Senovės klaiskinė filosofija

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1.SOKRATAS .5

1.1.Gyvenimas…………………………5

1.2.Filosofija…………………………6

2.PLATONAS…………………………8

2.1.Gyvenimas…………………………8

2.2.Platono veikalai ,,Dialogai”……………………..9

2.3.Ankstyvieji veikalai…………………………9

2.4.Vidurinysis kūrybos laikotarpis…………………….9

2.5.Platono valstybės modelis………………………10

2.6.Vėlyvieji veikalai…………………………15

2.7.Platono tradicija…………………………16

3.ARISTOTELIS…………………………16

3.1.Gyvenimas…………………………16

3.2.Aristotelio filosofija…………………………17

3.3.Veikalai,kai kurios temos ir idėjos…………………..19

3.4.Gamtos mokslai…………………………22

IŠVADOS…………………………23

LITERATŪRA…………………………24

Įvadas

Antika (I a.pr.Kr.-IV a.pr.Kr.). Graikų bei romėnų mąstymas ir žydų bei krikščionių religijos yra Vakarų kultūros šaltiniai. Ypač turime būti dėkingi graikams už humanitarinių ir gamtos mokslų pagrindus. Todėl Vakarų mokslų pradžią galime sieti su graikais. Tai pasakytina ir apie matematiką, kurią remdamiesi jie ištobulino Babilono astronomiją, ir apie mediciną, geografiją bei istoriografiją. Fizikos teorijoje graikai spekuliatyviai pasiekė tokių laimėjimų (pvz., atomistika), kurie tik Naujaisiais llaikais buvo patvirtinti bandymais.

Atėnuose gyvenęs filosofas Sokratas daugiausia sprendė klausimą, ką turi daryti žmogus. Anuomet Atėnuose būta apmokamų mokytojų – sofistų, kurie mokė žmones, kaip gyventi, kad būtum laimingas ir viskas sektųsi. Tačiau jie neklausė, koks gyvenimo būdas yra ,,teisingas”; šį klausimą kėlė Sokratas.

Sokratas mums nepaliko rašytinių kūrinių. Apie jį viską sužinome iš Platono; pastarasis buvo Sokrato mokinys ir mokytoją įtaigiai pavaizdavo savo dialoguose. Sokratas iškyla prieš mūsų akis tarsi koks kiršintojas, kuris dienas leidžia turguje, vis kamantinėdamas žmones, kodėl jjie daro tai, ką daro; jis įteigė jiems supratimą, kad reikia bendrųjų principų, idant jų elgesys būtų pagrįstas. Galiausiai Sokratas buvo suimtas ir apkaltintas piktžodžiavimu prieš dievus ir jaunimo tvirkinimu. Teismu Sokratas pasinaudojo kaip paskutine galimybe išsakyti savo pažiūras bei aargumentus. Jis įrodė, kad kaltintojai nežino, ką iš tikrųjų reiškia jų pateikti kaltinimai, kad jie neturi įrodymų, kuriais tuos kaltinimus galėtų pagrįsti. Jis pasakojo apie Delfų orakulo ištarmę, – esą jis, Sokratas, yra pats išmintingiausias iš visų atėniečių, mat žino, kad nieko nežino, o visi kiti mano, kad jie kažką žino. Nepaisant Sokrato iškalbingumo ir išminties, jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas myriop.

Kai Sokratui buvo įvykdytas mirties nuosprendis, jo mokinys Platonas sudarė pirmąją racionalią filosofinę sistemą ir įkūrė Akademiją – pirmąją oficialią filosofijos mokyklą. Platono mąstymo esmė – idėjų teorija. Nė viena sąvoka, nė vienas apibrėžimas nėra toks konkretus, kad galėtų įvardyti visiškai konkretų daiktą: sąvokos ,,trešnė” ir ,,vyšnia” nežymi konkretaus medžio. Tad ką išreiškia sąvoka? Anot Platono, sąvoka išreiškia nne konkretų medį, kuris kinta ir yra trumpaamžis, o amžiną ir nekintamą medžio įdėją, taip sakant, ,,mediškumą”, sudarantį bet kokio konkretaus medžio pagrindą. Daiktai – tai tik netobuli atvaizdai idėjų, kurios egzistuoja amžinajame kosmose. Ten siela jas regėjo prieš gymimą, todėl ji pažįsta konkretų daiktą kaip tokį. Todėl filosofas turėtų nukreipti savo žvilgsnį nuo tariamų dalykų pasaulio į idėjų, kitaip sakant, grynųjų formų pasaulį.

Savo garsiausiame veikale ,,Valstybė” Platonas rašė, kad pasaulis būtų tobulas, jei karaliai būtų filosofai, o filosofai – kkaraliai. Jis buvo įsitikinęs, kad filosofas karalius žinotų, kas iš tikrųjų yra teisinga; žinodami jo idėjų teoriją, pavaldiniai visose visuomenėse galėtų įgyvendinti teisingumą.

Pamatinė Platono idėja buvo gėrio idėja. Neoplatonikų mokykla, kuri, praėjus keliems šimtams metų po Platono mirties, toliau puoselėjo jo idėjas, pabrėžė šį mistinį elementą ir gėrio idėją tapatino su Dievu.

Aristotelis ilgus metus buvo atsidėjęs gamtos mokslams; devyniasdešimt procentų jo palikimo skirta mokslinėms temoms, daugiausia biologijai.

Aristotelis, geriausias Platono mokinys, sukūrė racionaliausią senovės filosofijos sistemą. Jis nepriėmė mokytojo idėjų pasaulio sampratos, o pasuko kita kryptimi. Aristotelis manė, kad šiame pasaulyje vykstančius kitimus galima paaiškinti neneigiant jų tikroviškumo ir nesiremiant kitu pasauliu. Pasak Aristotelio, visi daiktai sudaryti iš materijos ir formos. Forma yra rūšinė savybė, o materija – individualumas. Materijoje matomi pokyčiai reiškia, kad vieną formą keičia kita. Kiekvienas gamtinis objektas keičiasi todėl, kad turi įgimtą tam tikro tikslo siekimą. Antai akmenys, sudaryti iš materijos, – visada stengiasi pasiekti patį žemiausią tašką, todėl jie krinta žemyn. Apskritai kiekviena rūšis stengiasi pasiekti tobulybės būseną, kurią Aristotelis suprato kaip visišką ramybę. Visas kosmosas veržiasi į šią būseną. Aristotelio pasaulėvaizdis yra toks: judėjimas žemėje kyla iš žvaigždžių ir planetų judėjimo; tuo tarpu dangaus kūnų judėjimą kelia vadinamasis Pirmasis Judintojas – Dievas. Dievas pats nejuda, ttik yra dangaus kūnų, taigi ir apskritai viso judėjimo, priežastis. Šis Aristotelio suformuotas kosmoso įvaizdis gyvavo iki Koperniko.

1.SOKRATAS

(Sokratēs)

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom Sokratą kaip garsiojo posakio ,,Žinau, kad nieko nežinau” autorių. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs.

Sokratas (apie 469-399 m. pr. Kr.) buvo graikų mąstytojas, kurio veikla – tai posūkis Vakarų filosofijos istorijoje. Jis sukūrė tokį mokymo metodą, kai mokoma keliant klausimus (Sokrato metodas), ir buvo apibrėžimo ieškojimo pirmtakas. Kitaip negu ikisokratikai jis nesistengė sužinoti, kokia yra tikroji visų daiktų prigimtis, o atsidėjo dorybės ir žmogaus sielos gerovės tyrinėjimui. Nors Sokratas pats nieko neparašė, tačiau per savo mokinį Platoną jis padarė didžiulę įtaką Vakarų minties lobynui.

1.1.Gyvenimas

Sokratas gimė ir visą gyvenimą praleido Atėnuose, išskyrus tą metą, kai kariavo Peloponeso kare. Jis buvo vedęs Ksantipę ir savo mirties dieną turėjo du sūnus. Buvo laikomas ne itin išvaizdžiu ir didžiai ekscentrišku žmogumi. Duoną pelnėsi tašydamas akmenis; kaip išminties mokytojas, subūrė apie save garsių mokinių. 399 m. pr. Kr. septyniasdešimtmetis Sokratas buvo apkaltintas bedievyste ir Atėnų jaunuolių tvirkinimu, nes mokė abejoti tradicija. Teismo pripažintas kaltu, jis buvo nuteistas myriop ir turėjo išgerti nuodų taurę. Paskutiniųjų Sokrato gyvenimo valandų scena, aprašyta PPlatono ,,Faidone”, yra viena garsiausių scenų literatūroje.

Kitos Sokrato gyvenimo ir mokymo smulkmenos peteikiamos Platono dialoguose (daugiausia ,,Sokrato apologijoje” ir ,,Kritone”) bei Aristofano komedijoje ,,Debesys”. Šių šaltinių istorinis autentiškumas kelia abejonių. Tik Platono ,,Sokratas” vertinamas kaip beveik autentiškas tikrojo Sokrato atvaizdas, nors Platonas ir įdėjo į Sokrato lūpas veikiau savo paties mintis. Aristofanas sutapatino Sokratą su sofistais, kurių reliatyvizmas pakirto tradicinę moralę. Tokios pat nuomonės buvo ir didžiuma atėniečių. Platonas mėgino įrodyti, kad Sokratas nėra sofistas, ir pavaizdavo, kaip Sokratas polemizavo su sofistais. Kiekvieną, kuris manėsi šį tą žinąs, Sokratas kamantinėdamas įvarydavo į kampą, o tai, atrodo, kaip tik labiausiai ir pykdė Atėnų galvas.

1.2.Filosofija

Platono dialoguose Sokratas prisidengia ironijos kauke. Jis daug klausinėja, o atsakymų pateikia tik vieną kitą. Kartais jis apsimeta, kad nieko nenutuokia apie temas, kurias pats pasiūlo diskusijai. Anot Sokrato, blogiausia, ką žmogus gali padaryti, – tai blogai arba neteisingai pasielgti, nes toks poelgis žaloja jo sielą. Iš to seka, kad visada blogiau – neiškęsti neteisingą poelgį, o neteisingai elgtis, todėl už skriaudą niekada nereikia atsimokėti skriauda. Sokratas dorybę prilygino žinojimui. Todėl niekas, žinodamas tiesą, negali elgtis neteisingai (sokratiškasis paradoksas).

Be to, Sokratas buvo įsitikinęs, kad niekas neklysta savo noru. Iš čia ir Sokrato mokymas apie dorybių vienybę. Visos dorybės

iš esmės reiškia tą patį: žinojimą.

Sokratas rėmėsi tuo, kad jeigu kas nors ką nors žino, tai jis turi gebėti apibrėžti šį žinojimą. Kiekvienas dorybių žinovas turi mokėti tiksliai apibrėžti dorybę. Todėl Platonas pavaizdavo Sokratą stovintį turguje ir kamantinėjantį, koks yra dorybės apibrėžimas. Negana to, Sokratas reikalaudavo, kad pašnekovas pateiktų apibrėžimą, kuris aprėptų visą pokalbio temą ir visuotinai galiotų. Tai turėjo labai didelę reikšmę tolesnei filosofijos raidai, nes atvedė į universalijų idėją: universalija – tai bendrinė savybė, būdinga daugeliui egzistuojančių daiktų. LLygiai tokia pat svarbi ir Sokrato prielaida, kad kiekvienas jo pašnekovas geba tiksliai atsakyti į jam pateiktą klausimą.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save – ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam vviens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!

O ar žinot neįmanoma?

Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įįmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas.

Kaip šito pasiekti?

Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti.

Taip, o kas gali būti tuo kriterijum?

Dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. Žmonės visi skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės – ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis ddaro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų – nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų.

Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebus jai abejingas. Kaip sulaužyti pasitenkinimo savimi kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti?

Tai nesunku: svarbiausia, tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų –– išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras – tegul iškyla protas. Tada ieškodamas jums abiems bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo.

Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir sekančią akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Kiekvieną savo veiksmą vertink matuodamas protu, pagal visiems bendras saiko, narsumo ir teisingumo dorybes, ir tavo gyvenimas bus pilnas žmogiškosios gyvenimo išminties, ji švies visuose tavo darbuose ir žygiuose, ir bus pavyzdys kitiems.

Filosofai, sprendę gamtotvarkos klausimus, rūpinosi pagrįsti savo pažiūras ir aiškino jas tik tiems, kurie norėjo apie tai sužinoti. Buvo netgi tokių, kurie savo pažiūras slėpė – žmonės jų vis tiek nesuprasią. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų.

Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Daugelis iš jų, Sokrato klausimų logikos prispirti, turėdavo prisipažinti galvoję neteisingai ir klydę, bet tik retas dėl to neįsižeisdavo – pasirodydavo esąs iš tiesų protingas. Daugiau buvo tokių, kurie nnebuvo linkę galvą varginti ir Sokratui stengdavosi atsilyginti apkalbomis, šmeižtais, intrigomis – vienintelėmis kvailiams prieinamomis ,,kovos priemonėmis“.

Nenuostabu, kad Sokratas Atėnuose greitai įsigijo daugiau priešų negu draugų. Apkaltinę Sokratą, jog jis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti.

Papirkę sargybą, draugai organizavo Sokrato pabėgimą. Bet Sokratas bėgti atsisakė. Paprašęs atnešti taurę nuodų, jis ramiai ją išgėrė ir mirė.

Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti – tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebūsiąs pavyzdys, kaip galima gyventi. Sokratas gyveno pagal savo principus ir už juos mirė.

2.PLATONAS

(Platon)

Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų. Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos, psichologijos, logikos ir politikos problemas bei idėjas. Jo įtaka ir dabar tebėra tokia pat stipri ir reikšminga kaip ir Antikos laikais.

2.1.Gyvenimas

Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose; čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų. Platono patėvis, Periklio šalininkas, aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame Atėnų gyvenime. Tad atrodė, kad jaunasis Platonas neabejotinai žengs aristokratinės, politinės karjeros keliu. Tačiau Atėnų politinio gyvenimo palaidumas ir valdant Trisdešimties Tironų oligarchijai ((404-403 m. pr. Kr.), ir vėl atkurtai demokratijai, rodos, atbaidė ji nuo minties dalyvauti šiame gyvenime. Jį nepaprastai sukrėtė mirties nuosprendis Sokratui (399 m. pr. Kr.); šis įvykis visiškai pakeitė Platono gyvenimą. Sokratas buvo artimas Platono šeimos draugas; iš Platono raštų matyti, kad jis buvo Sokrato mokinys.

Po Sokrato mirties Platonas nusišalino nuo Atėnų gyvenimo ir paskesnius metus praleido keliaudamas. 388 m. pr. Kr. jis aplankė Italiją bei Siciliją, kur užmezgė draugystę su Dionisiju Vyresniuoju, Sirakūzų valdovu.

Kitais metais jis sugrįžo į Atėnus ir įkūrė Akademiją – mokyklą, kurioje buvo mokoma filosofijos bei mokslų, taip pat tyrinėjama. Platonas dėstė savo Akademijoje. 367 m. mirus Dionisijui, Platonas buvo pakviestas grįžti į Sirakūzus ir mokyti filosofijos naująjį vadovą, Dionisiją Jaunesnįjį. Platonas sutiko; jis vylėsi, kad galbūt tame mieste ras filosofą karalių, kurį pavaizdavo savo knygoje ,,Valstybė“. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ši viešnagė – tai tik savęs apgaudinejimas. Tiesa, Platonas dar ir trečią kartą aplankė Sirakūzus, bet netrukus vėl grįžo į savo Akademiją. Mirė greičiausiai 347 m. pr. Kr.

2.2.Platono veikalai ,,Dialogai“

Platono kūriniai – didžiuma jų išliko – tai veikalai, parašyti dialogo forma; juose gvildenamos filosofinės temos, jie dažnai pavadinti kurio nors filosofo vardu. Kažin ar teisinga juos visus vadinti dialogais, juk ,,Sokrato apologijoje“ vaizduojamas Sokratas,

sakantis savo paskutiniąją kalbą teisme, o dauguma dialogų iš tikrųjų yra monologai. Beveik visuose dialoguose Sokratas yra pagrindinis veikėjas ir dėsto savo, o dažnai ir paties Platono, idėjas.

Nėra įmanoma atkurti tikslios chronologinės dialogų sekos, tačiau maždaug juos galima suskirstyti į tris grupes.

2.3.Ankstyvieji veikalai

Pirmieji dialogai datuoti 399 m.; daugelis juos vertina kaip atsiminimus apie Sokrato gyvenimą ir mokymą. Trijuose dialoguose: ,,Eutifrone“, ,,Sokrato apologijoje“ ir ,,Kritone“ vaizduojamas Sokratas prieš teismą, teismo metu ir po jo. Daugelyje ankstyvųjų dialogų taip ir nepateikiamas aiškus bbei galutinis atsakymas į iškeltus klausimus ir problemas. Juose matome Sokratą, turguje klausinėjantį pašnekovų: ,,Kas yra X?“ Sokrato netenkina pavyzdžiai arba apytikris nupasakojimas, jis reikalauja tiksliai apibrėžti X arba įvardyti esminę jo savybę. ,,Lachete“ jis klausia: ,,Kas yra narsa?“, ,,Eutifrone“- ,,Kas yra šventumas?“. Galimas daiktas, kad parašyti knygą ,,Valstybė“ Platoną paakino klausimas: ,,Kas yra teisingumas?“. Sokrato nuomone, suvokti esminį sąvokos pobūdį arba esminę jos savybę yra visų svarbiausia, tačiau, jo paties žodžiais, jis jų nežinąs. Tad savo pašnekovą jis supainioja jjo paties argumentais ir dažnai jį galop priverčia teigti priešingai negu pokalbio pradžioje. Suprantama, dauguma pašnekovų jausdavosi labai nesmagiai, kai šitaip būdavo atskleidžiamas jų nemokšiškumas ir neišmanymas.

2.4.Vidurinysis kūrybos laikotarpis

Tikrosios brandos laikotarpio dialogus Platonas parašė įkūręs Akademiją. Juose randame autoriaus mintis iir teorijas, kurias, kaip sakyta, jis buvo įdėjęs į Sokrato lūpas.

Tarp šių dialogų yra ir tas, kuris, apskritai paėmus, vertinamas kaip pagrindinis Platono veikalas,- ,,Valstybė“.

Dialogo pradžioje randame diskusiją apie tikrąją teisingumo prigimtį ir savitumą. Toliau Platonas vaizduoja idealią politinę bendriją, aprašo, kaip turėtų būti lavinamas bei auklėjamas tokios bendrijos vadovas. Teisingumas yra aukščiausias principas. Kiekvienas dalykas turi atlikti tą funkciją, kuri labiausiai atitinka jo esmę. Kai dėl politikos, tai šis principas yra įgyvendintas visuomenėje, kurios piliečiai vykdo tuos uždavinius, kuriuos jie geriausiai sugeba atlikti. Šis principas gyvas ir kiekvieno žmogaus sieloje. Kiekviena sielos dalis stengiasi vykdyti jai skirtą ir pritaikytą funkciją. Sielos bei valstybės tvarką prižiūri protas. Teisingumas yra idealiai suderintas su saikingumo, darnos, ir savitvardos dorybėmis (tai reiškia, kad vvisos dalys sutaria dėl to, ką privalo daryti). Todėl protas yra ne tironija, o individo ir visuomenės laimingo sambūvio taisyklė.

Šiame veikale Platonas pateikia ir savąją idėjų teoriją. Pasak jo, žodžiai ir sąvokos yra susiję ne su konkrečiu daiktu, – jis kinta ir yra trumpaamžis, – o su amžina ir nekintančia idėja, kuri yra to daikto pagrindas. Konkretūs daiktai yra tik netobuli atvaizdai idėjų, kurios egzistuoja amžinajame kosmose. Ten siela jas regėjo prieš gimimą (šio regėjimo prisiminimą Platonas vadina anamnezine), o vvėliau atpažįsta, matydama konkretų daiktą. Pvz.: niekas nedrįstų tvirtinti, kad visos gėlės vienodos, tačiau visoms gėlėms būdinga tai, dėl ko jos atpažįstamos kaip gėlės. Taip yra todėl, kad kiekvienos gėlės pagrindas yra idėja.

,,Faidone“ vaizduojamos paskutinės Sokrato gyvenimo valandos. Platonas piešia filosofo egzistenciją kaip kūno ir sielos atskyrimą – toks buvimas parengia filosofą mirčiai. Energija trykštančiame dialoge ,, Puota“ Sokratas vaizduoja meilę kaip jėgą, traukiančią į grožį ir gėrį.

2.5.Platono valstybės modelis

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Platonas ieškojo panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija.

Kiekvienas iš mūsų gyvename valstybėje. Tačiau ar kada iškėlėme sau klausimą, kokia turėtų būti toji valstybė, jos santvarka, kas gi turėtų ją valdyti? Šiam klausimui išanalizuoti pasitelkėme garsaus filosofo Platono knygą “Valstybė”.

Visų pirma, pasak Sokrato, norint gerai suvokti, kas tai yra valstybė reikia palyginti mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu. Kad būtų lengviau palyginti, privalėtume įsivaizduoti žmones, esančius olą primenančiame būste. Tai tarytum kalėjimas.

Pro įėjimą į olą krinta šviesa. Surakintieji žmonės mato tik dalį saulės spindulių ir beje visus daiktus mato lyg šešėlių apsuptyje. Visi čia jjaučiasi pakankamai gerai, nes vyrauja lygybė. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei kuris nors vienas šių žmonių pasiduotų šviesos poveikiui ir žengtų iš tamsios olos į spalvų pilną pasaulį. Žinoma, kad jo akys imtų bijoti saulės šviesos, jis nieko nematytų, jaustų baimę; o aplinkiniams atrodytų kiek juokingai. Bet pamažu jis įsidrąsintų pažiūrėti į saulę ir visus, jau anksčiau matytus daiktus iš olos išvystų lyg kitais pavidalais. Ir todėl netgi nebesvarbu, kad šis žmogus oloje jautėsi lygiu su kitais, bet kažin ar jis benorės, išvydęs šviesą, grįžti į stingdančią tamsą. Nes tamsoje jo siela buvo nerami, žlugusi ir nusivylusi, o šviesa tarsi prikėlė ją ramybei, gėriui ir tiesai. Taigi toks pavyzdys tik patvirtina, kad regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į saulės galią; iškopimą iš olos į šviesą galime sieti su protu suvokiamų dalykų pasaulį. Pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja.

Sokrato manymu valstybei valdyti netinka nei neišsiauklėję ir nesuvokiantys tiesos žmonės, nei tie, kurie visą gyvenimą praleidžia lavindamiesi. Valstybės kūrėjų užduotis yra priversti geriausios prigimties žmones siekti to mokslo, kuriuo remiantis būtų galima pasiekti aukštybes. Bet nereikia pamiršti, kad įstatymui turi rūpėti ne tai, kad vienas kuris luomas gerai gyventų, jis turėtų stengtis išugdyti vvalstybei žymių žmonių, bet ne tam, kad savo veiklą kur panorėjęs, o tam, kad savo talentą panaudotų valstybės sąrangai stiprinti. Tokia valstybė, kurioje valdantieji mažiausiai nori valdyti, būtinai bus geriausiai valdoma be jokių kivirčų. Kitaip būna valstybėje, kur valdantieji trokšta ir veržiasi grobti ir valdyti.

Valstybėje turėtų vyrauti darna ir supratimas, lygios teisės ir tarpusavio pagalba. Tačiau valstybei reikalingi ir įstatymai – ne bet kokie: sąmoningi, gerai apsvarstyti ir naudingi! Kas iš to, jei imtų ir išleistų įstatymą, jog įsimylėjėlis gali pabučiuoti mylimąjį, būti su juo drauge ir, jei jis sutinka, paliesti jį tik kaip tėvas sūnų – turėdamas prieš akis kilnų tikslą, o šiaip turi bendrauti su juo nenueidamas per daug toli, nes priešingu atveju jis užsitrauktų priekaištą, kad yra neišauklėtas ir šiurkštus. Tokie įstatymai nėra reikalingi. Čia jau pačio individo suvokimo lygmuo. Bet ar galėtume rasti įrodymą, jog valstybėje auklėjama blogai ir gėdingai? Tačiau auklėjimas priklauso ne tik nuo valstybės valdymo, bet ir nuo žmogaus supančio artimųjų rato. Beje, nedorybė niekada nepažins nei dorybės, nei savęs pačios; o dorybė, auklėjimo padedama, ilgainiui pažins ir nedorybę, ir pačią save, taip viską nusverdama į savo pusę.

Pasak Sokrato, turtas ir garbės troškimas gadina žmones ir ardo valstybę. Jei norėtume, kad materialūs ir

savanaudiški dalykai nepakenktų geram valdymui, tuomet pirmiausia, nė vienas iš žmonių neturi būti įsigijęs jokios privačios nuosavybės, išskyrus pačius svarbiausius kasdienybės dalykus. Taip pat niekas negali turėti ir nuosavų namų, nei

sandėlio, į kurį negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kas tik norės. Maistą turėtų gauti visi po lygiai ir tik tiek kiek iš anksto numatyta. Jie turi valgyti bendrai kaip karo stovyklose. Dėl aukso ir sidabro tai jie turėtų žinoti, kad savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dievišką auksą iir sidabrą, todėl nėra jokio reikalo turėti dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti dieviškąjį auksą žmonių aukso priemaišomis, nes dėl žmonių auksinių pinigų padaromi visokie nusikaltimai, o jų sieloje glūdintis auksas yra švarus ir grynas. Tik šiuo būdu valstybė bus neužteršta ir išsaugota. Deja, tai nelabai įmanoma.

Valstybės sampratai priklauso ir laimės aspektas. Negali būti, kad kuris nors vienas gyventojų sluoksnis būtų išskirtinai laimingas, bet reikia siekti, kad visa valstybė ištisai būtų laiminga, nes tik tada surasime teisingumą, nnesumeluotą harmoniją ir gerumą.

Žmogus visuomenėje neturėtų užmiršti pareigos, kurią reikia vykdyti. Toji pareiga, tai teisingumas arba nors jo rūšis. Kiekvienas pilietis privalo dirbti kurį nors vieną visuomenei naudingą darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka. O kad dirbti tik savo ddarbą ir nebūti šimtadarbiu kaip tik ir yra teisingumas. Nuosaikumas, narsumas ir išmintis taip pat skatina valstybės kūrimąsi, plėtojimąsi ir išlikimą. Bet sunku nuspręsti, kuri iš šių dorybių valstybę padaro tobuliausią. Šios dorybės tinka ne žmogaus išoriniams veiksniams, o vidiniams susijusiems su juo pačiu ir jo pradais.

Pasak Sokrato, dabartinėse valstybėse esama daug blogio. Jis norėtų, kad visą tai būtų įmanoma bent kiek pakeisti. Kad blogai tvarkoma valstybės santvarka nors minimumu priartėtų prie idealiosios valstybės. Tačiau kol nekaraliaus filosofai arba vadinamieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtais filosofais, kol politinė galia ir filosofija nesusilies į vieną ir kol valdžios nebus prievarta pašalinti valdovai – o jų išties daug, – kurių prigimtis linksta tik į vieną kurį iš tų dviejų ddalykų, tol nebus galo valstybių vargams. Tokiu atveju ideali santvarka niekuomet negims ir neišvys saulės šviesos. Net žmonėms, kurie bodisi mokslų, ypač jei yra jaunas ir dar nesupranta, kas naudinga, o kas – ne gręsia, vis didėjanti našta ir skurdas. Tokių žmonių daug ir gana keistų. Būtų labai keista prie filosofų priskirti ir tuos, kurie mėgsta pasiklausyti. Mėgėjai klausytis ir žiūrėti gėrisi gražiais balsais, nuostabiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba mmatyti paties grožio ir jo paminti. Juk sapnuoti – nesvarbu, miegant ar budint, – tai atvaizdą, kuris yra panašus į kokį nors daiktą, laikyti ne to daikto atvaizdu, bet pačiu daiktu, į kurį jis yra panašus. Na, o tas, kuris, priešingai, pripažįsta grožį patį savaime ir įstengia matyti ir patį grožį ir daiktus, kurie jį sudaro, nesumaišydamas grožį sudarančių daiktų. Kadangi pažinimas susijęs su tuo, kas egzistuoja, o nežinojimas – su tuo, kas neegzistuoja, tai viduryje esantiems dalykams turėtų būti vidurys tarp pažinimo ir

nežinojimo. Nuo pažinimo priklauso ir nuomonė. Bet nereikia painioti, nes tai daugiau skirtingi dalykai. Kiekvienas iš jų turi skirtingą objektą ir galią. Pažinimo objektas yra būtis; jis siekia pažinti jos esmę. O nuomonė turi reikalą su regimybėmis. Taigi, kas turi nuomonę, turi nuomonę apie ką nors. Kadangi filosofai sugeba pasiekti tai, kas visuomet egzistuoja ir visuomet sugeba saugoti įstatymus ir papročius, pasak Sokrato, yra žymiai tinkamesni valstybės valdymui. Bet jie turi pripažinti tiesos meilę ir pasiryžimą savo noru niekuomet neįsileisti melo, neapkęsti jo, o tiesą branginti. Taip pat turi iš prigimties linkti į gėrį ir meilę, branginti viską, kas giminiška ir artima. Ir tik toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu nesieks turtų, nes turtas ir pprabanga tinka bet kam kitam, tik ne filosofui. Todėl bailaus ir žemo būdo žmogus negali būti tikrosios filosofijos dalininkas. Žmogaus viduje turi rusenti gėris, nuolankumas, pakanta.

Jeigu nustatyta filosofo prigimtis bus tinkamai auklėjama, tai ji augdama būtinai įgys visokių dorybių. Paaugliams ir vaikams reikalingas vaikiškas auklėjimas ir atitinkama filosofija; augimo ir brendimo metu ypač reikia rūpintis kūno lavinimu, o kai jie sulaukia to amžiaus, kada vystosi siela, tuo metu reikia labiau lavinti ją.

Valdantieji, kurie valdo valstybę tik todėl, kad turi didžiausius turtus, nenori patvirkusiems jaunuoliams įstatymu uždrausti švaistyti savo turtą ir jo netekti, nes patys, supirkinėdami tokių jaunuolių turtus ar skolindami jiems už palūkanas pinigus, tikisi dar labiau praturtėti ir pasidaryti dar labiau gerbiami.

Šitokie žmonės gyvena valstybėje apsiginklavę ir apsirūpinę gyliais – vieni iš jų įbridę į skolas, kiti netekę pilietinių teisių, dar kitus ištiko ir viena, ir kita bėda; jie nekenčia ir rezga pinkles tiems, kurie įsigijo jų turtus, taip pat kitiems, ir trokšta perversmo.

O palūkininkai vaikščioja susigūžę, tarsi jų nematydami, jie domisi kitais ir, radę kurį nuolaidesnį, sužeidžia suleisdami jam gylį – pinigus – ir lupdami už paskolintus pinigus palūkanas, kurios daug kartų viršija skolą, pagausina valstybėje tranų ir elgetų.

Kai valstybėje įsiliepsnoja toks blogis, jie nenori jo gesinti nnei uždrausti jaunuoliams elgtis su savo turtu kaip kam patinka, nei išleisdami kitą įstatymą.

Demokratija įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o su visais kitais dalijasi valstybės reikalus ir valdžios vietas – valdžios vietos demokratijoje dažniausiai skirstomos burtais. Valstybė pasikeičia, kai viena iš jos dalių gauna išorinę paramą dėl pažiūrų giminiškumo. Demokratinėje valstybėje galime visus girdėti kalbant, kad tai yra gražiausias dalykas ir kad laisvas gimęs žmogus tik demokratijoje gali gyventi.

Piliečius, kurie paklūsta valdantiesiems, apdrabsto purvais ir vadina vergiškais ir niekam tikusiais, o valdančiuosius, kurie yra panašūs į valdinius, ir valdinius, kurie yra panašūs į valdančiuosius, giria ir privačiai, ir viešai. Didžiausias piktnaudžiavimas laisve tokioje valstybėje yra tai, kad moterys palyginti su vyrais ir vyrai palyginti su moterimis neturi lygiavertiškos laisvės.

Kad žmogui tarnaujantys gyvuliai šičia yra laisvesni negu kur kitur, tuo niekas nenorėtų tikėti, kas pats nėra matęs. Čia ir kalės, kaip sako priežodis, yra panašios į savo šeimininkes, arkliai ir asilai čia yra įpratę laisvai ir išdidžiai vaikščioti gatvėmis ir užkliudyti praeivį, jei šis nepasitraukia iš kelio. Visur čia pamatyti per daug laisvės. O kai visa tai sudedi į krūvą, tai svarbiausias dalykas yra tas, kad piliečių siela pasidaro tokia jautri, jog

kai tik kas užsimena apie ką nors panašaus į prievartą, jie piktinasi ir negali pakęsti. Galų gale pats žinai, jog jie nežiūri net įstatymų – nei rašytų, nei nerašytų, kad tik neturėtų sau jokio valdovo. Mat per didelė laisvė – ir paskiro žmogaus, ir valstybės – paprastai virsta per didele vergija. O kai viskas išeikvojama, tada gausūs, stiprūs ir giliai įsišakniję troškimai pradeda rėkti, ir žmogus, genamas visokiausių troškimų, o ypač Eroto, vadovaujančio visiems kitiems tarsi sargybiniai jį lydintiems troškimams, ppradeda gelti žiūrėdamas, kas ką turi ir ką galima atimti apgaule arba prievarta.

Panašiai kaip vėlesnieji malonumai tokiam žmogui nustelbia senuosius ir juos apiplėšia, taip jis pats, būdamas jaunesnis už savo tėvą ir motiną, iššvaistęs savąją dalį, nori tėvus nustelbti ir apiplėšti, ir eikvoti tėvo palikimą. Jeigu tėvai neleis jam šito daryti, argi jis ne pradės iš pradžių iš jų vogti ir juos apgaudinėti? Kai šitokių žmonių valstybėje būna nedaug, o dauguma piliečių yra nuosaikūs, jie išvyksta iš valstybės ir ttampa kokio nors tirono palyda arba parsisamdo kariais ten, kur vyksta karas; o jeigu visur viešpatauja taika ir ramybė, tai jie, pasilikę savo tėvynėje, daro aibes visokių mažų šunybių. Pavyzdžiui, vagia, įsilaužinėja į namus, nupjaustinėja pinigų kapšus, nurenginėja praeivius, šventvagiauja, ppardavinėja žmones į vergiją, kartais neteisingai įskundinėja, o jei sugeba gerai kalbėti – neteisingai liudija, ima kyšius.

Šunybės būna mažos, tik palyginti su didelėmis blogybėmis, o visos šitos nelaimės, palyginti su tironijos niekšybėmis ir valstybei atnešamomis nelaimėmis, yra tik menkniekis. O kai valstybėje atsiranda daug tokių žmonių ir didelis jų sekėjų būrys ir kai jie pamato savo gausumą, tai kvailiai liaudžiai remiant iš jų tarpo ir atsiranda tironas – kaip tik tas, kurio sieloje tūno didžiausias ir kiečiausias tironas. Toks pasidaro tas, kuris, iš prigimties būdamas labai tironiškas, valdo pats vienas, ir kuo ilgiau jis išbus tironu, tuo bus tikroviškesnis ir blogesnis. Taigi tikras tironas, nors kai kuriems žmonėms taip ir neatrodo, iš tikrųjų yra

vergas, žemiausias tarnas, pataikaujantis nedoriausiems žmonėms; jjis negali patenkinti savo troškimų, jam labai trūksta daugelio dalykų – tai tikras skurdžius, jei kas sugeba pažvelgti į visą jo sielą. Jis visą gyvenimą visko baiminasi, jį nuolat kankina skausmai ir traukuliai, jei iš tikrųjų jis panašus į valstybę, kurią valdo.

Tad žmonės, kurie nepažįsta išminties ir dorybės, pasinėrę į puotas ir kitus panašius malonumus nusileidžia, kaip atrodo, į apačią, o paskui vėl pasikelia iki vidutinės srities ir taip visą gyvenimą klajoja iš vienos srities į kitą. Jie neperžengia šių rribų, nepakelia akių į tikrąsias aukštybes ir niekad nemėgina į jas įkopti, niekada tikrai neprisipildo būties, neparagauja tikro ir gryno malonumo; tarsi gyvuliai jie pasilenkę visą laiką žiūri į žemę ir į stalus, gausiai prisikemša pašaro, joja vieni ant kitų, vaidijasi dėl gausesnio maisto, bado vieni kitus geležiniais ragais, spardo kanopomis, užmušinėja vieni kitus negalėdami pasotinti savo aistrų, – mat jie nevalgo tikro maisto ir nepripildo tikrai tos savo dalies, kuri tikrai egzistuoja ir gali sulaikyti maistą.

Taigi valstybė valdoma blogio, melo, neteisybės pagrindu. Kad sukurtume gerai valdomą valstybę, reikėtų tiems, kurie valdo, surasti geresnį gyvenimo būdą negu būti valdžioje. Tik tuomet valstybę kurs iš tikrųjų turtingi žmonės, tačiau ne pinigais, o išmintimi ir dorybe. Niekas tuomet nebenorės pasipelnyti iš valdymo, nes bus kažkas geriau, nei valdyti valdžios reikalus. Iš tikro reikia prisiversti sielą atsigręžti nuo tamsios dienos į tikrąją būties dieną, tikrąjį sielos pasikėlimą, tikrąją filosofiją. Taigi reikėtų mokėti tą, kas skatina mąstyti. Iš pirmųjų privalėtume išmokti naudotis skaičių bei skaičiavimo mokslu – geometrija; po to dangaus mokslu – astronomija. Kai kurie iš juslėmis suvokiamų dalykų neskatina proto tyrinėti toliau, nes pakanka pojūčių duomenų, o tuo tarpu kiti ragina protą nesuvokiamus reiškinius tyrinėti iki smulkmenų, nes pojūčiai nepateikia nieko tikro, kkas patenkintų mūsų smalsumą. Vadinasi viską, kas mus domina reikėtų tyrinėti iškeliant klausimus, taip pat nesibaiminant sunkumų ir nesusipratimo. Reikia ir net privalu nepamiršti garbės, pareigingumo ir gerovės valstybės vardan. Tiesa, tokius užsibrėžtinius tikslus, kaip sukurti ir valdyti valstybę, sunku įgyvendinti, bet įmanoma. Tik laikantis tiesaus kelio, nepamirštant gėrio idėjos bus sukurta tokia valstybinė santvarka, kurioje bus patenkinti ir turintys valdžią ir paprasti žmonės. Tik tokiu atveju bus laiminga visa valstybė.

2.6.Vėlyvieji veikalai

Šiuos dialogus Platonas parašė grįžęs iš Sirakūzų. Juose Sokratas nebėra pagrindinis veikėjas. Dialogų ,,Sofistas“ ir ,,Politikas“ pagrindinis veikėjas yra neįvardytas svečias iš

Elėjos. Tas ,,elėjietis“ mėgina apibrėžti, kas yra sofistas, ir tai tampa materialistų ir idealistų ginčo teisėju. ,,Parmenide“ sakoma, kad idėjos negali būti sudarytos iš tokių pat elementų kaip daiktai, kuriuos jos nusako. ,,Timajas“ – tai pusiau mitologinis kosmoso atsiradimo ir prigimties vaizdavimas. Dialoge ,,Filebas“ svarstoma, kokią vietą gerame gyvenime užima džiaugsmas. ,,Įstatymuose“, paskutiniame ir didžiausiame Platono veikale, pateikiamas idealaus miesto santvarkos modelis.

2.7.Platono tradicija

Visais amžiais Platonas darė didelę įtaką įvairiems filosofams. Didieji helenizmo filosofai bei Plotinas vadino save platonikais. Uždarius Akademiją, neoplatonizmas pražydo islamo pasaulyje ir Bizantijoje. Viduramžiais ryškius pėdsakus įspaudė lotyniškasis neoplatonizmas.

Renesansas vėl atgaivino Platono mintis ir jas paskleidė visame Vakarų pasaujyje. Anglijoje XVII a. būrelis teologų, vvadinamųjų Kembridžo platonikų, orientavosi į Platoną kaip į iškilų pavyzdį, o XIX ir XX amžiuje Platono įtaka aiškiai matyti romantizmo judėjime.

3.ARISTOTELIS

(Aristotelēs)

Ko gero, tik Platonas gali lygintis su Aristoteliu (384-322 m. pr. Kr.), pačiu įtakingiausiu filosofu Vakarų minties istorijoje. Jis padarė įtaką toli gražu ne tik filosofijos raidai. Aristotelis davė pradžią mokslinei logikai ir biologijai. Čarlsas Darvinas labai vertino jo darbus. Aristotelio traktatas ,,Apie poezijos meną“, pirmasis oficialus literatūros kritikos veikalas, padarė didelę įtaką klasikinio bei modernaus teatro teorijai ir praktikai. Etikoje bei moksluose irgi nuolat remiamasi Aristoteliu.

3.1.Gyvenimas

Aristotelis gimė 384 m. pr. Kr. Stagyre, Šiaurės Graikijoje. Jo tėvas Nikomachas buvo gydytojas, be to, artimai susijęs su Makedonijos karaliaus rūmais. Turbūt tėvo įtaka aiškinta tai, kad Aristotelis itin domėjosi anatomija bei apskritai gyvųjų būtybių sandara, išsiugdė nepaprastą pastabumą.

376 m. pr. Kr. Aristotelis atvyko į Atėnus – mat norėjo įstoti į Platono Akademiją. Iš pradžių joje studijavo, vėliau dėstė. Apie Platoną susibūrę mokslininkai bei mokiniai gvildeno pačias įvairiausias temas – nuo medicinos ir biologijos iki matematikos ir astronomijos. Juos siejo ne vieninga teorija, o noras žmogaus žinioms suteikti tvirtą teorinį pagrindą, jas pačias plėsti visomis kryptimis. Kaip tik šis noras bene būdingiausias paties Aristotelio kūriniams.

Akademija rengė politinei karjierai jaunus vyrus, kad tarnautų vadovams

kaip patarėjai. Tad Aristotelis 347 m. pr. Kr., mirus Platonui, stojo tarnauti Hermijui, o vėliau (343 m. pr. Kr.) Makedonijos karaliaus Pilypo II rūmuose auklėjo jaunajį Aleksandrą Didijį. 355 m. pr. Kr. Aristotelis sugrįžo į Atėnus, mat norėjo įkurti savo mokyklą – Likėjų. Likėjuje ypač daug dėmesio buvo skiriama nuodugnioms gamtos studijoms. 323 m. pr. Kr. Mirus Aleksandrui Didžiajam, Atėnuose įsiviešpatavo antimakedoniškos nuotaikos, Aristotelį atėniečiai apkaltino bedievyste, todėl jis buvo priverstas bėgti į Chalkidę, kur netrukus ir mirė.

3.2.Aristotelio filosofija

Graikų filosofija ppradideda vaikiškai paprastais klausimais ir baigiasi sudėtingomis bei subtiliomis teorijomis. Klausimai, kuriuos vaikai uždavinėja, iš tiesų gali atverti didžiulius sunkumus ir neįveikiamas problemas. Kur keliauja liepsna užpūtus žvakę? Kur keliauju aš po mirties? Kas padarė Dievą? Sąžiningi tėvai bando vienaip ar kitaip savo vaikams atsakyti, tačiau patys ne itin domisi tokiais keistais klausimais. Filosofai domisi; ir mėgindami atskleisti, ką tie klausimai apima ir kaip tokias problemas derėtų spręsti, jie pasijunta betyrinėją patį mūsų mąstymo apie pasaulį pagrindą ir kalbą apie bbendrąją tikrovės prigimtį. Tai priverčia juos išplėtoti ir aptarti didžiai abstrakčias idėjas ir galiausiai susigrumti su klausimais, kurie atrodo itin techniški ir labai nutolę nuo pagrindinės vaiko nuostabos.

Kurgi keliauja liepsna? Ką gi. Ji tiesiog išnyksta; ji nėra daiktas ir nnėra taip, kad ji kur nors keliautų. Kas tuomet yra daiktas? Kas gi liepsnoms atima teisę būti daiktais? Pagaliau juk liepsna nėra iliuzija ar vien tik regimybė: regimybės nedegina popieriaus skiaučių. Gal tuomet daiktai turi būti padaryti iš kokios nors medžiagos? Bet juk liepsna tikrai yra iš kažko padaryta, net jeigu nespecialistas ir negali pasakyti, iš ko gi tiksliai? Kiekvienas, kuris užsispiria pabandyti atsakyti į liepsnos klausimą, priverstas ištirti daug sunkių klausimų apie daiktus ir jų savybes, apie medžiagą, kitimą ir tapatybę. Tai pamatinės sąvokos, kurias mes visi vartojame ir kuriomis remiamės, tačiau jas išanalizuoti ir suprasti pasirodo nepaprastai sunku.

Kurgi aš keliauju po mirties? Ar aš, panašiai kaip liepsna, tiesiog pranykstu, ar kokiu nors pavidalu ar forma išlieku? Šis klausimas rreikalauja ne tik religinio tikėjimo ar skepticizmo. Kad galėtume užimti poziciją tvirtinimo, jog asmuo išlieka po mirties, tiesos atžvilgiu, turime aiškiau suprasti patį tvirtinimą. Kas per daiktas yra „Aš“? Ar turi prasmę teigti, kad siela, buvusi gyvo asmens siela, galėtų toliau egzistuoti po to asmens mirties – po to, kai kūnas nustojo funkcionavęs? Jeigu „Aš“, arba mano siela, gali egzistuoti neįsikūnijusi, ar gali ji taip pat įeiti ir į kitus kūnus greta manojo? (Ar galima persodinti sielą, kaip kad galima ppersodinti širdį?) Ar turi prasmę sakyti „Aš buvau Napoleonas“ arba „Napoleonas ir aš iš tikrųjų yra tas pats asmuo“? Klausimai apie protą ir kūną, apie asmens tapatybę iškelia problemas, kurios filosofus labiausiai intriguoja ir yra užvis sunkiausiai išsprendžiamos.

Vaikas, kurio už kokį nors prasižengimą čia pat laukia bausmė, tvirtina negalėjęs susilaikyti. „Žinoma, galėjai“, – atsakome mes, įvykdydami bausmę. Tačiau kaip susidorotume su šiuo vaiko tvirtinimu, jei leistume sau jį rimtai priimti? Pamatytume, kad turime išsiaiškinti, ir jei įmanoma, pateisinti pagrindą, kuriuo remdamiesi žmones laikome atsakingais dėl vienų dalykų ir neatsakingais dėl kitų. Bet kuris toksai paaiškinimas greitai nuves į laisvos valios ir determinizmo galvosūkius. Jeigu asmuo veikia – o jis, be abejo, taip ir daro – pagal savo įsitikinimus ir norus ir jeigu asmuo negali pasirinkti, kuo tiki ir ko nori, kaip kas nors apskritai gali susilaikyti nedaręs to, ką daro? Jis neišvengiamai daro tai, kas jam tuo metu atrodo geriausia – ir dėl to, kas jam atrodo geriausia, jis atsakingas nė kiek ne daugiau, negu dėl to, kaip jam skamba muzika. Ant kortos čia pastatyti tiek dideli praktiniai, tiek ir sudėtingi teoriniai klausimai.

Maži vaikai kartais būva prisirišę prie įsivaizduojamų draugų ir linksmai tauškia su nematomais kompanionais. Įprasta sakyti, kad šie ddraugai ir kompanionai neegzistuoja. „Tačiau kai aš mąstau apie savo draugą, nėra taip, kad mąstyčiau apie nieką. Ir kai aš kalbuosi su savo draugu, aš nekalbu su niekuo. Kažkas yra, apie ką mąstoma ar su kuo kalbamasi – ir jeigu tai ne mano draugas, kas tuomet tai yra?“ Vienas toksai vaikiškas paradoksas sudaro Parmenido mąstymo šerdį. Parmenidas (gimęs apie 515 m. pr. Kr.), sensacingiausias iš ankstyvųjų graikų filosofų, ginčijosi ir mėgino įrodyti, kad tai, ko nėra, negali būti pasakyta ar pamąstyta: pačioje idėjoje, kad Tai, ko nėra, yra, glūdi visiškas prieštaravimas. Taigi kas tik gali būti pamąstyta ar pasakyta, turi būti. Išeina, kad daugis neįmanomas, kadangi pasakyti, jog esama dviejų daiktų, reiškia implikuoti, kad vienas iš jų nėra kitas. Iš to taip pat plaukia, kad kitimas ir judėjimas negalimi, kadangi jie apima idėją,

kad kas nors yra arba tampa tuo, kas nebuvo, kad nėra tai, kas buvo. Įstabi Parmenido poema – mat savo abstrakčius loginius argumentus jis rašė hegzametro eilėmis – smarkiai paveikė tiek Platoną, tiek visą vėlesnę graikų filosofiją. Viena kryptimi ji vedė prie kitapasaulinės metafizikos: tikrovė yra amžinai nekintama ir viena; šis daugybės kintančių daiktų pasaulis yra tiktai regimybė. Kita kryptimi ji nuvedė prie žymaus logikos progreso: Parmenido pparadoksams kiaurai permatyti reikėjo fundamentalių mąstymo, reikšmės ir tiesos prigimties tyrimų. Platonas žengė pirmuosius milžino žingsnius savo dialoge Sofistas; kelionė į galutinį šių dalykų supratimą dar nebaigta.

Aristotelis pakankamai netoli filosofijos pradžios, kad vis dar gebėtų be varžymosi justi ir formuluoti paprastus klausimus bei aiškiai regėti galimų atsakymų bendro pavidalo

apybraižas. Jis tebėra neprislėgtas milžiniško techninių terminų ir teorijų palikimo. Antra vertus, jis pakankamai toli pažengęs ir pakankamai apsukrus, kad galėtų ginčytis su sofistika ir plėtoti subtilias ir vaisingas idėjas bei teorijas. Šis kone vaikiško tiesumo ir įtemptos intelekto galios mišinys yra Aristoteliui būdingo pikantiškumo dalis. Šis mišinys yra tai, kas jį – kaip filosofą – daro tokį lengvą prisiartinti ir tokį sunkų palikti.

3.3.Veikalai,kai kurios temos ir idėjos

Kai kurie Aristotelio veikalai žuvo. Išlikę traktatai veikiausiai buvo parašyti ir naudoti kaip mokomoji medžiaga mokykloje.

Apytikriai Aristotelio veikalai skirstomi į tris dalis: logiką, fiziką ir etiką.

Kadangi Aristotelio darbas driekiasi per tokią aibę filosofijos sričių ir yra padėjęs daugumos iš jų pamatus, pagrindinės jo temos ir idėjos niekad nėra buvusios visiškai nemadingos, nors kai kuriais periodais jis buvo vertintas labiau negu kitais. Šiuolaikinių filosofų interesai ypač artimi Aristotelio interesams. Dauguma problemų, kurias mes karščiausiai aptarinėjame, yra jo iškeltos problemos, ir dauguma mūsų pačių charakteringiausių filosofinių judesių

yra judesiai, kuriuos jis išrado ir galingai išnaudojo. Daugelis jo pasiekimų dabar suprantami ir įvertinami geriau negu bet kada prieš tai.

Formalioji logika Garsioji – ar skandalingoji – Aristotelio silogizmo teorija praeity dažnai buvo kritikuojama ir išjuokiama dėl savo pedantiškumo ir sausumo bei dėl to, kad yra visiškai neteisinga žmogiškojo protavimo faktų atžvilgiu. Tačiau išsivysčius griežtai matematinei logikai išvydome, kad toji teorija iš tiesų buvo neeilinis formaliosios logikos pasiekimas. Pradėdamas daugmaž nuo nieko Aristotelis pagamino beveik tobulą ir įspūdingai griežtą logikos ppavyzdį, – kuris deramai įvertintas tegali būti tuo metu, kai išbaigtumo ir griežtumo idealai logikoje patys yra suprantami ir priimami.

Proto filosofija Proto-kūno problema yra amžina. Ji tradiciškai regėta kaip klausimas, kokiu būdu dvi iš esmės skirtingos daikto rūšys gali sąveikauti tarpusavyje (arba kaip dvi totaliai skirtingos įvykių serijos gali būti tarpusavyje susijusios). Šią problemą spręsti neseniai imtasi naujais gyvybingais būdais. Pagrindiniai du požiūriai, iškelti šiuolaikinėje diskusijoje, yra: (1) mentaliniai įvykiai tiesiog yra ypatingos rūšies fiziniai įvykiai (tapatybės teorija); ir (2) ppsichologijos objektas – ne ypatinga daiktų ar įvykių rūšis, bet greičiau jau ypatingos sąvokos, – sąvokos, kurias vartojame fiziniams ir fiziologiniams įvykiams tam tikru būdu aprašyti ir interpretuoti, paaiškindami juos nuoroda į gyvūno funkcionavimą ir išlikimą (funkcionalizmas). Aristotelis itin ryžtingai aatmeta dualistines proto ir kūno teorijas. Ar jo paties mokymas tikrai gali būti aprašytas kaip „rafinuotas funkcionalizmas“, kaip kad yra teigęs vienas neseniai rašęs autorius, galima ginčytis; tačiau jame neabejotinai esama šios, kaip ir tapatybės teorijos, ataidų. Ta aplinkybė, kad Aristotelis puikiai išmanė biologiją ir domėjosi visomis gyvybės formomis, neleido jam nuklimpti į sunkumus, susijusius su privačiais mentaliniais patyrimais bei su savivoka, ir skatino susitelkti prie įvairių gyvavimo funkcijų analizės, jų tarpusavio santykių ir jų fizinio pagrindo aprašymo. Tokia yra ir šiuolaikinės proto filosofijos tendencija.

Metafizika Šis dalykas išgyveno loginių pozityvistų ataką IV ir V dešimtmečiais ir pastaruoju metu klesti, taikomas naujaip. Dabartiniai tyrinėjimai pripažįsta pamatinį kalbos vaidmenį determinuojant ir išreiškiant mūsų sąvokinę schemą ir telkiasi labiau prie aprašomosios, negu prie rreviduojančiosios metafizikos. Daugybės vėliau paskelbtų knygų ir straipsnių (neretai publikuotų Jungtinėse Amerikos Valstybėse) temos paimtos tiesiai iš Aristotelio. Daiktai ir ypatybės, medžiaga ir kitimas, count-nouns ir mass-words subjektas ir predikatas: šios temos yra Aristotelio tyrinėjimų centre. O jis jas traktuoja su tuo pačiu dėmesiu bei jautrumu kalbai, kaip ir dabartiniai metafizikai. Kitados kai kurie jo tyrimai atrodė ganėtinai techniški ir neteikiantys įkvėpimo, palyginti su drąsesniais kūrybingos vaizduotės skrydžiais; tačiau dabar mes įžvelgiame, kad tai pirmarūšės ir vis dar kerinčios pastangos, &– ne atverti naują pasaulį, bet nušviesti šį ir sustiprinti mūsų supratimą apie jį.

Etika Šiuolaikiniai darbai apie etiką turi daug aristoteliškų bruožų ir ištakų. Žymūs dabartiniai filosofai atnaujino diskusiją Aristotelio iškeltaisiais klausimais – ir pripažino savo skolą jam. J. L. Austino straipsnis „A Plea for Excuses” (,,Pasiteisinimų gynimas”), pirmąsyk publikuotas 1956 metais, išprovokavo subtilų ir svarbų tyrinėjimą apie atsakomybę ir įvairius būdus, kuriais veikėjas gali išsižadėti atsakomybės arba siekti atleidimo bei savo veiksmų pateisinimo. Tema ir pamatinė nuostata (rūpestingas atsiprašymo frazių, kaip antai:

,,atsitiktinai”, ,,nežinodamas”, ,,nenoromis”, ,,verčiamas”, – tyrinėjimas) atėjo iš trečiosios Aristotelio Nikomacho etikos knygos – teksto, kurį Austinas daugelį metų buvo studijavęs pats ir užsiėmimų metu aptarinėjęs su mokiniais. Amerikiečių filosofas Donaldas Davidsonas serijoje įtakingų straipsnių (pakartotinai išleistų knygoje ,,Essays on Actions and Events” (Esė apie veiksmus ir įvykius), 1980) tyrinėjo skirtumą tarp veiksmų ir įvykių, ryšį tarp veiksmo priežasties ir pagrindo, taip pat akrasia (kieno nors veikimas prieš savo paties nusistatymą, ką veikti būtų geriausia) prigimtį. Visos šios temos yra centrinės Aristotelio temos ir kai kurie Davidsono atsakymai yra Aristotelio atsakymai. Čia, kaip ir visur kitur, Aristotelio pastabos yra ryžtingos ir glaustos, kartais net kiek miglotos. Tačiau verta nuolatos jas tyrinėti ir apmąstyti, nes savy jos laiko įįėmę filosofinio supergenijaus mintį.

Mokslo filosofija Pagrindiniai Aristotelio interesai dirbant su mokslinio paaiškinimo klausimu aprėpia problemas, kurios gyvena ir kruta dar ir šiandien. Vis dar tebesama debatų apie mokslinio paaiškinimo prigimtį ir mokslinių teorijų struktūrą. Biologijos moksluose neatidėliotinos tebėra problemos, susijusios su teleologija: kaip galima pateisinti procesų aiškinimą nuoroda į jų baigtį ar tikslus, ir kaip tokie paaiškinimai santykiauja su paaiškinimais, pateiktais neperžengiant paprastų gamtos dėsnių, valdančių visus fizinius procesus? Galiausiai vėl klesti problemos dėl gamtinės būtinybės ir esminio apibrėžimo, nors kitados jos ir buvo laikomos mirusiomis. Juk galų gale apibrėžimai moksle nėra vien tik žodinės santrumpos. Dažnai jie gaubia svarbius atradimus ir gali perteikti tikrąją daikto (arba įvykio, arba fenomeno) rūšies prigimtį ar esmę, anksčiau kaip reikiant nesuprastą. Kai kurie Aristotelio aiškinimai apie apibrėžimo tipus ir apie apibrėžimų vaidmenį moksle turi visiškai akivaizdų ryšį su tokių pastarojo meto rašytojų, kaip kad Hilary Putnam bei Saul Kripke, darbu.

Filosofinė logika Iš Aristotelio pradžią gauna susidomėjimas kategorijomis bei kategoriniais ir tipų skirtumais. Jis dažnai ir entuziastingai tyrinėjo tokius skirtumus ir gebėjo gerai juos panaudoti, – kaip geba ir dabartiniai filosofai, – spręsdamas ar likviduodamas filosofinius keblumus. Kategoriniai argumentai, dominuojantys tokioje dvidešimtojo šimtmečio klasikoje, kaip Gilberto Ryle’o knygoje ,,Concept of Mind” (Proto samprata, 1949), ppirmąsyk buvo nutašyti Aristotelio dirbtuvėje. Tapatybės ir individuacijos klausimai pastaruoju metu yra pritraukę daug filosofų; tai yra kertiniai logikos ir metafizikos klausimai. Aristotelis dažnai skirdavo jiems savo dėmesį ir žengė svarbius žingsnius link jų atsakymo. Taip, pavyzdžiui, jis suvokė, kad klausimas ,,Ar tai yra tas pat?” turi būti papildytas: ,,Ar tai yra tas pats tas ir tas?” Klausimai apie tapatumą gali būti deramai iškelti ir atsakyti tik tam tikros klasifikacijos ar aprašymo atžvilgiu. Šiuolaikinėje filosofijoje galingos idėjos yra

idėjos apie reikšmę ir referenciją bei apie referencijos neaiškumą. Šios idėjos – nors ne jų etiketės – žinomos ir Aristoteliui, ir yra jo naudojamos visokiausiuose kontekstuose. Mes sakome, kad ,,Aušrinė” ir ,,Vakarė” turi tą patį referentą, bet skirtingą reikšmę. Jis sakytų, kad Aušrinė ir Vakarė yra tas pat, tačiau jų būtis ne ta pati; būti Aušrine yra ne tas pat, kas būti Vakare, nors Aušrinė iš tiesų yra ta pati žvaigždė kaip ir Vakarė. Na, o neaiškumo klausimu kertinės Aristotelio frazės yra ,,savaime” bei ,,per atsitiktinumą”, arba ,,atsitiktinai” (per accidens). Jeigu a yra b ne savaime, o tiktai per accidens, negalite teisingame sakinyje pakeisti ,,6” vietoje ,,a” ir būti tikri, kad naujasis jūsų sakinys taip pat bus teisingas.

3.4.Gamtos mokslai

Gamtos mokslai tiria gamtinius

objektus, o šiems būdingas kitimas ir permainos. Tad kitimas yra pagrindinis reiškinys, su kuriuo turi reikalą fizika. Todėl ir Aristotelio fizikos srities darbuose analizuojamas kitimas.

Materijos ir formos sąvokas Aristotelis pritaikė ir kitoms sąvokoms. Antai jis teigė, kad kai tam tikra medžiaga virsta kokiu nors x, tai toje medžiagoje jau glūdėjo galimybė tapti šiuo x (t.y. toji medžiaga gali tapti x). Tuo tarpu forma yra tik x, nes ji ir yra būtent x. Materija ir forma yra to, kas ką ttik atsirado, materiali ir formali priežastys.

Aristotelis skiria keturias priežasčių rūšis.

Kai statomas namas, veikiančioji priežastis yra architektas, namo statytojas, o formalioji priežastis – pavidalas, iš kurio statinys atpažįstamas kaip namas. Architekto statybinė medžiaga yra materialioji priežastis, kuri įgijo šį pavidalą, o galutinė priežastis yra tikslo priežastis, nurodanti, kam reikalingas namas – dažniausiai tam, kad žmonės ir jų nuosavybė turėtų prieglobstį teikiančią pastogę. Dėl to, kad apskritai esama judėjimo, kalta galutinė priežastis, – judintojas, kuris pats yra nejudantis Dievas, ,,nejudamasis judintojas”.

Gyvųjų daiktų fformas Aristotelis vadina ,,siela”. Sielos esti trejopos: vegetacinė (augalų), juslinė (gyvūnų) ir protingoji (žmogaus). Aristotelis buvo įsitikinęs, kad siela yra tik tam tikrų savybių santalka, todėl, jo nuomone, kūnas ir siela nėra du atskiri vienetai.

Išvados

Graikai davė pradžią Vakarų filosofijai. Remdamiesi ssavąja protingos pasaulio sąrangos samprata, jie sukūrė du mąstymo metodus: dialektiką – mokslą apie priešybių kovą ir vienybę, bei formaliąją logiką, kuri teigia, kad du dalykai vienu metu negali ir sutapti, ir būti skirtingi. Taigi jie davė pradžią metafizikai, kuri kelia klausimą, koks mąstymo ir būties santylis įgalina mąstyti.

Savąja įgimto žinojimo apie gėrį ir blogį įžvalga bei įsitikinimu, kad geri darbai veda į laimingą gyvenimą, graikai buvo etikos pradininkai. Pirmasis klasikinės filosofijos atstovas buvo graikų mąstytojas, Sokratas. Jis daug dėmesio skyrė žmogui, dorybės tyrinėjimui. Tačiau Sokrato drąsumas, domėjimasis žmonių nuomonėmis, protas jam padėjo susirasti tik priešų, o ne jį palaikančių žmonių. Už tai jis susilaukė apkalbų ir greitai buvo suimtas ir jam skirta mirties bausmė.

Jaunasis poetas, Platonas, buvo gabiausias iir mylimiausias Sokrato mokinys, ištikimai lydėjęs mokytoją iki pat jo gyvenimo pabaigos. Ir mokytojas, ir mokinys sutarė, kad pasaulis yra toks gražus, o blogis yra tik būties dalis, o ne visuma ir ne pamatas. Sokratas atradęs, jog neišmanymas, neprotingumas yra giliausias visų gyvenimo blogybių šaltinis, svarbiausias pasaulio blogis, ieškojo, kaip išvengti blogio mokantis būti protingam.

Anot Platono, siela yra žmogaus lemtis. Ji yra tas šaltinis, iš kurio žmogus gali semtis išminties bent savam – žmogiškajam – gyvenimui tvarkyti. Siela žmogui teikia nne tik paprasčiausio gyvenimo galimybę, siela žmogui suteikia ir valingumo – sugebėjimo tam tikru būdu organizuoti savo veiksmus, nukreipti juos į vieną ar kitą tikslą. Ir tuo aukštesnis tas tikslas galės būti, kuo jis bus protingesnis. Protas laiduoja žmogui prasmingo gyvenimo galimybę.Visuomenė turi susikurti moralės normas, įstatymus. Kadangi žmonių bendriją turi sudaryti trys žmonių grupės: gamintojai,kariai ir filosofai-valdovai,tai pastariesiems tenka didelė užduotis – viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Užtat jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę. Taip besitvarkanti valstybė bus dangiškojo gėrio įsikūnijimas žemėje, o jos žmonės – laimingiausi pasaulyje. Šiame referate aptartas ir pats svarbiausias Platono kūrinys ,,Valstybė“, kuris yra didžiausias ir reikšmingiausias filosofo dialogas. Čia dėstoma ne tik antikinė valstybės teorija, bet ir savitas pažinimo mokslas, pagrįstas Platono Skelbta idėjų teorija.

Ir trečiasis šios srovės atstovas, tai Aristotelis – mokslinės logikosčbiologijos pradininkas. Netgi Čarlsas Darvinas jo studijas vertino kaip reikšmingiausias šioje srityje. Kai Platonas mirė, Aristotelis jau buvo sukūręs savo filosofiją, kuri ne tik kitiems atvėrė kelius pasaulį tyrinėti moksliškai – pats Aristotelis daug padarė kurdamas atskirų tikrovės sričių tyrimo būdus ir metodus. Jis žinomas ir kaip kosmologas, iir kaip meteorologas, ir dar daugelio kitų mokslų pradininkas ar pagrindėjas. Aristotelio svarbiausi veikalai apie logiką – formaliosios tiesos ir teisingumo teoriją, metafiziką, kur aptariama ,,būtis“ ir ,,aukščiausioji būtis“ ir etiką. Iš darbų apie etiką galime daryti išvadas, jog žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Jis steigia politines grupes, kad galėtų geriau realizuoti savo siekius. Valstybės tikslas – jos piliečių gerovė. Šiuo aspektu Aristotelis išanalizuoja įvairias valstybės formas. Aristotelio požiūriu, retas kuris geba gyventi gerai ir prisiimti atsakomybę už savo piliečius, bet dar mažiau tokių, kurie būtų tinkami dirbti valstybės pareigūnais. Todėl graikų demokratija smarkiai suvaržė savo piliečių teises. Valstybė turi būti taip sutvarkyta, kad remtų dalį gyventojų, kurie geba gyventi gerą gyvenimą ir įgyvendinti moralines bei teorines dorybes.

Vadinasi, didžiausią įnašą vadybai padarė Platonas ir Aristotelis,aprašydami savo idealios valstybės modelius, jų įstatymus,piliečių elgesio normas bei kitas idėjas.

Literatūra

1. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – V.:Vyturys, 1988.

2. Platonas. Valstybė. – Vilnius: Pradai, 2000.

3. J. L. Ackrill. Aristotelis. – Vilnius: Pradai, 1994.

4. Sud. B. Genzelis. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – V.: Mintis,1980.

5. www.spauda.lt.

6. www.humanics.vit.lt/ web_klubas_5.htm