Žymiausi antikos laikų filosofai

[pic]

Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime

gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.

Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų

žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau

daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų,

buvo pirmieji graikų mąstytojai.

Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a.p.m.e. Tada

formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo

valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo

“revoliucija”. Kiekvienas dabar ggalėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti

tvarkoma visuomenė. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų

susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus.

Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė

tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir

Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės

sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip

staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati

Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės

žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir ffilosofinė mintis nebuvo sunaikinta.

Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai.

Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.

Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI

a.p.m.e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miletas patyrė

skaudžiausius persų ssmūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. “Tuo metu,

kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas

suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai”, atsirado poreikis

mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už

etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje

gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas

sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystimu. Žemiau

yra pateikiami trumpi aprašymai kelių pirmųjų antikos filosofų, padėjusių

pagrindą tolimesniam filosofų vystymuisi.

[pic]

TALIS

(apie 625 – 547 m.p.m.e.)

Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos

atstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20

posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikos

autorių liudijimų.

“Herodotas, Duridas ir Demokritas sako, kad Talis, Eksamijo ir

Kleobulinės sūnus, kilęs iš telidų, o jie yra finikiečiai, kilmingiausi

Kadmo ir AAgenoro palikuonys”. Platonas teigia, kad jis buvo vienas iš

septynių išminčių ir pirmąkart buvo juo pavadintas, esant Atėnuose archontu

Damasijui, o Demetrijas ir Falero savo “Archontų sąraše” rašo, kad nuo jo

ir kilo pavadinimas septyni išminčiai.

Be valstybinių reikalų, Talis užsiėmė gamtos stebėjimu. Anot kai

kurių, jis nepalikęs jokių raštų, o jam priskiriamas veikalas “Jūrininkų

mokslas apie dangaus šviesulius” esąs Foko iš Samo. Kiti galvoja, kad Talis

parašė tik du kūrinius – “ Apie saulės sukimąsi” ir “Apie saulėgrąžą”, o

visa kita laikęs nesuvokiamu dalyku. Kiti , jjų tarpe ir Eudemas pasakojime

“Apie astronomus”, mano, kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir

išpranašavo saulės užtemimus bei sukimąsi. Del to juo žavisi ir Ksenofanas

su Herodotu. Apie tai liudija ir Heraklitas bei Demokritas.

Atrodo, kad jis ir politikoje kuo puikiausiai susigaudė. Juk kai

Kresas buvo pasiūlęs miletiečiams sudaryti karinę sąjungą, jis

pasipriešino, ir tai išgelbėjo miestą, nes nugalėjo Kiras.

Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Galbūt jis manė, kad

visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta

vandeniu, kai suyra.

Kelionės Egipte metu jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas

atslūgsta iš žemupio lygumų ir gamta “atgyja”.

Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir

garais – o paskui vėl tapti vandeniu.

Taip pat Talis yra pasakęs, jog “visur pilna dievų”. Talis pasaulį

manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Galime tik spėti, ką jis norėjo

šiais savo teiginiais pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės

atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir

tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų

“gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.

Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtus

šešiasdešimt penkias dienas. Šitas išminčius mirė, bežiūrėdamas gimnastų

varžybų, būdamas jau senas, be to, nnusilpęs nuo karščio bei troškulio.

ANAKSIMANDRAS

(apie 610 – 546 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Anaksimandras iš Mileto proza parašė filosofinį

veikalą “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 2-3 antikos autorių

pateikti jo fragmentai bei keletas liudijimų apie šio filosofo pažiūras.

Favorinas “Įvairiose istorijose” rašo, kad Anaksimandras pirmasis

išrado saulės laikrodžiui strėlę, rodančią saulės pasisukimą ir saulėgrąžą,

ir uždėjo ją ant Spartoje esančio saulės laikrodžio, be to, pagamino

horoskopą. Jis pirmasis nubraižė žemės ir jūros apmatus ir pagamino gaublį.

Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie

atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje”, tačiau aišku, kad

jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos.

ANAKSIMENAS

(apie 585 – apie 525 m.p.m.e)

Anaksimenui yra priskiriamas veikalas “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus

pasiekė tik 1 jo fragmentas ir antikos autorių liudijimai apie šio filosofo

mokslą.

“Anaksimenas iš Mileto, Euristrato sūnus, buvo Anaksimandro mokinys

(kai kurie tvirtina, kad jis buvo ir Parmenido mokinys). Jis pasakė, kad

pradžia yra oras ir tai, kas neapibrėžta. Žvaigždės, anot jo, juda ne po

žeme, o aplink žemę.

Anaksimenas ir Diogenas orą laikė pirmesniu už vandenį ir paprastųjų

kūnų pradu. Anaksimenas gamtą laikė apibrėžiama, vadindamas ją oru. Atskiri

daiktai skiriasi oro retumu ir tankumu. Iš praretėjusio oro pasidaro ugnis,

o iš sutirštėjusio – vėjas, po to debesys; dar labiau sutirštėjęs jis

virsta vandeniu, ppo to – žeme, dar po to – akmenimis ir kitais daiktais,

kilusiais iš tų pačių. Ši jo mintis sulaukė dideliu populiarumo ir

pritarimo tarp jo pasekėjų. Judėjimą, dėl kurio vyksta pasikeitimai, ir šis

laiko amžinu.

[pic]

PITAGORAS

(apie 57 – apie 500 m.p.m.e.)

Atrodo, kad pats Pitagoras nėra palikęs jokių veikalų, tačiau jam buvo

priskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai –

pitagoriečiai. Mat, pitagoriečių mokykloje vyravo tradicija visus darbus

skelbti mokytojo vardu. Net Aristotelis, kalbėdamas apie pitagoriečius, jau

nebeatskiria, kurios idėjos priklauso pačiam Pitagorui, o kurios – jo

mokiniams. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami

svarbiausi principai buvo ezoterinio pobūdžio, dėl to , matyt, nepaplito ir

jų raštai, dėl to jų ir neišliko. Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių

sprendžiame apie pitagoriečių pažiūras, yra Aristotelio liudijimai,

neoplatoniko Jamblicho stambus veikalas “Pitagoriečių mokslo rinkinys”,

kurio išliko tik 5 traktai, bei Diogeno ir Laertės, Porfirijo ir kitų

autorių raštai.

Daugelio nuomone Pitagoras savo kilme buvo barbaras, nes Pitagoras,

Mnesarcho sūnus buvo samietis.

Pitagoras parašė tris kūrinius :”Apie auklėjimą”, “Apie valstybę” ir

“Apie gamtą”. Visa kita, anot Diogeno iš Laertės, priklauso Lisidui iš

Tarento, pitagoriečiui, atbėgusiam į Tebus ir išauklėjusiam Epameinondą.

Pitagoras išbuvęs Krotone dvidešimt metų, Pitagiras persikėlė į

Metapontą ir ten mirė. Susižavėjimas juo buvo toks didelis, kad iš jo namų

padarė šventyklą.

[pic]

HERAKLITAS

(apie 544/540 –

? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Heraklitas parašė 3 dalių veikalą “Apie gamtą”.

Pirmojoje dalyje nagrinėjami kosmologijos klausimai, antrojoje – politikos

problemos, trečiojoje išdėstomi samprotavimai apie dievus. Be to,

Heraklitui dar priskiriama keletas išlikusių laiškų, tačiau daugelis

antikos palikimo tyrinėtojų laiko juos vėlyvesnių laikų falsifikatais.

Pagal padavimą, Heraklitas po demokratijos pergalės atsisakęs

dalyvauti valstybės valdyme ir pasirinkęs vienatvišką gyvenimo būdą, o savo

veikalą “Apie gamtą”, esą, atidavęs saugoti į Dianos šventovę Efese. Vis

dėlto šis veikalas nebuvo išsaugotas: mūsų laikus pasiekė tik apie 130 jo

fragmentų, paliudytų įvairių antikos aautorių raštuose.

Heraklitas buvo begalo pasipūtęs ir išdidus, ką galima pamatyti iš

kelių jo citatų: “Didelis išsimokslinimas neįkrečia proto: mat, Hesiodas,

Pitagoras, Ksenofanas ir Hekatajas buvo mokyti, bet nebuvo protingi”;

“Homerą, taip pat ir Archilochą verta būtų išvaryti iš susirinkimų ir

primušti”.

KSENOFANAS

(VI- V a.p.m.e.)

Ksenofanas savo filosofines pažiūras yra išdėstęs eilėmis – elegijų

ir parodijų, vadinamųjų silų, forma. Dalis jų pasiekė ir mūsų laikus. Jam

dar priskiriama filosofinė poema “Apie gamtą”, kuri jau senovėje buvo

dingusi. Išliko tik keletas jos fragmentų, kuriuos pateikė Aristotelis.

Ksenofanas rašė hegzametrus, eelegijas ir jambus, nukreiptus prieš

Hesiodą bei Homerą, peikdamas juos už tai, ką anie buvo pasakę apie dievus,

pats kūrė epines poemas. Sako, kad jis prieštaravo ir Taliui, ir Pitagorui,

buvo užkabinęs ir Epimenidą.

[pic]

PARMENIDAS

(apie 540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Parmenidas pparašė filosofinę poemą “Apie gamtą”,

kurią sudarė prologas ir dvi dalys. Pirmojoje dalyje aiškinamos filosofinės

savokos, o antrojoje – natūrfilosofija. Iš pirmosios dalies išliko apie

9/10 tekjsto, o iš antrosios 1/10. Didžiausias šio veikalo ištraukas mums

išsaugojo Sekstas Empirikas ir Simplikijus, kuris dar turėjo jį savo

rankose. Po keletą eilučių yra Platono dialoguose (“Sofiste”, “Teaitete”,

“Puotoje”), Aristotelio “Metafizikoje”, Plutarcho, Plotino, Proklo ir kitų

autorių raštuose.

[pic]

ZENONAS

(apie 490 – 430 m.p.m.e.)

Zenonui priskiriami tokie veikalai: “Ginčai”, “Empedoklio mokslo

paaiškinimas”, “Prieš filosofus”, “Apie gamtą”. Išliko tik 4 fragmentai iš

traktato “Apie gamtą”, pacituoti Simplikijaus ir Diogeno iš Laertės. Beje,

šis traktatas buvo parašytas klausimų-atsakymų forma, kuri vėliau tapo

filosofinių dialogų pavyzdžiu. Zenono garsiąsias keturias aporijas mums

išsaugojo Aristotelis, kuris jas atpasakoja savo veikale “Fizika”. Nemaža

apie Zenoną sužinome iš antikos autorių liudijimų, Platono ddialogo

“Parmenidas” pirmosios dalies.

Aristotelis tvirtina, kad Zenonas buvo dialektikos išradėjas,

panašiai kaip Empedoklis – retorikos išradėjas. Zenono pažiūros iš esmės

nedaug tesiskyrė nuo prieš tai išsakytų filosofų minčių: pasauliai yra, o

tuštumos nėra. Visų daiktų prigimtis iškilo iš karšto ir šalto, iš sauso ir

drėgno, vieniems virstant kitais. Žmonės yra kilę iš žemės, o siela yra

anksčiau paminėtų karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kuriame nė

vienas jų nevyrauja.

MELISAS

(apie 410 – apie 360 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Melisas parašė veikalą “Apie gamtą, arba apie būtį”,

tačiau iiš jo tėra išlikę tik apie dešimt fragmentų, pacituotų Simplikijaus

veikaluose “Fizika” ir “Apie dangų”.

Melisas, Itaigeno sūnus, iš Samo. Jis buvo Parmenido mokinys, bet ir

su Heraklitu šnekėdavosi, nes šis pristatė jį jo nepažinojusiems

efesiečiams, kaip ir Hipokratas Demokritą – abderiečiams. Jis buvo

valstybinis veikėjas ir nusipelnė piliečių pagyrimo. O kai dėl to buvo

išrinktas laivyno vadu ir parodė nepaprastą narsumą, tai dar labiau buvo

juo žavimasi.

Jis mokė, kad viskas yra begalybė: nekintama, nejudanti, panaši į

save pačią ir pilna. O judėjimas tik atrodo vykstąs, o iš tikrųjų jo nėra.

Ir apie dievus kalbėjo, jog nereikia įrodinėti jų buvimo, nes jų pažinti

negalima.

Literatūra:

“Filosofijos istorijos chrestomatija:Antika”

http://www.encyclopedia.com

http://www.britannica.com

http://mokslo.centras.lt