Tiesos problema

Turinys

Įžanga 2

Klasikinė tiesos teorija 2

Akivaizdumo teorija 4

Loginės darnos teorija 5

Pragmatinė tiesos samprata 6

Tiesa ir tikimybė 8

Lietuvių folosofų mintys apie tiesą………………9

Išvados 11

Naudota literatūra 12

ĮŽANGA

Pagrindinis gyvenimo tikslas – siekti visko, kas geriausia, gražiausia, tobuliausia. Norint pasiekti bent vieną iš šių idealų, reikia sugebėti atskirti kas yra tikra, o kas yra tik apgaulė. Tuo pačiu atskirti Tiesą nuo pačio “pavojingiausio ir klastingiausio” – Melo. Juk gyveni tik vieną kartą, todėl tenka daug ko patirti, daug ko išmokti.O svarbiausia semtis patirties iš visų, kas gali būti naudinga. Norint išgyventi ir pačiais sunkiausiais llaikais reikia išmokti priimti ne tik tiesą, bet ir melą. Būtent šito moko ne tik mūsų artimiausi žmonės, bet ir tie, kurie nori, kad mūsų ateitis būtų daug šviesesnė, kad galėtume “pažvelgti Tiesai į akis”.

Tiesos sąvoka yra viena iš plačiausių ir bendriausių sąvokų. Ji skirtingais laikais, amžiais, skirtingose pasaulio šalyse buvo kiek kitaip interpretuojama. Todėl atsirado tiek daug tiesos teorijų, o su jomis kartu tiek daug problemų, kad mums net kartais patiems buvo sunku suvokti kur yra tiesa, o kur yyra melas.

KLASIKINĖ TIESOS TEORIJA

Pirmieji Antikos filosofai, tarp jų Platonas ir Aristotelis, iškėlė sau uždavinį suvokti, paaiškinti tokias sampratas kaip:

 Gėrio

 Grožio

 Tiesos

Taip pat svarbus klausimas, iškilęs šiems filosofams, dirbusiems pažinimo teorijos srityje, buvo tiesos apibrėžimas; juk epistemologijos tikslas – ieškoti tiesos, bbet reikia pirmiausia apibrėžti, kas tai yra tiesa. Antikoje į tai buvo bandoma atsakyti taip: “teisinga yra tai, kas atitinka tikrovę, faktus, taip pat tai, tai kas atitinka mąstomus daiktus. Taip mąstė ir Platonas, ir Aristotelis. Anot Platono, “tas, kas kalba apie daiktus, atskleisdamas, kokie jie yra, sako tiesą, o tas, kuris kalba kitaip – sako netiesą”. Viduramžių mąstytojai, sekdami Antikos garsiais filosofais tiesą apibrėždavo taip: “Tiesa yra daikto ir minties atitikimas”. Ši teorija apie tiesą vadinama klasikine. Žinoma, toks apibrėžimas gana abstraktus, nes iškyla atitikimo ir tikrovės sąvokų paaiškinimo problema.Tikrovę kiekvienas žmogus suvokia savaip, skirtingai pateikia tuos ar kitus faktus, reiškinius, jų prigimtį .

Antikos ir ypač viduramžių filosofai ypač pabrėžė minties ir daikto ryšį. Bet koks tai ryšys? PPanašumas? Bet juk neįmanoma kalbėti apie minties ir daikto panašumus. Gal tai struktūrinis atitikimas? Bet juk minties loginiai ryšiai, nusakantys jos struktūrinę sandarą, neturi jokio ryšio su daiktų fiziniais ryšiais. Taigi, sieti teiginį su tikrove yra abejotina idėja. Juk egzistuoja teisingi teiginiai, kurie atitikmens tikrovėje net neturi, bet laikomi teisingais. Taip lieka neapibrėžtas ir tiesos bei melo santykis.

Šioje teorijoje taip pat teigiama, kad net ir teisingas žmogus gali mąstyti klaidingai, jo idėjos gali neatitikti tiesos, tiesa yra tik tokia mintis, kkuri atitinka tikrovę. Tačiau kaip nustatyti, kuri idėja ar teiginys atitinka tikrovę, kuris ne? Čia ir iškilo tiesos problema: ką reikia laikyti teisingu, ką klaidingu teiginiu, kuri mintis atitinka tikrovę, kuri ne? Juk daugelį teiginių mes priimame kaip tiesą, neįsigilindami, ar tai atitinka tikrovę. Pavyzdžiui mes nuo mažens žinome, kad vanduo mėlynas, piešiame jūrą mėlyna spalva, tačiau ar tai atitinka tikrovę? Juk vanduo gali būti žalias, geltonas ar rudas, priklausomai kur jis randasi, kokiu dugnu teka, kokie augalai jame auga.

Taigi, jei ir nekreipsime dėmesio į atitikimo ir tikrovės sąvokas, vis tiek lieka tiesos kriterijaus, kaip taisyklės nustatant teiginio ir tikrovės atitikimą, problema. Kas patvirtins tiesos kriterijaus teisingumą? – Tik kitas kriterijus. Bet taip iškyla begalinės kriterijų sekos problema. Klasikinės tiesos sampratos pasekėjai prieš šį oponentų argumentą gynėsi taip: teisingumo reikšmę galima priskirti tik tiesioginės nuosakos sakiniams, o taisyklės rašomos liepiamąja ir tariamąja nuosaka, taigi kalbėti apie jų teisingumą netikslinga.

Taigi, jau Antikoje iškilo problema kaip teiginius, mintis ar teorijas sulyginti su tikrove. Tuo labiau tai sunku buvo padaryti tiems teiginiams, kurių tiesiogiai atitinkančios tikrovės nėra. Todėl klasikinei teorijai prieštaraujančių atsirado labai daug. Jie teigė, kad labai sunku nustatyti tą pradinį kriterijų, tiesos ramstį, kuris pagrįstų tikrovę ir kuriam kito kriterijaus pagrindimo jjau nebereiktų.

Matome, kad klasikinė tiesos teorija turi trūkumų, bet, jei reikia, galima save apginti. Argumentai prieš šią teoriją, nesvarbu ar teisingi, ar gavę kontrargumentų iš klasikinės teorijos pusės, turėjo didelę įtaką tolesnei epistemologijos raidai – iškilo naujos – neklasikinės – tiesos teorijos.

Tiesos samprata ir požiūris į ją laikui bėgant keitėsi.Galime išskirti tris etapus

Priešmodernizmas

Priešmodernizmas apima laikotarpį nuo senų senovės iki viduramžių. Viduramžių mąstytojams, teologams ir filosofams viename asmenyje, buvo aišku:

1) tiesa yra;

2) yra tik viena tiesa;

3) iš esmės galima pasakyti, kas yra tiesa.

Modernizmas

Antrajame etape – pradedant naujaisiais laikais, Švietimu ir baigiant modernizmu – prie visų skirtumų yra aišku:

1) tiesa yra;

2) savaime aišku, jog yra viena tiesa, tačiau

3) kas yra toji tiesa, reikia ginčytis.

Kaip naujojo modernistinio tiesos modelio pavyzdys pateikiamas toks dalykas kaip „mokslas“. Mokslas siekia tiesos, teisingo pažinimo – ir vadovaujasi esmine prielaida, kad vienas klausimas teturi tik vieną tiesą.

Postmodernizmas

Post išvertus iš lotynų kalbos reiškia „po“. Šiandieniniai laikai yra ties sankirtos tašku, žyminčiu modernizmo perėjimą į postmodernizmą. Postmodernizmo požymiai yra tiesos pliuralizmas, tiesos kratinys. Postmodernizmui yra aišku:

1) nors tiesa yra, tačiau

2) yra ne viena, bet daug tiesų.

Kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kiekviena religija – savo. Kiekvienas turi susiieškoti tiesą, kuri jam tinka, kkitaip tariant – išrasti ją sau. Kadangi tos vienos tiesos, pagal kurią būtų visa matuojama ir į kurią visi orientuotųsi, nebėra, nebeturėtų būti, tuomet, aišku, nebėra ir galimybių siekti „tos vienos“ tiesos ir dėl jos diskutuoti. Nebėra jokio teisingumo ar klaidingumo kriterijaus ir jokio mastelio, kuris būtų arba turėtų būti visų priimtas. Todėl:

3) dėl tiesos nebesigrumiama. Negali ir neturi būti jokios kovos dėl tiesos.

AKIVAIZDUMO TEORIJA

Kuriant neklasikines tiesos teorijas, buvo remiamasi idėjomis, kad: tiesa yra pačių žinių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su galutiniu tiesos kriterijumi. Atsiradus daug prieštaraujančių klasikinei teorija, pradėta formuluoti kita, akivaizdumo teorija.

Šioje teorijoje tikrovė (daiktai) visiškai neminimi. Ši teorija ne tikrino žinias su tikrove, o tyrė pačių žinių savybes, lygino jas su kitomis žiniomis. Ši alternatyvi klasikinės tiesos sampratai teorija pripažino, kad:

 Tiesa yra pačių žinių savybė

 Tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, tai yra nereikalaujančiu pagrindimo tiesos kriterijumi.

Tad kokią gi žinių savybę galima tapatinti su tiesa? Filosofijos istorija pateikia du atsakymus:

1) Tiesą buvo bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu

2) Tiesą buvo bandoma tapatinti su žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.

Visų pirma tai yra patyrimas, religija ir matematika, kur nereikia įrodinėti tam tikrus, akivaizdžiais laikomus teiginius.

Akivaizdumo teorijos žymiausias šalininkas buvo Dekartas. Jis teigė, kad teiginiai yra teisingi, kai jie akivaizdūs

“ nušviesti proto šviesa “.Dekartas teigė, kad akivaizdi tiesa yra: “mąstau, vadinasi, egzistuoju” ir, kad ši tiesa, pasak jo, yra visos filosofijos pamatas. Teisingos yra elementarios žinios ir tos žinios, kurios yra loginės dedukcijos, remiantis tais elementariaisiais teiginiais.

Ši teorija išvengia praktiškai visų klasikinės teorijos problemų, bet yra gana abejotina daugelio filosofų požiūriu:

1. Ginčytinas yra šioje teorijoje apibrėžtas tiesos universalumas: tai, kas pačiam Dekartui, atrodė akivaizdu, daugeliui dabartinių filosofų atrodo daugiau negu abejotina.

2. Lieka neapibrėžta akivaizdumo sąvoka. Jei akivaizdu yra tai, kas iintuityviai aišku, tai iškyla nauji klausimai: ką galima suvokti intuityviai ir kas yra intuicija?

Taigi remiantis teorija, teisingi tėra loginiai dėsniai, bet ieškant bendro teisingumo, kriterijams to yra maža.

Taigi, matome, kad ir ši teorija sulaukė daug kritikos. Klasikinę tiesos sampratą galima taikyti beveik universaliai, tuo tarpu apie akivaizdumo teoriją to pasakyti negalima. Taip pat labai sunku nustatyti kas yra akivaizdu, tai yra intuityviai aišku, o kas ne. Be to, vienam žmogui akivaizdu viena, o kitam, turinčiam kitokių žinių ar patyrimo, akivaizdu vvisai kas kita. Tiesa, jog ir įvairių profesijų žmonės turi skirtingus žinių bagažus, todėl tikriausiai amžinai dėl gyvenimo prasmės, jo tiesų ginčytųsi medikas ar filologas. Todėl darosi aišku, kad teisingais, akivaizdžiais reiktų laikyti tik logikos dėsnius, o tai mūsų nepatenkina!

LOGINĖS DDARNOS TEORIJA

Kita tiesos teorija, nagrinėjanti tiesos problemas, jos esmę – loginės darnos teorija, kuri tapatina žinių teisingumą su jų loginiu prieštaringumu yra koherencinės tiesos teorija. Žymiausias koherencinės tiesos sampratos šalininkas Leibnicas. Jis, skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš patirties, antrosios-iš proto. Leibnicas teigia, kad pasaulis sukurtas tobulai, nes yra protingos Dievo veiklos produktas, ir tik mes ne visada galime suvokti kiekvieno fakto racionalumo, tačiau jis egzistuoja. Taigi Leibnicas daro išvadą: visos fakto tiesos gali būti išvestos iš proto tiesų. Pasaulis sutvarkytas logine tvarka, nes racionalus mąstymas-tai loginis mąstymas, todėl egzistuoja ir proto tiesų loginė tvarka: jos visos susiję,jas visas galime išvesti iš tapatybės dėsnio(A=A), kuris Leibnicui yra jo filosofijos pagrindas, iš kurio galima išvesti ne tik mmatematinius, bet ir būties dėsnius. O kadangi būties dėsniai yra ir logikos dėsniai, tai jie yra būtini logine prasme, kaip tapatybės dėsnio loginės išvados.

Taigi norint įsitikinti žinių teisingumu, tereikia patikrinti, ar jas galima išvesti iš tapatybės dėsnio. Bet toks tiesos kriterijus gana sudėtingas, todėl kuriama tokia teorija: jei teiginiai, teisingi, tai jie išplaukia iš tapatybės dėsnio, bet iš tų teiginių, remiantis šiuo dėsniu, galima išvesti naujus teisingus teiginius. Taigi sukuriama logiškai darni sistema. Iš čia daroma išvada: jei teiginiai llogiškai susiję, darnūs, tai jie yra teisingi.

Tačiau ir šioje teorijoje iškilo tiesos problema, nes ne visuomet galima iš loginių dėsnių išvesti kitus dėsnius, todėl ir čia reikia ieškoti ko nors lengvesnio, paprastesnio.

XX a. loginės darnos teorijos atstovai iš pradžių buvo linkę laikyti tiesą žiniomis, atitinkančiomis patyrimą. Bet kas yra patyrimas! Tai turi būti ar išgyvenimai, turintys psichologinį pagrindą arba teiginiai, reiškiantys, ką žmogus, tyrinėtojas patyrė. Tokius teiginius O.Neurathas, R.Carnapas, M.Schlichas vadino protokoliniais teiginiais. Tiesa ir bus tai, kas atitinka šiuos protokolinius teiginius arba tai kas iš šių išvedama. Tačiau ir ši teorija praktiškai įgyvendinama labai sunkiai, nes pirma realus protokolinių tyrinėjimų skaičius yra ribotas, kai tuo tarpu moksliniai dėsniai yra visuotini, o kartais net neįmanoma įrodyti, kokie stebėjimai yra lygiaverčiai teoriniam mokslui. Ir antra protokolinių stebėjimo teiginiai ne visuomet gali būti tikslūs, todėl negalima vien dėl jų paneigti vienus, ar patvirtinti kitus teiginius. Juk net ir tiksliausi bandymai dažnai multimilijoninėmis, o kartais ir didesnėmis paklaidomis skiriasi vienas nuo kito. Todėl filosofas N.Rescher pasiūlė, kad reikia laikyti teisingais tuos teiginius, kurie suderinami su didžiausiu empirinių teiginių skaičiumi. Tačiau ir tai sunku padaryti, nes šių teiginių skaičius kinta stebėjimų metu, be to ir neprieštaringus tyrimus sunku nustatyti, iškyla prieštaravimų šioms teorijoms.

Ir vėl ttiesos problema pasirodė stipresnė už mąstytojus, todėl vėl imta ieškoti kitų klasikinės teorijos alternatyvų.

PRAGMATINĖ TIESOS SAMPRATA

Viena įtakingiausių teorijų – pragmatinė tiesos samprata. Ši samprata buvo išplėtota XXa. tačiau jos šaknų reiktų ieškoti XVIIa. pradžioje, kai F.Beikonas suformulavo principą “žinojimas – jėga”. Tuo metu dėl mokslinės revoliucijos kai kurie tyrinėtojai į žinias ima žiūrėti kaip į priemonę tikslui pasiekti, o ne kaip į tikslą dėl tikslo. Britų empirizmo atstovai tiesą pradeda traktuoti tik pagrįstą faktais, jusliniu patyrimu. Teorinius samprotavimus, nepagrįstus faktais jie nelaiko tiesa. Kai kurie mąstytojai šiuos samprotavimus paskelbia visiškai beverčiais ir beprasmiais. Pasak A.Comt, “vertingos vien pozityvios – tikslios realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios”. Marksas savo “Tezėse apie Fenerbachą” teigia, kad “klausimas, ar žmogaus mąstymui pasiekiama daiktinė tiesa, yra ne teorijos, bet praktikos klausimas. Praktiškai žmogus turi įrodyti savo mąstymo teisingumą, tai yra tikrumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas, ar mąstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar netikras, – tai grynai scholastinis klausimas”. Šios teorijos mąstytojai teigė, kad tik praktinė patirtis, stebėjimai patvirtina teorinius teiginius, mintis. Tai pabrėžė ir klasikinis empirizmas, kuris “juslinį patyrimą laikė ne tik pažinimo šaltiniu, bet ir žinių teisingumo pamatu”. Pažinimo subjekto aktyvumą pabrėžė ir klasikinės vokiečių filosofijos mąstytojai I.Kantas ir G.Hėgelis.

Pragmatizmo tteorijos pradininkai – Ch. Pierce’as ir jo idėjomis besirėmęs W. James’as. Ch. Pierce’as pabrėžė, kad idėjos – tai veiksmų taisyklės; pažinti objektą reiškia žinoti praktinius padarinius, kurios jis gali sukelti. W.James’as dar labiau akcentavo idėjų funkciją: praktinėje veikloje remiamės idėjomis, ir jei veiklos rezultatai sutampa su lauktaisiais, tai idėjos, tapę šios veiklos pagrindu, laikomos teisingomis. Teorijos – tai lyg instrumentai, įgalintys pakeisti realybę ir jų teisingumas tiesiogiai proporcingas jų efektyvumui, praktinei naudai. Praktiką W. James’as apibrėžia tai, kas konkretu, efektyvu, o teoriją – kaip kažką abstraktaus, bendro ir inertiško. K. Markso ir W. James’o požiūriai į praktiką skiriasi – pirmasis pabrėžia jos visuomeninį, o antrasis – asmeninį pobūdį. Pragmatizmo teorijoje iškyla esminis klausimas: ar tiesa – tai efektyvumas, ar efektyvumas yra tiesos kriterijus. Pragmatizmo šalininkai linkę tiesą tapatinti su efektyvumu, o marksizmo efektyvumą laiko tik tiesos kriterijumi. Bet pragmatizmo šalininkai nurodė, kad laikosi klasikinio tiesos apibrėžimo. Tada kyla klausimas: koks skirtumas tarp klasikinės ir pragmatiškos tiesos sampratų.

W.Jamesas teigė, kad idėjos atlieka instrumentinę funkciją mūsų veiksmams, ir priklausomai ar gauname norimą rezultatą, ar ne, pripažįstame tą idėją arba ne. Šis filosofas teigia, kad mes teorijomis naudojamės, tam, kad judėtume į priekį, tai yra, kad veiktume. Tačiau ar tikrai tiesa yra tiesa

tik tada, kai ji praktiškai įrodoma? O gal efektyvumas yra tik tiesos kriterijus, o pati tiesa suprantama klasikine prasme? Iš pragmatinės tiesos šalininkų suprantame, kad jie tiesą tapatina su efektyvumu, bet ir jie remiasi klasikine tiesos samprata. Tad kuo gi skiriasi klasikinė ir pragmatinė tiesos sampratos? Pragmatizmo šalininkai apibrėžia tiesos kriterijų, taip pat jie atitikimą ir tikrovę nusako kitaip nei klasikinės teorijos filosofai. Taip pat jie teigia, kad žmogus yra neatsiejamas nuo pasaulio, kaip pasaulis neabsoliučiai nepriklausomas nuo žmogaus, juos ssieja žmogaus veikla. Žmogaus veikla keičia pasaulį, tuo pačiu keičia ir žmogaus žinias, konservatyvius įsitikinimus ir nuomones, patyrimą, kuris gal būt atsiliko nuo pasaulio kaitos.

Palyginus koherencinę ir pragmatinę tiesos sampratas, aišku, kad pastaroji žinių loginės darnos nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi, jos manymu tai tik pagalbinis kriterijus, o pagrindinis – žinių praktinis efektyvumas. O kuo praktinis efektyvumas skiriasi nuo empirinio adekvatumo ? W.Jamesas mano, kad faktai gali pakeisti mūsų nuomones. Tada gal žinių atitikimas faktams yra pirminis jų kriterijus, o praktinis eefektyvumas – antrinis? Be to pragmatizmo šalininkų teigimas, kad teorija yra geras instrumentas taip pat gali būti teisingas ne visuomet ir ne visiems.

TIESA IR TIKIMYBĖ

Išnagrinėjus visas šias teorijas, aišku, kad jos turi trūkumų, jų kriterijai nėra griežtai apibrėžti. Taip ppat aišku, kad kiekviena teorija gyvavo savo epochoje, ir ne reta vėliau buvo sukritikuota ar bent kitaip formuluota ir suprasta. Todėl kyla klausimas, ar žinias apskritai reikia priešinti nuomonėms kaip tiesą tikimybei? Iki šiol aiškinomės, protas ar jusles yra žinių šaltinis, kaip įgyjamos tikros žinios. Dabar mes iškelsime klausimą ar iš viso žinių ir nuomonių priešinimas yra prasmingas. Platonas siūlė visiškai nemaišyti žinojimo ir nuomonių. Žinojimas, anot jo neturi būti maišomas ir su ”teisinga nuomone”. Kodėl? Ogi todėl, kad nuomonės nepastovios, jos kinta keičiantis potyriams, sulaikyti jas galima tik susiejus su amžinomis idėjomis. Platonas teigė, kad nuomonė “yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo”. Nuomonės, anot Antikos filosofo, kinta ir todėl, kad jų objektas – juslėmis suvokiami daiktai – taip ppat kinta. Todėl nuomonės yra tik tikėtinos, kai tuo tarpu tiesa turi būti tikra. Aristotelis teigė, kad “teisingi ir pirmieji teiginiai – tai tie, kurie tikri ne dėl kitų, o patys savaime”.

Ši žinojimo ir nuomonės priešprieša būdinga visai Antikos, Viduramžių ir Renesanso filosofijai. Tačiau skpetitizmo mokykla šią ryškią priešpriešą sumažino, teigdama, kad žinias galima laikyti tikėtinomis. Pradėjo formuotis loginė tikėtinų samprotavimų teorija, kurios dėka nuomonė tapo logiškai pagrindžiamu dalyku. Renesanso epochoje skepticizmo šalininke tapo humanistinė filosofija, kuri nebuvo linkusi ppritarti Platono ir Aristotelio tikro žinojimo bei tikėtinos nuomonės priešpriešai. Dekartas XVIIa. šią priešpriešą atnaujina empiristai ginčydami daugelį šio mąstytojo tezių, beveik be išlygų remia racionalistinį požiūrį į pažinimą. Tuo tikėjo racionalistai, bet vienam iš jų, Leibnicui tai nesutrukdė pradėti konstruoti tikimybinę hipotezių vertinimo teoriją, “įgalinančią nustatyti, kokiu mastu vieni teiginiai remia kitus, su pirmaisiais susijusius, bet deduktyviai iš jų neišplaukiančius teiginius”. O.Hiumas sudavė skaudžiausią smūgį tikėtinos nuomonės ir tikro žinojimo priešpriešai. Atsiradus neeuklidinei geometrijai, kuri paneigė Euklido postulatus, reikėjo peržvelgti ir gamtotyros postulatus, taip pat keisti metodologinius mokslinio tyrinėjimo principus.

Suformulavus statistinę tikimybės interpretaciją, pakito mąstytojų nuomonės. Atrodo, nebeliko jokios priešpriešos tarp tikrovės ir tikimybės, reikėjo pripažinti, kad tikimybinės žinios egzistuoja. XXa. net Niutono mechanika buvo sukritikuota, absoliutaus žinojimo nebeliko. XIX – XXa. sandūroje prasidėjusi mokslinė revoliucija, kvantinės fizikos sukūrimas, tikimybių įprasminimas sugriovė bet kokį absoliučios tiesos žinojimo teigimo teisingumą, suprasta, kad atsitiktinumas – ne beprasmis žodis, o įvykių seka, imta tvirtinti, kad visas mūsų pasaulis – tikimybinis.

LIETUVIŲ FILOSOFŲ MINTYS APIE TIESĄ

Kiek tiesos pažinimas priklauso nuo paries pažįstančiojo? Šis klausimas Vakarų filosofijoje ypač iškilo Naujaisiais amžiai. Žmonės stengiasi matyti tokią tiesą, kokios jie norėtų. Konstantinas Sirvydas, Juozas Girnius, Šalkauskis, Vosylius Sezamanas pabrėžia, kad tiesa priklauso nuo žmogaus valios, jo teisingumo iir yra dorovinė vertybė. Kai jos nepaisoma, tiesa ir netiesa nustoja būti priešngybės. Taip pat svarbu teisingos loginės ir psichologinės mąstymo bei pažinimo sąlygos, padedančios pasisaugoti nuo suklydimo, ir paties žmogaus apsisprendimas, tikėjimas tiesos tikrumu

“Patikimiausias tiesos kriterijus – akivaizdumas”. (Benediktas Dobševičius)

“Tikras pažinimas bus tas, kuriuo remdamiesi pažįstame tiesą”. (Izidorius Tamošaitis)

Štai lietuvių mąstytojas Kazimieras Narbutas teigia, kad yra vaizdinio arba teiginio atitikimas patį daiktą, ir jis išreiškiamas vaizdiniu arba teiginiu. O klaidingumas yra vaizdinio ar teiginio neatitikimas įsivaizduojamo daikto. Be to, teisingas tas teiginys, kuris abu vaizdinius teisingai susieja arba atskiria. Apskritai turime žinoti, kada teiginiai yra visada teisingi:

1) Kai kuriam nors daiktui priskiriame tai, kas iš tikrųjų jam būdinga. Pvz. “Kiekvienas žmogus turi svorį”.

2) Kai nuo daikto atskiriame tai, kas nuo jo visada atskirta. Pvz. ”Siela yra nemirtinga”.

Lietuvių filosofas Juozas Girnius teigia, kad pažinimas žmogui yra biologinė ir dvasinė būtinybė. Pažinimas yra pats savyje vertingas žmogui tiesos atsiskleidimu. “Tiesa pažinimo tikslas ir jo vertės pagrindas”. Juozas Girnius teigia, kad yra keletas tiesos rūšių:

1) Kasdieninės paskirties tiesa, grindžiama betarpiška juslės patirtimi (pažiūrėki: ar nematai, kad sninga.)

2) Mokslinė tiesa, grindžiama moksline analize, patikslinančia atskirą betarpišką juslinę patirtį sistemingu visos patirčių eilės įvertinimu (tiesa ir šiandien, kad akiai

3) saulė skrieja dangumi, tačiau senųjų iš tto daryta išvada, kad žemė stovi visatos centre, pasirodė buvusi klaidinga, nesuderinama su kitomis patirtimis).

IŠVADA

Tiesa – tikslaus mąstymo rezultatai, pagrindinė pažinimo teorijos problema. Filosofijos kryptys, nepripažįstančios bendrųjų sąvokų realumo, neigs ir tiesos objektyvumą. Jei bendrosios sąvokos yra tik proto konstruktas, jei yra subjektyvios, tai teiginiai, suformuluoti remiantis tomis sąvokomis, nėra besąlygiškai teisingi. Taigi nominalistinės filosofijos kryptys ginčija tiesos objektyvumą. Trumpai nusakyti požiūrį į tiesą galima žinomu T.Akviniečio pasakymu: “veritas est adaeguatio rei et intellectus” (tiesa yra daikto atitikimas mąstymui). Teiginį vadiname realiai teisingu,kai toks atitikimas yra ir klaidingu,kai jo nėra. Tiesa laikome aktualiai svarstomo dalyko(res) atitikimą idealiajam tipui(intellectus),kuris išreiškia dalyko prigimtį ir kurį esame anksčiau įsigiję. Žmogaus pažintinėje veikloje pamažu gilėja tiesos supratimas. Mes vis tiksliau ir tiksliau suvokiame daiktų bei procesų esmę ir darome vis teisingesnius sprendimus. Kaip matome ,tiesos problemos sprendimą gali detalizuoti tik konkreti filosofinė pažiūra. Mat tiesa išreiškia santykį,atitikimą to, kas mąstoma,su tuo ,apie ką mąstoma. Ieškant tiesos ,o tokia paieška ir yra filosofijos ,kaip sokratinės tradicijos tęsėjos, uždavinys,svarbu žinoti įvairias nuomones, požiūrius, nes ir klaidos dažnai moko!

NAUDOTA LITERATŪRA

Girnius J. Raštai I , tomas V, Vilnius, 1991.

Jaspersas K. Filosofijos įvadas, Vilnius, 1989.

Plėšnys A. Filosofijos įvadas, Vilnius, 1996.