, kas gera ir kas bloga, dėl to, kad ji yra dievo įkvėpta jo protui.

Prigimtinės teisės mokslo kūrėju buvo Hugo Grotius. Jo veikaluose mmokslininkai matė visų pagrindinių teisės mokslo dėsnių sistemingą išdėstymą. Prigimtinę teisę jis priešina civilinei teisei. Jo nuomone, iš pačios žmogaus prigimties susidaro pastovūs dėsniai, kuriuos žino visi žmonės. Prigimtinė teisė yra žmonių įstatymams dėsnis, iš kurio įstatymai gauna savo priverstinumą ir nustato daug ką greta gamtos,bet nieko prieš gamtą. Ji yra visuomenės gyvenimo sąlyga ir padarinys. Žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas asmuo. Valstybę Grotius suprato kaip laisvų žmonių tobulą sąjungą, sudarytą tam, kad visi galėtų naudotis teise ir kad visiems būtų užtikrinta gerovė.

Teisės filosofijai didelę reikšmę turi mąstytojo Baruchos Spinozos veikalai: “Teologinis politinis traktatas” ir “Politinis traktatas” (nebaigtas). Glaudžiai susijusi su bendrąja jo filosofija, su jo panteizmu yra jo prigimtinės teisės teorija. Kadangi visuma yra aukščiausios Dievo jėgos įkūnijimas, kadangi visuotinė galybė, išsiplėtojusi visoje gamtoje, yra ne kas kita, kaip tik visų jos dalelių (partikulae) jėga, tai iš to išeina, kad asmens aukščiausioji teisė – prigimtinė teisė – siekia taip toli, kaip toli siekia jo dalyvavimas toje visuotinėje galybėje, kitaip sakant asmens jėga būti ir veikti (potentia). Visa ką žmogus padaro atitinkamai savo prigimčiai, yra atitinkama jo teisei. Taigi ko tik siekia kiekvienas, kas žiūri sau naudos vien pagal prigimties paliepimą arba vedamas sveiko proto, arba sprendžia

aistrų įsakytas, to siekia pagal aukščiausią prigimtinę teisę. Jei žmonės gyventų proto nurodymais, tai tie nurodymai nustatytų kiekvieno prigimtinę teisę. Bet žmonės yra vedami ne proto o aklų geidulių. Prigimtinė teisė draudžia tik tai, ko niekas sau nenori. Žmogus vykdo savo teisę tol, kol gali atremti kito savivalę ir gyventi taip kaip jam patinka. Gamta neuždaryta žmogaus proto teisių srityje, bet apima daug kitų teisių liečiančių amžiną visos gamtos visumos tvarką. Viskas, kas gamtoje mums atrodo pikta, netikslu, yra taip ddėl to, kad mes nepažįstame sąryšio, kuris yra gamtos visumoje. Mes norime, kad viskas vyktų mūsų proto dėsniais, kas pripažinta esant pikta tik mūsų pačių prigimties atžvilgiu, nėra pikta visos gamtos santvarkos ir teisės atžvilgiu. Žmogaus prigimtinės teisės, kol jos nustatomos atskiro asmens jėgos ir kol jos priklauso kiekvienam asmeniui, jos neturi realios reikšmės ir greičiau priklauso idėjų pasauliui. Iš to išeina, kad yra būtinas reikalas pereiti iš gamtiškos padėties į visuomenišką padėtį, į civilinę padėtį, o tai įvyksta laisva žžmonių sutartimi. Taigi visuomeniška žmonių sutartis yra padarinys jų savitarpio baimės ir netikrumo dėl prigimtinių teisių naudojimo. Žmogaus teisės esti nustatomos ne jo jėga ir geismais, bet visuomenės valia ir jėga. Didelėse visuomenėse nėra galimybės, kad visa visuomenė betarpiškai išreikštų ssavo valią, tuomet veikia dirbtinė valia, kurią reikšti pavedama žymiems asmenims arba vienam asmeniui. Visuomenė sudaryta ne visų sutartimi yra priešinga teisei. Asmuo tokioje visuomenėje priverčiamas atsisakyti savo prigimtinių teisių.

XIX amžiuje žmogaus teisių idėja, kaip neturinti empirinio pagrindo idėja, laikoma “nereikalinga”. “Idealistiška filosofijos linkmė neteko savo tikrumo, o didžiausias tos rūšies įvykis yra iškeltas vadinamasis socialinis klausimas”.2,17 Teisės mokslas ėmėsi tyrinėti veikusiąją ir veikiamąją teises, visuomenės gyvenimo istorijos įstatymams nustatyti. Prigimtinės teisės teorija buvo mokslininkų palikta kaip istorinis įvykis, ir buvo imtasi istorinio teisės tyrinėjimo.

Prigimtinės teisės samprata

Prigimtinė teisė buvo visuomet statoma prieš veikiamąją, pozityviąją teisę, ji visuomet reikalauja tokio teisingumo, kuris yra proto ir sąžinės nustatomas. Žmogaus prigimtyje yra kritikos gabumas ir teisingumo idealo siekimas, dėl kurių kaip tik aatsiranda idealas, prigimtinės teisės nesutikimas su veikiamąja.

Tikslus ir apibrėžtas pozityviosios teisės suvokimas galimas tik tuo atveju, kai ji betarpiškai gretinama su prigimtine teise, kaip realiu socialinės tikrovės reiškiniu.

Teisė, kaip įteisinta elgesio laisvė, grindžiama tokiomis norminėmis formomis, kaip moralė, korporatyvinės ir įstatyminės normos (kitaip tariant, yra leidžiama tai, kas įtvirtinta teisės normose, moralės normose, visuomeninių susivienijimų aktuose). Tačiau šalia jų yra teisės, kurios tiesiogiai išplaukia iš socialinio gyvenimo ir nepriklauso nuo kurių nors norminių formų. Šios teisės galioja nepriklausomai nuo to, aar jos išreikštos išorinėmis formomis, ar ne. Jos išreiškia natūralų žmonių gyvenimą ir vadinamos prigimtinėmis. Tai reiškia, kad šalia pozityviosios, žmonių sukuriamos valstybėje, teisės yra prigimtinė teisė, kurios šaltinis – natūrali visuomenės ir gamtos tvarka ir jai suteikiama visuotinė reikšmė.

Sergejus Aleksejevas, kalbėdamas apie prigimtinę teisę, kaip apie faktiškai egzistuojančią tikrovę, teigia, kad natūralus gyvenimas savaime negali būti kažkokios “teisės”(bet kuria šio žodžio prasme) apraiška; iš jo gali kilti tik tam tikri reikalavimai. Kita vertus, reikėtų pastebėti, kad tokiu pavidalu jie pasireiškia tik sąlytyje – su žmonių dvasine gyvastim (sąmone). Tik esant tokiai sąveikai atsiskleidžia ir kaip reikalavimai žmonių suvokiami natūralios tikrovės konkrečios apraiškos aspektai – nepakeičiami, iš prigimties kategoriški, kurių nesilaikymas gali sukelti neigiamų pasekmių. O toliau iš jų formuojami visuotiniai idealai, kurie, savo ruožtu, pasak E.Kanto, tampa konkrečių taisyklių, normų pirmavaizdžiais (ir išlieka, kol “galutinai apibrėžia savąsias kopijas”).

Ir tai dar ne viskas, kas būdinga prigimtinės teisės daugiapakopio formavimosi ir turinio mechanizmui. Reikalavimai iš prigimtinės teisės nėra savaime teisiniai reikalavimai ir idealai. Tam, kad jie įgytų teisinį pobūdį, turi įveikti teisinės sąmonės lūžį, jos kultūrinius kodus (įsisąmoninant teisines sąvokas ir leksiką). Tik tada prigimtinės terpės keliami reikalavimai įgyja teisinių reikalavimų pavidalą ir pagal reikalavimus formuojami taisyklių pirmavaizdžiai tampa juridinių nnormų pirmavaizdžiu.

Taigi, prigimtinė teisė yra realios prigimtinės ir socialines terpės sąlygojami reikalavimai bei idealai, kurie kultūrinių kodų samprata teisiškai įsisamoninti įgyja teisinį pavidalą ir pagal jį išreikia juridinių normų – pozityviosios teisės – reikalavimus bei pirmavaizdžius (arba kitaip prototipus).

Dabar kitas klausimas: kokia prigimtinės teisės reikšmė, kokia jos galia, vieta ir vaidmuo žmonių gyvenime.

Ta aplinkybė, kad prigimtinės teisės dėmesys yra tik teisiniai reikalavimai ir pirmavaizdžiai (prototipai), rodo, jog ji savaime negali būti žmonių gyvensenos norminių vertybių reguliavimo pagrindas, reikalaujantis elgsenos kriterijų apibrėžtumo ir garantijų, tokių, kurias pateikia sukonkretintos socialinės normos, visų pirma, įforminti pozityviosios teisės principai ir normos. Prigimtinė teisė yra teisės išraiška plačiąja prasme, tai yra šiuolaikinės teisinės filosofinės literatūros raidos tezė, turinti konkrečios elgsenos socialiai pagrįstos laisvės (galimybės) prasmę.

Tam, kad prigimtinės teisės dėmesys – reikalavimai ir normų pirmavaizdžiai atliktų reguliavimo funkcijas, jie turi būti apibrėžti konkrečiomis norminėmis nuostatomis. Šią tezę patvirtina realūs faktai, kurie rodo, kad pirmykštėje bendruomenėje prigimtiniai reikalavimai ir vaizdiniai (normų pirmavaizdžiai) spontaniškai pasireikšdavo mononormomis – papročiais, o jau civilizuotoje visuomenėje susiskaldžius vieningoms mononormoms, reguliavimo funkcijos realizuojamos įvairiomis socialinėmis, visų pirma moralės ir papročių normomis, orientuotoje žmonių veikloje nustatant jų religines bei etikos normas, korporatyvinias normas ir, svarbiausia, formuojant pozityviosios teisės normas.

Visa tai ssocialinio reguliavimo plotme anaiptol nemenkina prigimtinės teisės vaidmens. Kaip betarpiška žmonių gyvybinės veiklos natūralių sąlygų keliamų reikalavimų ir idealų išraiška, prigimtinė teisė yra pozityviosios teisės atspara ir jos metmenys (kaip matėme, sąlygojanti prigimtinės teisės metodologinę reikšmę).

Tokiu požiūriu prigimtinė teisė šiais laikais atlieka ypatingos svarbos misiją. Išsaugojusi savo pradinę formą prigimtinė teisė kuria tą socialinio gyvenimo sferą, kuri yra socialinio reguliavimo sistemos pagrindas, t.y. pozityviąją teisę. Pozityvioji teisė akumuliuoja socialiniame gyvenime susikaupusius gamtinius, ekonominius ir politinius reikalavimus išreikšdama juos kaip teisės normas ir principus. Būtent prigimtinės teisės sferoje, objektyviai sąlygoti gyvenimo reikalavimai “filtruojasi”, tam tikra prasme “ideologiškai apdorojami” įgyja reikšmingą prigimtį statusą, pirmapradiškumo ir kategoriškumo savybes, ideologizuotą pavidalą ir jėgą, būtiną tam, kad valstybinio – teisinio gyvenimo srityje įgautų kategorišką imperatyvų pobūdį ir įsijungtų į visuomenės teisinio reguliavimo sistemą, kaip lemiantis bazinis pagrindas.

Istorija liudija, kad giluminė prigimtinės teisės esmė (kaip pozityviosios teisės pagrindai) – to amžino iš tikro žmogiško, kas jame slypi, neiškarto atsiskleidė istorinio vystymosi raidoje.

Apie prigimtinę teisę galime kalbėti kaip apie istoriškai pirminę teisę, nes jos pagrindinės idėjos ėmė formuotis dar antikos laikais. Tačiau savo fundamentalią misiją jai lemta buvo atlikti tik naujaisiais laikais kai prigimtinė teisė bus žmogaus būties esmės perteikėja.

Būtent naujoji istorinėje aplinkoje, kuri

atsirado Švietimo epochos pasekoje, atsiskleidė jos savybės. Naujomis sąlygomis prigimtinė teisė pagrindinius savo reikalavimus kreipė į egzistuojančią valdžią, o iš visų teisių, išsiskyrė neatimamos žmogaus teisės, išreiškiančios pačią žmogaus būties esmę – laisvę, įvairiose jos gyvenimo apraiškose: žodžio laisvė, asmens neliečiamybė, teisė rinkti valdančiuosius ir kt.

S. Aleksejevas pavadino šiuos procesus “pirmąja teisės revoliucija”. Šios revoliucijos pagrindu tapo socialiniai ir politiniai procesai, kurių pasekoje žmogus kaip asmenybė panoro išsivaduoti nuo beribės bažnyčios ir valstybės valdžios. Šio meto žymiausieji švietėjai suformulavo ttokias idėjas, kuriose įstatymas, teisė buvo susieta ne tiks su bendrais etikos pradais, bet ir su žmogaus egzistavimo pagrindu, jo laisve. Šio teisinio reguliavimo pagrindas – prigimtiniai laisvės reikalavimai. Šios teisės buvo suvokiamos kaip individų subjektyvios teisės. Šiuo aspektu prigimtinė teisė tai dvasinė šiuolaikinės visuomenės demokratinių pagrindų primatė. Prigimtinių teisių kaip neatimamų žmogaus teisių svarbą visuomenės politinei ir teisinei veiklai, rodo pirmų revoliucijų dokumentai: 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracija ir 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija.

Tačiau tik XXX a. neatimamos žmogaus teisės kaip prigimtinės teisės pradai tapo realybe. Šiuo laikotarpiu visuomenės sistemos krizė pareikalavo dvasinio – filosofinio pagrindo spręsti problemas susijusias su įvykusiais politinio gyvenimo pokyčiais. Tai sąlygojo atgimusios prigimtinės teisės būtinybę. Atgimusios prigimtinės teisės teorijos bruožas –– prigimtinė teisė nėra nukreipta į valdžios problemas, o koncentruotai pasireiškia neatimamose žmogaus teisėse ir įgauna teisinio reguliavimo reikšmę.

Tačiau dar XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais prigimtinės žmogaus teisės nesudarė demokratinių šalių teisinės sistemos pagrindo. Tai sąlygojo socialistinės iliuzijos, totalitariniai rėžimai, Antrasis pasaulinis karas. Visi šie įvykiai privertė žmones atsigręžti į senąsias, žmogaus vertę teigiančias doktrinas. Įvyko “antroji teisės revoliucija”, kai, kaip jau minėjome atgimusi prigimtinė teisė įgauna teisinio reguliavimo reikšmę. Būtent tada, žmogaus teisių idėjos, kurios turėjo bendrų deklaracijų pobūdį, tapo teisės reguliavimo principais, sąlygojančiais reikšmingų teisinių pasekmių atsiradimą. Pirmas žingsnis – 1948 metų gruodį priimta JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, teisiškai įtvirtinusi žmogaus teises tarptautinėje teisėje. Toliau Europos šalių Konstitucijos suteikė joms ne tik teisinę reikšmę. Fundamentalios žmogaus teisės nnacionalinėse teisinėse sistemose tapo jų pagrindu.

Neatimamų žmogaus teisių įtvirtinimas demokratinių šalių konstitucijose turi svarbią pilietinę juridinę reikšmę. O būtent, pagrindinėms, fundamentalioms žmogaus teisėms konstitucijose suteikiama didesnė politinė ir teisinė konstitucinė svarba. Tai visumoje išaukština žmogaus teises visuomenėje, duoda joms tvirtą pagrindą, suteikia joms valstybinės valdžios reguliavimo galią. Visa tai, teoretikų nuomone, paaiškina pozityviosios teisės pokyčius demokratinėse valstybėse. Atkurta prigimtinė teisė, kurios išraiška – visų pripažįstamos neatimamos žmogaus teisės, “įsiskverbia” į pačią pozityviosios teisės esmę. Šios teisės įgyja tokios galiojančios tteisinės tikrovės svarbą ir funkcijas, kuri tampa nacionalinės teisės pagrindu. Dabar pozityvioji teisė betarpiškai siejasi su pačiu žmogaus būties pagrindu – laisve, ir todėl ji įtvirtina laisvę reikiamose juridinėse formose. Be to išauga pozityviosios teisės galia. Tai, kad jos pagrindu tapo atgimusi prigimtinė teisė, padarė ją mažiau priklausančia nuo valdžios. Todėl žmogaus teisės yra traktuojamos kaip pirminis ir svarbiausias pradas, teisinių vertybių skalėje užimantis aukščiausiąją vietą.

Pagrindinės neatimamos žmogaus teisės, betarpiškai pripažintos tarptautinės visuomenės, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo nacionalinės teisės dokumentuose, įeina į šalies veikiamos teisės turinį ir turi šalyje juridinę reikšmę ir svarbą. Tai reiškia, kad teisingumą vykdančios institucijos sprendimus privalo priimti tik vadovaudamiesi visuotinai pripažįstamomis neatimamomis žmogaus teisėmis. Šiuolaikinėmis sąlygomis jos ne tik nenusileidžia nacionaliniams įstatymams, bet, lyginant jas su kitų rangų teisiniais dokumentais, yra prioritetinės.

Šiuo metu valstybinė valdžia kuriant teisę yra saistoma ne savo pačios leidžiamų įstatymų, o pagrindinių žmogaus teisių, pareigos jų nepažeisti, lemti jų įgyvendinimą. Teisė įgijo savybes, padedančias jai iškilti virš valdžios, todėl atėjo laikas išspręsti esminę mūsų laikų problemą – valstybinės valdžios “pažabojimo” ir susiskaldymo problemą. Gryno jėgos darinio teisę keičia humanistinė teisė, priimtina šiuolaikinei piliečių visuomenei, galiojanti kaip prigimtinės teisės, laisvės prioritetas.

Prigimtinė teisė tai pozityviosios teisės moralinis pagrindas. Pati prigimtinė teisė kyla iiš moralės principų. Joje yra sankaupa visų tų moralės reikalavimų, kuriuos vykdydami arba kurių nesilaikydami, mes paklūstame arba nepaklūstame vienai ar kitai visuomenės arba valstybės institucijai. Prigimtinė teisė aprėpia visas tas moralės normas, kuriomis pateisinamos arba smerkiamos valdžios ir pozityviosios teisės apraiškos. Todėl pozityvioji teisė gali reikalauti paklusnumo ne kam kitam, o tik moralės vardan, paklusnumo valdžiai, vienam ar kitam visuomenės autoritetui. Kai egzistuojanti teisėtvarką iš tikrųjų yra visuomenei priimtina gerovė, prigimtinė teisė tampa jos pamatiniu ramsčiu. Tačiau jeigu galiojanti pozityvioji teisė prieštarauja gėrio reikmėms ir yra pastarojo antipodas, “prigimtinės teisės sąvoka tolygi raginimui tobulėti”. Ji yra tarsi varomasis pradmuo, būtinas bet kokios pažangos ir teisės raidos sąlyga.

Pagal prigimtinę teisę, visuomenės gyvenimo centre turi būti laisvas suverenus žmogus. Jis nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių šaltinis. Kiekvienas žmogus pačia savo gamtine esme ir pačiu savo gimimo faktu esąs suverenas ir tuo pačiu suvereninės esančios jo įgimtosios subjektyvinės teisės: tai reiškia, kad žmogus savo teises ne gaunąs iš kitų žmonių arba iš kurios nors valdžios – iš valdovo, iš valdančiųjų, – ar iš visuomenės arba valstybės, bet turįs jas savaime. Valstybė šių teisių negali atimti. Kiekvienas žmogus – laisva bbūtybė. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia. Ši laisvė sudaro subjektyvinę pačios žmogaus esmės teisę.

Prigimtinė teisė yra teisinga, neapribota atskyros valstybės, universali, sukurta visiems laikams ir žmonėms. Jos pagrindu suformuluoti prigimtiniai įstatymai, kurie išreiškia neatimamas žmogaus teises: laisvę, lygybę, gyvybę, orumą, neliečiamumą, nuosavybę ir kt. Šios teisės neatskiriamos nuo žmogaus, nesisieja nei su teritorija, nei su tauta. Šios teisės egzistuoja anksčiau už valstybę ir nepriklausomai nuo jos. Jų pagrindu formuluojamas vertybinis žmogaus primatas prieš valstybę, kartu laikoma, kad valstybinė valdžia, kuriant teisę, jau saistoma ne savo pačios leidžiamų įstatymų, o pagrindinių žmogaus teisių, pareigos jų nepažeisti, lemti jų įgyvendinimą.

Neatimamų žmogaus teisių apsauga yra kiekvienos demokratinės valstybės uždavinys. Todėl pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinės teisės reikalavimams, turi būti pakeista tokia teise, kuri remtųsi prigimtiniais įstatymais, sąlygotų prigimtinės teisės idėjų ir principų realizavimą.

Išvados

Prigimtinės teisės teorija yra viena seniausių teisinių doktrinų, nes jos pagrindinės idėjos ėmė formuotis dar antikos laikais. Tačiau savo fundamentalią misiją jai lemta buvo atlikti tik naujausiais laikais. Naujoje istorinėje aplinkoje, kuri atsirado Švietimo epochos pasėkoje, atsiskleidė dvi jos savybės: pirma, prigimtinė teisė pagrindinius savo reikalavimus kreipė į egzistuojančią valdžią, kad užkirsti kelią valstybės savivalei, antra, iš visų teisių išsiskyrė neatimamos žmogaus teisės, kurios tapo betarpiškos žmogaus

būties esmės – laisvės išraiška įvairiuose jos apraiškose: žodžio laisvė, asmens neliečiamybė ir kt. Tačiau laisvės idėja ne iš karto plačiai buvo įgyvendinta valstybių veikiamojoje teisėje.

XX amžiuje visuomenė atsigręžė į senąsias, žmogaus vertę teigiančias doktrinas. Nuo šiol neatimamos žmogaus teisės, betarpiškai pripažintos tarptautinės bendruomenės, tampa nacionalinės teisės pagrindu. Atgimusi prigimtinė teisė, kaip neatimamų žmogaus teisių sistema, įeina į šalies pozityviosios teisės turinį. Daugelio teoretikų nuomone, neatimamos žmogaus teisės, siejant jas su demokratija, sudaro šiuolaikinės pilietinės visuomenės bei teisinės valstybės pagrindą. ““Gryno jėgos darinio teisę keičia humanistinė teisė, priimtina šiuolaikinei piliečių visuomenei, galiojanti kaip prigimtinės teisės, laisvės prioritetas”.5,129

Literatūros sąrašas

Norminiai aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1993.

2. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Žmogaus teisės: Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius,1991.P.12-19.

Cituojama specialioji literatūra:

1. Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius,1995.

2. Leonas P. Teisės enciklopedija. Vilnius, 1995.

3. Vansevičius S. Teisės teorija.Vilnius,1998.

4. Lomanienė N. Žmogaus teisės Lietuvoje. Vilnius, 1993.

5. Teisės problemos. Vilnius, 1999 Nr.1-2.

6. Vaišvila A. Žmogaus teisių realybė – teisinės valstybės esaties matas. Asmens konstitucinės teisės Lietuvoje. Konferencijų medžiaga. Vilnius, 1996.

7. Konstitucija. Žmogus. Teisinė vvalstybė. Konferencijų medžiaga. Vilnius, 1997.

8. Riomeris M. Valstybė. T. Vilnius, 1995.