Sokratas

Tuo pačiu metu ir tuose pačiuose Atėnuose, kur klestėjo sofistika, atsirado mąstytojas, kuris, priešingai sofistų reliatyvizmui, stengėsi surasti visuotinius gyvenimo ir veiklos principus. Tas mąstytojas buvo Sokratas.

Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Bet pokalbio pradžioje Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šiaip jis apsimesdavo, jog nieko nežino. Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti savo mastymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne. Pasakojama, kad Sokrato mmotina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms “pagimdyti” teisingą supratima. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis “supratimas”. Patikslinu: sugebėjimas gimdyti vaikus yra įgimta savybė. Lygiai taip pat visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. “Ateidamas į protą” žmogus turi ppasiimti kažko iš savęs. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo “apsimesti” nežinančiu jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama “sokratiškąja ironija”. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas.

Sokratas, panašiai kkaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai“, sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės. Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save — ar nepasirodys tai, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir ttai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko! Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma, ir reikia. Mes galime pažinti tik patys save. Tokį pažinimo objekto supratimą Sokratas išreiškė formule: „Pažink pats save“. Aukščiausias pažinimo uždavinys ne teorinis, bet praktinis — menas gyventi. Žinojimas, Sokrato nuomone, yra mintis, bendrybės supratimas. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent ttaip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas. Žmonės visi skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės — ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų — nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų. Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebebus jai abejingas. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką. Jis stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Sokratas įsitikina, kad žmonės visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybė, tačiau iš tikrųjų jie tik tariasi žiną, ir šis tariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą protu, subliūkšta. Sokratas sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą: tai elenktinis metodas. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. TTaip susidariusi padėtis be išeities (aporija) yra pokalbio pervartos taškas, nuo kurio prasideda tikro, proto bendrybėmis pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško Sokratas, yra praktinis žinojimas: jo turinys – gėrio ir blogio pažinimas; jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai save tikindamas; jo tikslas teisingas praktinis žinių taikymas. Aiškiai matyti, kad šis metodas – tai ėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokrato pašnekovai regi tik reiškinių įvairovę ir į klausimą, kas yra dorybė, jie įstengia atsakyti tik pateikdami pavyzdžius, o ne apibrėždami dorybės esmę. Jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios – svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas.

Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų. Tačiau tai iš tikrųjų nėra. Nors Sokratas ir buvo mokytojas, tačiau priešingai sofistams jis dėstė savo filosofiją (ja jis tikėjo ir gyveno) norėdamas iš tiesų įrodyti, o ne pasipuikuoti žodžio išmone. Išminties jis mokė už dyką, kas dar labiau įtakojo jo populiarumą liaudyje. Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti – tie, kurie norės žžinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebusiąs pavyzdys, kaip galima gyventi.

Literatūra:

1. Romualdas Ozolas – Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją

2. http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas1/straipsniai/Sokratas.htm

3. http://perkunas.vtu.lt/filosofija/sofija/sofija7.html

4. http://www.filosofija.vu.lt/zinute.php?subaction=showcomments&id=1084895880&archive=&start_from=&ucat=5&category=5

5. http://vilniaus.vingis.lt/eiles/Petro/skaitytojui.htm