Renesanso filosofija

Literatūros sąrašas:

1. Ernst von Aster – Filosofijos istorija. Vilnius. 1995

2. Filosofijos istorijos chrestomatija Renesansas. Vilnius, 1986

3. R. Ozolas – Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988

4. W. Tatarkiewicz – Filosofijos istorija. Alma littera, 2001

Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija).

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas). – Europos istorijos laikotarpis (XIV – XVI amžius), kuriam būdingas atsigręžimas įį Antikos kultūros bei meno tradicijas, humanistinė pasaulėžiūra, mokslo suklestėjimas. Renesansas – tai ne tik prometėjiškos, laisvos, įvairiapusės asmenybės iškilimo epocha, bet ir gamtos mokslų didžiųjų atsiradimų laikai, kai žmogaus filosofija yra glaudžiai susijusi su gamtos filosofija (natūrfilosofija). Renesanso žmogus gangreit suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo Dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją.

Taigi XIV – XVI amžiuje filosofijoje prasidėjo atgimimo epocha – renesanso laikotarpis. Pajutęs savo galią, vertę ir savarankiškumą, Renesanso žmogus nustojo tikėti autoritetais. AAišku jis negali atmesti Dievo, nes Dievo buvimą išpažįsta visi filosofai. Tik jo vieta ima aiškinti naujai. Pati Gamta yra Dievas. Visame kame – gyvybingumas aktyvumas ir tobulumas. Buvo visiškai aišku, kad nebepakaks abstrakčių teiginių įrodinėjimo, reikės iš gausių realybės ffaktų vesti dėsningumus, o pastaruosius tikrinti naujais, jau dėsnio veikimą charakterizuojančiais, faktais: reikės nuolat budėti mokslo tiesos sargyboje, kad rastieji dėsningumai ir dėsniai nevirstų naujomis dogmomis, kad jie būtų performuluoti iš naujo, vos tik atsiras juos neigiančių faktų.

Renesanso žmogus karštligiškai stengėsi pats viską savo akimis pamatyti, savo jutimais patirti. Mokslinis tyrimas tapo jo aistra, o mokslas – tikra palaima. Renesanso epochoje buvo atgaivintas kritinio mokslinio tyrimo principas, kurio ištakos glūdėjo antikos gamtos filosofijoje. Prieš žmogaus akis atsivėrė visai kitoks pasaulis nei viduramžiais, pasaulis be stebuklų, tikslo ir lemties. Jis egzistavo savaime, pats save tvarkė ir valdė. Kritinės mokslo dvasios atbudimas išplėšė Renesanso žmogų iš laiko tėkmės gelmių, kur buvo nugrimzdęs viduramžių žmogus, būsimos amžinybės akivaizdoje tenkinęsis trumpa laiko atkarpa, iir padarė jį laiko valdovu, kuris stengėsi aprėpti ne tik dabartį, bet ir praeitį, ir ateitį. Žmogus siekė ją aprėpti savo žvilgsniu, protu, išmatuoti, skaidyti, kūrė matematiniais apskaičiavimais pagrįstus visatos modelius, kurie vertė daryti išvadą, kad Žemė yra tik vienas iš daugybės visatos pasaulių, o žmogaus gyvenimas – tik vienas iš bendro visatos vyksmo epizodų. Žmogus įgyja laisvos asmenybės esmę. Žmogus – Gamtos kūrinys, ir viskas ką daro žmogus – už viską jis neša atsakomybę. Gamta ji apdovanojo protu, žiniomis, ttodėl žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Reikės sukurti naują žmogaus supratimą, paremtą jo kūniškumo akivaizdybe: juk iki šiol, nors ir pripažįstama, kad žmogus turi kūną, tačiau į faktą žiūrima tarsi „pro pirštus“, ir tik renesanso išvakarėse gydytojai ir menininkai išdrįso pradėti daryti skrodimus!

Tokiomis aplinkybėmis humanistinė Renesanso kultūra, iš pradžių orientuota beveik vien tik į žmogų, vėliau ėmė vis daugiau dėmesio skirti gamtos pažinimui, būties interpretacijoms, naujo mokslinio pasaulėvaizdžio kūrimui. Pradėjo intensyviai formuotis renesanso gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjusi ontologinę problematiką.

Tuo laikmečio humanistai jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujovę, „atgimimą“, radikalią „reformaciją“ ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrėžiančios savo ypatingumą, iškeliančios pačią mąstytojo asmenybę.

Tačiau Renesansas buvo ne tik humanistiškų idėjų metas, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių (politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Tada reformacija pradeda kovą už tai, kad religinis gyvenimas būtų išlaisvintas iiš bažnyčios akivaizdžios globos bei jos pretenzijų tvarkyti ir interpretuoti Dievo valią. Tačiau reformacijai būdingas ir kitas aspektas: ji siekia pasaulietinį gyvenimą išvaduoti iš religinio gyvenimo įtakos ir reguliavimo, iš religiškai sankcionuojamos ir grindžiamos moralės, kovoja už „pasaulietiškumo“ autonomiją bei nuosavas teises, nors ta „pasaulio“ autonomija ir prieštarautų „Dievui“.

Vis dėl to Renesanso žmogui buvo svarbiau tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas).

Gamtos pažinimo patikrinimas yra gamtos apvaldymas.

Nuo viduramžių Renesanso filosofija domėjosi gamtos pažinimo problemomis. Buvo atsisakoma viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu, praktinės veiklos sritimi. Tokios orientacijos filosofija ypač suklestėjo Italijoje, jos atstovų buvo Vokietijoje, Anglijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Renesanso žmogus ne tik neišsigando jo laukiančių darbų, jis, galima sakyti, stačia galva puolė tirti pasaulio. Jis tyrė, kaip geriau, patogiau įsikurti kasdienėje aplinkoje ir pasipylė išradimai ir atradimai, kurie, įsikūnydami mašinose ir darbo būduose, klojo vis storesnį technikos klodą, keičiantį ne tik gyvenimo būdą, bet ir žmonių santykius, jų nuotaikas, siekius, viltis.

Bet šis procesas iš pradžių buvo suprantamas kaip magiškas, o gamtos procesai buvo mąstomi kaip organiški, kaip fiziologiniai: žmogus gali įsiskverbti įį gamtą, nes jis pats yra gamtos, tos pačios gyvos gamtos dalis, nes jame gyvena ir veikia tos pačios jėgos kaip ir gamtoje; pažinti gamtą reiškia savo esybės gamtinėms jėgoms susilieti su išorinės gamtos jėgomis.

Idėjiniai renesanso gamtos filosofijos šaltiniai įvairūs. Viena kita idėja buvo perimta iš viduramžių nominalizmo ir empirizmo. Nepalyginti daugiau buvo remiamasi antikos natūrfilosofija.

Ryškiausias renesanso materializmo ir gamtamokslinio empirizmo atstovas buvo italų filosofas Bernardinas Telezijus. Aiškindamas būtį, Telezijus laikėsi deizmui artimo požiūrio, kad dievas, sukūręs gamtą ir žmogų, nesikišąs į tolesnį jų likimą, todėl, norint pažinti pasaulį, reikia tirti jo savybes ir dėsnius. Taigi gamtą jis aiškino kaip tikras materialistas. Atmetęs viduramžių filosofijai būdingą aristotelišką žemiškojo ir dangiškojo pradų dualizmą, Telezijus pasaulį laikė visiškai materialia realybe, visas esybes – kūniškomis.

Žymiausias Renesanso panteizmo atstovas yra didis italų filosofas Džordanas Brunas. Jis neapsiribojo vien pasaulio aiškinimu. Jis palietė ir kai kuriuos žmogaus būties, dorovės, socialinius klausimus. Visa, kas gyva, jo nuomone, yra iš prigimties laisva, laisvė apskritai būdinga visai gamtai. Laisvi gimsią ir žmonės. Jų vertę įrodo tiesos troškimas ir darbas, kuris išaukštinąs žmones. Iš dorovinių pozicijų Brunas kritikavo religiją, smerkė bet kokius materialinius, kultūrinius ar dvasinius žmonių laisvės suvaržymus.

Pažvelkime į kitą Renesanso gamtos filosofijai būdingą momentą:

pagrindinė jos problema visada yra žmogaus padėtis gamtoje ir vis pasikartojanti mintis, kad tam tikra prasme žmogus yra pasaulio centras. Mat jis yra „mikrokosmas“, „mažasis pasaulis“, kuriame atsispindi „makrokosmas“, t.y. egzistuoja ir veikia visos universume esančios jėgos, taigi žmogaus studijos yra kelias į pasaulio studijas bei tyrinėjimą. Todėl PARACELSAS (1453-1541), pvz., laiko mediciną pagrindiniu mokslu; gydytojas žmogaus kūne atpažįsta veikliąsias gamtos jėgas, o tai, ką jis čia pažįsta, vėl atranda didžiojoje gamtoje, net dangaus skliaute: žvaigždynai konsteliaciją, nuo kurios priklauso iindividas su savo likimu (žvaigždžių poveikis nėra išimčių nežinantis būtinumas, ne fatumas, žvaigždės rodo tendencijas, kurios traukia žmones, pavojus, kurie jam gresia, – inclinant, non necessitant), atitinka organų konsteliacija (gresianti ligą atitinka nelaime grasinančią žvaigždę). Tačiau gydytojas, žinantis gamtos jėgas ir jos priešybes, gali reikiamam tikslui panaudoti priešingas jėgas, paimtas iš Dievo duotų žmonėms gydančių žolių ar mineralų, ir stebėti jų poveikį. Taip gydytojas tampa tikruoju Dievo padėjėju bei tarnautoju. Pagal krikščionišką-viduramžišką.

Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. PPažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš ppasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes.

Didieji Renesanso epochos gamtos mokslų atradimai darė didelę įtaką ir spekuliatyviajai filosofijai. Būties, pažinimo, etikos klausimus buvo mėginama aiškinti remiantis universaliais gamtos dėsniais, naujais mokslų duomenimis; formavosi nauji filosofijos principai, metodai, buvo kuriamos universalios filosofinės sistemos. Renesanso epochos pabaigoje iki tol vyravęs laisvas, nevaržomas humanistinis ir gamtamokslinis filosofavimas ėmė įgauti apibrėžtumą, grynumą. Renesanso žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas.