Sąmonės ir pasąmonės galia

Turinys

1. Įvadas………………………..3

2. Sąmonės kilmė ir esmė……………….4

3. Sąmonės kaip būties problema…………….6

4. Žmogaus sąmonės kilmės hipotezės…………7

5. sąmonės kūrybinis aktyvumas…………….7

6. Pasąmonės filosofija…………………8

7. Išvados………………………10

8. Literatūra …………………….11

Įvadas

Kas yra filosofija? Filosofija – išminties meilė. Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra ne išminčiai, o mylintys išmintį. Išmintis yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint specialių žinių. Šią orientaciją ypač teikia mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis. Išmintį charakterizuoja ne vien išlavintas mąstymas, bet ir dorinis apsisprendimas. Filosofui būdingos trys savybės – akiračio platumas,. Išlavintas mąstymas iir tinkantis dorinis apsisprendimas. Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedidelių pradų ir priežasčių kiekiu paaiškinti daugybę įvairių reiškinių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas įmanoma, tasd visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos, požymis. Filosofijai, kaip teorijai, būdinga proto argumentais grįsti savo teiginius. Filosofija, siekdama padėti orientuotis gyvenimo ir gamtos visumoje, yra artimesnė pasulėžiūrai, bet ne mokslui, kuris irgi būdamas teorija, vis dėlto tokios orientacijos neteikia. Mokslui rūpi, kad objektas veikia, o filosofijai – ką ji reiškia.

Nėra kitos teorinių svarstymų srities, kuri kkeltų tiek ginčų, kaip filosofija.

Sąmonė – žmogaus būdingas pasaulio ir savo būties jame suvokimas, aukščiausia psichikos forma, turėjimas sveiko proto ir tvirtos atminties galėjimas atsakyt už savo veiksmus.

Pasąmonė – nevisiškai isisąmonintos mintys, jausmai, būsenos, veikiantys sąmonę ir elgesį.

Šiame adrbe bandysiu iišnagrinėti sąmonę ir pasąmonę filosofų akimis.

Sąmonės kilmė ir esmė

Dvasiniam žmonių gyvenimui aba sąmonės sričiai priklauso jų jausmai, suvokimai, pažiūros, idėjos, vertinimai, troškimai, sąvokos, o ypač mintys ir mąstymas. Tai ir yra svarbiausia sąmonės apraiška bei branduolys. Mąstymas veikia kitas žmogaus psichinės veiklos formas: emocijas, jausmus, veiklą – ir yra pats jų veikiamas.

Sąmonė – aukščiausia psichinio atspindėjimo – pažinimo forma, būdinga žmogui. Ta pažintinė žmogaus veikla turi a) fiziologinę ir b) visuomeninę pusę, prigimtį.

(a) Fiziologiškai mąstymo procesas yra procesas smegenų veiklos, kurią galima apibūdinti taip:

1. rega

2. uoslė

3. skonis

4. klausa

5. lytėjimas

6. impulsai su įsakymais veikti

7. vidaus organų būklė

Pojūčių organai smegenims perduoda pasaulio vaizdą iš principo taip, kaip kopijos, fotonuotraukos atitinka pačius daiktus. Žmogaus galvos smegenys yra ypatingas, unikalus biologinis organas, kuris sugeria, apdoroja ir organizuoja informaciją, patenkančią į smegenis iiš išorės pasaulio.

Viskas, kas skatina žmogų veikti, turi pereiti per jo smegenis – tai sąmoningumas. O nesąmoningumas pasireiškia impulsyviais veiksmais.

Sąmonė yra onjektyvaus pasaulio subjektyvus vaizdas. Arba:idealybė yra ta pati materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir atitinkamai perfrazuota.

Tuo pačiu teigiame, kad minčių apie nieką iš principo negali būti. Kad atsirastų mintys, mąstymas, apskritai, sąmonė, būtini materialūs išorės poveikiai, kuriuos perduoda penki pojūčių organai įcentrintais nervais į galvos smegenis, sužadindami jų veiklą. Gautą informaciją kalbos ir žinių pagalba smegenys „apdoroja“ ((sąmonė – tai kalbos ir abstrakčiojo mąstymo vienovė), jei to reikalauja pažintinis, gamybinis ar kitoks interesas. Tikslas (kalbos ir mąstymo vienovės pagrindas – darbo procesas, veikla). Po to daromos išvados ir tada išcentriniais nervais siunčiami impulsai su įsakymais atskiroms kūno dalims. Net valgyti ir gerti žmogi ima tada, kai smegenyse atsispindi alkio ir troškulio pojūtis, o liaujasi – kai atsiranda sotumo pojūtis.

(b) Tačiau fiziologiniai procesai smegenyse nėra pakankamas pagrindas paaiškinti, kas konkrečiai yra mąstoma, kokia problema yra sprendžiama, kaip ji išspręsta ir pan. Kaip veikia mąstančio smegenys ir kas yra mąstoma yra du vienas su kitu susiję, bet skirtingi klausimai.

Aiškinantis pirmąjį klausimą, iš esmės remiamasi biologine žmogaus prigimtimi, o aiškinantis antrąjį – jo visuomenine prigimtimi.

Sqmonė yra ne tik smegenų veiklos, kiek žmonių praktinės veiklos produktas,. Galima teigti, kad sąmonė atsirado darbo procese. Darbas ir kalba buvo tie du svarbiausieji veiksniai sąmonei atsirasti ir vystytis. Todėl kalba yra tokia pat sena kaip ir sąmonė, nes mintis, kaip mąstymo proceso produktas, be kalbinės formos neįmanoma. O sąvokas, kaip, mąstymo „instrumentus“ abstrakčiam mąstymui, individas perima iš visuomenės, išmokdamas kalbėti. Be to, nuolatinis visuomenės vystymasis ir pažinimas yra istorinis procesas, vysktąs atskirų tautų ir žmonijos istorijos mastu, o atskiri žmonės į jį įsitraukia, pperimdami tos visuomenės ,mąstymo proceso turinį, mąstymo logiką ir, pagaliau, pačią sprendžiamą problemą.

Kalbos pagalba fuormuojasi naujos mintys, gilėja pažinimas, kaupiamos žinios, kurios perduodamos kitiems žmonėms, o raštijos (bibliotekų, mokyklų ir pan.) ir apskritai informacijos priemonių dėka tampa prieinamos kitoms kartoms, virsta tautų ir žmonijos dvasiniu lobynu, išminties saugojimo ir papildymo priemone.

Visuomenės pažinimo procesas ilgainiui įgyja mokslo ir technikos pažangos (MTR) proceso pobūdį. Kai mokslas tampa tikrovės pažinimo įrankiu, žmogus tampa kūrybiška, pertvarkančia būtybe. Kūryba jį išskiria iš likusios gamtos.

Sąmonė kuria pasaulį ta prasme, kad ji, atspindėdama pasaulį tokį, koks jis yra, kartu atspindi žmogaus nepasitenkinimą juo, atspindi žmogaus poreikį jį pakeisti. Be to, formuluoja priemonių arsenalą, kaip jį keisti į tą būklę, kuri žmogui reikalinga.

Sąmonė yra didysis civilizacijos laimėjimas, jį įgalino atrasti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius. Keldamas vis naujus tikslus ir juos įgyvendindamas, žmogus sukūrė antrąjį pasaulį – civilizacijos ir kultūros pasaulį (pirmasis – natūra, gamta), kuris gali sparčiai plėtotis, progresuoti.

Kartu sąmonė žmogų ir tautą daro individualybe, t.y. besiskiriantį nuo kitų žmonių ir tautų.

Kokius uždavinius ir tikslus (kas turi būti) kelia sau žmogus ir tauta (visuomenė), priklauso nuo jų vertybinių orientacijų sistemos bei skalės. Ši atskiria sąmonėje tai, kas yra reikšminga žmogui ir tautai (visuomenei) nuo tto, kas nereikšminga, ir atitinkama kryptimi oreintuoja jų valią, dėmesį, inetresus ir veiklą. Dėl to, greta su tikrovės atspindėjimu sąmonėje vyksta subjekto (subjektų) išgyvenimas (emocijos), kurios sustiprina žmogaus (žmonių) valią bei charakterį, padidina jų energiją, kurios padeda žmogui (žmonėms) įgyvendinti savo tikslus, nenukrypti nu opasirinkto kelio.

Būtis ir visuomeninė sąmonė:

1. Būtis – amžinųjų vertybių [aieška, o tai yra dorovės klausimas.

2. „Būtis" – plačiąja prasme – tai ko nors apskritai egzistavimas, tai nepriklausomai nuo sąmonės esantis objektyvus pasaulis;

3. Siauresniąja prasme – tai tapsmas (tapimas), reiškiantis nuolatinį daiktų ir reiškinių kintamumą, jų nuolatinį virtimą kitais, išlikimą (būties elementai yra procesas, veikla, judėjimas, keitimasis).

Veikti – vadinasi, būti (Lao – Dze).

Tas, kas nori, daro daugiau, negu tas, kas gali (G.Murėjus).

Visuomeninė sąmonė:

1. tai dvasinio žmonių gyvenimo pusė.

2. tai pažiūros, idėjos, teroijos (politinės, teisinės, estetinės, etinės ir kt.), dorovė, filosofija, mokslas, menas, religija, žmonių jausmai, emocijos, įpročiai, tradicijos.

Visuomeninė sąmonė yra:

1. visuomeninės būties atspindys,

2. įsisąmoninta būtis.

Pagrindinės visuomeninės sąmonės ir reiškimosi formos yra:

1. politinė ideologija,

2. teisinė sąmonė,

3. moralė,

4. mosklas,

5. religija,

6. menas,

7. filosofija.

Visuomeninės sąmonės lygiai:

1. empirinis – psichologinis

2. teorinis – ideologinis arba

a) mokslinis, arba

b) iliuziškas, klaidingas.

Sąmonės kaip būties problema

Kasdieniniame gyvenime žmogus jį supancią tikrovę laiko tikrai egzistuojancia. Tuo jį itikina praktinis santykis su daiktais, turinčiais jam gyvybinę reikšmę. Todėl jam ir į galvą neateina mintis kvestionuoti, neigti tikrovės realumą. Tačiau žmogaus sąmonė kartais

sukuria tokias situacijas (haliucinacijos, vaizduotės sukurti vaizdiniai, bendrų sąvokų susavarankinimas, suabsoliutinimas ir pan. ), kai jis nebesusigaudo, kur realybė, o kur iliuzijos, kai pradeda abejoti objektyviu pasaulio egzistavimu. Todėl tiek kasdieniniame gyvenime, tiek filosofijoje iškilo būties ir sąmonės santykio probema.

Tokios aukščiausio lygio abstrakcijos, kaip protas, intelektas, siela, dvasia, sąmonė neturi atitikmens jokioje daiktų giminėje, rūšyje ar konkrečiame daikte. Tačiau reikėtų manyti, kad materialus pasaulis pradeda pažinti pats save tik natūraliai sukurdamas sąmonę. Todėl ir pacią sąmonę bei jos aapraiškas reikia laikyti realia būtimi. Mes suvokiame pasaulį ir patys save, nes Žemėje susidarė palankios sąlygos gyvybei ir sąmonei atsirasti ir vystytis. Kaip materialiame pasaulyje atsiranda ir išnyksta įvairūs materialūs junginiai, lygiai taip pat, susidarius palankioms sąlygoms, įvairiose Didžiosios Visatos vietose atsiranda sąmonė, o toms sąlygoms išnykus ji išnyksta. Visatoje nuolatos vyksta sąmonės ir nunykimo procesas.

Mūsų atveju įdomu pasiaiškinti, kaip pati susiformavusi sąmonė (žmogaus pavidale) aiškina visą savo susiformavimo prielaidų ir faktorių kompleksą. Kadangi gamtos reiskinių, sąmonės formavimosi iir funkcionavimo faktorių yra be galo daug, tai galimos įvairios sąmonės atsiradimo reikšmės, vaidmens aiškinimo koncepcijos ir teorijos.

Sąmonės problemos ištakas galima pastebėti jau pirmykštėje pasaulėžiūroje. Joje formavosi sielos vaizdinys kaip pagrindas žmogaus ir gamtos veiklumui, gyvybei aiškinti. Iš ppradžių siela buvo suprantama kaip tam tikros rūšies medziaga, kaip materiali judėjimo, gyvybės priežastis. Vėliau formuojasi dvasinės sielos vaizdinys. Dvasine siela kaip nemeterialų gyvybingumo pagrindą pradėta skirti nuo gamtos. Imta manyti, kad ji egzistuoja savarankiškai, anapus gamtos.

Sąmonė kaip ir nematerialios dvasios (angelai, demonai, mirusių žmonių sielos, Dievas) iš viso negali būti mokslo dalykas. Pagal sąmonės fenomeno kontekstą toie mokslo dalykai gali būti psichikos savybę turintys gyvūnai. Įvairūs mokslai (neurofiziologija, eksperimentinė psichotogija, kibernetika ir t.t.) gali tyrinėti tik materialių būtybių savybes ir elgesį, materialių kūnų, susijusių su sąmone, struktūrą, funkcijas, pokyčius ir pan. Šių tyrinėjimų duomenys tampa ir filosofavimo priemone. Šie duomenys kol kas įrodo tik tai, kad sąmonė būdinga vien žmogui. Filosofine prasme sąmonė sutampa su protingąja sielos dalimi, oo tokią dalį turi tik žmogaus siela. Taigi mokslo ir filosofijos (netgi religijos) požiūriai sutampa. Ypač tai paranku marksistinei filosofijai, vadinančiai save moksline. Negana to, marksistai pripažįsta ontologinį sąmonės statusą samprotaudami apie idealią tikrovę, kuri yra „ sujektyvi tikrovė". Ši „subjektyvi tikrovė" jau nebeimama į kabutes, nes ji visai reali, nors ir egzistuoja tik žmoguje, t.y. žmogaus sąmonėje. Tas subjektyvumas – tai grynoji idealybė vaizdinių, ženklų, simbolių, sąvokų, teorijų ir net legendų ar pasakų pavidalu. Subjektyvioje tikrovėje gausu fantastikos, išmonės, ggandų, apkalbų, šmeižtų, raganų, slibinų, t.y. pačios sąmonės „darbo" produktų. Vadinasi, subjektyvią tikrovę sukuria pats žmogus objektyvios tikrovės pagrindu.

Sąmonė atsimena, todėl be sąmonės nebūtų ir istorijos, kuri tik sąmonėje (individualioje, t.y. subjektyviojoje, ir visuomeninėje, t.y. objektyviojoje) ir egzistuoja.

Žmogaus sąmonės kilmės hipotezės

Tomizmas, t.y. katalikiškoji filosofija, pripažįsta dievišką žmogaus sąmonės (sielos) kilmę. Kadangi (pagal Bibliją) Dievas sielą sukūrė tik žmogui, todel sąmonę ir turi tik žmogus. Tik žmogus yra panašus į Dievą: turi nemirtingą sielą, protą ir geba kurti. Tik žmgus pagaliau turi, panašiai kaip ir Dievas, laisvą valią, t.y. sąmoningai gali rinktis gėrį ar blogį, tik žmogus dl sąmoningumo yra atsakingas už savo veiksmus kitiems ir pačiam sau. Toks sąmonės kilmės aiškinimas nėra problemiškas, jame maža filosofinės minties, nes teisos kriterijus yra Šv. Raštas, priimamas be išlygų.

Ateistinės pakraipos filosofavimas (pavyzdziui, froidizmas, marksizmas) atmeta sąmonės mistišką kilmę ir remiasi XIX a. Sukurta evoliucijos teorija, įrodinėja materialią sąmonės prigimtį. Kadangi sąmonė laikoma tik idealiu būties atspindziu, tai ir sąmonės kilmės hipotezė vadinama „atspindžio teorija“.

Žmogaus sąmonė – sąvokos – yra kokyškai nauja tikrovės atspindžio pakopa. Žmogus yra tokia gamtos dalis, kuri pradeda save suvokti ir kaip gamta, ir kaip santykinai savarankiškai veikiantį ir sąvokokas kuriantį subjektą. NNet juslinė žmogaus sfera yra kokybiškai kita. Ji priklauso nuo visuomeninės patirties, kuri yra sukaupta sąvokose. Todėl žmogus savo juslėmis objektyvioje tikrovėje pastebi tai, ko gyvulys prie jokių sąlygų pastebėti negalės, nes jis neturi galimybių kurti sąvokas ir isisavinti žmogiškosios praktikos patyrimą. Sąvoka – reiškinių bendrumo išraiška, ir dėl to ji yra naujas, nuo juslinio suvokimo ir vaizdinio skirtingas idealus tikrovės reiskinių modelis. Vadinasi, sąvoka nėra paprasta tikrovės kopija, nėra optinis atspindys, o yra žmogaus praktinės veiklos pagrindu proto atlikta teorinė tikrovės rekonstrukcija, idealizuota tikrovės išraiška. Sąmonės turinys – mintis – yra idealybė, kuri egzistuoja žmogaus sąmonėje, mstyme. Nors mintis yra daroma materiakių faktorių (smegebyse vykstančių procesų ir materialios aplinkos poveikiu), tačiau yra ideali.

Sąmonės kūrybinis aktyvumas

Sąmonės kūrybinis aktyvumas reiškiasi žmonių veiklos tikslingumu. Jie visuomet vadovaujasi mintimis – tikslais, kurie nėra tikrovės kopija. Tikslas atsiranda, kai žmonės aktyviai veikia, santykiauja su gamta ir visuomene, vertina tą tikrovę, numato pageidautinus jo keitimo, pertvarkymo būdus, optimizuojančius jų adaptaciją prie gamtos ir visuomenės susidariusių sąlygų. Net jei žmogų veikti skatina materialūs jo kūno poreikiai (pavyzdžiui, alkis), jie išreiskiami mintimis. Vadinasi, sąmonė tarsi pralenkia tikrovę, tvarko ją pagal savo adaptacijos poreikius. Atkreipiame dėmsį į sąvoką „tarsi“, nes negalime užmiršti, kad idealus veiklos planas, ttikslas susiformuoja kaip ankstyvesnės praktinės veiklos rezultatas.o, šis tikslas turi būti įgyvendintas naujoje parktineje veikloje. Vadinasi, atskirai paimtos idėjos pačios savaime, be aktyvios žmonių praktinės veiklos nieko negali sukurti, realizuoti.

Pasąmonės filosofija

Dvi garsiausios „pasąmonės filosofijos“ teorijos, kurias sukūrė Carlas Gustavas Carusas ir Eduardas von Hartmannas, yra tiesiogiai susijusios su šių metafizikų pažiūromis. Šie pasaulį ir Gamtą suvokia kaip tam tikro „principo“ vaisių ar tapsmą: šį principą F. Schopenhaueris – Valia, F. Schellingas vadina Absoliutu, G. Hegelis – Idėja. Pasąmonę prilyginę šiam principui, C. G. Carusas ir E. Von Hartmannas iškėlė daugybę įžvalgių hipotezių.

A. Schopenhaueris palietė nemažai pasąmonės filosofijos aspektų, kai ši dar nė nebuvo atsiradusi.

A. Schopenhaueris

A. schopenhaueris nusako iracionalią ir aktyvią jėgą, tai veiklią, dinamišką jėgą, kuri yra visosmūsų esybės pagrindas. Valia „tampa objektu“, pasirodo vaizdinių pasaulyje, tam tikromis pakopomis: kaip materiali jėga, mineralai, augalai, gyvūnai, žmogus. Visa Gamtos jėga yra Valia; ta pati valia reiskiasi fizinio priežastingumo ryšiais, augalų reakcijomis į išorės poveikį, žmogaus veikla. Žmogus – aukščiauia valios išraiškos pakopa, jis yra įvairių valios objektyvacijų piramidės viršūnėje.

Žmogaus esmė – tam tikras objektyvacijos laipsnis, valia be sąmonės. Sąmoningi mūsų veiksmų motyvai – tik priedanga. „protas, – teigia A. Schopenhaueris, – visai nesusijęs su

valios sprendimais. Tik užklupęs ją veikiančią jis žino tikruosius jos ketinimus.“ A. Schopenhauerio nuomone – „valia yra šeimininkė, o protas – tik tarnas“.

Carlas Gustavas Carusas

Jis remiasi F. Scellingu ir ypač A. Schpenhaueriu, pasąmonę C. G. Carusas suvokia panašiai kaip dievišką principą, kuris organizuoja pasaulį ir mūsų fizinį bei dvasinį gyvenimą. Jis rašo: „Pasąmonė yra subjektyvi išraiška to, ką oblektyviai vadiname Gamta“. Kaip ir A. Schpenhaueris, C.G. Carusas mano, kad visa, kas egzistuoja, turi apčiuopiamą esmę ir kad ssąmonė atsiranda tik įveikusi keletą etapų: iš pradžių nesąmoninga Idėja sukuria individo organizmą, paskui susiformuoja pirminė – išorinio pasaulio sąmonė, instinktyviai susijusi su organiniu gyvenimu, pagaliau pasireiškia sąmoningas protas. Šioje paskutinėje stadijoje pasąmonė ir sąmonė be perstojo sąveikauja; ši vaisinga sąveika, iš kurios atsiranda energija bei sumanumas, rodo nuolatinę pasąmonės veiklą.

Sielos gyvenime C. G. Carusas išskiria dvi pasąmonės rūšis : pimosios turinys sąmonės šviesai visiškai nepasiekiamas, o antroji yra tam tikrų sąmonės operacijų suspaprastėjimo padarinys. „ Sielos gyvenime egzistuoja ssritis, į kurią niekada neprasiskverbia joks sąmonės spindulėlis: tai absoliučioji pasąmonė. Be jos, yra ir reliatyvioji pasąmonė, kitaip tariant, sąmonę realiai jau pasiekusi gyvenimo sritis, laikinai vėl tapusi nesąmoninga“.

Kaip matyti iš C. G. Caruso aiškinimų, jausmą suvokti tik rremiantispasąmone: „Visa tai, kas dirba, kuria, veikia, kenčia, bręsta ir slypi mūsų nesąmoningos sielos Naktyje, visa tai, kas pasireiškia mūsų organizmo gyvenime bei susiję su poveikiu, kurį mums daro kitos sielos ir visas pasaulis, visa tai tam tikru ypatingu būdu veržiasi iš nesąmoningos nakties į sąmoningo gyvenimo šviesą; o šią giesmę, šį nuostabų Pasąmonės atsiskleidimą Sąmonei vadiname jausmu“.

Jausmas savo prigimtimi yra pasąmonės gyvenimo dalis, o sapnas – tai tikras pasąmonės proveržis į sąmonę. Sapnų pasaulis atsiranda „iš minčių bei jausmų, kurie, panirę į Pasąmonę, ir toliau vystosi bei ima ir prasiveržia“. Taigi sapnas – dvejopo sielos gyvenimo, sąmoningo ir nesąmoningo, vaisius, sąmonės bei pasąmonės susiliejimo padarinys.

Svarbiausią C. G. Caruso filosofijos mintį galima apibendrinti šiais žodžiais: „Sąmoningo psichinio ggyvenimo pažinimo raktas slypi Pasąmonėje“.

E. von Hartmannas

E. von Hartmanno sistemos pagrindas – spekuliatyvioji metafizika. Tai savitas hegeliškas panteizmas, kai Pasąmonė atitinka pasaulio sielą, Visatą, nuleminatį imanentinę gamtos logiką. Šįsyk svarbiausia ne šis E. Von Hartmanno veikalo aspektas, bet gausūs skyriai, kuriuose ne tik teigiama, kad pasąmonė veikia organinio gyvenimo procesus, bet ir pabrėžiama, kad sąmoningas mąstymas neišvengiamai grindziamas nesąmoninga veikla.

Iš tiesų E. Von Hartmannas pirmas aiškiai išskyrė kūno pasąmonę ir psichikos pasąmonę. Pirmąją jis įsivaizduoja kaip sielą, vvaldančią organinę visumą: pasak E. Von Hartmanno, organizmo neįmanoma paaiškinti kaip paprasčiausio mechanizmo; egzistuoja organizmo psichika – pasąmonė.

Net ir genialūs atradimai kyla iš pasąmonės, jie visada yra „nesąmoningo apdorojimo“, „nebylaus idėjų virškinimo“ padarinys. „Esu įsitikinęs, kad tokie procesai atlieka lemiamą vaidmenį net sprendžiant nesvarbius klausimus, jeigu tik šie mus šiek tiek labiau domina, ir dėl jo į visus su gyvenimu susijusius klausimus tikrą ir teisingą atsakymą pateikia pasąmonė: tik paskui sąmonė pradeda ieškoti priežasčių, o mūsų sprendimas jau būna priimtas“. Taigi pasąmonė veikia vienodai, tiek kurdama genialų kūrinį, tiek lemdama mūsų sprendimus. Nesąmoninga psichika valdo visą sąmoningą gyvenimą.

Norint susieti kūno pasąmonę su psichikos pasąmone „žmogaus sielą reikia laikyti nesąmoninga ir bendra individo organinių bei psichinių funkcijų visuma“.

Išvados

Apžvelgiant šių trijų filosofų požiūrį, metafizinis pagrindas buvo atskirtas nuo konkrecių atradimų.

Pirmiausia E. Von Hartmanno ir C. G. Caruso sistemų pagrindas – panpsichizmas. Pasąmonės idėja jiems leidzia, priklausomai nuo kiekvieno pasaulėžiūros, psichiką priskirti netgi materijai. Kalbant apie žmonių veiksmus labai lengva supainioti psichikos pasąmonę su tuo, kas nėra psichikos pasąmonė, pavyzdžiui, su fiziologine ar organine veikla.

Vis dėl to pasąmonę angrinėję filosofai daug prisidėjo pažįstant psichiką. Jie iškėlė mintį, kad egzistuoja sąmoningą veiklą valdanti nesąmoninga jjėga; teigė, kad paprastai sąmonė remiasi pasąmone, kuri reiškiasikaip instinktas arba polinkis; įžvalgiai analizavo pasąmonės vaidmenį valingų sprendimų, jausmų, sapnų, genialių atradimų srityje.

Jei tapatinsime psichiką su sąmone, mus gali lengvai uklaidinti idėja, kad žmogus ateina į šį pasaulį su tušcia psichika ir kad vėlau joje nebūna nieko daugiau nei tai, ką jis išmoksta iš savo individualaus patyrimo. Bet psichika yra daugiau už sąmonę.

Pasąmonė ir jos sapnai, kaip ir mūsų sąmoningos mintys dažnai užimtos ateitimi ir jos galimybėmis. Kol sąmonė nesusivokia- pasąmonė jau turi žinių ir jau priėjo prie išvados, kurią išreiškia sapne. Ir iš tiesų pasąmonė kur kas geriau sugeba tirti faktus ir darytu iš jų išvadas, negu sąmonė. Kai kuriuos faktus ji netgali panaudoti ir numatyti galimus jų rezultatus vien todėl, kad mes jį dar nesuvokiame.

Bet kiek galima spręsti iš sapnų, pasąmonė svarsto instinktyviai. Loginė analizė yra sąmonės prerogatyva: mes faktus atrenkame protu ir žinojimu. Pasąmonę valdo instinktyvios srovės, išreikštos atitinkamomis minties formomis.

Kiekvienas turime sąmonę ir pasąmonę. Sąmonė renkasi, viską sprendzia, o pasąmonė atlieka. Pasąmonė turi nepaprasta atmintį ir ji atlieka tai, kas sąmonės yra įteigiama, ar kada nors anksciau įteigta. Pasąmonė tarsi tarnas ispildantis visų mūsų norus. Ji išpildo viską kas jai nuolat kkartojama. O įteigti galima tiek žodžiais tiek mintiimis.

Pasąmonė gali materializuoti viską ką tik mes pajegiame įsivaizduoti. Pasąmonė neskiria gera nuo bloga ir įvykdo viską kas jai liepiama. Pasąmonės galia gali išpildyti visas. Net ir pačias fantastiškiausias tavo svajones ir viskas tikrai labai paprasta.

Pasąmonė yra mūsų dvasinės psichinės srities ir visų mūsų kūno procesų valdymo centras. Pasąmonė budi visada, net naktį – kai mes miegame, ji sapnuose veikia toliau. Mūsų pasamonėjekaupiasi visa patirtis.

Naudota literatūra:

1. Jean – Claude Filloux „ Pasąmonė“.

2. Albinas Plėšnys „Filosofijos įvadas“

3. Romualdas Dapkus „ Filosofija“