ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS
TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. LITERATŪROS APŽVALGA 4
2. ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS 6
2.1. Bendra kreditavimo ir kreditinių santykių samprata 6
2.2. Pagrindinės bankinio kredito formos 8
2.3. Kredito funkcijos 14
2.4. Kredito grąžinimo tvarka 15
2.5. Paskolos išdavimo, grąžinimo ir palūkanų mokėjimo kontrolė 17
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 21
Literatūra 22ĮVADAS
Temos pasirinkimą lėmė noras sužinoti visus kreditinių santykių, tarp
bankų ir įmonių, niuansus, nustatyti, kokie yra geriausi įmonės finansavimo
būdai.
Įmonių kreditinių santykių su bankais tema yra labai aktuali. Ypač
šiais laikais, kai auganti šalies ekonomika, vykstantys privatizacijos ir
Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo procesai, sumažėjusios
palūkanų normos, augantys ūkio subjektų lūkesčiai, susiję su naryste
Europos Sąjungoje, bei kiti veiksniai, kasmet vis labiau skatina paskolų
portfelio augimą.
Veikiant kreditiniams santykiams, aktyviai perskirstomos šalies
laisvos finansinės lėšos, siekiant kuo racionaliau panaudoti skolintas
lėšas, o tai jos ekonomikai labai naudinga
Kuo labiau mes tobulinsime šiuos santykius, kuo labiau bankai ir
įmonės bendradarbiaus tarpusavyje, tuo daugiau naudos jie gaus vienas iš
kito. Didelę bankų pelno dalį sudaro pajamos už palūkanas bei paskolų
administravimą. Įmonei kreditai taip pat yra gyvybiškai svarbūs. Kai
kuriose įįmonėse vyrauja gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas tuo metu,
kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija, kol
produkcija nevirto preke ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti
gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir
cirkuliacijos procesui užtikrinti. Kredito būtinumą lemia prekių ir
paslaugų gamyba, jjų cirkuliacija, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų,
kaip mokėjimo priemonės, veikimas.
Mano kursinio darbo objektas – įmonių ir įstaigų kreditiniai
santykiai su bankais.
Kursinio darbo tikslas – trumpai apžvelgti kreditinius santykius tarp
įmonių ir bankų, nustatyti geriausius finansavimo būdus, konkrečiais
atvejais surasti alternatyvą pasenusiam metodui.
Atliekant darbą naudojausi ekonomikos, finansų, buhalterinės
apskaitos ir kitų mokslo sričių žiniomis bei metodikomis ir praktiniais
duomenimis.
Darbo rašymo metodika – Lietuvos Respublikos įstatymų, teisinių aktų
analizė, literatūros nagrinėjimas. 1. LITERATŪROS APŽVALGA
Šiai temai surinkti medžiagą nebuvo lengva. Kadangi vienas iš mano
darbo tikslų buvo – kreditinių santykių tobulinimas, ši užduotis liko
praktiškai neįgyvendinta. Priežastis, dėl ko taip įvyko – mokslinių
straipsnių šia tema trūkumas, o tiksliau – nebuvimas. Darbe tiesiog
išdėsčiau per daugelį metų susiformavusius kreditinius santykius,
naujausias kreditavimo formas, kurių geriausią pasirinkimą ir laikiau
kreditinių santykių tobulinimu.
Rašydamas ššį darbą naudojau tik tą medžiagą, kuri mano nuomone buvo
išsamiausia ir geriausiai atspindėjo pasirinktą temą.
Teorinės darbo dalies pagrindimui daugiausia buvo remtasi šių autorių
darbais: E. Buškevičiūtės, I. Mačerinskienės, V. Aleknevičienės, A.V.
Rutkausko, V. Bagdono, L. Juozaitienės.
E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė savo knygoje „Finansų analizė“
aptaria kuo skiriasi paprasti ir sudėtiniai procentai, taikomi
finansinių-kreditinių santykių praktikoje. Taip pat joje aptariama kaip
įvertinti efektyvią palūkanų normą ir kam ji gali būti naudinga, bei
supažindina skaitytojus su kredito grąžinimo alternatyvinių planų
sudarymu taikant lengvatines sąlygas. Svarbiausia informacija, kurią
pritaikiau savo kursiniame darbe – informacija apie forfeitingo operaciją.
Šioje knygoje forfeitingo operacija aprašoma labai išsamiai. Pateikiama
forfeitingo schema bei skaičiavimo pavyzdžiai.
A.V. Rutkausko knygoje „Finansų valdymas“ aptariamos trumpalaikio
finansavimo formos, tarp jų ir faktoringas bei sąskaitų diskontavimas.
Autorius teigia, kad šiomis kreditavimo formomis nereikia pernelyg
susižavėti, nes naudojimasis tiek sąskaitų diskontavimu, tiek faktoringu
pastaraisiais metais gerokai išaugo ir gali būti labai patrauklus firmoms,
ypač mažoms, finansavimo lankstumui bei tiriant kreditus šios priemonės
gali stabdyti bendrą galimybę didinti kredito perviršio finansavimą,
kadangi bankas, negalėdamas prisiimti atsakomybės už kintančius
debitorinius įsiskolinimus, praranda tolesnį bendradarbiavimą su įmone.
Kitoje knygoje „Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai“ A.V.
Rutkauskas apžvelgia Sudėtinių palūkanų funkcijų sistemą, bei kai kuriuos
kreditų gražinimų būdus.
V. Aleknevičienė knygoje „Finansai ir kreditas“ plačiausiai apžvelgia
visą kredito sistemą, kuri susideda iš informacijos apie teorinius kredito
pagrindus bei Lietuvos kredito įstaigas ir jų veiklą. Informacija pateikta
knygoje aktuali ne tik kredito gavėjams, bet ir kreditoriams, kadangi
knygoje galima susipažinti su kredito apdraudimo priemonėmis pvz.:
hipoteka, garantija, laidavimu, draudimu. Vienas įdomiausių bei svariausių
skyrių knygoje yra apie palūkanas ir kredito kainą. Knygoje ji teigia, kad
palūkanas dauguma autorių įvardija kaip pinigų skolinimo kainą arba mokestį
už sutikimą atidėti vartojimą. V. Aleknevičienė teigia, kad palūkanos ne
visuomet rodo pinigų skolinimo kainą. Dažnai jos yra pagrindinis kredito
kainos elementas. Palūkanų norma – pinigų skolinimo kaina, išreikšta
metinių palūkanų ir ppradinės skolos santykiu procentais.
Palūkanų norma, už kurią galima pasiskolinti tam tikrą pinigų sumą,
priklauso nuo įvairių veiksnių. Juos galima suskirstyti į makroekonominius
ir kredito sutarties sąlygų.
V. Bagdono knyga „Verslo kontraktų sudarymas įvertinimas ir
kreditavimas“ labai naudinga norint smulkiai sužinoti lizingo rūšis, kokios
iš jų paplitę labiausiai, kurios kainuoja daugiausiai ir t.t.
„NORD/LB Lietuva“ banko internetiniame puslapyje pateikiama
informacija apie įvairius kreditus fiziniams bei juridiniams asmenims.
Rašant šį darbą, pasinaudojau banko puslapyje pateikta informacija apie
prievolių įvykdymo užtikrinimą, t.y. kokias garantijas reikia suteikti
bankui, gaunant paskolą.
E. Bubnio kny.goje „Įmonės finansų valdymas“ pateikiama įvairesnė
informacija apie kai kurias kredito rūšis, pvz.: paprastųjų palūkanų
paskola su kompensaciniu balansu, diskontuotų palūkanų paskola su
kompensaciniu balansu ir kt.
L. Juozaitienės knygoje „Įmonės finansai. Analizė ir valdymas“ radau
šiai temai labai aktualios medžiagos. Darbe rėmiausi šios autorės kredito
funkcijų apibrėžimu bei informacija apie kai kurias bankinio kredito
formas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas šiame darbe buvo naudojamas,
norint tiksliai apibrėžti kredito ir paskolos sąvokas. 2. ĮMONIŲ IR ĮSTAIGŲ KREDITINIAI SANTYKIAI SU BANKAIS
2.1. Bendra kreditavimo ir kreditinių santykių samprata
Kreditinių santykių prielaidos susiformavo dar pirmykštėje
bendruomenėje jos nariams persiskirstant pagal turtinius požymius.
Piniginių santykių bei vertės plėtra sudarė galimybę plėtotis ir
kreditiniams santykiams.
Kreditas (lot. k. – creditum reiškia paskolą, skolą) reiškia komercinį
pasitikėjimą ir prekių arba pinigų skolinimą už palūkanas.
Veikiant kreditiniams santykiams, aktyviai perskirstomos šalies
laisvos finansinės lėšos, siekiant kuo racionaliau panaudoti skolintas
lėšas, o tai jos ekonomikai labai naudinga. Laikinas laisvų lėšų kaupimas,
jų savanoriškas paskirstymas bei perskirstymas sudaro galimybę lanksčiau ir
ekonomiškai tikslingiau naudoti krašto piniginius išteklius. Priešingu
atveju reikėtų gaišti laiką būtinam nuosavų lėšų kaupimui, todėl labai
sulėtėtų lėšų bei kapitalo apyvarta. Kad galėtų kreditą ir palūkanas
grąžinti laiku, jo naudotojas skolintus išteklius turi vartoti labai
efektyviai, t.y. gauti didesnę vertę už pradinę paskolintą vertę.
Atskirų ūkio subjektų kapitalo apyvartos greitis yra nevienodas. Tai
viena priežasčių, kodėl vieni subjektai laikinai sukaupia laisvas pinigines
lėšas, o kitiems jų trūksta. Tada vienoje pusėje yra kredito būtinumas bei
ekonominis tikslingumas skolintis pinigus, o kitoje – galimybė ir
suinteresuotumas teikti kreditą. Praktikoje fizinių ir juridinių asmenų
kreditavimas yra paplitęs, nes vieniems asmenims tai gali padėti išspręsti
laikino poreikio vienkartinėms išlaidoms problemą ir iš efektyvaus lėšų
manevro gauti finansinės naudos, o lėšų savininkai taip pat gali tikėtis
sau naudos.
Kreditiniame sandoryje dalyvauja du subjektai: kreditorius (paskolos
davėjas, skolintojas) ir skolininkas (paskolos ėmėjas), ir kiekvienas jų
turi savus ekonominius interesus. Skolintojas pateikia skolininkui
kreditinio sandorio objektą – kreditą, nustatydamas jo grąžinimo terminą ir
paslaugos apmokėjimo sąlygas, vadinasi, likdamas sandorio objekto
savininku. Praktika rodo, kad beveik kiekviename kreditiniame sandoryje
egzistuoja kreditinės rizikos elementas, t.y. pačios paskolos negrąžinimas,
procentų neapmokėjimas, paskolos ir procentų grąžinimo terminų pažeidimas.
Vadinasi, norėdami gauti naudos,
tiek kredito davėjas, tiek ėmėjas
turi mokėti pagrįsti kreditinį sandorį bei įvertinti kreditinės operacijos
efektyvumą. [1, p. 130]
Paskolos (skola yra paskolos sinonimas) sąvokos taikymas labiau
susijęs su ūkine komercine veikla, tiksliau apibrėžtas ir struktūrizuotas.
Skolos terminas taikytinas tarp fizinių asmenų, gali būti plačiau taikomas
ir ne tik kaip piniginė skola, mažiau apibrėžtas ir rečiau taikomas tarp
profesionalų verslo srityje.Tačiau tai daugiau susitarimo ir tradicijos nei
dalykinio bendravimo pasekmė. Skola gali būti pakeista paskolos prievole
(CK 6.880 straipsnis).
Paskola ir kreditas yra gana artimos sąvokos. (CK, P. 327-329)
paskolą ggali suteikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys ir iki 2000 Lt.
nereikalaujama rašytinės formos. Kreditą gali suteikti tik bankas ar kita
kreditinė įstaiga ir tik rašytine sutarties forma (CK, 6.881 ir 6.882 str.)
Kreditas yra ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių,
organizacini ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų
teikimu apmokėjimo ir grąžintinumo pagrindais.
Kredito būtinumą lemia [8, P. 141-142]:
➢ prekinė gamyba ir su ja susiję mainai;
➢ pinigai kaip mokėjimo priemonė.
Kredito būtinumą lemia prekių ir paslaugų gamyba, jų cirkuliacija,
atsiskaitymų oorganizavimas ir pinigų, kaip mokėjimo priemonės, veikimas.
Kredito būtinumas susijęs su tuo, kad gamybos ir cirkuliacijos procesų
įvairios fazės įvairiose ūkio šakose ir įmonėse nesutampa. Įmonės turto
apyvarta vyksta trimis stadijomis: pinigine, gamybine . ir prekine. Už
pinigus perkame žaliavas, gaminame produktą ir pardavę jį kaip prekę vėl
gauname pinigus. Paprastai turto apyvarta vyksta nenutrūkstamai — viena
stadija keičia kitą. Be to, turto apyvarta būna skirtinga įvairiose
įmonėse, o tuo labiau skirtingose ūkio sakose. Kita priežastis, kuri lemia
kredito funkcionavimą, yra įmonių gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas
tuo metu, kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija,
kol produkcija nevirto preke ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti
gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir
cirkuliacijos procesui užtikrinti.
Kredito būtinumą lemia ir tai, kad nesutampa ilgalaikio turto
apyvarta. Turtui atkurti amortizaciniai atskaitymai kaupiami per visą turto
naudojimo laiką, o išleidžiami netolygiai — vienu metu. Dėl to vienu metu
atsiranda laikinai laisvų pinigų, o kitu metu — jų trūksta.
Laikinai laisvų pinigų įmonės turi realizavę produkciją, taip pat ir
dėl to, kad darbo užmokestis išmokamas ne kiekvieną dieną, o vieną kartą
per mėnesį. Įmonės taip pat laikinai naudojasi pinigais, kurie turi būti
sumokėti į iždą, socialinio draudimo fondus ir pan.
Dėl išvardytų priežasčių vienų įmonių sąskaitose atsiranda laikinai
nenaudojamų pinigų, o kitoms įmonėms tuo pat metu jų pritrūksta veiklai
tęsti. Atsiranda būtinybė laikinai laisvus pinigus perskirstyti kredito
pagalba. Kreditavimui naudojami ne tik laikinai laisvi pinigai, bet ir
visos santaupos bei kiti piniginiai ištekliai. Būtent kredito pagalba
vyksta laikinai laisvų pinigų perskirstymas visuomenėje.
1 pav. Kredito veikimas [8, p. 142] 2.2. Pagrindinės bankinio kredito formos
Bankinio kkredito pagrindinės formos yra tokios [1, p. 197] [2, p.132-
139] [5, p. 185-186] [4, p. 100-105]:
• skubus kreditas (suteikiamas skolininkui laikotarpio pradžioje,
palūkanos jam skaičiuojamos nuo visos sumos, o pagrindinė kredito suma
padengiama periodiniais įnašais arba vienkartiniu mokėjimu laikotarpio
pabaigoje);
• kreditinė linija – tai banko įsipareigojimas suteikti sutartyje
numatytą pinigų sumą pagal skolininko reikalavimą, skolinimo
laikotarpis dažniausiai iki vienerių metų arba projektui įgyvendinti
laikotarpiui. Kreditinė linija atveria klientui palankiausias
skolinimosi galimybes. Klientas gauna galimybę naudotis kreditu
nustatytais terminais ir sumomis. Palūkanos mokamos tik už panaudotą
kreditinės linijos dalį;
• overdraftas – tai neterminuotas kreditas, kurį įmonė gali gauti pagal
pirmąjį pareikalavimą už palūkanas, priklausančias nuo sutarties
sąlygų.Tai banko mokama pinigų suma, viršijanti aptarnaujamos įmonės
einamosios sąskaitos likutį. Paprastai nustatoma riba arba limitas,
kurios klientas negali viršyti. Todėl overdraftas iš tiesų nėra
paskola, o finansinė priemonė įmonės laikinam nemokumui kompensuoti.
Už šią neatidėliotiną paslaugą bankas ima padidintus procentus.
Padidintos palūkanos skaičiuojamos ir mokamos už kiekvieną
įsiskolinimo dieną. Esant ilgesniam piniginių lėšų stygiui tikslinga
įsiforminti įprastą kreditą su normalia palūkanų norma. Kreditinės
linijos ir overdraftai gali turėti revolverinio kredito pobūdį;
• forfeitingas. Jis padeda pagreitinti eksportuotojo lėšų apyvartumą, o
balanse sumažėja debitorinių Įsiskolinimų suma. Užsienio prekyboje
forfeitingas dažniausiai taikomas parduodant stambų objektą, kaip
antai: įmonę, laivą, lėktuvą, įrenginių komplektą, stambią prekių
partiją ir pan. Kai eksportuotojas negali atidėti apmokėjimo, o
importuotojas nori įsigyti prekę dabar, o apmokėti už ją negali nei
savo lėšomis, nei banko kreditu, tai šis prieštaravimas išsprendžiamas
taikant forfeitingą.
Forfeitingas yra nepadengtų įsiskolinimų (įsipareigojimų) pirkimas ir
pardavimas. Šiuo atveju dažniausiai parduodamas vekselis arba bet koks
kitas skolos dokumentas su užrašu I.O.Y. – „aš Jums skolingas“. Pirkėjas
išrašo komplektą vekselių (vekselių portfelį) sumai, kuri lygi prekės
vertei ir procentiniams pinigams už kreditą, kurį tokia forma sutinka
teikti pardavėjas (tiekėjas) pirkėjui. Tokiu atveju pardavėjas vietoj
apmokėjimo dabar už pristatytas prekes gauna ne pinigus, o įsipareigojimą
sumokėti tam tikrą sumą nurodytu laiku – vekselį ar jų komplektą.
Pardavėjas, gavęs vekselių portfelį, parduoda jį bankui arba specialiai
forfeitingo kompanijai be teisės jį pirkti ir gauna pirmuosius grynuosius
pinigus sandorio pradžioje. Tuo tarpu bankas, įsigydamas skolinį
pasižadėjimą, prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį.
• lizingas – tai ypatinga verslininkystės forma nukreipta investuoti
laisvas ar pritrauktas lėšas, kada lizingo davėjas pagal sutartį
nuperka įrangą ir ją išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį.
Lizingo davėjas gali pirkti už savas arba kredito lėšas, ši
bendradarbiavimo forma nereikalauja stambių užsienio valiutos sumų,
kai norima pertvarkyti gamybą pagal naujausią šiuolaikinę
technologiją, techniką ir tada galime pagaminti produkciją, kuri
atitiktų aukščiausius tarptautinės rinkos reikalavimus. Mūsų
produkcija bus konkurentabili rinkoje, nes pagaminta naujausia įranga.
Visas išlaidas padengia ir sumoka lizingo kompanija, o atsiskaitoma su
ja iš lėšų gautų už eksportuojamą produkciją, pagamintą lizingo. būdu
išnuomotais įrengimais. Suprantam, kad lizingo sutartis gali būti
pratęsta arba įrengimai grąžinami lizingo davėjui. Lizinge vienas turi
nuosavybę (lizingo davėjas), kitas valdo (lizingo gavėjas). Pagal
laiką lizingas gali būti trumpalaikis (nuo 1d. iki Įmetu) ir vadinamas
rentingu. Vidutinės trukmės lizingas (nuo 1 iki 3metų) Europoje
vadinamas chairingu arba hiringu. Ilgalaikės trukmės (virš 3metų ir
daugiau) jau vadinamas lizingu.
Lizingo objektai -judamas ir nejudamas turtas, išskyrus turtą, kuris
apyvartoje yra draudžiamas. Lizingo subjektai yra lizinginės firmos,
kompanijos, bankai, juridiniai asmenys vykdantys lizinginės operacijas ir
net pilietis verslininkas išstojantis personalinės įmonės vardu. Lizinginės
kompanijos yra kaip komercinės organizacijos, turinčios licencijas. Lizingo
procedūra susideda iš tokių operacijų: 1. Gamybos įmonė kreipiasi į lizingo
kompaniją dalyvauti sandėryje; 2. Išsirenka turtą; 3. Lizingo kompanija
patikrina įrengimų ar turto kainos atitikimą rinkos kainų lygiui; 4; Perka
lizingo gavėjui turtą pas tiekėją arba gamintoją pagal pirkimo-pardavimo
kontraktą; 5.Perduoda arba nuomoja nupirktą turtą lizingo gavėjui pagal
kontraktą. Lizingo veikloje netiesiogiai dalyvauja komerciniai ir
investiciniai bankai, kredituojantys lizingo davėją, gali išstoti garantu
draudimo kompanijos arba kiti tarpininkai bei brokeriai.
Lizingas gali būti siauros specializacijos (vienai prekei),
pavyzdžiui, automobilių. Gali
būti universalios lizinginės kompanijos ir
dukterinės firmos arba lizingo firmos prie bankų.
Lizingo rūšys yra gana įvairios: grynas, pilnas, dalinis, skubus,
atnaujinamasis, generalinis, tiesioginis, netiesioginis, grupinis arba
akcinis ir pan.
Grynasis lizingas yra tada, kai visas aptarnavimo išlaidas prisiima
lizingo gavėjas pervesdamas davėjui numatytus kontrakte mokėjimus.
Labiausiai paplitę yra grynieji lizingai.
Pilnas arba vadinamasis „šlapias“ lizingas yra toks, kai lizingo
davėjas prisiima visas aptarnavimo išlaidas arba jas dengia įrengimų
gamintojai. Jis yra brangesnis.
Dalinis lizingas yra, kai paslaugos arba turtas yra daliniai. Pagal
finansavimą lizingas skirstomas į skubų, rrevolverinį, generalinį lizingą.
Skubus lizingas – tai praktiškai vienkartinė nuoma, o atnaujinamasis –
revolverinis lizingas bus, kai įrengimai tiekiami periodais, dalį jų gali
keisti naujais įrengimais ar jų dalimis.
Generaliniame lizinge yra galimybė papildyti komplektus pageidaujamais
įrengimais, sudarant tokių įrengimų sąrašą be papildomų atskirų kontraktų.
Čia lizinginė kompanija arba gamintojas kooperuojasi su partneriu. Patogu,
kai skubiai reikia pakeisti dalį įrengimų.
Pagal lizingo subjektų arba dalyvių sudėti lizingas gali būti
tiesioginis, šalutinis, dalomasis, grįžtamasis.
Tiesioginiame lizinge turto savininkas tiesiogiai savarankiškai
nuomoja objektus. Tai dvišaliai kontraktai, kurie sudaro 5-7% vviso lizingo.
Čia lizinginė kompanija nedalyvauja.
Netiesioginis lizingas, tai praktiškai klasikinis lizingas per
tarpininkus (lizingo kompaniją).
Dalomasis (daugiašalis) lizingas yra toks, kuriame dalyvauja daugelis
šalių arba partnerių. Kai nuomojama stambūs, sudėtingi objektai kaip
aviatechnika, geležinkelių gamyklos. Jame dalyvauja grupinis arba akcinis
kapitalas, su savo draudimo pulais. Lėšos pritraukiamos išleidžiant
akcijas, kurios gali būti platinamos tarp lizingo davėjų, kurie finansuoja
sandorį. Be to, čia dažnai dalyvauja bankai ar kiti investuotojai
finansuodami 60-80% sandorio.
Grįžtamasis arba grąžinamasis lizingas taikomas ilgalaikiam lizingui:
žemei, pastatams, įrengimams. Pirkėju gali būti bankai, draudimo
kompanijos, investiciniai fondai arba firma, kuri vykdo . lizingines
operacijas. Taip gali būti vykdoma nauja statyba, refinansuojama su
mažiausiomis sąnaudomis. Reinvestuotos lėšos, kaip taisyklė, yra
neapmokestinamos.
Pagal atsipirkimą lizingas skirstomas į pilnai atsiperkantį ir
nepilnai atsiperkantį. Pilnai atsiperkančiame lizinge įrengimai arba turtas
pilnai atsiperka- išmokama už turtą visa suma. Nepilnai atsiperkančiame
lizinge padengiama tik dalinė amortizacija.
Be to, lizingas gali būti finansinis ir operatyvinis. Finansinis
lizingas yra panašus į tiesiogini, tik čia dalyvauja trys šalys: lizingo
davėjas, gamintojas ir gavėjas. Tai praktiškai išperkamoji nuoma. Per
nuomos periodą sumokami numatyti mokesčiai lizingo davėjui. Finansinio
lizingo negalima nutraukti per pagrindinį lizingo laiką. Dažniausiai čia
nuomojama beveik visam įrengimų tarnavimo laikui. Po šio laikotarpio
lizingo gavėjas gali nupirkti turtą pagal likutinę rinkos vertę, sudaryti
naują kontraktą,
sudaryti lengvatinį kontraktą arba grąžinti objektą. Lizingo gavėjas
prieš termino pabaigą, likus 6 mėnesiams privalo pranešti kaip bus
pasirinkta. Lizingas gali būti opcioninis, kai įrašoma išankstinis
susitarimas dėl turto likimo.
Pastaruoju metu paplito operatyvinis (servisinis) lizingas, kuriame
išlaidos nepadengiamos per vieną kontrakto laikotarpį. Čia sudaromas
kontraktas dažniausiai 2-5metams, o mokesčiai aukštesni negu finansiniame
lizinge. Tokiame lizinge nėra turto atsipirkimo garantijos, o lizingo
davėjas rizikuoja. Lizingo davėjas turi jausti atsakomybę ir sudaryti
kontraktą taip, kad gavėjas po pirmo kontrakto grąžintų nesugadintą turtą.
Dažniausiai lizingo gavėjas pratęsia kontraktą antram laikotarpiui, bet
geresnėmis sąlygomis. Gali būti turtas nupirktas (opcionas pirkimui).
Pagal rinką lizingas gali būti vidinis ir tarptautinis. Vidinis
lizingas yra vienos šalies viduje, o tarptautinis, kai lizingo operacijos
vykdomos su užsienio partneriais arba bendromis įmonėmis. Be to, lizingas
gali būti lengvatinis ir be lengvatų.
• faktoringas ir sąskaitų diskontavimas. Banko finansavimas ir
finansavimas vekseliais naudojami siekiant patenkinti įmonės
poreikius tuomet, kai jai suteikiamas kreditas ir sukuriamas
debitorinis įsiskolinimas įrangai įsigyti bei tam tikram atsargų
lygiui išlaikyti. Jeigu įmonė gali sumažinti vidutinę
debitorinių įsiskolinimų padengimo trukmę, ji gali sumažinti ir
reikiamo finansavimo dydį. Tačiau yra ir kitų būdų gauti pinigus
už parduotas prekes kartu suteikiant kreditą pirkėjams.
Įmonė gali perleisti debitorinius įsipareigojimus. Faktoringas nėra
vienkartinė paslauga. Paprastai finansinis tarpininkas, kuriuo gali būti
asmuo arba faktoringo namai, įsigyja įmonės debitorinius įsiskolinimus ir
sumoka įmonei pardavėjai iki 80% sąskaitų vertės avansu. Likusią sąskaitų
vertės dalį faktoringo kompanija sumoka įmonei pardavėjai, kai gauna iš
pirkėjų pinigus ir išskaičiuoja mokestį pagal banko sumos perviršio normą.
Klientas nėra įpareigotas pasinaudoti visu teikiamu finansavimu. Be to,
faktoringo paslaugų teikėjas, įvertindamas tiek esamų, tiek potencialių
įmonės klientų kreditinį pajėgumą, gali suteikti netgi iki 100% garantiją.
Jam mokamas nuo 0,5 iki 2,5% apyvartos dydžio mokestis, atsižvelgiant į
verslo sandorių rūšį. Faktoringas taip pat tampa populiarus tarp užsienio
rinkoje dalyvaujančių firmų, ypač Europoje. Kaip minėta, pateiktį
duomenys rodo, kad faktoringas mažoms įmonėms gali būti
patrauklus kaip veiksmingas finansavimo šaltinis ir kaip kreditų valdymo
priemonė.
Faktoringas ypač stiprus tose pramonės šakose, kur tiekiamos prekės ir
paslaugos nėra techniškai sudėtingos ir dėl to nėra priežasčių ginčams.
Nenu.ostabu, kad faktoringas tapo populiarus, tiekiant žaliavas ir sudėtines
dalis pramonei bei parduodant vartotojiškas prekes didmeninės ir mažmeninės
prekybos firmoms.
Faktoringo privalumai:
• Įmonei nereikia įkeisti turto, išvengiama papildomų kaštų ir laiko
sąnaudų susijusių su jo įkeitimu, įkeičiamo turto vertinimu ir
draudimu.
• Paprastesnė finansavimo suteikimo tvarka nei gaunant kreditą. Lėšų iš
banko gali gauti net ir tos įmonės, kurios tik pradeda verslą.
• Pagal faktoringo sutartį įmonės balanse nėra įsipareigojimo bankui.
Faktoringo paslauga leidžia greitai ir paprastai didinti įmonei
suteikiamo finansavimo limitus pagal esamą ar būsimą poreikį.
• Įmonė gali kredituoti savo pirkėją, neužšaldydama nuosavų lėšų.
• Įmonė gauna pinigus už parduotas prekes ir paslaugas iškart po to, kai
jas pristato ar suteikia, o ne tik tada, kai pirkėjas jas realizuoja
ar jomis pasinaudoja, todėl gali optimaliau planuoti apyvartinių lėšų
srautus.
• Turėdami pakankamai apyvartinių lėšų, įmonė gali laiku sumokėti už
perkamas žaliavas, nereikia derėtis dėl mokėjimo atidėjimo, be to
galima pasinaudoti tiekėjų taikomomis išankstinio apmokėjimo
nuolaidomis.
• Bus išlaikyti geri santykiai su klientais ir partneriais, kurie kartais
pašlyja dėl to, kad pastarieji vėluoja apmokėti sąskaitas.
• Pagerėja pirkėjų atsiskaitymo drausmingumas, kadangi reikalavimo teisė
priklauso nebe pardavėjui, o bankui.
• Perleidus pirkėjų skolas bankui, sumažėja skolų administravimo
sąnaudos, reikia mažiau laiko mokėjimų problemoms spręsti.
• Naudojantis faktoringo paslauga pagerėja įmonės likvidumas (t.y. jos
sugebėjimas laiku įvykdyti savo trumpalaikius ir ilgalaikius
įsipareigojimus kreditoriams).
Faktoringo mechanizmas.
Įmonei, t.y. pardavėjui susitarus su banku dėl paslaugos teikimo,
visos operacijos vyksta pagal tokią schemą:
[pic]
5 pav. Faktoringo mechanizmas
1. Pardavėjas parduoda prekes pirkėjui pagal sudarytą pirkimo-pardavimo
sutartį.
2. Pardavėjas bankui perleidžia piniginį reikalavimą pagal pirkėjui
išrašytą sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodyta, kad reikalavimas
perleidžiamas bankui.
3. Bankas sumoka pardavėjui faktoringo išmoką (iki 90 proc. sąskaitos-
faktūros sumos), likusi sąskaitos faktūros suma rezervuojama.
4. Suėjus atidėto mokėjimo terminui, pirkėjas sumoka bankui sąskaitoje-
faktūroje nurodytą sumą.
5. Bankas perveda pardavėjui rezervuotą sąskaitos-faktūros sumos likutį.
Sąskaitų diskontavimas panašus į faktoringą, tik faktoringas yra
daugkartinis susitarimas. Kartais didelės kompanijos tam tikru metu
parduoda dalį ar visus savo debitorinius įsipareigojimus. Šiame procese
įmonė gauna pinigus iš anksto, tačiau ji išlieka atsakinga už mokėjimų
surinkimą pagal
sąskaitas. Todėl mokesčiai už tokį finansavimą mažesni nei
už visas faktoringo paslaugas, Klientai taip pat gali pasinaudoti
išankstine apsisaugojimo schema, kurią teikia faktoringo paslauga, ja
siekiama įsitikinti kai kurių savo klientų kreditiniu pajėgumu.
Nors naudojimasis tiek sąskaitų diskontavimu, tiek faktoringu
pastaraisiais metais gerokai išaugo ir gali būti labai patrauklus firmoms,
ypač mažoms, finansavimo lankstumui bei tiriant kreditus šios priemonės
gali stabdyti bendrą galimybę didinti kredito perviršio finansavimą,
kadangi bankas, negalėdamas prisiimti atsakomybės už kintančius
debitorinius įsiskolinimus, praranda tolesnį bendradarbiavimą su įmone.
• banko akceptas – tai atskira kredito rrūšis, kai bankas pagal sudarytą
sutartį atstovauja savo klientui ( įmonei ir per visą šį laikotarpį
akceptuoja kliento vardu išrašytus pervedamuosius vekselius;
• hipotekos kr.editas suteikiamas užstačius nekilnojamąjį turtą.
Hipotekoje – nekilnojamasis turtas lieka faktiškai skolininko valdomas
• antrinė paskola. Tai toks susitarimas, kai bankas išduoda paskolą
klientui, o kita šalis padeda depozitą į banką kaip garantiją;
• lygiagrečios paskolos. Vienas bankas, priklausantis bankų grupei
išduoda paskolą. Kitas tos pačios grupės bankas iš kliento, kuriam
išduoda paskolą, ar kitos šalies, priima depozitą kaip paskolos
garantiją;
• garantijos. Bankas teikia garantijas trečiajai šaliai, kad jis
įvykdys savo kliento įsipareigojimus, jeigu klientas negalės to
padaryti. Galimos šios pagrindinės garantinės priemonės:
tenderio obligacijos – bankas garantuoja tenderio sąlygų vykdymą,
sutarties vykdymo obligacijos – bbankas garantuoja kitos (nebūtinai
kredito) sutarties sąlygų vykdymą,
išankstinio apmokėjimo garantija – bankas garantuoja, kad pirkėjas
susigrąžins iš anksto įmokėtus pinigus, jeigu tiekėjas nepristatys
prekių;
• vekselių diskontavimas. Banko pirkti vekseliai diskontuojami. Klientas
už juos gauna pinigus iš karto (atėmus mokestį už palūkanas), bankas
gauna pinigus, atėjus vekselio apmokėjimo terminui;
• paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti. Bankai teikia ir gyvenamųjų
namų statybos, ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto paskolas.
Komercinės paskirties nekilnojamojo turto paskolos apima žemės
plėtotės ir statybos paskolas [ 6, p.334,335,338];
• paprastųjų palūkanų paskola su kompensaciniu balansu. Nepaisant to, kad
palūkanos priskaičiuojamos metų pabaigoje, bankas gali reikalauti iš
skolininko atidaryti beprocentinę einamąją sąskaitą ir laikyti joje
nustatytą paskolos sumos procentą tol, kol visa paskola bus
nepadengta;
• diskontuotų palūkanų paskola su kompensaciniu balansu. Esant
diskontuotų palūkanų paskolai su kompensaciniu balansu, skolintojas
palūkanas gauna iš anksto. Papildomai bankas dar reikalauja
kompensacinio balanso [6, p.337];
● mokamosios kortelės, kurios yra atsiskaitymo negrynais pinigais
instrumentas ir galimybė gauti kreditą. Kortelės įsitvirtino mažmeninėje
prekyboje. Dalyvavimas pasaulinėje kortelių sistemoje leidžia įsisavinti
naujausias bankų technologijas, naudoti didelę infrastruktūrą. Prisijungti
prie tarptautinių mokėjimo sistemų nėra paprasta: didelės pradinės
išlaidos, privaloma laikytis reikalavimų, nustatytų kredito kortelių
asociacijos. 2.3. Kredito funkcijos
Kredito funkcijos [2, P.138] [8, p 142-143]:
• perskirstomoji;
• trumpalaikio turto apyvartumo pagreitinimo;
• kapitalo koncentracijos pagreitinimo;
• prekių apyvartos aptarnavimo;
• kontrolinė.
Rinkos ekonomikos sąlygomis skolinto kapitalo rinka pasireiškia
laikinai laisvų finansinių išteklių perdavimu iš vienų ūkio veiklos sričių
į kitas, iš dalies užtikrinančias geresnį veiklos rezultatą. Atsižvelgiant
į diferencijuotą jo pobūdį tam tikrose ūkio šakose arba regionuose,
kreditas pasireiškia kaip stichinis makroekonomikos reguliatorius. Tam
tikromis ekonomikos sąlygomis vienas svarbiausių kredito sistemos
valstybinio reguliavimo uždavinių — racionalus ekonominių prioritetų
nustatymas ir kreditinių išteklių pritraukimo skatinimas į tas šakas arba
regionus, kurių pagreitinta plėtra objektyviai būtina nacionalinių
interesų, o ne konkrečių ūkio subjektų siekiamos naudos požiūriu.
Trumpalaikio turto apyvartumo pagreitinimo funkcija išplaukia iš
kredito esmės. Laikinas atotrūkis tarp ūkio subjektų pinigų gavimo ir
išleidimo sudaro ne tik jų perteklių, bet ir trūkumą. Todėl dažnai
trumpalaikio turto trūkumui finansuoti (padengti) naudojamas kreditas,
kuris pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, kartu padidindamas ir jo
naudojimo efektyvumą.
Kapitalo koncentracijos procesas — būtina sąlyga stabiliai ekonomikos
plėtrai ir yra kiekvieno ūkio subjekto prioritetinis tikslas. Skolinti
šaltiniai suteikia gali-mybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo
pelno. Skolinto kapitalo pritraukimas investicijoms finansuoti gali
padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, todėl dažnai jam teikiama pirmenybė,
palyginti su nuosavu kapitalu.
Realizuodamas prekių apyvartos aptarnavimo funkciją, kreditas aktyviai
įtakoja ne tik prekių, bet ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas
grynuosius pinigus. Naudojant vekselius, čekius, kreditines korteles
kreditas pakeičia atsiskaitymus grynaisiais pinigais į atsiskaitymus
negrynaisiais pinigais, t.y. supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių
mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose. Vieną svarbiausių vaidmenų,
įgyvendinant šią funkciją, atlieka komercinis kreditas, kaip būtinas
tinkamų prekinių mainų elementas.
Kontrolinė funkcija pasireiškia teikiant ir naudojant kreditus.
Kontroliuoja kredito įstaigos arba verslo subjektai, suteikiantys komercinį
kreditą. Kontroliuojama įmonių ir organizacijų finansinė būklė ir veiklos
efektyvumas, gyventojų pajamos, įkeisto turto būklės pasikeitimai ir pan.
Kontrolinė funkcija padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku. 2.4. Kredito grąžinimo tvarka
Kredito grąžinimo tvarka – tai pagrindinės kredito sumos grąžinimo
būdas
Galimi trys kredito grąžinimo būdai [2, P.140-142]:
vienkartinė įmoka. Skolininkas sutartu laiku grąžina visą pagrindinę skolą,
taip pat periodiškai arba laikotarpio pabaigoje moka procentus. Visas
kreditas, pasibaigus jo galiojimo terminui, turi būti grąžintas vienkartine
įmoka (2 pav.);
periodiniai įnašai („oro balionas“).Pagrindinė paskolos suma išmokama per
visą kredito galiojimo laikotarpį, nors, pasibaigus kredito grąžinimo
terminui, dar lieka didelė grąžintino kredito dalis, kuri padengiama
laikotarpio pabaigoje (3 pav.);
amortizacinis (periodinės įmokos lygiomis dalimis);
paskolos grąžinimas gali būti susietas su kredituojamu projektu arba
pačiu verslo ciklu. Tada paskolos grąžinimo grafike būna pertrauka
(„komisijos metu“), ypač pirmaisiais kredito naudojimo metais. Reguliarūs
įnašai pagrindinei paskolos sumai padengti pradedami mokėti tiktai tada,
kai pagal finansuojamą projektą bus pradėtas gauti pelnas;
paskolos grąžinimas kai dalis nesumokėtų palūkanų pridedama prie grąžinamos
vienkartinės paskolos sumos;
įnašai pagrindinei paskolai padengti mokami nereguliariai ir nevienodų
sumų.
Kokį paskolos grąžinimo būdą pasirinkti nuspendžia skolininkas,
kadangi bankams iš esmės nesvarbu, kaip bus grąžinama skolą – periodiniais
įnašais aar vienkartine įmoka. Verslo įmonė turi įvertinti savo galimybes ir
nustatyti savo įsipareigojimus, kad kredito grąžinimo tvarka būtų susijusi
su pajamomis, gaunamomis iš finansinio projekto ar planuojamos veiklos.
Vienkartinė įmoka turi būti sukaupta sutartyje numatytam
laikotarpiui, tam tikrai datai arba susieta su kokiu nors įvykių,
pavyzdžiui, pasiekus projektinį pajėgumą, realizavus produkcijos už tam
tikrą sumą ir t.t..
[pic]
2 pav. Kredito grąžinimas vienkartine įmoka [2, P.140]
Pirmuoju paskolos grąžinimo būdu reikia sudaryti vadinamąjį padengimo
fondą (sinking fund).
Paskolos grąžinimas periodinėmis įmokomis yra tarpinis vienkartiniam
ir amortizaciniam būdui, kai viena paskolos dalis grąžinama (su
palūkanomis) dalimis, o likusi nukeliama paskolos grąžinimo pabaigai.
[pic]
3 pav. Kredito grąžinimas periodinėmis įmokomis [2. P.140]
Paskolos amortizacija yra paskolos grąžinimas (padengimas) dažniausiai
lygiomis dalimis per visą paskolos išdavimo laikotarpį. Grąžinant kreditą
amortizaciniu būdu, pagrindinė paskolos dalis laipsniškai grąžinama per
visą kredito galiojimo terminą. Mokėjimai atliekami reguliariai, lygiomis
dalimis (dažniausiai kas mėnesį, ketvirtį arba pusmetį) ir juos sudaro tam
tikra paskolos dalis bei palūkanos. Kartu su paskutine įmoka padengiama
visa kredito suma. Šis būdas naudojamas grąžinant hipotekinį kreditą.
Kiekviena paskolos grąžinimo dalis kartu su palūkanomis yra metinis
(ketvertinis ar mėnesinis) anuitetas PMT. Suėjus paskolos grąžinimo
terminui pagrindinės paskolos balansas lygus nuliui (t.y. paskola ir jos
padengimo (grąžinimo) suma yra lygios). [3, P. 271] 2.5. Paskolos išdavimo, grąžinimo ir palūkanų mokėjimo kontrolė
Praktika rodo, kad beveik
kiekviename kreditiniame sandoryje
egzistuoja kreditinės rizikos elementas, t.y. pačios paskolos
negrąžinamumas, procentų nemokėjimas, paskolos ir procentų grąžinimo
terminų pažeidimas. Prašant ir išduodant paskolas atliekamos tam tikros
procedūros:
1) visiškas paskolos subalansavimas (paskolos padengimo planas);
2) paskolos vertes nustatymas bet kuriuo jos egzistavimo momentu
(atsižvelgiama į visas ateities pajamas, riziką, infliacijos
tempus);
3) kreditoriaus finansinės operacijos, suteikiant paskolą, efektyvumo
nustatymas ir įvertinimas.
Norėdami gauti naudos, tiek kredito davėjas, tiek ėmėjas turi
mokėti pagrįsti kreditinį sandorį bei įvertinti kreditinės operacijos
efektyvumą.
Todėl labai svarbu žinoti, kokie paskolos suteikimo
nuoseklumas iir principai, kaip vyks prognozė prieš pasirašant paskolos
sutartį, kokią ir kaip vyks paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo
kontrolė.
1. PRAŠYMO PASKOLAI SUTEIKTI NAGRINĖJIMAS
2. KLIENTO MOKUMO ĮVERTINIMAS
3. PASKOLOS SUTARTIES ĮFORMINIMAS
4. PASKOLOS SUTEIKIMAS
5. PASKOLOS SANDORIO VYKDYMO PRIEŽIŪRA
4 pav. Paskolos suteikimo etapai
Kreipiantis paskolos prie prašymo paraiškos būtinas visas dokumentų
paketas, kuris įvairiuose bankuose beveik vienodas, gali skirtis jų formos
ir turinys (pagal SEB Vilniaus banko, „Hansabanko“, banko “Snoro” ir kitų
reikalavimus):
įmonės statusą patvirtinantys dokumentai: įmonės steigimo sutartis,
registracijos pažymėjimas, įstatai, valdybos darbo reglamentas arba kiti
dokumentai, patvirtinantys valdymo organų ir vadovų kompetenciją;
licenzija įstatuose numatytai veiklai (jei tai nustatyta Lietuvos
Respublikos įstatymuose);
investicinis projektas ar verslo planas (jei kreipiamasi dėl vidutinės
trukmės ir ilgalaikio investicinio projekto finansavimo);
finansinės atskaitomybės dokumentai (balansai, pelno – nuostolio
ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos) už paskutiniuosius trejus metus
(pageidautina su nepriklausomų auditorių išvadomis);
įmonės kreditorių ir debitorių sąrašai su įsiskolinimo laikotarpiais;
įmonės valdymo organo (visuotinio akcininkų susirinkimo, direktorių
tarybos, etc.), turinčio teisę spręsti paskolos gavimo klausimus sprendimas
dėl paskolos ėmimo, įmonės turto įkeitimo ir įgaliotų asmenų paskyrimo;
įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo dokumentai: susirinkimo, kuriame
buvo nutarta gauti kreditą banke, įkeisti įmonės turtą ir paskirti asmenis,
įgaliotus pasirašyti sutartis su banku, protokolo išrašas;
susirinkime dalyvavusių akcininkų sąrašas, nedalyvavusių susirinkime
akcininkų įgaliojimai kitiems asmenims balsuoti, iš anksto raštu balsavusių
akcininkų biuletenių kopijos;
dokumentai, įrodantys, kad akcininkams buvo tinkamai pranešta apie šaukiamą
susirinkimą (skelbimo spaudoje kopija, išrašas iš siunčiamos
korespondencijos registro, kad pranešta registruotu laišku, arba visų
akcininkų parašai protokolo (protokolo išrašo) priedas;
įmonės valdybos ar kitų valdymo organų, turinčių akcininkų susirinkimo
suteiktus įgaliojimus, posėdžio, kuriame nutarta gauti kreditą banke,
keisti įmonės turtą ir paskirti asmenis, įįgaliotus pasirašyti sutartis su
banku, protokolo išrašas;
įmonės valdymo organų posėdžio, kuriame buvo paskirtas įmonės vadovas,
protokolo išrašas;
įkeičiamo kilnojamojo arba nekilnojamojo turto aprašymas (įsigijimo data,
vertė, buvimo vieta, paskirtis ir likutinė vertė) bei inventorinės bylos;
Valstybinės Mokesčių inspekcijos ir SODROS pažymos apie sumokėtus mokesčius
ir turimus įsiskolinimus.
Pateikus prašomus dokumentus, kreditorius įvertina paskolos prašančio
juridinio asmens. finansinę būklę bei kitus rodiklius ir priima sprendimą
dėl paskolos suteikimo.
Paskolos paraiška gali būti atmesta, jeigu juridinio asmens finansinė
būklė neatitinka kreditoriaus keliamų reikalavimų: siūlomas užstatas yra
nepakankamas, pateikta ne visa arba klaidinga informacija apie juridinį
asmenį arba dėl kitų priežasčių, padidinančių paskolos riziką. Dažniausiai
paraiškos atmetimas nėra galutinis kreditoriaus atsisakymas
bendradarbiauti. Jeigu juridinis asmuo ištaiso nurodytas pastabas arba
pašalina priežastis, lėmusias neigiamą sprendimą, paskolos paraiška gali
būti nagrinėjama iš naujo.
Po potencialaus skolininko paraiškos paskolai gauti
peržiūros, įmonės veiklą įtakojančių išorės ir vidaus veiksnių
įvertinimo, finansinių ataskaitų bei papildomų duomenų analizės, atliktos
siekiant įvertinti būsimo kliento kreditingumą ir gauti patikimus jo
patikimumo įrodymus, taip pat po paskolos apdraudimo įvertinimo bei pagal
šiuos duomenis paskolos priskyrimo rizikos grupei, bankas priima teigiamą
ar neigiamą sprendimą dėl paskolos sutarties su klientu pasirašymo.
Priskiriant įmonę tam tikrai rizikos grupei, ypač didelę reikšmę
turi įmonė mokumo ir stabilumo įvertinimas. Tačiau Lietuvos sąlygomis ne
visų ūkio šakų įmonėms (ypač žemės ūkio) vienodai tinka taikyti rodiklių
reikšmes grupuojant įmones pagal rizikingumo lygį.. Kol kas geriau įmonės
skirstyti į klases, atsižvelgiant į vidutinius šakos rodiklius. Jei įmonės
veiklą apibudinantys rodikliai yra lygus vidutiniam šakos rodikliams, įmonė
priskirtina II klasei, jei aukštesni – I klasei, jei žemesni – III klasei.
Kiekvieną ataskaitinį laikotarpį kreditavimo
specialistas faktinius rodiklius lygina su paraiškose paskolai gauti
prognozuotais rodikliais, naudodamas anksčiau pateiktus analizės metodus
atlieka paskolos analizę ir parengia paskolos analizės ataskaitą. Kiekvieną
kartą iš naujo patikrinus paskolos rizikingumą, yra atliekamas paskolų
pergrupavimas.
Paskolos grupuojamos įvairias paskolų portfelio sisteminės ir
objektyvios klasifikacijos būdais Paskolų klasifikavimo procedūra leidžia
prognozuoti netektis iš nnegrąžintų paskolų, kurios gali turėti įtakos banko
pelnui.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas [13]:
1. Turto įkeitimas:
• piniginiai indėliai, esantys banke tokia pačia kaip ir kredito
valiuta;
• LR Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie banko nustatyta
tvarka yra apskaitomi banko Investicinės bankininkystės
departamente, tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• gyvenamieji namai su priklausiniais bei žemės sklypais;
• butai;
• kitas nekilnojamasis turtas su žemės sklypais, išskyrus žemės
ūkio paskirties žemę;
• kilnojamasis turtas (įranga, įrengimai, žemės ūkio technika,
automobiliai, žaliavos, atsargos, produkcija, prekės sandėlyje
ir kt.)
2. Fizinio asmens arba įmonės, įstaigos ar organizacijos
laidavimas;
3. Garantija:
• banko;
• įmonės, įstaigos ar organizacijos. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Šiais permainų laikais kreditiniai santykiai yra ypač aktualūs,
kadangi išmokus kokybiškai pasirinkti kredito rūšį ir ją
tinkamai išnaudojus realiai įmanoma gauti didžiulę naudą. Šia
nauda ne tik kad galima, bet ir reikia išmokti pasinaudoti
įmonėms, norint sėkmingai konkuruoti laisvoje Europos Sąjungos
rinkoje. Šiuolaikinėje ekonomikoje be kreditų neįmanoma
užtikrinti greitos ir efektyvios šalies ūkio raidos bei
gamybinių pajėgumų vystymosi.
2. Apžvelgęs daugybę teorinės medžiagos, kreditų ir kreditinių
santykių tema, galiu daryti išvadą, kad dar nėra atrastas
geriausias būdas, kaip sureguliuoti kreditinius santykius, taip,
kad šie veiktų nepriekaištingai. Kiekviena kredito rūšis turi
tik jai būdingų privalumų, o ttaip pat ir trūkumų. Niekas nėra
apsaugotas, nuo rizikos. Tiek kreditą teikiančioji, tiek ir
imančioji pusė visada rizikuoja. Juk visada yra nenumatytų
veiksnių, kurie gali sugriauti sandorį ir labai smarkiai
pakenkti abejoms pusėms. Ypač rizikuoja pradedančios įmonės,
kurios neturėdamos pakankamo kapitalo ima kreditus, įkeisdamos
kokį nors turtą. Ir kreditorius – paskolos davėjas, ir paskolos
gavėjas turi orientuotis į įmonės finansinės būklės analizės
rezultatus.
3. Vis didėjantis bankų paskolų portfelis rodo bendras ūkio
tendencijas ir atsigavusią šalies vidaus vartojimo rinką bei
teigiamus verslo lūkesčius, siejamus su tolimesnėmis ūkio
plėtros perspektyvomis. Įmonės turi išmokti naudotis kreditais,
kad šie teiktų maksimalią naudą. Esant apyvartinių lėšų trukumui
įmonės turėtų naudotis paskolomis ir taip išvengti gamybos
sąstingio.
4. Tam tikromis ekonomikos sąlygomis vienas svarbiausių kredito
sistemos valstybinio reguliavimo uždavinių — racionalus
ekonominių prioritetų nustatymas ir kreditinių išteklių
pritraukimo skatinimas į tas šakas arba regionus, kurių
pagreitinta plėtra objektyviai būtina nacionalinių interesų, o
ne konkrečių ūkio subjektų siekiamos naudos požiūriu.
5. Viešųjų pirkimų konkursai yra labai naudingi įmonėms, kadangi
jos gali rinktis geriausią pasiūlymą.
. Literatūra
1. Eugenija Buškevičiūtė, Irena Mačerinskienė (1998). „Finansų analizė“
Mokomoji knyga. – Kaunas „Technologija“ P. 130 -140
2. Juozaitienė L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Šiauliai: ŠU,
2000.177 p
3. Rutkauskas A.V. Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai. (Vilnius:
Technika,
2000
4. Bagdonas V. Verslo kontraktų sudarymas įvertinimas ir kreditavimas. 2000
VGTU p.93-107
5. Rutkauskas A.V. „Finansų valdymas“ ŠU leidykla 2002 p. 184-191
6. Bubnys E. Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Technologija, 1997. 217
8. Aleknevičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius: Enciklopedija, 2005
9. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (2000 06 15)
10. Lietuvos bankas: Kredito įstaigų veikla (apžvalgos): –
(2005 11 02)
11. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas. (1994)//
12. Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymas. (1996)// <
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=238377&Condition2=>
13. „NORD/LB Lietuva“ bankas <
http://www.nordlb.lt/lt/corporate/credits/shortterm/> (2005 11 03)
———————–
Kredito ištekliai
Kredito gavimas
Kredito naudojimas
Kredito grąžinimas
metai
paskola
palūkanos
metai
palūkanos
paskola
