Sofistika

Sofistika yra būdas, kuriuo filosofija pasireiškia viešumoje, šitaip įeidama į kasdienį žmogaus pasaulį. Virsdama sofistika, filosofija išties duoda realią ar tariamą naudą. Išmintis buvo paversta preke. Idėjų neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Užtat galima parduoti žinias arba žodžius. Toks buvo ir yra pagrindinis sofistų užsiėmimas. Sofistikos atmainų būta nepaprastai įvairių, nes neaprėpiamai įvairi yra žinių ir žodžių stichija. Sofistai linksmindavo karalius ir turtuolius. Sofistai mokė dorybės įrodinėdami, kad ji teikia naudą visuomenei ir malonumą individui. Sofistai buvo gyvenimo ir politinio mmeno mokytojai, švietėjai, jaunimo auklėtojai. Filosofija virsta sofistika, persikūnydama ir į rimtesnius pavydalus. Neretai ji tampa religijos pakaitalu, kurdama sektas, mokyklas, kur filosofas persikūnija į autoritarinį lyderį, tampa dvasininku, vadu. Tokiu atveju filosofija išsigimsta ir tampa kolektyvinės šizofrenijos forma (sektantiška sofistika). Filosofija virsta sofistika ir tada, kai ji siekia tapti mokslo pakaitalu, pretenduodama grynuoju mąstymu įsismelkti į tą sritį, kuri prienama tik matematinei eksperimentinei gamtotyrai. Pernelyg didelės filosofijos pretenzijos pažinti pasaulį yra trumpiausias kelias į prastą sofistiką. Dar vienas sofistika vvirtusios filosofijos pavidalas – ideologija, kai autentiškoje filosofinėje būsenoje atsiradusios idėjos supaprastinamos ir paverčiamos jėgos instrumentais. Ideologija yra išsigimusi filosofija.

Esama ir daugiau sofistikos atmainų. Apibūdindami viešąjį filosofijos gyvenimą nuolat vyraujančioje žmogaus pasaulio kasdienybėje turime prieiti tokią išvadą: pirmiausia ir dažniausiai įį žmogaus filosofija įeina ir jame gyvena vienpusišku pavidalu, kaip sofistika. Sofistika yra filosofo kompromiso su kasdienybe padarinys. Šio kompromiso negali išvengti net patys didžiausi mąstytojai. Nuo sofistikos negali atitrūkti net pats tikriausias mąstytojas vien todėl, kad filosofinė būsena, idant virstų apibrėžtu ir kitiems žmonėms perduodamu dalyku, turi būti išsakyta (išreikšta kasdienės kalbos formomis). Filosofinės būsenos įkalbinimas lemia tai, kad filosofija didesniu ar mažesniu mastu virsta sofistika.

Žodis metafizika Vakaruose prigijo kaip klasikinės filosofijos, įsimąstančios į pirmuosius esinijos pradus ir priežastis, sinonimas. Vakarų filosofija yra pamatinis metafizinis įvykis. Šis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: meta ir physis. Pirmąjį galima versti lietuviškais žodžiais po, už; antrąjį – žodžiu gamta. Pirminė žodžio metafizika reikšmė – antgamtė. Metafizinis sąlytis su esenija yra ant-gamtiškas ssantykis su gamta. Vakarų klasikinės filosofijos tradiciją nulemia formalioji metafizika, kurios pagrindas yra transcendentinės būties kaip absoliutaus individo principas. Metafizikos išskirtiniai bruožai:

a) metafizika yra filosofija, nukreipta į transcendentinę būtį, atitraukta nuo juslinių fenomenų pasaulio ir pagaunamą grynuoju tikėjimu ir grynuoju mąstymu;

b) transcendentinė ūtis suvokiama kaip idealus substancinis individas;

c) metafizika grindžiama individualumo ir formos principais, kuriuos galima redukuoti į vieną – individualios formos arba įforminto individo – principą.

d) metafizika kartu yra ir būties mąstymas, ir pastanga pažinti būtį, tačiau ji grindžiama bbūties pirmumu prieš nebūtį ir šiuo požiūriu yra Rytų filosofijos priešingybė.

Nuolatinis svyravimas tarp transcendetinės būties mąstymo ir jos pažinimo išriškėjo krikščionybės filosofijoje, kur tikėjimo ir žinojimo santykio klausimas buvo vienas svarbiausių. Šis klausimas glūdėjo neišskleistu pavydalu metafizikos objekto sandaroje, todėl užsimezgė ir išsiskleidė jau graikų filosofijoje, kurioje dar nepasiekė tos tragiškos įtampos, kuri pirmąkart pasirodė viduramžių metafizikoje, o naujaisiais amžiais ir naujaisiais laikais tapo griaunamąja jėga, sunaikinusia pačią metafiziką ar mažių mažiausiai susilpninusia jos pozicijas ir atvedusia ją į krizę, kuri tęsiasi ir šiandien.

Vakarų filosofijoje iš pat pradžių reiškėsi ir gnostinė (mokslinė) tendencija, nulėmusi tai, kad būtent iš šios filosofijos atsirado modernusis mokslas kaip gamtotyra, pagaliau sunaikinusi metafizinį objektą ir pačią metafiziką. Vakarų klasikinės filosofijos branduolis savaime dar nėra pažinimas, nes jis išsiskleidžia kaip tikinti kontempliacija arba kaip stebintis mąstymas, pats nustatantis ribą, iki kurios gali eiti. Toji riba yra substancinis individas kaip elementari, jokių sudėdamųjų dalių, jokios vidinės struktūros, jokių nebūties plyšių ir tuštumų neturinti realybė. Šiuo požiūriu metafizika yra elemento filosofija, pagrįsta individualios substancijos mąstymu ir absoliutaus individo nelygstamumu. Būtent absoliutus individas sudaro esinijos metafizinės piramidės viršūne. Absoliutūs individai paaiškina viską, bet patys nebegali būti paaiškinti, nes jų jau nebeįmanoma redukuoti į labiau pamatinius (pirmapradiškesnius) dalykus. Substancinis individas kkaip elementari būtis yra galutinė ir aukščiausia realybė, kurią dar gali pasiekti būties mąstymas. Žengti toliau nebeįmanoma, nes žengti paprasčiausiai nėra kur. Absoliuti transcendencija nebeperžiangiama, nes ji yra būtent elementari. Toji elementari transcendentinė būtis ir yra metafizikos kaip būties mąstymo riba, tarsi kokia siena. Tokia elementari būtis buvo Parmenido rutulys, būties telkinys, pitagorininkų skaičiai, Demokrito atomai, Platono idėjos, Plotino Vienis, Augustino ir Akviniečio Dievas, Kanto daiktas pats savaime. Absoliuti transcendencija kaip elementari būtis yra tik mąstoma. Gnostinės ir agnostinės orientacijų kova Vakarų metafizikoje turi būti suprasta ne kaip ginčias tarp skirtingų mąstytojų, o kaip vidinis prieštaravimas, būdingas visai metafizikai.

Svarbiausi filosofijos klausimai savo esme yra metafiziniai. Iš tiesų tai yra tokie klausimai, kurie nuo savo atsiradimo ligi šiol reikalauja naujų sprendimų.

Aristotelio veikalas, gvildenantis šią problematiką, kuri šiandien irgi laikoma metafizinę, jo veikalų sąvade metafiziką aiškino kaip tai, kas eina po fizikos. Pats Aristotelis metafiziką laikė pirmąja filosofija. Turinio atžvilgiu ji yra visų kitų mokslų priešakyje. Į jos turinį įeina ir teisė ir menas. Metafizika gvildena problemas, kurių pagrindą sudaro žmogaus siela – šią tematiką kaip tik reikėtų laikyti metafizine. Metafizikos sampratoje dabar tilptų ir tai, kas slypi už daiktų. Tik kur kas vėliau metafizika susidūrė su pasaulio kilmės klausimais, psichinės būties kkilme, žmonių visuomene ir kultūra. Pirmiausiai prasidėjo graikų filosofijoje, kuri daiktų kilmę siejo su neišvestiniu ir nepaaiškinamu principu kaip daiktų pradu. Anaksimandras suprato beriiškumą. Herakleitas pateikė kitą požiūrį, pagal kurį visas pasaulis yra nuolatiniame tapsme, tekėjime. Procesas, tapsmas ir yra tikrasis buvimas. Platono idėjų teorijos prasmė atspindi atskirų daiktų pastoviąsias formas. Sokratas išeities tašku laikė įsitikinimą, jog pradžioje aš nieko nežinau, o tai yra nežinojimo žinojimas.

Antikinės metafizikos paveldą smarkiai paveikė krikščionybė. Pasaulio metafizika tapo Dievo metafizika. Idėjų pasaulis įsiterpia į dieviškąjį intelektą, kuris pasaulį sukūrė pagal jame esančius principus. Žmogus laikomas pasaulio dalimi, šie principai glūdi žmoguje. Tarp daugėlio viduramžių metafizikos problemų labai svarbi buvo bendrybės ir individualybės problema, universalijų problema. Tik atskiruose daiktuose glūdi tikrovė ir todėl juos iš tiesų būtina laikyti tikrais. Visa, kas egzistuoja pasaulyje, tikrovėje turi savo pakopas. Daiktai, kuriuos galime paliesti rankomis; kita pakopa – organizmai; aukščiausia pakopa – dvasia. Visų aukščiausia pakopa yra Dievas.