Sąmonė.Pasamonė.Savimonė

Turinys

1. Įvadas………………………… 3

2. Žmogaus sąmonė……………………….4-5

3. Individuali pasąmonė…………………….. 5

4. Žvelgianti į pasąmonę………………………6-7

5. Pasąmoninis sąmonės pagrindas………………….8-9

6. Savimonė…………………………10

7. Išvados…………………………11

8. Literatūros sąrašas………………………. 12

Įvadas

Šios temos tikslas išanalizuoti žmogaus psichikos atsiradimą. Sąmonė,pasąmonė, savimonė. Nors žmogaus jutimų, atminties, išmokimo, emocijų, temperamento ir kai kurie kiti reiškiniai turi panašumų su atitinkamais žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškiniais, tačiau yra ir pakankamai skirtingi. Ši tema bus ypatinga tuo, kad žmogaus psichiką skiria nuo kitų gyvūnų sąmonės ir savimonės reiškiniai.Tarkime žmogus ne tik pažysta tikrovę, bet ir žino apie savo pažinimą, supranta jo reikšmę individams ir grupėms.

Sąmone žmogus ppermano, kas tikrovėje pastovu, kas kintama, apibendrina kitimus bei jų priežastis ir nustato tikrovės dėsnius bei dėsningumus.Dėsnių bei dėsningumų pažinimas leidžia žmogui atskirti dabartį nuo praeities, prognozuoti ateities perspektyvos.

XX amžiaus pradžioje austrų psichologas Z. Froidas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Sapnai, hipnozės reiškiniai, vegetacinė organizmo veikla, įvairūs instinktiniai potraukiai rodė, kad psichikoje yra daug reiškinių, kurių žmogus nevaldo ir net nežino apie juos.

Ši tema ypatinga yra tuo, kad sapnai tikrai didelę reikšmę užima mūsų ggyvenime. Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei analitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido „laisvų aasociacijų“ techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam tikrus pagrindinius modelius.

Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.

1. Žmogaus sąmonė

Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip kokia pavėluota mintis.

Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo ne kaip rracionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu, kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų įvykių nesąmoningus aspektus.[Nr.1. psl. 18-19].

Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą (/psyche/), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du „subjektai“, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo ttokio asmenybės susidvejinimo. Tai jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai paveldėjo visa žmonija.

Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.). Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptol nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.

Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos. Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant), ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės“. Tokius dalykus kalbantys išreiškia senatviška „mizoneizmą“ – baimę to, kas nauja ir nežinoma.

Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį tturi istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra „eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos vadina „sielos netekimu“ – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).[Nr.3. psl. 9-12].

Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų, „sielos“ (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano, kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą“, ir kad ši miško siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu“. Jis atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui, manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į ttėvišką autoritetą. Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus įžeidimas.

Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.

Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks velnias į tave įlindo?“ Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save“, bet savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti. Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė. Galime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kam reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo atsiskirti ir laikinai nuslopinti

dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus „sielos netekimas“ arba net patologinė neurozės priežastis.

Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.

Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai – tos netvirtos, nnepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos. Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą simbolizuoti.

2.Individuali pasąmonė

Individuali pasąmonė (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir ttuoj pat vėl užmirštami. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą – komplekso branduolį. Toks kompleksas nnėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku – pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą arba sugebėjimą.

EGO. Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. EEgo suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą – t.y., stabilumą tam kaip mes suvokiame save ir pasaulį.

3.Žvelgiant į pasąmonę

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą rreikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.

Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos adzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių. Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu, yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.[2; 136].

Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį „nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo iišaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto ribotumų, kažką pavadiname „dievišku“, mes tesuteikiame jam vardą, kuris gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.

Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir spontaniškai – sapnų forma.

Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi, ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą. Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių ttrūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos – elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus. Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.

Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis – faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą. Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios materijos pirminės prigimties.[2;187- 189].

4.Pasąmoninis sąmonės pagrindas

Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis gali būti sąmoningos.

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir

Jozefas Broieris pripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai ir nenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus; ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis „negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo „namų oro“. Trečiasis patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „„jis toliau eiti nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“ nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali nesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus.

Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai praleidžia. Jo mmintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką jis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato ttiek daug išvirkščios gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai, ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negali paprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnų simbolizmo priežasčių, teorijai.

Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant, panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu. Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmė gilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, ir atsidavė ssvajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausias reikšmes.

Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios „laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuos norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo pamiršęs. Iš tikrųjų jis priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ – t.y. nuslopintas emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus arba daugeliu atvejų net neurozės simptomus. Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nnebūtina naudoti sapnų kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra nei daugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimas išeities taškas.

Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai) kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos, greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas mintis.[Nr.2. psl. 125-128].

Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai ji nėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirti daugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus „laisvoms“ asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taip pat galime pasiekti ir kitais būdais.

Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai rreiškė, kad aš pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno teksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie paties sapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakyti pasąmonė.Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jo erdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėti kiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jį sukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė.

5. Savimonė

Sąmonės dalis,susijusi su paties žmogaus pažinimu, yra vadinama savimone. Savimonė – tai savo aš, savo asmenybės fizinių ir dvasinių savybių supratimas. Savimonė padeda žmogui įvairiais aspektais įvertinti save, skirti nuo visko, kas ne aš, suprasti savo kaip atskiro individo situaciją gamtoje bei visuomenėje ir reguliuoti patį save.

Sąmonės ir savimonės dėka kur kas tiksliau pažindamas tikrovę, žmogus ir išsiskiria iš visų gyvūnų. Sąmonė ir savimonė, išaukštinusi žmogų gyvybės evoliucijoje, kartu suteikė ir tam tikro tragizmo žmogaus būčiai. Gyvūnai su sava psichika taikosi prie aplinkos, gyvena ir miršta nesuprasdami savo būties laikinumo. Žmogus trokšta išsiaiškinti būties prasmę, bet neranda joje apibrėžto tikrumo, siekia amžino gyvenimo, bet ir supranta gresiančią mirtį. SSiekdami sumažinti savo būties tragizmą, žmonės kuria filosofinius ar religinius tikrovės modelius.

Daug sąmoningų reiškinių vyksta už sąmoningumo ribų. Pavyzdžiui, kalbėdamas žmogus dažniausiai žino tikslą, kalbėjimo turinį, supranta pasekmes ir kita. Tačiau pats kalbėjimo procesas ( kaip randami atmintyje žodžiai, kaip jie įgarsinami, kaip duodamos komandos artiuliacijos aparatui ar rašančiai rankai) vyksta už sąmonės ribų. Šiuo metu spėjama, kad sąmoningi reiškiniai žmogaus psichikoje užima apie 14% visų reiškinių, tačiau jie keičia jutimus bei kitus reiškinius taip, kad šie labai skiriasi nuo žemesnių gyvūnų ( erelis mato toliau negu žmogus, bet žmogus įžvelgia kur kas daugiau negu erelis).

Nuo žemesniųjų gyvūnų labai skiriasi žmonių įvairiausiais simboliais paremtas bendravimas, kurio dėka žmonės ne tik gali pasikeisti informacija, bet ir gali kaupti bei perduoti ateinančioms kartoms pasiektą patyrimą ir šitaip spartesniais tempais tobulinti save bei visuomenės gyvenimą.[1;16-17].

Išvados

1. Taip mąstydamas, aš priėjau prie išvados, kad tik ta medžiaga, kuri yra aiški ir regima sapno dalis, gali būti naudojama jį interpretuojant. Sapnas turi savo apribojimus. Jo specifinė forma pati mums pasako, kas jam priklauso ir kas veda į šalį nuo jo. Jei „laisvos“ asociacijos vilioja į šalį nuo šios (sapno) medžiagos, galima būtų pasakyti, nelyg koks zigzagas, tai mano sukurtas metodas labiau primena spiralę, kurios centre yra

sapno piešinys. Aš dirbu su pačiu sapno piešiniu, nekreipdamas dėmesio į sapnuotojo pastangas nuo jo atitrūkti. Dirbdamas savo profesinį darbą, aš vis turiu kartoti: „Grįžkime prie Jūsų sapno. Ką sako /sapnas/?“

Pavyzdžiui, mano pacientas sapnavo girtą, nevalyvą, vulgarią moterį. Sapne toji moteris buvo jo žmona, nors realiame gyvenime jo žmona buvo visiškai kitokia. Iš pirmo žvilgsnio sapnas atrodė siaubingai neteisingas, ir pacientas tuoj pat jį atmetė kaip susapnuotą nesąmonę. Jeigu aš, jo gydytojas, būčiau leidęs jam eiti asociacijų keliu, jis neišvengiamai bbūtų bandęs kaip galima labiau nutolti nuo nemalonių sapno užuominų. Ir būtų priėjęs prie vieno iš savo pagrindinių kompleksų – komplekso, ko gero, neturinčio nieko bendro su jo žmona – ir mes nieko nesužinotume apie ypatingą, būtent šio sapno prasmę.

2. Taigi ką jo pasąmonė norėjo pasakyti tokiu akivaizdžiai neteisingu teiginiu? Aišku, ji išreiškė idėją apie puolusią moterį, kuri buvo artimai susijusi su sapnuotojo gyvenimu. Bet kadangi šio įvaizdžio projekcija į jo žmoną visiškai nepagrįsta ir iš esmės neteisinga, man teko iieškoti kitur, kol supratau, ką atvaizdavo toks atstumiantis įvaizdis.

3. Dar viduramžiais, daug anksčiau nei fiziologai įrodė, kad dėl endokrininių liaukų struktūros visuose mumyse yra ir vyriški, ir moteriški elementai, buvo sakoma, kad „kiekviename vyre yra moteris“. Kaip tik šį moteriškąjį eelementą kiekviename vyre aš ir pavadinau „anima“. Tas „moteriškasis“ aspektas yra iš esmės tam tikras žemesnio pobūdžio susietumas su aplinka, ir ypač su moterimis, kuris yra rūpestingai slepiamas nuo kitų ir nuo savęs. Kitaip tariant, nors regimoji individo asmenybė atrodo visiškai normali, ji gali slėpti nuo kitų – ar netgi nuo savęs – apgailėtiną „moters savyje“ padėtį.

4. Lengva suprasti, kodėl sapnuotojai linkę ignoruoti ir netgi neigti savo sapnų pranešimus. Sąmonė natūraliai priešinasi viskam, kas nesąmoninga ir nežinoma. Aš jau nurodžiau, kad primityviuose žmonėse yra tai, ką antropologai vadina „mizoneizmu“, t.y. gili ir prietaringa naujovių baimė. Primityvai reaguoja į nepalankius įvykius tokiomis pat reakcijomis, kaip ir gyvūnai. Bet ir „civilizuotas“ žmogus į naujas idėjas reaguoja labai panašiai, kurdamas psichologinius barjerus, kad ssusidūręs su naujove, apsisaugotų nuo šoko. Lygiai tą patį galima pastebėti kiekvieno individo reakcijoje į savo paties sapnus, jei tenka priimti neįprastą mintį. 5. Daugelis filosofijos, mokslo, netgi literatūros pionierių tapo įgimto savo amžininkų konservatyvumo aukomis. Psichologija yra vienas jauniausių mokslų. Kadangi ji stengiasi nagrinėti pasąmonės veiklą, tai neišvengiamai susiduria su kraštutiniu mizoneizmu.

Literatūros sąrašas

1. Aleksandras Jasikevičius. Siela mokslas gyvensena.Vilnius, „Žodynas“, 1994 m.

2. Jung, Carl Gustav 1999. /Psichoanalizė ir filosofija/ Vilnius:Pradai

3. Linn, Denise 1996. /Signposts/ London-Sydney-Auckland-Johannesburg.