Raskolnikovo “Teorija” ir elgesys

F.Dostojevskio romane “Nusikaltimas ir bausmė”

Dostojevskio romanas “Nusikaltimas ir bausmė” gimė susidariusios 19 amžiaus 60-tais metais Rusijoje situacijos dėka. Rašytojas atkuria tiesa atspindinti žemutines klasės miesto gyvenimo atvaizdą, ištisa ubagystes ir žmonių skausmo jūra. Ir šitam ištisam atstumtų žmonių pasauliui besipriešina stovykla grobuonių, gyvybes valdovų, šaltų beširdžių žmogeliukų, smerkiančių Žmogų.

Šitame vargšų pasaulyje bemėto išeities besiieškantis Rodionas Raskolnikovas. Jis visiškas ubagas, blogai apsirengęs, piktas ant viso pasaulio, bet jo dvasinė būklė buvo tokia, kad jis net nesigėdino savo ttokios išvaizdos. “Kiek neapykantos jau prisikaupė jauno žmogaus sieloje”, kad “jis mažiau visko gėdijosi savo apiplyšusiu drabužiu”.(“Столько злобного презрения уже накопилось в душе молодого человека”, что “он менее всего совестился своих лохмотьев”.)

Skausmingai juntant savo žeminančia padėtį, Rodionas kankinosi suprasdamas bejėgiškumą negalint palengvinti savo, savo motinos ir sesers likimus. Tokioj sielos būsenoj Raskolnikovui gimsta protestas prieš įstatymus, moralines normas, kurie propaguojami vargšams. Jis rašo straipsni, kuriame gvildena žmonių dalijimo į dvi dalis teorija: vieni valdovai – tai stiprios asmenybes, Napoleonai, kkitu likimas – amžina vergystė. Herojus svarsto „apie „leidimą“ kraujui pagal sąžinė“. (“о разрешении крови по совести”.)

Ir štai Raskolnikovas padaro nusikaltimą – užmuša sene skolinančia pinigus už procentus, kuriai ir pats beje buvo skoloj. Jis pareiškia išsipažįstant Soniai: “Aš ppats norėjau greičiau sužinoti, utelė aš, kaip ir visi, ar žmogus?.. Ropužė drebanti, ar turiu teisė.“ (“Я сам хотел поскорее узнать, вошь ли я, как все, или человек?.. Тварь я дрожащая или право имею.”) Pokalbis apie sene Raskolnikova atveda prie minties apie tai, ar galima paaukot vieno žmogaus gyvybė vardan daugumos išsigelbeimo, ar galima nusikaltimą užglaistyti gerais darbais?

Raskolnikovui susijungia protestas prieš individualizmą, noras padėti žmonėms, su „Stiprios asmenybes“ teorija.

Jis manė, kad galės savyje sujungti Napoleono valdingumą su „mesijos“ paskyrimu, vedančiu žmones į amžinąja laimė, buvo isitikinės, kad skolintojos nužudymas bus tas bandymas, kuris patvirtins jo idėja, jos igivendynimo galimybe. Bet!.. Viskas pasirodo ne taip! Alenos Ivanovnos nužudymas ir jo labiau Jelizavetos pavertė ji jo paties akyse į tironą iir pabaisa. Raskolnikovas prislėgtas, kenčia, kartais sustingsta iš baimės. Jo teorija neatlaiko išbandymo, ir jis pats daro išvadą “Aš save užmušam, ne senutę”.(“Я себя убил, а не старушонку”).

Raskolnikovo bandymas parode, kad vienoj asmenybej nesuderinami tironas ir žmonijos išganytojas, o jo sumanytas išsigelbėjimo kelias neatlaiko sažinės teismo. Padarytas kruvinas darbelis ištuštino jo siela. Raskolnikovas norėjo atvesti pasauli prie tiesos, bet „Napoleono“ kelias išbraukė lygybe ir brolyste.

Tik supratus teorijos valdžios vieno virš kito antihumaniškumą Raskolnikovas atsistoja ant naujojo gyvenimo kelio, kkurio prasmė yra vienijimas su žmonėm, nore prie jų prisijungti, atsigerti tyro gyvenimo vandens iš švaraus sielos šaltinio.

O šį savo trumpą samprotavimą apie romaną „Nusikaltimas ir Bausmė“ norėčiau baigti citata iš pačios kurinio pabaigos : „.Jis net nežinojo, kad naujas gyvenimas jam ne veltui klostosi, kad ji brangei reikia dar nusipirkti, sumokėti už ji didingu ateities žygdarbiu.”(“он даже не знал того, что новая жизнь не даром же ему достается, что ее надо дорого купить, заплатить за нее великим, будущим подвигом.“