Žmogus mirties akivaizdoje

Per ilgą laikotarpį iki XIX amžiaus vidurio, žmogaus laikysena mirties akivaizdoje pasikeitė, tačiau tai vyko labai lėtai ir amžininkai to nepastebėjo. Mirtis, kadaise buvusi tokia akivaizdi ir įprasta, paskendo užmaršty ir pranyko, tapo gėdingu bei uždraustu dalyku. Jau XIX amžiaus antroje pusėje susiduriame su tokiu jausmu: aplinkiniai linkę gailėtis ir nuo mirštančiojo slėpti jo sunkią būklę, vis dėlto pripažįstama, kad pernelyg ilgai slėpti nevalia, mirštantysis turi vieną gražią dieną viską sužinoti, tačiau artimiesiems pritrūksta žiaurumo ir negailestingos drąsos pasakyti ttiesą. Pirmoji šio melo dingstis buvo troškimas tausoti ligonį, palengvinti jo negalią. Tačiau šis jausmas buvo užgožtas kito, būdingo dabarčiai jausmo: vengti nerimo ir pernelyg stipraus, nemalonaus susijaudinimo, kurį sukelia bjauri agonija ir tiesiog pati mirtis pilnakraujame, laimingame gyvenime, turi nebe mirštantysis, o visuomenė, kadangi nuo šiol pripažįstama, kad gyvenimas visada laimingas arba privalo visada toks atrodyti. 1930 – 1950 metais šis reiškinys dar labiau išryškėja, nes pasikeičia mirties vieta. Daugiau nebemirštama namuose, tarp savųjų, mirštama ligoninėje, vienatvėje. Ligoninė tapo vvieta, kur slaugoma taip kaip neįmanoma slaugyti namuose. Anksčiau ligoninė buvo vargdienių, keliaujančių maldininkų prieglauda, o dabar medicinos centras, kur gydoma ir kovojama su mirtimi. Mirtis ligoninėje nebeduoda progos ritualinei ceremonijai, kuriai vadovaudavo mirštantysis, apsuptas giminaičių ir draugų. Mirštama, nes ggydytojams nepavyko išgydyti. Mirtis tampa techniniu reiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą, tai yra daugmaž pripažintu būdu, gydytojo bei ligoninės personalo sprendimu. Be to, daugeliu atvejų ligonis yra praradęs sąmonę. Taigi mirtis jau suskaidoma į smulkius etapus ir liko nežinoma, kuris iš jų yra tikroji mirtis: tada kai prarandama sąmonė, ar kai nutrūksta kvėpavimas. Visos šios kasdieniškos tylios mirtys pakeitė ir sunaikino didįjį dramatišką mirties veiksmą ir niekas daugiau nebeturi jėgų nei kantrybės ištisas savaites laukti akimirkos, kuri neteko dalies savo prasmės.

Nuo XVIII amžiaus pabaigos, pasidavęs jausmingumui, mirštantysis perduoda iniciatyvą savo šeimai, kurią jis nuo šiol visiškai pasitiki. Šiandien iniciatyvą iš šeimos, tokios pat paklaikusios kaip ir mirštantysis, perima gydytojas bei ligoninės personalas. Jie tampa mirties, mirties akimirkos, taip pat ir jjos aplinkybių šeimininkais. Jie stengiasi išgauti iš savo ligonio “deramą laikyseną mirties akivaizdoje”. Derama mirtis yra tokia mirtis, kuri būtų priimtina gyviesiems ir jų toleruojama. Jos priešingybė – “negraži mirtis”, kuri apsunkina gyvuosius, sukeldama pernelyg stiprias emocijas, o emocijų reikėtų vengti ne tik ligoninėje, bet ir visuomenėje. Jaudintis galima tik asmeniškai, slaptai. Laidotuvių apeigos taip pat pasikeitė. Iki minimumo stengiamasi sumažinti neišvengiamas procedūras, skirtas pašalinti palaikams. Svarbu, kad visuomenė, kaimynai, bičiuliai, kolegos, vaikai kuo mažiau pastebėtų, jog mirė žmogus. Jei llaikomas kai kurių formalumų ir jei apeigos dar paryškina atsisveikinimą su šiuo pasauliu, tai visa turi būti daroma diskretiškai ir neduoti dingsties jokioms emocijoms: todėl dabar užbaigus laidojimo apeigas, šeimai nebereiškiama užuojautos. Akivaizdi gedulo demonstracija pasmerkta ir nyksta, tamsūs drabužiai nebedėvimi, išvaizda niekuo nebesiskiria nuo kasdieninės. Pernelyg krintantis į akis sielvartas sukelia ne gailestį, o pasibjaurėjimą: tai proto sutrikimo arba blogo išsiauklėjimo ženklas. Šeimos ratelyje irgi nesiryžtama duoti sau valią, bijant sujaudinti vaikus. Verkti galima tik tada kai niekas nemato ir negirdi. Šalyse, kur mirties revoliucija radikali, pavyzdžiui Anglijoje, kremacija tampa pagrindiniu laidojimo būdu. Į ją žiūrima, kaip į kraštutinę priemonę sunaikinti ir užmiršti visa, kas gali likti iš kūno, jį anuliuoti. Mirusįjį pašalinus, nebeiškyla jo kapo lankymo klausimas. Tačiau šis noras pabėgti nuo mirties tikrai nėra abejingumas mirusiems. Priešingai, ankstesnėje visuomenėje gedulo spindesys menkai tepaslėpdavo greitą susitaikymą su likimu: našliai vėl vesdavo, vos praslinkus keliems mėnesiams po žmonos mirties. Šiandien, kai gedulas uždraustas, teigiama, kad našlių mirtingumas daug didesnis negu to paties amžiaus porų. Taigi sielvarto slopinimas, draudimas jį viešai rodyti, priverstinė vieniša kančia pasunkina traumą dėl brangaus asmens netekties.

Mirtis tapo tabu ir nustūmusi seksą, XX amžiuje virto svarbiausiu draudžiamu dalyku. Anksčiau vaikams buvo sakoma, kad jie gimė kkopūstuose, tačiau jie dalyvaudavo atsisveikinimo scenose prie mirštančiojo lovos. Šiandien jie nuo mažumės supažindinami su meilės fiziologija, tačiau kai nebemato savo senelio ir tuo stebisi, jiems sakoma, kad jis ilsis gražiame sode tarp gėlių. Kuo labiau visuomenėje silpnėjo seksualiniai varžymai, tuo labiau buvo stumiama į šalį visa, kas susiję su mirtimi. O įsigalėjus mirties pornografijos draudimui, tuo pat metu prasideda jo pažeidinėjimai: literatūroje vėl pasirodo erotikos ir mirties mišinys, kurio siekta XVI – XVIII amžiuje.

Noro pakeisti požiūrį į mirtį priežastys yra laimės siekimas, moralinė pareiga ir socialinė priedermė kurti kolektyvinę laimę, vengiant visko, kas kelia liūdesį ar rūpestį, visada dedantis laimingu, net jei slegia didelis sielvartas. Parodant kokį nors liūdesio ženklą nusidedama laimei, ja suabejojama, o tada visuomenė rizikuoja prarasti savo egzistencijos pagrindą. Šitoks požiūris ypač būdingas amerikiečiams. Kai kurie žmonės laikosi optimistiškos nuomonės, kad mirtis “tai lyg savotiška svajonė, kad mirtis tarp laimingų šypsenų, baltų it angelo sparnai drabužių yra tikras malonumas, akimirka be pasekmių”. Mirtį labai norima pakeisti, ją nugrimuoti, padaryti didingą, tačiau nenorima kad ji išnyktų. Tai daro specialios įstaigos, vadinamos laidojimo biurais. Budynės ir laidotuvių vizitai išliko ir lankytojai ateina nesidrovėdami ir nesibjaurėdami: jie kreipiasi ne į mirusįjį, kaip derėtų pagal tradiciją, o beveik į ggyvąjį, kuris balzamavimo dėka yra tarsi dalyvis. Galutinis išsiskyrimas sušvelnintas. Liūdesys ir gedulas iš šio susibūrimo pašalintas. Laidotuvių nesigėdijama, jos neslepiamos. Kapinių lankymas ir tam tikra pagarba kapui taip pat išlieka.