Žmogaus egzistencijos samprata

TURINYS

ĮVADAS 3

Žmogus gyvena, kad gyventų? 4

Gyvenimas – toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas. 5

Kūniškasis gyvenimas 7

Jausmų – geismų gyvenimas 8

Gyvenimo prasmė atsispindi ir žmogaus santykiuose su aplinka 9

Kiekvienas yra savo likimo kalvis 9

Vyksta amžina kova tarp mirties ir gyvybės 10

Egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu 11

IŠVADOS 12

LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS

Egzistencija prasideda vaisiaus užuomazga. Žmogaus egzistencija – veikla sprendžiant savo būties išlaikymą. Pirmiausia veikiama, kad užtektų maisto, aprangos, kad būstas patenkintų elementarius poreikius.

Tie trys dalykai (maistas apranga, būstas) yra mūsų ūkinės buities pagrindas. Pagrindinė sąlyga pakankamai buičiai susikurti – darbas. Jam reikia tinkamos ffizinės, intelektinės kompetecijos. Ji nelengvai įgyjama – praeina daug metų, kol pajėgiama dirbti, užsidirbti ir pragyventi. Mokymasis atima daug laiko, bet jo metu pasirengiama kurti prideramą buitį.

Bet kam viso to reikia? Ir ar reikia? Kokia iš tikrųjų yra žmogaus gyvenimo prasmė?Žmogus gyvena, kad gyventų?

“Senas žmogus kartais sako: kam aš dar ir begyvenu? Visiems toks žodis rodosi suprantamu. Senasis viso ko yra patyręs, visu kuo pasidžiaugęs, daug skausmo nukentėjęs, daug arba ir ne tai atlikęs, ko norėjęs, ir viso atgrisęs. Gyvenimas jjam yra nusekęs kaip koks seklus šaltinis. Ir atrodo tuščias, niekam nevertas.

Tačiau gyvenimas yra pilnas gyvybės, yra nuolatinė kaita, kupinas be perstojimo atplaukiančių naujienų. Gyvenimas yra toks gražus ir įvairus. Kam galėtų jis įgrysti? Bet seniems žmonėms jau nusibodęs. Jų kkūnas yra nusilpęs. Gyvenimas toks pat gražus, bet kūnas yra jau nebetinkamas visiems gyvenimo teikiamiems malonumams patirti ir gyvenimo grožiui pajausti. Kūnas jau atbukęs, suguręs, suglebęs.

Todėl ligonis, kuris nebesitiki pasveikti, skundžiasi, kodėl jis dar gyvena. Ir iš to skamba skausmas dėl amžiaus. Taip skundžiasi dažniausiai tie, kurie nevaldė savo geismų bei troškimų, kurie gyvenimą bandė, kaip ištroškusysis išgeria taurę ligi dugno. O po to gyvenimo taurėje neberasdami nei lašelio, sukulia ją su nekantrumu.

Bet yra dar ir tokių, kurie saikingai gyveno ir nors vistiek dūsavo, kam jie gyvena. Gyvenimas juos skaudžiai buvo prispaudęs. Visuomet, kad ir silpniausia viltis jiems sušvisdavo, gyvenimas tučtuojau ją užgesindavo. Kur tik jie kreipdavosi, visur juuuos sekė nelamės. Joks darbas jiems nesisekdavo, turtai nekamavo, o ir meilė jjiems niekuomet nešvietė į akis su savo palaima. Ir ne vien ilgus metus taip gyvenusieji, bet ir jaunųjų ne vienas su tokia patirtimi mano, kad neverta yra gyventi.”(Vydūnas IIIt.,1992, p.46)

Bet iš tikrųjų verta. Visi žmonės klausia, kam jie gyvena. Sveikiems ir laimingiems, tas klausimas iškyla netyčia.

Šis klausimas nėra naujas. Jis žmones kamuoja tiek metų, kiek metų šioje žemėje gyvena mąstantis žmogus. Ir ne vienas bandė ieškoti atsakymų į šį klausimą. Bet taip žmogaus egzistencijos prasmė ir nebuvo vienbalsiai ir ssutartinai apibūdinta. Žmogus gyvena, kad gyventų, gyveni dėl savęs.

Pasak Vydūno, žmogus visiškai priklauso nuo aplinkybių: nuo turtų ar jų stokos, nuo krašto, iš kurio jis kilęs, gyvena ir t. t. kokios aplinkybės, toks ir žmogaus gyvenimas. Žmogus pats nieko negali, kaip tik viską patirti ir džiaugtis arba liūdėti. Betgi žmogus yra gražesnis, gyvesnis, protingesnis ir jautresnis už visus gyvius. Taigi jis yra visos gamtos viršuje, tai rodos žmogus gyvena tam, kad ir toliau kokį gražų ir jautrų pavidalui sutverti.

Kai kurie tiki, kad gyvenimas esąs tik žmogaus pasimėgavimui. O gyvenimas pasikeičiąs, žmogui davus vis didesnį smagumą. Žmogus turįs teisę to iš gyvenimo reikalauti. Tačiau manant, kad gyvenimas tesąs tik žmogaus pasilinksminimui, ir taip elgiantis, gyvenimas virsta pragaru, nes žmonija tampa žvėrynu, kuriame kiekvienas kitą drasko norėdamas maitintis kito gyvybe. Taip išeina, kad nei vienam nebetenka ramiai ir palaimingai gyventi. Ir tokiu būdu verčia žmogų permąstyti savo gyvenimo prasmę ir tikslus.

Bet gyvenimo bujojimas reikalauja, kad vietoje svetimo naudos vaikymosi atsirastų pasiaukojimas dėl kito. T. y. kai žmogus pirmiau rūpinasi kitų gerove, o tik po to savo. Taip, pavyzdžiui daro mylinti motina. Ji iš pradžių rūpinasi, kad jos kūdikis būtų sotus, o tik tada žiūri, kaip savo alkį numalšinti.šeimoje greičiausiai atsiskleidžia, kkam žmogus gyvena, būtent kitų gerui ir labui. Ir nuo to pačiam žmogui yra geriau, padėdamas, rūpindamasis kitais jis jaučiasi laimingas.Gyvenimas – toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas.

”Nors kiek išsamiau susimąstęs apie savo gyvenimą, suvoki, kad jis yra apgaubtas kažkokia paslaptimi. Dažniausiai žmonės to nejaučia. Jiems gyvenimas yra toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas, jog jie dėl to net nesuka galvos.

Ir vis dėlto kiekvienas turėtų pajausti, koks nuostabus dalykas yra, kad jis turi savo esmę, kad jis yra save suvokianti esybė, nors ir negali sau pasakyti, kaip jis ja tapo: ar jis atsirado iš tėvų, ar iš savo kūno, ar apskritai jį reikėtų laikyti tikruoju žmogumi.

Bet, nors šiek tiek pamąstęs, jis visiškai aiškiai pamato, jog kaip žmogus jis vis dėlto yra kažkas kitas negu jo kūniškumas, jog jis negali būti kilęs iš jo, o išsilaiko jis todėl, kad yra kitokios rūšies negu daiktas.

Kad žmogaus gyvenimas yra paslaptis įrodo jau tai, jog žodis “gyvenimas” yra daugiareikšmis. Jį tariant, paprastai turime galvoje tik laiko eigą, kai reiškiasi gyvybės kupinas reiškinys. Atrodo, jog gyvenimu dar laikomos visokios patirtys ir atsitikimai.

Tik retai susimąstoma apie tai, kas tą gyvybės kupiną reiškinį sukėlė. Beveik nenumanoma. Žmogui tai yra tarsi nesuvokiamas dalykas. Kiek aiškiau būna tik kai kkalbama apie gyvenimą kaip sąmonę, kaip tai daro kai kurie mąstytojai. Bet, paklausus apie gyvenimo prasmę, žvilgsnis beveik visada krypsta tik į gyvenimo bėgsmą, į įvairius patyrimus, į supantį pasaulį ir įvairius atsitikimus bei savo paties apraiškas.” (Vydūnas IV t., 1994, p.163)

Pasak mąstytojo, stengiantis suprasti savo prasmę itin svarbu pažvelgti į visą gyvenimo pasaulį. Jame išryškėja nuolatinis vyksmas, nepertraukiamas tapsmas ir nykiams. Gyvybės kupini reiškiniai išauga iš vos pastebimų pradmenų, be paliovos keičiasi, atsinaujina , vysta, nunyksta ir ištirpsta. Visa tai pasakytume ir apie jutimais apčiuopiamą žmogų. Jis savo kūničkumu yra įtrauktas į šį tapsmą ir nykimas to rezultatas.

Bet yra labai svarbu niekada nepamiršti, kas sukelia šį nuotabų vyksmą. Juk tai negali būti dalykas, kylantis su reiškiniais ir su jais praeinantis. Tai turėtų būti bent jau suvokiama kaip dalykas, sukuriantis tuos reiškinius, kad jis galėtų apsireikšti, lyg tai būtų tikrasis gyvenimas.

”Kaip kažkas esmiška, jis priklauso kitai, negu erdvės ir laiko sąlygotų buities reiškinių sričiai, tuo tarpu pats gyvenimas pasirodo veikiąs iš anapus, iš erdvės ir laiko neapibrėžtų sričių.

Reikšmingų išvadų apie gyvenimo prasmę vis dėlto galima padaryti taip pat ir iš gyvybės kupinų reiškinių. Nuolatinis jų tapsmas ir nykimas tarsi rodo rungimąsi dėl pasaulio gyvybės gausinimo. Paslaptingasis gyvenimas skinasi čia

sau kelią lyg kylanti potvynis.

Atkreipęs dėmesį į kilimą, iš karto aiškiai supranti, jog gyvenimas pakyla iki įvairaus lygio. Todėl gyvybės pasulyje egzistuoja gyvenimo pakopos. Gyvenimas siekia pakilti.”(Vydūnas IV t.,1994, p.164)

Vadinasi, viso vyksmo gyvybės pasulyje prasmė būtų gyvenimo išplėtimas ir išryškinimas.

Anot Vydūno, gyvenimo prasmę galima suvokti žmogui apmąstant save. Greičiausiai jis pastebi gyvybę kaip veikiančią galią jau pačiose mažiausiuose medžiagos trupinėliuose, aiškiau ją pamato kaip kuriančią galią augmenijoje, o dar ryškiau – gyvūnijoje. Bet gyvūnuose, be kuriančiosios, jis pamato dar kkitą gyvybę, kaip tik tokią, kuri savo apsireiškimu pasitelkia gyvą formavimą. Gyvūnui užmigus lieka gyvasis kūniškumas. Gyvūnui pabudus, jo kūną tiesiog užlieja ir užvaldo gyvesnis gyvenimas.

Visiškai panašius potyrius jaučia žmogus. Bet, jam pabundant, jo kūniškumą užtvindanti gyvybė jau yra žymiai didesnė. Greičiausiai, kaip ir gyvūnas, jis pirmiausiai išgyvena malonumo ir nemalonumo būsenas, smagumą ir sielvartą, džiaugsmą ir skausmą, geidulį ir pasibjaurėjimą, drąsą ir neviltį. Bet virš to sklando minčių pasaulis su įvairiais jutimais, vaizdiniais, sąvokomis.

Ir visa tai žmogus žino. Vadinasi, jjis yra dar kažkas daugiau. Savo vidutiniškumu abi minėtas gyvenimo sritis jis persmelkia esmiškai, taip pat ir savo kūniškumą, jausdamas tai kaip savo savastį, kuri dažniausiai vadinama siela – dvasia i.r pasirodo esanti kūrybinė sąmonė.

Viską, ką jai pateikia jutimai, ji ssuvokia, viskam suteikia gyvybės ir abejose srityse (kūne ir mintyse) paverčia atitinkamu turiniu.

Daugumai žmonių jų esmė, jų sąmonė, gyvenimui bėgant, vis labiau suauga su žemesniosiomis gyvenimo sritimis. Ir šios tada ima dominuoti jų gyvenime. Bet čia išryškėja esminiai skirtumai.

Kai kuriems žmonėms kūniškasis gyvenimas yra svarbiausias dalykas. Tai aiškiai atsispindi ir jų veide. Kitus valdo nuotaikų gyvenimas su savo kaita, troškimais ir aistromis. Ir ti taip pat atsispindi jų veide. O vyraujantis minčių gvenimas suteiia veidui dar kitokią išraišką. Tai taip pat puikiai matyti. Bet, kur lemiantis dalykas yra dvasingumas, žmogaus esmiškumas, ten tai matyti dar aiškiai negu palaimingumas.

Turbūt nedvejodami sutiksime, jog žmogaus esmė jo asmenybei turėtų būti savrbiausias dalykas. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai tam tikru mastu išsipildytų jo ggyvenimo prasmė. Tik tada kiltų klausimas, kaip žmogaus esmiškumas užvaldo jo asmenybę?Kūniškasis gyvenimas

”Jeigu žmogaus gyvenime svarbu, kad vyrautų žmogaus esmiškumas, tai juk reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad žemose asmenybės gyvenimo srityse taip pat turi būti gyvenimo prasmė. Ir į tai būtina atsižvelgti. Pažmonškumas taip pat yra sudėtinė kūrybos tapsmo žmogaus gyvenimo dalis. Ir žmogus, kaip dvasinga būtybė, yra įpareigotas jame dalyvauti.

Kiekviename gyvame žmogiškame pavidale vyksta tas pats, ką veikiausiai galima matyti ir augale: augimas iš daigo, maisto vartojimas, syvų ssruvimas pamažu tobulėjančiu pavidalu, po to daigų formavimasis naujų reiškinių skleidimuisi, o šiame procese kaip stimulas būtinas dvilytiškumas.

Taip jau šioje pakopoje skleidžiasi gyevnimo prasmė. Čia itin svarbi aplinkybė, jog, sunaikinus augalų dalis, pavyzdžiui, nukirtus medžio šakas, nupjovus alyvos žiedus, gyvybė juose tiesiog ima kunkuliuoti.”(Vydūnas IV t.,1994, p.165)

Žmoguje tai ypač aiškiai matyti. Jaunystėje gyvybės procesas kūniškume jaučiamas labai gyvai ir stipriai. Juk, augant kūnui, žmogus vis labiau įsitraukia į čia – būtį.

Subrendus kūnui, susiformavę daigai sukelia visiškai naują potyrį. Priešinga lytis sukelia tiesiog troškimą sujungti su ja savo gyvenimą. Taip pat gali atsirasti naujas žmogaus pavidalas. Tad šioje srityje žmogaus gyvenimo prasmė išsipildo tokiu pačiu būdu kaip ir visame gyvajame pasaulyje.

Pritardama Vydūnui galiu pabrėžti, kad, taip pat čia išryškėja dalykas, primenantis atitinkamą vyksmą augmenijos bei gyvūnijos pasauliuose. Tokiais laikasi, kaip pavyzdžiui, per karus, sunaikinama daug žmonių gyvybių, su nesutramdoma jėga sustiprėja veržimasis gyventi lytinio instinkto forma, todėl dažni stebėtino nuosmūkio atvejai, tiesa, lytinį gyvenimą taip pat sužadina įvairūs nervų sistemą stimuliuojantys produktai, kaip alkoholis, nikotinas, tam tikri prieskoniai, taip pat ir mėsa. Vartojant augalinį maistą, ypaš vaisius, jis išlieka veikiau natūralus ir sveikas ir gali būti nulemtas iš vidaus.Jausmų – geismų gyvenimas

Visai kas kita, negu kūniškasis gyvenimas, yra jausmų – geismų ggyvenimas. Čia veržimasis gyevnti reiškiasi visiškai kitaip. Taip pat ir čia siekia įvykti įvairūs dalykai. Jau dėl daigų susidarymo kūniškume žmogaus sąmonė susikuria ypatingas būsenas. Tada jį apima ir labai stiprus malonumų troškimas. Jo patenkinimas žmogui įgyja prasmę, gal net jo gyvenimo rasmę, todėl jis visiškai eliminuoja netgi daigų formavimosi tikslą. Jis ima gyventi tik malonumų troškimais. Jo žmoniškumas tampa bejėgis. Taip būna su abiem lytimis. Ir tada kyla klausimas, ar gyvenimo prasmė dar ką nors reiškia.

Be dėl to, kas vyksta kūniškume ir ką jutimai duoda patirti žmogui, jausmų – geismų gyvenime vyksta dar daugiau dalykų. Mat žmogus su kūniškumo gyvenimu nori įgauti taip pat ir turtingesnį vidinį gyvenimą. Jis laiko tai, ką tokiu būdu pasiekia, gyvenimo kilimu, jo gyvenimo paaukštinimu. Dažnai ir atrodo, lyg taip ir būtų.

Pasak Vydūno, įvairių nervų sistemą stimuliuojančių produktų, kurie dirgina kūniškumą, vartojimas leidžia pasiekti daugiau ar mažiau gyvas vidines būsenas. Bet netrukus dėl kūniškumo paralyžiaus, sukelto alkoholio, nikotino, morfijaus bei kitų produktai, jos pavirsta kvaituliu, visiškai išstumiančiu žmogaus dvasingumą. Vadinasi, po trumpo pakilimo vidinis žmogaus gyvenimas ima staiga smukti. Toks gyvenimo pakilimas ir šioje srityje negali būti gyvenimo prasmė.

Šioje gyvenimo srityje ypatingą reikšmę turi dar vienas dalykas, apie kurį dažniausiai nesusimąstoma. Mat jausmų – ggeismų gyvenimas taip pat gauna stimulų iš subtilesnių pasaulio galių, kurios juslėmis nepagaunamos ir kūniškumo akivaizdžiai lyg ir neveikia. Jos pažadina nuotaikų gyvenimo įvairias būsenas, kurios kartais visiškai užvaldo žmogų ir nulemia visą jo gyvenimą. Tam tikrais laikotarpiais jos užtvindo net visą žmoniją.

Gana didelę reikšmę žmogui turi jo minčių gyvenimas. Juo žmogus visiškai sąmoningai priima skaidrias mintis, tai jo vidus nušvinta, jeigu jis suglobia suraizgytas mintis, tai jis savo vidų aptemdo ir sudrumsčia.Gyvenimo prasmė atsispindi ir žmogaus santykiuose su aplinka

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai turėtų bbūti esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį įnešti vis daugiau tikro, kilnaus žmoniškumo.

Tai darydamas, jis, aišku, laikytųsi gyvenimo įstatymų visose savo gyvenimo srityse. Jis visur leistų skleistis savo sveikam, tikram natūralumui, niekada nepasielgtų žiauriai, nesukeltų ir nepalaikytų jokių blogio išsikerojimų. Žmoniškumo esmė yra gerbti kūrybos vyksmą visose asmenybės srityse, persmelgti jas visas ir rūpintis jomis.

Gyvenimo prasmė turi atsispindėti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo darbuose. Kiekvienas daiktas, kurį žmogus suformuoja arba tai, ką jis panaudoja, turi kažką iš jo gyvumo. Bet aplinkai atiduodamas ne tik kūniškumas, į ją dvelkia taip pat ir nuotaikos gyvenimo kvėpavimas.

Visos jo vidinės būsenos pripildo jo aplinką lyg aromatas. O mintiškumas veikia lyg spinduliuojanti galia virš erdvės ir laiko. Bet iš anapus ir iš virš viso to lyg šviesa į būtį sklinda žmogaus esmė kaip sąmonė.Kiekvienas yra savo likimo kalvis

Egzistencinė filosofija atsisako orientuotis tik į grynają teoriją, o didelį dėmesį kreipia į konkretaus žmogaus „praktinę egzistenciją“; filosofinė teorija tampa gyvenimo praktikos organonu „prolegomenais“ harmoningai žmogaus egzistencijai „šiame“, anaiptol negharmoningame, netobulame pasaulyje. Pagaliau egzistencinei filosofijai būdinga dar ir tai, kad joje ddominuoja socoalinė ir antropologinė problematika, tuo tarpu visos kitos tradicinės filosofijos problemos (ontologinė, gnosiologinės) neturi savarankiškios reikšmės, nors jos ir neignoruojamos.

Egzistencialistinė žmogaus samprata remiasi tuo, kad jo esmė nėra iš anksto duota. Egzistuodamas žmogus pats save formuoja. Šiai koncepcijai pagrįsti daug dėmesio skiria Ž.P.Sartras. Jis primygtinai pabrėžia, jog „visiems ateistiniams egziatencialistams bendra tai, kad egzistencija yra laikoma ankstyvesnė už esmę“.

Toliau prancūzų filosofas mėgina paaiškinti šį teiginį: žmogus iš pradžių egzistuoja, pasirodo, pasireiškia pasaulyje ir tik po to jis apibrėžia ssave. „Žmogus yra tik tai, ką jis pats iš savęs daro. Tai yra pirmasis egzistencializmo principas“. Žmogus yra ne kas kita kaip nuosavas projektas.

Moralė – ne Dievo duoti įsakymai, ne proto kuriami visuotiniai, būtini dorovinaii dėsniai, o paties žmogaus pasirinktas kkelias. Žmogus, kaip save formuojantis subjektas pats atsako už savo poelgius. Bailys pats atsako už savo bailumą, nes „jis savo poelgiais pats save sutvėrė bailiu“.

”Ž.P.Sartro koncepcija skiriasi nuo religinės žmogaus sampratos. Religinė samprata sieja žmogų su Dievu. Religinis fatalizmas skelbia, jog žmogaus likimas Dievo rankose. Ž.P.Sartro koncepcija orientuoja žmogų į patį save. „Egzistencializmas- tai ne toks ateizmas, kuris eikvoja visas savo jėgas, kad įrodytų, jog Dievo nėra.

Atvirkščiai, jis skelbia, kad jei Dievas ir egzistuotų, tai nieko nepakeistų. Tai nereiškia, kad mes tikime Dievo egzistavimu – dalyko esmė ne jo egzistavimas. Žmogus turi save surasti ir įsitikinti, kad niekas negali jo išgelbėti nuo savęs paties, net ir paties Dievo tikras egzistavimas“. Žmogus, Ž.P.Sartro nuomone, negavo sielos iš Dievo ar kitų aantgamtinių jėgų. Mūsų psichikoje nėra nieko, ko anksčiau nebuvo mūsų veiksmuose. Mūsų psichika,mūsų veiksmų atžvilgiu yra panaši į švarų popieriaus lapą rašytojui.” (L.Gineitis,1997, p.196)

Ž.P.Sartras yra tos nuomonės, kad žmogaus kuriamas projektas, jo veiksmai nedeterminuoti. Ieškoti projekto pasirinkimo, veiksmų objektyvių priežasčių, sąlygų yra neleistinas reikalavimas. Žmogus betarpiškai, intuityviai suvokia projektą, įsijaučia į jį. Pastangos jį, t.y. projektą paaiškinti- nereikalingas jėgų įtempimas, kuris tik gali sukliudyti intuicijai, pradiniam išgyvenimui. „Taigi Sartro antropologinės koncepcijos kertinis akmuo yra nenutrūkstamai susiję vienas su kitu indeterminizmas iir iracionlumas“. (L.Gineitis,1997, p.199)

Ž.P.Sartro antropologinė koncepcija remiasi M.Heideggeriu. Vokiečių egzistencialistas aiškino, jog žmogus yra galimybė, projektas. žmogus laisvai kuria save kaip vieniša, pamesta būtybė, kuria ne racionaliai, o iracionaliame „atvirume“.Vyksta amžina kova tarp mirties ir gyvybės

”Mirtis – žmogaus individo būties Žemėje pabaiga. Jos priežastis – organizmo suirimas dėl įvairiausių priežasčių (ligos, senatvė ir kt.). ji sukrečia artimuosius, nes jų aplinkoje dingsta daugeliui pažįstamas žmogus.

Žmogaus mirtis panaši į kiekvieno organizmo baigtį. Skirtumas tas, kad nutrūksta jo geri darbai palikuonims ar blogi darbai nukentėjusiems, kad po mirties dar ilgai gyvenama žmonių atmintyje, sukurtuose darbuose, gininėje, o kai kas prisimenama ir tautoje ar pasaulyje. Šiame pasaulyje gyvenama ne amžinai. Bet kas iš to mirusiems? Mes naudojamės jų palikimu, o ką jiems duodame?”(L.Jovaiša,1998,p.26) Kažin, ar tai beprasmiški klausimai. Kyla klausimas, ar gyvenimas individui yra beprasmis, ar neprasminga mirtis? Viena aišku: mirtis yra egzistencijos naikintoja. Netekę artimo žmogaus, pajuntame egzistencijos ir gyvenimo beprasmybę.

Mirties žmogus žmogus negali įveikti. Todėl kai kas jos bijo, kai kas jos nevengia, kai kas jos ieško, nusižudo.visi šie atvejai yra ydingi. Kai duota gyventi, reikia pirmiausiai gyventi, reikia gyventi dėl paties gyvenimo, po to – dėl kitų ir galiausiai – dėl savęs. Mokslas teigia, kad niekas neišnyksta, tik viskas šioje žemėje kkeičiasi. Mirtis – tik organinės medžiagos pakeitimas.

Kaip pasakytu L.Jovaiša, visatos struktūroje gyvybė – ypatingas elementas. Ji egzistuoja tik esant kitam, kito sąskaita, panaudodama kitą, naikindama kitą. Gyvybė grobuoniška. Augalas apiplėšia žemę, augalą drasko gyvulys, žmogus naikina, valgo augalus ir gyvulius. Gyvybė viską sunaikintų, jeigu jos veikimo nesutrukdytų mirtis.Egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu

Egzistencinis filosofavimas radikaliai kelia autentiško egzistavimo reikalavimą. Egzistencialistai atskleidžia jo tikrąjį Aš kaip laisvę ir kaip galimybę.

”Autentiškos būties – galimybės reikalavimas atskleidžia svarbiausius praktinius etinius siekius. Žmogus yra pažadinamas iš kasdienio buvimo pasaulyje savimiršos ir susiduria su savo, kaip laisvos egzistencijos, atsakomybe. Jis įstumiamas į rūpestį, baimę, net neviltį savo buvimo absurdiškumu, neišvengiamos nesėkmės ir mirties akivaizdoje. Perplėšia kasdienybės, vartotojiškos mąstysenos ir kasdienos išsiblaškymo miglą, slepiančią egzistenciją. Egzistencialistai negailestingai iškelia į pirmąjį planą žmogaus būties prasmės problematiką. Baigtinume, įmestieji į pasaulį ir faktiškume, žmogus patiria save kaip laisvę ir galimybę.

Tiesa, ši prasmės problematika interpretuojama įvairiai. Kierkiagorui vienintelis galimas būdas įveikti neviltį yra egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu. Lygiai taip pat Marceliui tikroji egzistencija yra dalyvavimas Dieviškoje būtyje mylint, tikint ir būnant ištikimam. Jasperso požiūriu, ribinės situacijos ir mirtis, kaip galutinis žlugimas, yra Dievo šifrai, kurių reikšmę turime išsiaiškinti. Sartras ir Kamiu atmeta Dievą, kaip galutinį prasmės pagrindą. Tuo jjie pripažįsta visišką egzistencijos absurdiškumą, kuriam žmogus turi atsispirti ir kuriame turi ištverti. ” (A. Azenbacheris,1992, p.57)IŠVADOS

Daugelio apmąstymų apie žmogaus prasmę šioje žemėje pagrindas yra toks pats, tik kitais žodžiais pasakytas: gyvenimo prasmė esanti pasiekti kuo geriausią tvarką, kurioje kiekvienam būtų kuo geriau gyventi.

Gyvenimas nėra toks turtingas, kad galėtų žmogui kažin ko duoti. Priešingai, žmogus savo esybėje yra gyvenimo didybė. Žmogus jame yra didžiausias veiksnys, turintis daugybę lobių, grožybių ir sumanymų. Tam žmogus gyvena. Tą reikia gerai išmanyti ir todėl geria apmąstyti. Jauniems tam kaip ir geriausias laikas. Kai tau iškyla klausimas, kam aš gyvenu, geriau jį perfrazuoti į kiek kitokį klausimą, kuo aš praturtinau savo gyveimą.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. AZENBACHERIS A.” Filosofijos įvadas”. Vilnius ” Katalikų pasaulis” 1992m., psl.: 56-58 , versta iš Vokiečių kalbos.

2. GINEITIS Leonas. ”Būties vienovė”. Vilnius ”Pradai” 1997m., psl.: 193 – 207 . ISBN 9986-776-47-3

3. JOVAIŠA Leonas. ”Apie mūsų būtį” Vilnius ”Agora”1998m., psl.:23 – 29. ISBN 9986-633-23-0

4. VYDŪNAS.“Raštai“ t.III. Vilnius „Mintis“1992m., psl.: 46 – 50. ISBN 5-417-00574-6

5. VYDŪNAS. ”Raštai”, t. IV Vilnius „Mintis“ 1994m., psl.: 163 – 173. ISBN 5-417-00688-2

6. ZACHSAS I. „Katalikybė ir egzistencializmas“. Vilnius „Mintis“1983m. psl.: 66-69; 110-111.