Žmogaus reikšmė pasaulyje
Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko.
„Nebandykite gyventi amžinai, jums nieko neišeis.“
B.ŠO
Kiekvieną kartą, kai aš pradedu mąstyti iš kur atsirado gyvybė, žmogus ir mūsų pasaulis, pradeda suktis galvą, juk kiek yra daug įvairių teorijų ir jeigu gilintis į kiekvieną, gerai apmąstyti kiekvienos priežastis, tai tos arba anos teorijos tikimybės yra vienodos.
Vieni tvirtina jog mūsų pasaulis buvo sukurtas Dievu. Iš pirmo Jis sukūrė žemę, vandenį, augalus, gyvulius : visas sąlygas kad žmogus galėtų gyventi elementariai. Bet nors aš ir esu tikintis žžmogus, niekada nesuprasiu kokiu būdu Jis sukūrė mus. Juk žmonės nuo senų laikų kūrė sau įvairius mitus ir dievus (pvz. Saulės, mėnulio, ugnies, žėmės, meilės dievai ir t.t.) ,gerbino juos. Ir iki šiol Dievas lieka mums Šventas, kiekvienoje valstybėje žmonės turi savo dievus ir garbina juos nuo sėnovės. didelis Dievų, religijų pliuralizmas. Bet aš manau, kad tikėjimas Dievu – tai toks grandis, kuris ryšia visą planetos žmoniją. Bet kiekviena tauta turi savo religijas ir Dievo teorijas. Ir vėl gi aš nnesuprantu, jeigu yra Dievas, tai kam gi sugalvoti skirtingas religijas, tikėjimo teorijas. Dievas yra vienas visiems, o budizmas, iudaizmas,krykščionybė arba kitos religijos – tai visiška nesamonė. Taip. Kiekviena religija turi savo papročius ir tradicijas, bet tuo metu – tai jau XXX amžiaus korektyvai.
Dievas turi 3 savybes:
• nepriežastinis, bet yra visa ko priežastis;
• būva amžinai;
• antlaikiškas, neegzistuoja laike.
Viskas, ką jis daro – gerai ir nieko nebereikia taisyti. Kyla klausimas, jei Dievas toks geras, kodėl jis sukūrė tokį netobulą pasaulį ir suteikė jam laikinumą? Dievas sutvėrė žemę ir įvedė žemėje laiką, nes žemiško laikinumo plotmėje atsiveria Dievo malonė, jo valia. Kurdamas žemišką pasaulį Dievas pasakė: aš gyvenu ne dėl savęs, aš gyvenu, kad savo gėriu pasidalinčiau su kitais. Žemiško pasaulio laikinumas – yra Dievo dovana, nes laikinume atsiveria unikalumas.
Žmogus pasaulyje užima ypatingą vietą – jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kūrė žmogų pagal analogiją su savim. Jis apdovanojo žmogų trimis savybėmis: dvasiškumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis žmogų išskyrė iš kitų ggyvūnų tarpo. Dievas paliek galimybę žmogui rinktis jo gyvenime tikslą. Savo tiksluose žmogus siekia laimės. Laimė laimei nelygu. Vieni laimę linkę sieti su malonumais. Kuo jų daugiau, tuo jaučiasi laimingesnis. Ištvirkėlis irgi laimingas. Malonumai nėra tikrosios laimės garantas. Kiti laimę įžvelgia moksle, žiniose. Laimę motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina jų žingeidumą. Gali turėti daug žinių, tačiau jei tavo žinios nukreiptos į blogį, o ne į gėri, tai laimes neatneš. Siekdami kažko, žmonės vykdo pasirinkimą. O pasirinkę tiki tuo pasirinkimu, vadinasi ppasirinkimas žmogų atveda i tikėjimą o tikėjimas suteikia žmogui tai, ko nesuteikia pažinimas tokiu būdu tikėjimas suteikia žmogui didžiausios laimes. Gyvenime neretai šalia geru žmogaus savybių pasireiškia ir blogosios – vagia, meluoja. Kur yra blogio šaltinis? Kodėl būdamas visagaliu Dievas įleido blogį? Blogio šaknų reikia ieškoti pačiame žmoguje, nes Dievas suteikė žmogui laisve rinktis. Jau Ieva ir Adomas pasirinko ne geriausius siekius, o kūniškus malonumus.
Todėl tikėjimas turi būti grįstas argumentais. Argumentai reikalingi įrodyti ir Dievo buvimą.
Dievo būvimo įrodymai:
Jei yra idėja, tai turi būti ir objektas. Apie nieką nieko sugalvoti negali; Sako, kad ne tikėjimas, o žinojimas priartina žmogų prie tikėjimo, o tikėjimas – prie Dievo.
Yra ir kita gyvenimo atsiradimo teorija, jog žmogus – galutinis bezdžionių brendimo etapas ir t.t.. Bet kila klausymas, iš kur gi atsirado gyvenimas. Mano nuomonė tokia – prieš daugėlį tūkstantmečių mūsų visatoi ar kosmose įvyko tam tikros cheminės reakcijos, kad atsirado žėmę, jau ne sakau apie tai kokiu būdu atsirado saulė – tai arčiausia žvaigždė, mėnulis, ir kitos planetos. Paprasčiausiai, visata – tai toks sudetingas cheminis organizmas, kad mums, žmonėms, neįmanoma sužinoti apie ją plačiau. Ir jeigu dabar gilintis į tokias smulkmėnas, tai man, kaip paprastam žmogui, labai lengva išeiti iš pproto. O kiek yra daug atvejų, kai tokiu būdu žmonės praranda protą. Kad viską tai mokinti reikia turėti didžiulę valią, norą ir, aišku, geras žinias.
Savo darbą aš pradėjau būtent šia tėma ( nuo žmogaus atsiradimo),nes manau tai yra būties pagrindas, apie ką ir bus mano referatas. XX amžiaus filosofijoje nei pasaulys, nei gamta, o žmogus tampa atskaičiavimo problema.
Dvidešimto amžiaus pabaiga daug kam kelia nerimą, išgąstį. Žmonija įbauginta hipotezių, pranašysčių, ekonominių nuosmukių, politinių sprendimų, gamtos stichijų ir t.t., visai užmiršo žodžius: meilė, tikėjimas, viltis, gyvenimas. Amžinas sukimasis buities rate žmones pavertė voveraitėmis, nežinančiomis kur skuba. Beprotiška konkurencinė kova atpratino juos nuo ramybės ir noro suvokti, kas jie yra ir dėl ko yra.
Žodis būtis yra iš tiesų labai abstraktus. Paprastai galėčiau apibūdinti, kad tai pasaulis, kurį mes suvokiame pirmiausia per jusles, po to protu ir galiausiai intuicija. Būtis neturi ribų, todėl būtybei sunku atrasti save nerealioje erdvėje.
Filosofija, keldama būties problemą, klausia: kas egzistuoja būtyje ir kaip egzistuoja. Būtis traktuojama labai įvairiai, bet iš esmės ji tapatinama su erdve ir laiku. Būtis yra tai, kas neatsiranda, ir tai kas neišnyksta! Senosios filosofijos atstovai žvelgė į pasaulį, o gal ir į būtį, kaip į kažką, kurio prigimtį reikėtų išsiaiškinti. Šiuolaikiniai filosofai apie bbūtį kalba kaip apie nepriklausomai nuo žmogaus ir nuo jo mąstymo egzistuojantį pasaulį. Taigi būtis suvokiama savaip ir vis kitaip. Bet viena aišku – būtyje reikia būti. Prieš keldami sunkiai suvokiamą problemą, turime išsiaiškinti, ko siekiame. Būtis neturi jokios gelmės, jokios struktūros, jokios substancijos. Ontologija (filosofinė būties teorija) mėgina ištirti būties buvimo būdus ir pakopas. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo ypatingas kategorijas, bet kiekvienas aukštesniosios pakopas pagrindas yra žemesnioji; organizmai kartu yra materialūs kūnai, ir sąmonės turėtojai, sielą turintys individai. Kuo aukštesnė pakopa, tuo didesnis laisvės laipsnis ir galimybė realizuoti aukštesnes vertybes. Tačiau būtis nepažintina ne tik atskiram žmogui, ji nepažintina visai žmonijai. Atsakyti negali ir filosofija. Visa tai yra dėl to, kad būtis neturi jokių sąlyčio taškų. Būdamas mirtinga ir ribota būtybė, žmogus niekada ir niekaip negali turėti reikalo su visiška nebūtimi ar absoliučia būtimi. Mirtingasis sako, kad būtis yra, nes joje būna būtybė. Atsiranda problema kaip būti ten, kur visiškas neaiškumas. Tuomet einama kur arčiausia, prie žmonių, turinčių jausmus, išgyvenimus, sąmonę. Taigi mirtingiesiems atsiveria buvimas tarp žmonių ir daiktų, kitaip tariant, kelias į būtį eina per egzistencijos analizę. Kuo daugiau pasaulio, tuo daugiau esmės. Apskritai filosofija nagrinėja ne faktus, o principus, ne tik tikrovę, o galimybę. Juk niekada
nebuvo ir nebus žmogaus būties grynu pavidalu. Išliks tik ontologinės orientacijos, nesvarbu, kokiame laike ir kokioje erdvėje bebūtumėm.
Klausimai apie žmogaus reikšmę įsiveržia į mūsų egzistenciją ir neišvengiamai iškyla. Ne žmogus kelia problemas, o atvirščiai – pats žmogus yra problema ir jo egzistencija yra problematiška. Žmogaus filosofija nesukuria žmogaus problemų. Ji tas problemas randa, jas kritiškai tyrinėja ir bando juoms duoti atsakymą. Ypač man svarbūs ir įdomūs du klausimai : „kas yra žmogus“ ir „mirties supratimas“.
Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas eesminis klausimas: “Koks gyvenimo tikslas? Kodėl žemiškasis gyvenimas nėra amžinas, kodėl jis artėja į mirtį? Ar mirtis tai mūsų gyvenimo tragiškumas, ar tai reiškia sielos nemirtingumą ir amžinybės būtinumą. Juk be amžinybės gyvenimas būtų beprasmiškas.
Deja surasti atsakymą į šį klausimą nėra taip lengva. Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jos varžosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą.
Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta tarp idėjų gausos ir nueina klaidingu keliu.
Šiame darbe būties klausimas nagrinėjamas remiantis tiek Rytų, ttiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.
Vėlyvojo stoicizmo atstovus – Seneką, Epiktetą, Marką, Aurelijų ir kitus – pirmiausia domino dvasinio žmogaus gyvenimo etinis tobulinimas. Gamtos pažinimo problemas, skirtingai negu jų pirmtakai, savo raštuose jie retai keldavo. Didelis dėmesys logikai įgalino jjuos sukurti gana uždarą sąvokų sistemą žmogaus dvasiniam pasauliui nusakyti. Stroikai ypač rūpinosi terminija, specialiai ją tyrinėjo, tikslindavo, papildydavo.
Epiktetas, kaip ir daugelis stroikų, laikosi dichotominio požiūrio į žmogų. Viena jo dalis – mirtingas kūnas (jį turinčios ir kitos gyvos būtybės), kuris, kaip ir bet koks išorinis gėris, nepriklausąs nuo mūsų. Aukštesnioji, dvasinė žmogaus dalis – siela. Jos atsiskirimas nuo kūno yra mirtis. Be sielos,šią dalį gali apibūdinti ir kitos sąvokos. Kūnui bei išoriniams dalykams Epiktetas kartais priešpriešina ne visą sielą, o tik jos svarbiausiąją, vadovaujančiąją, dalį – „vidinį vadovą“. Žmogaus vidus, iš kurio reikia pašalinti neigiamus afektus , netinkamus polinkius ir kuriame reikia ieškoti ramybės, nusakomas kitų gyvų būtybių žmogus dar skiriasi protu. Tai pagrindinės sąvokos, kurias paprastai vartoja Epiktetas, aanalizuodamas žmogaus dvasinį pasaulį.
Siela.Kas tu ?. Kūnas?. Protas, o gal kas nors daugiau. Ar žinai, kas esi, ar tik tariesi žinąs? Ir ar turi žinojimo esmę.
Užuot kėlę šiuos klausimus, mes švaistome savo brangų laiką, puoselėdami, puošdami ir naikindami kūną vien dėl jo paties. O gal yra ir kitas kelias?
Sielos, jos galios supratimas antikos mitologijoje, religijoje, literatūroje ir filosofijoje – sudetingas klausimas. Stroikai supranta sielą materialistiškai : jos medžiaga esanti „įkaitęs dvelkimas, pasklidęs po visą kūną“. Jau stroikų filosofinės mokyklos įkūrėjas Zenonas Kitijietis skurė aštuonias sielos dalis : vadovaujančiąją, penkis pojūčius, kalbėjimo ir giminės pratęsimo, kiekvienai iš šių dalių priskirdamas atitinkamą galią. Taip pat ir Epiktetui siela – medžiaga, kurios suskaidymas į elementus yra mirtis.
Nors jis niekur tiesiogiai nekalba apie sielos skirstymą i dalis (o kai kurių dalių, sakysime, kalbėjimo ir giminės pratęsimo, netgi nėra paminėjęs), tačiau aiškiai jo laikosi. Matyt, šiam praktinės gyvenimo filosofijos mokytojui toks teorinis skirstymas nebuvo svarbus. Užtat jis labai tiksliai nurodo tris svarbiausius sielos uždavinius (gar-sioji Epikteto triada) : linkti, siekti ir pritarti.
Sielai pirmiausia būdingas mąstymas ir protas. Ji viską vertina ir sprendžia. Būdama protinga, siela nepakenčia prieštaravimo: kol žmogus nesupranta, kad jis valdomas prieštaravimų gali eigtis neprideramai. Kiekvienai sielai iš prigimties būdinga tiesai pritarti, melą atmesti, neaiškiais atvejais — stisilaikyti. Tik protingumas įgalina sielą atlikti vieną iš savo trijų svarbiausių uždavinių — pritarti. Čia svarbu nepamiršti, kad pritarimą Epiktetas supranta kaip teorinį sprendimą, kuriam žmogus pritaria. Toks pritarimas yra žmogaus valioje: niekas pasaulyje negali priversti pritarti melui. Tai įgalina zmogų būti laisvą.
Kadangi svarbiausia sielos savybė yra ta, kad ji apdovanota protu, tai ir protas, panašiai kaip mąstymas, gali nusakyti žmogaus dvasią: “Tad žinok, kad jis (grožis) yra ten, kur ir tavo protas: ieškok jo tten, kur ir linkimo bei bodėjimosi, siekimo, bei vengimo. Juk būtent ten yra tavo savastis, o kūnpalaikis iš prigimties tėra molis“. Dievų duotas protas padaro žmogų Iygų su jais. Tai ir yra žmogaus didybė: ,,Argi nežinai, kokia menka dalelytė esi prieš visatą. Tai liečia kūną, o protu tu nei blogesnis, nei menkesnis už dievus“,—sako Epiktetas.
Taigi protas yra dieviškasis pradas zmoguje. Kaip tik jame reikia ieškoti ir gėrio esaties. Be žmogaus, visos kitos būtybės neturinčios proto. Jei jos ir naudojasi vaiz-diniais, tai supratimo apie šitą naudojimąsi neturi jokio, todėl joms ir netaikomos tokios sąvokos, kaip gėris, laimė, nelaimė. Tokios būtybės gimusios tarnauti žmogui.
Protas iš prigimties esąs tobulas, švarus. Bet toks jis išlieka tik tada, kai yra lavinamas, kai juo rūpinamasi bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Žmogui nėra tinkamesnio užsiėmimo už proto lavinimą. O užleisti protą esąs ne mažesnis nusikaltimas, kaip padegti Kapitolijų ar užmušti tevą. Todėl ir filosofo veiklos medžiaga — protas, o uždavinys — turėti teisingą protą, t. y. tokį, kokį jį turi dievai.
Platonas – tai antikos idealistas. Sukūrė idėjų teoriją – kuo protingesnis žmogus, tuo didesni blogį gali pagimdyti.
Platonas žmogaus proto nelaikė doros šaltiniu. “Medžiagiškumas, nauda, pražudo protą. Doros ir moralės reikia ieškoti idėjų pasaulyje. Gražių daiktų nelieka, oo grožio idėja – lieka. Idėjų pasaulis – tobulų reiškinių pasaulis. Idėjų pasaulyje akivaizdus hierarchiškumas – idėjų idėja – gėris” – taip manė filosofas.
Platono valstybės modelis buvo toks:
Tai valstybė, kuri užtikrins normalų darbo pasidalijimą pagal žmonių prigimtinius sugebėjimus:
1.Valstiečių;
2.Kariūnų;
3.Išminčių – valdovų;
Aristotelis manė kitaip – žmonių tikslas – prasmingai gyventi. Prasmė – pasijusti laimingu. 3 laimės rūšys:
1.Malonumų, pramogų;
2.Laisvo ir atsakingo gyvenimo;
3.Išminčiaus.
Aš manau,kad žmogaus kelias į laimę gali būti stichiškas, nesąmoningas, aklas. Aklumą sąlygoja mąstymo kraštutinumai. Žmogus žengia žingsnį laimės link, jei elgiasi protingai, visame su saiku, nes saikas padeda žmogui harmonizuotis, palaikyti normalius santykius su žmonėmis.
„Ne išlaidūs, ne šykštūs – o dosnūs; Ne išdidūs, ne nusižeminę – o orūs“.
Žmogui būdingas noras gyventi amžinai ir laimingai. Ir tai visai natūralu, kadangi iš prigimties būtybė – amžina ir laiminga. Tačiau dabartiniame sąlygotame būvyje ji kovoja su besikartojančiu gimimu ir mirtimi, todėl nepasiekia nei laimės nei nemirtingumo.
Vienas naujausių norų, kurie gimė žmogui – keliauti į kitas planetas – irgi visai natūralus. Tokia kelionė nepaprastai vilioja ir jaudina, kadangi materialiame ir dvasiniame danguje gausu planetų, kurioms būdingos labai skirtingos savybės ir kuriose gyvena įvairios gyvosios esybės. Kiekvienas, kuris pasiekia laisvę dvasinėse planetose, neprivalo grįžti į tą nelaimingą šalį, kur gimstama, senstama,
sergama ir mirštama. Šiuo metu žmonija eina klystkeliais paskui aklus lyderius, kurie nežino, kad vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save ir atkurti prarastąjį ryšį su Aukščiausiąja Esybe. Kiekvieno žmogaus pareiga – suvokti savo prigimtinį santykį su Aukščiausiąja Būtybe. Jeigu mums tai pavyks, gyvenimas bus nugyventas sėkmingai.
Mes gimėme ne tam, kad spręstume ekonomines problemas, balansuodami ant netvirto pagrindo, priešingai, mūsų pareiga – rasti sprendimą svarbiausioms gamtoms dėsnių sąlygojamoms būties problemoms. Be dvasinio judėjimo sustoja civilizacijos raida. Siela verčia judėti kūną, oo gyvas kūnas – pasaulį. Mums svarbiausia kūnas, o juk mes nieko nežinome apie dvasią, kuri verčia jį judėti. Be dvasios kūnas nejuda, o kitaip sakant, yra negyvas.
Mes, norėdami pasiekti aukščiausią egzistenciją, turime išsivaduoti nuo visko, kas materialu. Atsisakyti materialios veiklos tegalime veikdami dvasiškai, o ne pasiduodami materialiai inercijai. Materiali inercija – tai negatyvi materialaus veiksmo pusė, o dvasinis veiksmas ne tik atmeta materialų veiksmą, bet ir žadina mus tikrajam gyvenimui. Mes turime siekti amžino gyvenimo, arba dvasinės būties Absoliute.
Teisingai ssuvokti, kas mes esame, trukdo dulkių sluoksnis ant mūsų proto veidrodžio. Apdulkėjusiame veidrodyje savęs nepamatysi, bet jeigu veidrodis švariai nuvalomas, jame galima pamatyti savo atvaizdą. Taigi meditacija yra būdas apvalyti širdį. Reikia suvaldyti jutimus. Jie traukia mus prie išorinio (materialaus) ppasaulio. Kai tik žmogus suvokia kas jis ir kokie jo santykiai su absoliutu, jis tampa laimingas. Mes kenčiame dėl to, kad save tapatiname su materialiuoju pasauliu. Išvalyti širdį – tai suprasti, kad tu nepriklausai materialiam pasauliui.
Kas gerai suvokia savo dvasinę esmę ir atsikratė materialios būties sampratos, kas laisvas nuo iliuzijų, kas nuolat siekia aukščiausio žinojimo ir yra visiškai atsiribojęs nuo jutiminių malonumų, tas gali grįžti atgal pas Absoliutą.
Ir vėl gi viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis. Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žžmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.
Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo ppasaulis.
Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis:
1. Substancija
2. Kiekybė
3. Kokybė
4. Santykis
5. Kur
6. Kada
7. Padėtis
8. Turėjimas
9. Veikimas
10. Kęsmas
Taigi dabar norėčiau prisiartinti prie kito mano tėmos klausimo „kodėl gyvename po mirties“ – toks šio pranešimo pavadinimas is pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana keistas. Bet apie tai verta pakalbėti, nes ne visi tiki pomirtiniu gyvenimu. O jeigu ir tiki, tai tas tikėjimas kiekvieno vis kitoks. Bėje, pabendravus su tokiais tikinčiaisiais artimiau, aiškėja, jog tai – veikiau viltis, o ne sąmoningas įsitikinimas. Kiti, norėdami pasirodyti be menkiausios baimės žvelgią į tai, kad žemiškoji jų būtis turi ribas, teigia, kad mirtimi pasibaigia viskas. Bet dauguma tiesiog bijo patikėti galutinai neįrodytomis tiesomis ir laikosi tarpinės nuomonės, kad mirtis – tai nepažinta paslaptis, nesuvokiama ir neišvengiama, su kuria belieka susitaikyti.
Vis dėlto mes neturime likti gyventi su savo nežinia. Juk tiesa čia pat. Ir ji tokia pasiekiama – jei ttik patys nuo jos nenusigręšime.
Paskutiniais metais mirtis tam tikra prasme buvo atrasta iš naujo. Specialus mokslas – tanatologija – tiria procesus, susijusius su mirtimi.
Norėčiau priminti ir kita – pagaliau turime liautis manę, jog viskas, kas mums nematoma ir nesuprantama, yra ir neįmanoma. Antraip liktume mažų mažiausiai neįšmintingi. Išankstinis nusistatymas šiuo atžvilgiu visiškai nepagrįstas – juk puikiai žinome, kokie nepatikimi, menki ir netobuli mūsų pojūčiai. Mes neįstengiame pajusti net infraraudonųjų ar ultravioletinių spindulių, ultragarso. O ką jau kalbėti apie tai, kad visai nepastebime aplink ar per mus sklindančių jvairiausių bangų! Tad vargu, ar verta neigti už mūsų pojūčių egzistuojantį pasaulį. Antra vertus, pripažindami, kad pojūčiais pasaulis anaiptol nesibaigia, kartu pripažįstame ir tikrovę „anapus“. Kad geriau suprastumėt, apibrėšiu šias dvi sritis. Visa ką žemiška ir ačiuopiama toliau vadinsiu grubičja materija, o pasaulį už mūsų pojūčių – subtiliąja materija. Tačiau, savaime suprantama, toks skirstymas pats labai grubus ir įmanomas tik iš esmės, nes taip skirstant neatsižvelgiama į pereinamąsias formas.
Kad galėtume aiškintis toliau, pirmiausia turime suprasti, kas mes tokie, ir gerai išsiaiškinti, kas is tikrųjų yra žmogus. Darvinistų, neodarvinistų, elgsenos tyrinėtojų iš vadose ir evoliucijos moksle tiesos tėra perpus, t.y. jos minėtuose teiginiuose tiek pat, kiek ir melo. Mat šios teorijos aiškina vvien mūsų kūno bei jo sandaros tobulėjimą. Bet juk pats žmogus – ne vien tik regimasis kūnas. Tvirtinti antraip būtų tas pat, kas teigti, jog tarp automobilio ir jo vairuotojo nėra jokio skirtumo. Juk mumyse esama ir dar kažko. To “kažko” dėka įstengiame suvokti ir mąstyti apie save, ir tas „kažkas“ mus skiria nuo gyvulių. Jis geba justi ne tik skausmą ir liudesį, meilę ir neapykantą. Jis suvokia ir tokias atsajas, kaip meną, grozį, kilnumą. Kaip tik žodžiu justi (pajusti), kuris suprantamas tarsi savaime, tiksliai apibrėžiamas tas „kažkas“, „žmogiškasis“, mumyse. Šis mūsų „žmogiškasis“ ir yra dvasia.
…mirtis…
aš noriu užmerkti akis
grojant džiazui
mirtis vilioja mane
ji tokia žavi
ji siūlo man amžiną ramybę
ji pažadėjo mane mylėti
ir aš būdama aistringa
susigundžiau
ir išėjau jos pasitikti
Kas yra mirtis? Žmonijos požiūris į mirtį yra vienas iš visuomenės tabu. “Apie mirusį arba gerai arba nieko.” – yra dažnai girdimas posakis. Iš to, ką jau esu parašiusi apie sielą ir dvasią, turėtų būti aišku, jog miręs žmogus visiškai neturi sąmonės. Dievas prisimins darbus tų, kas yra atsakingi prieš jį, bet Biblijoje nėra nieko, iš ko būtų galima numanyti, jog mirties būsenoje mes turime kokią nors sąmonę. Po visų žmogiško gyvenimo negandų ir skausmų kapas yra visiško užsimiršimo vieta. Tiems, kas nežinojo
Dievo reikalavimų, tai bus amžinas užsimiršimas. Niekada nebus pareikalauta atisikaityti už šį liūdną ir nepavykusį gyvenimą; daugiau nebekils grėsmė vėl pajusti prigimtinio žmogiško proto sukurtas bergždžias viltis bei nuogastavimus.
Studijuojant Bibliją atrandama tam tikra tikėjimo tiesų sistema; gaila, bet dėl nepakankamo dėmesio Biblijai žmonių religiniame mąstyme egzistuoja taip pat tam tikra klaidų sistema. Bet kokia kaina siekdamas sušvelninti mirties neišvengiamumą, žmogus pradėjo tikėti turįs „nemirtingą sielą“. Pripažinus žmoguje egzistuojant tokį nemirtingą elementą, reikia taip pat pripažinti, kad jis turi kažkur eiti ppo mirties. Dėl šito pradėta galvoti, jog teisiųjų ir nusidėjėlių likimai po mirties turi kažkaip išsiskirti. Stengiantis visą tai suderinti, prieita išvados, jog egzistuoja vieta, vadinama Dangumi, į kurią patenka „geros nemirtingos sielos“, ir taip pat yra kita vieta, vadinama pragaru, į kurią patenka „blogos nemirtingos sielos“. Jau esame parodę, kad pagal Biblijos mokymą „nemirtinga siela“ negali egzistuoti.
Kitas dalykas – tai nemirtingumas. Pirma, klausimas apie tai, ar įmanomas nemarumas – beprasmiškas. Nemirtingumas, aš neabėjoju, yra neišvengiamas, galų gale tai atsitiks aateity dėl techninių procesų. Problema ne tame, o būtent Kada tai atsitiks? Ekspertai mano jog nemirtingumo jau galėsim sulaukti net kitame amžiuje, atsiras dar naujesnių fantastiškų technologijų, kurių dėka žmogus galės gyventi amžinai.
Bet antra – fizinio nemirtingumo idėja sena kaip ppasaulis. Gyvybės šaltiniai, jaunystės eliksyrai, – žinome daugybę mitų. Šiais laikais daugybė kompanijų ir mokslininkų ieško genų ir kitų faktorių, atsakingų už žmogaus kūno jaunystę. Daug atrasta ir daug priemonių pratęsti savo prognozuojamą gyvenimo trukmę iki kelių dešimčių procentų. Pradžiai to pakaks, kaip vienas entuziastas sakė, „Aš jau kaip nors ištempsiu tas kelias dešimtis man likusių metų, kad tik sulaukčiau garantuoto sprendimo“.
Kodėl fizinis nemirtingumas toks svarbus? Juk tokiu atveju po kažkiek laiko milijardai žmonių užsės ant socialimio draudimo kišenės, gali prasidėti problemos, susijusios su gyventojų perpildymu ir pan. Palikime šiuos viduramžiškus tikėjimus ramybėje ir negąsdinkime vienas kito. Geriau pamąstykime blaiviu protu. Viskas, ką tu matai aplink save ir kas tave skiria nuo urvinio žmogaus buvo atrasta. Niekas nenukrito iš dangaus. IIr niekas negali priversti LAISVO proto manyti, jog mes negalime susitvarkyti su bet kokia problema, kokia tik begali būti, įskaitant ir problemas, atsiradusias dėl padidėjusios žmogaus gyvenimo trukmės. Esmė tame, kad viską, ką tu matai, atrado žmonės, mokslininkai. Mūsų gyvenimas akivaizdžiai pagerėjo lyginant su viduramžiais ar netgi praeito šimtmečio pradžia. Palygink savo padėtį su, tarkime, Afganistano, kurio žmonės gyveno viduramžių sąlygomis. Skirtumas yra ir jis priklauso nuo žmogaus proto atradimų. Tačiau kiekvieno atskiro žmogaus protas dažniausiai auga tik su metais. JJeigu mes galėtume pratęsti mokslininkų gyvenimą, su amžiumi jie padarytų eksponentiškai daugiau atradimų, kurie galėtų kompensuoti augančią gyventojų masę ir pašalinti bet kokį trūkumą šioje planetoje.
Taigi, pirmoji priežastis yra gerovės augimas.
Kita fizinio nemirtingumo atradimo priežastis yra neišvengiamas laimės augimas. Žmonės, galėdami mažiau jaudintis dėl artėjančios mirties, galėtų patirti žymiai didesnį atsipalaidavimą ir laimę. Kas to nenorėtų? Kas nenorėtų matyti savo artimuosius, savo tėvus gyvus ir sveikus?
Taigi, pirmyn. Proto ribos jau seniai mirė. Tai superžmogaus era.
„Jeigu galėtume rinktis – mirti ar gyventi amžinai, – niekas nežinotų, kam ryžtis. Gamta išvaduoja mus nuo būtinybės rinktis – mirtį padaro neišvengiamą.“
Ž.DE LA BRIUJERAS
Taigi vistiek – mes gyvename XXI amžiuje ir kol kas esam mirtingi. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogus suvokia, jog turės mirti. Mirties tikrumas kažkokiu būdu nuolat yra esantis kaip gyvenimo horizontas. Daugelis bando apie tai negalvoti arba atmesti pačią mintį apie mirtį, arba bando ją paneigti sofizmu, kurį perteikia antikinė Epikūro frazė: „Tiktai tai, ką juntame, yra; kadangi mirties nejaučiame, jos nėra“. Taigi, taip mirtis visuomet yra kitų mirtis. Mirties atmetimas mūsų dienomis įgyja vis tikslesnių nuorodų. Žmogus, tūkstantmečiais buvęs absoliučiu savo mirties šeimininku, šiandien juo nebėra. Šiandien mirtis yra atmetama, užmaskuojant ją liga ir iš mirštančiojo yra atimama jo paties galimybė; mirštama tto nesuvokiant ir sergančiajam nėra leidžiama suvokti „jo mirties“ artumo.
Bet visų pirma mirtis pasireiškia kaip pagrindinė žmogiškosios egzistencijos dimensija, mylimo žmogaus mirties patirtimi. Augustinas apverkia savo prarastą draugą. Gabriel Marcei teigia, kad vienintelis teisingas ir konkretus mirties paslapties aptarimas įmanomas nurodant mylimo žmogaus mirtį. „Kas čia yra svarbu, tai ne mano ar tavo mirtis, bet mirtis tų, kuriuos mylime. Kitaip tariant, vienintelė esminė problema nurodo konfliktą – meilės ir mirties konfliktą“. Niekada autentiškai nemylėjo tas, kas kartoja Epikūro sofizmą ir todėl negalės suprasti mirties, kol iš tiesų nemylės kito asmens. Mistikai ir gilaus ryšio su Dievu žmonės nurodo tą pačią interpretavimo galimybę meilėje Dievui, pranokstančioje mirtį.
Tradiciškai mirtis yra apibrėžiama kaip sielos atsiskyrimas nuo kūno. Tačiau žmogiškoji mirtis pranoksta vien biologinę sferą. Mirtis nurodo žmogiškosios egzistencijos dramatišką finišą, nes tai atplėšimas iš žmogiškojo pasaulio, kuriame gyvenama, viliamasi, mylima. Natūrali žmoguje dviejų lygmenų (dvasinio ir kūniško) vienybė. Akvinietis nurodo sielos buvimą po mirties netobulu būdu, laukiant vėl prikėlimo momento.
Mirtis aiškiai parodo pagrindinį žmogiškosios egzistencijos paradoksą. Jeigu būtinybę mirti suvokiame kaip neatskiriamą kūniškumo sąlygą, ji būtinai siesis su egzistavimu kuris skleidžiasi reikšmių ir vertybių srityje. Kad ir kaip būtų paslaptinga ir siaubinga, mirtis yra vis dėlto „žmogiškumo“ sąlyga.
Asmeninis nemirtingumas, prieš tapdamas filosofiniu diskursu, yyra išgyvenama tikrovė. Nemirtingumo mintis nurodo į būtybę kaip dvasinę ir asmeninę.
Fenomenologinis įrodymas remiasi visuotiniu žmonijoje aptinkamu pritarimu, liudijančiu žmogaus nemirtingumą.
Be to, metafiziškai žmogiškosios dvasios nemirtingumas eina iš pačios dvasios prigimties, kaip paprastos ir dvasinės substancijos, kuri todėl subsistuoja savyje, nesuyra, negali būti sunaikinta ir turi savo veikimą. Irimas yra būtybės suskilimas į jos dalis ir gali vykti tiktai tada, kai kalbama apie materialų sudėtinumą. Todėl, kad dvasia, subsistuojanti iš savęs substancija, „gali“ gyventi po mirties, tai yra „turi gebėjimą“ būti nemirtinga.
Psichologinis argumentas nurodo, jog kiekvienu pažinimu bei veiksmu žmogus atsiveria Buvimui ir atskleidžia natūralų tobulos laimės troškimą, kurį tiktai tobula Tiesa ir absoliutus Gėris gali suteikti. Tobulos laimės troškimas būtinai apima nemirtingumo troškimą, nes tobula laimė nebūtų tokia, jei turėtu užsibaigti mirtimi. „Natūralus troškimas“ nėra bet koks troškimas, bet troškimas, priklausantis pačiai dvasios prigimčiai, būtinai glūdintis dvasios viduje, toks, kad jeigu jo nebūtų, žmogiškoji dvasia neegzistuotų kaip žmogaus dvasia. Taigi, tas troškimas negali būti veltui, priešingu atveju ta būtybė būtų prieštaringa savo buvimu, nes viena vertus, norėtų kažko, kas esminga jos prigimčiai, ir antra vertus, negalėtų to pasiekti; būtų absurdiška. Išvengiame prieštaravimo tiktai tada, jeigu natūralus būtybės nemirtingumo troškimas gali realizuotis.
Moralinis argumentas nurodo: sąžinė reikalauja absoliučios moralinių vertybių pagarbos
ir tvirtina, kad ne tas pats yra elgtis gerai arba blogai; iš to seka, kad morali-būtybė yra būtinai nemirtinga. Kalbant apie nemirtingumą, dar keletas akcentų.
Jeigu Dievas kūrėjas nori žmogaus kaip asmens, jo nori kaip tikslo savyje, o ne kaip priemonės. Norėti ko nors kaip asmens, norėti jo visada, visam laikui, neatšaukiamai. Ši kurianti meilė absoliučiai peržengia visas erdvėlaikio dimensijas ir yra nepaliečiama mirties. Mąstyti asmeninį nemirtingumą kaip tarpasmeninį meilės ryšį su Dievu ir su kitais – tai mąstyti nemirtingumą kaip ttęstinumą to, kas jau esame, tačiau ne erdvės ir laiko tęstinumu. Ta trukmė nebus paraleliška laikiškam continuum, bet ir nebus, griežta prasme, amžinybė, būdinga Dievui; bus dalyvaujančiųjų amžinybė.
„Tiek dorai pragyventa diena teikia ramų miegą, tiek naudingai pragyventas gyvenimas dovanoja ramią mirtį.“
LEONARDAS DA VINČIS
Taigi va, toks yra sudetingas mūsų pasaulis. Ir kuo toliau mes egzistuosim, tuo sunkiau bus mąstyti apie praeitį. Svarbiausia mes gyvenam ir neišnikstam, aišku, pasaulyje yra labai daug globalinių problemų (karai,badas,vandenynų suteršimas ir kt.),kurias turi išspręsti tik žmogus, bbet vistiek gyvenimas progresuoja, ir jeigu mes protingai mąstysim – mūsų vaikų ir anūkų ateitis bus dar įdomiesnė. Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.