Įmonių finansų teorija

TURINYS

ĮVADAS 2

1. F1NANSŲ VALDYMAS 3

1.1. Finansų samprata. Finansų valdymo esmė 3

1.2. Finansų valdymo sprendimai 6

1.3. Finansų valdymo tikslai 8

1.4. Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos 9

2. ĮMONIŲ FINANSŲ ESMĖ IR FINANSINIAI SANTYKIAI 10

3. ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI 12

3.1. Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai 13

3.2. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai

3.3. Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

4. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI 15

5. ĮMONIŲ FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS 16

5.1. Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

5.2. Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo ššaltiniai

6. ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI 20

7. FINANSINĖS ATASKAITOS. JŲ SUDARYMO TIKSLAI 21

IŠVADOS 22

LITERATŪRA 23

ĮVADAS

Įmonės finansų valdymas, kaip atskirai studijuojama verslo sritis,

atsirado tik praėjusio amžiaus pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama gana

siaurai – kaip apskaita, kuri turėjo būti tiksli ir savalaikė. Finansinis

valdymas asocijavosi su techniniu finansinės apskaitos ir dokumentų,

rodančių įstaigos veiklą, kaupimu ir priežiūra.

Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdymas nulemia veiklos sėkmę.

Ilgainiui mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliaudami savo patyrimu ir

intuicija, darydami finansinius sprendimus analizuos turto, nuosavybės (1

akcijos) uždirbamą ppelną, nuosavybės struktūrą, pelno „kokybę“ ir kitus

veiklą apibūdinančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks

naudotis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi

vietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai

sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra

retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rrizika ir būsimi pinigų srautai.

Esant lokaliam verslui, nesusiduriant su didelia konkurencija,

finansų sprendimai buvo paprasti, nereikėdavo praleisti daugybės valandų

mąstant apie tai, kur geriau investuoti, kokia kapitalo struktūra geriausia

ir panašiai. Tas pats dar visai neseniai buvo ir Lietuvoje. Planinės

ekonomikos laikais visiems finansų srities vadovams buvo aišku, iš kur

gauti pinigų, kur juos investuoti bei kam atiduoti. Nereikėdavo rūpintis,

ar klientas, kuriam parduodamos prekės yra patikimas (nes tokie būdavo

visi) nereikėdavo jam nustatyti griežtos atsiskaitymo tvarkos ir, kas dar

svarbiau, jos laikytis. Netekdavo nerimauti, ar sandėlyje esančias prekes

pavyks laiku ir pelningai parduoti. Rinkos ekonomika bei didėjanti

konkurencija visus privertė susirūpinti savo finansinių išteklių valdymu.

Vykstant rinkų globalizacijai, Lietuvai įsiliejus į Europos Sąjungą,

lietuviškas verslas yra priverstas konkuruoti ne tik tarpusavy, bet ir su

kitų šalių verslais. Tų šalių, kurios apie ffinansų svarbą sužinojo gerokai

anksčiau nei mūsų verslininkai.

Svarbu pažymėti, kad įmonės finansai yra tokia pat svarbi įmonės

veiklos sritis, kaip ir gamyba, valdymas bei darbo organizavimas, todėl

bent pradinės įmonių finansų teorijos žinios yra privalomos kiekvienam

verslininkui. Dėmesys įmonės finansų reikalams gali padėti atskleisti

įmonės veiklos efektyvumo spragas ir išvengti papildomų kaštų.

DARBO TIKSLAS – susipažinti su įmonių finansų valdymu.

UŽDAVINIAI :

1. Nustatyti, kokie finansų valdymo tikslai ir sprendimai.

2. Išsiaiškinti įmonės finansų išteklių šaltinius.

3. Susipažinti su įmonių finansų organizavimo principais.

4. Išnagrinėti turto vvaldymo šaltinius.

5. Išsiaiškinti įmonių veiklos rezultatus įtakojančius veiksnius.

1. F1NANSŲ VALDYMAS

1.1. Finansų samprata. Finansų valdymo esmė

Finansų sąvoka yra daugiareikšmė. Siaurąja prasme finansai – tai lėšų,

priklausančių įmonei, organizacijai ar valstybei, visuma. Plačiąja prasme –

tai įmonių, organizacijų ar valstybes lėšų sudarymo, paskirstymo ir

naudojimo sistema.

Pagrindines finansinio turto dalys yra pinigai, akcijos, obligacijos ir

kiti vertybiniai popieriai, kurie finansų sistemoje irgi yra laikomi

pinigais, bei sutartys, suteikiančios teisę gauti pinigus iš kitų įmonių.

Pinigų ištekliai yra riboti ir todėl juos reikia taip naudoti, kad būtų

galima gauti maksimalią naudą. Jei finansai įmonėje yra tinkamai valdomi,

tuomet galima tikėtis gauti didesnę naudą, su mažesniais finansiniais

ištekliais, ir, atvirkščiai, finansininkui arba vadovui nekreipiant

reikiamo dėmesio į tam tikrus pavojaus signalus finansinėje veikloje,

neišmanant finansų valdymo principų ir būdų, vadovaujantis tik intuicija

bei patirtimi, įmonė greitai gali tapti nemoki. Todėl vadovams svarbu laiku

turėti tikslią informaciją apie esamą pinigų kiekį įmonėje, apie įmonės

skolas ir gebėjimą jas grąžinti, apie pirkėjų skolas įmonei ir informaciją

apie tai, koks ir kada susidarys lėšų trūkumas bei kokie finansavimo

šaltiniai bus panaudoti jam padengti arba kada ir kokios bus laisvos lėšos

bei kaip efektyviai jas naudos įmonė.

Norint gauti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, reikia išmanyti

finansų valdymą. Pirmiausiai, reikėtų suprasti šios sąvokos ir „finansų“

skirtingumą. Finansai – tai finansų rinkos. Tačiau konkrečios įmonės

finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jis veikia

naudodamasis vidine (įmonės) ir išorine (rinkų) informacija. Be to, juk

finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansų

rinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansų

tvarkytojų. Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su

efektyviu pinigų srautų valdymu.

Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir

kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas taip pat yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),

finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Taigi įmonės finansų valdymas – tai

ekonomikos taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos

ištekliai tarp jų vartotojų.

Lietuvos įmonėse iki šiol nėra finansų valdymo patirties bei tradicijų,

ypač smulkiame ir vidutiniame versle, dėl to įmonės dažnai patiria nesėkmes

arba bankrutuoja. Daugelis pelningą verslą turėjusių verslininkų įsitikino,

kad pinigus lengviau uždirbti, nei vėliau juos išlaikyti ir dauginti.

Finansų valdymas apima įmonės piniginių išteklių kaupimą, paskirstymą ir

naudojimo kontrolę. Finansų valdymo tikslas siaurąja prasme yra aprūpinti

verslą pinigais ir gauti iš jo pelną, plačiąja prasme – padidinti savininkų

turtą.

Visa finansų valdymo praktika orientuota į tai, kaip uždirbti pelną ir

sumažinti rizikos laipsnį Kuo verslininkas daugiau rizikuoja, tuo tikisi

gauti didesnę naudą. Rizika ir neapibrėžtumas yra glaudžiai tarp savęs

susiję. Sumažinti riziką padeda verslo planavimas, finansinių rezultatų

prognozavimas.

Finansų valdymo funkcijos yra analogiškos bendroms valdymo funkcijoms ir

jas sudaro:

* planavimas ir prognozavimas,

* darbo organizavimas, veiksmų koregavimas;

* kontrolė ir analizė.

Viena iš svarbiausių finansų valdymo funkcijų yra planavimas, nes

finansiniai sprendimai priimami jau rengiant planą, finansų planavimo ir

prognozavimo metodai leidžia modeliuoti galimus procesus, numatyti pasekmes

bei norima kryptimi valdyti šiuos procesus. Sudaromos galimybės iš anksto

įvertinti pavojus, numatyti jų priežastis bei ieškoti būdų jiems išvengti.

Planavimo procesą turėtų sudaryti tokie etapai:

* įmonės ilgalaikių veiklos tikslų nustatymas;

* įmones veiklos strategijos parinkimas;

* įmones politikos ir procedūrų numatymas.

Darbo organizavimas reiškia tinkamai sudarytą įmonėje finansų tarnybą,

kuri turi pakankamai teisių ir įgaliojimų sprendimams parengti ir priimti,

skirtingų tarnybų veiklai bei veiksmams koordinuoti, informacijai kaupti ir

naudoti. Finansų tarnybos veikla turi būti organizuojama tokiu nuoseklumu:

* sugrupuoti atliekamas funkcijas pagal visas veiklos sritis;

* suteikti reikalingus įgaliojimus konkrečias funkcijas vykdantiems

asmenims.

Finansų kontrolę sudaro:

* veiklos standartų parengimas. Įmones standartai, arba normatyvai,

rengiami naudojantis praėjusiųjų laikotarpių duomenimis ir darant

prielaidas apie ateities įvykių tikimybes;

* faktinių rezultatų palyginimas su standartais.

1.2. Finansų valdymo sprendimai

Įmones finansines veiklos rezultatus lemia priimami valdymo sprendimai.

Kiekvienas vadovas norėtų priimti tik tinkamus sprendimus, kurie leistų jam

pasiekti geriausių rezultatų. Tuo tikslu jam įmonę reikėtų

suvokti kaip

vientisą ekonominį vienetą, kai būtina suderinti tarpusavyje susijusias,

bet pakankamai savarankiškas ir viena kitą veikiančias sudedamąsias jo

dalis. Tai nėra lengva, nes kuo įmonė didesnė, tuo sudėtingesni procesai

joje vyksta ir tuo sunkiau numatyti visos valdymo komandos veiksmus.

Kartais vidurinės grandies vadovai, priimdami savo padaliniui, palankius

sprendimus, gali pakenkti visos įmonės interesams. Be to, labai svarbi yra

sprendimus priimančio vadovo patirtis ir intuicija.

Kai kalbame apie finansų valdymą, iš esmės kalbame apie įmonės

veiklos ekonomiškumą. Didinti įmonės vertę – tai pirmutinis ir svarbiausias

bet kurio vadovo uuždavinys. Priešingu atveju vadovo veikla virsta siekiu

visų pirma garantuoti asmeninę gerovę, kuri gali pasireikšti ir noru sėdėti

ant prabangios kėdės, ir gauti vis didesnį atlyginimą. Pasirinkdamas

veiklos kryptį, projektus ir verslo idėjas vadovas visų pirma turi galvoti

ne apie plano patrauklumą, o apie jo atsiperkamumą, kitaip tariant – apie

ekonominę naudą įmonei. Išsamūs finansiniai skaičiavimai būtini priimant

įvairius verslo sprendimus, ir tai visų pirma yra vadovų prerogatyva.

Vadovas turi įsitikinti, kad gamybos modernizavimas arba nauji projektai

finansuojami pigiausiu įmanomu būdu, neretai – kombinuojant įvairius

šaltinius (paskolos, akcijų emisija, nuosavos lėšos ir pan.). Taip pat

vadovas privalo nustatyti vidutinius finansavimo kaštus ir garantuoti, kad

įsigyjamo turto grąža bus didesnė už investicijų kainą. Vadovui dera sekti

ir analizuoti įmonės pinigų srautus, kad verslo sprendimai būtų optimaliai

ekonomiški ir efektyvūs.

Nuo priimamų finansinių sprendimų priklauso įmonės finansavimo

šaltiniai, įsipareigojimų struktūra ir dydis, rizikos laipsnis, įmonės

turto dydis bei struktūra. Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija –

turto investicijos ir pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas,

paieška. Finansų vadovas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma

geriausiu būdu. Vykdantys finansų valdymo funkcijas finansininkai naudojasi

informacija, kuria parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys

yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai

finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti.

Taigi finansų vadovo svarbiausias veiklos bruožas – finansiniai sprendimai.

Finansinis sprendimas – tai sąmoningas vienos alternatyvos pasirinkimas iš

daugelio galimų. Vadinasi, priimant finansinius sprendimus reikia

nuspręsti, iš kur gauti pinigų bei kam juos skirti. Svarbiausi kriterijai,

kurie privalo būti įvertinti priimant finansinius sprendimus, yra

planuojamas pelningumas ir rizika. Planuojamą pelningumą apibūdina tie

pinigų srautai, kuriuos investuotojas tikisi gauti iš savo investicijų, o

rizika – tai tų ppinigų srautų gavimo tikimybė.

Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos labai svarbus, nes

dažniausiai pelningesnės investicijos, lyginant su saugiomis

investicijomis, susijusios ir su didesne rizika. Kuo didesnio pelno tikisi

investuotojas, tuo daugiau jis rizikuoja, nes ateities įvykiai yra tik

spėjami ir nežinomi.

Finansinius valdymo sprendimus pagal jų reikšmę galima suskirstyti į tokias

grupes:

– strateginiai sprendimai, kurie lemia pagrindinių finansinių

alternatyvų pasirinkimą įmonėje. Nuo jų priklauso finansavimo šaltiniai,

turto dydis, dividendų politika,investicinių projektų atranka. Strateginius

sprendimus lemia ekonominė situacija įmonėje ir bendra verslo aplinka.

– operatyviniai valdymo sprendimai – tai kasdieniniai sprendimai,

kurie dažniausiai yra susiję su turimų išteklių naudojimu įmones viduje.

Svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad visi jie yra

orientuoti į ateitį.

Pagal turinį finansų valdymo sprendimai skirstomi taip:

– investiciniai, numatantys kokioms sritims ir kokiam turtui įgyti

bus panaudotos įmonės piniginės lėšos;

– finansiniai, numatantys iš kokių šaltinių bus finansuojamas įmonės

turtas.

Investiciniai sprendimai atsako į klausimą – koks turtas reikalingas

įmonei, finansiniai – iš kokių šaltinių jis bus finansuojamas. Šių

sprendimų pasirinkimą lemia įvairūs finansų valdymo instrumentai, kuriuos

siūloma skirstyti taip:

• kreditai; nauji kreditavimo būdai;

• palūkanos;

• dividendai;

• overdraftas;

• akcijų kursai;

• nusidėvėjimo skaičiavimo metodai

• diskontai;

• valiutų kursai.

Sprendimams priimti svarbus informacijos prieinamumas. Sprendimai

patikimi tiek, kiek patikima informacija, kuria remiantis jie buvo

padaryti. Todėl, siekiant efektyviai valdyti finansus, būtina savalaikė ir

patikima informacija apie:

• Įmonės veiklą;

• Rinką ir ekonominę situaciją;

• Politinę situaciją;

• Mokesčius.

1.3. Finansų valdymo tikslai

Kaip skirtingos organizacijos, turinčios savus strateginiu tikslus,

taip ir finansų valdymas, kuris yra neatsiejama kiekvienos organizacijos

dalis, irgi turi savo tikslą. Priklausomai nuo organizacijos paskirties,

dydžio, strateginių tikslų, finansų valdymo prioritetai gali keistis,

tačiau tikslas – ne. Finansų valdymo tikslas yra didinti įmonės (akcininkų

valdomų akcijų) vertę. Siekiant šio tikslo grindžiami ir visi finansų

valdymo srities sprendimai:

• išgyventi konkurencinėje aplinkoje;

• išvengti finansinių nesėkmių iir bankroto;

• maksimizuoti įmonės turtą;

• maksimizuoti pelną;

• minimizuoti išlaidas.

Renkantis, kur investuoti, finansų vadovas pirmiausia išsiaiškins,

kuri investicija duos didžiausią grąžą – kur investuotas 1 litas uždirbs

daugiausia. Vėliau priimti sprendimą, kur investuoti, yra visai nesunku.

Paprastai vertinant, finansų valdymas – tai sprendimas: iš kur

priimtiniausiomis sąlygomis gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai

valdyti ir kaip ir kur teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai

daromi vadovaujantis anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę.

Finansų valdymo poreikis išlieka visą įmonės gyvavimo laikotarpį.

Finansų valdymo reikšmę itin sustiprina faktas, kad absoliuti dauguma

problemų ir bankrotų atsiranda dėl blogo finansų valdymo. Dažniausia

pasitaikančios priežastys, lemiančios finansines problemas yra:

▪ Finansinių resursų nepakankamumas;

▪ Nepakankamas ar neigiamas pinigų srautas;

▪ Nepakankama išlaidų kontrolė.

Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai

savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės

finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas –

tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų

tikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto

dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą

– kyla jo turimų akcijų kaina. Akcininkų turimų akcijų skaičių galima

padidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas į

smulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visada

yra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Todėl finansų valdymo

tikslas įmonėje – maksimizuoti akcininkų turtą.

Tačiau nne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų

interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius

finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti

tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai

mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų

interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas –

maksimizuoti akcininkų turtą.

Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonės

valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus,

tiekėjus, visuomenę. Atsakomybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių, negali

būti visada vienodi.

Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą,

tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir

planuojamas pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas – tai

kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba

parduodamas akcijas, nustato investicijų rizikos laipsnį bei pelningumą ir

tada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų

srautai, kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių

pinigų srautų tikimybė. Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra

labai svarbus visų finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet

vengia rizikos, todėl, darydami finansinius sprendimus, žmonės tikisi, kad

didėjant pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi

investorius, tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga

išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus

dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi

remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.

1.4. Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų

vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje

svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės

dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių įmonių, ūkinių bendrijų

etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės buhalteris,

pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę apskaitą

gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse įmonėse

būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai arba

tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,

veikiantys valdymo struktūros padaliniuose (pvz., realizavimo ar

buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.

Finansų sskyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,

atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.

Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitalo

rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,

kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis. Finansininkas yra

vienas iš svarbiausių asmenų įmonėje, kurio atliekamos funkcijos sąlyginai

gali būti skirstomos taip:

1. Operatyvinis finansų veiklos valdymas, kai apskaičiuojamos kasdieninei

įmones veiklai reikalingos lėšos, numatomi jų padengimo šaltiniai,

priimami sprendimai dėl laisvų lėšų panaudojimo;

2. Investicinių projektų ekonominis įvertinimas, kkai finansininkai numato

investicijų grąžos dydį bei projektų apsimokėjimo laiką, formuoja

efektyvią investicijų politiką įmonėje;

3. Pinigų srautų valdymas, kai parenkami investavimo šaltiniai,

įvertinamas jų efektyvumas;

4. Paskolų ir kapitalo valdymo politika, kai numatoma, kokia kaina ir iš

kur geriausiai imti paskolas, kokią pasirinkti įmonės kapitalo

struktūrą, užsiimti investuotojų paieška, rūpintis akcijų išleidimu;

5. Pastovus bendradarbiavimas su investuotojais, klientais, skolininkais;

6. Optimalaus santykio tarp trumpalaikio ir ilgalaikio turto parinkimas;

7. Palyginamųjų normatyvų, kurie padėtų planuoti ir prognozuoti įmonės

veiklą bei atlikti lyginamąją įmonės veiklos analizę, rengimas.

Konkrečių veiklos sričių palyginimui pateikiamos ir buhalterio funkcijos:

1 lentelė

|Finansininkas (iždininkas) |Buhalteris (kontrolierius) |

|* nuosavybės planavimas; |* kaštų apskaita; |

|* pinigų planavimas; |* kaštų valdymas; |

|* ryšiai su bankais; |* pagrindinių sąskaitų sudarymas; |

|* investicijų tvarkymas; |* ataskaitos įmonės administracijai;|

|* ryšiai su investitoriais; | |

|* kreditų tvarkymas; |* duomenų apdorojimas; |

|* dividendų paskirstymas; |* finansinių ataskaitų sudarymas; |

|* mokesčių planavimas; |* vidinė kontrolė; |

|* finansinė analizė |* sąmatų sudarymas; |

2. ĮMONIŲ FINANSŲ ESMĖ IR FFINANSINIAI SANTYKIAI

Kiekviena ūkinė įmonė, organizuodama savo veiklą, susiduria su

piniginių santykių sutvarkymo sunkumais.

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Įvairių

nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą. Čia

sukuriama didžiausia finansinių išteklių dalis. Nuo įmonių finansinės

padėties priklauso visos šalies finansinė padėtis. Rinkos ekonomikos

sąlygomis įmonė veikia komerciniais pagrindais, tai yra patirtas išlaidas

turi padengti gaunamomis pajamomis. Svarbiausiu gamybinio ir socialinio

vystymo šaltiniu tampa pelnas. Įmonės turi realią finansinę

nepriklausomybę, savarankiškai skirsto pajamas, gautas iš produkcijos

realizavimo, savo nuožiūra naudoja uždirbtą pelną, kuria turtą ir

kapitalą, ieško jjoms reikalingų pinigų investavimui finansų ir kredito

rinkoje.

Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos

finansinius dalykus. Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto

gamyba, paskirstymu bei vartojimu, finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,

kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.

Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių , tarnybų ir t. t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų

išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t. t. );

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos;

5. Tarp įmonių ir valstybės (mokesčių mokėjimas, subsidijos iš

valstybės iždo);

6. Tarp įmonių ir draudimo įmonių (turto draudimas, verslo ir rizikos

draudimas)

Vadinasi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos

sudaromi ir naudojami įmonių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių

fondai. Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje

per metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei

kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams

ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos

paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,

privalomieji fondai. Iš to seka, kad įmonių finansų paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymas ūkinės veiklos procese;

2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams

skatinti, biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė.

3. ĮMONIŲ FINANSINIAI YYPATUMAI

Finansų organizavimas ir tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai

priklauso nuo įmonės tipo. Pagal LR priimtus įmonių įstatymus kiekvienas

subjektas gali pasirinkti komercinių įmonių rūšis ir formas, tai ir nulemia

finansų valdymo ir organizavimo ypatumus.

ATSKIRŲ ĮMONIŲ TIPŲ FINANSŲ REGLAMENTAVIMO PALYGINIMAS

lentelė

| | |ir |s |

|bendrovės |AB |ir |akcijos arba |

|bendrovės |UIF | | |

| |KIB | | |

| | | | |

|įm.) | | | |

3.1. Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą Lietuvoje reglamentuoja

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymas,

priimtas 2003 m. 12 mėn. 11d. Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš

vidinių ir išorinių šaltinių .

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas. Šiuo atveju yra dvi

finansavimosi galimybės:

1. Atviroji, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas

ir patenka į pelno rezervo sąskaitą;

2. Paslėptoji: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų

rezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų

straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės nuosavas kapitalas. Tai stiprina

ne tik įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą,

patikimumą. Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant

savo pelną, sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonė yra akcinė bendrovė,

gali kristi akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno

dalis išmokama dividendams.

3.2. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai

Šių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą bei likvidavimą

reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) įmonių įstatymo

pakeitimo įstatymas, priimtas 2003 m. gruodžio mėn. 16 d. Šių įmonių

finansiniai ištekliai taip pat formuojami iš vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama:

1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);

2. Pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Skolinto kapitalo lėšos;

2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;

3. Iš kitur gauta finansinė parama.

Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka. Metinės veiklos

auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos auditas gali būti atliktas

steigėjo ar administracijos iniciatyva. Auditą gali atlikti auditorius –

fizinis asmuo, turintis licenciją, ar audito įmonė, turinti teisę atlikti

audito paslaugas.

3.3. Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos mėn. 5 d. priėmė Lietuvos

Respublikos investicinių bendrovių įstatymą. Investicinė bendrovė yra

akcinė bendrovė, kuri sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai

platindama savo akcijas ir turi bent vieną iš šios veiklos požymių:

1. Pagrindinė veikla, iš kurios gaunama daugiau kaip 60% pajamų, yra

sukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į VP ir (ar) prekyba jais;

2. Daugiau kaip 50% bendrovės turto vertės sudaro VP.

Investicinės bendrovės gali būti šių rūšių:

1. Investiciniai fondai ( IF );

2. Uždarieji investiciniai fondai ( UIF );

3. Kontroliuojančios investicinės bendrovės ( KIB ).

Investicinė bendrovė yra laikoma investiciniu fondu, jeigu jos turimas

investicijų portfelis yra diversifikuotas (įvairintas), o išleidžiamos ar

išleistos akcijos yra išperkamosios akcijos, kurių savininkai turi teisę

bet kuriuo metu grąžinti šias akcijas bendrovei ir gauti už tai proporcingą

dalį jos nuosavų (grynųjų ) aktyvų. Nuosavi (grynieji) aktyvai – tai

investicinės bendrovės turto vertės ir trumpalaikių bei ilgalaikių

finansinių įsipareigojimų skirtumas. Investicinė bendrovė yra laikoma

uždaruoju investiciniu fondu, jeigu jos turimas investicijų portfelis yra

diversifikuotas ir ji nėra išleidusi išperkamųjų akcijų. Investicinė

bendrovė yra laikoma kontroliuojančiąja investicine bendrove, jeigu jos

turimas investicijų portfelis nėra diversifikuotas ir ji nėra išleidusi

išperkamųjų akcijų. Investicijų portfelis – investicinės bendrovės turimų

investicijų rinkinys. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų

portfelis, kuris atitinka visus šiuos reikalavimus:

1. Investuota ne daugiau kaip 5% investicinės bendrovės nuosavų (grynųjų)

aktyvų į vieno emitento VP, išskyrus valstybės (vietos savivaldybės)

išleistus ar garantuotus VP, į kuriuos gali būti investuota iki 35% nuosavų

(grynųjų ) aktyvų;

2. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento akcijų;

3. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento kredito VP, išskyrus

valstybės (vietos savivaldybės) išleistus ar garantuotus VP.

4. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, ttačiau yra bendri

principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.

Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,

visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje

komercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio

mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik

įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės) parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo

veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį

tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo uždavinys įmonėje – numatyti

optimalų ppiniginių išteklių sudarymo bei panaudojimo variantą .

3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su

prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausią

pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių

efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę

įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir

panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą. Tiek

valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir išlaidos per metus

pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių atskirais laikotarpiais gali

neturėti finansinių išteklių. Todėl ir atsiranda būtinumas pasinaudoti

skolintais finansinių išteklių šaltiniais.

5. Draudimo, arba rizikos fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir

komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių

subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Skiriami tokie

būdai:

5.1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas,

kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų, kuriais ji galėtų naudotis

nenumatytais atvejais.

5.2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų numatyta

tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą ir tais

pačiais pagrindais jais naudojasi.

5.3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis (įstaigomis)

sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo įnašus, užsitikrina, kad rizikos

atvejais nuostoliai bus kompensuojami.

Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių turto draudimas. Pagal

Lietuvoje veikiančius įstatymus savo turtą privalo apdrausti valstybės

(savivaldybės) įmonės.

5. ĮMONIŲ FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS

Įmonių ffinansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.

Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai

ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų

lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.

Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas

padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,

paslaugas gamybos ir realizacijos procese. Finansiniai ištekliai naudojami

tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui, kadrams rengti, socialinėms,

kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto pajamoms didinti. Finansinė

kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai naudojamos

materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda atskleisti

rezervus gamybos efektyvumui didinti. Įprasčiausia finansų funkcija –

aprūpinti verslą pinigais, o plačiau – didinti įmonės vertę. Vertę galima

padidinti tik tada, kai efektyviai panaudojami įmonės ekonominiai

ištekliai. Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo

yra svarbiausias. Būtent įmonių gamybos, transporto, statybos, komercijos,

prekybos ir panašių rūšių ūkinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasis

vidinis produktas, o jį skirstant yra formuojami centralizuoti piniginių

lėšų fondai, tai yra nemaža dalis įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra

sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo

biudžetą.

5.1. Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trumpalaikį turtą ir

finansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto – pinigų,

vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjams

ir kito trumpalaikio finansavimo valdymas yra tiesioginė finansų vadovo

atsakomybė. KKadangi investuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkų

turto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemos

yra šios:

– optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas,

– tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto

investicijoms, parinkimas.

Kalbant apie optimalaus trumpalaikio turto nustatymą, galima išskirti

šias trumpalaikio turto politikos rūšis: konservatyvioji, agresyvioji ir

nuosaikioji.

Konservatyvioji trumpalaikio turto politika pasireiškia palyginti dideliu

laikomu pinigų, rinkos vertybinių popierių ir atsargų kiekiu. Ši politika

vadinama konservatyviąja, nes neatsižvelgiant į realius trumpalaikio

finansavimo poreikius, didelis turto kiekis tarsi atidedamas juodai dienai.

Agresyvioji trumpalaikio turto politika yra tokia, kuri minimizuoja

pinigus, vertybinius popierius, atsargas bei pirkėjų įsiskolinimą. Ji

pavadinta agresyviąja todėl, kad sudarydama galimybę gauti didžiausią

pelningumą, tampa trumpalaikės rizikos priežastimi.

Nuosaikioji trumpalaikio turto politika užima tarpinę padėtį tarp šių

dviejų.

Valdant trumpalaikį turtą, labai svarbu pasirinkti tinkamą jo

finansavimo politiką. Trumpalaikio turto finansavimo politikos rūšys taip

pat yra trys: nuosaikioji, agresyvioji ir konservatyvioji. Pagal

nuosaikiąją trumpalaikio turto finansavimo politiką sezoniniai turto

svyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis paskolomis, o nuolatiniai

elementai – ilgalaikėmis paskolomis arba savininkų nuosavybe. Ilgalaikio

finansavimo nereikia laikinam trumpalaikiam turtui, nes naudojant

ilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai paskolos yra

nereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas reikalingas tada, kai

padidėja pardavimas. Padidėjus pardavimui, padidėja ir pirkėjų

įsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąžinamos ir trumpalaikės

paskolos. Be to, trumpalaikis papildomas finansavimas labai reikalingas

sezoninio pobūdžio įmonėse, kuriuose ryškūs pinigų išmokų

ir įplaukų

ciklai.

Agresyvioji finansavimo politika yra tada, kai įmonė ilgalaikėmis

paskolomis ar savininkų nuosavybe finansuoja visą savo ilgalaiki turtą, o

trumpalaikiais kreditais – dalį arba visą nuolatinį trumpalaikį turtą.

Įmonei kelia pavojų didėjančios palūkanų normos ir paskolų atnaujinimo

problemos. Tačiau trumpalaikė skola dažnai labiau apsimoka už ilgalaikę,

todėl kai kurios įmonės noriai renkasi riziką.

Trečioji finansavimo politika yra konservatyvioji. Jai esant ilgalaikiai

finansavimo šaltiniai naudojami visam nuolatiniam trumpalaikiam turtui ir

daliai arba visai sezoninei paklausai finansuoti. Konservatyvioji

trumpalaikio turto finansavimo politika yra labai saugi, bet investuojant

savininkui užtikrina mažesnį pelningumą.

Riziką ttarp trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo subalansuoja palūkanų

išlaidos. Paprastai ilgalaikio finansavimo išlaidos yra didesnės už

trumpalaikio. Reikia pasirinkti: ar trumpalaikis finansavimas su mažesnėmis

išlaidomis ir didesne rizika, ar ilgalaikis finansavimas su didesnėmis

palūkanų išlaidomis ir mažesne rizika. Saugumo riba turėtų būti suprantama

kaip sutartinių mokėjimų atsilikimas nuo pinigų įplaukų srautų. Ji

priklauso nuo įmonės vadybininkų sprendimų.

Pagrindiniai trumpalaikiai finansavimo šaltiniai:

Susikaupęs įsiskolinimas – tai bet kuris nuolat pasikartojantis

trumpalaikis įsiskolinimas, ypač įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir

mokesčių mokėjimą. Šis finansavimo šaltinis yra santykinai „pigus“, nes nuo

gaunamų pinigų dėl ssusikaupusio įsiskolinimo augimo nemokamos apibrėžtos

palūkanos. Tačiau įmonė negali laisvai valdyti savo susikaupusio

įsiskolinimo, nes atlyginimų mokėjimo terminai priklauso nuo ekonominių ir

teisinių veiksnių, o mokesčių mokėjimo terminus nustato įstatymas. Įmonė

naudoja visą susikaupusio įsiskolinimo sumą, bet silpnai valdo jos dydį.

Komercinis kreditas – ttai skolos tarp įmonių. Jos atsiranda perkant

prekes ir paslaugas. Komercinis kreditas – tai savaiminis finansavimo

šaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas.

Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito)

teikiant trumpalaikį finansavimą. Kadangi jos teikia tikslinį finansavimą,

tylus jų sutikimas arba atsisakymas suteikti paskolą skatina arba menkina

potencialiai pelningas augimo galimybes.

Trumpalaikės paskolos paprastai išduodamos 90 dienų. Tada jos turi būti

grąžinamos arba atnaujinamos, jeigu neigiamas požiūris į įmonę pasireiškia

atsisakymu atnaujinti paskolą, gali kilti rimtų likvidumo problemų.

Paskolų kaina priklauso nuo skolininko ir ilgainiui kinta. Rizikingiems

skolininkams palūkanų normos yra didesnės, jos yra didesnės ir mažesnėms

paskoloms, nes gaunant ir aptarnaujant paskolas, dalis išlaidų lieka

pastoviosios.

Alternatyvus trumpalaikio finansavimo šaltinis – komerciniai vekseliai. Tai

didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinių vekselių

terminas gali apimti nuo 2 iki 6 mėnesių. Komercinius vekselius paprastai

naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika. Šiais

vertybiniais popieriais gali atsiskaitinėti keletas ar keliolika įmonių iki

tol, kol sueina jų apmokėjimo terminas. Tuomet galutinis vekselio turėtojas

pinigus gauna iš pradinio vekselio davėjo.

5.2. Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai, skirtingai nuo trumpalaikių,

garantuoja didesnį likvidumą, bet mažesnį pelningumą. Pagal susidarymo

vietą jie klasifikuojami į vidinius ir išorinius, pagal nuosavybės pobūdį –

į nuosavus ir skolintus.

Vidiniai nuosavi šaltiniai:

Nepaskirstytasis pelnas yra akcininkų nuosavybė. Skolinto kapitalo

tiekėjams atlyginama palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų savininkams —

dividendais, o pelnas, atskaičius mokesčius, priklauso paprastųjų akcijų

savininkams. Grynasis pelnas yra kompensacija akcininkams už tai, kad įmonė

naudoja jų nuosavybę. Įmonės savininkai gali išdalyti pelną dividendais

arba vėl investuoti į veiklą. Jeigu pelną nusprendžiama investuoti, tai

reikėtų vertinti kaip akcininkų galimybę savo dividendus gauti ir

investuoti pinigus į kitas akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir

pan. Todėl įmonė iš nepaskirstytojo pelno privalo uždirbti tiek, kiek

uždirbtų akcininkai už alternatyviąsias investicijas atitinkamai

rizikuodami. Jeigu investuodama pelną įmonė negali užtikrinti savininkų

pageidaujamo pelningumo, ji turi leisti jiems patiems investuoti į kitą

turtą ir uždirbti pageidaujamą pelningumą.

Ilgalaikio turto amortizacija -dėl nusidėvėjimo prarasta ilgalaikio turto

vertės dalis įskaitoma į produkcijos gaminimo išlaidas ir, realizavus

pagamintą produkciją, sukaupiami pinigai naujam ilgalaikiam turtui įsigyti

arba kapitališkai remontuoti.

Alternatyvusis ilgalaikio turto finansavimo šaltinis yra ir pajamos iš

ilgalaikio turto pardavimo. Šios pajamos, kaip ir pinigai, sukaupti per

ilgalaikio turto nusidėvėjimą, gali būti panaudotos gamybos priemonėms

atkurti arba modernizuoti.

Išoriškai suformuotos nuosavybės kaina yra didesnė negu nepaskirstytojo

pelno dėl naujų akcijų išleidimo, registravimo ir pardavimo išlaidų. Tačiau

jei anksčiau minėtų šaltinių nepakanka, tenka išleisti naujos emisijos

akcijas. Jei dividendai mokami ne pinigais, bet akcijomis, sukuriamas

vidinis finansavimo šaltinis. Leisdama naują akcijų emisiją, įmonė sukuria

išorinį finansavimo šaltinį.

Išoriniai skolinti šaltiniai:

Verslą pradedančios individualios įmonės ir gyventojai pasitelkia asmenines

santaupas, kurios tampa pirminiu ir svarbiu veiklos finansavimo šaltiniu.

Kai nuosavų šaltinių nepakanka ilgalaikiam turtui finansuoti, naudojamas

skolintas kkapitalas. Naudojant skolintą kapitalą yra svarbu susieti skolų

grąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. Kai kurioms

investicijoms finansuoti pakanka skolintis porai metų ir jau pirmaisiais

metais galima grąžinti dalį ilgalaikės paskolos, o pavyzdžiui, grąžos iš

daugumos žemės ūkio produktų gamybos investicijų, kurias lemia šios šakos

specifika, reikia laukti ilgai. Joms finansuoti tikslinga skolintis

ilgesniam laikui ir susitarti su banku dėl lengvatinio periodo – dviejų ar

trejų metų – per kurį nereikėtų grąžinti paskolos, o priskaičiuotos

palūkanos būtų kaupiamos ir sumokamos, pradedant grąžinti paskolą.

Ilgalaikio turto finansavimo problemą šiuo metu bandoma spręsti ilgalaikio

turto nuoma (lizingu). Šio finansavimo šaltinio pranašumas yra tas, kad iš

karto nereikia didelės pinigų sumos objektams įsigyti. Ji sumokama per

keletą metų. Be to, nuomojamas ilgalaikis turtas yra kartu ir užstatas

nuomotojui.

Obligacijos – skolos vertybiniai popieriai, siekiantys jų turėtojams teisę

į sutartyje numatytas palūkanas, o jų leidėjams – ilgalaikį finansavimo

šaltinį.

Ilgalaikiam turtui įsigyti gali būti skirtos dotacijos iš valstybės

biudžeto ir tarptautinių fondų. Tačiau dotacijos paprastai skiriamos toms

šakoms, kurios neturi vidinių finansavimo šaltinių, o joms plėtoti

teikiamas prioritetas. Dotacijos yra nuosavas finansavimo šaltinis, nes

traktuojamos kaip negrąžinama parama. Antra vertus, nevykdant

įsipareigojimų valstybei, ji dotacijas gali susigrąžinti. Todėl šis

finansavimo šaltinis turi ir skolintų finansavimo šaltinių bruožų.

Teoriškai ilgalaikiam turtui finansuoti reikėtų ieškoti santykinai

pigiausių šaltinių. Tačiau praktiškai, jei įmonė dirba pelningai, pirmasis

finansavimo šaltinis yra nepaskirstytasis pelnas. Trūkstant kapitalo,

antrasis šaltinis būtų paskolos, obligacijos, ilgalaikio turto nuoma. Ir

tik tuomet, kai nepakanka skolinto kapitalo (dažniausiai dėl skolinto

kapitalo tiekėjų apribojimų), įmonei tenka leisti naujos emisijos akcijas.

Šis šaltinis yra brangiausias.

6. ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Kiekvienos įmonės veiklos rezultatus įtakoja daugelis veiksnių. Tarp

pagrindinių veiksnių turbūt kiekvienas verslininkas paminėtų šiuos: rinkos

konjunktūra, konkurentų veiksmai, darbuotojų patirtis, šalies ekonominė

būklė. Tačiau neretai užmirštama apie tai, kad tiesioginę įtaką įmonės

veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams daro įmonės finansų

specialistų sprendimai tvarkant įmonės finansus. Finansų valdyme būtų

galima išskirti tris pagrindines darbo kryptis:

• įmonės veiklos rezultatų formavimą;

• turto valdymą;

• finansinių išteklių valdymą.

Įmonės veiklos rezultatų formavimas

Vieną svarbiausių rodiklių, nulemiančių galutinį įmonės veiklos

rezultatą – produkcijos ir paslaugų savikainą, įtakoja įmonės finansų

specialistų sprendimai dėl:

• pasirinkto atsargų apskaitos būdo (FIFO, LIFO etc.),

• taikytinų ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos terminų,

• taikomos darbo apmokėjimo sistemos,

• pridėtinių išlaidų paskirstymo produkcijos rūšims.

Produkcijos ir paslaugų savikaina savo ruožtu veikia pardavimus, pelningumą

bei mokesčius. Todėl dvi įmonės, parduodančios tokį patį produkcijos kiekį,

dėl skirtingos savikainos gali gauti visiškai skirtingus veiklos

rezultatus. Šiai įmonės finansų valdymo darbo krypčiai priklauso ir pinigų

srautų planavimas, kuris apima:

• susitarimus su tiekėjais dėl atidėtų mokėjimų,

• efektyvią gautinų lėšų priežiūrą,

• pinigų srautų paskirstymą investicijoms, dividendams, apyvartai,

socialinėms programoms

ir kitoms reikmėms,

• mokesčių planavimą.

Šios veiksmų kryptys yra svarbios todėl, kad pinigų srautai veikia įmonės

mokumo, likvidumo ir kitus finansinius rodiklius, kurie parodo įmonės

veiklos riziką ir dažnai gali nulemti finansinės institucijos teigiamą arba

neigiamą sprendimą dėl įmonės finansavimo.

Turto valdymas

Turto valdymo operacijų spektras apima šias įmonės finansų specialistų

veiksmų kryptis:

• investicijas į kilnojamą ar nekilnojamą turtą (technologinius įrengimus,

pastatus, jų atnaujinimą, programinę įrangą, prekių ženklus),

• investicijas į finansinį turtą (dukterinių įmonių steigimą, vertybinių

popierių įsigijimą),

• trumpalaikių lėšų valdymą,

• tturto likvidavimą, realizavimą bei kitas.

Investiciniai sprendimai yra labai svarbūs įmonės veiklai. Neretai įmonių

vadovai, susigundę laukiama numatytų investicijų nauda, gali nepastebėti

įvairių su investicijomis susijusių paslėptų kaštų. Todėl priimant

investicinį sprendimą svarbu nepamiršti apie išaugsiančius turto

priežiūros, renovacijos, draudimo kaštus, kapitalo (ypač nuosavo) kaštus,

turto mokestį ir pan. Įmonių finansų specialistai privalo mokėti pagrįsti

kiekvienos investicijos ekonominį naudingumą, efektyviai kontroliuoti turto

panaudojimo efektyvumą bei nustatyti įmonei mažai naudingą turtą.

Balastinio turto pardavimas ne tik pagerina įmonės pinigų srautus, bet ir

sumažina turto išlaikymo kaštus.

Finansinių išteklių valdymas

Galimi du įmonių ffinansavimo metodai:

• finansavimas paskolomis (angl. „debt financing“),

• finansavimas didinant akcininkų nuosavybę (angl. „equity financing“).

Kiti galimi finansavimo variantai iš esmės būna šių dviejų finansavimo

metodų derinys.

Visais atvejais įmonė gautą turtą (grynuosius pinigus, prekes arba

paslaugas) fiksuoja balanso turto pusėje, o padidintą kapitalą arba gautą

paskolą – nuosavybės ir įsipareigojimų pusėje.

Galimas ir taip vadinamas „nebalansinis“ finansavimas (pvz., veiklos

lizingas arba faktoringas), kuris tiesiogiai neparodomas įmonės balanse.

Toks finansavimas kartais ypač naudingas įmonei būtent todėl, kad pagerėja

įmonės balansas.

7. FINANSINĖS ATASKAITOS. JŲ SUDARYMO TIKSLAI

Pagal Verslo apskaitos standartus, kurie įsigaliojo nuo 2004 m.

sausio mėn. 01d. numatytos keturios įmonių metinės finansinės atskaitomybės

formos:

1. Balansas;

2. Pelno (nuostolių) ataskaita;

3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita;

4. Pinigų srautų ataskaita.

Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis.

Pirmojoje formoje – balanse – atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė,

bei nurodoma, kam jis priklauso, t. y. kieno nuosavybė yra šis turtas.

Pelno (nuostolio) ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar

nuostolis. Jis turi būti savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi

trečiojoje metinės finansinės atskaitomybės formoj – pelno (nuostolio)

paskirstymo ataskaitoje. Vadinasi, trys minėtos metinės finansinės

atskaitomybės formos sudaro uždarą ciklą, kurios parodo įmonės turtą bei

atskleidžia šio turto savininkus. Taip pat parodomos per ataskaitinį

laikotarpį uždirbtos pajamos bei sąnaudos, gaunamos jas uždirbant, ir

apskaičiuojamas to paties laikotarpio įmonės veiklos rezultatas. Pinigų

srautų ataskaita pradėta daryti JAV 1987 m. ir tapo priimtina daugelyje

šalių, taip pat ir Lietuvoje. Visa įmonės gamybinė komercinė veikla šioje

formoje suskirstoma į tris dalis: į įmonės veiklą, investicinę veiklą ir

finansinę veiklą. Taigi pinigų srautų ataskaitoje atsispindi įmonės pinigų

gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis pelnas neatitinka įmonėje

turimų pinigų sumos. Pinigų srautai iš įmonės veiklos padeda įvertinti

įmonės gamybos pajėgumą, parodo, kaip sėkmingai įmonė pasinaudojo vidiniais

finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš investicinės veiklos rodiklis

parodo ilgalaikę įmonės strategiją – kur ir kaip naudingai įmonė investavo

savo lėšas. Pinigų srautų iš finansinės veiklos rodiklis parodo, kaip

sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais. Visų minėtų

metinės finansinės atskaitomybės formų duomenys padeda informacijos

vartotojams tinkamai įvertinti įmonės finansinę padėtį: galimybę laiku

atsiskaityti su partneriais, grąžinti skolas, išmokėti dividendus,

įvertinti galimus rinkos pasikeitimus, veikiančius įmonės veiklos

rezultatus, spręsti apie įmonės galimybę konkuruoti.

IŠVADOS

1. Priklausomai nuo organizacijos paskirties, strateginių tikslų,

finansinio valdymo prioritetai gali keistis, bet tikslas lieka vienas:

plačiąja prasme – padidinti įmonės savininkų turtą, siaurąja –

aprūpinti verslą pinigais ir gauti pelną.

2. Finansų valdymas – tai sprendimas iš kur priimtiniausiomis sąlygomis

gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai valdyti ir kaip ir kur

teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai daromi vadovaujantis

anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę.

3. Svarbiausi kriterijai, kurie turi būti įvertinti priimant finansinius

sprendimus, yra planuojamas pelningumas ir rizika. Kuo didesnio pelno

tikisi investuotojas, tuo daugiau rizikuoja.

4. Finansų valdymo ir organizavimo ypatumus nulemia pasirinktas įmonių

tipas. Nuo jo priklauso pelno ir pajamų skirstymas, vidiniai ir

išoriniai ffinansinių išteklių šaltiniai.

5. Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, bet yra bendri

principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų

valdymas.

6. Svarbiausi turto valdymo šaltiniai: ilgalaikis ir trumpalaikis turtas.

Abu šie turto valdymo šaltiniai labai svarbūs įmonės valdymo procese,

kurie lemia savininkų turto vertės padidėjimą.

7. Tiesioginę įtaką įmonės veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams

daro finansų specialistų sprendimai dėl įmonės veiklos rezultatų

formavimo, turto valdymo ir finansinių išteklių valdymo. Tinkamai

įvertinti įmonės finansinę padėtį galime iš duomenų, kurie pateikti

visose metinės atskaitomybės formose.

LITERATŪRA

1. DARŠKUVIENĖ V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas, 1997.

2. KVEDARAITĖ V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius, 1997.

3. BUCKŪNIENĖ O. Įmonių finansai. Vilnius, 2002.

4. GAIDIENĖ Z. Finansų valdymas. Kaunas, 1998.

5. JUOZAITIENĖ L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Šiauliai, 2000.

6. UAB „Verslo žinios“ Konsultacijos vadovui. Finansų valdymas. 1/Rugsėjis

2005.

7. KANCEREVYČIUS G. Finansai ir investicijos. Kaunas: Technologija. 2004

8. DZIKEVIČIUS A. Finansų valdymas. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per

internetą: http://finansai.tripod.com/finansai.htm

9. JANUŠAS D. Ką reikia žinoti apie įmonių finansus. [žiūrėta 2005 11 07]

Prieiga per internetą:

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e571937

10. GAIDIENĖ Z. Nuolat aktualu: Vadovas ir finansai: tikslas – ekonomiška

įmonės veikla. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per internetą:

http://www.ism.lt/vid.php3?mid=77〈=lt&tid=76

11. ZABLOCKIS S. Papildomo finansavimo pritraukimas. [[žiūrėta 2005 11 07]

Prieiga per internetą:

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e5d81d6

12. LENKTYS V. Apyvartinio kapitalo valdymas. [žiūrėta 2005 11 07] Prieiga

per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3ee8468ab2f87