Tolerancija kaip doros, morales išraiska

T U R I N Y S

Įvadas …………………………3

Tolerancija – žmoniškumo išraiška …………………..4

Tolerancija vertybių kontekste …………………….8

Aristotelio socialinės pažiūros …………………….11

Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje ……………..11

Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas ……………..13

Išvados …………………………16

Literatūra …………………………17

ĮVADAS

Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaip

sielą, sociologija kaip visuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaip natūrą,

kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kurią

pažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos ir

mąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistinių

realijų pagrindu.

Dabartiniame mūsų gyvenime itin aktualios žmogiškųjų santykių

humanizavimo, dorovinės bendravimo kultūros ugdymo problemos. Šiandien

žmogus dažnai susiduria su naujomis, jam neįprastomis gyvenimo ir elgesio

situacijomis.

Asmuo turi įgimtą galią skirti gėrį nuo blogio. Pavyzdžiui, asmuo turi

protavimo galią bei galimybę išmokti skaityti ir rašyti. Tačiau visos šios

galios reiškiasi tik tada, kai yra ugdomos. Jeigu žmogus nebus mokomas,

nesugebės nei skaityti, nei rašyti, jo protas nesireikš. Taip esti ir gėrį

nuo blogio skiriančiai galiai. Ji reiškiasi tik veikloje. Vaikas turi būti

nuolatos mokomas, kas yra gera ir kas bloga, kad sugebėtų tuos dalykus

skirti.

Nuolat gerai elgdamasis, žmogus suformuoja dorybes, įgyja gerų

įpročių. Viena iš dorybių yra tolerancija. Tolerantiškas žmogus, tai toks,

kuris sugeba priimti žmones tokius, kokie jie yra, su jų trūkumais,

kitokiais požiūriais ar gyvenimo būdu. Tolerantišku negimstama, juo tampama

laikui bėgant. PPakanta, tolerancija kitokių žmonių ,nei tu pats, atžvilgiu,

tai bruožas apsišvietusio, išmintingo žmogaus.

Tolerancija – žmoniškumo išraiška

Tolerancija – tai žmogiškųjų santykių sritis. Žmogus negali egzistuoti

be ryšių su kitais žmonėmis. Šiuos ryšius jis palaiko, bendraudamas ar

kitaip santykiaudamas su žmonėmis.Tolerancijos sričiai priklauso pažiūros,

įsitikinimai, jausmai, emocijos, ir kiti reiškiniai, kurie vienaip ar

kitaip atspindi arba liečia žmonių tarpusavio santykius.

Labai daug žmogaus gyvenime reiškia pagarbos, meilės, draugiškumo,

tolerantiškos partnerystės santykiai ir juos palaikantis bendravimas.

Partneriškame bendravime žmogus nepasidaro koks auklėjimo, formavimo

objektas. Laisvi partneriai leidžia vienas kitam augti ir savo paties

augimu vienas kitam padeda. Kuo žmogus laisvesnis, savarankiškesnis, tuo

sunkiau jis pakenčia autoritarinį, komandinį bendravimą.

Bendravimas yra būdas, kuriuo žmonės palaiko savitarpio santykius:

dalyvauja žemiškame gyvenime, užsiiminėja susiklosčiusiomis veikos

formomis, suartėja arba nutolsta, susivienija arba išsisklaido,

išsiaiškina, ko vienas iš kito ggali tikėtis, mokosi, dalinasi informacija

ir ugdosi.

Su dora bendravimas yra susijęs dvejopai. Pirma pats bendravimas yra

reglamentuojamas dorovinių reikalavimų (pvz., pagarbos partneriui,

tolerancijos jo nuomonei, takto vertinant kitų žmonių poelgius ir pan.).

Antra, kiekvienas dorovinis veiksmas turi komunikacinį, arba bendravimo,

aspektą, nes visada išreiškia požiūrį į žmogų: į jo turtą, jo teises ir

pan.

Bendravimas išduoda žmogų. Iš jo galima daug spręsti apie dvasinį

turinį. Bet, kita vertus, bendravimas ne tik išduoda, jis gali ir paslėpti.

Gudraus ir klastingo žmogaus elgsenoje bendravimas tampa apgaulinga

priedanga, atveria patiklių asmenų ppasitikėjimą.

Egzistuoja didelė bendravimo būdo įtaka doros asmenybės formavimuisi.

Nuo to, kokios dvasinės galios (dorovinio brandumo, taurumo) žmonės

individą supa, kaip jie moka bendrauti ir kaip jų bendravimas atitinka jų

dvasinį turinį (t.y. jų tikrųjų siekimų, idealų, vertybių pasaulį),

priklauso bendravimo būdas. Kuo žmonės tolerantiškesni vieni kitų

atžvilgiu, kuo pakantesni skirtingoms pažiūroms, mintims, tuo ir jų

bendravimo būdas bus geresnis.

Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją.

Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią.

Pirmykštėje bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožų

tapo abipusiškumas: pirmykščiai žmonės gerai jautė, kad jiems grupėje –

giminėje ir gentyje – naudingiau tarpusavio santykius grįsti ne tuo, kuo

jie vienas kitam nepatinka, bet tuo, kas visiems bendra ir visus vienija.

Jausdamas savo skirtingumą nuo kito, kiekvienas genties narys taip pat

jautė, kad į kito asmens skirtingą elgesį iki tam tikros ribos reikia

reaguoti ne agresyviai, bet pakančiai, pripažįstant jam teisę veikti ir

kitaip, negu veiktų jis pats.

Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijos

atsiradimas. Antikos filosofija įtvirtino teorinį pliuralizmą. Tačiau

nedera idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijos

apraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje.

Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijos

problema, tapo religijos sritis. Žiaurūs senovės Romoje susikūrusių

krikščionių bendruomenių persekiojimai gerai žinomi. Palyginus su antika,

viduramžiais iš esmės pakito vertybės, antikinių herojų vietą užėmė

krikščionių šventieji. Religiniai persekiojimai viduramžiais buvo

grindžiami monopoliniu požiūriu: yra tik viena tiesa, ji – DDievo žodis, šį

žodį žino Romos Bažnyčia; šią tiesą reikia sergėti nuo kritikos, abejojimo,

revizijos. Sergėti visomis priemonėmis, net prievartinėmis, pasitelkus

represinį valstybės aparatą. Absoliutus religijos viešpatavimas buvo

žalingas ir kultūrai, ir pačiai religijai. Kultūra stokojo laisvės, būtinos

kūrybinei iniciatyvai skleistis.

Lyginant dabartinius laikus su praeitimi, drąsiai galima teigti, jog

požiūris į daugelį dalykų, tame tarpe ir toleranciją, iš esmės pasikeitė.

Šiais laikais toleruojama beveik viskas, kas buvo griežtai draudžiama

anksčiau. Dabar žmogus gali pasirinkti kokią religiją išpažinti, beveik

visuomet kalbėti tai ką nori pasakyti, žinoma, jei tai neperžengia ribų.

Vienas svarbiausių žmogaus dvasios komponentų – jo individuali

moralinė sąmonė. Ji apima žinias, pažiūras ir įsitikinimus. Pažiūros

grindžiamos žiniomis, o pažiūrų pagrindu formuojasi įsitikinimai. Jie

nukreipia žmogaus valią veikti.

Įsitikinimai – svarbiausias individualios moralinės sąmonės

elementas. Gilūs bei tvirti įsitikinimai suteikia žmogaus elgesiui

kryptingumą, užtikrina jo poelgių nuoseklumą bei pastovumą. Moraliniai

įsitikinimai glaudžiai susiję su pasaulėžiūra ir jausmais.

Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė

formuojasi, veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių

pažiūrų, vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir

idėjas, vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.

Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas

apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,

kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,

renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,

skirtinga.

Kiekvieno žmogaus elgsena apima tam tikrus veiksmus (poelgius),

jausmus ir sąmoningus įįsitikinimus, kurie savitarpiškai susiję, tiksliau

būtų pasakyti, kad jie net visiškai neatskiriami. Todėl atrodo, kad ir

doros normos visose šiose sferose automatiškai įsišaknija. Tačiau taip

nėra. Žmogaus galios nepaveldimos gatavu pavidalu. Jos ugdomos, kol

pavirsta mokėjimais, sugebėjimais, įgūdžiais, įpročiais, žiniomis, vertybių

sistemomis. Tas ugdymas vyksta įsipainiojant žmogui į išorinio bendravimo

formas, o paskui ir į praktinę veiklą.

Bet ką reiškia įsipainioti į išorinį bendravimą? Tai ne tik susisieti

vienam su kitu, ne tik perduoti arba priimti informaciją, žinias, patyrimą,

nuomones. Bet tai reiškia kartu bendrauti pačiam su savimi. Kiekviena

išorinė komunikacija yra ir autokomunikacija. Bendravimo būdas, kokį man

pavyksta užmegzti su savo partneriu, yra kartu ir saviugdos būdas.

Į kokią bendravimo aplinką žmogus patenka, tokias ir savo dvasinių

galių ugdymo ypatybes įgyja, tokias snaudžiančias potencijas pažadina. Kad

įgustume priderinti savo elgesį prie išorinių reikalavimų, užtenka griežtos

sankcijų kalbos; kad pažadintume sąžinę, reikia virpinti gailesčio,

užuojautos, teisingumo, tolerancijos jausmų stygas. Jeigu norime, kad

žmogus išmoktų formuoti savo įsitikinimus, kalbėkime proto kalba laisvam

protui.

Bet tai tik viena medalio pusė. Kita – dorovinio charakterio įtaka

bendravimo formoms. Ji turėtų parodyti, kad tas charakteris nėra tik

paprastas randamų bendravimo sąlygų padarinys: jis pats renkasi tas sąlygas

ir bendraudamas jas formuoja.

Vienas pagrindinių dorovinės pažangos rodiklių yra žmoniškumas. Tai

galima įvardinti kaip žmonių tarpusavio santykių harmonija. Žmoniškumo

samprata glaudžiai siejasi su tolerancija. Kiekvieno žmogaus vertingumo

pripažinimas,

pagarba jam kaip žmogui, verčianti mus būti pakančius kitų

pažiūroms ir įsitikinimams – tai ir yra tolerancija.Juk kiekviena save

gerbianti asmenybė, turinti tam tikrų teisių, negali nepripažinti ir kitų

žmonių teisės siekti to paties, siekti savarankiškumo laisvės, turėti savo

pažiūras ir įsitikinimus.

Skonio ir polinkių sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes

kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienam žmogui

gali patikti tai, ko kitas žmogus niekada nesupras ir nevertins.

Homeras sakė: “Žmonės visokie juk būna – vienas tą yr pamėgęs, kits

kitą”. Reikia kkiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius,

neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Patyrimas rodo, kad

persekioti dėl kitoniško skonio – beprasmiška.

Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys

asmenys. Tai, ką asmuo skelbia, gali būti visai priimtina, tačiau dėl

asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų

skelbėjas. Gali nepatikti kito asmens elgesio maniera, drabužiai, veido

išraiška ir t.t. Galima nepritarti ir pažiūrų skelbimo formai – šiurkščiai,

įkyriai, netaktiškai.. Kartais žmogus jaučia nusiraminimą iškrėtęs

nemalonumą asmeniui, kuriam jaučia antipatiją, jį pašiepdamas. Tai jau ne

tolerancija.

Tolerancijos principas nereikalauja, kad pritartume svetimam skoniui,

kitoniškoms pažiūroms bei veiksmams, kad patys lygiai taip elgtumėmės. Tada

tolerancijos kaip ir nėra. Tolerancija – tai ne susitaikymas su svetimomis

nuomonėmis, ne atsisakymas kovoti su neteisybe, prievarta, smurtu ir pan.

Tai protingų būtybių bbendravimo, o kartu ir jų konfliktų sprendimo būdas.

Tolerancijai nenusidedama kritikuojant kitoniškas pažiūras ir siekiant

kitus įtikinti jų nepriimtinumu. Ginčas, diskusija, kova su kitoniškomis

pažiūromis neprieštarauja tolerancijai, visas klausimas tame – kaip tai

daroma.

Tolerancija nėra nei silpnų, bevalių, nei abejingų ar net labai ribotų

žmonių gyvenimo principas. Atvirkščiai, ji liudija apie jų jėgą, valingumą,

susitvardymą, pasitikėjimą savimi, akiračio platumą, sugebėjimą pažvelgti į

save iš šalies.

Kuo žmogus silpnesnis, kuo labiau nepasitiki savo protu, teisumu,

savo sprendimų galia, kuo labiau jis prikaustytas prie savo dalinio

asmeninio intereso ir požiūrio, kuo jis sunkiau nutuokia apie kitų žmonių

interesus, tuo labiau jis nepakenčia kitų nuomonių, tuo greičiau linkęs

kitiems užspausti burnas. Jis bijo išgirsti kitokias nuomones, vengia

atviros lygiateisių partnerių diskusijos, nepasitiki, kad jo požiūris gali

atlaikyti kritinius išbandymus. Todėl jis linkęs tiesą ginti balso

pakėlimu, aautoritetu, savo ypatinga padėtimi; su kitoniškomis pažiūromis

kovoja ne argumentais, ne stengiantis oponentą įtikinti, bet lazda,

prievarta, spaudimu, diskriminavimu ir neapykanta priešininkui.

Siekdamas išsaugoti savo požiūrio reikšmingumą, jis nepajėgia pagęsti

jokio kito požiūrio, išskyrus tą, kurio jis pats laikosi, ir bando

pasisavinti teisę apriboti visus požiūrius, skonius ir įpročius, kurie jam

prieštarauja.

Tolerantiškas žmogus nebijo kitų požiūrių, nes savo požiūrį laiko

teisėtu, kiekvienam protui priimtinu, galinčiu atlaikyti viešą kritinę

konfrontaciją.

Tik jis gali sąžiningai kovoti, nes jam prieinamos adekvačios kovos

priemonės: į nuomonę jis pajėgia atsakyti nuomone, į ppožiūrį – požiūriu, į

skonį – skoniu, į veiksmą – veiksmu.

Smurtu, fizine jėga atmetantis svetimas nuomones, įpročius, skonius,

nepakantus žmogus yra ne kovingas, o tik agresyvus. Agresyvumas – tik

išvirkščioji menko pasitikėjimo savimi pusė.

Agresyvus žmogus turi pastoviai demonstruoti savo jėgą, kalbėti apie

ją, kad nepavirstų nieku savo paties akyse. Netolerantiškas elgesys – tai

permanentinė savigyna, o ne kova dėl interesų, tikslų.

Netoleranciją lemia ir vidinė asmens struktūra. Yra konservatyviai

mąstančių, pasirengusių ginti ir skelbti tik pripažintų autoritetų pažiūras

žmonių. Tokie asmenys neturi savo nuomonės, lengvai pasiduoda įtaigai,

vergauja valdžiai. Tokiems žmonėms netolerancija yra nuostata kitoniškas

negu autoritetų pažiūras laikyti nepageidautinomis. Pasirodo, kad klaida

skatina savigyną ir viena tos savigynos išraiškų – kitokių pažiūrų

netoleravimas.

Tolerancija vertybių kontekste

Tolerancija nėra pati sau tikslas, ji yra priemonė kitiems tikslams –

tiesai ir gėriui siekti, ji yra strategija siekiant šių tikslų,

nenaudojant tam tikrų priemonių tikslams pasiekti.

Aptardami asmenį, susiduriame su gėrio samprata – moraliniu gėriu.

Moralinis gėris neatskiriamas nuo laisvo asmens. Moralinis gėris yra,

pirma, vertybė, išreiškianti vidiniai gerą žmogaus veiksmo (kuris yra

laisvas) kokybę, antra, moralinis gėris yra tai, į ką žmogus linksta, ko

siekti žmogus yra tinkamas kaip laisvas veiksnys.

Moralinis gėris ugdo, tobulina asmenybę. Gėris yra valios siekimo

objektas. Moraliai gera veikla tobulina žmogaus buvimą ir prisideda prie

visuomenės gerovės.

Pastaruoju metu padidėjęs visuomenės dėmesys tokioms žžmonių bendravimo

formoms kaip dorovė, demokratija, kultūra, negalėjo vienaip ar kitaip

nepaveikti ir esminio asmenybės raiškos formų garanto – tolerancijos.

Tolerancija, kaip tam tikras žmonių tarpusavio santykių, jų bendravimo

būdas, pirmiausia turėtų dominti etiką ir, be abejo, domina visais tais

raiškos aspektais, kurie tiesiogiai susiję arba sietini su žmogaus orumo,

asmenybės autonomiškumo, dorumo, pagarbos jai momentais, atsispindinčiais

jos interesų, nuomonių įvairovėje bei viso to realizavimo priemonėse. Viena

tokių priemonių, arba būdų, kaip tiktai ir yra tolerancija, lietuviškai

paprastai dar vadinama pakanta.

Tolerancijos ribų problemos sprendimas, matyt, pirmiausia yra susijęs

su doroviniais žmonių veikos pagrindais – negali būti toleruojama visa tai,

kas iš esmės prieštarauja arba iš principo negali būti suderinama su doros,

žmoniškumo, laisvės ir demokratijos įstatymais, vertybinėmis

orientacijomis, idealais bei elgesio normomis. Kaip tik dėl to ir pati

tolerancija, kaip reiškinys, yra glaudžiai susijusi tiek su protinėmis,

tiek ir dorovinėmis žmonių elgesio normomis bei principais.

Žmogiškieji idealai ir principai, vertybės orientacijos bei elgesio

normos nėra kokios nors itin smulkmeniškos, griežtos ir tikslios

rekomendacijos, pedantiškai reglamentuojančios žmogaus elgesį ir veiklą.

Atvirkščiai – tai palyginti labai abstraktūs, labai bendri principai, kurių

tikslas ne reglamentuoti, bet orientuoti, nukreipti žmogų tam tikra linkme.

Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę įvairių mėginimų pateikti

palyginti išbaigtą, smulkią žmogaus elgesio (pvz. dorovinio) reglamentaciją

sudėtingų taisyklių pavidalu – tai darė ir Biblijos autoriai, ir tokie

senovės pasaulio filosofai, religiniai mmąstytojai kaip Konfucijus, Buda ir

kiti.

Deja, minėti mėginimai visada yra susiję su visuomenės

standartizacijos pavojumi, jos raidos proceso sulėtėjimu, sustingimu.

Dorovinės žmogaus elgesio normos, kaip ir visi kiti jo idealai bei

vertybinės nuostatos, yra istoriškai ir socialiai paslankūs, kintantys ir

kaip tik dėl to visoks jų sisteminimas, standartizavimas bei kanonizavimas

turi ir tam tikrų neigiamų pusių.

Kita vertus, žmogaus būtis visuomenėje yra tokia sudėtinga ir

daugiasluoksnė, kad smulkmeniška jo veikos reglamentacija gali turėti

neigiamų padarinių – kiekvienam konkrečiam atvejui nei elgesio normos, nei

taisyklės nesugalvosi.

Be to tokio pobūdžio reglamentacija prieštarautų ir paties žmogaus

prigimčiai, jo pastangoms tobulinti, ugdyti, dorinti save patį, taigi

nebūtų suderinama nei su asmenybės savikūra, nei su saviaukla, prarastų bet

kokį patrauklumą ir t.t.

Vadinasi, žmogiškųjų idealų bei vertybių turinys visada yra toks, jog

vienu kuriuo nors požiūriu neretai galimos ne viena, o keletas

alternatyvinių orientacijų, sprendimų, įsitikinimų, požiūrių ir t.t.

Tolerantinė strategija siekiant tikslo numato prievartos, spaudimo,

nepagarbos oponentui, neapykantos, diskriminacijos ir t.t. atsisakymą.

Toleruojant asmenis, tenka atsisakyti savojo pranašumo jausmo ir

pripažinti, kad mūsų manieros taip pat gali būti neidealios. Siekiant

tiesos, tolerancija reikšminga kaip strategija, pripažįstanti teisę

kiekvienam turėti savo pažiūras ir pagal jas gyventi. Atsisakoma kitoniškų

pažiūrų skleidėją diskriminuoti, laikyti jį priešu.

Visuomenė sukūrė moralinius ir socialinius mechanizmus – moralės bei

teisės formas, ginančias biologinę, moralinę ir socialinę žmonių

egzistenciją.Kai kurie šių

mechanizmų, pavyzdžiui, teisinės paslaugos, tapo

net preke, kurią galima įsigyti.

Tačiau tolerancija nėra prekė, kurią būtų galima įsigyti rinkos

kainomis. Perteikiama žmonijos raidoje, ji yra žmogaus socialinės ir

moralinės būties, jo vertės ir orumo išraiška.

Neįmanoma paneigti, kad pinigai suteikia laisvę – nors ne visą, tačiau

gana ženklią. Pinigai gali iškreipti ir orumo – savos vertės pajautimo bei

jį atitinkančio elgesio ir pagarbos tikėjimosi iš kitų žmonių –

reiškinį.Taigi neabejotina, kad orumas pagrįstas ir materialiai.

Yra du požiūriai į orumą kaip reiškinį. Vienas požiūris teigia, kad

orumas būdingas visiems žmonėms dėl privilegijuotos žmogaus padėties

pasaulyje. Šiuo požiūriu orumas – tai žmogaus vertingumas. Kitas požiūris

orumą pripažįsta ne visiems, antai jis nepripažįstamas nepataisomiems

nusikaltėliams. Laikantis šio požiūrio, orumą galima apibūdinti pirmiausia

neigiamu metodu, t.y. nurodant tai, kas orumui nebūdinga: meilikavimas

įsiteikiant kam nors galingesniam, tikintis iš to naudos; primygtinis

siūlymasis žmogui, kuris aiškiai nenori mūsų draugijos; aklas paklusnumas

ir savarankiškumo išsižadėjimas, tarkim, pagal įsakymą pasmerkiant

reiškinį, kuris paklūstančiajam visai nežinomas; elgesys ne pagal savo

įsitikinimus; ydingų įpročių nesuvaldymas, kitų pažeminimas bei savęs

žeminimas ir dar kitos apraiškos.

Daugelis kkito asmens ypatybių gali nepatikti. Tačiau dėl to žmogus

nežeminamas nes ir mūsų pačių savybės kitiems taip pat gali nepatikti.Dėl

to bendraujant tolerancija – būtinas principas. Jei norime, kad kiti mums

pripažintų teisę turėti savo pažiūras, įpročius ir skonį, teisę laisvai

tvarkyti savo gyvenimą, ttai tą pačią teisę privalu pripažinti ir kitiems

bei ją gerbti. Moralė įpareigoja laikytis abipusiškumo.

Aristotelio socialinės pažiūros

Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Laimę

teikianti dorybinga veikla. Dorybė yra dviejų rūšių – intelektinė ir

elgesio ( etinės dorybės). Norint pasiekti etinę dorybę, reikia laikytis

vidurio kelio.

Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio įgimto polinkio į dorybę, jokio

sugebėjimo skirti blogį ir gėrį, jokio dorinės veiklos turinio. “ Etinės

dorybės mumyse neatsiranda nei iš prigimties, nei iki prigimties – mes tik

sugebame jų įsigyti, o paskui jas išvystome įpratimo dėka” (3, 84-85).

Kadangi žmogus, būdamas laisvas iš prigimties, gali elgtis vienaip ar

kitaip, tai etines dorybes žmonėse reikia išugdyti, auklėjant juos nuo

mažumės. Tik per nuolatinius pakartojimus mūsų veikla tampa dora.

Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įprotį elgtis dorai.

Žinoma, protu galima pagrįsti dorą elgesį, tačiau konkretus veikimas

reikalauja įpratimo.

Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgų

išplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių, –

dorovingas veikimas. Malonumas tėra tik tokio veikimo rezultatas.

Aristotelis nelaiko blogais nei pramogų, nei pasilinksminimų.

Jo nuomone, laimės pilnatvei reikalinga : kad žmogaus gyvenimas

truktų tam tikrą laiką, kad žmogus neturėtų kūno negalių ir būtų pakankamai

aprūpintas materialiai ( varge gyvendamas laimingas nebūsi ), kad žmogus

turėtų draugų. Aristoteliui laimė yra veikla- būtent dorovinga veikla.

Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenės jis būtų tik gyvūnas.

Valstybė yra prigimtimi pirmesnė už žmogų, valstybė – tikroji žmogaus

prigimtis. Aristotelis šeimą laiko maža valstybe. Valstybės tikslas – visų

žmonių laimė.

Tiek Aristoteliui, tiek Platonui valstybė yra moralinė – ji formuoja

žmogų kaip visuomeninį individą ir jo veiklos vertinimo atskaitos taškas.

Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje

Žodis “tolerancija” Imanuelio Kanto (Kant, 1724-1804) darbuose

nevartojamas, tačiau daryti išvadą, jog ši problema jo nedomino, negalima.

Savo turiniu I. Kanto moralės filosofija nukreipta prieš dogmatizmą ir

moralinį nepakantumą.

Filosofas išplėtė ir pagilino tą tolerancijos sampratą, kurią

suformulavo P. Beilis ir Dž. Lokas, reikalaudami religinės tolerancijos.

Mėginant atskleisti tolerancijos idėjos prasmę I. Kanto filosofijoje,

atrodo, tikslinga pažvelgti į šią problemą dviem aspektais : pirmas susijęs

su būdinga filosofui moralės pagrindų samprata, o antras – su jo vertybių

teorija.

Dorovės specifika I. Kanto etikoje atskleidžiama remiantis teorinio ir

praktinio proto veiklos sferų bei laisvės dėsnių išskyrimu. I. Kantas savo

etika pradeda vadinamąją faktų ir vertybių priešstatą. Vertybių sfera – tai

privalėjimo sfera, ji nepaaiškinama faktais, o tai reiškia, kad teorinis

pažinimas nieko negali pasakyti apie dorovės pagrindus, nes moralės normos

vertinamos ne pagal “ tiesos – netiesos “ kriterijų, tuo pačiu jos tarsi

netenka absoliutumo.

Dorumą I. Kantas supranta kaip besąlygišką pareigos vykdymą.

Potencialiai kiekvienas žmogus žino, kas sudaro jo pareigą; to žinojimo

pagrindas – “ dorovinis dėsnis manyje” – būdingas žmogui kaip protingai

būtybei.

Taigi, doros principas privalo būti grynojo praktinio proto

universalus principas, kuriuo būtų galima vertinti kiekvieną elgesį.

Kadangi tas principas yra visuotinis, jis turi būti imperatyvinis (

įsakmaus pobūdžio ) ir kategorinis – neturintis jokio tikslo, išskyrus

save patį. Doros principas formuluojamas taip : elkis tik pagal tokią

maksimą (taisyklę), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų

visuotiniu dėsniu.

Doros dėsnis turi būti apriorinis proto principas ( imperatyvas ),

privalomas kiekvienam protingam asmeniui objektyviai – nepriklausomai nuo

subjektyvių priežasčių, norų, tikslų, siekių, įvaizdžių ir paremtas tokiais

pagrindais, kurie reikšmingi kiekvienai protingai būtybei.

Moralės šaltinis – ne gamtoje: jis – pačiame žmoguje. I. Kantui protas

– dorovės šaltinis, o dorovės dėsniai, pasak filosofo, turi būti išvedami

iš protingos būtybės bendros sąvokos.

Svarbiausia protingos būtybės savybė esanti valia, o tai yra

sugebėjimas veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus, realiai,

nes valia yra praktinis protas, korio esminė charakteristika esanti laisvė.

Dorovės šaltiniu gali būti tik grynasis protas, t.y. protas, laisvas

nuo polinkių įtakos. Dorovė yra kasdien atsikuriantis santykis tarp žmonių,

tačiau jos aukščiausias principas – moralinis dėsnis – jokiu būdu negali

būti išvedamas iš kasdieninio gyvenimo.

Tokiu atveju, I. Kanto požiūriu, moralumo kriterijus priklausytų nuo

individualių polinkių, atsitiktinių tikslų ir dėl to jis neturėtų dėsnio

galios, o žžmogus, priėmęs tokią moralumo sampratą, lengvai taptų savo

polinkių bei kitų žmonių valios vergu.

Žmogus yra autonominė būtybė ne todėl, kad jis turi savą laimės

sampratą, o todėl, kad turi praktinį protą, – galią sąlygoti savo tikslus,

nepriklausomai nuo jutiminės prigimties. Pasak jo, protinga būtybė turi

valią arba galią veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus.

Kadangi iš dėsnių kildinti poelgius reikia proto, tai valia yra ne kas

kita, kaip praktinis protas. Vadinasi, valia yra galia pasirinkti tik tai,

ką protas nepriklausomai nuo polinkių pripažįsta geru, t. y. praktiškai

būtinu.

Aiškinantis tolerancijos sampratą I. Kanto filosofijoje, svarbu

susipažinti ir su jo etinių bei teisinių pareigų apibūdinimu. Žmogus, kaip

racionali būtybė, savo elgesiu, vadovaujasi laisvės dėsniais. Tai

moraliniai ir teisiniai dėsniai, atitinkamai I. Kantas išskiria etines ir

teisines pareigas. Teisinis dėsningumas čia yra išorinis žmogaus tikslų, jo

motyvų atžvilgiu. Poelgis teisingas (moraliai vertingas), jeigu jis,

nepriklausomai nuo tikslo, atitinka dėsningumą (įstatymus). Etiniai dėsniai

yra vidinės laisvės dėsniai, jie susiję su žmonių laisve siekti racionalių

tikslų, priešingai įvairiems neracionaliems polinkiams. Etinės pareigos

apima tuos tikslus, kurių siekti žmogus privalo kaip morali būtybė. Toks

tikslas ir yra atitikimas universaliam dėsniui, todėl žmogus turįs etinę

pareigą vykdyti teisines pareigas.

Tolerancija kaip dorovinė vertybė yra santykio tarp žmonių

charakteristika. Vertinimo objektas čia yra žmonių poelgiai. Tokia būtų

bendra I. Kanto intencija dorovinės tolerancijos prasme, kylanti

iš jam

būdingos dorovės sampratos.

Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas

Vydūnas (1868-1953) – vienas iš nedaugelio mąstytojų, kuriam kaip

svarus argumentas skelbiamoms idėjoms padrįsti buvo pats jo gyvenimas. Kai

kurios iš tų idėjų tiesiog įsikūnydavo elgsenoje ir tapdavo nepalenkiamais

moraliniais principais.

Kaip tik viena iš tokių etinių idėjų Vydūnui yra buvęs ir tolerancijos

principas. Toleranciją Vydūnas suprato kaip tokią dvasinę asmenybės

nuostatą, kaip aksiomą, savaime suprantamą žmogaus vidinės kultūros bruožą,

kuris kartu yra ir akivaizdi žmogiškumo esmės apraiška.

Kartu suvokiama, jog šis bruožas nesąs iš prigimties būdingas

kiekvienam žmogui, bet kad jis turįs būti išsiugdomas, įgyjamas dorovinio

tobulėjimo, išmintingo santykio su pasauliu tobulinimo dėka. Todėl Vydūno

filosofinių idėjų bei principų sistemoje toleranciją galima suprasti kaip

vieną iš praktinių žmogiškosios išminties pasireiškimo formų, kaip vieną iš

tos išminties veikimo momentų žmonių tarpusavio santykiuose.

Ypač svarbia tolerancijos principo veikimo sfera Vydūno filosofijoje

yra laikoma žmonių tarpusavio santykių, dorovinio bendravimo sfera. Joje

tolerancijos principas pirmiausia ir atsirandąs ir iš čia pereinąs į kitas

žmogaus raiškos, t.y. kultūros, sferas. Tolerancijai Vydūno filosofijoje

didžiąja dalimi suteikiamas dorovinis turinys, todėl jos samprata

pirmiausia ir priskirtina šios filosofijos daliai.

Centrinė Vydūno filosofijos problema – žmogaus, žmoniškumo esmės bei

jos raiškos pasaulyje problema. Pats mąstytojas ją traktuoja kaip kultūros

problemą. Tolerancija jos kontekste suprantama kaip viena iš svarbesniųjų

žmoniškumo raiškos sociumo sferoje sąlygų.

Ji pasidaro reikalinga tada, kai atsiranda žmoniškumo esmės

reiškimosi įvairovė. Ji kyla iš to, kad žmonės yra laisvos individualios

esybės, turinčios skirtingus sąmoningumo, tuo pačiu ir tobulumo laipsnius,

kad jie susikuria skirtingas pasaulio sampratas ir pagal jas nusistato

santykius su tuo pasauliu – savo elgsenos ir veikimo jame modelius.

Toleranciją Vydūnas glaudžiai susieja su savigarba. Jei nori būti

gerbiamas, gerbk ir pats kitus, aiškinęs mąstytojas. Į savigarbą esą būtina

implikuoti ir savikritiškumą, t.y. savo kompetencijų ribotumo bei savo

netobulumo suvokimą. Tasai savikritiškumo momentas esmingai turįs įeiti į

toleranciją. Kiekvienas žmogus tiek pats sau, tiek kitiems savo netobulumą

pripažindamas, kartu turįs pripažinti, jog ir jis neturįs teisės savojo

ribotumo mastu vertinti kitų. Tolerancija esanti viena iš svarbesniųjų

priemonių siekiant darnos žmonių santykiuose, jų bendravime, derinant

požiūrius ir interesus.

Kadangi fanatizmas, mąstytojo požiūriu , esąs vienas iš ryškesnių

žemos žžmonių kultūros, asmenybės dvasinio nuskurdimo ir visaip dangstomo

bejėgiškumo požymių, tai tolerancija rodanti labai aukštą žmonių ir

atskiros asmenybės vidinės kultūros, jų dvasinio tobulumo lygį.

Tiek viena, tiek ir kita mąstytojas sieja su žmogaus žinojimo, jo

išmanymo lygiu – kuo tas lygis žemesnis, tuo daugiau fanatizmo, ir

atvirkščiai. Žemas išmanymo lygis pasireiškiąs ir tada, kai nieko

nepajėgiama vertinti savarankiškai, kai nesama asmenybės savarankiškumo.

Leisdama žmogui pakęsti tai, kas jam nepriimdama, tolerancija kartu

įgalina jį laikytis ir savo įsitikinimų bei su jais suderintos veikimo

linijos. Tačiau toks savųjų įsitikinimų laikymasis tolerantiškam žmogui

esąs ne aklo principo reikalas, o visada gerai argumentuotas, giliu

išmanymu pagrįstas, savikritiškas tų įsitikinimų patikrinimas ir

įvertinimas.

Taigi, kaip minėta, toleranciją Vydūnas traktavo būtent kaip giluminį

žmogaus dvasinės kultūros bruožą, akivaizdžią jo dvasinės esmės apraišką.

Ji kaip tik ir esanti viena iš praktinių tikrojo išmintingumo reiškimosi

formų. O išmintingumas – tai žmogaus tikrojo ir aukštojo dvasinio tobulumo

rodiklis.

Tas tobulumas išmintingume pasireiškiąs kaip aiškus būties esmės

suvokimas, t.y. dvasinės būties sferų apšviestas pasaulio, jo reiškinių

žinojimas. Regėdamas tuos reiškinius, žmones, jų santykius tikrosios

išminties šviesoje, žmogus galįs juos gerai ir teisingai suprasti, suvokti

ir įvertinti jų esmę bei prasmę, ramiai ir, svarbiausia, pakančiai visus

juos įvertinti bei atitinkamai jų atžvilgiu laikytis. Toks žmogus kaip

tiktai ir galįs būti tikrai tolerantiškas.

Išvados

Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė formuojasi,

veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių pažiūrų,

vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir idėjas,

vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.

Teisus Aristotelis sakydamas, kad doro elgesio turi būti išmokstama,

kaip išmokstama kalbėti ir dirbti.

Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas

apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,

kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,

renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,

skirtinga.

Žmogus, kaip susiformavusi asmenybė, pats atsirenka kas jam yra

priimtina, o kas netoleruotina. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daugybė

dalykų, į kkuriuos reikia žiūrėti kaip į paprastą įvykį, kuris netrukdo

gyventi, bet kartu gali būti nepriimtinas.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas, turi savo požiūrį į gyvenimą, į jį

supančią aplinką. Siekiant pagarbos ir kitų žmonių supratimo, pirmiausia

reikia išmokti gerbti kitų žmonių nuomonę bei pažiūras.

Literatūra

1. Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – V.,1996

2. Jaspers K. Filosofijos įvadas. – V.,1998

3. Plečkaitis R. Tolerancija. – V., 1998.

4. Iš tolerancijos istorijos ( str. rinkinys). – V., 1992.

5. Stoškus K. Bendravimas ir žmonių doriniai tipai. – V., 1994.