Finansinės institucijos
1. FINANSŲ TARPININKAI
Finansų tarpininkai skirstomi į tris grupes:
1. depozitinės finansinės institucijos. (bankai ir kredito tarptautinės
organizacijos, kurios lėšas gauna iš surinktų taupomųjų indėlių).
2. nedepozitinės finansinės institucijos. (draudimo kompanijos, pensijų ir
kt. fondai, kurie padeda jų klientams taupyti ir išvengti didelių
nuostolių, įvykus nelaimingam atsitikimui).
3. investicijų tarpininkai. (jie siūlo savo paslaugas, kai reikalingos
ilgalaikės investicijos arba esant reikalui skubiai parduoti
vertybinius popierius).
Finansų tarpininkavimo procesas
Čia susiduria dvi pusės: skolininkai ir skolintojai. O kadangi jų
tikslai prieštaraujantys, ttodėl atsiranda finansiniai tarpininkai (bankai,
kredito unijos, draudimo kompanijos, pensijų fondai).
Skolininkų tikslai:
• ilgalaikis kreditas;
• sutikimas dalintis rizika;
• dideli kreditai;
• „protingos“ palūkanos.
Finansinės institucijos, kaip ir kredito verslo organizacijos, naudoja
savo veikloje pagrindinius išteklius, t.y. dardo žemių, kapitalo ir valdymo
įgūdžius siekdamas savo tikslų: maksimalus pelnas, rinkos išplėtimas. Jos
vykdo savo veiklą, kurios rezultatas yra įvairios finanasinės paslaugos.
2. EKONOMINĖ IR FINANSINĖ FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ APLINKA
Ją įtakoja: palūkanų norma, skolinamieji fondai ir paklausa
gryniesiems pinigams.
a) Palūkanų norma
Palūkanų normos kitimas, yypač jei jis neprognozuojamas, gali sukelti
rimtų problemų finansinių institucijų veikloje, kadangi jos didele dalimi
apsprendžia finansinių institucijų uždirbamas pajamas. Palūkanų normą
įtakoja skolinamųjų lėšų pasiūla ir paklausa. Lėšos paskoloms teikti arba
vertybiniams popieriams pirkti gali būti surenkamos iš: gyventojų ar
organizacijų santaupų, padidėjusios pinigų ppasiūlos ir kapitalo įvežimo.
Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina:
• investuotojai, kurie nori įgyti turtą.
• deficitas, kurį turi padengti vyriausybė skolintomis lėšomis.
• Gyventojų bei organizacijų noras skolintis ar noras sumažinti savo pačių
kitiems skolinamas sumas padidina savo pačių laikomus grynuosius pinigus.
Palūkanų normos kitimas glaudžiai susijęs su verslo įtaigų poreikių
kreditavimu. Pageidaujama daugiau skolintis, kai tikimasi jog pajamos iš
verslo viršys palūkanas. Akivaizdu, jog 10% palūkanos atsipirks jei kredito
kaštai bus mažesni už palūkanas. Be to, poreikis kreditams turi ir
psichologinį aspektą priklausomai nuo visuomenėje vyraujančios pesimistinės
ir optimistinės nuostatos.
Palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį įtakoti
poreikį skolintis t.y. nedideli pokyčiai gali iššaukti didelius
investicinius pokyčius arba didelė palūkanų normos kitimai sąlygoja
nedidelius investicinius pokyčius.
Tai rodo, kad monetarinės politikos poreikis gali būti mažesnis negu
skolininkų ateities pperspektyvos.
b) Skolinamieji fondai
Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina: investuotojai, kurie nori įsigyti
turtą, deficitas, kurį turi padengti vyriausybė skolintomis lėšomis,
gyventojų bei organizacijų noras skolintis, padidina savo pačių laikomus
grynuosius pinigus.
Pageidaujama daugiau skolintis, kai tikimasi, kad pajamos iš verslo viršys
palūkanas. Be to, poreikis kreditams turi ir psichologinį aspektą,
priklausantį nuo visuomenėje vyraujančios pesimistinės ir optimistinės
nuostatos.
Palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį skolintis.
Tai rodo, kad monetarinės politikos poveikis gali būti mažesnis negu
skolininkų ateities perspektyvos.
Kitas svarbus skolintų lėšų paklausą įtakojantis veiksnys yra susijęs
su aatsargų apimties bei ilgalaikio turto apimčių kitimu. Atsargų apimtys
dažniausiai apsprendžia prekių paklausą. Sumažėjus perkamajai galiai ar
paklausai atskiroms prekių grupėms, padidėja gatavų gaminių atsargos ir
poreikis trumpalaikėms paskoloms. Tai įtakoja ir palūkanų normą.
Intravertus palūkanų normos kitimas beveik neveikia atsargų apimčių.
Ilgalaikės paskolos susiję su investicijomis, įtakoje ilgalaikių paskolų
palūkanos, bei kurios vyrauja mažiau jautrus palūkanų normų svyravimas.
Vyriausybės poreikis skolintis yra beveik nejautrus palūkanų normų
svyravimui, kadangi sprendimai šioje srityje priklauso nuo vyriausybės
vykdomos politikos. Skolintų finansų pasiūlai įtaką daro gyventojų noras
taupyti. Palūkanų normą gali ženkliai įtakoti atskirų gyventojų grupių
sprendimai, tačiau mažai paveikia bendrąsias santaupų apimtis.
Didžiausią įtaką skolintų finansų pasiūlai turi pinigų politika
vykdoma Centrinio banko. Šioje srityje svarbiausias mechanizmas yra
privalomųjų atsiskaitymų norma bei palūkanų norma, už kurią Centrinis
bankas skolina finansinėms institucijoms.
c) Paklausa gryniesiems pinigams
1. Santaupos
2. Santaupos + Kapitalo įvežimas
3. Sankaupos + Kapitalo įvežimas + Pinigų pasiūlos padidėjimas = Bendrajai
skolintų lėšų pasiūlai.
4. Investicijų poreikis.
5. Investavimo poreikis + Deficito likvidumo poreikis +Laikomų grynųjų
pinigų poreikis = Bendroji skolintų lėšų paklausa.
Laikoma, kad žmonės labiau taupo, kai palūkanų norma didėja. Palūkanų
normai esant didesnei nei užsienyje užsieniečiams apsimoka įsigyti
vertybinių popierių nepaisant valiutų kursų svyravimų. Investicijos mažėja,
kai palūkanų norma didėja. Bet didesnė palūkanų norma gali sumažinti
grynųjų pinigų poreikį.
Deficitas palūkanų normai nėra jautrus arba reaguoja atvirkščiai
(vyriausybė gali padidinti skolinimąsi, nes jai reikalingos lėšos
padidėjusioms palūkanoms apmokėti.
Šiuolaikiniams finansinių institucijų valdytojams priimant sprendimus
būtina įvertinti ne tik esamą infliaciją, bet ir tai, kaip ji įtakoja
palūkanų normą.
Vienas iš modelių, kuris organizuoja palūkanų normą ir infliacijos
santykį yra Fišerio modelis. Jis teigia, kad palūkanų norma ir yra lygi
realiai palūkanų normai (nr) ir laukiamai infliacijai (ie):
nn = nr + ie + nr * ne
Laikoma, kad palūkanų norma n išlieka pastovi, o nominalioji palūkanų
norma kinta dėl infliacijos. Tačiau, Fišerio reiškinys pilnai pasitvirtina
tik tada, kai infliacija nepaveikia polinkio taupyti, bei vartoti ir žmonės
gali nuspėti busimą infliaciją. Infliacijos prognozavimas gali būti
pavaizduotas dviem rodikliais:
1. Adaptacinis numatymo modelis.
2. Racionalusis numatymo modelis.
Adaptacinis numatymo modelis. Čia teigiama, kad žmonės laikosi
nuostatos, kad ateityje bus taip kaip buvo. Normali palūkanų norma
sunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl infliacijai spartėjant reali
palūkanų norma sumažėja.
Racionalusis numatymo modelis. Čia teigiama, kad žmonės naudojasi visa
jiems prieinama informacija, bet tai nereiškia, kad prognozuojantieji
numato teisingą infliacijos augimą. Tai nereiškia, kad prognozuojant
infliaciją, infliacijos augimą nėra daroma klaidų. Bet įvertinus tai,
kad atsitiktinių klaidų tikimybė maža, galima teigti, jog racionalusis
numatymo modelis leidžia patikimai prognozuoti infliacijos pokyčius.
Infliacija įtakoja santaupas keliais būdais: kai kainos kyla, laikomasi
grynųjų pinigų bbei vyriausybės obligacijų realioji vertė krinta. Reaguodami
į tai žmonės turi daugiau taupyti norint atkurti savo turto pradinę vertę.
Infliacija sukuria netikrą būseną, į kurią reaguojama taip pat kaip ir
stengiantis taupyti. Kita vertus kai nėra būdo apsidrausti nuo infliacijos,
atsiranda noras mažiau taupyti, nes infliacija sumažina realią taupymo
naudą. Infliacija sąlygoja netikrumo jausmą. Išlaidos esant infliacijai
gali būti didesnės, nei pajamos gaunamos iš verslo. Verslas bijo, kad
vyriausybės gali įvesti kainų kontrolę arba imtis griežtų infliacijos
priemonių, kurios gali sutrukdyti verslą.
3. FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ RIZIKA
1. Likvidumo rizika. Tai rizika, kad finansinė institucija nesugebės gauti
grynųjų pinigų už prieinamą kainą per trumpą laikotarpį.
2. Kredito rizika. Tai tokia rizika, kai paskolos gavėjas nesugebės
grąžinti pagrindinio kredito ir mokėti palūkanų.
3. Kapitalo rizika. Tai tokia rizika, kad finansinė institucija žlugs, kai
patirti nuostoliai bus didesni nei nuosavas kapitalas.
4. Valiutų rizika (dėl valiutų kursų svyravimų).
5. Veiklos rizika. Susijusi su nepalūkaninėmis išlaidomis, kurioms
netikėtai padidėjus, sumažės firmos pelnas.
Likvidumo analizės tikslas nustatyti ar pavyks gauti pinigų už
nominalią kainą įsipareigojimams vykdyti. Kuo įmonės likvidumas didesnis,
tuo ir patrauklumas didesnis.
Trumpalaikius vertybinius popierius finansinės institucijos įsigyja
siekdamos pelno ir įsigydamos galimybę juos parduoti esant reikalui.
Rinkos vertė vertybiniuose popieriuose balanso vertės neatspindi.
Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesnis likvidumas, bet tai gali
sumažinti
grynųjų pinigų įplaukas, nes finansinės institucijos moka
mokesčius nuo pelno.
Pagrindiniais depozitais visi stabilūs, nelabai jautrūs palūkanų
normos depozitai.
Finansinės institucijos išlaikys didžiąją depozitų dalį mokamos
palūkanos bus didesnės nei analizuojamoje institucijoje. Kuo didesni
pagrindiniai depozitai, tuo mažiau įtikinamesnis likvidumo rodiklis.
———————–
Lėšų depozito vienetai: skolininkai
Finansiniai tarpininkai: bankai, kredito unijos, draudimo kompanijos
Lėšų pertekliaus vienetai: skolintojai
Antriniai
Vertybiniai popieriai
Santaupos
Pirminiai
Vertybiniai
popieriai
Paskolos
Kreditai
Skolintojų tikslai:
• saugumas;
• spręsti likvidumo klausimą;
• patogumas;
• galimybė užsidirbti.
Palūkanų norma
Skolintos lėšos