Vydūnas- tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

ĮVADAS

Vydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas

bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje

situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai,

jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jį

težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti,

kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios

yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko

išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir

būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas

kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms

tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po

Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi

palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso

fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką

daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir

nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo

nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,

kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai

Vydūnas.

• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?

Gyvenimiškas jo kkelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė 1868 m.

kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —

Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli

Pilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijoje

ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose

(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų

mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl

palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.

Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė

lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžės

realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.

pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927

m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą

skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vvasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo

Greifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—

ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių

filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas,

gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos,

istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų,

sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip

dvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.

1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam

chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų

draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus

ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus,

rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų

rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikė

iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus

sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo

žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį

lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn

lietuviškumą“, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos

kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip

filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.

Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902

m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei

daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines

paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei

vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį

dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis

knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti

Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos

tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai

mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio

žmoniškumo“ ir kad „„tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo

tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis

dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas“

(1911—1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1921—1925),— gausybėje

filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos

periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.

Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas

jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas

tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuvių

rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net

Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai

įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškai

pasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis

šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“),

kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs Mažosios

Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškai

svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvo

padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.

Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar

labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti“.

Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptiko

pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.

Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigai

plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (kol

jos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo banko

atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, tt. y. užsienyje, Vydūno vardu

buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.

Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnas

nesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo

11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirdus

pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvo

išsiuntinėjusi daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms,

literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjams

memorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimas

buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.

pradžioje.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai

kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė

filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs

filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,

šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės

slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvo

išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo

metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po

šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50

metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir

pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,

literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresnio

žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,

„Kalėjimas — laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“

(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),

„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas

Donelaitis“

(lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsnių

lietuviškojoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į

Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli

Karaliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946

m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi

savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkių

sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.

rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje

buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudaro

daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos,

autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų

komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių

straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų

darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas

nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro

fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. To

reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa,

kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.

Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume ššiokių ar tokių

silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos

neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio

filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir

pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog

neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną,

įsivaizduojam iir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai

neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų,

neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs

ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija

jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau

nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš

neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai ką

iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet

filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė

žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš

jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX

amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija

sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiek

skelbti išminti, o llabiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.

Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių

— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiais

tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei

vieningumu“ 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kad

ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų

tobulesnio žmoniškumo“ 2 . Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip,

kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai

gyvenimo esmei ir prasmei“ (Sąmonė, p. 6). Būtent toks sugestijuoti turįs

filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą,

neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį

negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar

atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,

kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma

— tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiau

filosofinių idėjų mišinys.

Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja ne tik tai, kad ji iš

tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių bei

religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų

pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamosios koncepcijos yra

tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip pat ir

jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio suvokimą

konstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savo filosofinių

veikalų „Sąmonė“ Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai naujų, grynai

savo pažinimų“, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių žmonijos

mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų

ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų“ (p. 6). Iš

tų „visokių amžių mąstytojų išmanymų“ visumos tarsi savaime išaugo logiškai

nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats

autorius specialiai neryškino, dirbtinai neintelektualino ir neafišavo.

Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kū rybinio palikimo

pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime,

nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai

prasidėjo iieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gy

venimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu,

Vydūnas ir susiformavo kaip origi nalus praktinės orientacijos mąstytojas,

siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas,

reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija,

nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos

problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš

metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla prasidėjo XIX a.

pabaigoje ir tęsėsi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, t. y. tuo

laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė pasiekti savo

tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuvių

kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes dar

labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmo

vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą.

Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti

nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo

ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo

koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik

išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai.

Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškė

išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus j

to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną — gandizmą. Analogija su gandizmu

— ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869— 1948) vienija ne tik

analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet ir

tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką ir

kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant, Mat filosofiniai

ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į

senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus j

pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi.

I tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančio

mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje.

Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl silpnos sveikatos

negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo pasirinkti

mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją

glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūną dažnos ligos,

mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo vidines

būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio

pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausia

bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė būdamas

devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko sąmonėje

gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento, daugeliu

epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė skausmą“

3 . Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuose padedamas, vaikas gana anksti

priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o simboliškai,

joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę prasmę. Būsimasis

mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjo

ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir kitų senovės tautų

tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename krikščionybės istoriko J.

H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie dievo imanentiškumą bei

transcendentiškumą —

buvimą visame kame ir virš visko. Ypač imponavo

imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo filosofijoje Vydūnas

aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui.

Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam

mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų

kryptį, Greifsvaido universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės (Schuppe,

1863— 1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė

esanti tik šios sąmonės turinys. Si koncepcija ne tik tapo atspirties tašku

pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet ir vienu iš

pamatinių tos sistemos postulatų, kurio fundamentalų patvirtinimą jis

vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir

nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su

kuriais susidūrė studijuodamas,— E. Triolčas, A. Rylis, J. Rėmkė, K.

Breizigas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, V.

Vuntas, V. fon Vilamovičius-Molendorfas, E. Lemanas, A. fon Harnakas, G.

Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinės

idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su

filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnui

studijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrų

klausytojams. TTiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir

vėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai ir

filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškis

filosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokių

skatinimų tolimesniam svarstymui“ 4 . Tarsi pratęsdamas vaikystėje

prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl

gilinosi į jų (daugiausia Rytų — egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų)

šventraščius, aprašymus bei interpretacijas. Tai — ne atsitiktinio

domėjimosi objektas, tai — irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius

labiausiai rūpimus klausimus. Tik dabar tie klausimai įgauna labiau

konceptualią prasmę — mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip

filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo

prasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė prie

sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra iš

tikrųjų būtų,— rašė Vydūnas apie to meto savo ieškojimus.—tos

tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jų

kultūrą“ 5 . Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima

laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautos

problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos

kūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832—1920) ir pozityvistinės

liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856—1915). Ne

be jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinį

kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos

narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leip cige naujų

impulsų įgavo ir ankstesnioji — žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės

problematikoje vykusi — ieško jimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su

čia veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijos

centras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo

aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios

idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų

išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo

pobūdžiu jos „pataikė“ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai

atitiko jo vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko

dienų domėtasi“.

Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją,

religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos

kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir

žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda

Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti

poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs

tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tų

idėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,

dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,

kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš

bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną bus

patraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto“ religingumo forma, kaip

doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios

skirtingomis „kalbomis“ nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas

padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai

tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis“), tiek istoriosofiniuose

ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypač

pabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek ne primityviau kaip

kitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasaulio

kilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimu

pasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet ir

didelį brandumą.

Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo,

brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė į

tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį.

Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A. Bezant, E. Šiurė, F.

Hartmano, A. Sineto, B. Caterdžio ir kt.) veikalus, Vydūnas turėjo progą

įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš Įvairių šaltinių.

Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Ją

teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypač

pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjų

laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjomis. Tad,

susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų

filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė j pirminius indų

filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties

filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos

kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek

aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji

filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios

prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau

ir į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur

esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indų

filosofijos, nuodugniai ssusipažįsta su graikų antikine filosofija, kurioje

jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,

Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas

atidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.

Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,

Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių

analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus

koncepcijomis.

Labiausiai jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai,

kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu, buvo

tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinės

stiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu,

dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti

aiškinimu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema (jų yra

aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau

jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai

aiškina žmogaus išsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visai

idealistinei indų filosofijai būdingas bruožas — jos glaudus ryšys su

religija, religinės ir etinės problematikos susipynimas joje — Vydūnui, nuo

pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas.

Vydūnui inraliai aukštesniems už pavergėjus. Būtent ši gyvenimo aktualijose

gimusi nuostata nulėmė ir humanistinį Vydūno filosofijos kryptingumą bei

problematiką — išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, rodyti kelius į

ją, išryškinti tautos paskirtį žmogiškumo raidoje ir būties kontekste. Tų

problemų sprendimo Vydūnas daugiausia ir ėmė mokytis kaip

tik iš senosios

indų filosofijos.

Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senoji indų

filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatos

sistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusių

idealistinių sistemų — vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos,

vaišešikos, budizmo ir džainizmo — koncepcijos nebuvo vienodai artimos.

Žiūrint j Vydūno filosofiją kaip į susiformavusią sistemą, kaip į

rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos

krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijos

nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų —

induizmo — reformatorių. Žymiausi iš jų —— R. Rojus, D. Tagorė, Ramakrišna,

S. Vivekananda, S. Dajananda, A. Gošas, B. Tilakas, M. K. Gandis. Neturime

duomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.

Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja (išskyrus vieną kitą

Ramakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė“). O analogijos tarp jo ir

kai kurių induizmo reformatorių (ypač S. Vivekanandos, A. Gošo, M. K.

Gandžio) filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yra

itin ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūrinių

kontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. ppabaigos—XX a. pradžios induizmo

reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties šaltinių

ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis. Juos jaudino

tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinės aktualijos, o

senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas. Daugelio jų tikslas,

pasak tarybinio indologo R. Rybakovo, buvo „sukelti savo tėvynainiams

nacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jų padėties, gėdą,

kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą“

Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno, tiek kitų

santykis su sava kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionaline

priespauda principai. Induizmo reformatoriai, siekdami suaktyvinti

kolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti jos nacionalinį

išdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai, atskleisti,

kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžius iškreipusi

religinė ortodoksija. Ne aklai perimti, o modifikuoti ir pritaikyti

dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą — esminis induizmo

reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo jų

panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmo reformatoriai,

tarp savo tautiečių propagavo universalią žmoniškumo pasaulėžiūrą, kurios

pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senosios indų filosofijos postulatai.

Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti ne slopinti, o stiprinti

nacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsianti padaryti dėl to, kad savo

šaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštą kitokia forma ją turėję ir

senovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros esmę ir derą prisiminti

atgyjančiai tautai. Šia prasme Vydūnas irgi buvo savotiškas reformatorius,

stengęsis išugdyti neortodoksinį religingų tautiečių požiūrį į jų

išpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiems tautiečiams atsižadėti

jų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės, Vydūnas siekė jų sąmonėje

formuoti supratimą, kad šios religijos, kaip ir visos kitos religijos, turi

būti traktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijai

priimtinos teistinės pasaulėžiūros išreiškimo fformų.

Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų analogijos turi ne tik tipologinį,

bet ir genetinį artimumą — tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruoju

šaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jos

sluoksnį, kuris vienija visas jos sistemas, o vieną konkrečią iš tų sistemų

ir jos reikšmingiausius paminklus.

Induizmo reformatoriai buvo vienos iš aštuonių viduramžiais susiformavusių

filosofinių idealistinių sistemų — vedantos, sudariusios filosofinį

induizmo pagrindą, sekėjai. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie

naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas

idėjas. Pagrindiniai iš tų šaltinių — vedos (keturios XII—VII a. p. m. e.

sukurtos šventosios knygos), filosofiniai vediškosios mitologijos

komentarai — upanišados, kurių idėjas savo Vedanta-sutrose pirmasis

sistemingai išdėstė filosofas Badarajana (III—IV a.). Kartu su pačiomis

upanišadomis tas sutras vėliau komentavo ir jų idėjas vystė eilė žymių šios

sistemos filosofų. Ryškiausi iš jų — VIII a. gyvenęs grynojo idealistinio

monizmo (advaitos) koncepciją sukūręs Šankara, XI—XII a. mąstytojas

Ramanudžia, sukūręs riboto idealistinio monizmo (višišta advaitos)

koncepciją bei dialektinio dualizmo (dvaitos) koncepcijos kūrėjas Madva

(XIII a.). Dar vienas ypač populiarus vedantizmo idėjų šaltinis — III a. p.

m. e. sukurta į „Mahabharatos“ epą įėjusi filosofinė poema „Ba-gavadgita“.

Kiekvieno XIX—XX a. veikusio induizmo reformatoriaus filosofija iš esmės

yra sava minėtuose šaltiniuose išdėstytų vedantos postulatų interpretacija,

orientuota į filosofinį, didžiąja dalimi etinį, nacionalinio judėjimo

prasmės ir uždavinių pagrindimą. Labiausiai šiam pagrindimui buvo

eksploatuojamos „Bagavadgitos“ idėjos.

Naujai ttraktuojamą vedantą jos interpretatoriai vadindavo kas neovedanta

(S. Vivekananda), kas integraline vedantą (A. Gošas) ir pan.

Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su

vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių

santykiui su šiais šaltiniais. Kad Vydūnas savo filosofinius „regesius

šviesino“, daugiausia remdamasis pagrindiniais klasikinės vedantos

šaltiniais, ne kartą yra nurodęs pats. O ypatingą „Bagavadgitos“ reikšmę

Vydūno filosofinėje biografijoje rodo tas faktas, kad ją jis išvertė į

lietuvių kalbą. Iš trijų minėtų vedantos krypčių — advaitos, višišta

advaitos ir dvaitos — Vydūno filosofija artimesnė Ramanudžios sukurtai,

taip pat „Bagavadgitos“ pagrindą sudarančiai, višišta advaitai (ribotam

monizmui), kuri, postuluodama vieningą dvasinę būtį, neneigia pasaulio

realumo. Ja remdamasis, Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulis

esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Tasai absoliutas esąs ne tik

amžinas ir nekintamas, kaip Šankaros advaitos koncepcijoje, bet ir galįs

keistis, pasireikšti erdvėje ir laike vykstančiu pasaulio tapsmu —

involiucija. Evoliucija paneigianti involiuciją, pasaulio objektus

laipsniškai grąžinanti į absoliutą. Involiucija ir evoliucija sudarančios

amžinai besisukantį būties ratą, kuriame yra ne tik kraštutinės absoliuto

būsenos, bet ir daugybė kitų realybės tarpsnių, pasižyminčių nevienodu

būties (sąmonės) ir nebūties (nesąmoningumo) santykiu.

Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Iš

nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta

į žinomąją vienybę“ 7 . Šita „sapnuotoji daugybė“— tai tarsi absoliuto

žaismas, iliuzija, kaip aiškinama vedantoje. Pasiektos evoliucijos pakopos

yra ne kas kita kaip skirtingu sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiu

pasižymintys realybės tarpsniai, kurie pasiskirstę į 4 reiškinių pasaulio

ir 3 dvasios sferas. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios

gamtos (prakriti), augalinės gyvybės (pranos), gyvuliškojo veiklumo bei

geismų (kamos) ir žmoguje besireiškiančio proto (kama-mano) sferos. Dvasios

sričiai — visagalybės, išminties, meilės (atma-budhi-mano) sferos. Tos

septynios sferos, sudarančios visatą, reiškiasi ir žmoguje, kurį Vydūnas

traktuoja kaip tos visatos modelį — mikrokosmą. Žmogus kartu esąs ir

aukščiausia pakopa pasaulio evoliucijoje. Pati žmoniškumo esmė (atma-budhi-

mano atmaina) jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso

grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis

— kūnas (negyvoji gamta — prakriti), gyvybė (prana), instinktai (karna),

protas (kamamanas) — yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė

esmė matosi iš žmogaus savimonės (ašainės sąmonės), (toji savimonė — jau

paties dvasinio absoliuto savimonės apraiška), išmintingumo, intuicijos,

dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti gėrį

ir grožį. Kas įeina į per tūkstantmečius susiformavusią socialinę žmogaus

prigimtį, Vydūnas, sekdamas vedanta, kildina iš metafiziškai suvokiamo

absoliuto, Žmogaus dvasinė esrata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją,

sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros

filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam

mąstytojui kullima palyginti su hėgeliškosios tiriados sintezės stadija.

Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su

pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo

procesą. Šiame, santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip

kultūros vertybes.

Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnas

neneigia ir daiktiškosios kultūros, t. y. civilizacijos, reikšmingumo,

tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis

kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui

gresia tikrosios, t. y. dvasinės, kultūros krize. Tokios krizės apraiškas

bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek filosofine,

tiek grožine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų

plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros auginimą ir

stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas — žmoniškumo, t. y. dvasinės

žmogaus esmės, stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės,

kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Toks esąs tiek atskiro

žmogaus, tiek tautos, tiek visos žmonijos uždavinys.

Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančiomis

kultūros sferomis, arba struktūrinėmis kultūros dalimis, Vydūnas laiko

mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti,

įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį, arba gamtos, pasaulį. Menu toji

žmoniškumo esmė įsikūnijanti, besimateriali-zuojanti kuriamuose objektuose

— meno kūriniuose, kuriuose ji tampanti ir jutiminio suvokimo objektu. Meno

kūrinys tuo tobulesnis, tuo visom prasmėm vertingesnis, kuo stipresnė,

galingesnė, grynesnė ir tauresnė kuriančiojo menininko dvasinė esmė, t. y.

žmoniškumas. Dorovė — ttarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo

esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t. y. gamtiškąja žmogaus dalimi,

parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje,

tiek sociume, žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės tesama tik ten, kur

žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Kur to vyravimo

nėra, nėra iš viso prasmės kalbėti nei apie dorovę, nei apie kultūrą.

Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas

teikia individualiam jo tobulėjimui, savo etinėje koncepcijoje, kuri yra

kultūros koncepcijos dalis, nusako esmines šio tobulėjimo gaires, t. y.

parodo, kaip žmogus turi įveikti gamtiškumo galias ir padaryti kuo

tvirtesnį ir laisvesnį savo tikrąjį aš, dvasinį savo pradą. Tos Vydūno

siūlomos gairės labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais,

ypač su „Bagavadgitoje“ pateikiamais tobulėjimo keliais — nesavanaudišku

veikimu (karma-joga), meile (bakti-joga), pažinimu (džnana-joga),

dvasingumo įtvirtinimu.

Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tau tai. Ją mąstytojas

laiko neleistina apeiti grandimi žmogaus kelyje į vienovę su visa žmonija

bei kosminiu universumu. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė,

suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai

sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios rryšiai. Būtent iš tų

ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsikristalizuoja specifiniai,

nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai atspindintys, besiakumuliuo-jantys

kalboje, kurią mąstytojas apibūdina arba kaip „tautos vėliavą“, arba kaip

savitą, nepakartojamą „žmoniškumo giesmę“. Mat kalbos savumai bei galimybės

juos kuo tobuliau išreikšti tiesiog genetiškai suaugę su žmogaus iš tautos

gautomis kūno, kraujo, psichikos, protavimo ir dvasingumo specifinėmis

savybėmis. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas

reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo

dorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su

savimi pačiu bei su pasauliu. Kai tie rryšiai ima nutrūkti nemažoje tautos

dalyje, atsiranda destrukcijos tiek tautos, tiek visos žmonijos kultūros

procese. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta

gyvenimiškąja empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia — ir jo

kultūrinės praktinės veiklos patosas, tautinės kultūros gaivintojo misijos

gilus suvokimas.

• ĮŠVADOS

Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos pateikėme labai

glaustai ir schematiškai. Skaitytojui pateikiami Vydūno veikalai atskleis

visą tos filosofijos subtilumą ir sugestyvumą. Reikia manyti, kad, patekę į

šiandieninio skaitytojo rankas, jie pagaliau ims atlikti tą misiją, kurią

pats autorius jiems skyrė —„tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir

gyvybingą sąmoningumą“ . Kitaip tariant, tie veikalai turėtų suvaidinti

reikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinio palikimo

klodą, bet ir tautai ugdantis žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės

kultūros pagrindą. Sugestyviau veikiančio mąstytojo, kaip Vydūnas, šiam

ugdymuisi tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

• Literatūros sąrašas

1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1969.— T. 10.— P. 312.

2 Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis.— 1928.— Nr. 1.— P. 4.

3 Vydūnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu // Atolas: LKF

metraštis.— Melburnas, 1954.— P. 144.

4 Vydūnas, Žmonijos kelias.— 2 leid,— Tilžė, 1914.— P. 29.