Finansų analizė

PASKAITŲ KONSPEKTAS

Parengtas vadovaujantis “Finansų analizės” vadovėliu

(Eugenija Buškevičiūtė, Irena Mačerinskienė, KTU 99)

1. Finansų analizės teoriniai pagrindai

1. Finansų analizės vieta ekonominėje analizėje

Šiuo meet vienareikšmio ekonominės analizės apibrėžimo tiek Lietuvos,

tiek užsienio ekonominėje literatūroje. Ekonominė analizė, mūsų supratimu,

yra ekonominių procesų ir jų tarpusavio ryšių nagrinėjimas. Įmonėje ji

apima visus veiklos parengimo etapus, patį veiklos procesą ir jos produkto

pardavimą praeityje, dabartyje ir ateityje (darbo, materialinių ,

finansinių išteklių formavimą ir naudojimą, veiklos ekonominius bei

finansinius rezultatus).

Ekonominės analizės bendroji schema pateikiama 1 ppaveiksle. Čia

analizuojami ekonominiai reiškiniai bei procesai, jų analizė pateikiama

pagal susidarymo nuoseklumą bei analizės objektų ekonominius ryšius.

1 pav. Ekonominės analizės bendroji schema

Analizę galima būtų atlikti šiomis kryptimis:

• pardavimų analizė;

• veiklos išteklių formavimo ir panaudojimo analizė;

• veiklos sąnaudų analizė;

• ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės analizė;

• tyrimo apibendrinimas.

Iš 1 paveikslo matome, kad finansų analizė yra sudėtinė ūkio subjekto

ekonominės analizės dalis. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis finansų

analizė egzistuoja ir kaip savarankiškas mokslas, apibendrinantis

praktikoje vykstančius finansinės vveiklos procesus, jų dėsningumus.

Finansų analizė susijusi su tam tikros veiklos prognozavimu,

planavimu, apskaita ir kontrole (2 pav.). gavus ekonominę informaciją iš

tyrimo subjekto funkcinių padalinių (atsakingų asmenų) ir pasitelkus

finansų analizės metodus bei būdus, siekiama objektyviai įvertinti anksčiau

priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius vvaldymo sprendimus.

Kai kurie autoriai ekonominę analizę supranta kaip sistemą specialių

žinių apie ekonominius procesus, susidariusius dėl objektyvių ekonominių

dėsnių ir subjektyvių veiksnių poveikio(2, p.47). Tai atsispindi 3

paveiksle. Šiuo atveju ekonominė teorija, kaip teigia autrius, yra toliau

nurodytų mokslų teorinis pagrindas. Apskaitos-analitinė funkcija yra

pateikiama trijų disciplinų (buhalterinės apskaitos, finansų analizės,

ūkinės veiklos analizės) vieningame bloke. Toks požiūris, V.Kovoliovo

nuomone, pateisinamas istoriniu, metodologiniu ir informaciniu aspektu.

Manome, kad tikslinga kitaip pažvelgti į finansų analizę (šiuo atveju –

makroekonominiu ir mikroekonominiu aspektu).

2 pav. Finansų analizės vieta ir funkcijos

3 pav . Finansų analizės vieta ekonominės analizės sistemoje

1.2. Finansų analizės reikšmė ir uždaviniai

Siekdami pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius bei procesus, žmonės

nuo neatmenamų laikų juos analizuoja. Visuomeniniai, kaip ir ekonominiai

procesai dažnai analizuojami suskaidant tiriamąjį objektą į elementus bei

aiškintis jjo sudedamųjų elementų tarpusavio ryšius. Iš esmės analizė –

glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų,

reiškinių tyrimas.

Reiškiniai bei procesai, tiriami finansų analizės būdu, vyksta

gamybos sferoje, teikiant paslaugas, be kita ko – ir finansinio

tarpininkavimo paslaugas, t.y. susiję su konkrečių ūkio subjektų finansine

veikla bei jos rezultatais. Todėl finansinės analizės turinys yra

kompleksinis ūkio subjektų finansinės bei ūkinės veiklos ir jos rezultatų

tyrimas, siekiant tobulinti tiriamojo subjekto valdymą ir didinti jo

veiklos efektyvumą bei pelningumą. Toks tyrimas gali būti atliekamas

naudojant informaciją apie buvusią veiklą, aatliekamą dabar ir

perspektyvoje.

Taigi finansų analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė veikla

bei jos rezultatai, parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos,

atskaitomybės medžiagoje ir kituose informacijos šaltiniuose. Analizuojant

įmonių finansinę veiklą, išsiaiškinamas projektinių užduočių (verslo plano)

įvykdymas, lyginant faktinius rodiklius su projektiniais, taip pat jos

pasikeitimo priežastys, įvertinamos bei apskaičiuojamos finansinių

rezultatų didinimo galimybės ir numatomos konkrečios, realios bei pagrįstos

alternatyvios organizacinės, techninės, socialinės, ekonominės jų

panaudojimo priemonės.

Pažymėtina, kad rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio subjektų finansinė

veikla yra labai dinamiška, rizikinga, todėl analizuojant ją, tai reikia

turėti galvoje ir analizę atlikti laiku. Taip pat svarbu gerai ištirti

įmonių padalinių finansinius rodiklius. Tokios analizės išvados reikalingos

operatyviam padalinio veiklos planavimui, , kai tenka priimti valdymo

sprendimus. Finansų analizė, kaip reikšminga įmonės finansinės būklės

aiškinimo ir gerinimo bei jos valdymo racionalizavimo priemonė, be to, gali

būti svarbi ir kaip įmonės veiklos kontrolės forma. Remiantis finansų

analizės duomenų baze, galima daryti įmonės veiklos efektyvumą, pelningumą

ir jos perspektyvumą apibūdinančias išvadas bei, remiantis jomis, kurti ir

diegti naujus projektus. Tik savalaikė ir objektyvi finansų analizė sudaro

galimybę įvairių lygių vadovams parengti alternatyvius savo veiklos

modelius ir priimti racionalesnius valdymo sprendymus tam tikram

laikotarpiui.

Remiantis anksčiau išdėstytomis mintimis, galima suformuluoti

svarbiausius bendruosius finansų analizės uždavinius (4 pav.). Be šių

uždavinių, gali būti keliami daliniai bei specifiniai analizės uždaviniai,

apie kuriuos bus kalbama 1.3. poskyryje. Finansų analitikas privalo

objektyviai ir kiek galima tiksliau įįvertinti esamą padėtį, projektų

kokybę, jų realumą, projektinių užduočių įvykdymo rezultatus ir jų

pasikeitimo svarbiausius veiksnius, taip pat siūlyti realias bei pagrįstas

priemones finansinei veiklai gerinti, neišduoti komercinių paslapčių.

4 pav. Svarbiausi finansų analizės uždaviniai.

Užsienio autoriai (C.Stickney, G.Foster, Ch.Gibson ir kiti) mažiau

skiria dėmesio finansų analizės uždaviniams ir kitaip juos formuluoja:

1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką

(informacija turi būti patikima, tiksli, pakankama; perteklinė

informacija mažinama).

2. Palyginti faktišką padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais

(palyginimo bazė yra prognozės duomenys, planai, normos, normatyvai,

limitai, praėjusio laikotarpio duomenys, giminingų įmonių rodikliai,

vidutiniai šakiniai rodikliai, veiksnių įtakos įvertinimas).

3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką (racionaliai

naudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą).

4. Kiti uždaviniai.

Palyginę pastaruosius uždavinius su 4 paveiksle suformuluotais finansų

analizės uždaviniais, matome, kad užsienio autorių, matome, kad užsieniom

autorių keliami uždaviniai iš principo atitinka autorės pateiktuosius

(informacijos kokybė, duomenų plyginimas, veiksnių įtaka tiriamam

rodikliui). Manytume, kad 4 paveiksle svarbiausi finansų analizės

uždaviniai yra geriau susisteminti, kryptingesni analitinio proceso

požiūriu ir ypač svarbūs besimokančiam asmeniui bei pradedančiam

analitikui. Be to, jie yra universalūs bet kuriam tyrimo objektui bei

subjektui.

Daugelio išsivysčiusių šalių firmų vadovai didesnį dėmesį skiria

finansinių rezultatų įvertinimui ir mažiau reikšmingais laiko šiuos

rezultatus formuojančius gamybinius veiksnius. Dėl to finansinių

rezultatų analizės duomenys dažnai būna neobjektyvūs ir neatspindi įmonės

tikrosios finansinės būklės. Tik pastaraisiais metais užsienio šalių

ekonominėje literatūroje nurodoma, kad reikia apskaičiuoti ir gamybinius

veiksnius, darančius įtaką finansiniams rezultatams. Jie dažniausiai

grupuojami į išorinius (politiniai, teisiniai, kultūriniai ir kt.) ir

vidinius (materialiniai, darbo ir finansiniai ištekliai), kurie gali būti

lemiami konkurencinėje kovoje, turėti didelę reikšmę firmos veiklos

efektyvumui ir perspektyvai.

1.3. Finansų analizės rūšys

Finansinės veiklos ir jos rezultatų analizė yra sudėtingas

procesas. Priklausomai nuo atskirų autorių jai keliamų tikslų bei

supratimo (5 ir 6 paveikslai) ji klasifikuojama į tam tikras rūšis

5 pav. Finansinės veiklos analizės rūšys ir uždaviniai (5, p. 10)

Penktąjame paveiksle finansų analizės rūšys jungiamos su uždaviniais,

kurie dažniausiai yra specifiniai, tačiau glaudžiai susieti su bendraisiais

analizės uždaviniais ir priklauso nuo jos funkcijos, paskirties,

analizuojamojo laikotarpio bei naudojamų informacijos šaltinių ir dažnai

susiję su investicijomis, veiklos finansavimo klausimais. Pavyzdžiui,

firmoje gali būti keliamas uždavinys: išsiaiškinti per praėjusią savaitę

(mėnesį) patirtus nuostolius, siekiant atlikti jų reguliavimo operaciją, ir

numatyti tokių nuostolių atsiradimą perspektyvoje bei imtis priemonių jų

pašalinimui arba didinti finansinius rezultatus, plėtojant pardavimų

apimtis, ir sprendžiami kiti įvairiausi tiriamo objekto finansinės veiklos

gerinimo uždaviniai.

Perspektyvinė analizė apima įvairių projektų (dažniausiai –

alternatyvinių) vertinimą, siekiant priimti taktinius bei strateginius

sprendimus ūkio subjekto atžvilgiu.

Operatyvinė analizė kartais dar vadinama

išankstine ( preliminarine),

nes ji atliekama, nepasibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojantis

laukiamais duomenimis. Tuo siekiama iš anksto diagnozuoti finansinius

rezultatus ir pakoreguoti planus ar priimti naują veiksmų programą. Žodis

“diagnostika” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “diagnostikos” ir reiškia

“sugebantis pažinti”. Diagnozavimas – tai reiškinio, proceso, būsenos

išaiškinimas, atpažinimas ir apibūdinamas(6, p. 108). Mūsų atveju tai būtų

ūkio subjekto finansinės veiklos sutrikimų( pakilimų) bei jos neigiamų ar

teigiamų rezultatų išankstinis išaiškinimas. Retrospektyvinė analizė –

praeityje gautų finansinių rezultatų įvertinimas.

Su šeštuoju paveikslu finansų analitikui taip pat tikslinga

susipažinti, nes jjame pagal įvairesnius praktikoje taikomus požymius

detaliau suklasifikuotos finansų analizės rūšys. Atliekant tyrimus, galima

taikyti abi schemas (5 ir 6 pav.), praplečiant pirmąją antrosios turiniu.

Skaitytojams kai kurie 6 paveikslo klasifikavimo požymiai gali asocijuotis

su planinės ekonomikos ūkinės veiklos analizės teorijoje nurodytais

požymiais ir juos atitinkančios analizės rūšys (1, p. 56). Pavyzdžiui,

apimties, subjekto, palyginimo pobūdis ir kiti požymiai. Manytume, kad toks

analizės rūšių priskyrimas planinės ekonomikos teorijai nėra tikslingas,

nes 6 paveiksle parodytos naujo turinio analizės rūšys praktikoje

atliekamos bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Lietuvoje, ir rrinkos

ekonomikos sąlygomis teorijoje privalu pastebėti bei vertinti realius

ekonominio gyvenimo procesus. Be to, tikslingai susistemintas finansų

analitiko darbas yra kokybiškesnis bei rezultatyvesnis. Sisteminio darbo

įgūdžius ypač svarbu taikyti mokymo procese.

Užsienio autorių literatūroje, mūsų manymu, nepakankamai įvertinamos

praktikoje naudojamos finansų analizės rūšys, kurios dažnai įįvairiai

suprantamos arba sutapatinamos su analizės metodais bei būdais.

Užsienio autoriai dažniausiai mini tris finansinės analizės rūšis:(3,

p. 127)

• horizantalioji analizė

• vertikalioji analizė

• santykinė analizė.

Tačiau horizantalioji ir vertikalioji analizė yra identiškos mūsų

praktikoje taikomiems palyginimo bei dinamikos eilučių analizės, taip pat

rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimo būdams.

Horizantalioji analizė analizė atliekama tada, kai finansinių

ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio ar užduočių duomenimis,

o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais. Ši

analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių,

dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės

balanso, pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis.

Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami

kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami

rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos

ūkio subjekto finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Tarkim,

kad pardavimų apimtis per 33 metus didėja 120 procentų, o pelnas prieš

mokesčių mokėjimą didėja 70 procentų. Trendo analizė padės suprasti, kad

pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų apimtis dėl spartesnio kaštų

augimo.

Vertikalioji analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės

ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu,

o gautas dydis išreiškiamas procentais. Užsienio šalių ekonomistai šią

analizę dažnai vadina struktūrine analize. Bendras bazinis rodiklis gali

būti įmonės balanso aktyvų, pasyvų, pelno, kaštų, pardavimų suma. Atliekant

keleto metų finansinių rodiklių struktūrinę analizę, galima nustatyti

rodiklių pakitimų priežastis.

Santykinė analizė literatūroje ir praktikoje ddar vadinama finansinių

koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei

kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius. Užsienio autoriai finansinius

koeficientus įvairiai klasifikuoja į grupines sistemas, tačiau likvidumo

(mokumo) ir pelningumo grupės yra visų pripažįstamos. Dar gali būti

išskiriama veiklos aktyvumo rodiklių, įsiskolinimo rodiklių ir kapitalo

rinkos rodiklių grupės. Šiame skyriuje plačiau apie tai nekalbėsime, nes

finansiniai koeficientai bus taikomi 3-e skyriuje, atliekant skaičiavimus.

1.4. Ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys

Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui

svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje aplinkoje. Jau

anksčiau minėjome, kad, siekiant priimti įmonės perspektyvai efektyvius bei

atsakingus valdymo sprendimus, tikslinga tyrinėti ne tik jos finansinę

būklę, bet ir pastarosios susiformavimo veiksnius, t.y. atlikti analizę

pagal įmonėje vykstančių ekonominių reiškinių bei procesų kryptis (7 pav.).

Pažymėtina, kad ūkio subjektų finansinė veikla apima piniginių

santykių organizavimą, t.y. procesą, susijusį su piniginių išteklių bei

fondų sudarymu, skirstymu, naudojimu, finansinių įpareigojimų vykdymu, o

finansinė būklė yra finansinės veiklos rezultatas tam tikru momentu arba

laikotarpiu (7, p.5).

Įmonių finansinė veikla yra organiškai susijusi su jų ūkine bei

komercine veikla, jos vienos kitą sąlygoja. Žinome, kad bet kuri veikla

dažniausiai prasideda nuo finansinių išteklių įsigijimo ir baigiasi

finansiniu rezultatu. vAdinasi, finansinis rezultatas didžia dalimi

priklauso nuo įmonės vadybos darbų sėkmingumo, vadybos ciklo elementų

racionalaus suderinimo bei finansinių ir kitų išteklių tinkamo panaudojimo.

Kita vertus, pati įmonės vveikla gali būti plėtojama geresnio finansinio

rezultato linkme priklausomai nuo turimų finansinių išteklių. Pavyzdžiui,

kai trūksta apyvartinio kapitalo (praktikoje vadinamų apyvartinių lėšų),

gerokai pablogėja ir įmonės finansinė būklė. Taigi rinkos ekonomikos

sąlygomis finansiniai ištekliai turi sąlyginį pirmumą prieš materialinius

ir darbo išteklius.

Kiekviena įmonė yra savarankiškas ir sudėtingas finansinis organizmas

(8 pav.). Įmonės veikloje sąlyginai galima išskirti 3 ciklus – tai

finansavimo, investicijų ir pagrindinės veiklos (gamybos, komercijos,

paslaugų teikimo).

Plečiant įmonės veiklą ar kuriant naują įmonę reikalingos investicijos

pastatams, kitoms ilgalaikėms priemonėms įsigyti. Jos finansuojamos iš

skolintų ir nuosavų finansavimo šaltinių.

Pagrindinės veiklos ciklo metu sukaupiamos tos veiklos atsargos,

gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos, skirtos pardavimui. Įmonei reikia

turėti pakankamai finansinių išteklių, reikalingų atsargoms įsigyti,

išlaidoms įvairiuose veiklos etapuose padengti. Pirkimas ir pardavimas turi

vykti lygiagrečiai, t.y. pagrindinės veiklos procesas turi būti

finansuojamas nepertraukiamai. Susidarius atotrūkiui tarp išlaidų ir

galimybių jas padengti pinigais, atsiranda pirkėjų skolos įmonei

(debitoriai) ir įmonės skolos tiekėjams (kreditoriai), sutrinka veikla. Tai

matyti iš apyvartinio kapitalo apytakos ciklo (9 pav.).

Finansavimo ciklo metu atliekamas piniginių santykių organizavimas,

t.y. vykdomos įvairios finansinės operacijos – įvairiausi atsiskaitymai,

grynųjų pinigų įplaukos ir išlaidos iš įvairios veiklos, pelno skirstymas

ir pan.

Iš 7 paveikslo matome, kad įmonės veiklos išteklių panaudojimas ir jai

skirtos išlaidos aiškinamos bei kontroliuojamos pagal darbo ir veiklos

organizacines operacijas, ekonominius procesus, vietas, atsakingus asmenis.

Tokia analizė galėtų būti veiksminga iišaiškinant įmonėje susidariusius

netikėtus nuostolius ar priimant įmonės plėtojimo strateginius sprendimus.

7 pav. Įmonės ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys

8 pav. Įmonės veiklos schema

9 pav. Lėšų apytakos ciklas

1.5. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys

Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui

svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje ap

1.6 Analizės būdai

Skaitmeninės ir loginės informacijos apdorojimui naudojama analizės

būdų sistema. Tokiu būdu išsiaiškinama ekonominių bei finansinių procesų

veiksniai, ūkio subjekto vidinės veiklos galimybės. Finansų analitikui

svarbu žinoti analizės būdų esmę, jų taikymo galimybes, mokėti pasirinkti

juos priklausomai nuo analizei keliamų uždavinių, turimos pradinės

informacijos.

Literatūroje ir praktikoje analizės būdai dažnai tapatinami su

analizės metodais. Žodis metodas kilęs iš graikų kalbos žodžio „methodos“

ir reiškia „tyrimo kelią“. Plačiąja prasme metodas – tai gamtos ar

visuomenės reiškinių tyrimo būdų ir priemonių visuma. Vadinasi, metodas yra

platesnė sąvoka nei būdas. Suprantame, kad finansų analizės metodas yra

ūkio subjektų finansinės veiklos ir jų vidinių galimybių tyrimo būdų ir

priemonių visuma.

Analizės būdai įvairių autorių klasifikuojami nevienodai. Vieniju

išskiria tradicinius būdus (6 paveikslo loginiai ir grafiniai) ir

matematinius (ekonominiai, euristiniai). Kiti autoriai būdus vadina

metodais ir skirsto į šešias grupes: horizontalioji, vertikalioji ir trendo

analizė, santykiniai koeficientai, lyginamoji analizė, faktorinė analizė.

Užsienio literatūroje, kaip minėjome, nurodomos trys analizės rūšys

(horizontalioji, vertikalioji ir santykinė analizė), o analizės

būdai

dažniausiai neišskiriami, nors praktiniuose apskaičiavimuose ir naudojami.

Analizės būdai autorės suklasifikuoti 12 paveiksle. Išskiriame tokias

analizės būdų sistemos, turinčios bendrus požymius, grupes:

• loginių būdų,

• ekonometrinių būdų,

• euristinių (psichologinių) būdų,

• grafinių būdų,

• kitų (specifinių) būdų.

[pic]

Čia tik trumpai apibūdinsime analizės būdus, išskyrus funkcinę-vertinę

analizę ir SWOT analizę.

Finansų bei ekonominė analizė plačiausiai taiko lyginimo būdą.

Liaudyje sakoma, kad visa, kas palyginama, yra pažintina. Taikant šį būdą,

galima išsiaiškinti nukrypimus nuo projektuojamų rodiklių dydžių,

materialinių, laiko, piniginių normų, įvertinti rodiklių augimo tempus,

dinamiką, tendencijas, galimybes bei kontroliuoti įmonės veiklą, numatyti

jos perspektyvas.

7 paveiksle atsispindi lyginimo analizės būdo naudojimo sritys, t.y. įmonės

viduje ir tarpįmoninis lyginimas arba lyginimas su atitinkamos šakos

rodikliais. Dinamikos tyrimui galima naudoti dviejų ir didesnio skaičiaus

laikotarpių (mėnesių, metų) duomenis.

Analizei taikant lyginimo būdą, svarbu nepažeisti rodiklių

palyginamumo, nes antraip neteisingai įvertintume realią padėtį. Lyginamus

dydžius reikia įvertinti palyginamomis kainomis, tarifais, turi būti

palyginami analizuojami periodai, taikoma vienoda rodiklių apskaičiavimo

metodika, palyginama tiriamo subjekto organizacinė struktūra. Kartais

tikslinga pašalinti veiklos produkto apimties bei struktūros pasikeitimus.

Nepalyginamus dydžius reikia perskaičiuoti, taikant infliacinius kainų

indeksus, faktinius natūrinius rodiklius vertinant planinėmis kainomis,

standartinėmis normomis. ,

[pic]

7 pav. Lyginimo analizės būdo naudojimo schema

Grupavimas yra analizuojamų rodiklių jungimas į grupes pagal grupei

būdingus tam tikrus požymius. Pavyzdžiui, finansinį kompanijos rezultatą

veikia įvairūs veiksniai. Juos galima sugrupuoti, pavyzdžiui ttaip:

• priklausantys nuo įmonės veiklos,

• aplinkos veiksniai.

Grupavimo būdas padeda nustatyti ekonominių reiškinių tarpusavio

ryšius, atskirų rodiklių įtaką bendriems rodikliams. Plačiau grupavimo būdą

nagrinėja statistikos mokslas.

Svarbiausių grandžių išskyrimas tyrimo sistemoje yra prioritetinių

įmonės finansinės veiklos bei su ja susijusios veiklos sričių nagrinėjimas.

Šiuo atveju prioritetinės veiklos sritys dažniausiai yra susijusios su

tyrimo sistemoje vykstančiomis ar numatomomis disproporcijomis, pavyzdžiui,

nepakankamu veiklos produkto konkurentabilumu Lietuvos rinkoje, mažomis

produkcijos eksporto galimybėmis, pasenusia gamybos technologija ir

nepakankama darbininkų kvalifikacija ir pan.

Sudėtingi ekonominiai reiškiniai bei procesai paprastai nusakomi

įvairiais finansiniais bei ekonominiais rodikliais. Apibendrinančių

rodiklių skaidymas mintimis įvairiomis kryptimis (vietą, laiką, įvairius

veiksnius) į sudėtines dalis (elementus) vadinamas detalizavimo būdu arba

tam tikro reiškinio ar proceso analize. Svarbiausias detalizavimo tikslas

yra nustatyti tiriamos sistemos sudėtinių elementų ryšius. Detalizavimo

metu galima išsiaiškinti atsakingų asmenų bei atskirų skyrių indėlį į

galutinį rezultatą, nustatyti numatomų nuostolių vietą, laiką, veiklos

produkto finansinį rezultatą įvairias jo gyvavimo ciklo etapais, įvairių

veiksnių įtaką įmonės pelningumui, išskirti nagrinėjamoje sistemoje

svarbiausias tolesnio tyrimo grandis ir pan. Pavyzdžiui, planuojamą sekantį

mėnesį išmokėti darbo užmokestį ir mokesčius firmoje galima skirstyti pagal

darbuotojų kategorijas, firmos funkcinius bei linijinius skyrius, įmokas

Sodrai, pajamų mokestį valstybės biudžetui ir sveikatos draudimo fondui,

arba apskaičiuojant pelną, gautą iš realizacinės, finansinės, investicinės

ir kitos veiklos bei įpatingos veiklos. Taip detalizuodami pelną prieš

apmokestinimą, sužinotumėme, kuri veikla pelninga, o kuri – nuostolinga.

Apibendrinimas (sintezė) yra nagrinėjamų dalinių reiškinių (procesų)

sujungimas į tiriamą visumą ir ją atspindinčių rodiklių apibendrinimas.

Tokiu būdu analizės ir sintezės būdai papildo vienas kitą.

Indeksai yra santykiniai dydžiai, apibūdinantys ekonominio reiškinio

pakitimą laiko ir vietos atžvilgiu. Juos galima taikyti analizuojant

pardavimų apimtį, susidariusias išlaidas, pelningumą ir kitus ekonominius

procesus. Taikant indeksus, galima išaiškinti analizuojamo rodiklio

veiksnius, išmatuti jų poveikio dydį. Jie plačiai nagrinėjami statistikos

vadovėliuose.

Grandininių pakeitimų (eliminavimo) būdo esmę sudaro tai, kad

kiekvienas projektinis arba bazinis rodiklis iš eilės keičiamas faktiniu,

kitus rodikliu imant nepakeistus. Rezultatas, gautas po kiekvieno

pakeitimo, lyginamas su rezultatu, gautu iki to rodiklio pakeitimo.

Apskaičiuotas nukrypimas rodo atitinkamo veiksnio kiekybinę įtaką rodiklio

pasikeitimui. Eliminavimo būdas taikomas multiplikaciniais ryšiais susietų

veiksnių kiekybinio poveikio rezultatyniam rodikliui nustatyti. Pavyzdžiui,

atliekant pelno apimties, pelningumo rodiklių, medžiagų sąnaudų, darbo

našumo ir kitų rezultatinių rodiklių faktorinę analizę. Užsienio

ekonominėje literatūroje grandininių pakeitimų būdas taip pat plačiai

taikomas analizuojant gamybos išlaidų atskirų straipsnių pasikeitimus

[1.p.34].

Balansiniai sugretinimai padeda nustatyti atskirų ekonominių

reiškinių tarpusavio ryšį bei priklausomumą, išaiškinti kompanijos

materialinius, darbo, finansinius išteklius ir tikslinę jų naudojimo

paskirtį. Balansiniai sugretinimai gali būti taikomi įmonės finansinei

būklei analizuoti. Pavyzdžiui, analizuojant įmonės pajėgumą mokėti,

sugretinami mokėjimo šaltiniai su terminuotais mokėjimo įsipareigojimais.

Lyginamųjų svorių skaičiavimai yra identiški anksčiau apraštos

vertikaliosios analizės būdui.

Dinamikos eilutė yra eilėje absiliutinių ar santykinių dydžių,

apibūdinančių ekonominį reiškinį laiko požiūriu. Kiekviena atskira

dinamikos eilutės reikšmė vadinama rrodiklio lygiu, o skirtumas tarp dviejų

lygių vadinamas absoliutinių prieaugiu (sumažėjimu). Pažymėtina, kad

dinamikos eilučių analizės būdas yra beveik tapatus horizontaliosios

analizės būdui. Taikant dinamikos eilučių analizės būdą, galima

apskaičiuoti vidutinius rodiklių dydžius: vidutinį rodiklio lygį ar

vidutinį absoliutinį prieaugį per tam tikrą laikotarpį, vidutinį tam tikro

laikotarpio augimo tampą, absoliutinį rodiklio prieaugį, rodiklio augimo

tempą (1 lentelė). Šiems skaičiavimams taikomi aritmetiniai bei

geometriniai vidurkiai.

1 lentelė

“N” įmonės pelno analizė 1997 – 1998 metais

|Rodiklis |1997 m. |1998 m. |Nukrypimas | |

| | | |(+,-) |% |

| | | |Tūkst. Lt. | |

|Pelnas, tūkst.|1000 |1100 |+100 |10 |

|Lt | | | | |

|Iš jo pagautė |(20) |30 |+50 |neskaičiuojama|

|(netekimai), | | | | |

|tūkst. Lt. | | | | |

Pažymėtina, kad, lyginant teigiamą rodiklį su baziniu rodikliu kuris

yra neigiamas arba lygus nuliui, ekonominio reiškinio pasikeitimas

procentais neskaičiuojamas.

Ekonometrinių analizės būdų esmę sudaro matematinių bei statistinių

metodų ir kompiuterių panaudojimas ekonominių uždavinių sprendimui. Jie

spartina analizės atlikimo tempus, daro ją gilesnę, veiksmingesnę. Šie

būdai ypač efektyvūs analizuojant didelės visumos finansinę būklę

(asocicijos, sudėtingos struktūros kompanijos ir pan.) ir leidžia

išsiaiškinti nefunkcinės ir funkcinės priklausomybės veiksanių poveikį,

kurį tradiciniais būdais kiekybiškai įvertinti sunkiau. Tokiu būdu galima

giliau ir visapusiškiau išsiaiškinti ūkio subjekto plėtojimo tandencijas ir

jų perspektyvas. Praktikoje taikomi įvairūs ekonometriniai analizės būdai.

Labiausiai paplitę būdai yra: regresinė-koreliacinė analizė, matematinis

prognozavimas ir kiti, nurodyti 12 paveiksle.

Regresinė ir korialiacinė analizė naudojama tiriant atsitiktines

priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto funkcinio charakterio.

Pavyzdžiui, tarp finansinio rezultato ir personalo kvalifikacijos.

Regresijos ir koreliacijos teorija, kaip viena svarbiausių matematinės

statistikos mokslo sričių, teikia galimybes:

• kiekybiškai išreikšti ekonominių reiškinių ryšį bei jų formą;

• nustatyti tuo pačiu metu veikiančių daugelio veiksnių įtaką nagrinėjamam

rodikliui (nustatoma kiekvieno veiksnio įtaką atskirai).

Korialiacinė analizė leidžia nustatyti objektyviai egzistujančių

reiškinių ryšio stiprumą ir iš dalies – formą (tiesinę ir netiesinę). Ryšio

stiprumas įvertinamas ribose: -1 iki 0 ir nuo 0 iki 1. Regresinė analizė

leidžia nustatyti tarpusavyje susijusių reiškinių priklausomybės formą:

tiesinė, antro laipsnio polinomas, laipsninė regresija, hiperbolė ir kt.

Ekonometriniai būdai išdėstyti tokiuose kursuose kaip matematinė

statistika, tikimybių teorija, matematinis programavimas, aukštoji

matematika. Norint taikyti ekonometrinius būdus finansų analizei, reikėtų

kreiptis į atitinkamos mokslo krypties bei šakos specialistus.

Euristinių būdų (12 pav.) pagrindą sudaro euristika, t.y. mokslas apie

kūrybinį mąstymą. Taikant šiuos būdus naudojamasi individualia asmens

nuomone ir kolektyviniu ekspertiniu įvertinimu. Šie metodai yra pagrįsti

specialistų patyrimu ir intuicija (ji žadina įvairiomis pcichologinėmis

priemonėmis), kuri pasireiškia sprendžiant ekonominius uždavinius ir ypač

prognozuojant ekonomines situacijas.

Dėl nedidelės šios knygos apimties negalime plačiai išnagrinėti

euristinių ir kitų analizės būdų. Todėl siūlome apie euristinius būdus

plačiau pasiskaityti šiuose leidiniuose (14,15,16).

Grafiniai būdai

(diagramos, statistinės kreivės) aiškiau iliustruoja

analizės rezultatus, ledžia nustatyti ryšio tarp atskirų rodiklių ar

veiksnių formą, parodo ekonominio reškinio kitimą laikui bėgant.

Prie specifinių būdų galima priskirti finansinių koeficietų, SWOT,

funkcinę – vertinę analizę ir kitus būdus.

Finansinių koeficientų analizė plačiai nušviečiama užsienio bei mūsų

šalies autorių publikacijose, todėl manome, kad būtų netikslinga šioje

knygoje ją dar kartą aptarti. Su finansinių koeficientų analize galima

susipažinti leidiniuose (1,3,17,18,19,20,21,22).

Kuriant naują firmą ar jau veikiančioje firmoje atliekant rizikingus

sprendimus, reikėtu pasitelkti SWOT analizę (14 paveikslas ir 2 priedas).

SWOT aanalizę sudaro keturi elementai:

• pranašumai,

• trūkumai,

• galimybės,

• grėsmės.

Pagal šious elementus įvertinamos firmos vidinės veiklos sąlygos ir

aplinkos veiksniai pateikiame 2 priede.

Funkcinė – vertinė analizė (FVA) yra tyriamojo objekto sisteminio

tyrimo metodas, kurį taikant siekiama užtikrinti visuomenei svarbias jo

vartojimo savybes su mažiausiomis pastarųjų funkcionavimo sąnaudomis per

visus objekto gyvavimo ciklo etapus.

FVA objektu gali būti gaminys, paslauga, procesas, struktūra ir pan.

Objekto gyvavimo ciklas – laikotarpis tarp mokslinio tyrimo darbų

S

W

Pranašumai (Strengths) Trūkumai

(Weaknesses)

|Vidinės veiklos sąlygos |

|Pinigai |

|6. AAtsargos |

|Vadyba |

|7. Produkcija |

|Personalas |

|8. Rinka |

|Įrengimai |

|9. Apskaitos ir finansinė būklė |

|Pastatai |

O

T

Galimybės (Opportunities) Grėsmės

(Threats)

|Aplinkos veiksniai |

|Konkurencija |

|4. Socialiniai pokyčiai |

|Technoligija |

|5. Ekonominiai pokyčiai |

|Politiniai pokyčiai |

|6. Apmokestinimo kaita |

14 pav. SWOT analizės schema

Pradžios ir oobjekto išėmimo iš eksplotacijos arba jo veiklos nutraukimo

momento.

FVA metodas pirmą kartą panaudotas JAV mokslininkų penktojo

dešimtmečio pabaigoje. Jau karo metu, trūkstant brangių spalvotųjų metalų,

JAV ekonomikos kompanija „General Motors“ kai kurių detalių gamyboje juos

laikinai keitė pigesniais metalais. Karui pasibaigus taip pat buvo ieškoma

alternatyvių ekonomiškesnių tyrimo objektų funkcijų atlikimo būdų. 1959 m.

įsteigta FVA amarikiečių specialistų draugija kurios prezidentu buvo

išrinktas inžinierius L. Mailsas [25, p. 7.]. Vėliau FVA metodas paplito

VFR, Anglijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kitose šalyse.

Autorė neturi pakankamai informacijos dėsnio FVA taikymo dabartinėms

sąlygomis.

Kai tyrimas atliekamas, taikant FVA, remiasi funkciniu požiūriu.

Taikant tradicinius analizės būdus, vadovaujamasi daiktiniu požiūriu, t.y.

siekiama tobulinti daiktą, procesą. Remiantis funkciniu požiūriu,

atliekamas objekto funkcijų aprašymas ir parenkami sprendimai, padedantys

užtikrinti kokybišką jų atlikimą su mažiausiomis sąnaudomis. Pagrindinė FVA

idėja yra ta, kad vartotojui svarbiausias ne pats objektas, o tos

funkcijos, kurias jis gali atlikti. Funkcinio požiūrio principui realizuoti

išsiaiškinama tiriamos sistemos struktūra, jungianti elementus, jų

tarpusavio ryšius bei įvairius santykius, po to parengiami FVA atlikimo

modeliai, t.y. struktūrinnis, funkcijų aprašymo, funkcinis – struktūrinis

ir funkcinis – vertinis modelis (15 pav.).

15. pav. FVA atlikimo modelių schema

Remiantis šiais modeliais, taip pat tieriamojo objekto būkle iki FVA

ir atlikus FVA, pateikiamos įmonės veiklos tobulinimo priemonės. Rengdami

jas, FVA tyrinėtojai domisi tiek esamais, tiek alternatyviais bei

ekonomiškesniais tiriamųjų objektų funkcijų atlikimo būdais. Įvairūs

variantai lyginami, siekiant optrimalaus santykio tarp tyriamojo objekto

bei jo atliekamų funkcijų kokybės ir jos lygiui pasiekti reikalingų

minimalių sąnaudų. Taigi FVA metodo taikymas padeda taupyti materialinius,

darbo, finansinius išteklius, vadinasi, yra nepertraukiamo įmonės veiklos

gerinimo paieškos sistema, kuri realizuojama nuolat ieškant naujų įdėjų ir

sprendimų variantų papildomam efektui gauti [3 ir 4 priedai].

FVA metodas, taikomas konkrečioms veiklos sąlygomis, yra

modifikuojamas. Tačiau visais taikymo praktikoje atvejais galima išskirti

bendrus tipinius metodinius bruožus [24, p. 51]:

• trys fazės;

• keturi uždaviniai;

• penki klausimai;

• metodoliginiai etapai.

Pirmoje fazėje sprendžiami koncepcinio pobūdžio klausimai: funkcinės-

vertinės analizės naudojimo sfera ir sprendimo strategijos parinkimas

nurodant visuomeninio naudojimo kryptį. Antroje fazėje atliekama funkcinė

analizė, t.y. įvertinamos analizuojamo objekto funkcijos, jų atlikimui

reikalingos sąnaudos ir nustatomos tolesnių sprendimų kryptys. Trečia fazė

yra funkcinė sintezė; čia kuriami alternatyvinių sprendimų variantų

projektai bei įdėjos ir pateikiamas kritinis jų įvertinimas.

FVA naudojimo praktikoje svarbiausi uždaviniai yra šie:

1. Parinkti tinkamą objektą.

2. Tiksliai bei išsamiai apibūdinti ir įvertinti analizuojamojo objekto

funkcijas.

3. Parengti maksimalų skaičių pasiūlymų, užtikrinančių funkcijų veikimą

4. Parinkti bei parengti tinkamą optimalų tiriamojo objekto tobulinimo

variantą.

Metodiniu požiūriu, praktiškai taikant FVA, kiekviena iškilusi

problema reikalauja teisingo ir išsamaus atsakymo į penkis klausimus:

1. Koks objektas yra tiriamas?

2. Kokios tiriamojo objekto funkcijos?

3. Kiek kainuoja tiriamasis objektas, t.y. kokios jo gamybos sąnaudos bei

kokia jjo atliekamų funkcijų vertė?

4. Koks kitas objektas gali vykdyti panašias funkcijas ir vykdyti jas

geriau?

5. Kiek kainuoja kitas objektas bei kokia jo atliekamų funkcijų vertė?

Vienas svarbiausių funkcinės-vertinės analizės metodikos elementų yra

darbo planas, kurį sudaro keletas metodologinių etapų. Kiekvienas etapas

susideda iš tam tikra tvarka nuosekliai išdėstytų darbų (4 priedas).

Svarbiausi FVA metodo momentai – tiksliai nustatyti tyriamojo objekto

funkcijas ir apskaičiuoti joms atlikti reikalingas sąnaudas.

Funkcinio požiūrio principas vaidina svarbiausią metodologinį vaidmenį

funkcinėje-vertinėje analizėje. Funkcija bendrąją prasme yra veiklos

sritis, pareigos atlikimas ir paskirtis. Funkcinėje-vertinėje analizėje

funkcija suprantama kaip tiriamojo objekto išorinio pasireiškimo savybė

[16, p. 18].

Nagrinėjamojo objekto funkcijų ir tenkinamų visuomeniškai būtinų

poreikių aprašymas iš principo sutampa. Skirtumas tik tas, kad „poreikio“

sąvoka susijusi su žmogumi (kolektyvu) ar jo veikla, o „funkcijos“ sąvoka

visada susijusi su techniniu ar netechniniu funkcijos nėšėju (tiriamuoju

objektu), kuris ir tenkina poreikius. Vadinasi, funkcijos išreiškia

nagrinėjamojo objekto esmę, okonstrukcija, procesas ir struktūra yra

funkcijų pasireiškimo forma.

Funkcijos formuluojamos, laikantis tokių svarbiausių principų:

išreikštos minties trumpumas, aukštas apibendrinimo lygis, išsamumas.

Tiriamojo objekto funkcija turėtų būti apibūdinta kuo trumpiau, t.y. dviem

žodžiais: daiktavardžiu ir veiksmažodžiu. Pavyzdžiui, objektui „sandėlys“

svarbiausia funkcija gali būti formuluojama taip: „prekių atsargų

kaupimas“. Pažymėtina, kad juo labiau apibendrinti funkcijų formulavimai,

juo mažiau yra juos rybojančių sąlygų ir sukuriamos didesnės galimybės

naujiems sprendimams.

Kadangi tiriamųjų objektų funkcijos labia įvairios, todėl tikslinga

jas susisteminti į grupes (5 priedas). Objektų funkcijos pagal panaudojimo

sritį skirstomos į išorines ir vidines.

Išorinės funkcijos rodo analizuojamojo objekto, kaip atskiros

sistemos, ryšius su naudojimo sfera bei išorine aplinka. Svarbiausia

(eksplotacinė) funkcija atspindi objekto esmę, paskirtį ir vartojimo

procese vaidina svarbiausią vaidmenį. Antraeilės funkcijos neturi įtakos

objekto gyvybingumui ir atspindi šalutinius jo kūrimo tikslus.

Vidinėsfunkcijos palaiko objekto gyvybingumą bei darbingumą.

Pagrindinės funkcijos užtikrina tiriamojo objekto gyvybingumą bei

svarbiausios funkcijos realizavimą (pakeičia, perduoda, saugo, pateikia

rezultatus vartotojui ir pan.). Pagalbinės funkcijos sudaro sąlygas atlikti

pagrindines funkcijas (sujungia, fiksuoja, izoliuoja, nukreipia, garantuoja

ir pa.).

Išorinės ir vidinės funkcijos pagal naudingumo laipsnį skirstomos į

naudingas, nenaudingas ir žalingas. Naudingos funkcijos atspindi objekto

funkcijiškai būtinas vartojamąsias savybes ir salygoja objekto gyvybingumą.

Nenaudingos funkcijos namažina objekto gyvybingumo, bet palaiko

nereikalingą parametrą ir brangina objektą. Žalingos funkcijos neigiamai

veikia objekto gyvybingumą, blogina vartojamąsias jo savybes, brangina

objektą. Tobulinant tiriamąjį objektą, paprastai šalinamos nenaudingos ir

ypač žalingos funkcijos, plečiamos naudingos funkcijos.

Vienas svarbiausių FVA taikymo praktikoje tikslų – sąnaudų tiriamojo

objekto kūrimui, gamybai ir eksplotavimuo mažinimas. Mokslinio tyrimo

darbų, naujo produkto parengimo ir įdiegimo stadijoje sudaromos sąlygos

išvengti nereikalingų ar papildomų sąnaudų. Veiklos išteklių sąnaudos,

skirtos objekto kūrimui ir eksplotavimui, skirstomos taip:

1. Sąnaudų minimumas, gaunamas objekto kūrimo ir jo funkcionavimo

optimaliomis sąlygomis (funkcionaliai būtinos sąnaudos).

2. Nereikalingos (papildomos) sąnaudos, kurias sąlygoja nukrypimai nuo

optimalių sąlygų. Nereikalingos sąnaudos,

patiriammos dėl neekonomiškos

veiklos, produkto konstrukcijos technologijos, dėl neefektyvaus

organizavimo bei vadybos.

FVA metodo taikymas praktykoje yra efektyvus. Pavyzdžiui, amerikiečių

statybos firmų patirtis rodo, kad kiekvienas doleris, išleistas FVA,

sąlygoja 5-20 dolerių ekonomiją. Lenkijos statybos organizacijos ir

statybinių medžiagų įmonėse, taikant FVA, darbų vidutinis efektyvumas apie

šešis kartus didesnis nei išradydinės bei racionalizacinės veiklosv

efektyvumas [30, p. 40, 47].

Šios knygos apimtis neleidžia detaliai išnagrinėti FVA metodo taikymo

įvairiais atvejais. Prieduose (3,4,5,6) pateikiame analytinius FVA taikymo

pavyzdžius. Plačiau apie FVA siūlome pasiskaityti 16, 24,25,26,27,28 ir29.

Klausimai ir užduotys

1. Remdamiesi 1 priede pateikta informacija, įvertinkite savo galimybes

atlikti dabar ir ateityje finansų analitiko funkcijas, kai modelis

parametrams taikoma balų sistema.

2. Pažvelkite į 3 paveikslą. Iš kurių elementų sudaryta ekonominės analizės

sistema? Kokius ekonominius ekonominius procesus tiria ekonominė

analizė?

3. Kokie dokumentai sudaro Lietuvos ūkio subjektų finansinę atskaitomybę ir

kokie ryšiai sieja šiuos dokumentus? Ar svarbu analitikui žinoti apie

tokius ryšius? Teigiamą ar neigiamą atsakymą argumentuokite.

4. Ar tikslinga atlikti finansinę analizę? Kada tai gali būti tik

„nereikalingas“ darbas?

5. Paaiškinkite, kuo reikšmingas verslininkui lėšų apytakos ciklas.

Susiekite jį su investicijų, finansavimo ir pagrindinės veiklos ciklais.

6. Aptarkite analizės būdus. Gal Jūs norėtumėte juos kitaip suklasifikuoti?

7. Ar skiriasi finansų analizės būdai ir metodai? Galite pagrįsti ir

kitokią – savąją – nuomonę.

8. Paaiškinkite, kuo sskiriasi finansinė būklė nuo finansinės veiklos.

9. Pasinaudoję Jums Žinomos firmos duomenimis, mėginkite atlikti SWOT

analizę. Po to suformuluokite išvadas irv pateikite vieną arba du

argumentuotus pasiūlymus, kaip apsisaugoti nuo grėsmių (2 priedas).

10. Sudarykite Jums rūpimos nesudėtingos prekės, paslaugos, proceso

funkcinį-vertinį modelį, įvertinkite Jūsų numatytų pakeitymų ekonominę

bei finansinę arba socialinę naudą. Siekdami lengviau atlikti užduotį,

galite remtis šios knygos 3,4,5 priedais ir literatūros sąraše

nurodytomis knygomis.

2. Finansų analizės organizavimas

Perskaitę šį skyrių, Jūs galėsite:

• suprasti finansų analizės vietą ekonominėje analizėje;

• susipažinti su analitinio darbo etapais, procedūromis, operacijomis;

• sužinoti užsienio šalių finansų analizės organizavimo principus;

• įgyti praktinių įgūdžių analitinio darbo organizavimo srityje.

Pagrindinės sąvokos

Analitinio darbo etapai, procedūros, operacijos Firma

kompanija,gamybinė apskaita

Analizės principai, uždaviniai

Išorinė ir vidinė analizė

Analizės sistema

Įvedama ir iišvedama informacija

Finansinė apskaita

Metodika

Finansininiai rodikliai

Žmogus–analitikas

Finansų analizė

1. Analitinio darbo organizavimas

Sėkmingas analitinio darbo atlikimas labai priklauso nuo apgalvoto jo

planavimo, kryptingo paskirstymo atskiriems atlikėjams, metodologinio

parengimo, kompiuterių taikymo.

Analizės sistemos funkcionavimo schema asispindi 16 paveiksle.

Čia pateikta analizės sistemos technologinė struktūra (apibrėžta tiesiomis

linijomis) ir išskirta kibernetinė struktūra (apibrėžta punktyrinėmis

linijomis). Kibernetinė sistema yra susijusi su valdymo funkcija, kurios

objektas yra informacija. Atskirai paimti struktūriniai elementai taip pat

yra sistemos, turinčios tiesioginius ir grįžtamuosius ryšius su nagrinėjamo

objekto vidinės ir išorinės aplinkos veiksniais.

Aktyviausias analizės sistemos elemrntas yra žmogus-analitikas. Jam

keliami reikalavimai nurodyti 1 priede. Analitikas pats arba pasitelkęs

specialistus organizuoja analizės sistemos funkcionavimą ir jos valdymą,

tai yra parenka analizės būdus, informacijos apdorojimo priemones, parengia

metodiką, projektuoja analazės procesą. Analizės sistema galės funkcionuoti

tik tada, kai visi jos elementai bus visiškai parengti veikimui ir

suderinti erdvėje bei laike.

Iš 16 paveikslo matome, kad visi „keliai“ tarsi susieina į metodiką.

Iš esmės metodika ir yra visuma būdų, taisyklių, kurių reikia laikytis,

norint gerai atlikti kurį nors darbą [1, p. 315]. Mūsų atveju metodika yra

analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji

apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus

pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Pažymėtina, kad kuo pilniau ir

detaliau metodikoje aprašytas analitinės

informacijos algoritmas, tuo intensyviau vyksta analizės procesas.

16 pav. Analizės funkcionavimo schema [2, p. 23]

Kad analizės sistema kokybiškai funkcionuotų, reikia laikytis analizės

procesą regulioujančių principų, iš kurių svarbiausi – sisteminis požiūris,

kompleksiškumas, reguliarumas, perimamumas, objektyvumas, diagnostinis

principas. Šie principai taikomi regulioujant analizės, taip pat ir finansų

analizės, metodologijos ir metodikos procedūras.

Lietuvos Respublikos įvairių tipų didesnėse įmonėse finansų analizę

dažniausiai atlieka vyr. Finansininkas, mažesnėse vyr. Buhalteris arba pats

savininkas. Didelėse įmonėse gali būti ūkinės bei finansinės veiklos

analizės grupės ar laboratorijos.

Praktikoje tikslinga ūkio subjektuose, priklausomai nuo jų dydžio,

turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą: asmenims ar

tarnybas, atliekančias analizę, jų valdymo aparatą ((17 pav.). Ši struktūra

gali būti valdoma „rankomis“ ar kompiuteriais. Pagal 17 paveiksle pateiktą

schemą matyti, kad analizės procese dalyvauja įmonės vadovas bei visi

specialistai. Jų komunikacinius ryšius koordinuoja analizės organizatorius.

Tokia organizacinė analizės sistemos valdymo schema gali būti taikoma

vidutinio dydžio įmonėse, o mažesnėse įmonėse ją galima koreguoti bei

supaprastinti paliekant svarbiausius analizės sistemos valdymo ryšius. Tai

leistų monės ir jos padalinių vadovams numatytais terminais operatyviai

gauti analitinę informaciją (finansinius rodiklius) apie valdomų objektų

veiklą per dieną, savaitę, mėnesį, ketvirtį ir priimti tikslesnius

diagnostinius valdymo sprendimus. Pažymėtina, kad išvedamos analitinės

informacijos kokybė labai priklauso nuo kuo tikslesnių įmonėje bei jos

aplinkoje vykstančių socialinių ir ekonominių procesų algoritminių

aprašymų, o tai padaryti kartais būna nelengva, ypač aprašant socialinius

procesus. Sudarant analitinių uždavinių sprendimo programas, tiktų plačiai

naudoti optimizavimo metodus.

Praktika rodo, kad daugelyje Lietuvos įmonių 17 paveiksle nurodytos

analizės sistemos organizacinės valdymo struktūros dažniausiai susidaro

stichiškai, o toks analitinis darbas atliekamas epizodiškai, t.y. pagak

atskiras užduotis arba įmonės veiklos kontrolės metu. Be to, jose

nepakankamas dėmesys skiriamas operatyvinei analizei. Pagrindinis šios

analizės uždavinys yra kontroliuoti, kaip kiekvieną dieną naudojami

finansiniai, materialiniai, darbo ištekliai visoje įmonėje, jos

struktūriniuose padaliniuose, darbo vietose, kokia padėtis rinkoje. Tokiu

būdu galima atlikti įvairių nuostolių apskaitą, diagnozuoti jų mažinimą

arba visišką pašalinimą. Svarbi tokios analizės sąlyga – gerai sutvarkytas

normatyvus ūkis. Pažymėtina, kad ne visi ūkio subjektai turi pagrįstas

veiklos išteklių bei kaštų normas, atitinkančias jų organizacines,

technines beisocialines sąlygas.

Siekiant gerinti analitinį darbą Lietuvos įmonėse, tikslinga būtų:

• atlikti šį darbą visuose įmonės valdymo lygiuose;

• nustatyti ryšius tarp analizės vykdytojų;

• sukurti lanksčią analizės sistemos organizacinę struktūrą ir, iškilus

naujiems uždaviniams, ją koreguoti;

• nustatyti operatyvios ekonominės bei finansų analizės rodiklių minimumą,

formų maketus, metodiką, atlikimo terminus;

• maksimaliai sumažinti atotrūkį tarp atliktos analizės rezultatų bei

išvadų ir jos rekomendacijų panaudojimo.

17 pav. Analizės sistemos organizacinė valdymo schema

Kiekvienam, o ypač pradedančiam analitikui svarbu, kad jo darbas būtų

tikslingas, prasmingas ir sėkmingas. Norint to pasiekti, reikia susipažinti

su analitinio darbo etapais, procedūromis bei operacijomis (18 pav.). Čia

išskiriami šeši analitinio darbo etapai ir juos atitinkančios procedūros

bei operacijos. Kadangi jų turinys kiekvieno tyrimo metu būna skirtingas,

jų čia neaptarsime, išskyrus analizės rezultatų apiforminimą. Taikant šiuos

analitinio darbo etapus, procedūras bei operacijas, galima rengti tyrimus

ne tik ūkio subjektuose, bet ir individualius ar grupinius namų, kursinius,

diplominius darbus.

Analizės rezultatų apiforminimas bei pateikimas peiklauso nuo analizės

rūšies, tikslo, uždavinių bei analitiko įgūdžių. Jie gali būti apiforminami

ir pateikiami kaip ataskaitos, referatai, namų, kursiniai, diplominiai

darbai, projektai ir pan. Paprastai analitiniouse darbuose išnagrinėjama

tyrimo metodologija, kuri vėliau taikoma atliekant įvairius skaičiavimus,

pateikiant vertinimus analitinėje arba tiriamojo objekto veiklos gerinimo

dalyje, po kurių pateikiamos išvados ir pasiūlimai. Reikalavimai,

kuriuos

turi atitikti studijų darbų struktūrą, tekstas, literatūros bibliografinis

aprašas, paprastai nurodomi tokių darbų parengimo tvarkos aprašymuose ir jų

čia nekartosime [3]. Tokius darbus išleidžia mokymo įstaigos ir juose

nurodytatvarka gali kiek skirtis.

Svarbų vaidmenį ekonominėje analizėje vaidina analitinės

lentelės, iliustracijos. Jose pateikiami duomenys turi būti susiję su

nagrinėjamu reiškiniu ir jį tinkamai charakterizuoti. Analitinės lentelės

ir iliustracijos negali būti „numestos, kaip nereikalingos“, jas būtina

analizuoti tekste. Lentelės be teksto gali būti sudaromos pasibaigus

dienai, savaitei, mėnesiui, ketvirčiui ir pan., t.y. kai analizė

atliekama periodiškai. Lentelės arba iliustracijos pavadinimas turi

tiksliai, apibendrinta forma atspindėti turinį, būti korektiškai

suformuluotas ir kiek galima trumpesnis. Iš jo turėtų būti aišku, kokie

rodikliai analizuojami, duomenų gavimo vieta, laikotarpis ar data. Dar

reikia nepamiršti nurodyti matų vienetus, informacijos šaltinius.

———————–

Apibendrinančių rodiklių apžvalga

Pagrindinio (pastovaus) kapitalo formavimo ir naudojimo bei įrengimų darbo

analizė

Apyvartinio (kintamo) kapitalo formavimo ir naudojimo analizė

Darbo išteklių formavimo ir naudojimo analizė

Pelno ir pelno naudojimo analizė

Ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės aanalizė

Tyrimo apibendrinimas, išvados, pasiūlymai bei sprendimų priėmimas

Pardavimų apimties ir produktų kokybės rodiklių analizė

Veiklos sąnaudų analizė

Prognozavimas

Planavimas

Apskaita

Kontrolė

Ekonominė informacija

FINANSŲ ANALIZĖ

Praeities sprendimų įvertinimas

Perspektyvinių sprendimų priėmimas

Ekonominė teorija

Statistika

Finansų analizė

Ūkinės veiklos analizė

Buhalterinė apskaita

1. OObjektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.

(Informacija turi būti tiksli, pakankama).

2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų

kokybę, jų realumą.

3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus.

4. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir

apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimmybes

5. Susiteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius

pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti

perspektyvoje.

6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams,

neišduodant komercinių paslapčių.

7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį

komerciniais pagrindais.

Svarbiausi finansų analizės uždaviniai

Perspektyvinė

Operatyvinė

Retrospektyvinė

Kontrolei

Planavi-mui

Regulia-vimui

Organi-

zavimui

Aktyvi-

nimui

Įvertinimo

Diagnostinė

Analizės uždaviniai

Paieškos

Analizės rūšys ir uždaviniai

Klasifikavimo požymiai

Pagal laiką

Pagal paskirtį analizė reikalinga

Analizės funkcija

Finansinės būklės rodiklių pasikeitimas

POŽYMIAI

ANALIZĖS RUŠYS

Alternatyvių projektų pagrindimui

Respublikos ūkis

Asociacijos

Įmonės, organizacijos

Skyrių, cechų veikla

2. Pagal subjektą

Išoriniai atlikėjai

1. Pagal apimtį

Vidiniai analitikai

3. Pagal tikslą

Ekonominės informacijos patikimumui įvertinti

Infliacijos įtakos finansiniams rodikliams įvertinimui

Personalo ekonominiam skatinimui ppagrįsti

Kiti tikslai

Periodinė

Vienkartinė

Perspektyvinė

Operatyvinė

Retrospektyvinė

4. Pagal pasikartojimų dažnumą

Kompleksinė

Teminė

5. Pagal laiką

6. Pagal analitinės programos turinį

Vidinė

Tarpįmoninė

Tarpšakinė (šakinė)

7. Pagal palyginimo pobūdį

Pelno didinimas

Kaštų mažinimas

Gamybos ekologizavimas

Materialinių sąnaudų mažinimas

Kitos kryptys

8. Pagal tyrimo kryptį

Atrankinė

Ištisinė

Kompiuterizuota analizė

Rankinė

9. Pagal analizės objekto aprėpimo laipsnį

10. Pagal skaičiavimo technikos panaudojimą

6. Pav. Finansų analizės rūšys

Siekiama išaiškinti įmonės ūkininkavimo bei įdiegtų ar numatomų įdiegti

investicijų efektyvumą.

Kontroliuojama veikla pagal pagrindinius šios veiklos objektus.

Kontroliuojami įmonės finansiniai rezultatai ir jų pasikeitimo pagrindiniai

veiksniai

I. Pagal darbo operacijos

pagrindinius veiksnius:

• darbo priemonės,

• darbo objektai,

• procesas.

II. Pagal bendrojo darbo proceso sudėtines dalis:

• kkonkrečių produktų gamybinis procesas (technologinis),

• veiklos operacija, jos elementai.

III. Pagal veiklos

ekonominius procesus:

• tiekimas,

• gamybinis procesas,

• produkcijos realizacija,

• įplaukų paskirstymas

IV. Pagal veiklos išteklių ir rezultatų judėjimo stadijas:

• išteklių šaltinių nustatymas,

• išteklių gavimas,

• išteklių saugojimas,

• išteklių panaudojimas veikloje,

• produkto realizavimas ir atsiskaitymas su pirkėjais.

V. Pagal išlaidų susidarymo vietą:

• įmonė,

• cechas,

• skyrius,

• darbo vieta, sandėlis,

• kitos vietos.

VI. Pagal atsakingus asmenis:

• prezindentas,

• viceprezidentas,

• direktorius,

• skyrių vadovai,

• kiti vadybininkai,

• ekspeditorius ir kiti asmenys.

Norima kontroliuoti įmonės išteklių apyvartą.

Siekiama išaiškinti veiklos išlaidų lygį ir jos gerinimo galimybes

atskiruose įmonės padaliniuose.

Norima kontroliuoti veiklos finansinius rezultatus pagal atsakingų asmenų

sprendimus.

INVESTICIJOS

FINANSAVIMO

ŠALTINIAI

A. Ilgalaikis turtas

B. Trumpalaikis turtas

A. Kapitalas ir jo rezervas bei nepaskirstytasis pelnas

B. B. Ilgalaikės ir trumpalaikės skolos

ĮMONĖ

V

E

I

K

L

A

IŠLAIDOS

PINIGINĖS ĮPLAUKOS

A. Materialinės

B. Amortizacijos

C. Darbo užmokestis ir priskaitymai socialiniam draudimui

D. Mokesčiai

E. Palūkanos

F. Kitos

Veiklos produktas (prekių, paslaugų pardavimas)

GRYNASIS PELNAS

Pagrindinės veiklos ciklas

Investicijų ciklas

Finansavimo ciklas

GRYNASIS PELNAS

Kreditoriai

Mokesčiai

Pinigai

Medžiaga

Darbo jėga

Debitoriai

Veiklos procesas

Veiklos produktas

* ekonominių – socialinių tarnybų

* techninių tarnybų

* gamybinių ir komercinių skyrių

•

* gamybinių poskyrių

Analizės proceso bei posistemių valdymo blokas – vadovai

•

Analitinių

uždavinių generaliė

matrica

Tarnybų iir

skyrių

uždavinių

matrica

•

Skaičiavimo centras ar kompiuteris

Analizės sistemos valdymo blokas

•

Išvedama (analitinė) informacija

Technika

•

Žmogus-analitikas

Analizės procesas

•

Būdai bei metodai

Analizės principai

Metodika

Įvedama informacija

Tiriamojo objekto struktūrinis modelis

Funkcijų aprašymo modelis

Funkcinis struktūrinis modelis

Funkcinis vertinis modelis

Rodiklių lyginimas

Analizės būdai

Analizės organizatorius

Įmonės

vadovas

Specialistai