Finansinės institucijos

1. FINANSŲ TARPININKAI

Finansų tarpininkai skirstomi į tris grupes:

1. depozitinės finansinės institucijos. (bankai ir kredito tarptautinės

organizacijos, kurios lėšas gauna iš surinktų taupomųjų indėlių).

2. nedepozitinės finansinės institucijos. (draudimo kompanijos, pensijų ir

kt. fondai, kurie padeda jų klientams taupyti ir išvengti didelių

nuostolių, įvykus nelaimingam atsitikimui).

3. investicijų tarpininkai. (jie siūlo savo paslaugas, kai reikalingos

ilgalaikės investicijos arba esant reikalui skubiai parduoti

vertybinius popierius).

Finansų tarpininkavimo procesas

Čia susiduria dvi pusės: skolininkai ir skolintojai. O kadangi jų

tikslai prieštaraujantys, ttodėl atsiranda finansiniai tarpininkai (bankai,

kredito unijos, draudimo kompanijos, pensijų fondai).

Skolininkų tikslai:

• ilgalaikis kreditas;

• sutikimas dalintis rizika;

• dideli kreditai;

• „protingos“ palūkanos.

Finansinės institucijos, kaip ir kredito verslo organizacijos, naudoja

savo veikloje pagrindinius išteklius, t.y. dardo žemių, kapitalo ir valdymo

įgūdžius siekdamas savo tikslų: maksimalus pelnas, rinkos išplėtimas. Jos

vykdo savo veiklą, kurios rezultatas yra įvairios finanasinės paslaugos.

2. EKONOMINĖ IR FINANSINĖ FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ APLINKA

Ją įtakoja: palūkanų norma, skolinamieji fondai ir paklausa

gryniesiems pinigams.

a) Palūkanų norma

Palūkanų normos kitimas, yypač jei jis neprognozuojamas, gali sukelti

rimtų problemų finansinių institucijų veikloje, kadangi jos didele dalimi

apsprendžia finansinių institucijų uždirbamas pajamas. Palūkanų normą

įtakoja skolinamųjų lėšų pasiūla ir paklausa. Lėšos paskoloms teikti arba

vertybiniams popieriams pirkti gali būti surenkamos iš: gyventojų ar

organizacijų santaupų, padidėjusios pinigų ppasiūlos ir kapitalo įvežimo.

Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina:

• investuotojai, kurie nori įgyti turtą.

• deficitas, kurį turi padengti vyriausybė skolintomis lėšomis.

• Gyventojų bei organizacijų noras skolintis ar noras sumažinti savo pačių

kitiems skolinamas sumas padidina savo pačių laikomus grynuosius pinigus.

Palūkanų normos kitimas glaudžiai susijęs su verslo įtaigų poreikių

kreditavimu. Pageidaujama daugiau skolintis, kai tikimasi jog pajamos iš

verslo viršys palūkanas. Akivaizdu, jog 10% palūkanos atsipirks jei kredito

kaštai bus mažesni už palūkanas. Be to, poreikis kreditams turi ir

psichologinį aspektą priklausomai nuo visuomenėje vyraujančios pesimistinės

ir optimistinės nuostatos.

Palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį įtakoti

poreikį skolintis t.y. nedideli pokyčiai gali iššaukti didelius

investicinius pokyčius arba didelė palūkanų normos kitimai sąlygoja

nedidelius investicinius pokyčius.

Tai rodo, kad monetarinės politikos poreikis gali būti mažesnis negu

skolininkų ateities pperspektyvos.

b) Skolinamieji fondai

Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina: investuotojai, kurie nori įsigyti

turtą, deficitas, kurį turi padengti vyriausybė skolintomis lėšomis,

gyventojų bei organizacijų noras skolintis, padidina savo pačių laikomus

grynuosius pinigus.

Pageidaujama daugiau skolintis, kai tikimasi, kad pajamos iš verslo viršys

palūkanas. Be to, poreikis kreditams turi ir psichologinį aspektą,

priklausantį nuo visuomenėje vyraujančios pesimistinės ir optimistinės

nuostatos.

Palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį skolintis.

Tai rodo, kad monetarinės politikos poveikis gali būti mažesnis negu

skolininkų ateities perspektyvos.

Kitas svarbus skolintų lėšų paklausą įtakojantis veiksnys yra susijęs

su aatsargų apimties bei ilgalaikio turto apimčių kitimu. Atsargų apimtys

dažniausiai apsprendžia prekių paklausą. Sumažėjus perkamajai galiai ar

paklausai atskiroms prekių grupėms, padidėja gatavų gaminių atsargos ir

poreikis trumpalaikėms paskoloms. Tai įtakoja ir palūkanų normą.

Intravertus palūkanų normos kitimas beveik neveikia atsargų apimčių.

Ilgalaikės paskolos susiję su investicijomis, įtakoje ilgalaikių paskolų

palūkanos, bei kurios vyrauja mažiau jautrus palūkanų normų svyravimas.

Vyriausybės poreikis skolintis yra beveik nejautrus palūkanų normų

svyravimui, kadangi sprendimai šioje srityje priklauso nuo vyriausybės

vykdomos politikos. Skolintų finansų pasiūlai įtaką daro gyventojų noras

taupyti. Palūkanų normą gali ženkliai įtakoti atskirų gyventojų grupių

sprendimai, tačiau mažai paveikia bendrąsias santaupų apimtis.

Didžiausią įtaką skolintų finansų pasiūlai turi pinigų politika

vykdoma Centrinio banko. Šioje srityje svarbiausias mechanizmas yra

privalomųjų atsiskaitymų norma bei palūkanų norma, už kurią Centrinis

bankas skolina finansinėms institucijoms.

c) Paklausa gryniesiems pinigams

1. Santaupos

2. Santaupos + Kapitalo įvežimas

3. Sankaupos + Kapitalo įvežimas + Pinigų pasiūlos padidėjimas = Bendrajai

skolintų lėšų pasiūlai.

4. Investicijų poreikis.

5. Investavimo poreikis + Deficito likvidumo poreikis +Laikomų grynųjų

pinigų poreikis = Bendroji skolintų lėšų paklausa.

Laikoma, kad žmonės labiau taupo, kai palūkanų norma didėja. Palūkanų

normai esant didesnei nei užsienyje užsieniečiams apsimoka įsigyti

vertybinių popierių nepaisant valiutų kursų svyravimų. Investicijos mažėja,

kai palūkanų norma didėja. Bet didesnė palūkanų norma gali sumažinti

grynųjų pinigų poreikį.

Deficitas palūkanų normai nėra jautrus arba reaguoja atvirkščiai

(vyriausybė gali padidinti skolinimąsi, nes jai reikalingos lėšos

padidėjusioms palūkanoms apmokėti.

Šiuolaikiniams finansinių institucijų valdytojams priimant sprendimus

būtina įvertinti ne tik esamą infliaciją, bet ir tai, kaip ji įtakoja

palūkanų normą.

Vienas iš modelių, kuris organizuoja palūkanų normą ir infliacijos

santykį yra Fišerio modelis. Jis teigia, kad palūkanų norma ir yra lygi

realiai palūkanų normai (nr) ir laukiamai infliacijai (ie):

nn = nr + ie + nr * ne

Laikoma, kad palūkanų norma n išlieka pastovi, o nominalioji palūkanų

norma kinta dėl infliacijos. Tačiau, Fišerio reiškinys pilnai pasitvirtina

tik tada, kai infliacija nepaveikia polinkio taupyti, bei vartoti ir žmonės

gali nuspėti busimą infliaciją. Infliacijos prognozavimas gali būti

pavaizduotas dviem rodikliais:

1. Adaptacinis numatymo modelis.

2. Racionalusis numatymo modelis.

Adaptacinis numatymo modelis. Čia teigiama, kad žmonės laikosi

nuostatos, kad ateityje bus taip kaip buvo. Normali palūkanų norma

sunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl infliacijai spartėjant reali

palūkanų norma sumažėja.

Racionalusis numatymo modelis. Čia teigiama, kad žmonės naudojasi visa

jiems prieinama informacija, bet tai nereiškia, kad prognozuojantieji

numato teisingą infliacijos augimą. Tai nereiškia, kad prognozuojant

infliaciją, infliacijos augimą nėra daroma klaidų. Bet įvertinus tai,

kad atsitiktinių klaidų tikimybė maža, galima teigti, jog racionalusis

numatymo modelis leidžia patikimai prognozuoti infliacijos pokyčius.

Infliacija įtakoja santaupas keliais būdais: kai kainos kyla, laikomasi

grynųjų pinigų bbei vyriausybės obligacijų realioji vertė krinta. Reaguodami

į tai žmonės turi daugiau taupyti norint atkurti savo turto pradinę vertę.

Infliacija sukuria netikrą būseną, į kurią reaguojama taip pat kaip ir

stengiantis taupyti. Kita vertus kai nėra būdo apsidrausti nuo infliacijos,

atsiranda noras mažiau taupyti, nes infliacija sumažina realią taupymo

naudą. Infliacija sąlygoja netikrumo jausmą. Išlaidos esant infliacijai

gali būti didesnės, nei pajamos gaunamos iš verslo. Verslas bijo, kad

vyriausybės gali įvesti kainų kontrolę arba imtis griežtų infliacijos

priemonių, kurios gali sutrukdyti verslą.

3. FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ RIZIKA

1. Likvidumo rizika. Tai rizika, kad finansinė institucija nesugebės gauti

grynųjų pinigų už prieinamą kainą per trumpą laikotarpį.

2. Kredito rizika. Tai tokia rizika, kai paskolos gavėjas nesugebės

grąžinti pagrindinio kredito ir mokėti palūkanų.

3. Kapitalo rizika. Tai tokia rizika, kad finansinė institucija žlugs, kai

patirti nuostoliai bus didesni nei nuosavas kapitalas.

4. Valiutų rizika (dėl valiutų kursų svyravimų).

5. Veiklos rizika. Susijusi su nepalūkaninėmis išlaidomis, kurioms

netikėtai padidėjus, sumažės firmos pelnas.

Likvidumo analizės tikslas nustatyti ar pavyks gauti pinigų už

nominalią kainą įsipareigojimams vykdyti. Kuo įmonės likvidumas didesnis,

tuo ir patrauklumas didesnis.

Trumpalaikius vertybinius popierius finansinės institucijos įsigyja

siekdamos pelno ir įsigydamos galimybę juos parduoti esant reikalui.

Rinkos vertė vertybiniuose popieriuose balanso vertės neatspindi.

Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesnis likvidumas, bet tai gali

sumažinti

grynųjų pinigų įplaukas, nes finansinės institucijos moka

mokesčius nuo pelno.

Pagrindiniais depozitais visi stabilūs, nelabai jautrūs palūkanų

normos depozitai.

Finansinės institucijos išlaikys didžiąją depozitų dalį mokamos

palūkanos bus didesnės nei analizuojamoje institucijoje. Kuo didesni

pagrindiniai depozitai, tuo mažiau įtikinamesnis likvidumo rodiklis.

———————–

Lėšų depozito vienetai: skolininkai

Finansiniai tarpininkai: bankai, kredito unijos, draudimo kompanijos

Lėšų pertekliaus vienetai: skolintojai

Antriniai

Vertybiniai popieriai

Santaupos

Pirminiai

Vertybiniai

popieriai

Paskolos

Kreditai

Skolintojų tikslai:

• saugumas;

• spręsti likvidumo klausimą;

• patogumas;

• galimybė užsidirbti.

Palūkanų norma

Skolintos lėšos