Fizinių asmenų pajamų mokestis:istorija ir gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1 Mokesčių reikšmė ir būtinumas 5

2 Valstybės pajamų šaltiniai 6

3 Mokesčių funkcijos ir savybes 7

4 Lietuvos mokesčių istorija 10

4.1 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai 11

4.2 Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų meto mokesčiai 12

4.3 Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai 13

4.4 Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai 13

4.5 Dabartinė mokesčių sistema 14

5 Gyventojų pajamų mokesčio tobulinimas Lietuvoje 14

6 Gyventojų pajamų mokestis užsienio valstybėse 31

IŠVADOS 34

LITERATŪROS SĄRAŠAS 36ĮVADAS

Darbo problema. Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas yyra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negali.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.

Darbo aktualumas. Lietuvai integruojantis į ES ir derinantis prie ES reikalavimų, keičiama daugelis teisės aktų, reguliuojančių socialinį, ekonominį bei finansinį krašto gyvenimą. Vyriausybė bei Finansų ministerija ir Seimas imasi kardinaliai spręsti opias šalies mokesčių sistemos pproblemas. Įgyvendinama nauja programinė biudžeto formavimo koncepcija, priimti daug pakeitimų turintys pagrindinių mokesčių įstatymai: Pelno mokesčio, PVM, Gyventojų pajamų mokesčio, Akcizų mokesčio. Gyventojų pajamų mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio ((FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d., ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikė nuo 1991 m. ir buvo du kartus pratęstas, o 1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas. 2002 m. liepos 2 d. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įstatymo Nr. IX-1007.

Naujas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Finansų ministerijos nuomone palengvins gyventojų mokesčių naštą. Dėl sumažinto mokesčio tarifo padidėjusios gyventojų pajamos didina rinkos perkamąją galią, kuri dažnai verslininkų nurodoma kaip verslo plėtros kliūtis. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką ir taikomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Darbo objektas – Fizinių asmenų pajamų mokestis: istorija ir gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimas Lietuvoje.

Šio darbo tikslas – atskleisti fizinių asmenų pajamų apmokestinimo teorinius pagrindus, jo formavimosi dėsningumus bei gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimą Lietuvoje.

Siekiant įgyvendinti šiuos paminėtus tikslus, darbe pateikiama:

• Mokesčių reikšmė ir būtinumas;

• Valstybės pajamų šaltiniai;

• Mokesčių funkcijos ir savybės;

• Lietuvos mokesčių istorija;

• Gyventojų pajamų mokesčio tobulinimas Lietuvoje;

• Gyventojų pajamų mokestis užsienio valstybėse.

Metodologija. Rašant šį darbą naudojomės Lietuvos autorių, E. Buškevičiūtės, V.Pukelienės, V.Meidūno, P.Puzinsko darbais, Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais aktais. Šis darbas parašytas remiantis 2003 metais išleista mokomąja knyga “Mokesčių sistema”

“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį,

kad pūkų bbūtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau”

Žanas Baptistas Kolbertas,

XVII a. prancūzų valstybės veikėjas.1 Mokesčių reikšmė ir būtinumas

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negali.

Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemas, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius. Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui , tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines ir visa tai prižiūrėti. Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas tiesti gatves, įrengti parkus ir t.t. TTokių paslaugų vertė sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui neteko darbo, tapo invalidais ir teikti jiems pagalbą. Visiškai aišku, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Todėl mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas [1,p. 8-9].

Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija.

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybės mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis.2 Valstybės pajamų šaltiniai

Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, nnegrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

1. Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais.

2. Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

3. Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

4. Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.

5. Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.

Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuri valstybė rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.3 Mokesčių funkcijos ir savybes

Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybės,

kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis:

• Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kuri ir ssudaro renkami mokesčiai.

• Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos ppritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dvejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, aatsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika, ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.

• Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto), taikant progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti tam, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir nebūtų stabdoma gamybos plėtra.

Nepaisant skirtingų akcentų, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:

• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra fformuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

• Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.

• Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bbei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų:

• Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (.PVM, akcizai, pardavimo ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.

• Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

• Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

• Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).

• Mokesčio tarifas yra mmokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:

 proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;

 progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmu atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;

 regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.

• Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.

• Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:

 prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);

 pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį ggautos pajamos);

 pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.

Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:

 mokesčio tarifo sumažinimas;

 mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;

 mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);

 atleidimas nuo mokesčių;

 mokesčių sumos sumažinimas;

 mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);

 mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėliojimas laike)..4 Lietuvos mokesčių istorija

Dabartiniai mokesčiai – tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvos mokesčių sistemos raidoje galima išskirti šiuos pagrindinius etapus:

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai;

• Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų meto mokesčiai;

• Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai;

• Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai;

• Dabartinė mokesčių sistema.4.1 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai

Lietuvoje mokesčiais pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokestis karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti. Anuometinius mokesčius buvo sunku atskirti nuo duoklių žemių savininkams. Lietuvos Didžios kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Duoklės jau

mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus [3, p. 10]. 1380 m. pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio (statinė – dėkla), nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos.

Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Lietuvoje mokesčių visuotinumo pprincipas ilgai netaikytas. Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius.

Valstybės mokesčių sistema formavosi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva viena pirmųjų Europoje, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 a. pabaigoje, 18 a. biudžeto ir pajamų išlaidų sąmatos ruoštos sistemingai [3, p. 40-43].

Lietuva 17-18a. pradėjo naudoti patį “jauniausią” mokesčių elementą – deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo 19 a. antrosios pusės. Siekiant sudrausminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deklaracijų pateikėjus būdavo iš jų reikalaujama priesaikos, aapeliuojant į mokesčių mokėtojų sąžinę ir viliantis, kad tikintys ir dori mokėtojai sąžiningiau atskleis savo tikras gaunamas pajamas.

Apskritai, vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima daryti išvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta.4.2 Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų mmeto mokesčiai

18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas [5, p. 36]. Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taip buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius, naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės. Panaikinus pagalvės mokestį 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. BBe valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtingajai klasei, nebuvo. Visi mokesčiai buvo proporciniai, išskyrus verslo mokestį imamą iš įmonių, gavusių pelną, didesni kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. Dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių [1, p. 18].

Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įįvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kuri privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šelpimą [3, p. 10]. Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.

Taigi, Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų metais tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Tiek carinės Rusijos, tiek kaizerinės Vokietijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Praktiškai didžioji dauguma pajamų būdavo surenkama degtinės monopolio ir alkoholio akcizų dėka. Tuo pačiu buvo renkami ir kiti netiesioginiai mokesčiai: tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų ir šovinių tūtelių, fiskaliniai- monopoliniai, muitai bei rinkliavos.

Taigi Lietuvos mokesčių sistema Vokietijos okupacijos metu yra akivaizdus pavyzdys, kaip kraštas gali būti alinamas per mokesčių sistemą.4.3 Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai

1918 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 d. priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais.

1932 m. liepos 1 d. buvo įvestas darbo pajamų mokestis. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausiais iir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20000 litų per metus). Mokesčių mokėtojai buvo skirstomi į 2 kategorijas:

1. Savarankiški mokėtojai (gydytojai, advokatai, dailininkai ir kiti profesionalai) mokėjo mokesčius nuo bruto pajamų, kurias deklaruodavo mokesčių inspektoriui, metams pasibaigus.

1. Nesavarankiški mokėtojai: tarnautojai, iš kurių atlyginimų darbdaviai išskaitydavo pajamų mokestį ir sumokėdavo iždui.

1939 m. įvesti ir tam tikri papildomi 25 proc. mokesčiai nekilnojamam turtui , bei 25 proc. ir 50 proc. padidintos darbo pajamų mokesčio normos. Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai, kurių įplaukos ir sudarė didžiąją dalį visų mokestinių įplaukų.

Tuometiniai verslo pelno mokesčiai bei darbo pajamų mokesčio įstatymai nebuvo tobuli. Verslininkai ir kiti mokesčių mokėtojai, ekonomistai kritikavo juos, siūlė keisti, bet pasiūlymai taip ir liko neįgyvendinti.

Apibendrinant nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemą, galima daryti išvadą, kad nemaža mokesčių našta krito ant gyventojų pečių ir ji nuolatos didėjo.4.4 Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai

Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, o likusią dalį – gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų, mažašeimių piliečių mokesčius, įvairiais rinkliavas. Kartu gyventojai mokėjo apyvartos mokestį, kuris okupacinei valstybei duodavo daug pajamų. Kadangi visas pramonės gaminių kainas nnustatė valstybė, tai šis mokestis buvo fiksuota kainos dalis.

Vadinamuoju planinio socialistinio ūkio laikotarpiu leistuose spaudiniuose buvo teigiama, kad 1940 m. Lietuvoje įvesta sovietinė mokesčių sistema, kurios pagrindinis bruožas – sunkių mokesčių likvidavimas ir mažesnių įvedimas bei lengvatų taikymas darbo žmonėms ir jų atleidimas nuo tam tikrų mokesčių (valstiečiai buvo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų), didinant mokesčius turtingiesiems ir priverstinai išieškant nesumokėtus senuosius mokesčius. Apskritai gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokario laikotarpiu buvo mažinami [3, p.52-56].4.5 Dabartinė mokesčių sistema

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistemoje mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus). Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymai reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės biudžetą, o 7 – į savivaldybių biudžetus.

Pagal įplaukų į šalies biudžetą dydį svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra:

• Fizinių asmenų pajamų mokestis;

• Juridinių asmenų pelno mokestis.5 Gyventojų pajamų mokesčio tobulinimas Lietuvoje

Gyventojų pajamų mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio

(FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d. (Žinios, 1990, Nr.31), ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikė nuo 1991 m. ir buvo du kartus pratęstas, o 1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas.

Fizinių asmenų pajamų mokestį Lietuvoje mokėjo keturios asmenų grupės:

• Asmenys, gaunantys su darbo santykiai susijusias pajamas (šalies ir užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės).

• Asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje, taip pat gaunantys ppajamas iš šalies ir užsienio gyventojų bei komercinės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Šie asmenys gali būti šalies ir užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės.

• Juridinio asmens teisių neturinčios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos.

• Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.

Pajamų mokestis buvo neišskaičiuojamas iš šių asmenų:

• pensininkams iš pensijų;

• iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų, pašalpų ir kitų išmokų;

• religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkams, religinių apeigų patarnautojams ir aaptarnaujančiam personalui iš tikinčiųjų surinktų pajamų;

• profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų, politinių partijų nariams iš pašalpų, kurios išmokėtos iš nario mokesčio lėšų.

Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatyme apmokestinimo tvarka reglamentuojama taip:

• Pajamų, susijusių su darbo santykiais, apmokestinimo tvarka.

• Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamo aautorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus autorinius darbus apmokestinimo tvarka.

• Juridinių asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų apmokestinimo tvarka.

• Gyventojų pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, taip pat kitų pajamų apmokestinimo tvarka.

Pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą Pagrindinėje darbovietėje gautos pajamos, susijusios su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamąjį minimumą, buvo apmokestinamos progresyviniu pajamų mokesčių tarifu. Pagal 1990 metais priimtą įstatymą, pajamų, susijusių su darbo santykiais, apmokestinimas buvo progresinis, tarifai didėjo, augant objekto apimčiai. Gyventojai mokėjo nuo 18 proc. iki 33 proc. mokesčio tarifą.

Nuo 1994-04-22 (1994-04-12 įstatymo Nr.I-430 redakcija) pagrindinėje darbovietėje gautos pajamos, susijusios su darbo santykiais, taip pat pajamos už kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą , atskaičiavus iš jų neapmokestinamąjį minimumą, buvo apmokestinamos vieningu 33 pprocentų tarifu. Nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų pajamų, pajamų mokesčio tarifai iki 2003-01-01 buvo išlikę progresyviniai:

• Pajamų daliai iki 0,5 PNM taikytas 10 % tarifas.

• Pajamų daliai, viršijančiai 0,5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikytas 20% tarifas

• Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikytas 35 procentų tarifas.

Gyventojų pajamų mokestis

2002 m. liepos 2 d. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įstatymo Nr. IX-1007, skelbtas laikraštyje „Valstybės žinios“ 2002 m. liepos 19 d. Nr. 773 – 3085.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – GPMĮ) nustatyta tvarka apmokestinamos gyventojų gautos pajamos, jei jos pagal GPMĮ yra mokesčio objektas. GPMĮ nuostatos taikomos visiems gyventojams, kurie pagal GPMĮ yra mokesčio mokėtojai. GPMĮ nustatytos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio taisyklės (mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, deklaravimas, mokesčio grąžinimas ir pan.) taikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje

Gyventojų pajamų mokesčio mokėtojai (MM) yra pajamas gavę gyventojai. Jie skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius gy.ventojus.

Nuolatiniu gyventoju laikomas:

• fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpius yra Lietuvoje arba asmeninių, socialinių, ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvoje;

• fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbuvo ištisai (su pertraukomis) 183 ir daugiau dienų arba 280 ir daugiau dienų vieno paskui kitą einančiais laikotarpiais ir vienu jų išbūna 90 (iš 280) ir daugiau dienų, jei nenustatyta kitaip;

• fizinis asmuo (Lietuvos pilietis), kuriam darbo užmokestis mokamas arba jo gyvenimo išlaidos kitoje valstybėje dengiamos iš Lietuvos nacionalinio biudžeto.

Nenuolatiniu gyventoju laikomas:

• ne Lietuvos pilietis (užsienio valstybės diplomatas ir jį aptarnaujantis personalas, techniniai darbuotojai);

• ne Lietuvos pilietis, gaunantis tik su darbo santykiais (jų esmę atitinkančiais) susijusias pajamas už darbą Lietuvoje iš užsienio valstybės;

• ne Lietuvos pilietis, kuris Lietuvoje vykdo tik individualią veiklą per nuolatinę bazę (vienintelis jo atvykimo į Lietuvą tikslas).

Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme dar prie nuolatinių Lietuvos gyventojų tam ttikromis sąlygomis (taisykles nustato Vyriausybė) gali būti priskiriami fiziniai asmenys, kuriuos su Lietuva sieja reikšmingi komerciniai interesai, kai:

1) fizinis asmuo yra individualios (personalinės) įmonės Lietuvoje savininkas ir (arba) valdo daugiau kaip 25 procentus Lietuvos vieneto (juridinio asmens) akcijų (dalių, pajų);

2) pirmame punkte minėtas asmuo gauna daugiau kaip 30 procentų mokestinio laikotarpio pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje. Pažymėtina, kad nenuolatinis Lietuvos gyventojas gali tapti nuolatiniu, jeigu per mokestinį laikotarpį jo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 90 procentų visų pajamų (išskyrus pajamas, kurioms taikomos lengvatos pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis), ir jeigu jis prašo mokesčių administratorių pripažinti jį nuolatiniu Lietuvos gyventoju.

Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Pagal pagrindines GPM įstatymo sąvokas pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje:

• bet kokios veiklos pajamos;

• nekilnojamojo daikto ir kilnojamojo daikto, turinčio teisinę registraciją, pardavimo (kitokiu būdu perleisto) pajamos;

• nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, gautos iš kitų Lietuvos gyventojų, Lietuvos vienetų, iš užsienio vienetų (juridinių asmenų ir organizacijų) per jų nuolatines buveines ir iš nenuolatinių Lietuvos gyventojų per jų nuolatines bazes;

• nenuolatinio Lietuvos gyventojo honoraras, palūkanos, pajamos iš paskirstytojo pelno, nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, nuomos pajamos, gautos iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, Lietuvos vienetų, iš užsienio vienetų per jų nuolatines buveines ir iš nnenuolatinių Lietuvos gyventojų per jų nuolatines bazes.

Pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvoje, gali būti visos kitos pajamos, kurios nėra anksčiau išvardytos keturiuose punktuose.

Pajamų mokesčio tarifai. Vietoje pagal FAPM įstatymą įvairiais laikotarpiais taikomų tarifų (2002 m. galiojo 8), GPM įstatyme reglamentuoti tik du tarifai. Pajamų mokestis apskaičiuojamas taikant 15 ir 33 procentus, jeigu kaip nurodyta Įstatymo 6 straipsnyje nenurodyta kitaip. Tik du tarifai, manoma.leis supaprastinti pajamų mokesčio administravimą ir išvengti išskirtinų apmokestinimo sąlygų.

15 procentų Gyventojų pajamų mokesčio tarifas taikomas:

1) pajamoms iš paskirstytojo pelno ir palūkanoms;

2) jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautoms pajamoms;

3) sportininkų pajamoms;

4) atlikėjų pajamoms;

5) honorarai;

6) gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos;

7) pajamoms, gautoms iš turto nuomos, jeigu tai nėra gyventojo verslas;

8) neindividualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms;

9) pensijų išmokoms iš Pensijų fondų tam tikromis sąlygomis;

10) grąžinamoms gyventojo sumokėtoms pensijų įmokoms į pensijų fondą tam tikromis sąlygomis;

11) išmokoms pagal gyvybės. draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;

12) grąžinamoms gyventojo sumokėtoms įmokoms pagal nutraukto gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;

13) pajamoms, gautoms iš 3 – 7 punktuose nenurodytos individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš pajamų neatimti leidžiami atskaitymai.

33 procentų Gyventojų pajamų mokesčio tarifas taikomas visoms kitoms pajamos, kurioms netaikomas 15 procentų tarifas. Dažniausiai 33 procentų tarifas taikomas apskaičiuojant mokesčius iš pajamų susijusių su darbo santykiais.

Darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys

santykiai – santykiai, kai darbas atliekamas pagal darbo sutartis, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio ir darbuotojo santykius, pagrindu.

Naujasis įstatymas, nors ir įnešė tam tikrų pakeitimų, tačiau iš esmės numato gana panašią darbo užmokesčio apmokestinimo sistemą. Naujas įstatymas, kaip, beje, ir ankstesnysis, numato, kad pajamų mokesčiu apmokestinamas ne visas darbo užmokestis, o tik ta jo ddalis, kuri viršija neapmokestinamąjį pajamų dydį (trumpiau vadinamą NPD). NPD viršijanti atlyginimo dalis kaip ir pagal senąjį įstatymą apmokestinama 33 proc. pajamų mokesčiu. Naujas įstatymas nustatė truputį kitokius neapmokestinamųjų pajamų dydžius.

Nors pajamų mokesčio tarifų ir sumažėjo, tačiau išsiplėtė apmokestinamoji bazę arba padidėjo tarifas, pavyzdžiui, pajamoms pagal autorines sutartis. Autorių ir jų įpėdinių autorinis atlyginimas už kūrybinius darbus iki 2003 m. sausio 1 dienos apmokestinamas 13 procentų tarifu. Jeigu atradimų ar išradimų autorius turi autorinį liudijimą, neapmokestinamasis minimumas už kiekvieną aatradimą ar yra 8 PNM. Nuo įpėdiniams išmokamo autorinio atlyginimo, jei jau toks atlyginimas buvo išmokėtas, imamas 60 proc. dydžio pajamų mokestis. Vaikams iki 18 metų, sutuoktiniams ir tėvams pensininkams bei invalidams šis pajamų mokestis 50 proc. mažinamas.

Iš apmokestinamųjų sumų aatimamos labdarai bei paramai perduotos sumos. Savivaldybės iš savo biudžeto šį mokestį gali mažinti arba iš viso nuo jo atleisti.

Pajamų mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka.

Gyventojų gaunamos pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką skirstomos į dvi klases – A ir B. Nuo A klasės pajamų mokestį apskaičiuoja, išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą GPĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka tas išmokas išmokantis asmuo. Pajamų mokestį nuo B klasės pajamų apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą pats gyventojas.

Pagal GPMĮ nuostatas, gyventojas per mokestinį laikotarpį gali gauti tiek A, tiek B klasės pajamų, kurios gaunamos tiek pinigais, tiek natūra, todėl labai svarbu nustatyti kiekvienos rūšies gyventojo gaunamų pajamų gavimo momentą. Pajamų gavimo momentas svarbus taikant pajamų mokesčio tarifus, atitinkamo laikotarpio NPD ir kitas apmokestinimo sąlygas

Nuo 22003 m. sausio 1 d., įsigaliojus GPMĮ, nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms (jeigu šios išmokos nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms), pajamų mokestį apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą mokesčius išskaičiuojantis asmuo (nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas – juridinis asmuo, įsteigtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat užsienio vieneto filialas arba atstovybė, įsteigti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir nesantys to užsienio vieneto nuolatine buveine, užsienio vieneto nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią vveiklą per nuolatinę bazę).

Prie A klasės pajamų priskiriamos tokios gyventojo gautos pajamos, kaip :

– su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos;

– sporto veiklos pajamos;

– atlikėjų veiklos pajamos ,

– honorarai ,

– palūkanos,

– pajamos iš kūrybos, gautos pagal autorines sutartis (jei tai ne individualios veiklos .pajamos),

– turto nuomos pajamos (jei tai ne individualios veiklos pajamos),

– ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija (pvz., automobilis) ir šis daiktas yra (privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat pajamos už parduotą nekilnojamąjį daiktą (pvz., pastatas, žemė), esantį Lietuvoje.

Užsienio valstybėje gautos pajamos pagal GPMĮ nuostatas priskiriamos B klasės pajamoms ir jų gavimo momentas yra faktiškasis tokių pajamų gavimas. Apskaičiuojant GPMĮ nustatytą pajamų mokestį nuo užsienio valstybėje gautų pajamų, neatsižvelgiama į toje valstybėje nuo tų pajamų išskaičiuotą ir (arba) sumokėtą pajamų ar jam tapataus mokesčio sumą. Taigi faktiškai gauta suma yra visa suma, įskaitant ir sumokėtą užsienio valstybėje mokestį, nors fiziškai pervedama suma yra mažesnė.

Gyventojo gautos pajamos, kurių negalima priskirti A klasės pajamoms, laikomos B klasės pajamomis, įskaitant:

– azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus,

– bet kokios rūšies pajamas, gautas iš užsienio vvalstybių vienetų (ne per nuolatinę buveinę) esančių užsienyje ir užsienio valstybių gyventojų (ne per nuolatinę bazę), įskaitant nuolatinių Lietuvos gyventojų gaunamas pajamas iš užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų,

– iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos pajamos (išskyrus su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas, sporto veiklos, atlikėjų veiklos pajamas, palūkanas ir honorarus),

– individualios veiklos pajamos, išskyrus sporto ir atlikėjų veiklos pajamas,

– ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos (išskyrus pajamas už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija (pvz., automobilis) ir šis daiktas yra (privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat pajamos už parduotą nekilnojamąjį daiktą (pvz., pastatas, žemė), esantį Lietuvoje).

– kitas A klasei nepriskiriamas pajamas.

Apmokestinamųjų pajamų ir pajamų mokesčio apskaičiavimas, jo mokėjimas ir deklaravimas.

Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajams, Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyta nemažai atvejų, kai jas galima sumažinti, t.y. galima iš pajamų atimti:

• neapmokestinamąsias pajamas ;

• pajamas, gautas iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;

• leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu;

• ne individualios veiklos, turto įsigijimo kainą ir su šio turto pardavimu (kitokiu perleidimu) nuosavybėn susijusias išlaidas;

• pagrindinį ir papildomąjį neapmokestinamą pajamų dydį;

• nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtas išlaidas.

Nepamokestinamos pajamos.

Nepamokestinimo atvejų yra nemažai, taigi gyventojai patiria tam ttikrą valstybės dėmesį.

Iš neapmokestinamųjų pajamų pozicijų kai kurias paminėsime:

• įvairios pašalpos (gyventojui mirus, stichinių nelaimių atvejais, mokamos iš valstybinių fondų, išskyrus ligos, motinystės (tėvystės) pašalpas ir kt.);

• kompensacijos;

• loterijų laimėjimai, jeigu juos išmoka vienetai, mokantys mokestį nuo loterijų apyvartos;

• pensijos, gautos iš valstybinių fondų; gauti pensijų anuitetai iš gyvybės draudimą vykdančios draudimo įmonės, gauta pensijų išmokų dalis, viršijanti sumokėtas pensijų įmokas Pensijų fondui;

• palūkanos už Lietuvos banko licencijas turinčiuose bankuose ir kitose kredito įstaigose laikomus indėlius;

• mokymo įstaigų studentų ir moksleivių stipendijos ir pašalpos;

• paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal LR paveldėjimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 24 pagrindinių NPD;

• religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų (aukštesniųjų valdymo institucijų) .dvasininkų, religinių apeigų patarnautojų ir aptarnaujančio personalo išlaikymas;

• kitos pajamos.

Individualios veiklos pajamos

Individualios veiklos sąvoka yra svarbi dėl to, kad įstatymas numato iš tokios veiklos gautoms pajamoms specialią apmokestinimo tvarką, be to, individuali veikla, kurią Lietuvoje per nuolatinę bazę vykdo nenuolatinis Lietuvos gyventojas, yra gyventojų pajamų mokesčio objektas Lietuvoje. GPMĮ apibrėžia dvi skirtingas pagal prigimtį gyventojo vykdomas veiklas – tai darbo veikla, vykdoma darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu, ir individuali veikla

Gyventojas, planuodamas vykdyti norimą individualią veiklą, turi teisę pasirinkti: sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį, t. y. įsigyti

verslo liudijimą (jeigu jo pageidaujamos vykdyti veiklos rūšis yra nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame veiklos rūšių sąraše) arba informuoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrių apie pradedamą vykdyti individualią veiklą ir pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų apskaičiuoti ir sumokėti iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pasibaigimo, iš gautų individualios veiklos pajamų atskaičius leidžiamus atskaitymus arba jų neatskaičius.

Fiksuoto dydžio pajamų mokestis sumokamas iš karto už visą laikotarpį, kurį įsigytas verslo liudijimas galioja, ir nepriklauso nuo gyventojo pajamų iiš tos individualios veiklos dydžio. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad su tokia veikla susijusios išlaidos nelaikomos leidžiamais atskaitymais ir negali būti iš pajamų atskaitomos.

Individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Individualiai veiklai priskiriama savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, savarankiška kūryba, sporto, atlikėjo, profesinė veikla, išskyrus veiklą, kuri privalo būti licencijuojama (2000 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo Nr.VIII-1566 redakcija, 13 straipsnis, ŽŽin., 2000, Nr.28-756) . Gyventojas turi pats apsispręsti ar jam įregistruoti individualią veiklą. Individualios veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos iš atsitiktinių, vienkartinių sandorių, kuriuos gyventojas atliko veikdamas kaip privatus asmuo.

Apmokestinant pajamas iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš tų pajamų neatimti ššio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai, taikomas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas (žr. 6 str. 2 dalies 8 punkto komentarą). Jeigu gyventojas apsisprendžia atimti leidžiamus atskaitymus, tai apmokestinant pajamas taikomas 33 proc. tarifas (išskyrus sporto ir atlikėjo veiklą, iš kurios gautos pajamos visais atvejais apmokestinamos taikant 15 proc. tarifą).

Individualios veiklos pajamas gali gauti nuolatinis Lietuvos gyventojas ir nenuolatinis Lietuvos gyventojas (vykdantis šią veiklą, išskyrus sporto bei atlikėjo veiklą, per nuolatinę bazę Lietuvoje arba vykdantis savarankišką sporto ar atlikėjo veiklą Lietuvoje).

Pajamoms iš individualios veiklos priskiriamos bet kokios gyventojo pajamos, kurias jis gavo vykdydamas individualią veiklą (įskaitant šios veiklos pajamas, gautas ne pinigais) , t.y. joms priskiriamos pajamos, kurios gaunamos iš prekių pardavimo, paslaugų teikimo ir kitokios individualios veiklos. Šioms pajamoms ppriskiriamos ir tos pajamos, kurios gaunamos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn individualios veiklos turtą, t.y. tokios turto perleidimo pajamos apmokestinamos ta pačia tvarka, kaip ir iš individualios veiklos gautos pajamos.

Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Jeigu pajamos gaunamos iš veiklos, kuri vykdoma pagal verslo liudijimą, tai mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, dabar vadinamas patento mokesčiu, verslo liudijimų išdavimo tvarką, veiklos rūšis, pate.nto mokesčio minimalius ir maksimalius tarifus nustato VVyriausybė (patvirtinta 200 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr.1904). savivaldybės gali didinti ar mažinti patento mokesčio tarifus iki 50 procentų. Verslo liudijimas – GPM įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą. Verslo liudijimus išduoda apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos. 1998 m. įsigaliojo griežtesnė patentų išdavimo tvarka. Prekybos verslo liudijimus įsigiję gyventojai prekybos vietoje, o įsigiję gamybos verslo liudijimus,- gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir tokius prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus. Nuo 2002 m. rugpjūčio 1 dienos fiziniams asmenims, įsigijusiems privalomuosius patentus, privalu vesti ir buhalterinę apskaitą (Valstybės žinios, 2002, Nr.47, p.10-11) bei teikti pusmetines deklaracijas (VŽ, 2002, Nr.54, p.125-127).

Buhalterinė apskaita apima:

• piniginių įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą;

• prekių likučių inventorizavimo aktą;

• prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą.

Parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su tuo turto pardavimu ar kitokiu perleidimu susijusios išlaidos.

Pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta:

1) turto įsigijimo kaina;

2) sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn.

Turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus kkomisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos. Tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo ir rekonstravimo išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį).

Leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Mokesčių, rinkliavų sumokėjimas turi būti pagrįstas šių sumų sumokėjimą patvirtinančiais atitinkamais dokumentais

Neapmokestinamasis pajamų dydis ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis.

Pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau -pagrindinis NPD) – 290 litų per mėnesį. Pagrindinė darbovietė mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje arba laisvos formos prašyme. Iš pajamų, gautų pagrindinėje darbovietėje, atimamas NPD, ir skirtumas apmokestinamas tuo metu galiojančiu tarifu. Lengvatos taikomos invalidams, asmenims auginantiems vaikus, ir iki 2003 m. taikytas žemės ūkio produkciją gaminančioms įmonėms. Pagrindinis NPD finansų ministro teikimu yra indeksuojamas, jei vartojimo kainų iindeksas (GPM įstatyme- metinis) yra didesnis už 1,1, o nuo 2003 m. –1 .

Pagrindinis neapmokestinamųjų pajamų dydis (pagrindinis NPD) pagal naująjį įstatymą yra 290 Lt, pagal senąjį įstatymą buvo 250 Lt. Taigi neapmokestinamųjų pajamų dydis padidintas net 40 litų. Pajamų mokestis nuo 40 Lt sudaro: 33 proc. nuo 40 Lt = 13,2 Lt. Taigi bendras pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio sumažintas 13,2 Lt.

Nepagrindinėje darbovietėje pajamoms NPD netaikomas, šios pajamos pagal GPM įstatymą apmokestinamos 33 proc. tari.fu. Iki 2003-01-01 nepagrindinėje darbovietėje gautos pajamos buvo apmokestinamos pagal progresinį tarifą.

Pagal GPM įstatymą pagrindinis NPD taikomas apskaičiuojant nuolatinių Lietuvos gyventojų apmokestinamąsias pajamas, o nenuolatinių gyventojų – tik pajamas, gautas iš šaltinio, kuris yra Lietuvoje..

Šiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams taikomi individualūs neapmokestinamieji pajamų dydžiai (jeigu gyventojas atitinka ne vieną iš 1-5 punktuose nustatytų kriterijų, taikomas didžiausias individualus NPD):

1) I grupės invalidams – 430 litų per mėnesį. Ankstesnis įstatymas jiems buvo nustatęs irgi 430 Lt neapmokestinamų pajamų dydį. Taigi neapmokestinamasis pajamų dydis jiems nebuvo padidintas ir mokesčiai nesumažėjo;

2) II grupės invalidams – 380 litų per mėnesį. Anksčiau buvo 379 Lt;

3) asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, – 430 litų per

mėnesį, be to, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 46 litais;

4) motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), kuris (kuri) vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, augina vienas (viena), –

335 litai per mėnesį, be to, už auginamą antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 53 litais;

5) žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų ppajamų, taip pat ūkininkų, įstatymų nustatyta tvarka įregistravusių ūkį, darbuotojams – 330 litų per mėnesį.

Teisė į individualų NPD turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – invalidumo pažymėjimu, ištuokos liudijimu, vaiko (įvaikio) gimimo dokumentais ir pan.

Nuolatiniams Lietuvos gyventojams (tėvams arba įtėviams), naujasis įstatymas numatė pajamų mokesčio lengvatų ne tik tris ar daugiau vaikų auginantiems asmenims, bet ir tiems, kurie augina tik du ar vieną vaiką. auginantiems vieną ar du vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) yra taikomas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – PNPD), kuris lygus 0,1 pagrindinio NPD. Šiems asmenims prie jiems taikomo NPD už kiekvieną vaiką dar pridedamas papildomas NPD, kuris yra 10 proc. pagrindinio NNPD dydžio. 10 proc. nuo 290 = 29 Lt. Tačiau visu papildomu NPD gali pasinaudoti tik tie tėvai, kurie vaiką augina vieni. Jei vaiką augina abudu tėvai, tai papildomas NPD dalijamas iš dviejų. Taigi kiekvienam iš vaiką auginančių tėvų NPD didinamas 14,5 Lt. Papildomas NPD dalijamas iš dviejų netgi tais atvejais, kai dirba tik vienas iš vaiką auginančių tėvų, o kitas nedirba, negauna jokių kitokių apmokestinamųjų pajamų ir neprivalo mokėti pajamų mokesčio. Tačiau tokiu atveju pajamų mokestį mokančiam sutuoktiniui, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, t.y. kalendoriniams metams, pateikus pajamų mokesčio deklaraciją, gali būti sugrąžinta dalis jo sumokėto pajamų mokesčio, kuri atsirado dėl to, kad vaiką auginanti šeima turėjo galimybę pasinaudoti ne visu papildomu NPD, o tik jo puse. Jeigu iš pajamų atėmus NNPD ir PNPD gaunamas neigiamas skirtumas, šis negrąžinamas ir į kitus mokestinius laikotarpius neperkeliamas

Pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Per mokestinį laikotarpį 290 Lt pagrindinis NPD per mėnesį taikomas tuo atveju, kai nuolatinis Lietuvos gyventojas gauna su darbo santykiais arba su jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų. Jeigu gyventojui per mokestinį laikotarpį nebus pritaikytas visas metinis pagrindinis NPD, nepanaudotoji jo dalis gali būti pritaikyta gyventojui pateikus metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

Tuo atveju, kai gyventojas per mokestinį laikotarpį negauna ssu darbo santykiais susijusių pajamų, o gauna tik kitų rūšių pajamas (pvz., individualios veiklos pajam.as, pajamas iš paskirstytojo pelno, palūkanas, sporto veiklos pajamas, atlikėjų veiklos pajamas, honorarą, pajamas už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, kurį privaloma teisiškai registruoti Lietuvoje, taip pat nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, pajamas iš turto nuomos ir pan.), pagrindinis NPD jam gali būti pritaikytas tik mokestiniam laikotarpiui pasibaigus (šiuo atveju taikomas metinis jo dydis, toliau – MNPD). Jeigu gyventojo pajamos per mokestinį laikotarpį yra vien neapmokestinamosios (žr. Įstatymo 17 str.) ir (ar) vien iš veiklos, vykdomos turint verslo liudijimą, tai mokestiniam laikotarpiui pasibaigus jam netaikomas nei NPD, nei MNPD.

Ankstesnis įstatymas buvo numatęs ir pajamų mokesčio lengvatą III grupės invalidams. Tuo metu, kai ne invalidams buvo taikomas 250 Lt NPD, III grupės invalidams buvo taikomas 283 Lt NPD.

Ankstesnis įstatymas buvo numatęs ir papildomą pajamų mokesčio lengvatą I ir II grupės regėjimo invalidams bei asmenims, auginantiems bent vieną vaiką invalidą. Jiems apskaičiuotas pajamų mokestis būdavo sumažinamas 12 Lt. Naujasis įstatymas šios papildomos lengvatos regėjimo invalidams bei tėvams, auginantiems vaiką invalidą, jau nebenumato.

Taigi įsigaliojus naujajam LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymui ne invalidams pajamų mokestis sumažėjo 13,2 Lt, I grupės invalidams, invalidumą turintiems ne dėl regėjimo &– liko toks pat, II grupės invalidams, invalidumą turintiems ne dėl regėjimo – sumažėjo 33 centais, III grupės invalidams – sumažėjo 2,31 Lt, o I grupės regėjimo invalidams pajamų mokestis padidėjo 12 Lt, II grupės regėjimo invalidams padidėjo 11,67 Lt. Pajamų mokesčio nepajus tik tie regėjimo invalidai, kurių algos buvo nedidelės, pvz., I grupės regėjimo invalidų ne didesnės kaip 466 Lt, nes jie dėl mažo atlyginimo turėdavo mokėti labai mažą pajamų mokestį ir netgi neišnaudodavo visos mokesčio lengvatos.

Nuo 2003 m. finansinę naudą patirs nuolatiniai Lietuvos gyventojai – sumažėjus pajamų mokesčiui kai kurioms jų išlaidoms. Bendra atimamų išlaidų suma negali viršyti mokestiniais metais 25 procentų gautų pajamų, atėmus neapmokestinamąsias pajamas.

Gyventojo patirtos per mokestinį laikotarpį išlaidos, kurios atimamos iš gautų pajamų.

Viena iš naujų nuostatų įteisintų Įstatyme – patirtų išlaidų atėmimas iš metinių apmokestinamųjų pajamų. Iš pajamų gali būti atimamos tokios per mokestinį laikotarpį patirtos nuolatinio Lietuvos gyventojo išlaidos:

• savo, sutuoktinio arba savo nepilnamečių vaikų (įvaikių) naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudiminiam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui;

• savo ir sutuoktinio naudai sumokėtos pensijų įmokos į Lietuvos Respublikoje įsteigtus (pagal Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymus) pensijų fondus;

• palūkanos už paimtą kkreditą gyvenamajam būstui statyti arba jam įsigyti, sumokėtos banko, kitoms kredito įstaigoms arba finansų ministro sąraše nurodytiems užsienio valstybių fondams ir valstybinėms finansinėms institucijoms (FM įsakymas Nr. 306, Žin.,2002, Nr. 95-4152), taip pat palūkanos, sumokėtos finansų įmonei už gyvenamojo būsto finansinę nuomą (lizingą). Ši įstatymo lengvata bus taikoma, neatsižvelgiant į paskolos suteikimo momentą;

• už studijas (kurias baigus įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) suteikiama kvalifikacija, taip pat doktorantūros bei meno aspirantūros studijos) studijuojančių nuolatinių Lietuvos gyventojų sumokėtos sumos. Jei už studijas sumokėta skolintomis lėšomis (tam tikslui paimta iš kredito įstaigos paskola), tai iš pajamų gali būti atimta per mokestinį laikotarpį grąžinta šios paskolos dalis;

Tais atvejais, kai ne vyresnis kaip 26 metų studijuojantis nuolatinis Lietuvos gyventojas nėra pajamų mokesčio mokėtojas arba neturi galimybių pasinaudoti teise iš pajamų atimti sumokėtas už studijas, šias išlaidas gali iš savo pajamų atimti tėvai (įtė.viai) arba globėjai, brolis, sesuo ir (arba) sutuoktinis (sugyventinis).

Bendra visų paminėtų atimamų išlaidų suma negali viršyti 25 procentų apmokestinamųjų pajamų sumos, apskaičiuotos iš visų mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų atėmus: neapmokestinamąsias pajamas (Įstatymo 17 str.); pajamas, gautas iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą; leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu (Įstatymo 18 str.); per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios

veiklos turto įsigijimo kainą ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas (Įstatymo 19 str.); metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį ir metinį papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (Įstatymo 20 str.).

Įstatyme numatytas išlaidas galima bus atimti iš per mokestinį laikotarpį gautų apmokestinamųjų pajamų pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, pateikus metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Tai esminis pasikeitimas, kadangi pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nuostatas sumokėtas draudimo, pensijų įmokas galima atimti iš pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų. Apmokestinamąsias pajamas sumokėtų įmokų sumomis iki 22002-12-31 mažina darbdavys atimdamas šias sumas kiekvieną mėnesį (arba faktiškai jas sumokėjus) ir pateikus kvitus ar kitus draudimo įmokų sumokėjimo faktą patvirtinančius dokumentus. Nuo 2003-01-01 darbdavys (jeigu yra susitarimas tarp jo ir draudimo įmonių) galės pervesti iš darbuotojo atlyginimo priklausančias mokėti draudimo įmokų sumas, tačiau mažinti tokio darbuotojo apmokestinamųjų pajamų pervestų įmokų suma nebegalės.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pasinaudojęs teise iš pajamų atimti per tą mokestinį laikotarpį patirtas minėtas išlaidas, privalo saugoti sumokėjimą patvirtinančių dokumentų originalus arba jų nuorašus, patvirtintus notarine tvarka, nne trumpiau kaip 10 metų po atitinkamo mokestinio laikotarpio metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo. Pateikti su metine pajamų mokesčio deklaracija išlaidas patvirtinančių dokumentų nereikia.

2 procentai Gyventojo pajamų mokesčio – paramai

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 34 str. 33 dalies nuostatas yra įtvirtina nauja nuolatinio Lietuvos gyventojo teisė – nuo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų išskaičiuota (mokėtina) pajamų mokesčio dalimi (iki 2 procentų) paremti pasirinktą ūkio subjektą, kuris pagal Labdaros ir paramos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 61 – 1818, toliau – LPĮ) turi teisę gauti paramą. Nuolatinis Lietuvos gyventojas, norėdamas pervesti iki 2 procentų gyventojo pajamų mokesčio – paramai, turi pateikti prašymą AVMI, kuriame vienas iš privalomai nurodyti rekvizitų yra paramos gavėjo atsiskaitomosios sąskaitos numeris, banko pavadinimas ir jo kodas. Vadinasi, paramos gavėjui, norinčiam gauti minėtą paramą, rekomenduotina turėti atsiskaitomąją sąskaitą banke. Pagal LPĮ 7 str. nuostatas paramos gavėjais gali tapti ir įgyti teisę gauti paramą Lietuvos Respublikoje įregistruotos biudžetinės įstaigos, kurios tik šio įstatymo nustatyta tvarka yra ggavusios paramos gavėjo statusą. Vyriausybės 2003-11-12 nutarimu Nr. 1407 ,,Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 107 – 4810) patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 81 punkte nurodyta, kad norintis įgyti paramos gavėjo statusą juridinis asmuo, Registro tvarkytojui pateikia prašymą suteikti paramos gavėjo statusą ir dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas atlyginimas už registravimą.

Išsamią informaciją Juridinių asmenų registro tvarkymo klausimais (taip pat ir dėl paramos gavėjo statuso suteikimo) galima rasti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos interneto puslapyje aadresu: http://www.tm.lt ir valstybės įmonės Registro centras interneto puslapyje adresu: http://www.kada.lt. Gyventojo pajamų mokesčio dalis (iki 2 proc.), jo prašymu pateiktu mokesčio administratoriui, bus pervedama potencialiems paramos gavėjams (pvz., .darželiams, mokykloms), jeigu jie pagal LPĮ nuostatas bus gavę paramos gavėjo statusą.6 Gyventojų pajamų mokestis užsienio valstybėse

Atskirų mokesčių sistemų formavimo principai yra skirtingi ir daugeliu atveju priklauso nuo valdžioje esančių partijų mokesčių politikos. Mokesčių sistemos skiriasi savo struktūra, mokesčių ėmimo būdais, tarifais, apmokestinimo bazėmis, mokesčių lengvatomis ir kitais elementais.

Estijoje ir Latvijoje pajamų mokesčio našta mažesnė nei Lietuvoje. Estijoje su darbo santykiais susijusios pajamos apmokestinamos 26 proc., o Latvijoje 25 proc. tarifu. Realiai mokamas pajamų mokestis yra dar mažesnis, nes Estijoje apmokestinamąsias pajamas leidžiama mažinti palūkanomis už paskolas būstui įsigyti, gydymo išlaidoms, išlaidoms už darbuotojo ar jo vaikų mokslą. Latvijoje apmokestinamąsias pajamas leidžiama mažinti įmokomis į pensijų fondus, neviršijančiomis 10 proc. darbo užmokesčio, tam tikromis gydymo išlaidomis, išlaidomis mokslui, neviršijančiomis nustatytos ribos.

Mokesčių našta Lietuvoje didesnė nei daugelyje ES ir kitų užsienio valstybių.

JAV Gyventojų pajamų mokesčio tarifai sudaryti pagal sudėtingą progresiją. Iki 1986 m. mokesčių reformos veikė 14 dydžių tarifai, dabar liko keturi. Pajamų mokestis priklauso nuo apmokestinamųjų pajamų lygio ir nuo mokesčio tarifo, kuris šiuo metu svyruoja nuo 15 iki 39 proc.

Japonijoje ffizinių ir juridinių asmenų pajamų mokestį asmenys moka pagal progresinį 10, 20, 30, 40 ir 50 proc. tarifą. Asmenys, gaunantys daugiau kaip 50 mln. Jenų per metus, apmokestinami aukščiausiu tarifu. Japonijoje daug palankesnės apmokestinimo sąlygos mažas pajamas turintiems žmonėms ir griežtesnės turtingiems asmenims.

Prancūzijoje, gyventojų pajamų mokestis mokamas už metines pajamas, deklaruojamas finansinių metų pradžioje. Pajamų mokesčio ypatumas tas, kad jį moka ne fizinis asmuo, o šeima. Tuo valstybė skatina šeimos augimą, o antra vertus, – sudėjus kad ir nedideles šeimos pajamas, valstybė gauna didesnes mokesčių sumas. Pajamų mokesčio tarifas yra progresinis – nuo 0 iki 56,8 proc.

Vokietijoje pajamų mokestis sudaro beveik 40 proc. visų mokesčių įplaukų. Mokesčio tarifas taikomas pagal proporcinę – progresinę 19 – 53 proc. skalę. Apmokestinamosios pajamos nustatomos, iš asmenų bendrųjų pajamų atėmus neapmokestinamąjį minimumą, išlaidas, susijusias su darbu (transporto bilietai), gyvybės draudimo įmokas, kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidas, dalį išlaidų, skirtų nuosavo namo statybai (aštuonerius metus po 5 proc. namo vertės) ir kita.

Didžiojoje Britanijoje Gyventijų pajamų mokestis sudaro apie 64 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokestinių išteklių. Kiekvienas šalies gyventojas turi teisę į neapmokestinamą pajamų sumą. Asmens pajamos, viršijančios asmeninę nuolaidą, apmokestinamos baziniu 25 proc. tarifu kitu atveju taikomas 40 proc. mokesčio tarifas. Be to, numatyta nemažai lengvatų: nneapmokestinamos vedyboms išleistos lėšos, kreditai butui įgyti ir t.t.

Taigi, progresyvinius mokesčius moka daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai. Juos taiko ne tik šalys, kuriose šiandien vyrauja socialdemokratinės pažiūros, pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija, bet ir gana liberalios ekonomikos šalys, pavyzdžiui, JAV. Įdomu, jog progresyvinio apmokestinimo atsisakė kai kurios pokomunistinės šalys, tarp jų visos trys Baltijos valstybės, Rusija. Lietuva progresyvinio mokesčio atsisakė 1994 metais įvesdama proporcinį mokesčio tarifą, kuriuo ir iki šiol pajamų mokestis apskaičiuojamas taikant 15 ir 33 procentus.

Reikia paminėti, jog pasaulio šalys, taikančios progresyvinius mokesčius, jau vykdo arba numato vykdyti tokias mokesčių reformas, kurios nukreiptos išlyginti gyventojų pajamų mokesčio tarifą: mažina viršutinįjį mokesčio tarifą ir didina žemiausiąjį. Ir, žinoma, su pavydu žvelgia į proporcinius mokesčius taikančias šalis – apie tai byloja diskusijos pasaulio spaudoje, akademiniuose sluoksniuose. Mat progresyviniai mokesčiai žalingi tuo, jog jie atima iš žmogaus motyvaciją dirbti ir užsidirbti. Juk esant progresyviniams mokesčiams kiekvienas papildomai uždirbtas litas kainuoja vis daugiau pajamų mokesči.ų.

Ir apmokestinimo teorija, ir praktika byloja kitų metodų naudai, jei siekiama padidinti biudžeto įplaukas ar apmokestinti turtinguosius. Kur kas efektyvesnis būdas pasiekti šių tikslų yra proporcinis (visiems vienodas) arba regresyvinis (mažėjantis pajamoms didėjant) tarifai. Kai Rusija atsisakė progresyvinio pajamų apmokestinimo ir nustatė žemą vieningą 13 proc. pajamų mokesčio

tarifą, jos biudžeto pajamos iš šio mokesčio padidėjo trečdaliu. Regresyviniai mokesčiai taip pat skatina legalizuoti pajamas ir mokėti didesnes sumas (absoliučiais skaičiais) į biudžetą.

Gyventojų pajamų mokesčio mažinimas šiuo metu būtų efektyvus siekiant išlaikyti esamas darbo vietas ir pritraukti naujų investicijų, nes kaimyninėje Latvijoje, Rusijoje ir Estijoje šis mokestis neviršija 26 proc. “Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą mes susidursime su didele konkurencija tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Mokesčių mažinimas pasiteisino kitose valstybėse, todėl Lietuva turi sekti jų pavyzdžiu, o ne ddidinti išlaidas biurokratijai ”, – įsitikinęs E.Masiulis.

Premjeras Algirdas Brazauskas yra pareiškęs, kad gyventojų pajamų mokestis nuo 33 iki 26 procentų turėtų būti mažinamas pamažu, per kelerius metus.

Taigi, mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas : “Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”. Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.IŠVADOS

1. Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės vveiklos, vystymo (švietimo, mokslo meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas.

2. Mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis.

3. Be abejo, bet kuri valstybė rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

4. Vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima daryti iišvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta. Anuometinius mokesčius buvo sunku atskirti nuo duoklių žemių savininkams.

5. Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų metais tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė.

6. Apibendrinant nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemą, galima daryti išvadą, kad nemaža mokesčių našta krito ant gyventojų pečių ir ji nuolatos didėjo.

7. Lietuvoje 1940 metais įvesta sovietinė mokesčių sistema, kurios pagrindinis bruožas – sunkių mokesčių likvidavimas ir mažesnių įvedimas bei lengvatų taikymas darbo žmonėms ir jų atleidimas nuo tam tikrų mokesčių (valstiečiai buvo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų), didinant mokesčius turtingiesiems ir priverstinai išieškant nesumokėtus senuosius mokesčius. Apskritai gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokario laikotarpiu buvo mažinami.

8. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir panaikinus visus iki tol galiojusius mokesčius, buvo įvesti nauji. 1990 m. sukurta Lietuvos mmokesčių sistema.

9. Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pasikeitė per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą pastūmėjo dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą.

10. Vykstant integracijos procesui dalį įstatymų normų, tame tarpe ir mokesčių, Lietuva privalo įsivesti pagal ES reikalavimus, tačiau paliekama nemažai laisvės patiems spręsti ir dėl atskirų mokesčių ir jų administravimo tvarkos, ir dėl mokesčių visumos. Pavyzdžiui, ES detaliai reglamentuoja netiesioginių mokesčių taikymą, tačiau palieka šalių narių kompetencijai tiesioginių mokesčių sritį.

11. 2002 m. liepos 2 dd. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas.

12. Naujas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Finansų ministerijos nuomone palengvins gyventojų mokesčių naštą. Dėl sumažinto mokesčio tarifo padidėjusios gyventojų pajamos didina rinkos perkamąją galią, kuri dažnai verslininkų nurodoma kaip verslo plėtros kliūtis. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką ir taikomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

13. Premjeras Algirdas Brazauskas pareiškė, kad gyventojų pajamų mokestis nuo 33 iki 26 procentų turėtų būti mažinamas pamažu, per kelerius metus.

14. Gyventojų pajamų mokesčio mažinimas šiuo metu būtų efektyvus siekiant išlaikyti esamas darbo vietas ir pritraukti naujų investicijų, nes kaimyninėje Latvijoje, Rusijoje ir Estijoje šis mokestis neviršija 26 proc.

15. Naujasis GPM įstatymas, nors ir įnešė tam tikrų pakeitimų, tačiau iš esmės numato gana panašią darbo užmokesčio apmokestinimo sistemą. Naujas įstatymas, kaip ir ankstesnysis, numato, kad pajamų mokesčiu apmokestinama ne visas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri viršija neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). NPD viršijanti atlyginimo dalis ir pagal FAPM įstatymą buvo apmokestina 33 proc. pajamų mokesčiu.

16. Viena iš naujų nuostatų įteisintų Įstatyme – patirtų išlaidų atėmimas iš metinių apmokestinamųjų pajamų. Įstatyme numatytas išlaidas galima bus atimti iš per mokestinį laikotarpį gautų apmokestinamųjų pajamų pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, pateikus metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

17. GPM įstatymas įįvedą privalomą gyventojų pajamų deklaravimą. Pagal jį gyventojai, išskyrus tam tikras išimtis, privalės pasibaigus metams, ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 d. deklaruoti savo gautas pajamas.

18. Taigi, mokesčiai yra ūkio subjektų ir. gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas : “Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”. Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Buškevičiūtė E . Mokesčių sistema. Kaunas. Technologija,2003 m. 331p.

2. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas: Technologija. 1998. 222 p.

3. Meidūnas V., Puzinskas P. Mokesčiai: teritorija, vaidmuo, raida. Vilnius 2001m. 63 p.

4. Meidūnas V. Mokesčių kilmė ir istorinė raida // Apskaitos ir mokesčių apžvalga. 1997. Nr.12. P.147-148.

5. Meškauskienė M. Rusijos imperijos mokesčių sistema lietuviškose žemėse XIX-XX a. pradžioje. Lietuvos ūkis, 15,36-38, 1991 m.

6. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. (VŽ, 1990, Nr.31)

7. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. (VŽ, 2002, Nr.73).

8. http://www.tm.lt Dėl notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formų patvirtinimo. Žiūrėta 2004-04-07.

9. http://www.kada.lt.

10. http://www.lass.lt KAM SUMAŽĖS, O KAM IR PADIDĖS. Aut.Giedrius STOŠKUS. Žiūrėta 2004-04-07.

11. http://www.vmi.lt , Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo komentaras, Žiūrėta 2004-04-05

12. http://www.lrinka.lt Visa tiesa apie progresyvinius mokesčius, Rūta Vainienė LLRI viceprezidentė. Žiūrėta 2004-04-21