Kaštų apskaitos ir finansinės kontrolės ypatumai Lietuvoje
TURINYS
ĮŽANGA 4
1. FINANSINĖ APSKAITA 5
1.1. Pagrindiniai finansinės apskaitos principai 5
1.2. Buhalterinės sistemos komponentai 6
1.2.1. Sąskaitų planas 6
1.2.2. Bendras finansinių ataskaitų žurnalas 10
1.2.3. Debetinio įsiskolinimo sąskaita 11
1.2.4. Atsargos 12
1.2.5. Turtas 12
1.2.6. Kreditinio įsiskolinimo sąskaita 13
1.2.7. Darbo užmokesčio žiniaraštis 13
1.3. Išlaidų apskaičiavimas 13
1.4. Kontrolė 14
1.5. Finansinė ataskaita 15
1.6. Pagrindiniai terminai 17
2. KAŠTŲ APSKAITOS IR FINANSINĖS KONTROLĖS
YPATUMAI LIETUVOJE 18
2.1. Kaštų apskaitos vaidmuo verslo organizacijoje 18
2.2. Finansinės kontrolės operacijos Lietuvos verslo įmonėse 20
IŠVADOS 23
LITERATŪRA 24ĮŽANGA
Temos aktualumas
Lietuvai norint įeiti į Europos Sąjungos sandarą, privalu suderinti Lietuvos mokesčių bazę, turtui ir sandoriams vertinti taikyti tarptautinius apskaitos ir audito bei tarptautinių sutarčių sudarymo principus. Buhalterinės apskaitos ttvarkymas turėtų būti grindžiamas pasauline apskaitos teorija ir praktika, tarptautiniais apskaitos standartais ir Europos Ekonominės Bendrijos direktyvomis. Tobulas Lietuvos apskaitos sistemos kūrimas labai priklauso nuo to, kiek sėkmingai semiamasi patirties iš šalių, turinčių labai išvystytą rinkos ekonomiką.
Lietuvoje leidžiami įvairūs įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Buhalterinės apskaitos metodika ir organizavimas turi neprieštarauti jiems, o kuo objektyviau atvaizduoti juose numatytas nuostatas. Kadangi Lietuvos įstatymai, palyginti su kitų šalių įstatymais, turi savo ypatybių, kurias lemia šiuolaikinės politikos ir ekonomikos reikalavimai, tai ir buhalterinė aapskaita, turi savo tik jai būdingų specifinių bruožų. Todėl išsivysčiusios šalies apskaitos patirties studijavimas ir mūsų valstybės situacijos analizė yra aktuali šiuolaikinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis.
Kursiniame darbe apžvelgiami kaštų apskaitos ir finansinės kontrolės klausimai.
Kursinio darbo tikslas – išstudijuoti JAV aapskaitos tvarkymą ir kontrolės organizavimą bei išanalizuoti kaštų apskaitos ir finansinės kontrolės operacijų ypatumus Lietuvos verslo įmonėse.
Kursinio darbo uždaviniai:
išnagrinėti amerikiečių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir kontrolės organizavimą;
išanalizuoti kaštų apskaitos vaidmenį Lietuvos verslo įmonėse;
išsiaiškinti Lietuvos verslo įmonėse vykdomas finansinės kontrolės operacijas.
Kursinio darbo metodologija – tarptautinės knygos “Start-up Basics” studijavimas, Lietuvos situacijos analizė, remiantis buhalterinės apskaitos literatūros studijavimu, Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu nagrinėjimu.1. FINANSINĖ APSKAITA
Baimė ir nenoras tvarkyti buhalterinę apskaitą dažnai priverčia verslininkus laikyti ją toli nuo savęs. Nemažai iš jų pradeda daugiau dėmesio skirti produkcijos gamybai, realizavimo klausimams, marketingo tyrimams, atidedami apskaitos užrašų ir sąskaitų sisteminimą vėlesniam laikui. Toks nesąžiningas elgimasis su savo finansais duoda liūdnus rezultatus. Daugybė gerų verslo idėjų, pelningų sandorių žlunga dėl blogai sutvarkytos apskaitos sistemos. Nes ttik gerai organizuota apskaita garantuoja sėkmingą verslą.
Buhalterinė apskaita turi tiksliai atspindėti įmonės būklę ir specifinius jos bruožus tam tikru laiko momentu. Uždirbtų pajamų ir patirtų sąnaudų fiksavimas apskaitos žiniaraščiuose leidžia tiksliai žinoti jūsų firmos padėti, ar ji dirba pelningai, ar nuostolingai. Yra ir kitos priežastys, kurios parodo susistemintos apskaitos reikalingumą:
• Buhalterinė apskaita yra teisiškai reglamentuojama.
• Buhalterinės apskaitos ataskaitos yra puiki verslo valdymo priemonė.
Apskaitos sistema, sutvarkyta pagal visus įstatymų reikalavimus, garantuoja jums gerus santykius su mokesčių inspekcija ir kitomis valstybės organais, taip pat suteikia reikalingos finansinės informacijos, kuri leidžia priimti svarbius finansinius sprendimus, užtikrinančius pelningą verslą.1.1. Pagrindiniai finansinės apskaitos principai
Dauguma verslininkų, tvarkant buhalteriją, naudoja vieną iš dviejų pagrindinių apskaitos metodų: pinigų metodą ar kaupimo metodą. Nežiūrint į tai, kad nemažai jų pasirenka kaupimo principą, jūsų firmos tinkamiausio metodo pasirinkimas priklauso nuo įvairių požymių: pardavimų apimties, verslo struktūros, kredito teikimo pirkėjams.
Grynųjų pinigų metodas yra paprasčiausias. Jis grindžiamas realių piniginių srautų judėjimu. Pajamos pripažįstamos tuo metu, kai gauti pinigai, išlaidos registruojamos jų apmokėjimo momentu. Šitą metodą dažniausiai naudoja personalinių įmonių savininkai ir įmonės, neturinčios atsargų.
Kai steigiamas naujas verslas, pinigų metodas būna ypač naudingas. Šiuo atveju pajamų registravimas, o kartu ir mokesčių apmokėjimas, gali būti atidėtas kitiems metams, o tuo tarpu išlaidos apskaičiuojamos dabartiniu metu.
Taikant kaupimo metodą, pajamos ir išlaidos pripažįstamos, kai ūkiniai faktai įvyksta, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išleidimo momentų. Kaip pavyzdį galima paminėti pardavimą skolon. Pardavimas fiksuojamas dokumentuose iš karto, kai išrašyta sąskaita-faktūra, o ne pinigų gavimo metu. Išlaidos fiksuojamos panašiai, kai užsakomos medžiagos, o ne tuo metu, kai realiai išrašomas ir apmokomas čekis. Šio metodo trūkumas – pajamų mokestis apmokomas iš anksto.
Nagrinėjant šiuos principus, iškyla klausimas, kurį iš jų geriau naudoti: pinigų arba kaupimo? Kaupimo metodas reikalaujamas akcinėms bendrovėms, kkurių metiniai pardavimai viršija 5 milijonus dolerių. Jį taip pat turi taikyti firmos, turinčios sukauptų atsargų, ir įmonės, teikiančios kreditą. Pinigų metodas tinkamiausias mažoms paslaugų įmonėms. Priimant sprendimą, kuris iš metodų geriausias jūsų įmonei, rekomenduojama konsultuotis su firmos buhalteriu.1.2. Buhalterinės sistemos komponentai
Kiekvieną apskaitos sistemą sudaro keletas pagrindinių komponentų. Juos svarbu suprasti, net jeigu jus planuojate naudotis buhalterinių ar konsultacinių įmonių paslaugomis. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sistemą lemia įmonės rūšis.
Paprasčiausiai naudojami šitie pagrindiniai buhalterinės sistemos elementai: sąskaitų planas, bendrasis finansinių ataskaitų žurnalas, debetinio įsiskolinimo sąskaitos, atsargos, ilgalaikio turto apskaita, kreditinio įsiskolinimo sąskaitos, darbo užmokesčio žiniaraštis.1.2.1. Sąskaitų planas
Prieš pradedami tvarkyti buhalterinę apskaitą, pirmiausiai svarbu apsispręsti, kurie ūkiniai faktai turi būti fiksuojami. Tačiau kiekvienai įmonei būtina ne tik užregistruoti visus įvykius, bet ir pateikti juos tam tikru būdu susistemintus. Todėl sudaromas sąskaitų planas, kuris padeda sugrupuoti apskaitos informaciją pagal tam tikrus požymius (žiūrėkite 1 lentelę).
Kiekvienoje įmonėje sudaromas individualus sąskaitų planas, pritaikytas konkrečios įmonės apskaitos informacijai formuoti. Ūkinės operacijos gali būti įrašomi ranka arba techninėmis priemonėmis.
Tam, kad būtų lengviau orientuotis sąskaitų sąraše, naudojamas trijų skaičių kodavimas. Kai kuriais sudėtingais atvejais sąskaitos detalizuojamos, pritaikant keturių skaičių sistema.
1 lentelė
Pavyzdinis sąskaitų planas
Balansinė ataskaita (1-500) Sąskaita
Aktyvai (1-300)
Pinigai bankuose ir kasoje
Kasa 11
Bendra sąskaita banke 21
Darbo užmokesčio žiniaraščio ssąskaita banke 31
Mokėtinos sumos ir įsiskolinimai
Debetinio įsiskolinimo sąskaita 61
Įvairios kitos mokėtinos sumos 71
Atsargos
Pagaminta produkcija 101
Nebaigta gamyba 111
Žaliavos 121
Iš anksto apmokėtosios išlaidos
Skelbimai ir reklama 151
Draudimas 161
Nuoma 181
Nuosavybė ir įrengimai
Žemė 201
Pastatai 211
Pastatai – Nusidėvėjimas 212
Mašinos 216
Mašinos – Nusidėvėjimas 217
Baldai ir įstaigos įrengimai 221
Baldai ir įstaigos įrengimai – Nusidėvėjimas 222
Mechanizmai 226
Mechanizmai – Nusidėvėjimas 227
Nuomojamoji nuosavybė 246
Nuomojamoji nuosavybė – Nusidėvėjimas 247
Įvairūs aktyvai
Pradinės išlaidos 251
Franšizė 271
Įsipareigojimai (301-450)
Įsipareigojimai kitiems
Trumpalaikės mokėtinos skolos 301
Einamųjų ilgalaikių skolų padengimas 302
Apmokėtinų skolų sąskaita 311
Pardavimo mokesčio mokėtinos skolos 321
Federalinio pajamų mokesčio atidėjimai 332
Valstybės pajamų mokesčio atidėjimai 333
Mokėtinos sumos
Mokėtini atlyginimai 351
Priskaičiuotos, bet neišmokėtos palūkanos 361
Mokėtinas federalinis nedarbo mokestis 371
Mokėtinas valstybės nedarbo mokestis 372
Mokėtinas federalinis pajamų mokestis 391
Mokėtinas valstybės pajamų mokestis 392
Ilgalaikiai įsipareigojimai
Ilgalaikės mokėtinos skolos 401
Užstatas 411
Atidėti mokesčiai 421
Akcininkų nuosavybė (451-500)
Apmokėtas kapitalas 451
Akcinis kapitalas 461
Savininkų čekiai 481
Nepaskirstytas pelnas 491
Pelno ataskaita (Sąskaitos 501-999) Sąskaitos
Pardavimai ir kitos pajamos (501-550)
Prekių pardavimai 501
Pardavimų grąžinimai ir nukainojimai 502
Pirkėjams teikiamos nuolaidos 503
Įvairios pajamos 541
Parduotų prekių savikaina
Parduotų prekių savikaina 551
Frachto išlaidos 561
Einamojo verslo išlaidos
Atlyginimai 601
Atsargos 611
Įrengimų nuomos mokestis 621
Įrengimų remontas 631
Transporto einamasis remontas 641
Pardavimų išlaidos (701-750)
Reklama 701
Priverstinis pardavimas 711
Komisiniai 721
Pramoga 731
Administracinės išlaidos
Atlyginimai 751
Atsargos 761
Pašto išlaidos 762
Telefono išlaidos 763
Apmokėjimai .ir pasiryšimai 764
Draudimas 771
Transporto išlaidos 781
Profesinės paslaugos
(advokatas ir buhalteris) 786
Laiku nesumokėtos skolos 791
Palūkanos 796
Įvairios sąnaudos
Veiklos sąnaudos
Nuoma 851
Pastatų remontas 861
Komunaliniai patarnavimai 871
Nusidėvėjimas
Pastatų nusidėvėjimas 911
Transporto nusidėvėjimas 916
Baldų ir įrengimų nusidėvėjimas 921
Mechanizmų nusidėvėjimas 926
Išnuomotos nuosavybės nusidėvėjimas 946
Mokesčiai
Federalinis nedarbo mokestis 952
Nekilnojamojo turto mokestis 961
Federalinis pajamų mokestis 991
Valstybės pajamų mokestis 992
Šaltinis: JAV profesionalių buhalterių organizacija1.2.2. Bendras finansinių ataskaitų žurnalas
Visos buhalterinės sąskaitos, naudojamos sąskaitų plane, įtrauktos į bendrąją žurnalą, kuriame tiksliai atspindi visa atliekama įmonės veikla. Čia nuosekliai kaupiamos duomenys apie visas atliktas ūkines operacijas.
Nedidelėse įmonėse bendrasis finansinių aataskaitų žurnalas gali būti pildomas tiesiogiai iš čekių knygelės. Iš jos imama naudinga informacija apie bendrą balansą, atliktų ūkinių operacijų datas, kiekį ir tikslą. Tačiau, planuojant pirkti ar parduoti prekes skolon, čekių knygelė jau nepatenkins visų jūsų poreikių. Todėl ji negalės būti vieninteliu šaltiniu, tvarkant balansinę ataskaitą.
Pirminiai dokumentai (pavyzdžiui, pirkėjų ar teikėjų sąskaitų-faktūrų kopijos, panaikinti čekiai, komunalinių paslaugų sąskaitos, darbo užmokesčio žiniaraščiai) vertinami kaip pagrindiniai bendrojo žurnalo komponentai. Jie atlieka tam tikrą patikrinimo funkciją, kai jus ar kas nors kitas pprivalo grįžti ir išanalizuoti įmonės sudarytus finansinius sandorius. Pavyzdžiui, klientas gali tvirtinti, kad jis negavo iš jūsų įmonės sąskaitos-faktūros. Sąskaitos-faktūros gavimą turi įrodyti pirminiai dokumentai. Taip pat pirminiai dokumentai labai svarbūs mokesčių mokėjimo laiku.
Visos ūkinės operacijos bendrajame žurnale registruojamos ddu kartus. Tai turi reikšmės, nes sudarant finansinį sandorį, pinigai (arba įsipareigojimas juos sumokėti) keičia savo savininką. Pavyzdžiui, išrašant čekį, pinigai iš darbo užmokesčio žiniaraščio sąskaitos (pinigai išimami iš kasos) pateka į jūsų darbuotojų rankas (fiksuojamos įmonės išlaidos). Parduodant prekes skolon, jus fiksuojate pardavimą (įmonės pajamos) bei pirkėjo skolą įmonei (kliento įsipareigojimas įmonei). Taigi kiekviena operacija turi būti atvaizduojama vienos sąskaitos debete ir tuo pat metu – kitos sąskaitos kredite. Tai vadinama debito-kredito sistema, kuri užtikrina balansą.
Visi kreditai ir debitai didina arba mažina balansą. Pagrindiniai santykiai pateikiami 2 lentelėje.
Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai – fiksuojami skirtingose pusėse. Debetas – tai skiltis kairėje sąskaitos pusėje, kreditas – dešinėje pusėje. Žiūrėkite debeto ir kredito fiksavimo pavyzdį 10 puslapyje.
Šalia bendrojo finansinių aataskaitų žurnalo dažnai naudojami dar specialieji pagalbiniai žurnalai, kuriuose atspindi tam tikros rūšies operacijos. Juose fiksuojami dažnai atliekami ūkiniai faktai, pavyzdžiui, pirkimai skolon, pardavimai skolon ir kiti. Todėl šitų žurnalų pildymas padeda iš karto susisteminti informaciją ir labai palengvina vėlesnį duomenų apdorojimą.
2 lentelė
Apskaitos objektų padidėjimai ir sumažėjimai
Sąskaitos tipas Debitas Kreditas
Aktyvai Padidėjimai Sumažėjimai
Įsipareigojimai Sumažėjimai Padidėjimai
Akcinis kapitalas Sumažėjimai Padidėjimai
Pajamos Sumažėjimai Padidėjimai
Sąnaudos Padidėjimai Sumažėjimai1.2.3. Debetinio įsiskolinimo sąskaita
Planuojant pardavinėti prekes arba teikti paslaugas skolon, būtina atidžiai fiksuoti, kas skolingas jūsų įmonei, kiek skolingas, ir koks yra grąžinimo terminas.
Pirkėjų įsipareigojimų apskaitai atlikti jums gali padėti gera kkompiuterizuota buhalterinės apskaitos sistema. Ji ypač naudinga, kai yra daug klientų, ir reikia įvesti atskiras sąskaitas kiekvienam iš jų. Kompiuterizuota apskaita leidžia ne tik žinoti savo klientus, bet ir efektyviai kontroliuoti jų skolų apmokėjimą.1.2.4. Atsargos
Pradedant verslą, atidžiai apskaitomos įmonės turimos atsargos – žaliavos, medžiagos, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija. Kiekvienam atsargų tipui įvedama atskira sąskaita. Jos detalizuojamos pagal naudojamų atsargų rūšis, atsižvelgiant į įmonės informacinius poreikius. Atsargų sisteminimas ir tikslus registravimas leidžia greitai apskaičiuoti jų faktišką savikainą.
Firmos, kurios turi sukauptų atsargų, buhalterinės apskaitos tvarkymui privalo taikyti kaupimo metodą.1.2.5. Turtas
Žemė, pastatai, mašinos, įrengimai priskiriami ilgalaikiam materialiam nekilnojamam ar kilnojamam turtui, kuriuo disponuoja įmonė ir kuris yra numatomas naudoti įmonės veikloje penkis ar daugiau metų.
Perkant ilgalaikį turtą, įmonė registruoja jo vertę taikydama kaupimo sistemą. Turto vertė fiksuojama ne iš karto, o priskaitant nusidėvėjimą per nustatytą tarnavimo laiką. Dauguma įmonių turto savikainai ir nusidėvėjimui naudoja atskiras sąskaitas.
Paprastai turto nusidėvėjimas (amortizacija) apskaičiuojamas taip: turto įsigijimo vertė dalinama iš nustatytų metų skaičių, per kurį jis dėvės. Pavyzdžiui, nusidėvėjimą įrangai galime apskaičiuoti taip:
$60000 (įrangos įsigijimo vertė) / 5 (metų skaičius) = $12000 (nusidėvėjimas per metus).
Tai yra tiesiogiai–proporcingas ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodas. Naudojami ir sudėtingesni metodai, kurie apskaičiuoja pagreitintą nusidėvėjimą. Jie naudingesni, atsižvelgiant į mokesčių mmokėjimą.
Rekomenduojama pasikonsultuoti su savo buhalteriu, spręsdami, kurį iš metodų taikyti, apskaičiuojant nusidėvėjimą ilgalaikiam turtui, esančiam įmonės žinioje.1.2.6. Kreditinio įsiskolinimo sąskaita
Sąskaitos, naudojamos įmonės įsiskolinimui tiekėjams fiksuoti, yra panašios į pirkėjų įsipareigojimų sąskaitas. Skirtumas pasireiškia tuo, kad tai jūsų įmonė perka iš tiekėjų žaliavas skolon.
Svarbu registruoti kiekvieną skolą tiekėjams, kad žinoti, kam yra skolingi, kiek ir kada reikia atsiskaityti. Stenkitės sumokėti anksčiau, jeigu jūsų tiekėjas taiko nuolaidą. Nepraraskite tiekėjų ir nesugadinkite santykių su jais dėl neorganizuotos atsiskaitymo sistemos.1.2.7. Darbo užmokesčio žiniaraštis
Darbo užmokesčio žiniaraštis yra gana naudingas įmonės savininkams. Daug federalinio ir valstybės įstatymų reglamentuoja, kas turi būti jame fiksuojama. Pažeidimo atvejais skiriamos baudos.
Dauguma smulkaus verslo savininkų įvairių žiniaraščių tvarkymui naudoja kitų siūlomas paslaugas. Tai taupo laiką ir garantuoja įstatymų vykdymą. Norėdami savarankiškai tvarkyti darbo užmokesčio žiniaraštį, rekomenduojama įsigyti kompiuterizuotą mokėjimo žiniaraščio sistemą.1.3. Išlaidų apskaičiavimas
Išlaidų apskaičiavimas – tai tiesioginių ir netiesioginių išlaidų, susijusių su prekių gamyba ir realizacija, apskaičiavimo procesas. Tiesioginės išlaidos skirtos apskaityti faktiškai patirtas tiesioginio darbo išlaidas, kurioms priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų sumos, žaliavų ir kitų gaminių sunaudojimas, transportavimo išlaidos. Netiesioginės išlaidos apima kitas išlaidas, netiesiogiai susijusias su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu.
Kadangi daugumoje (ypač gamybos) įmonėse prekių faktiška savikaina dažniausiai yra didelė ir artėja prie pardavimo kainos, iišlaidų apskaičiavimas tampa labai svarbus. Visų išlaidų, patirtų prekės gamybos ir realizacijos metu, apskaičiavimas padeda išsiaiškinti, kuris iš gaminių pelningiausias. Tai leidžia sukoncentruoti visas pastangas ties tos produkcijos, kurios gamyba atsieina mažiausiais kaštais.
Įmonės vyriausias buhalteris turi būti suinteresuotas produkcijos faktiškos savikainos apskaičiavimo kompiuterizuotos sistemos įdiegimu. Tokia sistema užtikrina tikslų visų išlaidų apskaitą.1.4. Kontrolė
Gal jus pažįstate smulkaus verslo savininkus, kurie patyrė nuostolių dėl darbuotojų nesąžiningumo ar vagystės? Tikriausiai jie neturėjo efektyvios vidaus kontrolės sistemos. Jų numatomi sandoriai neįvykdė dėl tarnautojų ar tiekėjų prasto darbo. Ir dažniausiai dėl tų žmonių, kuriuos savininkas mažiausiai įtaria nesąžiningumu.
Todėl, įvedant buhalterinės apskaitos sistemą, labai svarbu daug pastangas skirti kontrolei. Žemiau išvardinti punktai, į kuriuos rekomenduojama atkreipti dėmesį:
1. Vidaus valdymo aspektus tikslinga išaiškinti specialiame dokumente (įsakyme). Pateikite jį raštu ir įsitikinkite, kad visi darbuotojai jį perskaitė. Visi priimami nauji darbuotojai privalo susipažinti su įstaigos patikrinimo sistemą. Toks dokumentas turi ne tik išdėstyti pagrindinius tarnautojų pareigas, jų teises, bet priversti juos rimtai žiūrėti į įmonės taikomąją kontrolės politiką.
2. Įsitikinkite, kad vidaus kontrolė aktuali. Darant pataisymus, specialiai organizuotame susitikime aptarkite nustatytus reikalavimus su darbuotojais.
3. Patikrinkite, kad visi darbuotojai kiekvienais metais ima atostogas bent vienai savaitei. Tuo laiku dažniausiai nustatomi išeikvojimai.
4. Prižiūrėkite kitus įmonės darbuotojus, kad galėtumėte susidoroti su kasdieninėmis buhalterinėmis
pareigomis. Nustatant vagystės atvejį, neleiskite jūsų darbui sutrukdyti iki tarnautojo grįžimo iš atostogų.
5. Netingėkite pasitikrinti samdomojo darbininko rekomendacinius laiškus, paskambinti buvusiems darbdaviams ir kiek įmanoma daugiau sužinoti apie naują tarnautoją.
6. Naudokite dvigubą kontrolę. Jus laukia nemalonumai, jeigu visus darbus (finansinių ataskaitų bendrojo žurnalo tvarkymas, dokumentų spausdinimas, sąskaitų-faktūrų išrašymas, čekių pasirašymas ir kt.) atlieka tik vienas žmogus.
7. Leiskite jūsų vyriausiajam buhalteriui daryti ne tik iš anksto numatytus, bet ir neužplanuotus finansinius patikrinimus. Taip pat gali būti taikomas nepriklausomas auditas, atliekamas nepriklausomų ekspertų.
8. Atsargiai ssamdykite finansininkus, auditorius, advokatus, kurių paslaugomis norėtumėte naudotis.
9. Visada darykite savo kompiuterinių bylų atsargines kopijas. Nes, jeigu jus įtarėte savo darbininką vagyste ar nesąžiningumu, galimybė patikrinti anksčiau pasirašytus sandorius, atliktas ūkines, finansines operacijas bus reikšminga, sprendžiant apie jo kaltumą.
10. Savo verslo pradinėse stadijose stenkitės patys kontroliuoti visas finansines operacijas.1.5. Finansinė ataskaita
Pagrindinis geros buhalterinės sistemos privalumas – tai visuma reikalingų ir laiku pateiktų finansinių ataskaitų. Dauguma kompiuterizuotų buhalterinės apskaitos programų užtikrina galimybę kiekvieną mėnesį padaryti finansines ataskaitas, įskaitant balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, ppinigų srautų ataskaitą. Tai suteikia informaciją, reikalingą padaryti teisingus finansinius sprendimus, efektyviai įtakojančius jūsų verslą.1.6. Pagrindiniai terminai
• Aktyvai: likvidinių ar nelikvidinių vertybių suma, kuria disponuoja savininkas.
• Atsargos: įmonės gamybiniame procese nedalyvaujančių aktyvų visuma.
• Bendrasis finansinių ataskaitų žurnalas: pagrindinė knyga, kur fiksuojami įmonės turtas, įįsipareigojimai, nuosavybė, pajamos ir išlaidos.
• Debitas: skiltis kairėje buhalterinės sąskaitos pusėje.
• Debetinio įsiskolinimo sąskaita: įmonės aktyvai, parodantys, skolon parduotų prekių ir suteiktų paslaugų kiekį.
• Dvejybinė buhalterija: apskaitos sistema, kai bendras kairėje pusėje įrašytų ūkinių faktų skaičius lygus dešinėje buhalterinės sąskaitos pusėje užfiksuotų įrašų skaičiui.
• Ilgalaikis turtas: turtas, kuriuo disponuoja įmonė ir kuris yra numatomas naudoti įmonės veikloje ilgą laiką.
• Įsipareigojimai: įmonės įsiskolinimai kitiems.
• Išlaidų apskaičiavimas: tai tiesioginių ir netiesioginių išlaidų, susijusių su prekių gamyba, realizavimu, apskaičiavimo procesas.
• Kreditas: skiltis dešinėje buhalterinės sąskaitos pusėje.
• Kreditinio įsiskolinimo sąskaita: įmonės įsipareigojimas apmokėti skolon nupirktas prekes ar paslaugas.
• Nusidėvėjimas (amortizacija): ilgalaikio turto laipsniškas dėvėjimas ir jo vertės persikėlimas į produkcijos vertę per naudojimo laikotarpį.
• Pajamos: pinigai gauti už pagamintas prekes arba suteiktas paslaugas.
• Sąnaudos: prekėms ir paslaugoms išleisti pinigai.
• Sąskaitų planas: sąrašas sąskaitų, įtrauktų į pajamų iir išlaidų bendrąją knygą.
• Savininkų nuosavybė: bendras visų aktyvų skaičius minus įsipareigojimus.
• Vidaus kontrolė: sistema, skirta sumažinti finansinę riziką ir apsaugoti nuo nekompetentingų ir nesąžiningų darbuotojų.
2. KAŠTŲ APSKAITOS IR FINANSINĖS KONTROLĖS YPATUMAI LIETUVOJE2.1. Kaštų apskaitos vaidmuo verslo organizacijoje
Lietuvos Respublikos įmonėms reikšmingas norminis aktas yra šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos įstatymas, kurį 1992 m. birželio 18 d. priėmė LR Aukščiausioji Taryba [3]. Juo buvo reglamentuota bendrosios finansinės apskaitos vedimo, parengimo bei skelbimo Lietuvos Respublikoje tvarka, taip pat aptartas buhalterinės apskaitos organizavimas, nustatyta ppajamų bei sąnaudų pripažinimo tvarka [Staliūlienė J. D., 2001, p. 8].
Remiantis buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, galime teigti, kad buhalterinė apskaita yra viena iš pagrindinių ekonominių operacijų sričių. Net paprasčiausiame ūkyje reikia registruoti aktyvus, skolas ir sandorius. Turi būti tiksliai atspindimos verslo įmonės būklė ir specifiniai jos bruožai, laiku teikiama tiksli informacija mokesčius skaičiuojančioms tarnyboms, valstybinei statistikai, savininkams, kreditoriams, komercinės veiklos partneriams ir garantuojamas ūkiniams komerciniams sandoriams informacinis pagrindas [3]. Buhalterinė apskaita tampa vis svarbesne šiuolaikinėje ekonomikoje. Kadangi resursai yra riboti, reikia rinktis iš kelių alternatyvų, ir buhalterinės apskaitos duomenys padeda išsirinkti geriausias.
Bendrai kalbant, buhalterinė apskaita – tai ekonomikos duomenų rinkimas, pristatymas bei aiškinimas. Terminas “valdymo buhalterinė apskaita” vartojamas kalbant apie vidinę verslo įmonės buhalterinę apskaitą, o terminas “finansų buhalterinė apskaita” – kalbant apie įmonės ataskaitas kitiems. Kaštų apskaita apskritai neskiriama nuo valdymo apskaitos, kadangi ji atitinka sudėtingus vidinius ataskaitų tikslus.
Ekonomine prasme kaštų sąvoka siejama su firmos piniginėmis išlaidomis gamybos ištekliams pirkti. Verslo požiūriu kaštai – tai einamosios (dabartinės) ir praėjusio laikotarpio piniginės išlaidos gamybos ištekliams pirkti [Lydeka Z., 2001, p. 120].
Pagrindinis kaštų apskaitos sistemos tikslas yra akumuliuoti organizacijos produkcijos ir paslaugų išlaidas. Šis tikslas itin svarbus vadovams. Pavyzdžiui, vadovas gali remtis gaminio išlaidomis, reguliuodamas pardavimo kainas, be to, pagal ššį rodiklį įvertinamos atsargos ir pajamos. Tokia informacija pateikiama ir vidiniams, ir išoriniams reikalams. Šiuo požiūriu kaštų apskaita yra valdymo apskaita plius maža finansinės apskaitos dalis – toji dalis, kuri reikalinga vidiniams pranešimams. Literatūros šaltiniuose dažnai nurodoma, kad kaštų apskaita užima tarpinę vietą, ji tarsi tiltas, jungiantis finansinę ir valdymo apskaitą. Jos teikiama informacija būtina ir finansinei, ir valdymo apskaitai [Mackevičius J., 1994, p. 175]. Nereikia nerimauti dėl kaštų apskaitos ribų. Šiuolaikinė kaštų apskaitos sistema turi padėti vadovams spręsti ir esamas, ir būsimas problemas; ji susijusi ir su praeitimi, nes teikia informaciją prognozėms ir tenkina vidinių ataskaitų poreikius [Jovaišienė V., 1994, p. 6].
Firmos vadybininkams rūpi ne tik einamieji ir praėjusio laikotarpio kaštai, bet ir būsimo periodo kaštai. Dabartinio arba praėjusio laikotarpio išlaidos vadybininkams rūpi tiek, kiek jų ekonominės analizės pagrindu galima nustatyti būsimo periodo išlaidų pokyčius. Panaudojant sunaudotas pinigines išlaidas būsimų kaštų struktūros bei pokyčio numatymui, reikia elgtis labai atsargiai, nes kinta gamybos išteklių kainos, darbo produktyvumas, išteklių tiekimo sąlygos, atsiranda naujos technologijos ir t. t. Todėl būsimas išlaidas, jų struktūrą veikiau lemia būsima situacija nei praeities praktika [Lydeka Z., 2001, p. 120].
Taigi numatant kaštų pokyčius ateityje praeities sąnaudomis per daug pasikliauti negalima. Kaštų panaudojimą ekonominei analizei apsunkina ir tai, kkad, nepaisant rekomenduojamos vieningų išlaidų metodikos, verslo įmonės, atsižvelgdamos į konkrečias sąlygas, ją modifikuoja. Norint suprasti kaštų prasmę, reikia išsiaiškinti kaštų apskaitos sistemą.
Firmos gali padidinti arba sumažinti kaštus. Tarkim, ne visos firmos į gamybos išteklių sąnaudas įtraukia išmokamus akcininkams dividendus. Jie iš esmės nesiskiria nuo palūkanų, kurias išm.oka firma bankui už pasiskolintus pinigus. Bankams ar kitoms finansinėms organizacijoms išmokamos palūkanos turėtų būti įtraukiamos į gamybos kaštus kaip ir darbo užmokestis, vadovų apmokėjimo išlaidos, mokestis už elektros energiją, turto mokestis ir kt. Firmos gali padidinti kaštus, susijusius su darbuotojų streikas, apskaičiuojant didesnius priskaitymus už amortizaciją ir pan.
Verslo įmonėje kai kurios piniginės išlaidos, pavyzdžiui, žaliavoms, pagalbinėms medžiagoms, taip pat gamyboje dirbančių darbininkų darbo užmokestis ir kt., gali būti apskaičiuotos produkcijos vienetui pagaminti. Tokios išlaidos vadinamos tiesioginėmis išlaidomis [Lydeka Z., 2001, p. 121].
Egzistuoja ir tokios piniginės išlaidos, kurių negalima įvertinti pagamintam produktui. Tai administracinės valdymo, pastatų eksploatacijos, įrengimų amortizacijos, firmos apsaugos ir kt. Išlaidos. Naudojami įvairūs jų apskaičiavimo metodai, tačiau jų negalima sieti su produktų gamyba. Tokios išlaidos vadinamos netiesioginėmis išlaidomis. Jos tiesiogiai nepriklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio. Be to, nevykstant gamybai, tokios išlaidos būtinai bus. Suprantama, kuo daugiau pagaminta prekių, tuo mažesnis jų lyginamasis svoris tarp bendrų išlaidų.
Taigi išlaidos traktuojamos kaip
įmonės veiklos efektyvumo matas. Galimi kaštai matuojami nauda arba pajamomis, kurios būtų gautos panaudojant išteklius geriausiam iš galimų tikslų [Mackevičius J., 1994, p. 216].
Kaštų apskaita reikalinga gamybos išteklių finansinei kontrolei, kuri parodo, kiek ir kokių išlaidų yra įvairiose gamybos stadijose, pradedant išteklių atsargomis ir baigiant gatava produkcija. Tačiau vadybininkui nepakanka žinoti apie bendrus kaštus, jų skaičiavimo netikslumus, reikia turėti gerą supratimą apie jų ryšius su gamyba, vykdyti efektyvią finansinę kontrolę.2.2. Finansinės kontrolės operacijos Lietuvos verslo įmonėse
Verslo įmonė negali egzistuoti bbe kontrolės. Kontrolė – tai [Jovaišienė V., 1994, p. 7]:
• priemonė planavimo sprendimui įgyvendinti;
• įvykdymo įvertinimas, teikiantis rezultatų grįžtamąjį ryšį. Šis grįžtamasis ryšys veikia ir gamybos procesą (kaip procesą) ir vadovą (kaip profesionalų vadovą).
Kontrolė – tai labai svarbi valdymo funkcija, kurią vadovybė pradeda vykdyti, kai tik suformuluoja organizacijos tikslus ir uždavinius. Be kontrolės firmoje įsivyrautų chaosas, ir apimti visų jos dalyvių veiklą nebūtų įmanoma. Organizacijos tikslai, planai ir valdymo struktūra lemia organizacijos veiklos kryptį, tačiau kontrolė yra neatsiejamas bet kurios organizacijos esmės eelementas [A. Seilius, Klaipėda, 1998].
Kiekviena organizacija turi kontrolės sistemas, koordinuojančias jos darbuotojų sprendimo teises. Kontrolės sistemos atlieka dar vieną svarbią funkciją – jos įvertina, ar sprendimai įgyvendinami ir ar efektyviai. Tai susiję su įmonės tikslo siekimu. Šiuo atžvilgiu kontrolės sistemos ddaro įtaką tam tikrų darbuotojų elgesiui visos korporacijos labui. Kontrolės sistemas sudaro formalūs ir neformalūs elementai. Formalūs elementai – tai nustatyti principai ir darbo tvarka, o neformalūs – įprasta darbo tvarka bei tam tikros bendrovės kultūra.
Vienas iš efektyviausių kontrolės būdų yra įmonės buhalterinė apskaita. Buhalterinės apskaitos vaidmuo yra svarbus dėl kelių priežasčių. Pirma, buhalterinės apskaitos kalba yra priimtina bet kuriai verslo organizacijai. Šiuos fizinius veiksnius – prekių pristatymo greitį, klientų poreikių patenkinimą ir pan. – yra labai sunku apskaičiuoti, juo labiau šiuos duomenis apdoroti ir palyginti. Buhalterinės apskaitos duomenys gali būti greitai apibendrinti ir palyginti, beje, jie yra iš anksto pritaikyti verslo proceso esmei – rezultatams ir pelnui – atskleisti.
Buhalterinės apskaitos orientavimas rezultatų link suteikia būtinas sąlygas sėkmingai taikyti bbuhalterinę apskaitą. Visų pirma reikia nustatyti formą, pagal kurią bus apskaičiuoti rezultatai, ir garantuoti, kad skaičiavimo metodas bus pastovus ir nuoseklus. Tik tuo atveju, kai sugebama gerai apskaičiuoti rezultatus, galima sėkmingai taikyti buhalterinės apskaitos kontrolės sistemas.
Išoriniai veiksniai gali turėti įtakos rezultatams. Tuomet jie bus netikslūs. Tada buhalterinės apskaitos kontrolės sistema turėtų atskirti tikruosius rezultatus nuo preliminarių, iškraipytų. Kontrolės funkcija atliekama per nustatytą apskaitos ir atskaitomybės tvarką, inventorizacijas, susirašymus, stebėjimus, kontrolinius patikrinimus bei analizuojant ūkinę-komercinę veiklą [Sūdžius, 1995, p. 90].
Kontrolė visada ttaikoma iš viršaus, ji yra hierarchiška. Tačiau tai nereiškia, kad viską kontroliuoti turi vienas asmuo. Paprastai buhalterinės apskaitos kontrolės sistema yra įgyvendinama “atsakomybės centruose”. Čia vadybininkai sprendžia tam tikras verslo problemas remdamiesi savo nuomonėmis, nesikišant viršininkams. Apie vadybininkų veiklą sprendžiama iš jos rezultatų. Tokia jų autonomija priverčia įmonę nustatyti kriterijus, pagal kuriuos apskaičiuojami rezultatai, ir imamasi atitinkamų veiksmų, kai atsakomybės sritys nėra visiškai atskirtos viena nuo kitos, kaip dažnai būna.
Galima išskirti tris atsakomybės centrų tipus: išlaidų centrai, kai vadybininkai gali pasirinkti išteklių naudojimo būdą – tokiu atveju jie yra skatinami prastinti produkcijos kokybę; pelno centrai, kur galima reguliuoti išteklių naudojimą, produkcijos kokybę bei kainas; ir investicijų centrai, kur finansinė veikla įvertinama pagal kapitalo naudojimą.
Išlaidų centrai
Išlaidų centrai gali veikti dvejopai. Gero sprendimo atveju produkcijos apimtis arba padidėja, palyginti su iš anksto nustatytąją, arba gaunamas iš anksto nustatytas rezultatas, ir tam skirtos sąnaudos esti mažesnės. Būdo pasirinkimas priklauso nuo verslo situacijos.
Pavyzdžiui, projektuojant rinkodaros skyrių, turime ribotą biudžetą (t. y. nustatytą išteklių sumą), taigi pagrindinis tikslas yra su turimu biudžetu .gauti kuo didesnį pelną. Kitų paslaugų skyriai dažnai veikia kaip išlaidų mažinimo centrai. Pavyzdžiui, firmos valytojų tikslas – išvalyti kuo daugiau patalpų sunaudojant tam kuo mažiau lėšų. Personalo arba gamybos skyriai ttaip pat veikia pagal šį principą, taigi vadinami išlaidų mažinimo centrais.
Abiem atvejais kontrolės sistema suteikia vadybininkams galimybę savarankiškai priimti sprendimą, kaip derinti išteklius tam, kad pasiektų tam tikrą nustatytą tikslą, ir ji taip pat priverčia vadybininką būti atsakingam už savo sprendimus. Vadybininkai neturi teisės keisti nei operacijų tvarkos, nei nustatytų kainų.
Tačiau jei abu išlaidų centrai pasirenka tą patį sprendimą – sumažinti išteklius, jie vienodai skatinami buhalterinės apskaitos sistemos, kuria siekiama taupyti lėšas, o tai atsiliepia kokybei. Jei pirmenybė skiriama išlaidų mažinimui, tai aiškiai rodo būtinybę papildomai tikrinti kokybę. Tam, kad būtų įvertintas įmonės veiklos efektyvumas, siūloma palyginti biudžetą ir produkciją arba biudžeto ir tikrąsias išlaidas. Reikia stropiai apskaičiuoti minimalias vidutines išlaidas, nes būtent šis apskaičiavimas skatina didinti gamybą ir kurti atsargas.
Pelno centrai
Priešingai nei išlaidų centrų, pelno centrų vadybininkai gali didinti pelną reguliuodami išteklių įvairovę, produkcijos kiekį ir kainas.
Kadangi verslininkai gali savarankiškai spręsti visas ūkinių operacijų problemas, jie negauna jokio pelno suprastinę produkcijos kokybę. Prastesnė kokybė nepadeda jiems pasiekti jų finansinių operacijų tikslo, kuris yra įvertinamas tikrojo ir biudžetinio pelno skirtumu. Nors pelno centrų veikla panaikina skatinimą prastinti produkcijos kokybę tam, kad sumažėtų kainos, gali iškilti daug sunkumų dėl savitarpio priklausomybės ir didėjančių fiksuotų išteklių.
Akivaizdus pavyzdys yra dviejų pelno ccentrų įsteigimas: gamybos ir pardavimo skyriuose produkcijos išpardavimai vyksta pagal teigiamas ar neigiamas finansines operacijas.
Pasirenkant produkcijos lygio strategiją, pelno didinimas iki maksimumo gali atsiliepti produkcijai; pardavimų skyrius naudoja daug reklamos pardavimo lygiui didinti. Prekių reklama didina paklausą, kurią galima patenkinti, kai gamybos procesas atitinka naujų prekių kokybę, o tai brangiai kainuoja ir sumažina rezultatus gamybos pelno centruose.
Šiuo atveju patartina tartis su skyriais kaip su atskirais išlaidų centrais ir užtikrinti, kad sprendimai būtų priimti išlaidų centruose, susijusiuose su pelno centru.
Investicijų centrai
Nors pelno centrai eliminuoja norą prastinti produkciją, jie nesprendžia kapitalo problemų, dėl to gali būti pereikvoti resursai skyriuose. Todėl būtų naudinga suteikti centrams teisę savarankiškai skirstyti investicijas projektams.
Vadinamieji investicijų centrai yra vertinami pagal veiklą, susijusią su kapitalo naudojimu. Dažniausiai dar yra naudojimas investicijų ir pelno iš jų santykis investicijos centro pelningumui nustatyti. Investicijos pelningumas – tai tam tikro skyriaus pelno ir nominalios turto vertės santykis. Pagal tai galima lengvai palyginti pavienius kompanijos skyrius. Norint tai padaryti, reikia visuose centruose nustatyti vienodas turto vertinimo taisykles. Tačiau tai gali leisti vadovams manipuliuoti įmonės turtu, steigiantis laikinai padidinti investicijos pelną.
Keli kompanijos skyriai turi sprendimo teisę, būtina suderinti atsakomybės centrų veiklą. Dvi kontrolės sistemos atsakingos už finansų planavimą ir kainų nustatymą. Kainų nustatymas
– tai administracinė operacija, panaši į rinkos kainų funkcijas organizacijos ribose. Tiksliai nustatyta kaina – tai kaina, kuri skatina kiekvieną organizacijos narį priimti tokį sprendimą, kad pelnas už produkciją būtų kiek įmanoma didesnis.
Kai rinkos kainos krenta, vadybininkai gali nuspręsti pirkti produkciją už organizacijos ribų, o vidaus tiekėjams palikti nustatytą kainą. Kai rinkos kainos kyla, atsitinka atvirkščiai. Tiekimo skyrius parduoda savo gaminius už firmos ribų, palikdamas savo gamintojus be dar.bo. Tokiu atveju reikia papildomos kontrolės.
Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad galutinis kontrolės ttikslas yra ne informacijos rinkimas, standartų nustatymas ir problemų aiškinimasis, bet verslo įmonės uždavinių sprendimas.Matavimai ir informacija apie rezultatus yra tik tikslų siekimo priemonė. Todėl būtina stebėti, kad kontrolės priemonės netaptų svarbesnės už organizacijos tikslus. Kontrolė bus efektyvi tik tada, kai verslo įmonė faktiškai pasieks norimų tikslų ir sugebės suformuluoti kitus tikslus, užtikrinančius jos išlikimą ateityje [seilius A., 1998, p. 250].
Organizacijos, dirbančios tarptautinėje rinkoje, vykdydamos kontrolę, turi papildomų sunkumų, nes paprastai reikalavimai tos šalies arba bendrijos, į kurias eksportuojama pprodukcija, turi savų specifinių reikalavimų.IŠVADOS
Apibendrinimui svarbu padaryti tokias išvadas:
1. JAV verslo įmonėse buhalterinė apskaita užima labai svarbią vietą. Daug dėmesio skiriama apskaitos tvarkymui, apskaitos proceso formalizavimui. Pabrėžiama, kad turi būti sudarytos būdingiausios konkrečiai įmonei ūkinių operacijų grupės ir sukurta metodika, pagal kkurią visas ūkines operacijas būtų įmanoma tiksliai identifikuoti, nustatyti sąskaitų korespondencijas. Tam yra gana svarbios kompiuterinės sistemos, specialiai orientuotos į tarptautinį verslą ir atitinkančios apskaitos ir mokesčių vietinės sistemos reikalavimus.
2. Lietuvos buhalterinės apskaitos tvarkymas turėtų būti grindžiamas pasauline apskaitos teorija ir praktika, tarptautiniais apskaitos standartais ir Europos Ekonominės Bendrijos direktyvomis. Tobulos Lietuvos apskaitos sistemos, o tuo tarpu ir kaštų apskaitos, kūrimas labai priklauso nuo to, kiek sėkmingai semiamasi patirties iš šalių, turinčių labai išvystytą rinkos ekonomiką.
Kaštų apskaita tampa vis svarbesne šiuolaikinėje ekonomikoje. Ji užima tarpinę vietą, ir yra tarsi tiltas, jungiantis finansinę ir valdymo apskaitą. Pagrindinis kaštų apskaitos sistemos tikslas yra akumuliuoti organizacijos produkcijos ir paslaugų išlaidas. Kaštų apskaita reikalinga gamybos išteklių finansinei kontrolei, kuri parodo, kiek ir kokių išlaidų yyra įvairiose gamybos stadijose, pradedant išteklių atsargomis ir baigiant gatava produkcija.
3. Verslo įmonė negali egzistuoti be kontrolės. Kontrolė – tai labai svarbi valdymo funkcija, kurią vadovybė pradeda vykdyti, kai tik suformuluoja organizacijos tikslus ir uždavinius. Kiekviena organizacija turi kontrolės sistemas, koordinuojančias jos darbuotojų sprendimo teises. Kontrolės sistemos įvertina, ar sprendimai įgyvendinami ir ar efektyviai. Vienas iš efektyviausių kontrolės būdų yra įmonės buhalterinė apskaita. Finansinė įmonės kontrolė vykdoma atsakomybės centruose. Galima išskirti tris atsakomybės centrų tipus: išlaidų centrai, pelno centrai ir iinvesticijų centrai. Kontrolės funkcija atliekama per nustatytą apskaitos ir atskaitomybės tvarką, inventorizacijas, susirašymus, stebėjimus, kontrolinius patikrinimus bei analizuojant ūkinę-komercinę veiklą.LITERATŪRA
1. Bartaška R., Zaikauskas E. Anglų-Lietuvių apskaitos terminų žodynėlis.- Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 90
2. Jovaišienė V., Levišauskaitė K., Valainytė I. Kaštų apskaita.- Kaunas: Technologija, 1994, p. 135, ISBN 9986-13-053-0
3. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas // www.lrs.lt
4. Lydeka Z., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindai.- Vilnius: Pačiolis, 2001, p. 310, ISBN 9955-04-028-9
5. Mackevičius J. Apskaita.- Vilnius: Mintis, 1994, p. 560, ISBN 5-417-00668-8
6. Seilius A. Organizacijų tobulinimo vadyba.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998, p. 275, ISBN 9986-505-71-2
7. Staliūnienė J. D., Adomaitienė G., Vilionytė J. Apskaitos procesas ir jo organizavimas.- Kaunas: Technologija, 2001, p. 145, ISBN 9986-13-779-9
8. Sūdžius V. Komercinės įmonės mokslas.- Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995, p. 145, ISBN 9986-19-123-8
