St.Šalkauskis

Be Stasio Šalkauskio ( 1884 -1914 ) sunkiai suvokiamas XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos intelektualusis gyvenimas. Šalkauskis atspindi ieškojimus ir paklydimus: jis rašė tai, ko reikalavo aplinkybės.

Kaip įspėjimą šiandienos grėsmingai situacijai, žymus pedagogas Stasys Šalkauskis rašė, kad demokratija viena pati dar negali tinkamai piliečių išlavinti ir išauklėti, dargi net priešingai – ji reikalauja savo piliečių tinkamo, būtent visapusio išsilavinimo ir išsiauklėjimo. Šis ugdymas apimtų visas – fizinio (prigimties), kultūrinio ( proto) ir religinio ( sielos, dvasios ) ugdymo sritis. Toks uugdymas turėtų būti kiekvienoje mokykloje, nepriklausomai, kokios pasaulėžiūrinės krypties ji būtų. Religinis ugdymas čia turėtų būti ne šalia, bet centre, nes jis – auklėjimo ašis. Su šia problema susijęs ir mažas gimstamumas. Tai rodo, kad civilizacija, užmiršusi religines vertybes yra išmirštanti – ji neturi ateities. Nėra abejonės, kad Lietuvos atgimimas turi vykti būtent per religingumo atgimimą tautoje. Tik religingos tautos istorijos tėkmėje sugebėdavo išlikti ir suklestėti, tokiu būdu išsaugodamos ir savo tautos tapatumą.

Šiuo metu švietimo dorovinės problemos visuomenėje tampa vis aaktualesnės. Nusikaltimas nemažėja. Atskleisti ir įveikti šias blogybes valstybei galėtų pagelbėti pedagogikos mokslas apie visuomenės ugdymą. Gerų rezultatų buvo pasiekta prieškario Lietuvoje . Derėtų pasinaudoti tuo patyrimu. Anot prof. St. Šalkauskio pagrindiniai visuomenės ugdymo veiksniai ir veikėjai yra šeima, mokykla, kkariuomenė, bažnyčia, įstatymai, spauda, jaunimo ir kt. organizacijos.

Ir niekas negali įsigyti tautinio susipratimo, sąmoningo nusistatymo, nesusipažinęs su savo krašto ir tautos istorija, neįsigilinęs į tautinės kultūros susidarymą ir išsivystymą

Prigimtinių pradų suaktualinimas, jų ugdymas labai svarbus, nes būtent jie lemia tautos savitumą, formuoja universalių kultūros vertybių išraiškos formą, todėl jų puoselėjimas kitaip gali būti įvardytas kaip tautiškumo ugdymas, kuris anot Stasio Šalkausko, įmanomas tik skatinant kuo glaudesnį kiekvieno tautos nario tiesioginį surtėjimą su tautos dvasios išraiška – kalba, tautosaka, literatūra, menu, religija. Tautinio auklėjimo šerdimi jis laikė patriotinį auklėjimą, patriotizmą suprasdamas kaip nesavanaudišką savo tautinės individualybės meilę, kuri nepakanti asmeninėms ydoms, silpnybėms ir nukreipta į tautos tobulinimą visuotinių žmonijos idealų pagrindu. Jis ragino pakelti patriotizmą, diegti jaunajai kartai vidinio kultūringumo iir moralinės – dvasinės didybės siekius.

Šios Šalkauskio mintys, jo raginimai nė kiek nepaseno, tinka mūsų laikams, tebelieka reikšmingomis aktualijomis, galinčiomis praversti tiems, kurie rūpinasi tautiniu, patriotiniu auklėjimu, tautinės kultūros reikalais.

St. Šalkauskio kultūros pedagogika neatskiriama nuo žmogaus sampratos, kuri visapusiškai ir plačiai aptarta jo filosofinėje ir pedagoginėje veikloje. St. Šalkauskis 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete, 1920 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Fribūre. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė i Lietuvos universiteto kūrimo darbą. Iki 1940 m. profesoriavo Teologijos – filosofijos fakultete. SSvarbiausias ugdymo koncepcijas ir savo pilnutinio ugdymo sistemą St. Šalkauskis išdėstė knygose: ,, Racionali mokyklų organizacija“ (1927 ), ,,Visuomeninis auklėjimas“ (1927, 1932 ), ,,Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933 ), ,,Įvedamoji pedagogikos dalis“ (1935), ,,Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936) ir daugelyje straipsnių.

Pilnutinį ugdymą St. Šalkauskis laikė priemone pasiekti aukštai kultūrai, kurią įvairiuose veikaluose vadino tautinės gyvybės sąlyga, svarbiu veiksniu tautų kovoje už būvį. Profesorius aiškiai formulavo mintį, kad “tarptautinė situacija reikalauja ugdyti kultūringai tautai būtinas savybes, priešingu atveju gali tekti tapti tarptautinių rungtynių auka“. Dėl to švietimo plėtotei jis teikė daugiausia dorovinį, estetinį ir religinį asmenybės ugdymą ir propagavo jį kaip visuotinio ugdymo programą.

Daug jėgų St. Šalkauskis skyrė pedagoginiam ir moksliniam organizaciniam darbui: buvo pakviestas į ką tik įkurtą Kauno universitetą dirbti profesoriumi, paskutiniais gyvenimo metais išrinktas rektoriumi. St. Šalkauskis dalyvavo įvairių mokslinių draugijų, tarp jų kalbos komisijos, veikloje. Rašė daug straipsnių, pats redagavo įvairius leidinius, skaitė gnoseologijos, kultūros filosofijos, estetikos, bendrosios mokslinio darbo metodikos, pedagogikos, pedagogikos istorijos kursus.

Kaip ir daugelis to meto Lietuvos kultūros veikėjų, Šalkauskis matė, kad politinę valdžią paėmė savanaudžiai ir nekompetetingi žmonės. Jis stengėsi suvokti, kas vyksta ir ieškojo išeities iš aklavietės. Šalkauskio nuomone, suirutė krašte atsiradusi ne dėl kieno nors priešiškos veiklos, o dėl nesugebėjimo spręsti eekonomines ir socialines problemas. Drauge Šalkauskis jautė iš Vakarų sklindantį fašizmo pavojų, matė jo nežmoniškus padarinius, tačiau jį baugino ir iš Rytų besiplečianti bolševizmo grėsmė.

Šalkauskis ieškojo atsakymų į daugelį iškilusių klausimų. Savo teorija siekė visos tautos mąstysenai suteikti neokatalikybės bruožų.

Jis manė, kad visuomenė nuolat žengia pirmyn, darosi vis protingesnė. Bandė pateikti “protingos visuomenės“, vėliau “organinės visuomenės“ modelį, kuris, anot jo, turėtų būti praktinės veiklos kelrodis. Šalkauskis tikėjo, kad politinės struktūros priklauso nuo žmonių dorovės sampratos. Todėl siekė sukurti tokią sistemą, kuri padėtų žmonėms jų kasdieninėje veikloje ir koreguotų jų veiksmus.Šią sistemą jis pavadino “gyvenimo filosofija“.

Šalkauskis aiškino, kad kultūros problemos tiesiogiai liečia žmogaus būtį ir žmogus turėtų jas išmanyti. Kultūros tyrimo objektas, anot jo, yra kultūrinis gyvenimas. Jis nagrinėjo realias kultūros problemas – žmogaus svarbą kuriant vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su visuomenės kultūros lygiu. Taigi Šalkauskis palietė XX amžiaus žmonėms labiausiai rūpimą problemą – kultūros ir civilizacijos santykį.

Pasak Šalkauskio, kultūra – tai nuotaikų sistema, vidinis asmenybės turtingumas, o civilizacija yra daiktinės, materialinės nuosavybės išraiška, išorinės kultūros priemonė. Civilizacija – viena iš kultūros raidos pakopų, tačiau ji neapima visos kultūros, kartais net stabdo jos plėtotę.

Gyvenimo aktualijos skatino St.Šalkauskį domėtis estetika. Jis teigė, jog estetika yra aprašomoji ir nnormatyvinė: pirmoji fiksuoja tikrovę, pateikia meno charakteristikas, antroji nubrėžia uždavinius, meno vertinimo principus. Nagrinėdamas meno santykį su grožiu, St. Šalkauskis įrodo, kad ne kiekviena kūryba yra menas ir ne viską galima laikyti menu.

Kūrėjus Šalkauskis skirstė į asmenis, turinčius paprastų gabumų, į talentus ir genijus. Kultūros istorijoje lieką tik genijai, o kiti nueiną į užmarštį. Kartu Šalkauskis bandė atsakyti į klausimą: ar menininku gimstama, ar juo tampama, t.y. ar lemia žmogaus subjektyvūs norai? Mąstytojas manė, kad įgimti gebėjimai menininkui būtini, tačiau jų nepakanka. Jeigu menininkas nedirbs, nesilavins, gebėjimai ilgainiui išnyks. St. Šalkauskis apibrėžė visuomenės reikšmę menininko ugdymui: kūrybinė galia suklesti tada, kai visuomenė suvokia, jog dvasinė branda lemia jos stiprumą ir saviraišką.

Taigi, matome jog tiek iš pedagoginės, tiek iš filsofinės pusės būtinas tiek žmogaus,tiek menininko ugdymas, lavinimas ir didelė kantrybė, kuria pasižymėjo Stasys Šalkauskis daug nuveikdamas tautos ir kultūros labui.

Naudota literatūra

1.Genzelis B. Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus.-Kaunas, 1994.

2. Šalkauskis St. Visuomeninis auklėjimas.- Kaunas, 1932, p.192.