Išvestiniai vertybiniai popieriai valiutų rinkoje
ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA
Darbą atliko AD 2/3 grupės studentai:
Ingrida Grigonytė, Mindaugas Budvytis,
Gediminas Daukšas, Svajūnas Jasėnas
FORVARDAI, FJUČERIAI, OPCIONAI IR SVOPAI
VALIUTINĖJE RINKOJE
Darbą tikrino: asist.. D. Rudytė
Šiauliai, 2006
Turinys
Įvadas 3
1. Fjučeriai (ateities sandoriai) 4
1.1. Fjučerių istorija 5
1.2. Fjučerių (ateities sandorių) sudarymas ir rūšys 6
1.3. Prekyba fjučeriais 7
1.4. Fjučerių (ateities sandorių) kaina 8
2. Forvardai (išankstinio valiutos keitimo sandoriai) 9
2.1. Forvardų (išankstinių sandorių) rūšys 13
2.2. Forvardų (išankstinių sandorių) rizika 16
3. Opcionai (pasirinkimo sandoriai) 17
3.1. Opcionų tipai 20
3.2. Opciono išpirkimas 22
3.3. Egzotiniai opcionai 24
4. Svopai (Apsikeitimo sandoriai) 28
4.1. Bendras palūkanų normos apsikeitimo sandoris 32
4.2. Palūkanų normos augimo apribojimai ir palūkanų nnormos smukimo apribojimai 33
4.3. „Apykaklės“ palūkanų normos 34
4.4. Valiutų rinkos apsikeitimo sandoriai 34
IŠVADOS 36
Literatūra 37
Įvadas
„Išvestiniai instrumentai šiuo metu yra modernių finansų rinkų paskutinis mados žodis.“ Išvystytų, brandžių vertybinių popie¬rių rinkų patirtis liudija, kad išvestiniai vertybiniai popieriai labai pagyvina visą vertybinių popierių rinką, suteikia jai daugiau mobilumo, įvairumo, lankstumo. Sandoriai su išvestiniais vertybiniais po¬pieriais suteikia daugiau galimybių ma¬nevruoti nei sandoriai su tikraisiais verty¬biniais popieriais, suteikia galimybę smar¬kiai sumažinti investuotojo riziką ir padi¬dinti rinkos likvidumą.
Išvestiniai vertybiniai popieriai skirstomi į fjučerius, forvardus, opcionus ir svopus. Šių IVP ((išvestiniai vertybiniai popieriai) svarbą įmonių veikloje, jų praktinio taikymo pliusus ir minusus ketiname aptarti mūsų darbe.
Darbo tikslas: aptarti ir išanalizuoti išvestinius vertybinius popierius.
Darbo uždaviniai:
1. Analizuoti fjučerių taikymą valiutų rinkoje;
2. Nustatyti forvardų paskirtį prekybiniuose sandoriuose;
3. Pateikti opcionų klasifikaciją ir jų panaudojimą;
4. Konstatuoti svopų svarbą ffinansų rinkoje.
Kadangi išvestinių vertybinių popierių kainos priklauso nuo kitų vertybinių popierių kainų, jie gali būti naudojami kaip veiksminga priemonė rizikai mažinti arba spekuliacijoms.
1. Fjučeriai (ateities sandoriai)
Štai kaip ateities sandorius apibūdina skirtingi autoriai:
„Ateities – fjučerių sandoriai reiškia įsipareigojimą ir teisę nustatytu laiku ateityje už nustatytą kainą pirkti arba parduoti tam tikrą prekę arba instrumentą.“
„Tai sandoriai, kuriuose numatoma pirkti ar parduoti tam tikrą valiutos sumą sutartą datą ateityje, iš anksto nustačius terminus ir sąlygas. Jie panašūs į išankstinius sandorius. Skirtumas yra toks, kad būsimieji sandoriai – tai tipiškos sutartys, kuriomis prekiaujama biržose.“
„Būsimasis (ateities) sandoris – tai išankstinis dviejų sandorio šalių įsipareigojimas po apibrėžto laiko biržoje nupirkti iš kitos sandorio šalies (arba parduoti jai) sutartą bazinio finansinio aktyvo ar fizinių prekių kkiekį sandorio sudarymo metu fiksuota kaina, atsiskaitant ateityje.“
Taigi apibendrinant galima sakyti, jog ateities sandoris (fjučeris), tai susitarimas tarp dviejų šalių įvykdyti pirkimo pardavimo sandorį po apibrėžto laiko, parduodant/perkant aptartų prekių nustatytą kiekį, sandorio sudarymo metu nustatyta kaina. Paprastai ši kaina būna labai artima to laiko bazinės prekės rinkos kainai.
Sudarant tokį sandorį sukuriama apsauga, kad esant pinigų nuvertėjimui ar kitoms ekonominėms problemoms šalys neprarastų daug pinigų. Savaime aišku, kad ekonominė situacija nuolatos keičiasi ir prekės, kurią susitarta pirkti/parduoti kaina ššiek tiek pasikeičia, todėl viena iš šalių laimi, kita pralaimi. Pavyzdžiui, jeigu prekės rinkos kaina ateityje krinta tai laimi ta šalis, kuri prekę parduoda, jei kyla tuomet laimi ta, kuri perka (preke gali būti tiek finansiniai instrumentai, tiek fizinės prekės).
Ateities sandorių rinką organizuoja birža, kuri iš abiejų šalių reikalauja garantinių užstatų. Tai yra tam tikras procentas nuo bendros sandorio sumos, kuris tuo didesnis, kuo nestabilesnė prekės rinkos kaina. Pačiais ateities sandoriais taip pat gali būti prekiaujama, nes jie yra vertybiniai popieriai.
G. Kancerevyčius taip pat pabrėžia, jog ateities sandorių kaina nėra kaina, už kurią įsigyjamas ateities sandoris. Tai yra kaina, kuri yra sutarta ateičiai (ateities kaina), sandorio įvykdymui ateityje nustatytu laiku. Sulig kiekvienu sandoriu priklausomai rinkos dalyvių lūkesčių ateities kaina keičiasi – tai įvardijama kaip ateities sandorių kainų pokyčiai.
Fjučerių galiojimo terminas yra nustatytas ir ribotas. M. Jusienė teigia, jog visi ateities sandoriai naudojami kainos svyravimų rizikai mažinti arba spekuliacijoms.
1.1. Fjučerių istorija
“Ateities sandoriai yra pakankamai nauji finansiniai instrumentai. Tradiciškai ateities sandoriai buvo naudojami prekiauti tokiomis prekėmis kaip pupelės, auksas, grūdai. Šiais sandoriais buvo pradėta prekiauti JAV. Tada miltų parduotuvėje South Water Street susirinkę 88 pirkliai nutarė įsteigti Čikagos prekybos rūmus. 1848 metais Čikagoje ėmė veikti grūdų ateities sandorių birža. Tokio tipo prekyba rreikalavo gausybės specializuotų žinių, todėl dabar jau taikoma ne taip dažnai. Šiuo metu geriausiai išvystytos ateities sandorių rinkos yra JAV, nes iki devintojo dešimtmečio pradžios tai buvo beveik JAV monopolija.” G. Kancerevyčius teigia, jog nuo monopolijos laikų iki dabar JAV biržos prarado rinkos dalį ir šiuo metu JAV ateities sandorių biržos užima tik apie 45% pasaulinės ateities sandorių prekybos. 1995 metais JAV biržose buvo sudaryta 395 milijonai ateities sandorių.
Seniausia ateities sandorių grupė yra žaliavinių arba biržinių prekių sandoriai. “Žaliavinė prekė, tai prekė, kuri naudojama pramonėje arba prekyboje ir kuri gali būti transportuojama.” Prekių ateities sandorius G. Kancerevyčius skirsto į tris grupes: žemės ūkio, metalų ir energetinių išteklių.
Žemės ūkio ateities sandoriai:
• Gyvuliai
• Grūdai
• Aliejiniai augalai
• Pluoštai
Metalų ateities sandoriai:
• Baziniai (varies, geležis)
• Strateginiai (titanas, cinkas)
• Brangieji (sidabras, auksas, platina)
Energetinių išteklių sandoriai:
• Žalia nafta
• Naftos produktai
• Dujos
1.2. Fjučerių (ateities sandorių) sudarymas ir rūšys
Ateities sandorių vykdymas yra privalomas. Sandoriui sudaryti būtinos dvi sandorio šalys -pirkėjas ir pardavėjas. Įvairioje literatūroje teigiama, jog šiais sandoriais prekiaujama biržoje, dėl ko iš sandorio šalių reikalaujamas užstatas garantinėje sąskaitoje. Garantines sąskaitas valdo ateities sandorių biržos kliringo namai. Norint pirkti arba parduoti ateities sandorius, reikia kreiptis į brokerį, kuris gautą užsakymą perduoda biržos prekybos salėje esančiam prekiautojui. Sandorį sudarius, jį apdoroja kliringo institucija. Čia galutiniai pirkėjai ir pardavėjai nebendrauja ttiesiogiai. Daugiau apie prekybą fjučeriais kalbėsime sekančiame skyrelyje.
Fjučeriai yra standartizuoti susitarimai, kurių ateičiai fiksuojamos produkto/instrumento kainos nuolat kinta. Kaip ir tikrame kontrakte, kiekis ir kainos yra suderinamos iš anksto ir kontrakto galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Paprastai kontraktas nurodo prekės kiekį ir kokybę, kontrakto terminą, bei sandorio įvykdymo sąlygas, pvz. pristatymą, o taip pat minimalų kainos pokytį ir kainos pokyčio per dieną limitą. Pavyzdžiui, kviečių sandoris nurodo kviečių kiekį (kilogramais/tonomis), kviečių rūšį, terminą, t.y. mėnesį, kai sandoris baigiasi, taip pat sandėlį, kuriame turi būti pateikta nurodytas keikis kviečių. Kiekviena birža nustato savas skirtingų tipų ateities sandorių kainų pokyčių ribas. Finansiniams fjučeriams paprastai nustatomas mažiausias kainos pokytis.
Pagrindinė fjučerių rinkų egzistavimo priežastis yra apsisaugojimas nuo netikėtumų ateityje (rizikos). „Finansiniai fjučeriai būna:
1) palūkanų normos fjučeriai;
2) akcijų indeksų (ir vienos akcijos) fjučeriai;
3) valiutos fjučeriai.
Ketvirta grupė, nebe finansiniai fjučeriai, yra fizinių prekių arba žaliavinių prekių fjučeriai (angį. commodity futures).” Literatūroje teigiama, jog iš viso yra apie 50 rūšių ateities kontraktų, bet vos ne kiekvieną mėnesį atsiranda nauji kontraktai. Kiekvienai prekei yra keletas skirtingų charakteristikų, ir atitinkamai ir ateities kontraktų. Taip pat skiriasi kontrakto galiojimo mėnesiai. Aktyviai prekiaujamiems, pavyzdžiui, sojos rupinių sandoriams, gali būti ir aštuoni galiojimo pabaigos mėnesiai per metus, o jei neaktyviai – vienas, du
mėnesiai metuose. Taip pat G. Kancerevyčius teigia, jog didžiausią dalį vis tiktai sudaro finansiniai fjučeriai, o ne prekiniai.
G. Kancerevyčius lygindamas ateities sandorius su akcijomis ir obligacijomis išskiria tokius skirtumus:
• ateities sandorių rinkos skirtos palengvinti rizikos perkėlimą. Kapitalo rinkos skirtos kapitalo formavimo palengvinimui.
• ateities sandorių rinkose kiekvienam pirkėjui yra pardavėjas, kiekvieno ateities sandorio terminas yra ribotas. Akcijų termino praktiškai nėra.
• akcijų pasiūla teoriškai yra ribota, o ateities sandorių gali būti sudarytas neribotas skaičius.
1.3. Prekyba fjučeriais
Būsimaisiais sandoriais prekiaujama organizuotai vadinamosiose bū¬simųjų sandorių rinkose, arba bbūsimųjų sandorių biržose.
“Visi sandoriai yra kasdienių atsiskaitymų objektas. Būsimaisiais sandoriais prekiaujama kasdien iki formalios sandorio pabaigos (pirkimo-pardavimo datos), kintant jų kainai priklausomai nuo rinkos sąlygų.”
Būsimųjų sandorių rinkoje, arba būsimųjų sandorių biržoje, prekiaujama sandoriais, pagal kuriuos bus atsiskaitoma ateityje. Kaip minėta, tai gali būti užsienio valiutos, prekių ar finansinių priemonių standartizuoti būsimieji sandoriai. Kadangi Lietuvoje prekyba šiais sandoriais nėra išvystyta, kalbėsime prie prekybą užsienyje, t.y. JAV.
Ateities sandorių biržos yra nepelno, savanoriškos organizacijos. G. Dubauskas teigia, jog būsimajame sandoryje kliento ppartneris yra kliringo įstai¬gos (tam tikra atsiskaitymo sistema). Bankas veikia kaip tarpininkas, o kli¬ringo įstaigos atsako už apskaitą ir priežiūrą. Svarbiausios būsimųjų sando¬rių ir būsimojo pasirinkimo biržos yra: CME (Chicago Mercantile Exchan-ge), PBOT (Philadelphia Board ofTrade), SIMEX (Singapore Intenational Monetary EExchange).
Ateities sandoriais prekiaujama tik jose. Narystė biržoje kainuoja, ir jomis prekiaujama, kaip bet kuria kita preke. Pagal JAV įstatymus, prekyba ateities sandoriais gali vykti tik sesijos metu, ir tik tam tikrose vietose biržos salėje, prekybos postuose. Kiekvieno tipo ateities sandoris turi savo prekybos postą.
Norėdamas pirkti ar parduoti ateities sandorį, klientas skambina brokeriui, kuris užfiksuoja pavedimo laiką ir parengia pavedimą bei pateikia jį į biržos prekybos salės postą. Klerkas gautą pavedimą performuoja biržos pavedimą ir pateikia prekybos salės brokeriui, kad jis jį atliktų.
Dažniausiai stambius pavedimus klientai pateikia tiesiogiai biržos brokerio postui. Prekybos salės prekiautojas stovi tam tikroje vietoje biržos prekybos salėje ir skelbia garsiai apie gautą pavedimą kitiems prekiautojams, kurie atsako siūlydami kainą, dažnai ne tik balsu, bet ir rankų signalais. SSutarus dėl sandorio, abu prekiautojai pasižymi apie sandorį ir jo detales, o dienos pabaigoje kliringo institucija surenka informaciją apie sandorius ir užtikrina, kad pagal sandorius būtų atsikaityta be klaidų.
Kaip jau minėta ateities sandorių sudarymo metu reikalaujama pateikti garantinį indėlį, kurį skiria sandorininkas užtikrinti kontrakto įvykdymui. Siekiama užtikrinti, kad sandorio įsipareigojimai būtų vykdomi. Tai nėra išankstinis apmokėjimas, o tik garantas. Tai atsirado po praktikos, kuri parodė, kad priartėjus sandorio įvykdymo terminui, kai kurie jo dalyviai tiesiog dingdavo. Todėl biržos įvedė garantinio uužstato sistemą, ir ėmė reikalauti, kad prekiautojai kiekvienos sesijos pabaigoje pripažintų turimą pelną ar nuostolius iš turimų sandorių pagal rinkos kainą bei juos užfiksuotų.
E. Buškevičiūtė teigia, jog fjučerinės rinkos dalyviai, kurie mano, kad valiutos kursas padi¬dės, siekia pirkti daugiau fjučerinių valiutos sandorių, žaisdami kainos didėjimo pozicijose, nes sutarties vertė išaugs padidėjus valiutos kursui. Kai laukia valiutos kurso sumažėjimo, jie stengiasi parduoti savo sando¬rius ir tuo atveju žaidžia kainų mažėjimo pozicijose.
Pasak G. Dubausko, kiekvienos prekybos dienos pabaigoje kliringo įstaigos keičia sutarties kainą atsižvelgdamos į kurso pokyčius per dieną. Jei sutarties kaina kyla, pelno dy¬džiu yra kredituojama sutarties savininko sąskaita. Ir atvirkščiai, jei šioje są¬skaitoje lėšų sumažėja žemiau nustatyto lygio, kliringo įstaigos reikalauja iš kliento atkurti tą lygį. Jei šis reikalavimas nėra patenkinamas, kliento pozicija nedelsiant likviduojama. Tokia sistema vadinama „be skolos“.
Tarkime, kad in¬vestuotojas praranda pasitikėjimą, jog jam pavyks biržoje išlošti, ir nori anuliuoti sandorius. Tai jis gali padaryti pirkdamas arba parduodamas fjučerinius sandorius. Valiutos birža dienos pabaigoje iššaukia bei paly¬gina žaidėjo sąskaitas valiutos žemėjimo ir jos didėjimo pozicijose, o po to anuliuoja abiejų rūšių sandorius. Taip anuliuojama dauguma fjučeri¬nių sandorių. Kliringo operacijos yra padaromos per naktį ir paverčia gry¬nais pinigais fjučerinių sandorių savininkų pelną ir nuostolius.
1.4. Fjučerių (ateities sandorių) kaina
G. KKancerevyčius teigia, jog pirmiausia reikia skirti produkto ar instrumento dabartinę, neatidėliotiną rinką, kai prekė yra pristatoma nedelsiant, ir ateities rinką, kai kaina sutariama pristatymui ateityje. Pavyzdžiui, kai perkamas butelis vyno parduotuvėje tai operacija vyksta nedelsiamo pristatymo rinkoje, o kai su pardavėju susitariama, kad tas butelis bus atgabentas už mėnesio ir tuo pačiu suderama kaina, tai jau ateities rinka. Kai kalbama apie ateities kontrakto pirkimą, apie ateities sandorio sudarymą ir ateities sandorio kainą, kuri keičiasi, tai reikia atminti – sandorio sudarymo momentu niekas (be garantinio užstato) nemokama. Ir keičiasi ne paties sandorio, kaip instrumento kaina, bet kaina, kuri ateities sandoriu nustatoma ateičiai (t.y. ateityje įvykdomo sandorio kaina, kuri gali skirtis nuo ateityje būsiančios neatidėliotinos rinkos kainos).
Ateities sandorių kaina viešoje spaudoje (pavyzdžiui, The Wallstreet Journal) skelbiama standartiniu formatu. Sąraše nurodoma kokiai prekei ar instrumentui yra fjučeris, birža kurioje juo prekiaujama, prekės kiekis, kaina – aukščiausia, žemiausia ir vakarykštė apmokėjimo kaina, pokytis, visų laikų aukščiausia ir žemiausia aukščiausia ir žemiausia kaina, ir sudarytų sandorių skaičius rinkoje. Tokia informacija skelbiama kiekvienam pateikimo mėnesiui.
2. Forvardai (išankstinio valiutos keitimo sandoriai)
Be kasinių sandorių valiutų rinkoje plačiai paplitę išankstiniai sandoriai. Šalys, sudariusios tokius sandorius, valiutą viena kitai pateikia po sandoryje numatyto termino. Valiutos kursas taip pat nustatomas sudarant ssandorį. Teoriškai valiutos ateities kursas gali būti identiškas spot kursui. Tačiau praktikoje visada ateities kursas yra arba aukštesnis (premija), arba žemesnis (nuolaida) nei spot kursas. Tokie sandoriai sudaromi norint apdrausti portfelines arba tiesiogines užsienio investicijas ir gauti arbitražinį pelną. Pavyzdžiui, jeigu po trijų mėnesių reikės sumokėti 100.000 eurų, įmonė kreipiasi į banką ir sudaro eurų pirkimo už JAV dolerius sandorį, pagal kurį atsiskaitoma po trijų mėnesių. Nepriklausomai nuo to, koks bus valiutos keitimo kursas po trijų mėnesių, bankas gaus JAV dolerius, o įmonė – eurus tuo kursu, kuriuo buvo sudarytas sandoris.
„Taigi, išankstiniai valiutų sandoriai arba valiutų forvardo sandoriai – valiutos keitimo sandoriai, pagal kurį šalys susitaria pirkti-parduoti nurodytas valiutų sumas ateityje pagal sandorio sudarymo dieną susitartą kursą. Techniškai laikoma, kad išankstinis sandoris yra tas sandoris, kurio valiutavimo data yra vėliau, negu neatidėliotino sandorio valiutavimo diena. Kitaip sakant, išankstiniu sandoriu galima laikyti tokį sandorį, kurio valiutavimas yra T+3 ir vėliau.“
Paprastai išankstinius sandorius sudaro galutiniai vartotojai, pavyzdžiui, firmos, o bankai tarp savęs dažniausiai sudaro apsikeitimo sandorius.
Išankstiniai sandoriai sudaromi užbiržinėje rinkoje, tarp privačių partnerių, kurių bent vienas dažniausiai yra komercinis bankas arba brokerinė firma. Pagrindinis išankstinio sandorio privalumas, kad jis gali būti toks, kaip susitaria sandorio šalys, priklausomai nuo
jų poreikio. Išankstiniams sandoriams nereikia užstato garantijai. Sandorio šalys pasitiki viena kita, kad ji sugebės įvykdyti savo įsipareigojimus suėjus terminui. Dėl to išankstiniai sandoriai turi kredito ir įsipareigojimų nevykdymo riziką. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl komerciniai bankai yra aktyvūs šioje rinkoje – nes jie turi galimybes įvertinti ir prisiimti šią riziką (turi finansinį pajėgumą). Lietuvoje, įmonei norint sudaryti išankstinį sandorį, reikia gauti išankstinio sandorio limitą, kurio ribose bus galima sudaryti sandorius. Savo ruožtu, Lietuvos bankai gauna išankstinio sandorio arba ppinigų rinkos limitus iš kitų šalies ir užsienio bankų, bei suteikia jiems savo limitus.
Vienas iš išankstinio sandorio trūkumų yra nelikvidumas, kitaip tariant, gali būti brangu arba sudėtinga išeiti iš sandorio prieš laiką. Nelikvidumas yra antroji veidrodžio pusė sandorio lankstumui. Kitaip sakant, kuo labiau nestandartinis, specifinius poreikius atitinkantis sandoris yra sudarytas, tuo didesnis jo nelikvidumas, nes sunkiau rasti trečią pusę su tais pačiais poreikiais.
Pirkėjas kotiruotojas (MM) pardavėjas
1 pav. prekybos išankstiniais sandoriais principas
* Šaltinis: Gitanas Kancerevičius „Finansai ir investicijos“ [p. 498]
IIšankstinių atsiskaitymų kontraktus sudaro dvi šalys, susitariančios dėl aktyvo charakteristikų, dydžio ir kainos, bet atidedančios faktiškus mainus iki tiksliai apibrėžtos būsimos datos. Išankstinių atsiskaitymų kontraktai sudaromi nebūtinai standartizuotiems aktyvams, abi sandorio šalys gali susitarti dėl aktyvo kokybės ir kainos. Kadangi bbazinis aktyvas nėra standartizuotas, prekyba vyksta sudarant tiesioginius sandorius.
„Forvardai gali būti naudojami siekiant daugelio tikslų. Visų pirma, vykdant tokias operacijas galima padengti arba apsidrausti nuo valiutos kurso pasikeitimo rizikos, nepriklausomai nuo to, ar būtų ji komercinės (prekyba), ar finansinės prigimties. Kad būtų išvengta nesusipratimų, turint galvoje terminuotus sandorius, dileriai naudoja terminą out/off sandoriai, kai kalbama apie vienetinį terminuotą sandorį, kuris nėra apsikeitimo (swap) sandorio dalis. Outright operacijos gali būti vien tik apsidraudimas, tačiau jos gali būti vien spekuliacinio pobūdžio, jei neturi komercinio ar finansinio pagrindo.“
Kadangi tiksliai nuspėti, ar kursas kils, ar smuks, neįmanoma, tai įmonei visada naudingiau apsisaugoti nuo galimo kurso smukimo ir nuostolių, negu tikėtis kurso kilimo ir išlošimo dėl to. Gamintojai turi gaminti prekes, o nne spekuliuoti valiuta. Lietuvos bankai jau keletą metų siūlo išankstinius sandorius, tačiau jie kol kas nėra labai populiarūs. „Priežastis galima būtų nurodyti tokias:
– įmonėse nėra pakankamai kvalifikuotų finansų specialistų. Paprastai nėra skiriama finansinės apskaitos ir valdymo apskaitos, arba finansų valdymo funkcijos. Buhalterio pareiga fiksuoti faktus, o ne planuoti finansus ir ieškoti galimybių išvengti valiutų kursų įtakos;
– įmonės bando spekuliuoti valiuta. Labai daug Lietuvos eksportuotojų į Europos Sąjungos šalis nukentėjo dėl smunkančio euro. Tačiau siūlant sudaryti išankstinius sandorius ir apsisaugoti nuo kurso smukimo ttipiškas atsakymas būdavo: „O jeigu euras pradės kilti?. Dar vieną dalį įmonių atbaidė faktas, kad išankstinis sandoris neleidžia pasinaudoti kurso pagerėjimu. Šis trūkumas jiems pasirodė esąs svarbesnis, negu galimybė apsisaugoti nuo nuostolio;
– apskritai žemas supratimo lygis ir informacijos stoka. Pavyzdžiui, daugelis įmonių mano, kad apsidraudimas kainuoja, nors tai ne visiškai tiesa.“
Kurso fiksavimas leidžia geriau valdyti firmos finansus ir apriboti grynųjų pinigų, kurie nieko neuždirba, perteklių. Kadangi sandoris sudarytas ateičiai, tai tiksliai žinoma, koks pinigų srautas bus tuo metu. Nereikia spėlioti, kiek pinigų reikės užsienio valiutai nusipirkti. Ta kaina jau užfiksuota. Pinigų srautas žinomas, ir nereikia palikti laisvų lėšų neprognozuojamam poreikiui.
„Išankstiniai sandoriai gali būti naudojami:
eksportuotojų
Tarkime, įmonė gamina produkciją Lietuvoje ir eksportuoja ją į kurią nors užsienio šalį. Tokiu atveju už eksportuotą produkciją gaunamos pajamos užsienio valiuta. Užsienio valiutos kursas lito atžvilgiu kinta. Jei kursas lito atžvilgiu smunka, tai už tą pačią užsienio valiutos sumą įmonė gaus mažiau litų. Jeigu užsienio valiutos kursas kyla, tai už tą pačią sumą įmonė gaus daugiau litų. Kitaip tariant, užsienio valiutos kurso smukimas mažins pajamas litais, o kurso kilimas didins pajamas litais. Dėl valiutos kursų svyravimų pajamos litais tampa nenu¬spėjamos, o planavimas pasunkėja. Panaikinti neapibrėž¬tumą galima naudojant išankstinius ar pasirinkimo sandorius. Tarkime, įmonės vverslo partneriai už prekes atsiskaito po 3 mėnesių. Įmonė tiksliai žino, kokią sumą gaus užsienio valiuta, bet nežino, kokia bus jos vertė litais. Todėl įmonė kreipiasi į banką, norėdama sužinoti 3 mėnesių išankstinio ar pasirinkimo sandorio (kuriuo būtų parduodama užsienio valiuta už litus) valiutos keitimo kursus ir kitas sąlygas. Jeigu sąlygos įmonę tenkina, ji sudaro išvestini valiutos keitimo sandorį, parduodama užsienio valiutą už litus, bet atsiskaitydama po 3 mėnesių. Sudariusi išankstinį sandorį įmonė iš anksto tiksliai žino, kiek litų gaus už savo prekes. Pasirinkimo sandorio atveju įmonė iš anksto žino, kiek mažiausiai litų gaus už savo prekes (blogiausią variantą), bet, jeigu kursas kils, įmonė gaus dar daugiau.
Importuotojų
Įmonė užsiima importu iš kurios nors užsienio šalies. Tokiu atveju už importuotą produkciją dažniausiai reikia mokėti tos šalies valiuta, nors pajamos už parduotas prekes gaunamos litais. Užsienio valiutos kursas lito atžvilgiu visą laiką kinta. Jei valiutos kursas smunka, tai reiškia, kad, norint sumokėti reikiamą sumą užsienio valiuta, reikės mažiau litų. Jeigu užsienio valiutos kursas kyla, tai norint apmokėti už prekes tą pačią sumą, reikės daugiau litų. Kitaip tariant, užsienio valiutos smukimas mažins išlaidas litais, o kilimas didins išlaidas litais. Kurso svyravimai daro išlaidas litais nenuspėjamas, ir planavimas pasunkėja.
Apsidrausti nuo valiutos kurso svyravimų ggalima naudojant išankstinius ar pasirinkimo sandorius. Tarkime, su užsienio verslo partneriais įmonė už prekes turi atsiskaityti po 3 mėnesių, įmonė tiksliai žino, kokią sumą užsienio valiuta turės mokėti, bet nežino sumos litais. Todėl įmonė kreipiasi į banką norėdama sužinoti 3 mėnesių išankstinio ar pasirinkimo sandorio sąlygas. Jeigu sąlygos įmonę tenkina, ji sudaro išvestinį valiutos keitimo sandorį, pirkdama užsienio valiutą už litus, bet atsiskaitydama po 3 mėnesių. Taip apsidraudžiamą nuo valiutos kurso rizikos. Nepriklausomai nuo to, kaip keisis užsienio valiutos kursas per tuos 3 mėnesius, įmonė pirks valiutą iš anksto sutartu kursu. Taigi įmonė gali apskaičiuoti savo pelno maržą ir pardavinėti importuotas prekes, tiksliai žinodama savo būsimą pelną litais iš parduotos prekių partijos.“
„grąžinant paskolas
Galima išankstinius sandorius panaudoti ir gavus paskolas valiuta. Jeigu gauta paskola eurais trims mėnesiams, o operacijos vykdomos ir pajamos gaunamos litais, tai pirma reikia eurą konvertuoti į litą, o po trijų mėnesių konvertuoti atgal į eurus, bet kursas, už kurį litai bus keičiami į eurus po 3 mėn. nėra žinomas. Gali atsitikti taip, kad dėl kurso pasikeitimo visas projektas bus nuostolingas. Tokiu atveju, gavus paskolą eurais, galima sudaryti reikiamos eurų sumos pirkimo už litus sandorį išankstiniu kursu atsiskaitant po trijų mėnesių. Besiskolinanti firma iš anksto
sužino, kokios sumos litų reikės valiutos paskolai grąžinti, ir nepriklausomai nuo faktinio kurso po trijų mėnesių, galės atsiskaityti.
apsisaugoti nuo lito devalvacijos.
Galima parduoti litus iš anksto, jeigu bijoma, kad litas bus devalvuotas ir nuvertės. Šita galimybė yra naudinga, bet kai kada nepasiteisina. Pavyzdžiui, 1998 metų Rusijos krizės metu Rusijos bankai su užsienio bankais buvo sudarę daugybę išankstinių sandorių, parduodami JAV dolerius. Įvykus valiutos devalvacijai, šie bankai nesugebėjo pateikti reikalingo JAV dolerių kiekio. Taip pat dalis užsienio bankų atsisakė vykdyti iišankstinius sandorius, nes esą rublio devalvacija buvo force majeure.
spekuliacijai.
Galima naudoti išankstinius sandorius spekuliuoti valiuta, jeigu tikimasi, kad valiutos kursas pasikeis į geresnę pusę, ir gauti pelną. Jeigu atspėti nepavyktų, tai būtų patirtas nuostolis.“
Išankstinių sandorių kursas nespėjamas, neprognozuojamas, o apskaičiuojamas tiksliai ir griežtai pagal matematinę formulę. Savaitės išankstinis valiutos kursas nebūtinai turi sutapti su faktišku valiutos kursu po savaitės. Išankstinis (forvardo) kursas nustatomas pagal neatidėliotino sandorio kursą ir pagal tarpbankinės rinkos palūkanų normų perkamai ir parduodamai valiutai sskirtumą. Paprastai išankstinio kurso nukrypimai nuo neatidėliotino sandorio kurso nebūna dideli.
Lietuvos įmonėms, kurios iki šiol nesidrausdavo nuo kurso svyravimų, nebūtina iš karto skirti daug laiko ir lėšų išsamiam įmonės valiutinės rizikos įvertinimui. Pradėti galima nuo akivaizdžių rizikų draudimo, taip ppraktiškai susipažįstant su išankstinių ar pasirinkimo sandorių panaudojimu bei labiau įsigilinant į jų galimybes. Akivaizdžios rizikos pavyzdys yra kontraktas (eksporto ar importo) su atidėtu mokėjimu užsienio valiuta. Jį galima apdrausti sudarius išankstini ar pasirinkimo sandorį atidėto mokėjimo sumai.
2.1. Forvardų (išankstinių sandorių) rūšys
Praktikoje naudojami tokie išankstiniai sandoriai:
• išankstinis sandoris su avansiniais mokėjimais
Išankstiniai sandoriai su avansiniais mokėjimais skirti toms įmonėms, kurioms bankas nesuteikė išankstinio sandorio limito arba kurios nenori laukti, kol bus svarstomas limito nustatymo klausimas. Sudarius tokį sandorį, įmonė turi nedelsiant sumokėti avansu tam tikrą sandorio sumą, o likusią sumą – suėjus sandorio įvykdymo terminui. Avansinis mokėjimas (gali būti ir keli mokėjimai) nustatomas individualiai kiekvienam sandoriui ir paprastai būna 2-15% sandorio sumos, priklausomai nuo termino ir kitų veiksnių. Šiuo atveju išankstinio ssandorio limitas nereikalaujamas, nes sumokėtas avansas yra tarsi užstatas, nuo kurio bankas galėtų nusirašyti reikiamą sumą ir padengti savo nuostolius, jei įmonė atėjus sandorio įvykdymo terminui neatsiskaitytų su banku.
„Pavyzdys. Įmonė sudaro su Banku išankstinį sandorį su avansiniu mokėjimu pirkti 100.000 EUR už 90.000 USD, atsiskaitant po 6 mėnesių EUR:USD kursu 1:0,9000. įmonei nustatomas 9% sandorio sumos avansas. Tokiu atveju įmonė turi per 2 darbo dienas sumokėti bankui 8.100 USD, o iikusią 81.900 USD sumą įmonė sumoka sandorio įvykdymo datą, t.y. ppo 6 mėnesių. Bankas po 6 mėnesių sumoka įmonei visus 100.000 EUR.“
Išankstinio sandorio su avansiniais mokėjimais paskirtis, panaudojimo galimybės ir kiti aspektai yra tapatūs paprastam išankstiniam sandoriui. Kai kurie bankai šios rūšies sandorius vadina išankstiniais sandoriais su užstatu, kur užstatu gali būti lėšos sąskaitoje, terminuotasis indėlis ar kt. Sandorio esmė išlieka ta pati: sutariama dėl valiutos keitimo kurso ateityje, o iš įmonės bankas reikalauja kokios nors formos garanto, kad sandoris bus įvykdytas.
• išankstinis sandoris, vykdomas dalimis
Išankstinis sandoris, vykdomas dalimis, patogus tuo, kad jame nėra fiksuojama tiksli atsiskaitymo data, kada reikia iškeisti visą sumą, o nustatomas laikotarpis, per kurį bet kokiomis dalimis reikia iškeisti sutartą valiutos sumą. Tikslią atsiskaitymo datą ir sumą gali pasirinkti įmonė savo nuožiūra, o bankas privalo pagal įmonės pageidavimus vykdyti savo įsipareigojimus. Jeigu įmonę tenkina banko siūlomas valiutos keitimo kursas, ji gali pasirašyti vieną išankstinį sandorį, vykdomą dalimis, kad ir visai sumai, kurią planuojama keisti per metus. Tada metus įmonė pirktų valiutą dalimis pagal savo realius komercinius poreikius. Įmonei išlieka galimybė iškeisti visą valiutos sumą per vieną kartą ne vėliau kaip paskutinę nustatyto laikotarpio dieną.
„Pavyzdys. įmonė perka 100.000 EUR už USD su teise atsiskaityti dalimis, bet ne vėliau kaip po 6 mėnesių. Sakykime, kad išankstinio ssandorio sutartis sudaryta 2001 spalio 31 dieną, o įmonė turi teisę atsiskaityti dalimis per laikotarpį nuo 2001 gruodžio 16 dienos iki 2002 balandžio 30 dienos. Kai įmonė sumoka dalį sumos, bankas iš karto konvertuoja pinigus pagal sutartyje nustatytą kursą. įmonei atsiskaitant dalimis per laikotarpį nuo 2001 gruodžio 16 dienos iki 2002 balandžio 30 dienos, valiutų konvertavimo kursas konkrečią dieną imamas iš lentelės, pateiktos sutartyje.“
Kadangi įmonei leidžiama atsiskaityti per ilgą laiko tarpą, jis yra skaidomas į tam tikrus smulkesnius laikotarpius, ir kiekvienam iš jų nustatomas skirtingas valiutos keitimo kursas. Skirtingas kursas nustatomas dėl keičiamų valiutų palūkanų normų skirtumo. Kuo ilgesnis laikas nuo sandorio sudarymo dienos iki atsiskaitymo dienos, tuo labiau koreguojamas išankstinio valiutos keitimo sandorio kursas. Kurso apskaičiavimo principai yra vienodi išankstiniam sandoriui bei, išankstiniam sandoriui, vykdomam dalimis. Išankstiniam sandoriui, vykdomam dalimis, reikalingas išankstinio sandorio limitas. Kitos šio sandorio sąlygos analogiškos išankstinio sandorio sąlygoms.
• nepristatomi išankstiniai sandoriai
Nepristatomi išankstiniai sandoriai yra panašūs į paprastus išankstinius sandorius, kai ateityje atliekamas abipusis atsiskaitymas skirtingomis valiutoms. Tačiau šiuo atveju valiutų sumomis neapsikeičiama, bet tiesiog sumokamas tam tikras skirtumas nuo sąlyginės sandorio sumos. Sudarant sandorį, susitariama dėl sąlyginės sandorio sumos dydžio, apmokėjimo valiutos (dažniausiai USD, bet gali būti ir bet kuri kita konvertuojama valiuta) ir išankstinio ssandorio kurso. Atėjus sandorio terminui, išankstinio sandorio kursas palyginamas su rinkoje esančių neatidėliotino sandorio kursu tuo momentu ir priklausomai nuo šių kursų skirtumo apmokama tam tikra suma sutarta apmokėjimo valiuta.
„Savo esme NDF panašūs į valiutos ateities sandorius, tačiau tai yra užbiržinės rinkos instrumentas. Paprastai šie sandoriai naudojami tais atvejais, kai normalaus išankstinio sandorio atlikimą riboja šalies kapitalo srautų judėjimo apribojimo politika, arba valiutų rėžimo kontrolė, dėl kurių negalima sumokėti šalies valiutos į užsienį.
Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Filipinai, Indija, Taivanis ir P.Korėja riboja užsieniečių dalyvavimą vietos valiutų rinkose, todėl sunku apsaugoti investicijas tose šalyse nuo valiutos rizikos.
Kaip ir įprasto išankstinio sandorio atveju, galima drausti įvairias rizikas:
pinigų gavimus/mokėjimus tam tikra valiuta;
ilgalaikes užsienio investicijas.“
Galima panaudoti išankstinius sandorius taip, kad atėjus ataskaitų sudarymo dienai būtų gaunama anksčiau per išankstinį sandorį užfiksuota konvertuojamos valiutos suma. Tada nacionalinės valiutos rezultatus konsoliduotose ataskaitose transformuojant į konvertuojamą valiutą, kuria sudaromas konsoliduotas balansas, tiksliai žinoma, koks bus rezultatas. Perkainojimo pelnas arba nuostolis bus atsvertas išankstinio sandorio nuostolio arba pelno.“
„sintetinis išankstinis valiutos sandoris
Sintetinis išankstinis valiutos sandoris (SAFE) yra sandoris tarp dviejų šalių, kurios siekia apsisaugoti nuo valiutos apsikeitimo sandorių palūkanų normų skirtumo pokyčių. Galimi du SAFE tipai: valiutos kurso sutartis (ERA) arba išankstinio kurso sutartis (FXA), bet abu jie
Anglijos banko terminais įvardijami kaip skirtumo sandoris. Skirtumo sandoris yra siejamas su išankstinių valiutos apsikeitimo sandorių kainomis. Tiek ERA, tiek FXA yra pardavinėjami rinkoje, jų kainos kotiruojamos Reuters kotiruočių sistemoje. SAFE sandorių sąlygas ir charakteristikas nustato Britų bankų asociacijos (BBA) išleistos tipinės SAFE sąlygos. Pagal šias sąlygas, sandorio šalys turi susitarti dėl pagrindinės ir antrosios valiutų, kas yra sandorio pirkėjas, o kas pardavėjas, apmokėjimo datą, sandorio terminą, sandoriu numatytus išankstinius punktus, valiutų sumas ir išankstinio sandorio kursą (FXA atveju).
ERA arba FFXA sandoriu, sandorio dieną, abi šalys sutinka apmokėjimo dieną kompensuoti viena kitai skirtumą tarp apsikeitimo sandorio punktų, buvusių sandorio sudarymo dieną ir busiančių fiksavimo dieną to paties termino apsikeitimo sandoriams. Sandorio suma yra sąlyginė, nes apmokamas tik apsikeitimo sandorio punktų pokytis (skirtumas). Skirtumas ir sąlyginė suma yra skaičiuojama pagal pirmąją valiutą.“
SAFE įvertina dviejų valiutų išankstinius kursus. Bankams SAFE yra naudingas kapitalo pakankamumo požiūriu, nes traktuojamas kaip palūkanų normos instrumentas, o ne valiutų rinkos instrumentas. SAFE išnaudoja mažiau limitų, nes nnominali vertė yra sąlyginė, mokamos palyginti mažos sumos.
2.2. Forvardų (išankstinių sandorių) rizika
Nepaisant išankstinių valiutos sandorių teikiamų galimybių, sudarant šiuos sandorius egzistuoja ir nemaža rizika. Kuo ilgesnis išankstinio sandorio ter¬minas, tuo didesnė galimybė, kad kitos sandorio šalies finansinė padėtis gali pablogėti. GGali atsitikti ir taip, kad šalys negalės įvykdyti neatidėliotinais san¬doriais numatytų įsipareigojimų. Tačiau tokio sandorio anuliavimo galimy¬bė, be abejo, gerokai mažesnė nei išankstinių.
Išankstinių sandorių šalis rizikuoja atsidurti vadinamajame „tarpsnyje“, kai, patenkinusi savo kliento poreikius, ji (išankstinių sandorių šalis) rinkoje gali nerasti kontrapasiūlymų arba sandorio šalių, kurios padėtų įvykdyti savo įsipa¬reigojimus. Kitos šalies gali netenkinti sandorio suma, kursas arba, blogiausiu atveju, potencialaus partnerio (kontrahento) reputacija. Šalims, sudarančioms neatidėliotinus (spot) sandorius, atsiranda dviejų rūšių rizika: tikslo rizika ir kreditine rizika. Pirmoji atsiranda dėl to, kad palūkanų normos arba valiutų kursai gali pasikeisti iš karto po sandorio sudarymo datos. Kreditinė rizika su¬sijusi su galimu partnerio nemokumu arba įsipareigojimų nevykdymu.
„Tikslo riziką neatidėliotinuose sandoriuose galima kontroliuoti sudarant priešingą sandorį. Šiandieninėje rinkoje tik nedidelė dalis dilerių ppadengia savo pozicijas priešpriešiniais sandoriais. Spaudžiami konkurencijos, dileriai perka ir parduoda įvairius dienos sandorius, nesiedami jų tarpusavyje, t.y, dileriai pasiruošę sudaryti sandorius dar iki tol, kol bus susitarta dėl priešingo sandorio. Taip elgiamasi darant prielaidą, kad priešingą sandorį bus suspėta sudaryti iki rinkos sąlygų pasikeitimo. Kai kurie bankai atviras einamąsias pozicijas uždaro darbo dienos pabaigoje, kiti – trumpam jas laiko atviras.
Priešingų sandorių sudarymas nesumažina kreditinės neatidėliotino san¬dorio šalies rizikos. Šios rizikos dydis priklauso nuo galimo palūkanų nor¬mos kitimo bei nuo tto, kaip partneris vykdo įsipareigojimus.Si rizika vertina¬ma potencialiais nuostoliais, jei įsipareigojimai būtų neįvykdyti. Taip pasi¬elgti partnerį verčia susiklosčiusios naujos, jam nepalankios rinkos sąlygos.
Dileriai, naudodami įvairius būdus, kiekybiškai bando įvertinti kreditinę riziką ir ją reguliuoti. Paprasčiausias būdas, taikomas įvertinant procentinę neatidėliotinų sandorių riziką, yra potencialios rizikos skaičiavimas darant prielaidą, kad partneris neįvykdys savo įsipareigojimų tuomet, kai palūkanų normos taps jam nepalankios. Taip riziką galima išreikšti fiksuotomis meti¬nėmis palūkanų normomis.“
Svarbų vaidmenį vertinant kreditinę riziką vaidina teisinė aplinka, regu¬liuojanti tokių sandorių sudarymą.
3. Opcionai (pasirinkimo sandoriai)
Įvairūs autoriai opciono apibrėžimą apibūdina skirtingai:
“Opcionas – pasirinkimo teisė parduoti ar pirkti”
“Opcionas – už tam tikrą komisinį mokestį įsigyjama teisė, bet ne įsipareigojimas ateityje pirkti arba parduoti valiutą iš anksto sutartu kursu.”
“Pasirinkimo sandoris — tai dviejų rinkos dalyvių susitarimas, pagal kurį, viena susitarimo pusė suteikia teisę kitai pusei pirkti ar parduoti tam tikrą finansinį instrumentą, esant tam tikroms sąlygoms.”
Opcionai yra išvestiniai instrumentai. “Pasirinkimo sandoris leidžia pasirinkti, ar atėjus terminui keisti valiutą sutartu kursu ar ne. Sudarius išankstinį sandorį, jį vykdyti privaloma net ir esant palankesniam kursui rinkoje, o pasirinkimo sandorio atveju galima rinktis – keisti valiutą rinkos kursu, ar pasirinkimo sandoryje numatytu valiutos keitimo kursu. Už suteikiamą pasirinkimo teisę bankas gauna komisinį mokestį. Tai yra kkompensacija už banko patiriamą riziką.”
Lietuvos bankas šiuos sandorius siūlo lietuviškai vadinti pasirinkimo sandoriais. Nors šis terminas yra geras ir vartotinas, tačiau šiame tekste tokie sandoriai bus lygiagrečiai vadinami opcionais. Tuo siekiama išvengti sudėtingų sakinių konstrukcijų ir galimos maišaties. Pavyzdžiui, „chooser option“ – pasirinkėjo pasirinkimo sandoris būtų sunkiau suvokti, kaip pasirinkėjo opcionas.
“Opcionai gali būti pirkimo ir pardavimo. Pasirinkimo pirkti sandoris (call option) (arba pirkimo opcionas) suteikia turėtojui teisę už tam tikrą kainą ateityje įsigyti tam tikrą turtą, o pasirinkimo parduoti sandoris (put option) (arba pardavimo opcionas) suteikia turėtojui teisę parduoti turtą ateityje už iš anksto nustatytą kainą.”
“Opcionai gali būti europietiško ir amerikietiško tipo. Europietiškas opcionas numato, kad savo teisę pirkti arba parduoti turtą už tam tikrą kainą opciono turėtojas gali tik opciono termino pabaigos dieną, o amerikietiškas leidžia tai daryti bet kurią pasirinktą dieną iki opciono termino pabaigos imtinai. Didžioji dalis europietiškų opcionų yra užbiržinės rinkos opcionai.
Opcionų kontraktų pasirašymo skaičius sparčiai pradėjo augti nuo 2001 metų. Iki tol Opcionai nebuvo itin populiarūs valiutų rinkoje. Nuo 2001 metų kiekvienais metais pasirašoma milijardu daugiau opcionų kontraktų (1 pav.)
2 pav. Opcionų sandorių skaičius (mln.)
*Šaltinis: „Bank for International Settlements“ http://www.bis.org/dcms/dfs.jsp?sp-q=options [2006-02-20]
Turtas, kuriam gali būti sudaromi opcionai, vadinamas baziniu arba pirminiu turtu. Tai gali bbūti žaliavinė prekė, valiuta, akcija ir kitas finansinis turtas. Opciono sandorį sudaro dvi šalys. Ta šalis, kuri įsigyja teisę pirkti arba parduoti bazinį turtą, yra opciono pirkėjas arba turėtojas. Ta šalis, kuri parduoda teisę pirkti arba parduoti bazinį turtą, yra opciono pardavėjas arba opciono pasirašytojas. Už parduodamą teisę opciono pardavėjas gauna, o opciono pirkėjas moka tam tikrą kainą, vadinamą opciono premiją. Tai yra teisės pirkti arba parduoti bazinį turtą nustatyta kaina (vykdymo kaina) vertė. Premija sumokama iš anksto.”
Opciono sandoriai gali būti sudaromi jau turint bazinį turtą arba jo neturint. Jeigu bazinio turto opciono pardavėjas neturi, tai jis patiria riziką, kad opciono pirkėjui pasinaudojus opcionu jis neturės ką pateikti.
Opcionu jo pirkėjas gali pasinaudoti, arba ne. Jeigu opcione numatyta pasinaudojimo kaina yra palankesnė, negu opciono turėtojas galėtų ją gauti rinkoje, tai jis pasinaudoja opcionu, ir opciono pardavėjas privalo įvykdyti sandorį. Jeigu galima gauti geresnę bazinio instrumento kainą rinkoje, tai opcionu nepasinaudojama, ir opciono pardavėjui lieka premija. Kitaip sakant, opciono pirkėjas gali apsisaugoti nuo kainos smukimo arba kilimo, o jo nuostolis bet kuriuo atveju bus sumokėtos opciono kainos (premijos) dydžio, tuo tarpu pelnas yra neribotas. Pardavėjo pelnas yra tik jo gautos premijos dydžio, o nuostolis gali būti neribotas. Lyginant su išankstiniu
sandoriu, kai sandorį vykdyti privalu, net jei jis ir nuostolingas, pirkimo opcioną galima laikyti „gerąja“ arba pelninga išankstinio sandorio dalimi, kai galima pasinaudoti neribotu pelnu, bet galima atsisakyti vykdyti sandorį, jei jis nuostolingas. Tačiau skirtingai nuo išankstinio sandorio arba ateities sandorio, opciono atveju tenka mokėti premiją, ir jau sandorio pradžioje. Opcionas nereikalauja atlikti sandorio nuostolingai ateityje, bet iš karto jo pirkėjas turi sumokėti premiją. Išankstinis sandoris nereikalauja nieko mokėti iš karto, bet sandorio vykdymas ateityje yra privalomas. Tokiu būdu investuotojas ggali rinktis jam palankesnį arba pigesnį variantą. Atrodytų, investuotojui labai gerai, kad nuostolis ribotas, o pelnas – nepribotas. Tačiau kaina turi pasikeisti pakankamai, kad padengtų premijos ir sandorio kaštus.
Dažnai premija būna tokia didelė, kad uždirbti iš tokio opciono yra labai sunku. Todėl pavienio opciono pirkimas labiausiai tinka tada, kai laukiama didelio rinkos kainos pokyčio, arba kai norima tiesiog apsisaugoti turimas pozicijas. Pavienio opciono pardavimas tinka tada, kai nesitikima, kad kaina stipriai pasikeis.
Opcionų yra labai įvairių:
• Paprasti opcionai, kurie duoda nuolatinę apsaugą aarba tam tikrą nenutrūkstamą pinigų srautą. Tai paprasti pirkimo ir pardavimo opcionai;
• Barjero opcionai, kurie ima veikti, jeigu bazinio turto rinkos kaina pasiekia tam tikrą ribą;
• Binariniai opcionai suteikia nutrūkstančius pinigų srautus ar apsaugą. Jų principas yra
„arba/arba“. Galimi tik du variantai – jjeigu įvyksta taip ir taip, tai mokama tam tikra suma, jei neįvyksta – nemokama.
Tuo tarpu elementarių opcionų pinigų srautas keičiasi su instrumento kainos pokyčiu.
Nežiūrint į tokį skirstymą, visus opcionus galima gauti iš elementarių opcionų derinių. Visi opcionų sandoriai gali būti suskirstyti į sandorį:
• atidaryti poziciją perkant;
• atidaryti poziciją parduodant;
• uždaryti poziciją perkant;
• uždaryti poziciją parduodant;
“Opcionų rinkoje ilgas pirkinio opcionas ir trumpas pirkimo opcionas vienas kitą kompensuoja. Tai reiškia, kad opcionų rinkoje nėra gryno pelno ar nuostolio, visada vienos pusės nuostolis yra kitos pusės pelnas.
Opcionas yra patrauklus tuo, kad daugiausia, ką gali prarasti įmonė – tai sumokėtą komisinį mokestį. Galimas praradimas yra ribotas (tik komisinis mokestis), o naudingo valiutos keitimo kurso pokyčio rezultatas yra neribotas. Užtat bankas, pardavęs pasirinkimo sandorį, gali prarasti nneapibrėžtą sumą, tačiau, jei įmonė sandoriu nepasinaudoja, bankas uždirba komisinį mokestį.
Opcionas panašus į draudimo paslaugą su neribota išmokėjimo suma. Jeigu valiutos keitimo kursas pasikeičia nenaudinga linkme, bankas perka ar parduoda valiutą iš anksto sutartu kursu, taigi savotiškai kompensuoja įmonei kurso pasikeitimo nuostolius. Jeigu kursas keičiasi naudinga įmonei linkme, nuostolių dėl kurso nesusidaro ir nieko kompensuoti nereikia. įmonė, žinoma, praranda sumokėtą “draudimo jmoką” – šiuo atveju pasirinkimo sandorio komisinį mokestį.
Opcionams nereikia jokio išankstinio sandorio limito. Kadangi įmonė pagal opciono esmę neprivalo vvykdyti sandorio, nėra svarbu, kam toks sandoris parduodamas. Yra numatyta ir kita galimybė, kad bankas būtų pasirinkimo sandorio pirkėjas, o įmonė (dažniausiai spekuliaciniais, bet ne apsidraudimo tikslais) – pardavėjas. Tada įmonė gauna komisinį mokestį, bet įsipareigoja bankui keisti valiutą sutartu kursu, jeigu bankas to pareikalautų. Tokia situacija įmonei yra labai rizikinga, kadangi maksimalios pajamos yra fiksuotos – tai yra komisinis mokestis, o galimas nuostolis priklauso nuo kurso pokyčių ir yra neapibrėžtas. Tokiu atveju įmonei būtų reikalingas išankstinio sandorio limitas.
Perkant opcioną, įmonė laisvai pasirenka kursą, kuriuo bus galima pirkti ar parduoti valiutą ateityje. Nuo pasirinkto kurso priklausys sandorio komisinis mokestis. Kuo palankesnį kursą pasirinks įmonė, tuo didesnis bus komisinis mokestis, ir atvirkščiai. Dažnai pasirenkamas išankstinio sandorio arba tuometinis kursas. Norint sumokėti mažesnį komisinį mokestį, galima pasirinkti, pvz., 2 centais žemesnį pardavimo sandorio (put) kursą nei tuometinis kursas. Toks pasirinkimas irgi logiškas, nes įmonė sutaupo mokėdama mažesnį komisinį mokestį, bet sutinka prisiimti galimą nuostolį dėl kurso smukimo 2 centais. Vis dėlto pirkdama tokį opcioną įmonė yra garantuota, kad net didesnio kurso smukimo atveju maksimalus galimas praradimas – 2 centai.”
Nėra tiesinės priklausomybės tarp pasirinkto kurso ir opciono komisinio mokesčio, nes pasirinktas vykdymo kursas yra tik vienas iš veiksnių, lemiančių komisinio mokesčio dydį. OOpcionus klientams kol kas siūlo tik keli bankai Lietuvoje.
3.1. Opcionų tipai
Visus pasirinkimo sandorius galima skirstyti į keletą stambių grupių. Tai:
• akcijų opcionai;
• akcijų indeksų opcionai;
• valiutos opcionai;
• ateities sandorių (fjučerių) opcionai;
• palūkanų normos opcionai.
Biržose daugiausia prekiaujama akcijų ir akcijų indekso opcionais, po to eina ateities sandorių opcionai. Tai lemia prekybos biržose specifika – dažnai prekiaujama akcijų biržoje kotiruojamų atskirų akcijų arba akcijų indeksų opcionais, arba ateities sandorių biržose prekiaujama tose biržose listinguotų ateities sandorių opcionais. Tuo tarpu valiutų rinka daugiau¬sia yra užbiržinė, tad ir prekyba valiutos opcionais biržose nėra tokia aktuali. Be šių išvardintų opcionų tipų, užbiržinėje rinkoje opciono tipą riboja tik fantazija tarp dviejų šalių.
Akcijų pasirinkimo sandoris arba akcijų opcionas yra susitarimas, sutei¬kiantis opciono savininkui teisę, bet ne įsipareigojimą pirkti arba parduoti tam tikrą akciją ateityje nustatyta kaina. Ši teisė yra suteikiama iš opciono pardavėjo pusės už gautą iš opciono pirkėjo premiją. Firma, kurios akcijomis yra pagrįstas opcionas, neturi su juo tiesioginio ryšio. Firma nėra atsakinga už opciono sukūrimą, nutraukimą ar atlikimą. Biržose prekiaujamiems opcionams yra taikomas fizinis akcijos pristatymas, kai opciono pirkėjui pasinaudojus opcionu, opciono pardavėjui tenka pateikti opcione nurodytą akciją. Beje, dabartiniu metu LIFFE prekiaujant opcionais, nereikia mokėti premijos – jie, kaip ir ateities sandoriai, kiekvieną dieną įkainojami rinkos kaina, ir pakoreguojama ggarantinio indėlio suma.
CBOE akcijų opcionų terminas baigiasi po trečio mėnesio penktadienio kitą šeštadienį. Po termino pasibaigimo opcionas nustoja galioti. Jeigu opcionas amerikietiško tipo, jo turėtojas privalo pasinaudoti opcionu bet kurią dieną iki termino paskutinės dienos imtinai, arba jo turima opciono teisė nustoja galioti tuščiai, nepanaudota.
Kiekvienas akcijų opcionas JAV yra 100-ui akcijų. LIFFE vienas opcionas yra 100 arba 1000 akcijų. Priklausomai nuo akcijų kainų, vykdymo kaina išdėstoma tam tikrais intervalais, kuriuos nustato birža.
Biržoje galima prekiauti tik pilnais opcionais, t.y. standartiniais sandoriais.
LIFFE biržoje opcionų terminas yra daugiausia devyni mėnesiai. Terminų ciklai, kuriems priskiriamas opcionas būna:
• kovo, birželio, rugsėjo, gruodžio;
• sausio, balandžio, liepos, spalio;
• vasario, gegužės, rugpjūčio, lapkričio.
Akcijų indekso pasirinkimo sandoriai. Pirmoji indekso opcionais pradėjo prekiauti CBOE, nuo 1983 metų listinguojanti JAV akcijų indekso S&P 100 Index (OEX) opcionus. Šiuo metu apie 90 proc. indeksų opcionų apyvartos vyksta CBOE.
Indekso opcionai suteikia opciono turėtojui panašias teises, kaip akcijų opcionai, tačiau bazinis turtas yra ne akcija, bet akcijų indeksas. Pasinaudojus indekso opcionu, nereikia pateikti tam tikro kiekio indeksą sudarančių akcijų, nes indekso opcionų pasinaudojimo atvejai kompensuojami pinigais. Indekso vertė (lygis) dauginamas iš 100 USD. Kokia suma bus mokama pasinaudojus opcionu, priklauso nuo indekso vykdymo kainos ir indekso vertės pasinaudojimo momentu (indekso uždarymo vertė pasinaudojimo dieną).
Indekso opcionai leidžia
investuoti ir paskirstyti riziką tam tikruose rinkose sektoriuose arba apskritai visoje akcijų rinkoje. Kiekvienas indeksas yra skirtingas ir gali apimti labai įvairių sričių firmų akcijų rinkos indeksus.
CBOE siūlo ir struktūrizuotus išvestinius produktus. Kaip ir indekso opcionai, jie yra apmokami pinigais pasinaudojimo atveju ir turi galiojimo terminą, tačiau prekiaujami kaip akcijos, jų kontraktų skaičius yra ribotas. Tačiau kiekvienas struktūrizuotas produktas yra individualus ir unikalių charakteristikų. Skirtingai nuo opcionų, kurių kliringas atliekamas per Opcionų kliringo bendrovę, šių produktų kliringas atliekamas per JAV NNacionalinę vertybinių popierių kliringo korporaciją (NSCC).
CBOE taip pat siūlo ir Ilgalaikių akcijų lūkesčių instrumentus (LEAPS) akcijoms bei akcijų indeksams. LEAPS kontraktai galimi apie 300 akcijų ir 11 akcijų indeksų. LEAPS leidžia investuotojams spekuliuoti ilgo laikotarpio akcijų rinkos lūkesčiais neinvestuojant į akcijas tiesiogiai. LEAPS taip pat būna pirkimo arba pardavimo pasirinkimo sandoriai.
Valiutų pasirinkimo sandoriai. Didžioji dalis valiutų opcionų prekybos vyksta užbiržinėje rinkoje.
Palūkanų normos opcionai, kuriais prekiaujama biržoje, yra europietiško tipo pinigais apmokami opcionai JAV iždo instrumentams. Yra opcionai ilgalaikiams (30 mmetų iždo obligacijoms), trumpalaikiams (13 savaičių iždo vekseliams) ir vidutinio termino (5 bei 10 metų iždo bilietams) iždo instrumentams. Naudojant tokius opcionus galima spekuliuoti palūkanų normos prognozėmis. Opcionas nustato fiksuotą pasinaudojimo palūkanų normą.
Ateities sandorių opcionai yra tiek indeksams, tiek palūkanų nnormoms, tiek užsienio valiutai. Fjučerių pirkimo opcionas suteikia teisę jo turėtojui pirkti fjučerį už numatytą pasinaudojimo kainą. Fjučerių opcionai turi įprastų opcionų charakteristikas, ir leidžia panaudoti juos tiems patiems tikslams, kaip ir paprasti opcionai. Tiek fjučeriai, tiek fjučerių opcionai naudojami perkelti riziką spekuliantams. Tačiau opciono pirkėjo įsipareigojimai yra riboti. Nusipirkęs fjučerių opcioną, fjučeriams jo turėtojas nebeturi jokių įsipareigojimų. Tuo tarpu fjučerio turėtojas turi apmokėti kontraktą. Taip pat opciono turėtojui nėra maržos reikalavimo. Tačiau opciono pardavėjai turi užtikrinti, kad galės atlikti įsipareigojimą pasinaudojimo kaina.
3.2. Opciono išpirkimas
Bankai Lietuvoje parduoda europietiško tipo pasirinkimo sandorius, kai sandorio teise galima pasinaudoti tik termino pabaigoje. Amerikietiško tipo sandoriai leidžia pasinaudoti jo teise bet kuriuo momentu sandorio galiojimo laikotarpiu. Nepaisant to, kad Lietuvoje galima įsigyti tik eeuropietiško tipo pasirinkimo sandorius, tai nėra reikšmingas trūkumas, nes pasirinkimo sandorį galima parduoti prieš laiką ir taip pakoreguoti terminus. Įmonei pageidaujant bankas gali išpirkti pasirinkimo sandorį. įmonei bus sumokėtas toks komisinis mokestis, kiek tuo metu pasirinkimo sandoris bus vertas. Jeigu kursas po pasirinkimo sandorio sudarymo keitėsi įmonei naudinga linkme, bankas gali sumokėti jai daugiau, negu įmonė prieš tai buvo sumokėjusi. Jeigu kursas keitėsi priešinga linkme, tai sandorio vertė smuko, todėl bankas sumokės tik dalį tos sumos, kurią sumokėjo įmonė.
Galimybė parduoti ppasirinkimo sandorį yra labai naudinga, nes, pasikeitus įmonės poreikiams, galima atsisakyti sandorio ir gauti dalį sumokėtų pinigų, o gal net ir daugiau, negu buvo sumokėta. Todėl iš anksto sumokėtas pasirinkimo sandorio komisinis mokestis neturėtų būti iš karto traktuojamas kaip jau patirtos ir negrįžtančios išlaidos. Už komisinį mokestį yra įsigyjamas finansinis turtas, kurį galima bet kuriuo metu vėl parduoti bankui.
Išpirkimo galimybė pasirinkimo sandorio sutartyje dažniausiai nėra įvardijama, todėl sudarant sandorį verta pasitikslinti, ar konkretus bankas pasižada išpirkti pasirinkimo sandorį įmonei pageidaujant. Išpirkimas teisiškai dažniausiai forminamas kaip sutarties nutraukimas, sumokant įmonei sutartą sumą, todėl pardavimas praktiškai įmanomas tik tam pačiam bankui, iš kurio buvo įsigytas pasirinkimo sandoris.
Pasirinkimo sandoriais galima prekiauti ir užsienio biržose, tačiau čia, kaip ir ateities sandorio atveju, apsidraudimo išlaidų sumažinimo efektas gali būti pasiektas tik esant labai didelėms apyvartoms. Pasirinkimo sandorių įsigijimas biržoje garantuoja jų pardavimo nediskriminacine kaina galimybę, taip pat yra eliminuojama kredito rizika. Prekybos pasirinkimo sandoriais biržose trūkumai yra panašūs kaip ir ateities sandorių: labai standartizuotos sandorių sąlygos, mažas valiutų pasirinkimas (žinoma, tarp prekiaujamų valiutų nėra lito), sandorių sumos yra didelės ir kt.
Opcionai nėra itin labai populiarus tarp išvestinių vertybinių popierių. Jai prekiaujama Lietuvos valiutinėje rinkoje mažiausiai. Labiausiai jie buvo populiarūs 2001 metais. Jų buvo parduota už ddaugiau kaip 3 mln. Lt. Paskutiniais metais jų apyvarta šiek tiek išaugo tačiau labai nežymiai. Lietuvos valiutų rinkoje itin populiarūs yra svopai, jų buvo parduota daugiau nei už 5 mlrd. Lt. 2005 metais (2 pav.)
3 pav. Valiutų rinkos apyvarta Lietuvoje
*Šaltinis: Lietuvos bankas http://www.lbank.lt/valrinka/default.asp [2006-02-20]
3.3. Egzotiniai opcionai
Paskutiniu metu finansinės inžinerijos metodais buvo sukurta nemažai sudėtingos struktūros opcionų, vadinamų egzotiniais opcionais. Jų pinigų srautai yra sudėtingesni, negu paprastų opcionų.
Devinto dešimtmečio viduryje portfelio apsaugojimo strategija tapo sudėtinga ir atsirado poreikis sudėtingesniems ir lankstesniems finansiniams produktams. Dėl to egzotinių opcionų atsiradimas buvo tik laiko klausimas. Per trumpą laiką rinkoje atsirado dešimtys tokių produktų.
Rinkoje egzotiniai opcionai yra apie 30 metų, tačiau terminas „egzotiniai“ pasirodė gal prieš kokius 7 metus. Kai pasirodė pirmieji barjeriniai opcionai, juos pavadino „dizainerių“ arba „butikų“ opcionais. Terminas „egzotiniai“ pirmą kartą pasirodė 1990 metų Mark Rubinstein monografijoje „Egzotic options“. Egzotinių opcionų paplitimo priežastys:
• su kompiuteriais galima atlikti sudėtingus skaičiavimus;
• pirkti vieną egzotinį opcioną pigiau, nei konstruoti norimą struktūrą ir paprastų opcionų; pagerėjęs klientų suvokimas apie finansus ir didesnis profesionalumas;
• dalis egzotinių instrumentų buvo sukurta tik dėl konkurencijos, norint nenusileisti konkurentams.
• tai lankstesni instrumentai, negu paprasti opcionai;
Tačiau paprasti išvestinai instrumentai liko populiarūs, nes jie paprastesni, su jais susijusi rizika yra mažesnė. Investuotojui nederėtų naudoti eegzotinių instrumentų, kol:
• nesugebama suprasti ir paaiškinti su instrumentu susijusių rizikų kitiems operacijoje dalyvaujantiems asmenims;
• rizikos suvokimas neprasiplečia nuo teorinių žinių iki visapusiško suvokimo, kokios gali būti pasekmės;
• neatlikta kitų galimų strategijų analizė ir negauta išvada, kad egzotinis opcionas bus geriausias sprendimas;
• iš pagrindų nesuvokiamas mokesčių ir buhalterinis egzotinio opciono sandėrio statusas;
• neįvertintas galimo nuostolio dydis prie įvairių rinkos sąlygų scenarijų;
• neįsitikinta, kad egzotinio opciono nauda yra didesnė, negu produkto sekimo ir pirkimo išlaidos.
Šiuo metu užbiržinėje rinkoje prekiaujama keliomis dešimtimis egzotinių opcionų. Jie labai įvairūs ir skirtingi, todėl juos sunku klasifikuoti. Klasifikavimo charakteristikos Šiuo atveju gali būti:
• opciono pinigų srautų funkcija;
• bazinio instrumento kainos ir opciono pinigų srautų funkcijos savitarpio priklausomybė;
• skirtumo nuo kitų opcionų lygis;
• panašumo lygis;
• bazinių instrumentų skaičius opcione;
• sprendimo priėmimo laikas arba opciono pasibaigimo laikas;
• galimybė būti prijungtiems prie kito instrumento
Tam tikrai klasei priskirti egzotiniai opcionai gali turėti ir variantus (klonus):
1. Opcionų klasifikavimas pagal trajektorinį aprašymą:
1.1. Priklausantys nuo ekstremumo:
• Barjeriniai opcionai;
• Atsižvelgimo opcionai;
• Premijos opcionai.
1.2. Priklausantys nuo vidurkio:
• Vidutinės kainos opcionai;
• Vidutinės vykdymo kainos opcionai;
• Geometrinio kainos vidurkio opcionai.
1.3. Palūkanų normų:
• Apribojimo kilimui;
• Apribojimo smukimui opcionai.
2. Opcionai su sąlyginiais išmokėjimais:
2.1. Sąlyginės premijos opcionai;
2.2. Binariniai arba skaitmeniniai opcionai:
• „pinigai arba nieko“ opcionai;
• „instrumentas arba nieko“ opcionai.
3. Pagal priklausomybę nuo sprendimo pasinaudoti laiko:
3.1. Kvaziamerikietiški opcionai:
• pasirinkėjo opcionai;
• premijos opcionai;
4. Opcionai keletui instrumentų:
4.1. Krepšelio opcionai;
4.2.
Pirmos eilės koreliaciniai produktai:
• vaivorykštės opcionai.
4.3. Antros eilės koreliaciniai produktai:
• kryžminių valiutų opcionai;
• kiekio opcionai;
• struktūros opcionai.
5. Sudėtiniai opcionai:
5.1. Pasirinkėjo opcionai;
5.2. Sudėtiniai opcionai.
Toliau pateikiami kai kurie egzotiniai opcionai kurie yra dažniausiai vartojami:
Išankstinio opciono atveju opciono kaina sumokama dabar (t.y. opcionas įvertinamas, įkainojamas sandorio sudarymo momentu), bet opciono terminas prasideda tik ateityje. Paprastai pasinaudojimo kaina yra opciono termino pradžios instrumento rinkos kaina. Kitaip sakant, opcionas prasideda su pelnu. Dažnai šio tipo opcionai naudojami vadovų atlyginimo paketuose. Pasamdant vadovas gali gauti firmos akcijų išankstinį opcioną. Jeigu firmai sseksis ir jos akcijos kaina augs, ateityje vadovas galės pasinaudoti opcionu.
Sudėtiniai opcionai faktiškai yra opcionai opcionams. Jeigu opcionu pasinaudojama, opciono pirkėjui tenka kitas opcionas, kuris buvo bazinis turtas. Jeigu pasinaudojama ir tuo opcionu, gaunamas kitas bazinis instrumentas. Jeigu juo nepasinaudojama, rezultatas iš sudėtinio opciono vykdymo būna nulinis. Yra keturi sudėtinių opcionų tipai:
• pirkimo opcionas pirkimo opcionui;
• pirkimo opcionas pardavimo opcionui;
• pardavimo opcionas pirkimo opcionui;
• pardavimo opcionas pardavimo opcionui.
Tai yra europietiški opcionai.
Super akcija yra finansinis instrumentas, kurio vertė priklauso nuo kito finansinio turto portfelio vvertės. Iš esmės tai yra sąlyginė pretenzija į tam tikrą portfelio dalį. Sąlyginumas yra tame, kad tam tikrą ateities datą portfelio vertė turi būti tarp didžiausios ir mažiausios ribos, tik tada super akcija yra verta dalies portfelio. Jeigu portfelio vertė yyra už kurios nors iš ribų, tai opcionas pasibaigia be vertės. Iš esmės tai yra du „instrumentai arba nieko“ opcionai.
Vidutinės kainos opcionai yra vienas iš taip vadinamo Azijos opcionų (nes bankas Bankers Trust, kuris šį instrumentą sukūrė, pirmiausia jį pasiūlė rinkai Tokijo padalinyje) tipas. Šie opcionai gelbsti kovoje su kainų manipuliacija, kuri yra galima, jeigu koks nors pinigų srautas priklauso nuo tam tikru momentu fiksuojamos kainos.
Apsikeitimo opcionas yra opcionas keisti vieną turtą į kitą. Pasinaudojus opciono teise, turimas turtas pakeičiamas įsigytuoju. Šie opcionai rinkoje yra jau nuo 1978 metų, bet iki šiol nebuvo populiarus.
Vaivorykštės opcionai yra atskira egzotinių opcionų klasė, kur rizikingo turto skaičius atitinka spalvų skaičių vaivorykštėje. Pavyzdžiui, dvispalvio opciono pavyzdys būtų, kai nulinio kupono obligacija moka fiksuotas palūkanas, bbet opciono turėtojas gali pasirinkti, kuria valiuta iš dviejų gauti palūkanas. Jis gali pasirinkti jam pelningiausią variantą. Vaivorykštės opcionų yra didelis įvairumas.
Svopcionai yra opcionai apsikeitimo sandoriams. Tai antros kartos išvestiniai instrumentai. Jie suteikia teisę arba atlikti palūkanų normos apsikeitimo sandorį (IRS) už nurodytą palūkanų normos lygį arba atsisakyti tokio sandorio. Šie opcionai gali būti europietiško ir amerikietiško tipo. Europietiško tipo svopcionai būna dvejų rūšių. Viena rūšis suteikia teisę sudaryti IRS ir gauti fiksuotą palūkanų normą, o kita rūšis suteikia teisų ssudaryti IRS ir mokėti fiksuotą normą. Amerikietiško tipo opcionų yra įvairesnių. Svopcionų rinka sąlygine nominalia verte 1997 metais siekė 1,7 trilijono USD. Svopcionais prekiaujama užbiržinėje rinkoje per pasaulinį dilerių tinklą.
Išjungimo opcionai panašūs į paprastus opcionus, tik jie išjungiami, anuliuojami, jeigu instrumento rinkos kaina pasiekia tam tikrą lygį, vadinamą anuliavimo kaina.
4. Svopai (Apsikeitimo sandoriai)
Yra dvi pagrindinės apsikeitimo sandorių rūšys. (Lietuvos rinkos dalyvių tarpe vartojamas žargono žodis „svopas“) – palūkanų normos apsikeitimo sandoriai ir valiutos apsikeitimo sandoriai. Negalime pasiūlyti termino, tačiau yra skirtumų tarp angliškų terminų „foreign exchange swaps“ ir „currency swaps“. Pirmieji yra tarpbankinės pinigų rinkos instrumentas, naudojamas likvidumui palaikyti ir valiutų pozicijoms valdyti, dažniausiai iki metų termino. Valiuta perkama neatidėliotinu sandoriu ir iš karto parduodama išankstiniu sandoriu. Antrasis terminas yra palūkanų normos išvestinis ilgalaikis instrumentas. Apsikeičiamą nominalais ir palūkanų mokėjimais skirtinga valiuta. (Jusienė)
Valiutų svopas arba valiutų apsikeitimo sandoris yra sandoris sutartam terminui apsikeisti valiutomis. 94 proc. apsikeitimo sandorių vyksta tarpbankinėje rinkoje, tarp bankų. Praktiškai toks sandoris įforminamas kaip du valiutos pirkimo ir pardavimo sandoriai: sandoris su atsiskaitymu nedelsiant (Įmonė tuo momentu parduoda dolerius už litus) ir išankstinis (po 3 mėnesių Įmonė atperka dolerius už litus). Todėl apsikeitimo sandorį galime laikyti išankstinio sandorio atmaina. Kadangi skirtingų valiutų palūkanos skiriasi, palūkanų skirtumas yyra kompensuojamas jį įskaičiuojant į valiutų keitimo kursą. Sudaryti apsikeitimo sandorį yra pigiau negu du atskirus sandorius (su atsiskaitymu nedelsiant ir išankstinį), nes pastaruoju atveju įmonė du kartus sumokėtų maržą bankui.
Apsikeitimo sandoriai gali būti naudojami pinigų srautams reguliuoti. Pavyzdžiui, įmonė turi eurus ir žino, kad po mėnesio jais teks sumokėti už prekes, tačiau kasdieninei apyvartai jai reikalingi litai. Užuot pardavusi eurus ar padėjusi vieno mėnesio terminuotąjį indėlį, įmonė gali sudaryti vieno mėnesio trukmės apsikeitimo sandorį. Tokiu atveju vienam mėnesiui įmonė atiduoda savo eurus bankui, o iš jo gauna reikalingus litus. Po mėnesio, grąžinusi litus bankui, Įmonė atgauna eurus ir gali sumokėti už prekes. Dažniausiai tai yra pigiau nei padėti indėlį eurais (doleriais) ir paimti paskolą litais. Be to, gaunama suma yra lygi atiduodamai sumai ir nereikia atlikti paskolos forminimo procedūrų.
Pavyzdys. įmonė parduoda 100.000 EUR esant banko EUR:USD keitimo kursui 1:0,9005 su atsiskaitymu nedelsiant bei perka 100.000 EUR sutartu EUR-.USD kursu 1:0,9000 su atsiskaitymu po 6 mėnesių. Įmonė dabar gauna 90.050 USD, o po 6 mėnesių už tuos pačius 100.000 EUR turės sumokėti 90.000 USD. Kaip matome, šiuo atveju bankas sumoka įmonei daugiau, o tai lemia keičiamų valiutų palūkanų normos skirtumas.
Sudarydama apsikeitimo sandorį Įmonė gali naudoti savo lėšas įvairiomis valiutomis nerizikuodama ppatirti nuostolių dėl kurso svyravimų. Norint sudaryti apsikeitimo sandorį, Įmonei turi būti nustatytas išankstinio sandorio limitas arba ji turi sumokėti avansinį mokėjimą (2-15% nuo sumos), kiti praktiniai sudarymo aspektai yra analogiški išankstiniams sandoriams.
Valiutų apsikeitimo sandoris numato tik apsikeitimą valiutomis tam tikram laikui. Jis skiriasi nuo palūkanų normos valiutų apsikeitimo sandorio, kurio metu apsikeičiamą ne tik valiuta, bet ir tarpiniais palūkanų mokėjimais valiuta (pavyzdžiui, skirtingų valiutų obligacijų kupono mokėjimais).
Pirmasis valiutų apsikeitimo sandoris įvyko 1981 metais tarp bendrovės IBM ir Pasaulio banko tarpininkaujant Salomon Brothers investiciniam bankui. Pasaulio bankas turėjo santykinį pranašumą skolintis DEM ir CHF už žemą kuponą (mažas palūkanas). Tačiau nepaisant šio reitingo, Pasaulio banko nuolatinis skolinimasis šiose rinkose sumažino paklausą iš investuotojų pusės, dėl ko skolinimosi kaštai ėmė augti. Tuo tarpu IBM retai skolinosi DEM ir CHF rinkose, tad galėjo pasiskolinti už gana geras palūkanas. Tačiau IBM reikėjo pasiskolinti USD, ne DEM ar CHF. Tuomet buvo rastas sprendimas, kad IBM skolinasi CHF, o Pasaulio bankas – USD, ir apsikeičiamą įsipareigojimais.
Pirmasis palūkanų normos apsikeitimo sandoris įvyko 1982 metais, kai bankas Deutsche bank išleido 7 metų termino 300 mln. USD vertės fiksuotų palūkanų Euroobligacijas ir sudarė apsikeitimo sandorį, keisdami jas į kintamos normos įsipareigojimus su kitais trimis bankais. G. Kancerevyčius išskyrė
trys pagrindines rūšis:
• kupono svopai (fiksuotos palūkanų normos keičiamos į kintamas palūkanų normas ta pačia valiuta);
• baziniai svopai (vienas kintamos palūkanų normos indeksas keičiamas j kitą kintamos palūkanų normos indeksą ta pačia valiuta);
• kryžminių valiutų palūkanų normų svopai (fiksuota palūkanų nor¬ma viena valiuta keičiama į kintamą palūkanų normą kita valiuta).
Nuo to laiko apsikeitimo sandorių rinka smarkiai išaugo. Tarptautinės apsikeitimo sandorių ir išvestinių instrumentų asociacijos duomenimis, 1997 metais IRS sąlyginiai nominalai siekė 58 trilijonus USD. Palūkanų normos ir valiutos apsikeitimo sandorių bei opcionų sąlyginė ssandorių vertė 2002 m. pabaigoje siekė 99,83 trilijonus USD. Manoma, kad daugiau kaip pusę naujų vyriausybės remiamų agentūrų ir įmonių obligacijų emisijų vertės nedelsiant pakeičiamos (žargonu – „svopuojamos“) iš fiksuotų palūkanų į kintamas arba atvirkščiai. Apie pusė visų šių sandorių įtraukia USD.
Apsikeitimo sandorių rinka nėra griežtai reguliuojama, kadangi prekiaujama užbiržinėje rinkoje. Sandorio šalys tiksliai viena apie kitą žino, identifikuoja. Tačiau sandorį sudaryti sunku, nes reikia rasti tokią antrąją sandorio pusę, kuri norėtų atlikti siūlomą sandorį, kurios poreikiai ir pinigų srautai bbei terminai atitiktų pageidaujamus. Be to, nėra galimybės nutraukti sandorį be abiejų šalių sutikimo. Kitaip sakant, rinka, kaip ir išankstinių valiutos sandorių atveju neturi likvidumo. Apsikeitimo sandorį nutraukti galima trimis būdais:
Sudarant atvirkštinį sandorį. Tokiu atveju norinti uždaryti turimą poziciją šalis ssudaro kompensuojantį apsikeitimo sandorį tomis pačiomis sąlygomis, terminais ir mokėjimais. Tokiu būdu gaunamos atspindinčios pozicijos, ir rizikos šalis nebepatiria. Tačiau jeigu rinkos palūkanų normos pasikeitė, tiksliai atspindinčio apsikeitimo sandorio gali būti neįmanoma sudaryti be papildomo mokesčio. Apsikeitimo sandoris šiuo atveju nepasinaikina, tik kompensuojama pinigų srautų rizika.
Perleidžiant sandorį. Šiuo atveju norinti pasitraukti šalis suranda trečią šalį, kuri norėtų perimti jos pozicijas.
Sandorio išpirkimas. Šiuo atveju apsikeitimo sandoris perleidžiamas antrajai sandorio pusei (t.y. trečia šalis nedalyvauja), sumokant apsikeitimo sandorio dabartinei vertą.
Be to, sudarant IRS gali būti patiriama kredito rizika, nes niekas negarantuoja mokėjimo rizikos, tik antrosios šalies kreditingumas. Bet apskritai palūkanų normos išvestiniai instrumentai turi mažesnė kredito riziką, negu šiaip skola.
Visi apsikeitimo sandoriai, tarp jų ir palūkanų normos apsikeitimo sandoriai, atsirado dėl to, kkad visos firmos (bankai ir pan.) tūri galimybę pranašiau veikti vienose rinkose, bet negali patekti į kitas (t.y. turi santykinį pranašumą tam tikroje srityje). Tada i atsiranda galimybės naudoti apsikeitimo sandorius – patekti į tas rinkas, į kurias įprastu būdu patekti neįmanoma, pavyzdžiui, dėl teisinių apribojimų, arba nepakankant lankstumo (pavyzdžiui, jeigu yra reikalas keisti skolinimosi charakteristikas, bet skolos sutartis to neleidžia).
Nors patys instrumentai gana neseni, bet jų principus dar XIX a. pagrindė ekonomistas Ricardo, su savo santykinio pranašumo dėsniu. Pasak jjo, jei dvi šalys, abi pasigamina vyną ir drabužius, tai dar nėra priežastis jais neprekiauti. Tiesiog šalis turi imti gaminti tą prekę, kurioje ji yra efektyviausia, t.y. kur ji turi didžiausią santykinį pranašumą. Tokiu būdu abi šalys galės parduoti viena kitai savo produkto perteklių, ir rezultatas bus geresnis, nei tuo atveju, jei abi šalys gamins tą patį.
Lietuvoje iki 2002 metų sausio mėnesio palūkanų normos apsikeitimo sandorių atlikta nebuvo. Nors tam teisinė ir formali bazė yra, Lietuvos bankas numato tokių sandorių galimybę, tačiau kol kas nėra tokio poreikio iš klientų pusės.
Palūkanų mokėjimai daromi remiantis sąlyginėmis nominaliomis sumomis, kurios niekada nei gaunamos, nei sumokamos, kadangi yra to paties dydžio ir tos pačios valiutos. Svarbu tik palūkanų mokėjimo forma nuo tos sumos.
JAV yra išsivystęs apsikeitimo sandorių palengvinimo paslaugų sektorius. Šie tarpininkai padeda surasti sandorio šalis ir teisingai vykdyti sandorio reikalavimus. Tarpininkais gali būti apsikeitimo sandorių dileriai arba brokeriai. Jie yra investiciniai bankai, komerciniai bankai, specializuotos firmos. Dileriai patys būna viena iš sandorio šalių, o brokeriai tik tarpininkauja, surasdami antrąją šalį, bet patys rizikos neprisiima. Dileriai atlieka visas brokerio funkcijas plius savo, dilerio funkcijas. Dileriai turi nustatyti teisingą kainą apsikeitimo sandoriui, kad būtų atlyginta už riziką ir paslaugas. Apsikeitimo sandorių rinkos vystymosi pradžioje kai kkurie bankai reikalavo išankstinio mokesčio, bet ilgainiui konkurencija šią praktiką panaikino. Dabar toks išankstinis mokestis naudojamas tik tuo atveju, jeigu sandoris labai sudėtingas, reikalauja gilios analizės. Visas uždarbis iš apsikeitimo sandorių dileriams tenka iš skirtumo tarp apsikeitimo sandorio pirkimo ir pardavimo kainos. Kainos rinkoje kotiruojamos standartiškai 2, 3, 4, 5, 7, 10, 12, 15, 20, 25 ir 30 metų terminams. Kotiruotė reiškia, kad palūkanų normos apsikeitimo sandoryje, kur mokama fiksuota norma už kintamą, pvz., penkiems metams, bus mokama 6,08 proc. per metus (30/360 bazėje) už 3 mėn. USD LIBOR. Jeigu norima mokėti kintamą, o gauti fiksuotą, tai už 3 mėn. USD LIBOR normą teks gauti 6,04 proc. fiksuotą normą per metus. Likvidžios rinkose, kaip USD ir EUR, skirtumas tarp prašomos ir siūlomos kainos yra 3-4 punktai, ne tokiose likvidžiose – 6 ir daugiau punktų. Tačiau toks kotiravimo atskleidimas nėra pilnas. Pagal rinkos susitarimą, apsikeitimo sandorių kaina kotiruojama skelbiant fiksuotą normą kaip skirtumą virš iždo instrumento palūkanų normos. Ta norma yra kaina, kurią reikia mokėti, norint gauti kokią nors kintamą palūkanų normą (be jokio priedo prie jos). Pavyzdžiui, jeigu investuotojas nori gauti kintamą palūkanų normą LIBOR, jis turi mokėti atitinkančio apsikeitimo sandorio terminą iždo instrumento palūkanų normą plius tam tikras priedas, ššis priedas, išreikštas baziniais punktais, yra apsikeitimo sandorio skirtumas. Pavyzdžiui, jeigu paskutinės (naujausios) 2 metų termino iždo instrumento emisijos pelningumas buvo 6,00 proc, ir 2 metų termino apsikeitimo sandorio kaina kotiruojama 18/20 (siūloma kaina prašoma kaina), tai fiksuotos normos gavėjas mokės dileriui LIBOR normą, gaudamas iš jo fiksuotą 6,18 proc. metinę palūkanų normą nuo sąlyginio nominalo, o kintamos normos gavėjas mokės dileriui 6,20 proc. fiksuotą normą, gaudamas iš jo LIBOR. Dažniausiai informaciniuose terminaluose pateikiama ir apsikeitimo sandorio fiksuota palūkanų norma, ir iždo instrumento palūkanų norma, ir skirtumas tarp jų kiekvienam terminui.
Apsikeitimo sandorio skirtumai yra svarbūs finansų rinkos informacijos šaltiniai. Šis skirtumas parodo skirtumą tarp investicinio lygio instrumentų (Iždo instrumentų ir pvz., įmonių skolos instrumentų) pelningumų. Pavyzdžiui, 5 arba 10 metų termino apsikeitimo sandorių skirtumai maždaug atitinka A arba aukštesnio reitingo įmonių obligacijų skirtumą nuo to paties termino Iždo instrumentų.
Kainos trumpesniems terminams nustatomos atsižvelgiant į depozitų ateities sandorius ir išankstinės palūkanų normos susitarimo (FRA) normą, o ilgo termino – į ilgalaikius Iždo instrumentus, priklausomai nuo rinkos. Pvz., vienose šalyse yra 5 metų termino ateities sandoriai, o kitose – tik metų termino FRA. Skirtumas tarp apsikeitimo sandorių ir VVP palūkanų normų yra gana pastovus, tačiau jis gali keistis priklausomai nuo termino, taip
pat paplatėją, kai palūkanų normos aukštos. Apskritai apsikeitimo sandorių kainą lemia ir kitos sandorio šalies kreditingumas.
Motyvacija apsikeitimo sandoriams yra komerciniai poreikiai (pvz.. kai turtas turimas svyruojančia palūkanų norma, o finansuojama (t.y. įsipareigojimai turimi) – fiksuota, ir norima kad vienodai svyruotų abi pusės) arba santykinis pranašumas skolinantis (t.y. kai siekiama tik uždirbti iš to pranašumo).
Kadangi IRS yra ne vertybinis popierius, o daugiau susitarimas, sutartis, tai yra įvairių teisinių niuansų. Dėl to daugelis rinkos dalyvių naudojasi ISDA pasiūlyta Generaline sutartimi. Apsikeitimo sandoriai yyra labai individualūs, bet jiems sudaryti galima naudotis ISDA standartais, kad būtų lengviau. Taip pat galima naudotis Britų bankų asociacijos palūkanų normos apsikeitimo sandorių Generalinėmis sutartimis. Visa apsikeitimo sandorio dokumentacija yra sandorio patvirtinimas, mokėjimo grafikas (pagal BBAIRS arba ISDA standartinį formatą) ir Pagrindinė sutartis, kuri naudoja standartinę kalbą, prielaidas ir nurodymus. Paprastai visiems įvairiems atliekamiems tarp šalių palūkanų normos apsikeitimo sandoriams pasirašoma viena Pagrindinė sutartis. Jos pagrindiniai parametrai:
1. sandorio data;
2. šalis mokanti fiksuotą normą;
3. šalis mokanti kintamą normą;
4. sąlyginė nominali suma, nurodant valiutą.;
5. sandorio ppradžia;
6. sandorio termino pabaiga;
7. fiksuotos normos dydis, su nurodytu palūkanų mokėjimo laiku;
8. fiksuotos normos mokėjimo dažnumas;
9. dienų skaičiavimo susitarimai (30/360);
10. kintamos normos indeksas su jo terminu (pvz., 6 mėn. LIBOR);
11. kintamos normos mokėjimų dažnumas; dienų skaičiavimo susitarimai (ACT/360);
12. priedas prie kintamos normos indekso (pvz., +0,25 pproc); LIBOR reikšmė sandorio pradžioje;
13. LIBOR informacijos šaltiniai;
Tokiu būdu, patvirtinimas ir mokėjimo grafikas tarp dviejų sandorių gali skirtis, bet jiems abiem gali būti naudojama ta pati Pagrindinė sutartis.
4.1. Bendras palūkanų normos apsikeitimo sandoris
Šiuo atveju viena sandorio šalis turi pradinę poziciją fiksuotoje skoloje, o kita – kintamos normos skoloje. Pastarąją Šalį veikia palūkanų normos svyravimai. Sudarius apsikeitimo sandorį, šis poveikis perkeliamas kitai šaliai. Pavyzdžiui, yra 3 metų termino apsikeitimo sandori, 1 mln. USD sąlyginis nominalas.
Šiuo atveju, šalis A moka 10 proc. fiksuotas palūkanas šaliai B nuo 1 mln. USD sąlyginio nominalo. Tai reiškia, kad kiekvienus metus per trejų metų sandorį šalis A kartą per metus mokės šaliai B 100 000 USD sumą. Šalis B savo ruožtu mokės Šaliai A palūkanas priklausomai nuo LLIBOR. Pavyzdžiui, pirmais metais atitinkamo termino LIBOR yra 10 proc., ir tada šalis B mokės šaliai A 10 proc. + 300 punktų =13 proc, arba 130 000 USD. Tačiau, pavyzdžiui, antrų metų pabaigoje LIBOR sumažėja iki 6,5 proc, ir tada Šalis B šaliai A mokės 95 000 USD, tuo tarpu šalis A kaip ir anksčiau mokės 100 000 USD. Tikrovėje apsikeičiamą tik grynu mokėjimu, t.y. skirtumu tarp turimų sumokėti sumų. Tai reiškia, kad pirmais metais šalis B mokės šaliai A 330 000 USD, ir antrais metais šalis A mokės šaliai B 5 000 USD. Be to, tikrovėje pagal kintamą normą palūkanos gali būti mokamos dažniau, negu pagal fiksuotą. Pavyzdžiui, 6 mėn. LIBOR atveju bus mokami du kartai per metus, o fiksuotas – vieną kartą. 3 mėn. LIBOR atveju – 4 mokėjimo kartai, fiksuotas – vieną.
4.2. Palūkanų normos augimo apribojimai ir palūkanų normos smukimo apribojimai
Daugelis finansų rinkų dalyvių sudaro sandorius, kurių pinigų srautai priklauso nuo kokios nors kintamos palūkanų normos, pvz., į LiBOR. Tuomet pinigų srautams apsaugoti galima naudoti išvestinį instrumentą, kuris yra apribotų palūkanų normos išaugimą arba Jį smukimą. Iš esmės tai yra opcionai palūkanų normų lygiui.
Palūkanų normos augimo apribojimai leidžia pirkėjui apriboti palūkanų normą. Jie atsirado 1985 metais. Pardavėjas moka pirkėjui bet kokią palūkanų normą, viršijančią periodiškai nustatomą ribinę normą. Palūkanų normos smukimo apribojimai leidžia pirkėjui apsaugoti bendrą finansinio turto pelningumo normą. Pardavėjas moka pirkėjui bet kokią palūkanų normą, mažesnę už periodiškai nustatomą ribinę normą. Iš esmės abiejų tipų apribojimai yra serija europietiško stiliaus opcionų su ta pačia pasinaudojimo kaina, bet skirtingais terminais, dažniausiai sutampančiais su LIBOR ar kitos kintamos palūkanų normos fiksavimo terminu. Pagal augimo apribojimą, jo pirkėjas turi teisę, bet ne įsipareigojimą skolintis už pasinaudojimo palūkanų normą ((norma, kuria keičiamasi pinigų srautais tarp pirkėjo ir pardavėjo). Tai reiškia, kad turima teise bus pasinaudojama, kai rinkos palūkanų norma yra virš pasinaudojimo normos (pasinaudojus opcionu bus galima pasiskolinti pigiau). Praktikoje realaus skolinimo ar skolinimosi nėra, mokamas tik skirtumas tarp pasinaudojimo normos ir rinkos palūkanų normos.
Didžiajai daliai valiutų rinkos praktika apribojimams yra trijų mėn. termino LIBOR norma, nors yra ir išimčių, gali būti nuo 1 iki 12 mėn. LIBOR. Naudojant apribojimus, opciono pirkėjas apsaugomas nuo nepalankių palūkanų normos pokyčių, bet išsaugo galimybę pasinaudoti palankiais pokyčiais. Tuo apribojimai skiriasi nuo palūkanų normos apsikeitimo sandorių.
Apmokėjimo suma apskaičiuojama taip:
Palūkanų normos augimo apribojimo mokėjimai = sąlyginė sandorio suma * (dienų skaičius apmokėjimo laikotarpyje/360) x MAX [(indekso palūkanų norma – pasinaudojimo norma);0]
Palūkanų normos smukimo apribojimo mokėjimai = sąlyginė sandorio suma * (dienų skaičius apmokėjimo laikotarpyje/360) x MAX[(pasinaudojimo norma – indekso palūkanų norma);0]
Paskutinis formulių narys (MAX [..]) reiškia, kad reikia dauginti iš to, kas daugiau – skirtumas tarp dviejų normų, ar nulis. Pavyzdžiui, atėjus fiksavimo momentui, LIBOR palūkanų norma pakilo iki 6 proc, o pasinaudojimo norma yra 5,5 proc. Tuomet paskutinio formulės nario vertė bus 6 – 5,5 = 0,5 proc. Tačiau jeigu LIBOR pakilo tik iki 5 proc, tuomet paskutinio nario vertė bus 0 (nes 55 – 5,5 = -0,5 proc. yra mažiau už nulį). Jeigu šis formulės narys lygus nuliui, turima teise nepasinaudojama, mokėjimas nedaromas.
4.3. „Apykaklės“ palūkanų normos
Apykaklės garantuoja, kad skolos kaštai liks norimose ribose. Paprastai sandoris daromas taip, kad augimo apribojimo pirkimo kaštus visiškai arba tiksliai kompensuotų smukimo apribojimo pardavimo premija. Tai garantuoja, kad apykaklės kaštai bus lygūs nuliui.
Tinkamus parametrus apykaklei galima nustatyti, atsižvelgiant į atitinkamo termino palūkanų normos apsikeitimo sandorio palūkanų normą, ir iš vienos pusės pridedant tam tikrą skirtumą, iš kitos atimant. Palūkanų normos koridoriai yra kitas būdas sumažinti augimo apribojimo kainos (mokamos premijos) kaštus. Perkamas augimo apribojimas ir parduodamas kitas augimo apribojimas su aukštesne pasinaudojimo palūkanų norma. Taip galima išlaikyti palūkanų normų smukimo naudą, kuri prarandama pasinaudojant palūkanų normų apykaklėmis.
IŠVADOS
1. Fjučeriai nėra tik paprasti sandoriai siekiant apsidrausti nuo kainų pasikeitimo rizikos, jie, kaip vertybiniai popieriai, taikomi valiutų rinkoje, jais kaip ir kitais vertybiniais popieriais prekiaujama biržose uždirbant pelną arba patiriant nuostolį.
2. Išankstiniai sandoriai (forvardai) sudaromi užbiržinėje rinkoje, tarp privačių partnerių, kurių bent vienas dažniausiai yra komercinis bankas arba brokerinė firma. Pagrindinis išankstinio sandorio privalumas, kad jis gali būti toks, kaip susitaria sandorio šalys, priklausomai nuo jų poreikio. Išankstiniams sandoriams nereikia užstato garantijai. Sandorio šalys pasitiki viena kita, kad ji sugebės
įvykdyti savo įsipareigojimus suėjus terminui. Dėl to išankstiniai sandoriai turi kredito ir įsipareigojimų nevykdymo riziką.
3. Opcionai klasifikuojami į šešias rūšis, tai akcijų opcionai, akcijų indeksų opcionai, valiutos opcionai, ateities sandorių (fjučerių) opcionai, palūkanų normos opcionai bei egzotiniai opcionai. Opcionai, kurių vykdymas neprivalomas, naudojami apsidrausti nuo valiutų kursų kitimo rizikos.
4. Naudojant apsikeitimo sandorius (svopus) atsiranda galimybė patekti į tas rinkas, į kurias paprastai patekti būtų neįmanoma. Jie padeda taupyti lėšas bei laiką, bet šalims, sudarančioms šį sandorių, sunku surasti optimaliausią vvariantą. Be to, šių sandorių negalima nutraukti. Šie sandoriai dažniausiai sudaromi tarpbankinėje rinkoje.
Literatūra
1. M. Jusienė „Finansų rinkos paskaitų konspektas“ Vilnius, 2001;
2. S. Kropas, V. Katkus “Banko tarptautinės operacijos“ Vilnius, 1998;
3. G. Dubauskas “Tarptautiniai finansai” Vilnius, 2001;
4. G. Kancerevyčius „Finansai ir investicijos“ Kaunas, 2004;
5. E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė „Finansinė analizė“ Kaunas, 2002;
6. J. Andersen “Valiutų rinkos valdymas Lietuvoje“ Leidėjas Lietuvos žemės ūkio bankas;
7. http://www.jt.lt;
8. http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=8748;
9. http://www.bis.org/dcms/dfs.jsp?sp-q=options;
10. http://www.lt.omxgroup.com/?id=1736;
11. http://www.lbank.lt/valrinka/default.asp;
12. http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=8748
13. http://www.forexera.com/Spot.htm
14. http://www.lhv.lt/forums/index.cfm?id=120013
15. http://www.takas.lt/verslas/fstraipsniai.php?msg_id=26
16. http://www.banking.lt/
17. http://www.lcvpd.lt/lt/data/teise/istatymai/6_VP_rinkos_istatymas.doc
18. http://www.europages.lt/cgi/epq.cgi?L=lt&DID=00&HC=21714C&DMC.x=1
