ŽMOGAUS PASAULIS IR EGZISTENCINIS MĄSTYMAS

TURINYS

ĮVADAS …………………………2

ŽMOGAUS PASAULIS IR EGZISTENCINIS MĄSTYMAS…………………3

KAS YRA BŪTI ŽMOGUMI (pagal S.Kierkegaard’o “Laukų lelija ir padangių paukštis)…..4

AUTENTIŠKA IR NEAUTENTIŠKA EGZISTENCIJA……………………7

IŠVADOS…………………………8

LITERATŪRA…………………………9

ĮVADAS

Ar mums yra tekę susimąstyti kodėl egzistuojame? Turbūt esame apie tai galvoję, svarstę, kam iš viso mums yra duotas šis gyvenimas, kokia jo prasmė. Ne kartą mąstėme apie save patį ir ne kartą esame pasijutę visiškai vieniši žmonių minioje, kuomet jautėmės nesuprasti ir ilgėjomės visai kitokio gyvenimo. Tai – egzistencinės būsenos ir problemos, kurioms daugiausiai dėmesio skyrė tie filosofai, kuriems, kaip sako ppats žodis, rūpėjo žmogaus egzistencija, – ne daiktų, augalų ar gyvūnų buvimas, o būtent žmogaus, mano ir jūsų, būtis.

S. Kierkegaard’as, M.Heideggeris, J.P. Sartre’as – tai trys didieji filosofai egzistencialistai.

M. Heideggerio esminis klausimas: “ Kodėl iš viso kas nors egzistuoja, kodėl nėra taip, kad niekas neegzistuotų?” Įdomu tai, kad Heideggerį žmogiškoji egzistencija domino tik kaip vartai į egzistencijos kaip visumos pažinimą.

J.P. Sartre’as teigė, kad “egzistencija yra pirmesnė už esmę”. Paprasčiausiai žmogus iš pradžių egzistuoja, susipažįsta su aplinka, pasineria į jį supantį ppasaulį, o tik paskui apibrėžia pats save.

Savo darbe plačiau apžvelgsiu S. Kiergegaard’o, egzistencializmo “tėvo”, požiūrį į tikrovę, religiją, žmogų ir jo būtį. Trumpai aptarsiu filosofo išskiriamas estetinę, etinę ir religinę egzistencijas. Tai darysiu remdamasi S.Kierkegaard’o knyga “Laukų lelija ir ppadangių paukštis”.

Taip pat naudosiuosi ir kitomis knygomis, kurios man padės geriau atskleisti nagrinėjamą temą (knygų sąrašas pateiktas referato pabaigoje).

ŽMOGAUS PASAULIS IR EGZISTENCINIS MĄSTYMAS

Visai kitaip, nei kitos filosofijų kryptys, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistencinių pažiūrų mąstytojus vienijo tai, jog jie kėlė panašius klausimus, panašiai suprato žmonijos vietą pasaulyje. Galima teigti, kad egzistencializmas – maišto filosofija, kurios dėmesio centre – individo ir egzistencijos problemos.

Filosofai egzistencialistai teigė, kad žmogaus asmenybė, individualybė prieštarauja pasauliui, visuomenei bei jų mąstymo stereotipams: “S.Kierkegaard’as kritikavo savo meto Danijos valstybinę Bažnyčią. M.Heideggeris manė, kad didžioji Vakarų filosofijos dalis iki šiol kėlė visai ne tuos tikslus. J.P. Sartre’as troško išlipti iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių sukurdamas naują žmogaus ir jo galimybių sampratą.”1 Jie visi trys buvo savotiški maištininkai, savaip sprendžiantys egzistencijos problemas.

Egzistencialistai sprendė, pasak jų, aktualiausias žmonijos problemas. Jų tikslas buvo atskleisti gyvenimo iliuzijiškumą, raginti žmones pajusti atsakomybę už save patį ir pasaulį. Egzistenciniam mąstymui būdingos ne tik laisvės, individualybės, atsakomybės sąvokos, bet ir mirties, kaltės, nevilties bei susvetimėjimo. Kodėl? Žmogaus egzistencijos samprata niekada negali būti atskirta nuo mirties sampratos. Filosofai egzistencialistai nepabijojo išryškinti tragiškuosius žmogaus egzistencijos aspektus ir svarstyti tas temas, kurias kiti filosofai aplenkdavo.

Egzistencialistams būdinga tai, kad jie žiūri į pasaulį ne ššaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena, ieško prasmės, kelia būties klausimus: “Jei žmoguje nebūtų jokios amžinosios sąmonės, jei visko pagrindas būtų tik laukinė judinančioji galia, kuri raitydamasi tamsiose aistrose, sukurtų visa, kas didu ir kas nereikšminga, jei už visko slėptųsi bekraštė, niekad nepasotinama tuštuma, kas būtų gyvenimas, jei ne nusivylimas?”2

KAS YRA BŪTI ŽMOGUMI

(remiantis S.Kierkegaard’o Laukų lelija ir padangių paukštis)

Iš pradžių girdint klausimą “Kas yra būti žmogumi?” iš karto peršasi mintis, kad bus šnekama apie žmogų, kad šis yra antropologijos pradžia ir pagrindas. Šiandieniniam žmogui, manau, nė nekyla mintis dėti kirtį ne ant žodžio žmogus, o ant žodžio būti. S.Kierkegaard’as mąsto atvirkščiai. Šiame klausime jam yra visiškai nesvarbus žmogus, o tik jo buvimas. Filosofas neklausia “Kas yra žmogus?”, kaip klausė Kantas, jis klausia “Kas yra būti žmogumi?”, kaip egzistencinės filosofijos pradininkas.

S.Kierkegaard’as – išskirtinis filosofas visoje Vakarų filosofijos tradicijoje. Jei šią tradiciją suprasime kaip graikų – vokiečių filosofiją, prasidedančią nuo Sokrato ir pasibaigiančią G.Hėgeliu, tai danų mąstytoją S.Kierkegaard’ą reikėtų vadinti priešingai – antifilosofu. Šio mąstytojo filosofija yra tam tikra prieštara tradicinei filosofijai, tam tikras iššūkis iki tol vyravusiam racionalistiniam mąstymui.

S.Kierkegaard’o idėja paradoksali: jis kviečia gyventi, mesti visas bergždžias kalbas, knygas į šoną ir gyventi, tačiau pats kalba, pats rašo knygas iir siūlo jas skaityti kitiems. Autoriui neišvengiamas racionalistinis mąstymas, kalbos visuotinumas, nors kalbama apie tai, kas neišsakoma. Jis nori pasakyti, nori pažadinti tylą, nori pasakyti tylą. Štai čia ir atsiranda paradoksas – tylos pasakyti neįmanoma, galima tik kalbėti apie tylą. Autorius kviečia “patirti tai, kas mūsų, šiuolaikinių žmonių gyvenimą persmelkia iki pat pamatų ir ko kaip tik dėl šios priežasties jau nebejaučiame – patirti tą sukrečiantį faktą, jog, patys to nesuvokdami gyvename ne tikrovėje, o “grynųjų galimybių” – vaizduotės, prisiminimų, vilčių, technikos bei masinės komunikacijos abstrakcijų pasaulyje. Būtent, patirti, o ne vien abstrakčiai apie jį samprotauti, t.y. išgyventi kaip tikrovę.”3 Šitas “kaip tikrovę” neįmanomas tikrovėje, nes ji vienintelė ir nepakartojama. Jai būdingas vienkartinumas ir būtinumas.

S.Kierkegaard’as kviečia gyventi tikrovėje, gyventi ir patirti šiame pasaulyje, tuo pačiu metu kai visa Vakarų filosofijos tradicija kvietė išaukštinti kitą tikrovę, kitą – amžiną – pasaulį. Kas anksčiau buvo laikoma tikra, šio autoriaus filosofijoje virsta fikcija, tai, ko nereikia siekti, o tai, kas anksčiau buvo laikoma trūkumu ir niekinama, S.Kierkegaard’o yra išaukštinama ir teigiama.

Knygoje “Laukų lelija ir padangių paukštis” autorius moko, kviečia prisiminti tai, kas žmonių knibždėlynėje yra užmiršta: kas yra būti žmogumi. Ir šį kartą filosofas kviečia mokytis iš paukščio ir lelijos tylėjimo, klusnumo ir ddžiaugsmo: ”Mokykimės iš paukščio ir lelijos kaip mokytojų tylėjimo arba tylėti. Nes, kas be ko, kalba žmogus yra iškilesnis už gyvulį, ir – jeigu jau kas nors taip norėtų – už leliją juo labiau. Bet kad kalbėti yra pranašumas, dar visai nereiškia, kad sugebėti tylėti nėra menas ar kad tai menkas, priešingai – kaip tik dėl to, kad žmogus gali kalbėti, gebėjimas tylėti yra menas, ir kaip tik dėl to, kad šiuo pranašumu jis taip lengvai susigundo, gebėjimas tylėti – didelis menas. O šito žmogus gali išmokti iš tyliųjų mokytųjų: iš paukščio ir lelijos.”4

Knyga pradedama malda, romantiška ir poetiška malda. Visa knyga parašyta tokiu stiliumi. Tačiau, žvelgiant tik taip paviršutiniškai, daugių daugiausia ką galima gauti yra “sielos nektaras”. Žmogus vidujai džiaugiasi girdėdamas tokius mielus ausiai žodžius, kuriuos kužda S.Kierkegaard’as. Švelniai nuslystant paviršiumi matomas tik poetinis, romantiškasis teksto klodas, nė neįtariant, kad už šių žodžių slepiasi rimta filosofinė koncepcija, rimtas, kruopštus ir ilgas autoriaus minties darbas.

S.Kierkegaard’o filosofinėje koncepcijoje galima sąlyginai išskirti kelias žmogaus egzistencijos pakopas: estetinę, etinę ir religinę. Kiekviena autoriaus meniška knyga išryškina tai etinę, tai estetinę ar religinę pakopą, arba dėmesį sutelkia ties perėjimu iš vienos pakopos į kitą.

“Kiekvienas žmogus, kad ir kokių menkų gabumų būtų,

kad ir kokią žemą padėtį gyvenime užimtų, turi natūralų poreikį susikurti sau pasaulėžiūrą, supratimą apie gyvenimo reikšmę ir tikslą. Tas, kas gyvena estetiškai, irgi tą daro. Visais laikais ir įvairiausiomis stadijomis vadovaujamasi posakiu: reikia mėgautis gyvenimu.”5 Estetikas, anot S.Kierkegaard’o, tai žmogus, valdomas aistrų, norų, troškimų ir malonumų. Tokio žmogaus gyvenimas yra visiškai valdomas likimo ir atsitiktinumų. Estetikas kaip smiltelė vėjo ir jūros nešama. Ji nesusimąsto kas ji tokia ir kur lekia. Ji tiesiog yra nešama.

“Su etika ginčytis neverta – ji ooperuoja grynomis kategorijomis. Ji nesiremia patyrimu, juokingiausiu iš visų juokingų dalykų, ir anaiptol nedaro žmogaus protingo, greičiau jau beprotį, jei jis nepažįsta nieko už ją aukštesnio. Etikoje nėra atsitiktinumo, ji nieko neišaiškina, ji nejuokauja dėl vertybių ir ant trapių didvyrio pečių užkrauna didžiulę atsakomybę.”6 Etinę pakopą pasiekęs žmogus renkasi. Likimo mechanizmas čia jau neveikia. Nors atsitiktinumai ir neišnyksta iš tokio žmogaus gyvenimo, tačiau jis jau nėra jų absoliučiai valdomas, jis sąmoningai renkasi.

Estetiko gyvenimas yra juslinis, etikas – priešingai – aatsisako šio juslinio pasaulio ir teigia anapusybę.

“Religija yra vienintelė jėga, galinti išgelbėti estetiką, kovojančią su etika.”7Pasiekęs religinę pakopą žmogus vėl grįžta prie kūniško pasaulio, tačiau jo sąmonėje išlieka ir anapusybės apmąstymas. Tikintis žmogus gyvena šitu kūnišku gyvenimu, tačiau pastarasis tturi savyje tą amžiną, transcendentinį pasaulį.

Šioje nagrinėjamoje knygoje susitelkiama ties aukščiausia – religine – egzistencijos pakopa.Tik toks žmogus, anot S.Kierkegaard’o iš tikrųjų būna. Tačiau koks yra tas žmogus? Dievinantis tylą, klusnumą ir džiaugsmą? “Ne”, – pasakytų filosofas, – “poetas irgi kalba apie šiuos dalykus ir juos aukština”. Tačiau “poeto egzistencija” dar nėra “tikėjimo riterio egzistencija”. Čia vis išlieka pavojus nuslysti paviršiumi. Tyla, klusnumas, džiaugsmas. Šaunu Siela net suvirpa. Tačiau S.Kierkegaard’ui to nepakanka. Autorius pats savo gyvenimą laiko poeto egzistencija. Jis pats niekaip “nepasiekia” tikrovės, niekaip į ją neįkrenta. S.Kierkegaard’ui svarbiausias dalykas nėra tyla, klusnumas, džiaugsmas. Svarbiausia šio mąstytojo filosofijoje yra – būti. S.Kierkegaard’as kalba apie patį buvimą. Apie gyvenimo aktą čia ir dabar, kai šioje akimirkoje susitelkia viskas. Bet to nnereikėtų painioti su estetine kontempliacija ar mistine patirtimi, kai žmogaus nelieka, jis ištirpsta pasaulyje. Ne. Čia greičiau priešingai – pats svarbiausias dalykas yra susitelkimas čia ir dabar. Gyvenimas tikrovėje, buvimas, intensyvi patirtis, o ne išsisklaidymas, užsimiršimas. Ne pasyvi, o aktyvi būsena. Tokią būseną gali pasiekti tik tikintis žmogus per tylą, klusnumą ir džiaugsmą.

Tačiau čia vėl skaitytojui lengva suklysti. Tikintis žmogus. Manau, kad daugelis šiuolaikinių žmonių supras jį kaip tikintį Dievu. S.Kierkegaard’as nekelia klausimų: “Kas yra Dievas?”, “Koks jis yra?”, ““Kokią religiją pasirinkti?”. Ne. Filosofui tikintis žmogus yra žmogus, gyvenantis tikrovėje. Žmogus tylėjimo, klusnumo ir džiaugsmo dėka susitelkęs čia ir dabar. Būnantis žmogus. Labai sunku išreikšti tai, ką S.Kierkegaard’as “turėjo galvoje”.Čia net netinka frazės “gyventi tikrovėje”, “patirti tikrovę”. S.Kierkegaard’as sako būti, vėliau egzistencialistai J.P.Sartre’as, A.Camus – egzistuoti. Geriausia būtų nieko nesakyti, nes žodžiais ta subjektyvi egzistencija, kuri taip rūpi autoriui, nėra išreiškiama.

AUTENTIŠKA IR NEAUTENTIŠKA EGZISTENCIJA

Žmogiškoji egzistencija šioje filosofijoje yra traktuojama kaip jungiamasis ryšys, siejantis anapus esančią būtį su kasdieniame gyvenime besisukinėjančio žmogaus pasauliu. Čia išsiskiria du skirtingi žmogaus egzistavimo būdai: tikrasis ir netikrasis. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas reiškia žmogaus sudaiktėjimą, kai kitus žmones ir save patį žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams tikslams pasiekti.Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo Aš praradimą.

Autentiška egzistencija – tai bandymas atgauti kasdienybėje prarastą žmogiškąją esmę, savo vidinę laisvę, išsivaduoti iš daiktiškojo pasaulio.

“Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, siaubą, virpulį, skausmą, kančią, neviltį, atsidūręs mirties akivaizdoje. Tokių išgyvenimų, kuriems egzistencijos filosofai teikia ne psichologinę, o metafizinę prasmę, metu žmogus praregi, jam atsiveria būties bedugnė, tai sukrečia jį ir padeda išsivaduoti iš vis labiau gramzdinančio jį kasdienių nereikšmingų rūpesčių liūno.”8

Egzistencializmo filosofija – tai filosofija, kuriai rūpi žmogaus Aš iir jo gyvenimas. Štai kodėl egzistencializmas paliko itin ryškų pėdsaką literatūroje: Dostojevskio, Kafkos, Beketo, Kamiu, Sartro kūriniai turi daug egzistencializmo bruožų.

Žmogaus problema egzistencinėje filosofijoje visada buvo ir bus. Šios krypties filosofai gvildena klausimus apie kaltę, neviltį, mirtį, kurie ir yra susiję su žmogaus egzistencija. Egzistenciniuose klausimuose: “Kokia mano gyvenimo prasmė?”, “Kuo galiu tikėti?” ir pan. taip pat glūdi filosofinio klausimo užuomazga. Neretai kelias i filosofiją prasideda kaip tik nuo egzistencinių klausimų. Iš pradžių žmogus klausia apie savo gyvenimo prasmę, bet neradęs jį tenkinančio atsakymo, atsigręžia į pasaulį, įsigilina į jo prigimtį, smelkiasi į jo transcendentinę būtį. Taip yra patenkama į filosofinio klausimo terpę.

IŠVADOS

Egzistencializmas – tai tokia filosofijos kryptis, kurios objektu tampa individo egzistencija. Individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis gali laisvai rinktis, todėl yra atsakingas už savo veiksmus.

Trys didieji filosofai egzistencialistai – S.Kierkegaard’as, M.Heideggeris, J.P.Sartre’as

savotiški maištininkai, kurie vienaip ar kitaip sprendė egzistencines problemas.

S.Kierkegaard’as išskyrė tris žmogiškosios egzistencijos tipus:

 Estetinė egzistencija, paprasta ir spontaniška.

 Etinė egzistencija. Pasak filosofo, žmogus privalo priešintis minios poveikiui.

 Religinė egzistencija – pati tobuliausia, grindžiama tikėjimu.

Priklausomai nuo to, į ką nukreipta žmogiškoji egzistencija – į kasdienybės pasaulį ar transcendentinę būtį, galima skirti du skirtingus žmogaus egzistavimo būdus – netikrąjį ir tikrąjį, t.y. neautentiška ir aautentiška egzistencija.

Visuomet egzistavo pastangos suprasti individualią žmogaus būtį. Šis noras ypatingai

sustiprėjo tuomet, kai žmonija galų gale suvokė, koks mažytis mūsų pasaulis visatos begalybėje.

LITERATŪRA

1. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX- XX a. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.-

Vilnius, 1974.

2.Kierkegardas.S. Baimė ir drebėjimas. – Vilnius, 1995.

3.Kierkegardas.S. Laukų lelija ir padangių paukštis. – Vilnius, 1997.

4.Nekrašas. E. Filosofijos įvadas. – Vilnius, 1993.

5.Nuo Kierkegoro iki Kamiu. – Vilnius, 1997.

6.Raeper.W. Smith.L. Po idėjų pasaulį. – Vilnius, 1996.