Lietuvos pensijų sistemos tobulinimas
LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMOS TOBULINIMAS
Įvadas 2
1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 3
1.1. Pensijų sistemos formavimasis 3
1.2. Socialinio draudimo pensijos 5
1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos 6
1.4. Ankstyvosios pensijos 6
1.5. Teisė gauti pensiją 7
1.6. Nauja pensijų formulė 8
1.7. Pensinis amžius 8
1.8. Privilegijuotos pensijos 9
1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą 10
2. Pensijų sistemos reformos prielaidos 11
2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai 11
2.2. Mokesčių vengimo pasekmės 12
2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos 13
2.4. Mokestinės pensijų reformos prielaidos 14
2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos 15
2.6. Politinės pensijų reformos prielaidos 16
2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms
pensijoms identifikavimas 17
2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos 18
2.9. Techninės pensijų reformos prielaidos 18
2.10. Išvados 18
3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis 20
3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose 20
3.2. Pensijų fondų istorija 21
3.3. Tradicijos ir specifika 22
3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse 24
3.5. Šiek tiek apie reformos turinį 25
4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos 28
4.1. Įstatymo paskirtis 28
4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai 28
4.3. Pensijų programos ir jų ddalyviai 30
4.4. Pensijų fondo finansai 33
4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas 33
4.6. Pensijų programų dalyvių interesų apsauga 35
5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys 35
5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema 35
5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės 37
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 39
INFORMACIJOS ŠŠALTINIAI 40Įvadas
Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995
m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą
būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus
įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,
suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti
suvokiama ne kaip „atpildas“ už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės
pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos
nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti
individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl
artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau
šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų
keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o
valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti dabartinę Lietuvos ppensijų sistemą,
identifikuoti esmines jos problemas bei pasiūlyti pensijų sistemos
tobulinimo kryptis.
Darbe keliami tokie uždaviniai:
1) išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą;
2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas;
3) apžvelgti pasaulinę pensijų fondų praktiką ir patirtį;
4) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas;
5) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis.
Darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados ir pasiūlymai,
informacijos šaltinių sąrašas.
1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 1.1. Pensijų sistemos formavimasis
Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip
pramoninės revoliucijos padarinys. Bene žymiausias jo pradininkas buvo
Bismarkas. Bismarko modelis pasklido po pasaulį. Ir šiandien jo pagrindu
formuojamos daugelio šalių socialinio draudimo sistemos.
Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo
įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros
draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias
susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaip
savitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogaus
dabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomis
realizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio
aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į
atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai
buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio
aprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugos
ministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo
valdyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinį
draudimą.
Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per
penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti
Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė
informacinė duomenų bazė.
Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių
dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo
principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems,
kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir
užsidirbti. Socialinio draudimo garantijos teikiamos iš lėšų, kurios
surenkamos iš šiuo metu dirbančių žmonių. Teisę gauti valstybinio
socialinio draudimo išmokas įgyja tik tie žmonės, kurie tam tikrą
įstatymuose numatytą laikotarpį dirbo ir mokėjo valstybinio socialinio
draudimo įmokas. Jų nemokėję gali tikėtis valstybės, bet ne socialinio
draudimo paramos. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema
(sutrumpintai ji vadinama „Sodra“) universali ir apima beveik visus krašto
gyventojus.
Lietuvos Respublikoje privalomai draudžiami žmonės, dirbantys pagal
darbo sutartis, taip pat narystės pagrindais renkamose institucijose,
ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose
ir gaunantys atlyginimą už darbą, taip pat individualių (personalinių)
įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys,
ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai.
Už samdomąjį darbą dirbančius žmonės valstybė imasi didesnės
atsakomybės. Jie draudžiami šioms valstybinio socialinio draudimo rūšims:
pensijų draudimu (draudžiama senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių
pensijoms), ligos ir motinystės draudimu (draudžiama ligos, motinystės
(tėvystės), laidojimo pašalpoms), sveikatos draudimu (draudžiama gydymo ir
profilaktikos išlaidų kompensacijoms), draudimu nuo nedarbo (draudžiama
bedarbio pašalpoms), draudimu nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje
(draudžiama pašalpoms nuo suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų
atvejais.
Individualių įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai
dirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimų nariai privalomai
draudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijai ir laidojimo pašalpai.
Savarankiškai dirbantiems asmenims taip pat sudarytos sąlygos gauti
kitas socialinio draudimo garantijas. Priimti įstatymai leidžia jiems
savanori.škai draustis tam tikroms socialinio draudimo garantijoms. Norintys
gauti abi pensijos dalis – pagrindinę (bazinę) ir papildomą, gali draustis
savanoriškai ir bbe privalomosios pusės bazinės pensijos dydžio įmokos dar
mokėti kas mėnesį po 12 proc. nuo pačių deklaruoto uždarbio, bet ne
mažesnio už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (ji šiuo metu 430
Lt).
Nuo 1997 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Valstybinio savanoriškojo
socialinio draudimo ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms taisyklės.
Nedraudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu žmonės šioms
draudimo rūšims gali draustis savanoriškai ir užsitikrinti didesnes
socialines garantijas susirgus ar gimus kūdikiui.
Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje vykdo Valstybinio socialinio
draudimo fondas. Tai viena iš didžiausių ir svarbiausių institucijų,
vykdančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos formuojamą socialinę
politiką. Fondas turi savarankišką biudžetą, į kurį renkamos privalomos
valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokų tarifą nustato Seimas ir
Vyriausybė. (Nuo 1991 m. įmokų tarifas – 31 proc., dabar 34 proc.). Iš
surinktų lėšų apdraustiems šalies gyventojams mokamos pensijos, pašalpos,
kompensacijos.
Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondui vadovauja Valstybinio
socialinio draudimo fondo taryba. Ji sudaryta trišaliu principu iš 15 narių
– po 5 Vyriausybės, profsąjungų bei darbdavių atstovus. Tarybos pirmininkas
– Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Taryba numato einamuosius ir
perspektyvinius valstybinio socialinio draudimo uždavinius, teikia
Vyriausybei siūlymus dėl draudimo įmokų tarifų, aprobuoja fondo biudžeto
projektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti Vyriausybei, tvirtina
darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo išlaidų normatyvus,
taip pat darbo apmokėjimo schemas, organizuoja fondo valdybos veiklos
patikrinimus, taip pat nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialinio
draudimo
klausimus. Ji skiria ir tvirtina Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos direktorių. Tarybos sprendimai priimami paprasta balsų
dauguma.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba vykdo fondo biudžetą,
prižiūri, kaip įgyvendinami Valstybinį socialinį draudimą reguliuojantys
įstatymai bei teisiniai aktai. Joje veikia 10 skyrių, kurie atsako už
valstybinio socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą visoje Lietuvos
Respublikos teritorijoje, dalyvauja rengiant valstybinio socialinio
draudimo įstatymų bei kitų norminių aktų projektus, rengia metodinius
nurodymus, instrukcijas, išaiškinimus ir kitus dokumentus, teikia metodinę
ir praktinę pagalbą teritoriniams skyriams, nagrinėja draudėjų ir
apdraustųjų prašymus, skundus, laiškus, analizuoja ir apibendrina sukauptą
darbo ppatirtį, teikia siūlymus valdybos vadovybei kaip gerinti valstybinio
socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą ir kt. Valdyboje dirba apie 130
specialistų.
Socialinio draudimo funkcijas atlieka 53 miestuose ir rajonuose
veikiantys teritoriniai „Sodros“ skyriai. Jie rūpinasi valstybinio
socialinio draudimo įmokų surinkimu, registruoja ir kontroliuoja draudėjus,
atsako už teisingai ir laiku išmokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas.
Valstybinio socialinio draudimo sistemos šiandien neįmanoma
įsivaizduoti be automatizuotos informacinės sistemos. Visose pagrindinėse
„Sodros“ darbo srityse – skiriant ir mokant pensijas, pašalpas,
kompensacijas, surenkant įmokas, perduodant informaciją teritoriniams
skyriams, naudojama kompiuterinė įranga. Ji vis labiau integruojama
tarpusavyje. Tai ppadeda kontroliuoti įmokas bei išmokas, gerinti žmonių
aptarnavimą.
. 1.2. Socialinio draudimo pensijos
Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę
dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3
proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 pproc.
Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo
užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustato
Vyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį moka
darbuotojas, nustato Seimas.
Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal
darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami
tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai
draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra
1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų,
kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustis
valstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagal
autorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.
1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos
1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio
palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui.
Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir
našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – I
ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas,
pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tol
buvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos
metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios
pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3
kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks
pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų
įstatymu nnorėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp
sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis
valstybiniu socialiniu draudimu.
1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė,
sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinis
amžius.
1.4. Ankstyvosios pensijos
Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų
pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia
dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų
skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui
sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo
stažo ir tik prieš pat pensinį amžių.
Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo
spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų
biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai,
priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformos
tuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savo
profesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai,
žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nes
nėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinės
apsaugos sistemos.
Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmė
reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarė
mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija
vidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimą
pensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus,
kuriais ji buvo konstruojama.
1.5. TTeisė gauti pensiją
Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis
grindžiamo (earning-related) pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra
mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo
pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra
sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie
dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tik
priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją.
Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik
1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomas
stažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos.
Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos
turi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų
15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus
iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią
susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad
norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus.
Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m.
draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams,
turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (juk
dirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingai
mokėtoms įmokoms).
Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į
pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio
amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar
persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai
mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl
prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie
2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų.
Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinės
paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas
ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek
pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų),
tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis
kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus
skirta vos pusei šalies gyventojų.
1.6. Nauja pensijų formulė
Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija
susideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė
pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma
Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų.
Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusį
asmens uždarbį.
Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklauso
nuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijų
formulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaro
pagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau nei
šalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18
proc., tuo tarpu
kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48
proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunama
pensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimo
įmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35
proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996
m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičius
dėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo.
Naujasis pensijų modelis gali būti tik moksliškai patrauklus, ne
sukuria labai brangią ir nelanksčią sistemą. Skirtingi pensijų sistemos
tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas
senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine
perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną.
Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma
pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie
tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje,
pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad
seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada
finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija.
Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka
daugiau ssocialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma
ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.
1.7. Pensinis amžius
Kitas svarbus pensijų reformos sprendimas buvo atidėti pensinį amžių.
Taip tikimasi bent kiek sušvelninti blogėjančios demografijos poveikį
socialinio draudimo biudžetui. Lietuva yra paveldėjusi ankstyvą pensinį
amžių, buvusį įprastą visai Tarybų Sąjungai – 55 m. moterims, 60 m. vyrams.
Todėl nuo 1995 m. imta laipsniškai didinti pensinį amžių. Tačiau ir šis
sprendimas nebuvo įgyvendintas nuosekliai – pensinis amžius bus didinamas
ne iki 65 m. abiem lytims, bet tik iki 62.5 m. vyrams ir 60 m. moterims,
vėliau Seimas spręs, ką toliau daryti. Pensinio amžiaus atidėjimas šiek
tiek gelbsti pensijų draudimo sistemą, tačiau blogina nedarbo draudimo
situaciją, nes didėja priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas ir tuo pačiu
bedarbio išmokos, mokamos iš to paties fondo. Pagal Pasaulio banko
prognozes, kurios buvo patvirtintos ir kitų autorių, šis žingsnis pagelbės
socialinio draudimo biudžetui tik iki 2010 m. (t.y. tol, kol bus didinamas
pensinis amžius), vėliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis vėl ims
blogėti.
1.8. Privilegijuotos pensijos
Nors vykdant reformą deklaruota, kad bus atstatytas socialinis
teisingumas ir visos pensijos priklausys tik nuo mokėtų įmokų, tam tikros
privileginės pensijų sistemos vis dėlto išliko.
Tai visų pirma visų jėgos struktūrų pensijos (prokuratūra, policija,
kariuomenė), ir mokslininkų pensijos, kurios buvo įvestos 1992 m. kaip
stipraus jų lobizmo pasekmė ir buvo laikomos tam tikra kompensacija už
labai mažus mokslinių darbuotojų atlyginimus. Yra dar ir valstybinės
pensijos, skiriamos nusipelniusiems kraštui žmonėms bei nukentėjusiems
ginant tėvynę. Visos šios pensijos mokamos šalia socialinio draudimo
pensijos.
Jų buvimas grindžiamas tuo, kad valstybinės pensijos yra
finansuojamos ne iš socialinio draudimo biudžeto, bet iš valstybės
biudžeto. Tačiau ši argumentacija yra aiškiai nepakankama pateisinti, kodėl
valdžia nuosekliai nesilaiko savo deklaruojamų socialinio teisingumo
principų. Juk į abu biudžetus moka tie patys šalies piliečiai, tačiau kai
kuriems iš jų taikomas skirtingas traktavimas. Šių pensijų dydis buvo
siejamas su valstybinio socialinio draudimo bazine pensija. Tai šiek tiek
varžė ir socialinio draudimo, ir valstybinių pensijų indeksavimą. Todėl nuo
1998 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų dydžiui nustatyti įvesta
valstybinių pensijų bazė, kuri iš pradžių prilyginta socialinio draudimo
bazinei pensijai. Valstybinės pareigūnų, mokslininkų ir socialinės pensijos
liko apskaičiuojamos senąją tvarka.
Nors socialinio draudimo ir valstybinių pensijų dydžiai buvo atsieti
siekiant pastarąsias indeksuoti lėčiau, toks sprendimas gali turėti ir
kitokių, dabar nenuspėjamų pasekmių. Nukentėjusių asmenų pensijų gavėjai
turi labai stiprią įtaką valdžioje, todėl visiškai įmanoma, kad šios
pensijos ims ne mažėti, bet, atvirkščiai, didėti, kuomet jų nebevaržys
susiejimas su socialinio draudimo pensijomis. Kad šios privilegijos turi
tendenciją plėstis rodo nuo 1995 m. du kartus išaugęs jų gavėjų skaičius,
nes prie turinčių teisę į tokias pensijas priskiriama vis naujos
kategorijos žmonių.
Už socialinio draudimo biudžeto yra dar ir socialinės pensijos, taip
pat mokamos iš valstybės biudžeto. Įvedus griežtą pensijos priklausomybę
nuo mokėtų įmokų, niekada nedirbę arba labai mažai dirbę žmonės neteko
teisės į bet kokią pensiją, nors ją garantuoja Lietuvos Konstitucija.
Socialinės (arba šalpos) pensijos tik iš dalies užpildo tą spragą. Jos
skiriamos ne visiems, neturintiems darbo stažo, bet tik tiems, kurių
nedarbo priežastys yra pripažįstamos svarbiomis – motinoms, išauginusioms
daug vaikų, slaugiusioms vaikus – invalidus arba patiems invalidams nuo
vaikystės. Visi kiti pensinio amžiaus gyventojai turi teisę kreiptis
socialinės pašalpos, kuri skiriama patikrinus jų pajamas, bet ne pensijos.
1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą
Lietuvos pensinio draudimo problemos yra labai panašios kaip ir kitų
Rytų ir Centrinės Europos šalių. Išlaidos pensijoms vis didėja ir dabar
sudaro jau virš 9 proc. BVP. Socialinio draudimo išlaidos nuolatos augo
greičiau nei pajamos – nuo 1991 m. išlaidos padidėjo 77.8 karto, tuo tarpu
pajamos tik 61.6. Prie šio disbalanso žymiai prisidėjo ir 1995 m.
įgyvendintas naujas pensijų įstatymas. Pensijų pakeitimo norma (replacement
rate) nuo 1992 m. vis mažėjo: tuomet buvo 50 proc., o dabar jis nesiekia 40
proc.
Socialinis draudimas finansuojamas iš atskiro fondo, tačiau
kaupiamųjų rezervų jame visiškai nėra. Iki 1995 m. fondo biudžetas buvo
nežymiai perteklinis, dabar jis tapo deficitinis, nors pensijos yra labai
mažos, neužtenkamos pragyventi (vidutinė pensija yra apie 75 JAV dol.).
Kartais vėluojama išmokėti pensijas, deficitui dengti imamos trumpalaikės
paskolos iš bankų. Nors „Sodros“ garantu yra valstybės biudžetas ir jis
turi dengti fondo biudžeto trūkumus, taip dar nei sykio neįvyko.
Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995
m. reforma rodo, kad reikia keisti iir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą
būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus
įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,
suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti
suvokiama ne kaip „atpildas“ už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės
pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos
nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti
individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl
artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau
šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų
keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o
valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa. 2. Pensijų sistemos reformos prielaidos
Reformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Perėjimui prie
privačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiek
kapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, dabartinė socialinės
apsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Savo
ruožtu, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuos ir žymiai pakeis ir pačią
ekonominę bei visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuos. 2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai
Kaip kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvena
visuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja – mažėja
dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensinio amžiaus žmonių pradėjo
daugėti jau nuo 1973 m. Tuomet jie sudarė 17,7 proc. visų gyventojų, dabar
– virš 20 proc. 1985 m. tūkstančiui darbingo amžiaus žmonių teko 315
pensinio amžiaus žmonių,
1989 m. – jau 333, o 1995 m. – 357 pensinio
amžiaus žmonės, 1996 m. – 415. Pensijų gavėjų skaičius, nepaisant 1995 m.
įvykdytos pensijų reformos, nuolat didėja – 1993 m. jie sudarė 39,2 proc.
darbingo amžiaus žmonių, 1994 m. – 39,7 proc., 1995 m. – 40,4 proc., 1996
m. – 41,5 proc. Ypač didėja invalidumo, nukentėjusių asmenų pensijų gavėjų
skaičius.
Gimstamumas Lietuvoje ėmė mažėti nuo 1990 m. ir 1994 m. jis pasiekė
mažiausią skaičių per visą šalies istoriją, o natūralus gyventojų prieaugis
tapo neigiamas (daugiau žmonių mirė nei gimė). Labai padidėjo darbingo
amžiaus žmonių (ypač 30 – 35m. vyrų) mirtingumas – ir dėl ligų, ir dėl
traumų. Tuo tarpu pensinio amžiaus žmonių tikėtina gyvenimo trukmė beveik
nepasikeitė – asmuo sulaukęs 60 m. vidutiniškai dar gyvena apie 21 m., ir
tai yra gana ilgas laiko tarpas, kai jam reikia mokėti pensiją.
Tokia demografinė situacija pay as you go paremtą pensijų sistemą
padaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškai
neturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpu
kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtų
išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno
apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo pateis mokėtomis
įmokomis. 2.2. Mokesčių vengimo pasekmės
Labai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjų
socialiniu draudimu skaičių. Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių
santykis mažėja – 11991 m. jis buvo 83 proc., 1992 m. – 74 proc., 1993 m. –
65 proc., 1994 m. – 61 proc., tik 1995 m. šiek tiek išaugo – 63 proc., 1996
m. – 64 proc. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems,
kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius: apdraustųjų skaičius,
tenkantis vienam pensininkui 1991 m. buvo 2,1, 1992 m. – 1,91, 1993 m. –
1,66, 1994 m. – 1,54 ir 1996 m. tik – 1,51. Jei 1976 m. 3 dirbantieji
išlaikė 1 pensininką, tai dabar jau 2 pensininkus, ir šis skaičius vis
didėja. Nuo 1991 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo nuo 1764.3 tūkst. iki
1352.2 (1996), t.y. daugiau nei 400 tūkst.
Kai kurie iš jų neteko darbo. Tačiau bedarbių, užsiregistravusių darbo
biržoje, yra tik šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. Likusioji dalis perėjo
dirbti į šešėlinę ekonomiką, taigi, nemoka ne tik socialinio draudimo, bet
ir jokių kitų mokesčių, arba pagal įstatymą nėra draudžiami. Mažiau nei
pusė individualių įmonių savininkų draudžiasi (40 tūkst. iš 90 tūkst). Apie
180 tūkst. yra 2-3 ha žemės savininkai ir pagal įstatymą yra nedraudžiami.
Yra apie 50 tūkst. užsiregistravusių ūkininkų, bet tik 1 tūkst. iš jų
draudžiasi. Nors pateikti duomenys netikslūs, tačiau matyti, kad tik labai
nedidelė 400 tūkst. dingusiųjų iš apskaitos dalis gali grįžti į socialinį
draudimą. Todėl prognozuoti apdraustųjų skaičiaus didėjimą yra nerealu.
Kita vertus, jo mažėjimas šiek tiek stabilizuojasi. Be to, reikia
pripažinti, kad Lietuvoje užimtumo lygis (t.y. dirbančiųjų dalis darbingo
amžiaus gyventojų skaičiuje) yra kur kas didesnis nei Vakarų Europos
šalyse. Todėl sunku tikėtis, kad jis dar didės nekeičiant verslo sąlygų.
Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui,
tai pagrindiniai „Sodros“ įmokų mokėtojai yra įmonės. Pablogėjo tiek
valstybinių pramonės įmonių, tiek įmonių, išlaikomų iš valstybės biudžeto,
įmokų mokėjimas. Privačios įmonės, kurių yra vis daugiau, taip pat vengia
mokėti socialinio draudimo mokesčius, nors tai lemia ir kitos priežastys.
Anksčiau daugiausia socialinio draudimo įmokų buvo surenkama iš
didelių valstybinių įmonių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo prarastos
didžiulės rinkos buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurioms dirbo šios įmonės.
Daug tokių įmonių yra dar neprivatizuotos. Dauguma jų yra nemokios, ant
bankroto ribos, jų darbininkai yra priverstinėse atostogose arba gauna
minimalius atlyginimus. Įvairios socialinės garantijos, įtvirtintos darbo
įstatymuose, varžo tokių įmonių bankrotą ar išpardavimą. Šių įmonių
socialinio draudimo įmokos yra arba labai mažos arba tik priskaičiuojamos,
bet realiai nesumokamos.
Beveik visos biudžetinės įmonės kenčia nuo nepakankamo valstybės
finansavimo. Jos taip pat dažnai neišgali sumokėti socialinio draudimo
įmokų. Visų įmonių įsiskolinimai socialiniam draudimui per 1996m. išaugo
dar 18 proc.
Lietuvoje vyko spartus privatizavimo procesas – dabar apie 66 proc.
visų įmonių yra privačios. Dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labai
padidina darbo jėgos kaštus. Kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstos
slėpti ttikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbti
nesudarant darbo sutarčių – taip įmokos į socialinio draudimo fondą
dirbtinai sumažinamos. Dirbančiųjų pagal darbo sutartis mažėja, o tik jie
privalo mokėti įmokas socialiniam draudimui. 1991m. jų buvo 94,9 proc. visų
apdraustųjų, o 1996 m. – 92 proc. Norint išvengti socialinio draudimo įmokų
įmonėse sudaromos kitos, ne darbo sutartys (pvz. pavedimo, kurias
reguliuoja Civilinis kodeksas), nors darbas ir yra nuolatinio pobūdžio.
Darbuotojai taip pat yra linkę gauti didesnius atlyginimus iš karto nei
dides.nę socialinę apsaugą.
1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su
įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naują
sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo
mažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai
kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai. 2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos
Vertybinių popierių rinkos išvystymas yra lemiamas veiksnys, pereinant
prie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijų
fondų veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokų
vertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas,
platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformos
atributai.
Vertybinių popierių rinkos pamatai buvo padėti 1992 metais, kuomet
buvo priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys teisės aktai bei
įsteigtos vertybinių popierių rinkos institucijos – vertybinių popierių
birža, vertybinių popierių komisija ir depozitoriumas. Lietuvoje veikia
prancūziškasis vertybinių popierių rinkos modelis, kuomet akcijos yra
dematerializuotos, apskaitomos įrašais centriniame depozitoriume, kuris
atlieka saugojimo ir kliringo funkciją.
Vertybinių popierių birža sparčiai auga. Pirmojoje sesijoje,
įvykusioje 1993 rugsėjo 14 dieną, buvo registruota 19 emitentų ir 22
vertybiniai popieriai, teisę prekiauti turėjo 19 finansų maklerio įmonių.
1998 metų gegužės 1 duomenimis, buvo įregistruota 609 emitentai, 665
vertybinių popierių emisijos, iš jų oficialiame sąraše – 7 įmonės ir 7
vertybiniai popieriai, A sąraše – 52 įmonės ir 53 emisijos, likusios –
einamojo prekybos sąrašo B sąraše. Rinkos kainą turėjo 347 vertybiniai
popieriai. Per ketverius veiklos metus centrinio depozitoriumo apskaitomų
vertybinių popierių kapitalizacija nominalia verte sudarė 16,584 mlrd.
litų, arba 44.4 procentus šalies BVP. Per praėjusius 1997 metus akcijų
kapitalizacija išaugo 12 procentų, VVP kapitalizacija išaugo net apie 70
procentų.
Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje gali prekiauti tik
licencijuotos finansų maklerio įmonės. Šias įmones prižiūri VPK, nustato jų
kapitalo bei kitus veiklos reikalavimus. 1998 m. gegužės 1 dienos
duomenimis 47 finansų maklerio įmonės turėjo teisę prekiauti VP, iš jų 10
bankų finansų maklerio skyrių, 10 A kategorijos įmonių, ir 27 B kategorijos
įmonės.
Depozitoriumu leidžiama tapti bankui, finansų maklerio įmonei ar banko
dukterinei įmonei, gavus VPK leidimą verstis šia veikla. Perduotą saugoti
turtą depozitoriumas privalo atskirti nuo savo turto.
Lietuvoje nėra įsteigtas nei vienas investicinis fondas. Visa kaltė
verčiama mokesčių taisyklių skirtumams, apmokestinant įmonių ir gyventojų
kapitalo prieaugį, kurie skatina investuoti tiesiogiai,
o ne per
investicinius fondus. Lietuvoje veikia kontroliuojančios investicinės
bendrovės.
Nuo 1994 metų pradėti leisti Vyriausybės vertybiniai popieriai. 1998
metų kovo mėn. VVP apyvarta sudarė 14.8 mln. Lt, o VVP rinkos
kapitalizacija laikotarpio pabaigoje buvo 1561 mln. Lt. VVP indeksas LITIN
buvo 1398.8.
Mažiausiai išspręsta kapitalo rinkos tarpininkų problema – lėšų
saugumo užtikrinimas. Veikiantys buhalterinės apskaitos standartai nenumato
galimybės atskirti kliento lėšų nuo įmonės lėšų. Užbalansinės sąskaitos ir
apskaita nėra išvystytos, kad galėtų efektyviai atskirti kliento ir įmonės
lėšas. Tačiau ši problema yra žinoma, todėl tikėtina, kad bus nustatyti
būdai apsaugoti klientų lėšas. Tačiau tai – tik dalis problemos sprendimo.
Komercinių bankų sistema taip pat yra rizikos šaltinis, kadangi dauguma
atsiskaitymų vyksta negrynais pinigais, per banką. Net ir apsaugojus
klientų lėšas kapitalo rinkos tarpininkuose, visos lėšos patiria bankinę
riziką – kad jos bus prarastos banke.
Todėl nepakanka apsiriboti klientų lėšų atskyrimu tik kapitalo rinkos
tarpininkų įmonėse, būtina įteisinti rezervuotų sąskaitų galimybę
komerciniuose bankuose. Tai leistų tradicinius ir Lietuvoje įsigalėjusius
valstybinės priežiūros mechanizmus sektoriaus saugumui užtikrinti pakeisti
kur kas efektyvesnėmis – rinkos teikiamomis – ri.zikos valdymo priemonėmis. 2.4. MMokestinės pensijų reformos prielaidos
Pasirengimas pensijų reformai mokesčių aspektu turi būti įvertintas
dvejopai. Viena – ar egzistuoja kaupimo pensijų fonduose pačių pensijų
fondų apmokestinimo koncepcija, ir kita – ar mokesčių našta (perskirstymas)
palieka pakankamai lėšų žmogaus kišenėje, kad jam dar liktų pensijų
įmokoms. Į pirmąjį kklausimą galima atsakyti labiau teigiamai, kadangi visi
sprendimų priėmėjai pritaria, kad privačiai pensijai apsidraudusio asmens
pajamų mokestis turi būti atidedamas tam laikui, kai jis gaus išmokas iš
pensijų fondo. Tai reiškia, kad įmokos į pensijų fondą turi būti
neapmokestinamos pajamų mokesčiais. Kol kas diskutuojama, kokia
neapmokestinamųjų pajamų riba turėtų būti nustatyta. Siekiant mokesčių
atidėjimo principą įgyvendinti nuosekliai, nuo pajamų mokesčio turi būti
atleidžiamos visos asmens įmokos į pensijų fondą – neribojant nei sumos,
nei į kieno sąskaitą mokamos įmokos. Jei norima išvengti dvigubo
apmokestinimo ir mokestį atidėti, tokią nuostatą tiesiog būtina įtvirtinti.
Be to, visos įmokos į pensijų fondą turi būti atleidžiamos nuo socialinio
draudimo įmokų. Dėl šios nuostatos vieningos nuomonės nėra.
1998 metais mokesčių našta Lietuvoje siekė 35 procentus. Tai reiškia,
kad vidutiniškai trečdalis pajamų yra paimama iš žmonių perskirstymui. Apie
30 pprocentų šio perskirstymo sudaro socialinio draudimo įmokos. Tikimybė,
kad žmogus turės pakankamai lėšų sukaupti pensijai ir užsitikrinti
pilnavertę senatvę, jei mokesčių našta nemažės, yra maža. Lietuvoje vykdoma
biudžeto reforma yra tinkamas būdas ir metas įtvirtinti nuoseklią mokesčių
naštos mažinimo kryptį. Deja, vykdoma biudžeto reforma apsiriboja biudžeto
sudarymo formos pakeitimu – nuo funkcijų finansavimo pereinama prie
programinio biudžeto formavimo. Realių prielaidų mokesčių naštai sumažinti
vykdoma biudžeto reforma nesudaro. Tačiau visuomenėje bręsta suvokimas
mintis ir ieškoma būdų, kaip apriboti valstybės išlaidas ir sustabdyti jų
augimą. Yra siūlymų įstatyme įtvirtinti maksimalias biudžeto išlaidas,
lyginant jas su BVP arba absoliučia suma. Tokiam žingsniui šiandieninė
valdžia dar nesiryžta. 2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos
Lietuvos ekonomika, vertinant bendrąjį vidaus produktą, pradėjo augti
nuo 1995 metų. 1995 metais augimas buvo 3.3, 1996 – 4.7 procentai, 1997
metais BVP padidėjo 5.6 procentais, 1998 metais BVP padidėjo 5,7 procentai,
o 1999 metais dėl Rusijos krizės poveikio sumažėjo.
Griežta pinigų politika sąlygojo, kad infliacija Lietuvoje nuolat
mažėjo: 1995 metais ji dar buvo 37.5 procentai, 1996 – 13.1, 1997 – 8.4, o
1998 – tik 2,4.
Pensijų reformai vykti ir pensijų fondams sėkmingai veikti būtina
prielaida – patikimi pinigai. Šalies pinigų politika turi būti pastovi ir
prognozuojama. Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos Lietuvoje veikia valiutų
tarybos sistema, nustačiusi fiksuotą lito ir dolerio kursą bei
šimtaprocentinius užsienio valiutos ir aukso rezervus apyvartoje
cirkuliuojantiems litams padengti. Valiutų tarybos principų įgyvendinimas
sąlygojo infliacijos mažėjimą, palūkanų litais ir valiuta normos
suvienodėjimą bei mažėjimą, pinigų politikos pastovumą ir patikimumą.
1997 metais Lietuvos bankas patvirtino Lietuvos banko pinigų politikos
programą 1997 – 2000 metams, numatančią atsieti litą nuo dolerio. Programą
numatyta įgyvendinti trimis etapais. Pirmajame etape, kuris baigėsi 1998
metų pradžioje buvo pradėtos diegti atviros rinkos operacijos – buvo
organizuojami repo sandoriai, terminuotų indėlių aukcionai, pradėtos teikti
lombardo ir vienos nakties paskolos. Šių instrumentų pagalba Lietuvos
bankas stengiasi įtakoti palūkanų normas, suteikti bankų laisvų lėšų
panaudojimo galimybę aarba teikti likvidumo paskolas komerciniams bankams.
Antrajame etape numatoma pakeisti Valiutų tarybos principus įtvirtinantį
Lito patikimumo įstatymą, išplečiant į apyvartą išleistų litų padengimo
galimybes dar ir vertybiniais popieriais, rediskontuotais vekseliais,
paskolomis ir pan., šalia viso to mažinant padengimo procentą – nustatant
jį tokį, kokio reikia „pinigų stabilumui palaikyti“. Trečiajame etape
numatoma litą susieti su Euro arba krepšeliu.
Akivaizdu, kad vykdant pensijų sistemos reformą ir pereinant prie
privataus pensinio draudimo, 2-3 metų pinigų politikos ir pinigų stabilumo
perspektyva yra nepakankama. Nepakanka „statyti“ ant bendros valiutos
įvedimo kortos, kadangi Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą klausimas yra
daugiau negu neapibrėžtas. Jei pinigų stabilumas nebus garantuotas
įstatymais valstybiniu lygiu, besisteigiantiems pensijų fondams teks
patiems saugotis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Jiems tai gali būti gana
sudėtinga, jei įstatymai nustatytų griežtus investicijų portfelio
diversifikavimo reikalavimus, neleidžiančius draustis nuo valiutos
pasikeitimo rizikos. Tikėtina, kad atsiradus poreikiui apsisaugoti nuo
valiutos kurso pasikeitimo rizikos, atsirastų išvestinių vertybinių
popierių, skirtų šiam tikslui, pasiūla. Šiuo metu egzistuoja šešėlinė
prekybos valiuta ateities sandorių rinka. 2.6. Politinės pensijų reformos prielaidos
Dauguma politinių jėgų, įskaitant TSLK, LCS, LLS pasisako už pensijų
fondų įdiegimą. Pensijų fondų sistemos įdiegimo klausimas yra ir
Vyriausybės programoje bei konkrečių priemonių plane. Pensijų fondų
įdiegimui pritaria ir stambiausios darbdavių lobistinės grupės.
Profsąjungos laikosi pasyviai.
Prognozuojant situaciją galima teigti, kad norint net ir pamažu
atsisakyti valstybinio socialinio draudimo Sodros, pasipriešinimas gali
kilti iš dabartinių pensininkų ir pagyvenusių žmonių. Tikėtina, kad jų
nuomonės būtų labai paisoma, nes tai yra aktyviausių rinkėjų sluoksnis.
Realus įsivaizdavimas, kaip turės atrodyti pensijų fondai, skiriasi.
Dar labiau nuomonės išsiskiria kalbant apie tai, ar pensijų fondų sistema
turi būti papildoma prie valstybinio socialinio draudimo, ar pamažu turi
pradėti jį išstumti. Optimistiškiau nuteikia tik tas faktas, kad bent
nesijaučia rimto spaudimo didinti Sodros išmokas įmokų kėlimo sąskaita.
Situacija yra tokia, kad nei vienoje iš minėtų grupių, įskaitant ir
Vyriausybę, dar nėra suformuluota nuoseklesnė pozicija dėl pensijų fondo ir
būsimos pensijų sistemos. Aiškesnę nuomonę, ypač dėl valstybinio draudimo
mažinimo ar atsisakymo, galbūt vengiama suformuluoti vien dėl didelės
rinkėjų dalies ypatingo jautrumo šiai problematikai.
Lietuvos valdžiai pensijų fondų sistemos sukūrimo atžvilgiu didelę
įtaką daro Pasaulio Bankas, kuris nuolat teikia rekomendacijas šioje
srityje bei planuoja susieti paskolų suteikimo klausimą su pensijų fondų
įstatymu, konkrečiais jo principais bei pensijų fondų veiklos aplinka.
Valstybės tarnautojai ir įvairios institucijos labai nedideliu mastu
yra įtraukti į problematikos nagrinėjimą, todėl daugelis jų nuomonės arba
neturi, arba turi labai abstrakčią nuomonę. Išskirtinos grupės – VPK, kuri
pasisako už kaupiamuosius skaidriais principais grindžiamus pensijų fondus,
bei Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, kuri taip pat pasisako už
kaupiamuosius pensijų fondus bei už kaupimo ir anuitetų mokėjimo atskyrimą. 2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms
pensijoms identifikavimas
Didžioji dalis vyresniojo amžiaus Lietuvos žmonių praktiškai nieko
nenutuokia apie
privačius pensijų fondus ir galimybę užsidirbti privačią
pensiją, visas viltis gauti pensiją sieja su Sodra ir, galbūt, jos
pataisymu. Daug jaunesnių žmonių yra itin skeptiškai nusiteikę valstybinio
socialinio draudimo atžvilgiu ir praktiškai nesieja savo apsirūpinimo
senatvėje su šia sistema. Tačiau apie institucijas, padedančias sukaupti
lėšas pensijai, taip pat mažai galvojama. Ryžtas imtis atsakomybės už savo
gyvenimą, įskaitant ir apsirūpinimą senatvėje, taip pat didesnis yra tik
tarp aktyvaus jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių. Ko gero, tai, jog ne
valdžia, o pats žmogus turi rūpintis savo pensija, būtų didelis
psichologinis šokas LLietuvos visuomenei.
Tai, jog poreikis pačiam pasirūpinti senatve pasinaudojant
institucija, nėra itin gajus, rodo tai, kad draudimo bendrovių siūlomą
pensijos draudimą yra nusipirkę labai nedaug (kiek???) žmonių. Kita vertus,
tokio draudimo siūlymas rodo bent potencialų poreikį ir verslo pasiruošimą
pasiūlyti paslaugas. Dalis bankų, finansų maklerių įmonių ir draudimo
bendrovių taip pat labai suinteresuoti privačiais kaupiamaisiais pensijų
fondais ir planuoja užsiimti šiuo verslu, kai tik tam bus sudaryta teisinė
ir mokestinė aplinka.
Remiantis LLRI atlikta ekspertų apklausa, neabejotinai daugiau nei 10
procentų visų piniginių pajamų namų ūkiai Lietuvoje skiria iinvesticijoms ir
taupymui, be to, prognozuojamas šios dalies augimas. Taigi, pensijų fondai
galėtų pretenduoti į dalies šių lėšų valdymą. 2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad „valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas .“. Taigi,
Konstitucija neleidžia valstybei vvisiškai pasitraukti iš pensijų sistemos,
nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žinioje
bei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos.
Šiuo metu problema yra ta, kad Lietuvos Respublikos įmonių įstatymai
yra visiškai nepritaikyti kaupiamųjų pensijų fondų veiklai. Be specifinių
tik pensijų fondams taikomų taisyklių, egzistuoja problemos, susijusios su
neaiškiais kompetencijos padalinimais tarp juridinio asmens organų,
atsakomybe už nesąžiningus juridinio asmens organų veiksmus. Be to,
Lietuvoje nėra išplėtotas patikėjimo teisės („trust“) institutas, pagal
kurį veikia dauguma Vakarų valstybių fondų. Įmonių teisė apskritai nėra
labai lanksti ir pritaikyta specifiniams santykiams. Dar mažiau lankstumo
yra taikant įmonių teisės normas teismuose. Draudimu paremtos pensijos bei
įmonių pensijos gali egzistuoti ir esminių teisinių kliūčių joms nėra. 2.9. Techninės pensijų reformos prielaidos
Techninių kliūčių įgyvendinti pensijų reforma nėra. Naivu galvoti, kad
privačios įmonės nesugebės atlikti uždavinio, kurį dabar vykdo valstybinis
fondas. Juo labiau, kad Lietuvoje finansinės patirties yra sukaupta
pakankamai: veikia komerciniai bankai, draudimo bendrovės, investicinės
bendrovės, turinčios patirties ir mechanizmus valdyti paskolų, draudimo bei
investicijų riziką. Pensijų fondai pasaulio rinkoje taip pat nėra
naujadarai, kurių veikimą dar tik reikėtų patikrinti, todėl visada galima
šią patirtį perimti tiek, kiek ji yra naudinga. 2.10. Išvados
Dabartinė pensijų sistema yra finansiškai visiškai nepatikima ir
neturinti perspektyvos. Iki šiol vykdytos pensijų reformos nepasiekė savo
iškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų.
Būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja ir
nepriklausoma nuo vvaldžios.
Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai daro šalies demografija ir su
tuo pay as you go principais paremta sistema yra nepajėgi susidoroti.
Priimtas pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek
padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne
ilgame.
Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės
šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas
senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniu
draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles
socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi
socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o yra tik
perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios
įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu, mokesčiu. Tokį suvokimą tik
patvirtina tai, kad:
– daugelis žmonių moka įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačių
pensijai finansuoti;
– įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz.,
dirbančių pensininkų atveju);
– yra apribojimai („lubos“) išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantys
daugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomas
įmokas;
– dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yra
mokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas).
Aktuariškai yra paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtų
kaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jų
reikėtų kur kas mažesnių nei yra mokamos dabar (apie 10 proc. vietoje 25).
Taigi, dalis aasmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokių
išmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu.
Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmonių
konkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yra
tiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietų
kūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jis
tampa tarsi darbdavio „įkaitu“, nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuo
darbdavio įmokų mokėjimo.
Nors vykdant reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją ir
tuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose tai
pasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nes
ji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, nors
įmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė yra stipriai
perskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikyti
pensija,“uždirbta“ mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikų
valios – pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijų
pažadus.
Dirbtinis pensijų finansavimo šaltinių atskyrimas (socialinio draudimo
ir valstybės biudžetai) ir iliuzinė išmokų priklausomybė nuo įmokų leidžia
išlaikyti ir pateisinti privilegines pensijas tam tikroms gyventojų
grupėms. Susidaro galimybės ir didelis potraukis vieniems mokesčių
mokėtojams gauti išmokas kitų sąskaita. Šios kategorijos pensijų gavėjų
skaičius vis didėja.
Nenuostabu, kad pasitikėjimo socialiniu draudimu visuomenėje nėra – pati ši
sistema skatina vengti įmokų ir plečia šešėlinę ekonomiką. Ji turi ir kitų
neigiamų pasekmių – įmokos socialiniam draudimui mažina žmonių pajamas, jie
mažiau gali iš tiesų investuoti ir taupyti patys. Tai sumažina kapitalo
pasiūlą šalyje ir tuo pačiu ekonomikos augimą.
Apskritai, kyla abejonių, ar veikianti socialinio sistema .atlieka
pensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrina
pakankamų pajamų senatvėje. Ji taip pat nesuteikia ir tam tikro saugumo,
nes įsigaliojus naujojo pensijų įstatymo reikalavimams tik pusė pensinio
amžiaus Lietuvos gyventojų turės teisę gauti valdišką pensiją. Kyla
klausimas, kam ji tokia reikalinga, jei senų žmonių aprūpinimo naštą teks
dalytis su valstybės biudžetu. Tampa aišku, kad pensijų sistemos principus
būtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą,
neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo.
Būtinosios prielaidos tokiai reformai yra pribrendusios, žinomos
problemos, kurias reikėtų išspręsti, kad naujoji sistema būtų patikima.
Visų pirma, būtina užtikrinti lėšų saugumą tiek bankuose, tiek kituose
finansiniuose tarpininkuose, vykdančiuose operacijas su pensijų fondų
lėšomis. Viena iš sudedamųjų ir nepakeičiamų reformos dalių turėtų būti
valstybės biudžeto reforma, mažinanti mokesčių naštą rinkos subjektams ir
piliečiams. Stabilūs pinigai taip pat yra sėkmingos kaupiamosios veiklos
laidas.
Tokia pensijų reforma yra ilgalaikė, vykdoma žingsnis po žingsnio,
kartu keičiant ir kitas susijusias sritis. Šiems tikslams pasiekti
reikalingas ir politinių jėgų sutarimas, užtikrinantis pagrindinių reformos
nuostatų stabilumą. 3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis
3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose
Europos Sąjungos dokumentuose nėra nusistovėjusios pensijų fondų
(toliau – PF) sąvokos. Tai kyla pirmiausia iš PF prigimties dvilypumo: PF
yra siekianti pelno organizacija, kuri kartu turi
nesiekiančios pelno
institucijos statusą. Taigi neaišku, ar PF yra įmonė ir kokios tada
taisyklės jiems turi būti taikomos. Tvirto sutarimo dėl apibrėžimo nėra,
tačiau pagal Europos Sąjungos Sutartį 58, 85, 86 straipsnius PF yra įmonės.
Apibrėžimas: Ne pelno organizacija, valdanti schemą, papildančią
pagrindinę privalomąją schemą, veikianti kaupimo principu, tačiau pagal
taisykles, nustatytas valstybinės valdžios, yra ekonominis vienetas
(įmonė).
(„A non profit organization managing a scheme to supplement a basic
compulsory scheme, operating according to capitalisation but under rules
laid down by public authorities is an economic undertaking“)
Tačiau valdiška socialinė apsauga aiškiai išskiriama ir nelaikoma
įmone: organas, valdantis privalomąją socialinę apsaugą, nėra įmonė („a
body managing a statutory social security function is not an undertaking.“)
Specialių Europos Sąjungos direktyvų dėl PF nėra. Yra tik bendras
reikalavimas dėl laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo. PF
investicijų apribojimai, atrodytų, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui,
tačiau yra išlyga (73d*): laisvas kapitalo judėjimas turi būti taikomas
nepažeidžiant MS (šalių narių) teisių imtis visų reikalingų priemonių
nacionalinių įstatymų pažeidimo prevencijai tinkamai prižiūrint finansines
institucijas.
Pagrindiniai reikalavimai PF Europos sąjungos dokumentuose:
1. IIšankstinė PF autorizacija (licencijavimas).
2. PF lėšų atskyrimas nuo sponsoriaus organizacijos.
3. PF investicijos laikantis apsukraus žmogaus („prudent
man“) taisyklių.
Maždaug nuo 1990 m. PF pradedami išskirti iš kitų finansinių
institucijų. 1991m. buvo paruošta PF direktyva, tačiau ji nebuvo priimta.
1995m. gegužės mmėn. buvo pasiūlyta Europos Tarybos direktyva, užtikrinanti
migruojančių darbininkų (realizuojančių judėjimo laisvę) papildomų pensijų
teises. Ji taip pat nepriimta. 1996m. pavasarį sudarytos „Interservises“
grupės papildomoms pensijoms nagrinėti.
Europos Sąjungos dokumentuose naudojama „pensinio aprūpinimo
institucijos“ sąvoka. Tai institucija arba fondas: kita nei įstatymiškai
nustatytos socialinės apsaugos įstaiga, įsteigta atskirai nuo bet kurios
remiančiosios organizacijos su tikslu teikti papildomas pensines išmokas
sudaranti investuojamus rezervus. 3.2. Pensijų fondų istorija
Išsivysčiusiose šalyse PF vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos
profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne
visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias
pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus – PAYG netiktų – turi
būti stabilus ir ilgalaikis gyvavimas.
Šios schemos buvo labai nevienodos – ne visi darbuotojai apimti,
skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo
kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą.
Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų
teisės.
Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos PF
tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi,
geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo
ir neturi). Todėl profesiniai PF labai išplito. Tuo pačiu imta daug daugiau
juos reguliuoti. Viena iš priežasčių – darbdaviai turėjo daug daugiau
informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti – atleisti prieš
pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba
rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos
yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti
socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.
Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams
apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau
administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik
suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės
poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų
schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų
administravimą perduoda išoriniams valdytojams.
Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali
būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat
gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Tokios sąskaitos jau veikia tik DC
principu ir jų turėtojui dažnai leidžiama pasirinkti kelias investavimo
strategijas.
Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų
OECD šalyse turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas PF, dažnai
priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė
pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje
ir Japonijoje).
Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir
privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba
prisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jau
senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar
nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo
1991m.
Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip
kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.
Jungtinėje KKaralystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš
valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė
privati pensija, nei būtų valdiška. Vėliau buvo suteikta teisė pereiti ir į
individualią schemą, ne tik darbdavio. 3.3. Tradicijos ir specifika
Pradėjus reguliuoti profesinius pensijų fondus ir siekiant riboti
riziką, kai įmonės lėšos laikomos kartu su pensijų fondo lėšomis, PF lėšos
buvo atskirtos į atskirą juridinį vienetą. Anglosaksiškoje tradicijoje tai
„Trust“. Tai pinigų kaupyklos, valdomos pasitikėjimo teise. „Trustą“ valdo
patikėtiniai – „trustees“. Kadangi profesinių schemų dauguma veikia
apibrėžtų išmokų principu, t.y. darbdaviai turi vykdyti pensijų pažadus,
tai jie ir skiria PF valdytojus – „trustees“. Šie samdo profesionalius
investicijų menedžerius. Pats PF nesiekia pelno sau kaip organizacijai, o
tik savo nariams („trustees“ dažnai net negauna atlyginimo). Taip PF
prilyginamas ne pelno organizacijai. Tuo PF skiriasi nuo draudimo įmonės,
kuri turi savo savininkus ir siekia pelno.
Dažnai Lietuvoje galvojama, kad PF turėtų būti ne pelno organizacijos.
Tačiau pagal mūsų teisinę ne pelno organizacijų sąvoką toks juridinis
statusas netinka. Ne pelno organizacija gali turėti pelno, bet negali jo
niekaip skirstyti (taip pat ir savo nariams), o tik dėti į tolesnį
organizacijos vystymą. Iš anglosaksiškos tradicijos eina ir apdairaus
žmogaus („prudent man“) taisyklė. Tai įpareigojimas veikti sumaniai,
rūpestingai ir kruopščiai. Ši taisyklė nusako būdą, kuriuo turi veikti
patikėtinis, bet nekalba apie tai, ką konkrečiai jis turi daryti arba ne
daryti – nėra nei leidimų, nei draudimų. Trustees yra įpareigoti veikti PF
narių labui ir jie baudžiami, jei nerūpestingai ar neapdairiai vykdo savo
pareigas.
„Trustai“ daugiausia kuriami uždari įmonėse, kai darbdavys sprendžia
PF valdymą, o dirbantysis neturi galimybių pasirinkti. Dabar vis dažniau
pereinama prie atvirų pensijų fondų, kuriuose draustis rinktųsi
dirbantysis. Taip žymai padidėtų pensijų fondų efektyvumas, nes dirbantieji
pereitų iš vienų PF į kitus, prastai dirbantys PF nebūtų išlaikomi. Būtų
pasirenkami geresni sprendimai. Atviri PF jau būna įvairesnių juridinių
formų – akcinės bendrovės (Danijoje, tiesa be dividendų), fondai
(„foundations“) – Šveicarijoje. Vokiečiai turi savo specifinę PF sistemą
„book reserve“, kai įsipareigojimai pensininkams atsispindi tik įmonės
balanse, bet realiai pinigai nėra atskirai kaupiami. Pensijos finansuojamos
iš eilinių įmonės įplaukų. Atidėjimai pensijoms gauna mokestines lengvatas
ir jie pasilieka įmonėje – tai labai patogus būdas finansuoti įmones.
Tačiau ne visada šios investicijos būna pačios geriausios – nors kaip tik
vokiečiai sako, kad įmonė tai geriausia žino. Tokia pensijų „book reserve“
sistema iš dalies gali būti paaiškintas Vokietijos pokarinis suklestėjimas
ir vokiečiai siūlo šį būdą ir transitinėms šalims, kurioms reikia pakelti
savo pramonę. Tačiau šalia book reserve sistemos yra ir kitų dalykų
Vokietijoje, kurie padeda šiai sistemai gyvuoti – pirmiausia pačios įmonės
valdomos visai kitaip, čia dalyvauja bankai. Lietuvoje ar kitose
postkomunistinėse šalyse tai būtų gana pavojingas būdas, nes net tos
įmonės, kurios atrodo labai pajėgios,
staiga turi finansinių sunkumų. Būtų
smarkiai rizikuojama pensijomis.Vokietijoje apie 58 proc pensijų yra
finansuojama „book reserve“. Iš esmės tai yra ta pati „pay-as-you-go“
sistema, tik įmonėje.
Garsi yra Singapūro Taupomojo fondo (Provident fund) praktika. Tai iš
esmės socialinio draudimo fondas, tačiau tvarkomas kaupiamuoju principu.
Jame visi šalies gyventojai turi sąskaitas pensijai, sveikatai, namams
statytis, užmokėti už mokslą. Draudimasis šiame fonde yra privalomas –
atskaitoma 40 proc. algos. Taupomasis fondas yra valdomas valstybinės
agentūros.
1981 m. Čilė įvykdė pensijų reformą, kuri turėjo didžiulės įtakos
visam pasauliui. Čia visa pensijų sistema buvo privatizuota – ne tik
sąskaitos privačios ir perskirstymas minimalus (tik invalidumo ir .našlių
pensijų atveju), bet ir valdoma visiškai privačiai, prižiūrint valdiškai
agentūrai.
Patys pensijų fondai tarsi susideda iš dviejų dalių – tai fondas,
kuriame kaupiami pinigai, ir jį valdanti įmonė. Šie du vienetai yra
juridiškai atskirti. Fondas tai yra „foundation“, o valdymo įmonė yra
akcinė bendrovė (Administradoras des Fondos des Pensiones). Taip atskyrus
lėšas, išsaugomas PF lėšų neliečiamumas. Per reformos metus 3 AFP žlugo,
bet nežlugo nei vienas PF. Jų valdytos lėšos buvo perskirstytos kitiems PF
ir kkitoms AFP. Viena valdymo įmonė gali turėti tik vieną PF – dėl sistemos
paprastumo ir lengvumo kontroliuoti. Taip pat ir vienas apdraustasis vieną
sąskaitą. Čia sistema konkurencinė – galima laisvai pereiti iš vieno fondo
į kitą kas pusę metų. Valdymo įmonės gyvena iš kkomisinių mokesčių. Tai ir
privalumas, ir trūkumas. Darbdavių fondų nėra, visi fondai atviri, juos
pasirenka apdraustasis, darbdaviui įmokos neprivalomos. Visi komisiniai
turi būti vienodi visiems klientams, tačiau tai užkerta kelią grupiniams
kontraktams ir nuolaidoms. Anuitetai įsigyjami tik draudimo rinkoje – PF jų
nemoka, tik kaupia. Kitos Lotynų Amerikos šalys – Argentina, Peru,
Bolivija, Kolumbija, Meksika – taip pat eina Čilės keliu. 3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse
Kartu su visos ekonomikos reformavimu, keičiamos ir socialinės
apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susiduria su ypač dideliais
sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims
ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau
komplikuojamas perėjimo sunkumais – mokesčių vengimu, įmonių bankrotais,
nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europos
šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų
valstybinės pensijų sistemos bbaigia sugriūti.
Pionierės čia yra Vengrija ir Čekija, pradėjusios reformas nuo 1994 m.
Jos pasirinko visiškai skirtingus modelius. Čekijos PF yra akcinės
bendrovės, Vengrijos – savitarpio pagalbos fondai.
Šiuo metu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi – ir išmokų gavėjai, ir
įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori
didesnių pensijų, įmokų mokėtojai – mažesnių įmokų, politikai norėtų
pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams
vykdyti – taigi, žadėti aukštesnes pensijas darosi vis labiau rizikinga.
Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši
norų ggrandinė yra visiškai suprantama – t.y., natūralu norėti daugiau gauti
bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai
skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas
už darbo atlikimo sėkmę.
Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių
motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui
spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės:
pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos
darbdaviui ir pan.
Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks
visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti
taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti
dalinimą – t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai
kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo
pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.
Nors pasiūlymai reformuoti pensijų sistemą Lietuvoje ne naujiena, bent
jau Laisvosios rinkos institutas tai siūlo jau nuo 1993 metų, iki šiol
nebuvo politinės valio tai pripažinti oficialiai. Todėl buvo palankios
prielaidos susiformuoti atitinkamai žmonių nuomonei. Daugelis tiki (ir
liūdniausia, kad tarp jų yra ir politikų), kad Sodros reikalai
„susitvarkys“ – reikia tik pakelti tarifą ir sulaukti ekonomikos pakilimo.
Tačiau karti tikrovė yra ta, kad savaime socialinio draudimo reikalai tik
blogės. Dėl pagrindinių dviejų priežasčių: politinės rizikos, kad išmokos
bus didinamos, neatsižvelgiant į įplaukas ir dėl visuomenės senėjimo.
Taigi, esamą sistemą keisti reikia, bet juo vėliau ppradėsime, juo didesnius
nuostolius patirsime.
2000 m. balandžio 6 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl pensinio
aprūpinimo reformos, beveik po savaitės Vyriausybė pritarė pensijų sistemos
reformos koncepcijai, numatančiai privalomojo kaupiamojo draudimo pensijų,
valdomų privačių pensijų fondų, sistemos įvedimą, nedidinant pensijų
draudimui skiriamo tarifo. T.y., dalį socialinio draudimo tarifo pervedant
kaupimui pensijų fonduose. Seimo rezoliucijoje teigiama, kad pensijų
reforma turi būti pradėta 2002 m. sausį. Iki to laiko turi būti parengti
visi reformai reikalingi teisės aktai bei atlikti kiti parengiamieji
darbai. Svarbu pažymėti, kad rezoliucijoje įtvirtinta nuostata pensijų
reformai finansuoti skirti dalį privatizavimo lėšų. Neramina tik tai, kad
ta dalis nenurodyta, todėl yra tikimybė, kad ta dalis gali būti labai maža. 3.5. Šiek tiek apie reformos turinį
Vyriausybės patvirtinta Pensijų reformos koncepcija, kurią parengė
Pensijų reformos grupė, numato tripakopę pensijų sistemą:
I pakopa – einamųjų įmokų-išmokų pensijos (t.y., dabartinis
valstybinis socialinis draudimas),
II pakopa – privalomasis kaupimas privačiuose pensijų
fonduose ir
III pakopa – savanoriškas kaupimas arba draudimas.
Privalomojo kaupimo privačiuose pensijų fonduose įvedimas būtų labai
naudingas. Privati pensijų sistema, paremta lėšų investavimu, užtikrintų
didesnes išmokas, esant toms pačioms ar net mažesnėms įmokoms. Padidėtų
žmonių motyvacija kaupti senatvei. Kaupimu paremta pensijų sistema yra
labai reikalinga ir šalies kapitalo rinkai. Jos sukūrimas sudarytų
prielaidas atsirasti naujoms finansinėms paslaugoms, stiprėti privatiems
kapitalo rinkos dalyviams, didėti taupymo bei investicijų galimybėms.
Tiesa, kalbant iš principo, geriausia būtų, kad kaupimas pensijai
nebūtų privalomas. Juk kiekvienas suaugęs žmogus suvokia, kad jis pasens,
ir kad senatve reikia pasirūpinti iš anksto. Yra įvairių taupymo senatvei
būdų, ne tik kaupiamieji pensijų fondai: galima gyventi iš santaupų,
draustis, tikėtis, kad senatvėje būsi darbingas ir gyvensi iš darbo pajamų
ir pan. Šia prasme visai nereikėtų versti žmonių investuoti būtent į
pensijų fondus.
Tačiau mes nesame tuščioje vietoje. Šiandien šalia žmogaus ir jo
darbdavio, nuo kurių dažniausiai priklauso sprendimas pensijos „uždirbimo“
būdo, yra Sodra ir 34 proc. privaloma socialinio draudimo įmoka. Tai keičia
klausimą apie privalomą kaupimą iš esmės. Šiandien turint privalomą
perskirstymą, kaupimas, nors ir privalomas, būtų daug geriau. Gal būt tai
yra vienintelis realus būdas susiaurinti dabartinį valstybinį socialinį
draudimą ir bent jaunesniems darbo rinkos dalyviams suteikti viltį, kad
padidinto tarifo ar naujų žiaurių akcijų grėsmė netrukdys jiems dirbti
taip, kaip šiandien tai trukdo dabartiniams darbdaviams bei darbuotojams.
Todėl autorius palaiko privalomojo kaupimo įvedimą, atskiriant dalį
dabartinės socialinio draudimo įmokos tarifo, ir pasisako, už tai, kad ta
kaupimui skiriama dalis būtų kuo didesnė, o reforma apimtų kuo platesnius
gyventojų sluoksnius ir būtų pradėta kuo greičiau.
Pagrindinė šios reformos kliūtis – atsirandantis papildomas trūkumas
lėšų dabartinėje Sodros sistemoje. Amžinas klausimas, iš kur gauti pinigų.
Kadangi klausimas apie pinigų buvimą ar nebuvimą neturi prasmės, o
prasminga kalbėti tik apie preferencijas, tai neišvengiamai reikia
revizuoti
kitas valstybės išlaidas. Taigi reformos nulemtas deficitas
turėtų būti dengiamas valstybei atsisakant dalies šiuo metu vykdomų
funkcijų, siaurinant Sodros įsipareigojimus bei tikslingai nukreipiant šiam
tikslui privatizavimo lėšas.
Privačių Kaupiamųjų fondų atsiradimas būtų pirmas žingsnis įvedant
rinkos santykius socialinio aprūpinimo srityje. Kas leistų ateityje tikėtis
padidėjusio šio sektoriaus efektyvumo ir didesnio žmonių socialinio
saugumo.
Kadangi koncepcijoje pirmąja pakopa lieka dabartinė sistema, tai lieka
ir visos dabartinės jos ydos: didelis perskirstymas, neefektyvumas,
nepilnas, nors ir prievartinis darbo jėgos padengimas, finansinis
negyvybingumas. Koncepcijoje minimos kai kurios šias problemas
sumažinsiančios priemonės – tai pensinio amžiaus didinimas, pensijų
ribojimas dirbantiems pensininkams, privileginių pensijų naikinimas. Šias
priemones įgyvendinti būtina, tačiau tikėtinas didelis atskirų gyventojų
grupių bei tam tikros pakraipos politinių jėgų pasipriešinimas. Taigi, jų
įgyvendinimas labai priklausys nuo būsimos porinkiminės Vyriausybės bei
valdančiųjų politinių partijų supratimo ir valios.
Kadangi dabartinis socialinis draudima.s su laiku apims mažesnius
gyventojų sluoksnius, atsiras vis daugiau žmonių, kurie neturės teisės į
jokią valstybės paramą senatvėje. Šiai problemai spręsti Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija siūlo įvesti Nacionalinę pensiją, kuri
garantuotų nors ir minimalų, bet visų gaunamą pragyvenimo minimumą
senatvėje. Ji faktiškai ppakeistų dabartinės socialinio draudimo pensijos
bazinę pensiją bet būtų teikiama iš bendrųjų mokesčių. Iš pirmo žvilgsnio
nacionalinė pensija atrodo paprastas, skaidrus ir pigiai administruojamas
mechanizmas kovojant su skurdu. Tačiau kažko čia akivaizdžiai trūksta.
O trūksta čia rinkos. Pagal tokią sistemą, kiekvienas žmogus,
nepriklausomai nuo tto, kaip uždirbo ir kaip leido pinigus visą gyvenimą,
gaus minimalią garantuotą pensiją. Gali būti, kad žmogus ir taip turi
pajamų ir turto, todėl neaišku kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti,
vien dėl to, kad jis yra bendrapilietis sulaukęs garbaus amžiaus. Gali
būti, kad žmogus visą gyvenimą nedirbo, o gyveno iš pašalpų arba dirbo
šešėlinėje ekonomikoje ir nemokėjo mokesčių, todėl vėl neaišku, kodėl
mokesčių mokėtojai turėtų jį remti. Reikalo esmės nekeičia tai, kad tokia
nacionalinė pensija būtų minimalaus dydžio. Nes tikrai bus žmonių, kuriems
ji bus vienintelis pragyvenimo šaltinis, taigi, ji turės būti pakankama
pragyvenimui ir visuomet egzistuos spaudimas ją didinti. Nesant turto bei
pajamų kriterijaus, norint šiek tiek pakelti skurdžiausių pensininkų
pajamas, neišvengiamai jas didinti teks visiems.
Taigi, nacionalinė pensija, teikiama visiems gyventojams, sulaukusiems
pensinio amžiaus, yra nors ir patraukli savo ppaprastumu, tačiau per brangi
priemonė, kuri nesudaro prielaidų formuotis žmonių atsakomybei už savo
ateitį. Tai ypač aktualu šiandien Lietuvoje, kur požiūris, kad kažkas (o
tas kažkas yra visi kiti, išskyrus mane patį) turi pasirūpinti mano
senatve, gydimu, vaikų mokymu bei auklėjimu ir dar daugybe kitų asmeninės
gerovės atributų. Skurdo sumažinimui reikėtų taikyti socialinės šalpos
priemones. Ir nepaisant brangesnio administravimo (kaip jį atpiginti,
galėtų būti atskiros diskusijos tema), turėtų būti kiekvieno,
pretenduojančio į valstybės paramą, turto bei pajamų patikrinimas. Valstybė
tuomet turėtų „paskutinio gelbėtojo“, o ne nuolatinio globėjo vaidmenį, o
mokesčių mmokėtojų pinigai būtų nukreipiami tikslingai – tik tiems žmonėms,
kuriems jie gyvybiškai reikalingi.
Tačiau reali priemonė prieš skurdą yra ne minimali pensija, ir net ne
valstybės parama. Vienintelė reali priemonė prieš skurdą yra ekonominis
augimas. Šia prasme socialinė politika ir ekonominė politika yra viena.
Kalbėdami apie ekonominio augimo veiksnius, grįžkime prie šio pranešimo
pradžios, prie to ilgo sąrašo sričių, kuriose dar nėra rinkos. Visose jose
žmogaus padėtis yra tarsi plaukimas šalia valties, kuomet pats jos irkluoti
negali – gali tik šaukti ant irkluotojų, spardyti į bortą arba ištiesus
ranką prašyti valtyje sėdinčiųjų pagalbos. Todėl kiekvienas įlipęs į laivą
ir gavęs į rankas irklą, mažina velkamųjų sąrašą ir didina savo bei kitų
gerovę. 4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos
4.1. Įstatymo paskirtis
Pensijų fondų kūrimosi Lietuvoje pagrindus apibrėžia Lietuvos
Respublikos Pensijų fondų įstatymas, priimtas 1999 metų birželio 3 d.
Šis įstatymas sudaro teisinį pagrindą sukurti asmenų papildomo
savanoriško pensinio apsirūpinimo (papildomo savanoriško socialinio
draudimo) sistemą ir padidinti šioje pensijų sistemoje dalyvaujančių asmenų
pajamų lygį senatvėje.
Įstatymas nustato pensijų programų sudarymo ir jų įgyvendinimo tvarką,
pensijų fondų steigimo, leidimų pensijų fondų veiklai išdavimo ir
panaikinimo sąlygas bei tvarką, šių fondų veiklos, reorganizavimo ir
likvidavimo ypatumus, taip pat pagrindinius papildomo pensinio aprūpinimo
valstybinio reguliavimo principus. 4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai
Pensijų fondas yra ribotos turtinės atsakomybės ūkio subjektas,
besiverčiantis ppensijų fondo veikla, už savo prievoles atsakantis tik
nuosavu turtu. Pensijų fondas neatsako už valstybės prievoles, o valstybė
neatsako už šio fondo prievoles, išskyrus atvejus, kai valstybė pati
prisiima tokius įsipareigojimus.
Pensijų fondo veikla – finansinė-ūkinė veikla, kuria siekiama sukaupti
senatvei papildomas gyventojų pajamas, pensijų sutarčių pagrindu renkant
pinigines lėšas į pensijų fonde pensijų programų dalyviams atidarytas
pensijų sąskaitas ir investuojant ar reinvestuojant šias lėšas į
diversifikuotą investicijų portfelį bei šiame įstatyme ir pensijų
programoje nustatytomis sąlygomis jos dalyviams mokant pensijų išmokas.
Pensijų fondams taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, jei
Pensijų fondų įstatymas nenustato kitaip.
Pensijų fondas steigiamas tik uždaruoju būdu.
Pensijų fondas negali būti steigiamas ribotam laikui.
Be Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų reikalavimų įstatams, pensijų
fondo įstatuose turi būti nurodyta:
1) dalyvavimo pensijų programose, pensijų programų dalyvių išstojimo
bei perėjimo į kitas programas tvarka;
2) dalyvavimo pensijų programose sustabdymo tvarka;
3) pensijų fondo lėšų atsargos, rezervai bei jų formavimo ir
panaudojimo tvarka;
4) pensijų programų turto administravimo išlaidų padengimo tvarka;
5) pensijų programų tvirtinimo, pakeitimo ir nutraukimo tvarka;
6) auditoriaus rinkimo ir vidaus kontrolės tarnybų sudarymo tvarka;
7) pensijų programų vykdymo ataskaitų pensijų programų dalyviams, jų
darbdaviams ir tretiesiems asmenims, mokantiems įmokas pensijų programos
dalyvių naudai ir pasirašiusiems pensijų sutartis, pateikimo tvarka;
8) pensijų fondo pranešimų pateikimo pensijų programų dalyviams, jų
darbdaviams bei tretiesiems asmenims, pasirašiusiems pensijų sutartis,
tvarka;
9) investicinių pajamų, gautų iš pensijų programų turto,
priskaičiavimo ir paskirstymo pagal pensijų programas tvarka.
Be Vertybinių popierių komisijos išduoto leidimo verstis pensijų fondo
veikla draudžiama. Leidimas pensijų fondo veiklai gali būti išduotas naujai
įsteigtam pensijų fondui ar jau veikiančiai bendrovei, kurios visuotinis
akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą verstis pensijų fondo veikla.
Leidimui verstis pensijų fondo veikla gauti bendrovė pateikia Vertybinių
popierių komisijai paraišką.
Pensijų fondams nustatomi šie veiklos riziką ribojantys normatyvai:
1) kapitalo pakankamumo;
2) likvidumo;
3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta.
Normatyvų dydžius, apskaičiavimo metodiką ir informacijos apie
normatyvų vykdymą pateikimo periodiškumą nustato Vertybinių popierių
komisija.
Pensijų fondas negali užsiimti jokia kita veikla, išskyrus tą, kuri
susijusi su pensijų fondo veikla. Pensijų fondui draudžiama:
1) suteikti paskolas, garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį dėl jo
prievolių įvykdymo;
2) imti paskolas, išskyrus trumpalaikes (iki 1 metų) likvidumui
palaikyti, kurių dydis negali viršyti 10 procentų pensijų fondo nuosavo
kapitalo dydžio;
3) įkeisti turimus vertybinius popierius ar kitą turtą, išskyrus šios
dalies 2 punkte numatytą išimtį, kai trumpalaikės paskolos grąžinimas
užtikrinamas pensijų fondui priklausančių vertybinių popierių ar kito turto
įkeitimu;
4) įsigyti ir turėti vertybinių popierių ar kito turto, dėl kurių būtų
pažeisti diversifikuotam investicijų portfeliui keliami reikalavimai,
išskyrus naujai steigiamą pensijų fondą, kuris 6 mėnesius nuo leidimo
pensijų fondo veiklai gavimo dienos gali nesilaikyti diversifikavimo
reikalavimų;
5)
dalyvauti organizacijose, kurių narių turtinė atsakomybė už
organizacijos prievoles yra neribota;
6) .būti įmonių steigėju;
7) leisti obligacijas;
8) prisiimti įsipareigojimus, nesusijusius su pensijų fondo veikla;
9) įsigyti brangiųjų metalų ar brangiųjų metalų sertifikatų
(liudijimų).
Pensijų fondas pensijų programų turtą, taip pat nuosavą turtą gali
valdyti pats (jei pensijų fondas vykdo nustatytus reikalavimus) arba
perduoti valdyti valdymo įmonei, kuri:
1) turi Vertybinių popierių komisijos išduotą atitinkamą leidimą. Šių
leidimų išdavimo bei panaikinimo tvarką ir sąlygas nustato Vertybinių
popierių komisija;
2) vykdo Vertybinių popierių komisijos nustatytus reikalavimus
minimaliam nuosavam kapitalui ir (ar) įstatiniam kapitalui.
Pensijų fondų valdymo įmonėms taikomos Investicinių bendrovių įstatymo
nuostatos, jei šis įstatymas nenumato kitaip. Valdymo įmonė privalo teikti
Vertybinių popierių komisijai periodines finansines ataskaitas, jos
kapitalo bei veiklos pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas
taisykles ataskaitas.
Pensijų fondai turi teisę jungtis į asociacijas įstatymų nustatyta
tvarka. 4.3. Pensijų programos ir jų dalyviai
Savo veiklą pensijų fondai grindžia pensijų programomis. Pensijų
programa – teisinių ir organizacinių priemonių visuma, apibrėžianti pensijų
įmokų ir išmokų mokėjimo sąlygas bei terminus, pensijų programos turto
investavimo strategiją bei kitas ppensijų įmokų mokėtojų, pensijų programos
dalyvių ir pensijų fondo teises bei pareigas. Pensijų programą (programas)
tvirtina ir ją (jas) keičia pensijų fondo valdyba (stebėtojų taryba, jei
valdyba nesudaroma) įstatuose nustatyta tvarka, ją (jas) suderina su
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir registruoja Vertybinių popierių
komisijoje ppastarosios nustatyta tvarka.
Pensijos sutartis yra sutartis tarp pensijų fondo ir įmokų mokėtojo
(mokėtojų), pagal kurią pirmasis prisiima įsipareigojimus pensijų programų
dalyviams pagal atitinkamą pensijų programą, o įmokų mokėtojas įsipareigoja
mokėti pensijos įmokas. Prieš sudarant pensijų sutartį, visi asmenys, kurių
naudai sutartis sudaroma, turi būti supažindinti su pensijų programa,
kurios dalyviais jie taps įsigaliojus pensijos sutarčiai. Pensijų programa
yra pensijos sutarties dalis.
Pensijos sutartį su pensijų fondu sudaro įmokų mokėtojas (pensijų
programos dalyvis, jo darbdavys arba kitas asmuo pensijų programos dalyvio
naudai). Pensijos sutartis, sudaryta darbdavio ar kito asmens pensijų
programos dalyvio naudai, gali būti individuali, sudaryta tarp pensijų
fondo ir įmokų mokėtojo vieno programos dalyvio naudai, ir grupinė,
sudaryta įmokų mokėtojo daugiau negu vieno programos dalyvio naudai.
Darbdavys turi teisę sudaryti pensijos sutartį savo darbuotojų naudai.
Grupinė pensijos sutartis gali būti kolektyvinės ssutarties priedu.
Tuo atveju, kai įsipareigojimą mokėti pensijos įmokas prisiima
darbdavys, darbuotojas turi teisę nurodyti pensijų fondą, su kuriuo
darbdavys turi sudaryti pensijos sutartį jo naudai, jei kolektyvinė
sutartis nenumato kitaip. Pensijos sutartis turi numatyti galimybę bet
kuriuo metu nutraukti pensijos sutartį pensijų programos dalyvio valia.
Kitus pensijų sutarčių reikalavimus nustato Vertybinių popierių komisija,
suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pensijos sutarties
sąlygos, prieštaraujančios Vertybinių popierių komisijos bei Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos nustatytiems reikalavimams, negalioja.
Pensijų fondas neturi teisės vienašališkai nutraukti pensijos
sutarties be pensijų programos dalyvio sutikimo, išskyrus šiame įstatyme
numatytus atvejus.
Pensijų fondas tvarko įmokų mokėtojų, sudariusių pensijų sutartis,
dalyvių, kurių naudai tokios sutartys sudarytos, bei dalyvių, gaunančių
išmokas, registrus. Registro vedimo tvarką nustato Vertybinių popierių
komisija.
Pasirašius pensijos sutartį, pensijų fondas kiekvienam pensijų
programos dalyviui atidaro asmeninę pensijos sąskaitą.
Pensijų programos dalyviu tampama sudarius pensijos sutartį su pensijų
fondu šio įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų programos dalyvis – asmuo, su
kuriuo arba kurio naudai yra sudaryta pensijos sutartis ir kurio vardu
pensijų fonde yra atidaryta asmeninė pensijos sąskaita.
Pensijų programos dalyvis turi teisę:
1) gauti išmokas kaip nustatyta šiame įstatyme, pensijų fondo
įstatuose, pensijų programoje ir pensijos sutartyje;
2) gauti dalį (priskaičiuojant į pensijos sąskaitą) pensijų programos
turto investicijų pajamų, gautų pagal atitinkamą pensijų programą,
proporcingai pensijos sąskaitoje turimų lėšų sumai;
3) gauti informaciją apie pensijų fondo veiklą, jo finansinę-ūkinę
būklę ir turtą bei finansinius įsipareigojimus, taip pat apie savo pensijos
sąskaitoje esančias lėšas ir į ją priskaičiuotas investicijų pajamas;
4) raštu įspėjęs pensijų fondą, pakeisti pensijos įmokų dydį, tvarką
ir periodiškumą, laikinai nutraukti įmokų mokėjimą;.
5) testamentu palikti pensijos sąskaitoje laikomas lėšas;
6) kitas įstatymų, pensijų programos bei pensijos sutarties nustatytas
teises.
Pensijų programos dalyvis privalo:
1) laikytis pensijų programos ir pensijos sutarties nuostatų;
2) neskleisti iš pensijų fondo gautos konfidencialios informacijos.
Pensijų programos dalyvis, nesilaikantis savo pareigų, pensijų fondo
įstatuose nustatyta tvarka gali būti pašalintas iš pensijų programos.
Dalyvavimas pensijų programoje pasibaigia, kai pensijų fondas įvykdo
savo įsipareigojimus pensijų programos dalyviui, kai šis išstoja iš pensijų
programos, pereina į kitą pensijų programą arba miršta, taip pat kai
nutraukiama pensijų programa.
Pensijų programos dalyvio naudai sudarytos pensijos sutarties
nutraukimas, nepereinant į kitą pensijų programą, ar pensijų programos
dalyvio pašalinimas iš pensijų programos yra laikomi pensijų programos
dalyvio išstojimu iš pensijų programos.
Išstodamas iš pensijų programos, pensijų programos dalyvis turi gauti
asmeninėje pensijos sąskaitoje priskaičiuotas lėšas, atskaičius iš jų į
pensijos sąskaitą įskaitytas paskutinių 3 metų investicijų pajamas arba 5
procentus nuo išimamos sumos, iš šių sankcijų taikant didesnę. Už šias
sankcijas pensijų fondo gautos lėšos priskiriamos pensijų programos turtui.
Kai pensijų programos dalyvis išstoja iš šios programos, pensijų
fondas privalo atsiskaityti su juo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo
pensijų programos dalyvio raštiško prašymo išstoti iš programos gavimo ar
sprendimo pašalinti pensijų programos dalyvį priėmimo dienos, pagal iki tos
dienos jo sąskaitoje sukauptą sumą.
Pensijų fondui, pensijų fondo akcininkams, pensijos įmokų mokėtojui
yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai riboti pensijų programos dalyvio
teisę išstoti iš pensijų programos, taip pat atskaityti didesnę nei šiame
įstatyme nustatytą dalį jo naudai sukaupto pensijų turto. 4.4. Pensijų fondo finansai
Pensijų fondo nuosavo kapitalo sudėtį nustato Akcinių bendrovių
įstatymas. Nei pensijų fondo nuosavas kapitalas, nei įstatinis kapitalas
negali būti mažesni kaip 4 mln. litų.
Pensijų fondas įstatymo nustatyta tvarka privalo sudaryti garantijų
rezervą.
Nuosavas kapitalas turi būti investuotas į diversifikuotą investicijų
portfelį. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų portfelis,
kuris atitinka šiuos reikalavimus:
1) investuota ne daugiau kaip 5 procentai turto į vieno emitento
vertybinius popierius ar vieną turtinį objektą, išskyrus šios dalies 5 ir 6
punktuose numatytus atvejus;
2) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balsą
suteikiančių akcijų;
3) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balso
nesuteikiančių akcijų;
4) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento kredito
vertybinių popierių, išskyrus šios dalies 5 punkte numatytus atvejus;
5) investuota ne daugiau kaip 30 procentų turto į vienos emisijos
valstybės (savivaldybės) išleistus ar garantuotus vertybinius popierius ir
investicijų portfelį sudaro ne mažiau kaip šešių skirtingų valstybės
(savivaldybės) išleistų ar garantuotų vertybinių popierių emisijų
vertybiniai popieriai;
6) investuota ne daugiau kaip 10 procentų turto į vieno emitento
išleistus vertybinius popierius ir bendra tokių investicijų suma sudaro ne
daugiau kaip 40 procentų bendros turto vertės.
Pensijų fondas negali turėti kitokio skolinto kapitalo, išskyrus
trumpalaikes paskolas likvidumui palaikyti.
Pensijų fondo garantijų rezervas formuojamas iš pensijų programų turto
investicijų pajamų padarius atskaitymus pensijų programų dalyviams pagal
pensijų programose prisiimtus įsipareigojimus. Šio rezervo minimalų dydį ir
formavimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija.
Garantijų rezervas gali būti
naudojamas tik dengti pensijų programose
prisiimtus įsipareigojimus pensijų programų dalyviams. 4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas
Kiekvienos pensijų programos lėšos investuojamos ar reinvestuojamos į
diversifikuotą investicijų portfelį. Šį portfelį sudaro vertybiniai
popieriai, nekilnojamasis turtas bei komercinių bankų indėliai, bankų
išleisti depozitų sertifikatai.
Vertybiniai popieriai, į kuriuos gali būti investuojama, yra:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės (vietos savivaldos institucijos)
išleisti ar garantuoti vertybiniai popieriai;
2) vertybiniai popieriai, įtraukti į Lietuvos Respublikos veikiančių
vertybinių popierių biržų oficialųjį prekybos sąrašą;
3) naujai išleidžiami vertybiniai popieriai, jeigu jų emisijos
sąlygose yra numatytas emitento įsipareigojimas pateikti prašymą dėl
įtraukimo į oficialųjį prekybos sąrašą ir yra garantijos, kad išleidžiami
vertybiniai popieriai bus įrašyti į šį sąrašą per vienerius metus nuo
išleidimo;
4) Vertybinių popierių komisijos likvidžiais pripažinti vertybiniai
popieriai.
Vertybinių popierių komisija gali nustatyti apribojimus pensijų turto
investicijoms į komercinių bankų depozitus bei investicijoms į šio
straipsnio 2 dalyje nurodytus vertybinius popierius.
Pensijų lėšas draudžiama investuoti į:
1) pensijų fondų išleistus vertybinius popierius;
2) valdymo įmonės, su kuria pensijų fondas yra sudaręs turto valdymo
sutartį, išleistus vertybinius popierius;
3) įmonių aar kitų organizacijų, susijusių su valdymo įmone, išleistus
vertybinius popierius;
4) išvestinius finansinius instrumentus, išskyrus, kai yra naudojami
Vertybinių popierių komisijos pripažinti išvestiniai finansiniai
instrumentai tik rizikai valdyti.
Bendra investicijų į vertybinius popierius, išleistus su pensijų fondu
(jį kontroliuojančiais asmenimis) susijusių asmenų, suma negali viršyti 25
procentų pensijų programos turto vertės. Pensijų programos dalyvių lėšos
turi būti investuojamas pagal pensijų programoje ir sutartyje tarp pensijų
fondo ir valdymo įmonės numatytą investavimo strategiją.
Į nekilnojamąjį turtą gali būti investuota ne daugiau kaip 20 procentų
pensijų programos lėšų. Pensijų fondui draudžiama naudoti išvestinius
finansinius instrumentus spekuliaciniais tikslais ar naudoti Vertybinių
popierių komisijos nepripažintus išvestinius finansinius instrumentus.
Pensijų fondas turi teisę naudoti išvestinius finansinius instrumentus tik
tuo atveju, jeigu jo įstatuose ir pensijų programoje yra nurodyta, kokiais
išvestiniais instrumentais ir kokiais tikslais ketina naudotis pensijų
fondas. Kiekvienas išvestinis finansinis instrumentas turi būti pagrįstas
konkrečiu investiciniu sandoriu (investicine pozicija). Toks sandoris ir jo
rizikos valdymui naudojamas išvestinis finansinis instrumentas turi būti
nurodytas pensijų fondo ataskaitose.
Pensijų fondas pensijų programos turtą sudarančias pinigines lėšas ir
vertybinius popierius privalo saugoti pasirinktame depozitoriume. 4.6. Pensijų pprogramų dalyvių interesų apsauga
Pensijų fondas, valdymo įmonė ir depozitoriumas privalo veikti dėl
pensijų programų dalyvių interesų, savo veiklą organizuoti pagal
galiojančius įstatymus, pensijų fondo įstatus ir kitus teisės aktus bei
užtikrinti, kad jų veikla nepažeistų pensijų fondo akcininkų bei pensijų
programos dalyvių turtinių teisių bei interesų. Pensijų fondas, valdymo
įmonė bei depozitoriumas negali sudaryti jokio sandorio, kuris pažeistų
pensijų fondo akcininkų ir jo pensijų programų dalyvių teises bei teisėtus
interesus. 5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys
5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema
Išanalizavus dabartinę Lietuvos socialinio aprūpinimo sistemą,
susipažinus ssu Europos šalyse taikoma praktika, galima apibrėžti tolesnes
pensijų sistemos tobulinimo kryptis.
Autoriaus nuomone, būtina neatidėliojant iš esmės pradėti pensijų
sistemos reformą, nes kuo labiau ji bus atidėliojama, tuo vėliau bus galima
išvengti šiuo metu socialinio aprūpinimo sistemą kamuojančių problemų.
Autoriaus siūloma pensijų sistema turėtų būti sudaryta iš dviejų
pakopų:
privalomojo privataus kaupimo ir
savanoriškojo privataus kaupimo.
Pirmoji pakopa – tai privačių kaupiamųjų pensijų fondų išmokos
senatvėje, priklausančios nuo kiekvieno asmens mokėtų įmokų dydžio, stažo
bei kitų sąlygų.
Antroji pakopa – pensijų fondų ar draudimo bendrovių išmokos pagal
draudimus, kuriais žmogus yra savanoriškai apsidraudęs ar darbdavio
apdraustas.
Žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių nebūtų apsidraudę
privalomuoju draudimu arba jų išmokos būtų labai mažos, turėtų teisę, kaip
ir kiti gyventojai, pateikę savo turto ir pajamų deklaraciją, kreiptis
pašalpos.
Žinoma, prie tokios pensijų sistemos būtų einama palaipsniui, t.y.
būtinas pereinamasis laikotarpis. Šio laikotarpio ilgis priklausytų nuo
politinio apsisprendimo, tačiau jis neturėtų būti vilkinamas. Pereinamuoju
laikotarpiu būtų vykdomi Sodros įsipareigojimai mokėti socialinio draudimo
išmokas tiems žmonėms, kurie teisę į pensiją įgijo iki pensijų reformos
pradžios.
Tokiu būdu dabartinė einamųjų įmokų bei išmokų sistema būtų
siaurinama palaipsniui, tuo pačiu šalia plėtojant privačius kaupiamuosius
pensijų fondus. Tam yra tikslinga visus Lietuvos gyventojus suskirstyti į
atskiras grupes pagal jų gimimo datą ir nustatyti kiekvienos grupės
dalyvavimo senojoje ir naujojoje sistemoje laipsnį.
Hipotetinis gyventojų dalyvavimo abiejose sistemose pavyzdys galėtų
būti toks:
[pic]
1. pav. Dalyvavimo pensinio aprūpinimo sistemose schema pensijų
reformos metu
čia: KPF – kaupiamieji pensijų fondai
Žinoma, tam, kad pensijų reforma vyktų sklandžiai bei tam, kad
atsirastų ir stabiliai veiktų privatūs kaupiamieji pensijų fondai,
reikalinga palanki įstatyminė bazė. Šiuo metu galiojantis Pensijų fondų
įstatymas, kurį aptarėme 4. skyriuje, numato pernelyg daug apribojimų ir
suvaržymų, dėl ko iki šiol neįsisteigė nei vienas privatus pensijų fondas
Lietuvoje. Didžiausi įstatyme numatyti apribojimai yra finansiniai
normatyvai:
kapitalo pakankamumo,
likvidumo,
atviros maksimalios pozicijos užsienio valiuta.
Pirmieji du riboja pensijų fondų plėtrą, trečiasis – investicijas
užsienyje. Kadangi Lietuvoje investavimo galimybės bei patikimumas yra daug
menkesni nei užsienyje, būtų labai neracionalu taikyti tokį apribojimą.
Įstatyme taip pat numatyta, kad pensijų fondas kiekvienos programos
dalyviams turi užtikrinti apibrėžto dydžio pajamingumą, kurio dydį nustato
pats fondas. Šis reikalavimas padidina veiklos riziką bei sumažina galima
investicijų pelningumą.
Pensijų fondams derėtų taikyti tik vienintelį finansinį normatyvą –
investicijų diversifikavimą, o investicijų principas turėtų būti maksimalus
lėšų saugumas.
Pereinamasis pensijų sistemos laikotarpis gali būti pakankamai ilgas,
todėl negalima nuošalyje palikti ir dabartinės socialinio draudimo
sistemos. Derėtų:
mažinti jos administravimo išlaidas,
atsisakyti tų draudimo rūšių, kurias gali vykdyti
draudimo bendrovės,
sumažinti įmokų bei išmokų diferenciaciją ir pan. 5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės
Visas siūlomas socialinės apsaugos reformos priemones būtina išskirti
į dvi grupes pagal reformos eeigą:
Pirmas etapas: Dabartinės socialinės apsaugos sistemos susiaurinimas
ir supaprastinimas:
Nustatyti žemas viršutines ribas socialinio draudimo
įmokomis apmokestinamam darbo užmokesčiui ir taip sumažinti
neatitikimą tarp įmokų ir išmokų.
Kadangi Sodros įmokų ir išmokų santykis nėra paremtas
draudiminiu principu, įvesti pensijų „lubas“, kurios apribotų
santykinai dideles pensijas (pvz., vidutinė pensija + 50 proc.).
Sujungti socialinio draudimo įmokų ir mokesčių
administravimą.
Panaikinti visas privilegijuotas pensijas, mokamas iš
valstybės biudžeto.
Panaikinti galimybę vienam asmeniui gauti kelias pensijas.
Sumažinti darbo stažo reikalavimą įgyjant teisę į
socialinio draudimo pensiją.
Panaikinti privalomą draudimą nuo nedarbo, ligos,
nelaimingų atsitikimų, invalidumo, motinystės bei našlystės.
2 etapas: Privalomojo kaupimo atsiradimas:
Suskirstyti visus gyventojus į grupes pagal gimimo metus ir
įvesti skirtingą dalyvavimo laipsnį senojoje ir naujoje
socialinio draudimo sistemose.
Modifikuoti šiandieninio socialinio draudimo pensijų
formulę taip, kad joje atsispindėtų šiam fondui sumokėtų įmokų
proporcija.
Privalomąjį kaupiamąjį draudimą taikyti tik senatvės
pensijoms.
Privalomąjį kaupiamąjį draudimą senatvei taikyti
privačiuose pensijų fonduose.
Palaipsniui pereiti prie viso socialinio aprūpinimo
finansavimo iš kaupiamųjų fondų bei bendraisiais mokesčiais. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Taigi galima padaryti tokias išvadas ir pateikti tokius pasiūlymus:
Šiuo metu Lietuvoje egzistuojantis pensijų sistemos modelis, paremtas
einamosiomis įplaukomis ir išmokomis, nėra adekvatus šiandieninei
situacijai, kadangi įplaukos į socialinio draudimo fondo biudžetą auga kur
kas lėčiau nei išmokos. Tokiu
būdu susidarė ženklus socialinio draudimo
fondo biudžeto deficitas, keliantis grėsmę visai socialinio draudimo
sistemai.
Vienas realiausių pensijų sistemos reformavimo būdų yra laipsniškas
perėjimas prie privalomuoju kaupimu pagrįstos pensijų sistemos modelio.
Pradiniame pensijų sistemos reformos etape būtina ženkliai
susiaurinti bei supaprastinti dabartinę socialinės apsaugos sistemą, t.y.
sumažinti neatitikimą tarp įmokų bei išmokų, nustatant viršutines ribas
socialinio draudimo įmokomis apmokestinamam darbo užmokesčiui, įvesti
pensijų „lubas“, sujungti socialinio draudimo ir mokesčių administravimą,
panaikinti privilegijuotas pensijas, taip pat galimybę vienam asmeniui
gauti kelias pensijas, sumažinti minimalų darbo stažą pensijai gauti,
panaikinti privalomąjį draudimą nnuo nedarbo, ligos, nelaimingų atsitikimų,
invalidumo, motinystės bei našlystės, sumažinti finansinius apribojimus,
keliamus pensijų fondų veiklai.
Antrajame pensijų sistemos reformos etape būtina suskirstyti visus
gyventojus į grupes pagal gimimo metus ir įvesti skirtingą dalyvavimo
laipsnį senojoje ir naujoje socialinio draudimo sistemose, modifikuoti
šiandieninio socialinio draudimo pensijų formulę, privalomąjį kaupiamąjį
draudimą taikyti tik senatvės pensijoms ir tik privačiuose pensijų
fonduose. INFORMACIJOS ŠALTINIAI
1. Averting the old age crisis. World Bank Policy Research Report, 1994.
2. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. K.:
Technologija, 1998.
3. Broer D. P., LLassila J. Pension policies and public debt in Dynamic
CGE Models, 1997.
4. Butler E. Beyond Pensions Plus / Developing the Fortune Account, 1997.
5. Butler E. The Great Escape / Financing the Transition to Funded
Pensions, 1997.
6. Golinowska SS., Kurowski P. Rational Pension Supervision, 2000.
7. Insurance and pension funds: Community measures adopted or proposed /
Commiss. of the Europ. Communities. – Luxembourg: Office for Offic.
publ. of the Europ. Comunities, 1993.
8. Knyga 2000 – 2004 Seimo nariams ir rinkėjams.. – V.: UAB Biznio mašinų
kompanija, 2000.
9. Poškutė V. Pensijų sistemos ir jų reformavimas, 2000.
10. Private Pension Systems and Policy Issues, 2000.
11. Rebuilding Pensions – Reccomendations for the European Code of Best
Practice for Second Pillar Pension Funds. Simpson D. Regulating
pensions, 1996.
12. Пенсионная реформа в России: причины, содержание, перспективы / под
общей редакцией М.Э. Дмитриева и Д.Я. Травина. – Санкт-Петербург:
Норма, 1998.
13. www.sodra.lt – Valstybinio socialinio draudimo fondas.
14. www.lrinka.lt – LLietuvos laisvosios rinkos institutas.
15. www.ekm.lt – LR Ekonomikos ministerija.
16. www.socmin.lt – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.