Savižudyb?s problema. Filosofinis aspektas

Savižudybės problema.Filosofinis aspektas

TURINYS

Savižudybės problema, filosofinis aspektas ……………………….. 3.

Žmogaus būtis ir egzistencija ………………………… 3.

Būsimasis gyvenimas ir dabartis ………………………… 6.

Siela ………………………… 8.

Išvados ………………………… 10.

Literatūros sąrašas ………………………… 11.

SAVIŽUDYBĖS PROBLEMA.FILOSOFINIS ASPEKTAS

Dievas sukūrė žemę, dangų ir visa kas mus supa, galiausiai sukūrė gyvybę. Kyla klausimas, ar visa materija turėtų kokią nors reikšmę ar prasmę jei visam šiam tobulam pasauly nebūtų gyvybės, mąstančios gyvybės, turinčios jausmus ir nepaprastai didelį smalsumą. Kas jei nebūtų žmogaus? Nors gyvybė buvo sukurta paskiausiai, bet jos egzistensinis vaidmuo yra toli gražu nne menkiausias,o gal net atvirkščiai. Gal visata tai paruoštas arimas, o užsimezgęs žmogaus gyvybės „vaisius“ bręsta ir auga kaip iš kviečio grūdo daigas. Saulės ir lietaus pavilgytas išleidžia daigą ir auga, didesnis ar mažesnis, kiekvienas individualus, bet visų iki vieno laukia tas pats likimas- subręsti pragyventi jam skirtą laiką ir būti nupjautam- mirti. Dėl to ateina į galvą viena mintis- gal ir mūsų egzistavimo kulminacija yra ta pabaiga, pabaiga, kai tave vertina ne pagal uždirbtų pinigų ar pasiektų pasaulyje rekordų kkiekį. Ta pabaiga- tai neišvengiamoji mirtis, mirtis kūno, kuris buvo kaip priemonė žmogaus sielai praturtinti, o gal pasmerkti save amžinom kančiom. Vieni žmonės mirties bijo kaip nieko kito, kiti gi mirties laukia, nenori gyventi, žudosi. Kas juos pastumi savižudybės link? PPabandykime pažvelgti giliau į žmogaus sielą ir būvimo žemėje prasmę, gal tai mums padės bent numanyti savižudybės prežastis.

ŽMOGAUS BŪTIS IR EGZISTENCIJA

Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogišoji būtis. Žmogišoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa. Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją. Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objetu.

Skaitydami K.Jasperso kūrybą susiduriame su daugiasluoksnia žmogiškąja būtimi. Pirma, žmogus susilieja su empirine būtimi, tampa atskiru jos atveju. Antra, vienam žmogui būdinga sąmonė apskritai. Pats specifiškiausias žmogiškosios būties sluosnis- tai “egzistencijos galimybė”. Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje. Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o ttik į kasdienybės daiktų pažinimą. Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima.

Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? K.Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija- tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”. Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projetuoti save patį, kaip nepakartojamą individą. Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą ttaip pat galime vadinti egzistencija. Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai. Nulatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis- dažnas reiškinys. Juk žmogus atsisleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais. Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys- ji istoriška, nuolat besikeičianti: tai pranykstanti, tai atsirandanti.

Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška. Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai. Tai kintantis, momentinis reiškinys. Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte.Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę. Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas. Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė. Kaltė neišvengiama egzistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė- tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.

Kaltė, kova, kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose. O kuom gi jos įdomios egzistencinėje žmogaus koncepcijoje?

Šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą. Situacijos baigiasi- jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos. Žmogus susidorojęs su viena situacija vis patenka į kitą. Kasdienis žmogaus egzistavimas, vykstąs paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties. TTačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną. Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką. Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsaiškinus jų esmę. Jas galime tik išgyventi. Ribinese situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Pajutęs pralaimėjimą, žmogus pabunda egzistencija.

Pasak Aristotelio būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Taigi graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti ”Metafizikoje“. Keliamas klausimas- koks mokslas tyrinėja pradus. Aristoteliui atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai- atskirus būtybių regionus. Ką įvardina būtie vardas? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra, būtis- tai eesatis, taigi mes esame čia ir dabar.

Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:

1.Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra- tai vadiname aktu.

2.Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra- tai vadiname potencija.

Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos- akto perskyros rezultatas.

Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati, o potencialiai- kas kita. Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius.

Filosofija- mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Jis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “.

Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros. Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis- esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine? Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis iir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būties analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas, tyrinėjantis tą būtį, yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties ssupratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Kategorijos- pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kkas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą. Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis: 1) Substancija 2) Kiekybė 3) Kokybė 4) Santykis 5) Kur 6) Kada 7) Padėtis 8) Turėjimas 9) Veikimas 10) Kęsmas. Visos šios kategorijos tiek kartu, tiek atskirai apibūdina būtį, būtinumą ir laikinumą.

BŪSIMASIS GYVENIMAS IR DABARTIS

Klasikiniai atkirčiai, kad Dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula butybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei DDievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisvas, vadinasi aš neteistinas jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisvas ir nuodėmingas, tai suteikiu Dievui amžiną skausmą atsisakydamas jo meilės, o Dievas, kenčiąs stoką, negali būti Dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi Dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje. Bet tam iškyla prieštaravimas, jis vis dėl to atsiunė savo sūnų mums išganyti, tai reiškia, kad ne vis tiek.

Ar mmus trikdo dieviškasis numatymas? Juo piktinasi tik mūsų pasaulio supratimas, susietas su laiko tęsiamumu, bet Dievui nėra laiko tęsiamumo, nėra nei vakar, nei rytoj- viskas amžina Dabartis. “Aš esu, kurs esu”. Dievas nusprendžia iš anksto, kas mes būsime, ką darysime. Mūsų laisvė lieka nepaliesta.

Dievas, amžina dabartis. Bet tada gal ir pasaulis neturi pradžios? Gal jis nedalijamoji Dievo vienybė? Antikos religija buvo tokia: visa, kas yra- kyla iš Dievo. Dievas yra visur. Visas kėblumas- tai susidarytoji suasmeninto Dievo, kaip būtybės sąvoka, bet vos tik atmetu tą antropomorfinį dievybės paveikslą, niekas nebekliudo vadinti Dievą amžinąja energija, kurioje po mirties ištirpsime nelyginant lašas jūroje. Jeigu taip, tai sąmoningo būsimojo gyvenimo nėra. Tenka susitaikyti su tuo, kad nebebūsiu, kad išnyksiu, mirsiu. Man reikia su tuo susitaikyti, o kitas jau pats sau duobę kasa- jis ne tik kad nebijo mirti, bet miršta nuo savo paties rankos.

Tikėjimas- tai neskelbiamų tiesų visuma. Iš pradžių tai veržimasis į tą paslaptingą Dievą, apie kurį mes nieko nežinom. Mūsų tikėjimo Dievas yra Dievas žmogui. Transendentinis, bet neatskiriamas nuo pasaulio. Tikras tikėjimas susieja su artimo meile. Krikščionybė turi tarnauti žmogui- pilnai. Ji turi būti socialinio progreso avangarde.

O galbūt tikrųkų dvasinių tiesų ieškojimas yra klaidingas? Tikėjimas nėra mokslinio anketavimo išvada ir Dievo bbuvimo ar Dievo nebuvimo įrodymai nieko neįrodo. Norint tikėti, reikia pasiremti moralinėmis tikinčiojo nuostabomis, stengtis gyventi taip, lyg jau tikėtum.

Žmogus pasmerktas mirti. Sunku suvokti, bet kol mirtis dar neatėjo, jos nėra, ji niekas. Kol aš gyvenu ir turiu jusles, protą, širdies polekius- esu nesunaikinama. Kam galvoti apie Galą? Tai nenaudinga ir kvaila. Pirmutinė pareiga savo ir, beje, kitų atžvilgiu- gyventi. Viską priimti su nieku nesusirišti, rodyti simpatiją žmonijai. O kadangi Dievas yra paslapties Dievas, apie kurį mes nieko nežinome, palaukim jo valios, pasireiškimo, kai jis mums duoda ženklą.

Bet juk tas galvojimas apie Galą ir visa tai kas sisiję su šita instancija skatina, kiekvieną žmogų mąstyti ir savaip tai jutimiškai suprasti ir sau gyvenime pritaikyti. Juk mes skendime vaizduose, jie veikia mūsų jausmus, elektrizuoja mūsų suvokimą. Žmogus turi susigaudyti, kas dedasi aplink jį ir aplinkinius, juose pačiuose. Žmogus keičiasi. Tik kodėl taip žmogus bando keistis, kodėl jį taip veikia tas noras sužinoti tai, kas kartais atrodo visai aiškiai nesuvokiama protu? Juk kartai sau įrodinjame tiesas, kurių patys visai nesuvokiame, kartais galvojame apie žodžiais nepaaiškinamus dalykus, kurių ir protas negali įrodyti. Kodėl taip elgiamės, vardan ko? Nejau vien dėl to, kad kiekvieną dieną vis artėjame ir artėjame prie tos lemtie, vadinamos- mirtimi. NNejau, tai taip baisu, kad mes save bandome raminti, kad tai dar ne pabaiga, kad mes dar galime tikėtis kažko, ko patys apsoliučiai nesuvokiame protu. Nejau žmogaus pasamonėje taip stipriai ir neapsakomai giliai glūdi įaugęs noras: egzistuoti ir valdyti. Negi žmogus negali kitaip suprasti savęs ir savo buvimo čia- žemėje.

Religiniai filosofai nepasitenkindami mūsų protėvių tradicija ir mūsų žinių mokslu pasiduoda neapdairiam smalsumui ir mėgina nustatyti, kokiu mąstu galima pagrįsti religiją proto principais, todėl jie, užuot išsklaidę abejones, natūraliai kylančias uoliai ir kruopščiai tyrinėjant jas sužadina. Tikėjimas ir tiesos ieškojimas mus skatina gyventi, juk tikintis žmogus nepakels prieš save rankos- dai didžiulė nuodėmė.

SIELA

Įdomu, ar žmogaus sielą galima priskirti prie būties. Sakykime, kad siela eina lygiagrečiai su būtimi, taigi žmogui ji yra labai svarbi. Žmogaus sielos būvimo galimybė ir reikšmė, tai dar vienas filosofų filosofavimo objektas. Norint išsiaiskinti traktato “Apie sielą” vedamąsias mintis, reikia atkreipti dėmesį į jo pirmtakų pažiūras. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: „Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmų ir formų isbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis“. Viduramžių filosofo Tertuliano traktate „Apie sielą“, randame tokius žodžius: „Juk ir mokymas apie sielą

atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur.” Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela , ir ji , būdama susieta ssu nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų.

Visumoje egzistuoja tokia nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčių sielą kūnų judrumą, jį ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti- kad tik vienas. KKaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro is visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas is atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš ttų atomų, kurie yra rutulio formos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdami, judina kitus.

Pagal Platoną siela yra sudaryta is elementų, nes panašus pažįstamas per panašų. Tačiau tarp filosofų yra ir prieštaravimų. Ypač tarp tų filosofų, kurie priskiria pradams kūniską prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikę ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Pasak Demokrito, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų ssudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.

Heraklitas pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai. Judinančia jėga sielą laikė taippat ir Talesas, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda is smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panasi į nemirtingas esybes, o tas panašumas priklauso nuo to, kad jji amžinai juda, nes visa, kas dieviska, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.

O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais , Aristotelis analizuoja ir žmogų, kuriame mato du komponentus: kūną ir sielą. Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiškina natūraliai, remdamasis gamtamoksliniais principais. Ji yra kūne. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Visa, kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas. Gyvulių sielos sudėtingesnės. Jose prie vegetatyvinių funkcijų prisideda dar juslė, geismingumas, sugebėjimas judėti. O žmogaus sieloje prie funkcijų, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų. Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas- tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda is nevienodų elementų. Taigi, siela yyra gyvybės pradas, pirmiausia- grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą- būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukstesniems gyvūnams- tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno. Galime paimti pavyzdą: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo- akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvybės, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Todėl galime spręsti, kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis- nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime nieko panašaus pasakyti, nes jie yra visai kitokios rūšies sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos.

Siela- neatskiriama nuo kūno, galėtume papildyti tokiu teiginiu: bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos. Žinome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvūliai turi bent vieną jutimų rūšį- būtent llytėjimą. (Visi gyvuliai minta sausu ir drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos lytėjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti- dar ir protauti ir mąstyti, kaip pavyzdžiui, žmogus arba galbūt aukštesnės prigimties būtybės.

Žmogus niekada neiššoks aukščiau, nenuplauks ar nenubėgs greičiau už gyvūnus. Jo uoslė, rega, klausa niekada neprilygs gyvūnams, bet mes, žmonės, turime labiau nei bet kas kitas “išlavintus” jausmus. Mums buvo duota proto daugiau negu bet kam kitam, bet ir tuo pačiu buvo duotas labia aiškus suvokimas, mirties ir nebūties suvokimas. Mūsų gyvenimas pilnas vingių, kalnų ir nuokalnių, mes reaguojame nepaprastai jautriai į kiekvieną posūkį, pakylimą, nuopolį. Žmogaus egzistavimas žemėje nėra amžinas- mirtis neišvengiama. Taigi kyla klausimas, kodėl aš turiu gyventi, jei mirtis neišvengiama, juk gyvenimas nėra nei lengvas nei malonus, na gal kartais.

IŠVADOS

Žmogaus būtis žemėje yra laikina, labai trapi, bet tuo pačiu ir gan reikšminga. Kiekvienas į gyvenimą žiūrim pro “savo žiuroną”, stebim mus supančią aplinką, žmones ir tobulą dangų. Mūsų prigimtis žadina smalsumą, skatina pažinti, mylėti ir neapkęsti, bijoti ir būti drąsiam, žinoti, nesuprasti, užmiršti. Savaime kyla daugybė klausimų: ar yra Dievas, kas jis, kodėl pasaulis yra tobulas, kodėl aš gyvenu, ką aš turėčiau veikti gyvenime jei jau gyvenu, kas būtų, jei mano

būtis virstų nebutim? Daugybė žmonių, daugybė klausimų ir dar daugiau skirtingų atsakymų į juos. Gyvename ir filosofuojame, o gal gyvename, kad filosofuotume- kas paneigs.

Filosofija padeda formuoti savo pasaulėžiūrą, skatina pažinti ir ieškoti bent prielaidos vienam ar kitam įvikiui ar reiškiniui paaiškinti. Gyvenimo laikinumas ir trapumas galvoje sukelia minčių audrą, verčia mus galvoti apie mirtį. Palaimintas tas, kuris mirties nebijo, o gal pasmerktas? Šiandien lengva- rytoj tikriausiai bus sunku. Rytoj tu neteksi artimojo, neteksi mylimojo, o gal tu pats tapsi tik ttas vienetas, vienetas, vadinamas žmogum. Tu kvėpuosi, valgysi, bet tai bus viskas ką gali daryti, nes galbūt nelaimingas įvykis atėmė iš tavęs galimybę vaikščioti, matyti, girdėti. Gyvenimas tampa niekinis- savižudybė atrodo geriausia išeitis, lengviausias kelias- galbūt ten gyvenimas geresnis. Ten. Ar yra tas Ten? Jei yra, ar aš ten pateksiu, ką reikia daryti, kad ten patekčiau.

Biblija moko gėrio, supratimo ir tikėjimo- už tai žadamas amžinas gyvenimas, rojus ir ramybė. Taip, mes susimąstome. Taip, mes norime ten patekti, todėl stengiamės bbūti geresni, tikėti. Bet mes tai darome kažko labui, mes tai darome, kad po mirties mums būtų geriau. Mes darome, kad mums būtų gertiau, mums, geriau. Bet argi tai ne savanaudiška. Mes tai darome esant kažkokiam tikslui, o geras darbas, ttai tik dar viena priemonė, vienas pliusas. Tai tikrai nėra gėris, tai savanaudiškas tikslas. Tai gal geriau gyventi ir negalvoti apie tą geresnį gyvenimą, gal reikia stengtis būti geram kitiems vien tam, kad taip tu pats nori, kad daryti gera kitiems yra malonu. Žinoma, tai tik dar viena prielaida, dar viena hipotezė. Tai dar viena galimybė iš begalės kitų, o tos tikrosios mes taip ir nepažinsime, nes toks gyvenimas. Mes savo žinojimu pasmerkti nežiniai.

Literatūros sąrašas

1. Jaspersas K. „Filosofijos įvadas“ Vilnius 1998

2. Arno Anzenbacheris “Filosofijos įvadas” Vilnius 1992

3. A.Plėšnys “Filosofijos įvadas” Kaunas 1992

4. J.L Ackrill “Aristotelis” Vilnius 1994

5. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius 1977