Lietuvos pensijų sistemos tobulinimas

  LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMOS TOBULINIMAS

Įvadas 2

1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 3

1.1. Pensijų sistemos formavimasis 3

1.2. Socialinio draudimo pensijos 5

1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos 6

1.4. Ankstyvosios pensijos 6

1.5. Teisė gauti pensiją 7

1.6. Nauja pensijų formulė 8

1.7. Pensinis amžius 8

1.8. Privilegijuotos pensijos 9

1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą 10

2. Pensijų sistemos reformos prielaidos 11

2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai 11

2.2. Mokesčių vengimo pasekmės 12

2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos 13

2.4. Mokestinės pensijų reformos prielaidos 14

2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos 15

2.6. Politinės pensijų reformos prielaidos 16

2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms

pensijoms identifikavimas 17

2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos 18

2.9. Techninės pensijų reformos prielaidos 18

2.10. Išvados 18

3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis 20

3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose 20

3.2. Pensijų fondų istorija 21

3.3. Tradicijos ir specifika 22

3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse 24

3.5. Šiek tiek apie reformos turinį 25

4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos 28

4.1. Įstatymo paskirtis 28

4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai 28

4.3. Pensijų programos ir jų ddalyviai 30

4.4. Pensijų fondo finansai 33

4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas 33

4.6. Pensijų programų dalyvių interesų apsauga 35

5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys 35

5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema 35

5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės 37

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 39

INFORMACIJOS ŠŠALTINIAI 40Įvadas

 

Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995

m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą

būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus

įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,

suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti

suvokiama ne kaip „atpildas“ už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės

pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos

nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti

individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl

artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau

šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų

keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o

valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa.

 Šio darbo tikslas – išanalizuoti dabartinę Lietuvos ppensijų sistemą,

identifikuoti esmines jos problemas bei pasiūlyti pensijų sistemos

tobulinimo kryptis.

Darbe keliami tokie uždaviniai:

1) išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą;

2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas;

3) apžvelgti pasaulinę pensijų fondų praktiką ir patirtį;

4) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas;

5) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis.

Darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados ir pasiūlymai,

informacijos šaltinių sąrašas.

1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 1.1. Pensijų sistemos formavimasis

Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip

pramoninės revoliucijos padarinys. Bene žymiausias jo pradininkas buvo

Bismarkas. Bismarko modelis pasklido po pasaulį. Ir šiandien jo pagrindu

formuojamos daugelio šalių socialinio draudimo sistemos.

 Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo

įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros

draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias

susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaip

savitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogaus

dabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomis

realizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje.

 Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio

aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į

atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai

buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio

aprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugos

ministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo

valdyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinį

draudimą.

 Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per

penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti

Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė

informacinė duomenų bazė.

 Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių

dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo

principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems,

kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir

užsidirbti. Socialinio draudimo garantijos teikiamos iš lėšų, kurios

surenkamos iš šiuo metu dirbančių žmonių. Teisę gauti valstybinio

socialinio draudimo išmokas įgyja tik tie žmonės, kurie tam tikrą

įstatymuose numatytą laikotarpį dirbo ir mokėjo valstybinio socialinio

draudimo įmokas. Jų nemokėję gali tikėtis valstybės, bet ne socialinio

draudimo paramos. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema

(sutrumpintai ji vadinama „Sodra“) universali ir apima beveik visus krašto

gyventojus.

 Lietuvos Respublikoje privalomai draudžiami žmonės, dirbantys pagal

darbo sutartis, taip pat narystės pagrindais renkamose institucijose,

ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose

ir gaunantys atlyginimą už darbą, taip pat individualių (personalinių)

įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys,

ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai.

Už samdomąjį darbą dirbančius žmonės valstybė imasi didesnės

atsakomybės. Jie draudžiami šioms valstybinio socialinio draudimo rūšims:

pensijų draudimu (draudžiama senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių

pensijoms), ligos ir motinystės draudimu (draudžiama ligos, motinystės

(tėvystės), laidojimo pašalpoms), sveikatos draudimu (draudžiama gydymo ir

profilaktikos išlaidų kompensacijoms), draudimu nuo nedarbo (draudžiama

bedarbio pašalpoms), draudimu nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje

(draudžiama pašalpoms nuo suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų

atvejais.

 Individualių įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai

dirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimų nariai privalomai

draudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijai ir laidojimo pašalpai.

 Savarankiškai dirbantiems asmenims taip pat sudarytos sąlygos gauti

kitas socialinio draudimo garantijas. Priimti įstatymai leidžia jiems

savanori.škai draustis tam tikroms socialinio draudimo garantijoms. Norintys

gauti abi pensijos dalis – pagrindinę (bazinę) ir papildomą, gali draustis

savanoriškai ir bbe privalomosios pusės bazinės pensijos dydžio įmokos dar

mokėti kas mėnesį po 12 proc. nuo pačių deklaruoto uždarbio, bet ne

mažesnio už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (ji šiuo metu 430

Lt).

 Nuo 1997 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Valstybinio savanoriškojo

socialinio draudimo ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms taisyklės.

Nedraudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu žmonės šioms

draudimo rūšims gali draustis savanoriškai ir užsitikrinti didesnes

socialines garantijas susirgus ar gimus kūdikiui.

 Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje vykdo Valstybinio socialinio

draudimo fondas. Tai viena iš didžiausių ir svarbiausių institucijų,

vykdančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos formuojamą socialinę

politiką. Fondas turi savarankišką biudžetą, į kurį renkamos privalomos

valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokų tarifą nustato Seimas ir

Vyriausybė. (Nuo 1991 m. įmokų tarifas – 31 proc., dabar 34 proc.). Iš

surinktų lėšų apdraustiems šalies gyventojams mokamos pensijos, pašalpos,

kompensacijos.

 Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondui vadovauja Valstybinio

socialinio draudimo fondo taryba. Ji sudaryta trišaliu principu iš 15 narių

– po 5 Vyriausybės, profsąjungų bei darbdavių atstovus. Tarybos pirmininkas

– Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Taryba numato einamuosius ir

perspektyvinius valstybinio socialinio draudimo uždavinius, teikia

Vyriausybei siūlymus dėl draudimo įmokų tarifų, aprobuoja fondo biudžeto

projektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti Vyriausybei, tvirtina

darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo išlaidų normatyvus,

taip pat darbo apmokėjimo schemas, organizuoja fondo valdybos veiklos

patikrinimus, taip pat nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialinio

draudimo

klausimus. Ji skiria ir tvirtina Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos direktorių. Tarybos sprendimai priimami paprasta balsų

dauguma.

 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba vykdo fondo biudžetą,

prižiūri, kaip įgyvendinami Valstybinį socialinį draudimą reguliuojantys

įstatymai bei teisiniai aktai. Joje veikia 10 skyrių, kurie atsako už

valstybinio socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą visoje Lietuvos

Respublikos teritorijoje, dalyvauja rengiant valstybinio socialinio

draudimo įstatymų bei kitų norminių aktų projektus, rengia metodinius

nurodymus, instrukcijas, išaiškinimus ir kitus dokumentus, teikia metodinę

ir praktinę pagalbą teritoriniams skyriams, nagrinėja draudėjų ir

apdraustųjų prašymus, skundus, laiškus, analizuoja ir apibendrina sukauptą

darbo ppatirtį, teikia siūlymus valdybos vadovybei kaip gerinti valstybinio

socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą ir kt. Valdyboje dirba apie 130

specialistų.

Socialinio draudimo funkcijas atlieka 53 miestuose ir rajonuose

veikiantys teritoriniai „Sodros“ skyriai. Jie rūpinasi valstybinio

socialinio draudimo įmokų surinkimu, registruoja ir kontroliuoja draudėjus,

atsako už teisingai ir laiku išmokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas.

 Valstybinio socialinio draudimo sistemos šiandien neįmanoma

įsivaizduoti be automatizuotos informacinės sistemos. Visose pagrindinėse

„Sodros“ darbo srityse – skiriant ir mokant pensijas, pašalpas,

kompensacijas, surenkant įmokas, perduodant informaciją teritoriniams

skyriams, naudojama kompiuterinė įranga. Ji vis labiau integruojama

tarpusavyje. Tai ppadeda kontroliuoti įmokas bei išmokas, gerinti žmonių

aptarnavimą.

 . 1.2. Socialinio draudimo pensijos

 

Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę

dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3

proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 pproc.

 Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo

užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustato

Vyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį moka

darbuotojas, nustato Seimas.

 Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal

darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami

tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai

draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra

1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų,

kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustis

valstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagal

autorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.

  1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos

 

1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio

palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui.

 Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir

našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – I

ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas,

pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tol

buvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos

metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios

pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3

kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks

pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų

įstatymu nnorėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp

sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis

valstybiniu socialiniu draudimu.

 1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė,

sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinis

amžius.

  1.4. Ankstyvosios pensijos

 

Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų

pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia

dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų

skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui

sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo

stažo ir tik prieš pat pensinį amžių.

 Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo

spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų

biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai,

priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformos

tuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savo

profesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai,

žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nes

nėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinės

apsaugos sistemos.

 Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmė

reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarė

mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija

vidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimą

pensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus,

kuriais ji buvo konstruojama.

  1.5. TTeisė gauti pensiją

 

Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis

grindžiamo (earning-related) pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra

mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo

pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra

sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie

dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tik

priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją.

Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik

1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomas

stažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos.

 Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos

turi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų

15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus

iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią

susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad

norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus.

Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m.

draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams,

turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (juk

dirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingai

mokėtoms įmokoms).

 Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į

pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio

amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar

persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai

mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl

prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie

2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų.

Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinės

paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas

ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek

pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų),

tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis

kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus

skirta vos pusei šalies gyventojų.

  1.6. Nauja pensijų formulė

 

Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija

susideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė

pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma

Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų.

Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusį

asmens uždarbį.

Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklauso

nuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijų

formulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaro

pagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau nei

šalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18

proc., tuo tarpu

kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48

proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunama

pensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimo

įmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35

proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996

m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičius

dėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo.

Naujasis pensijų modelis gali būti tik moksliškai patrauklus, ne

sukuria labai brangią ir nelanksčią sistemą. Skirtingi pensijų sistemos

tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas

senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine

perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną.

Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma

pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie

tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje,

pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad

seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada

finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija.

Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka

daugiau ssocialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma

ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.

  1.7. Pensinis amžius

 

Kitas svarbus pensijų reformos sprendimas buvo atidėti pensinį amžių.

Taip tikimasi bent kiek sušvelninti blogėjančios demografijos poveikį

socialinio draudimo biudžetui. Lietuva yra paveldėjusi ankstyvą pensinį

amžių, buvusį įprastą visai Tarybų Sąjungai – 55 m. moterims, 60 m. vyrams.

Todėl nuo 1995 m. imta laipsniškai didinti pensinį amžių. Tačiau ir šis

sprendimas nebuvo įgyvendintas nuosekliai – pensinis amžius bus didinamas

ne iki 65 m. abiem lytims, bet tik iki 62.5 m. vyrams ir 60 m. moterims,

vėliau Seimas spręs, ką toliau daryti. Pensinio amžiaus atidėjimas šiek

tiek gelbsti pensijų draudimo sistemą, tačiau blogina nedarbo draudimo

situaciją, nes didėja priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas ir tuo pačiu

bedarbio išmokos, mokamos iš to paties fondo. Pagal Pasaulio banko

prognozes, kurios buvo patvirtintos ir kitų autorių, šis žingsnis pagelbės

socialinio draudimo biudžetui tik iki 2010 m. (t.y. tol, kol bus didinamas

pensinis amžius), vėliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis vėl ims

blogėti.

  1.8. Privilegijuotos pensijos

 

Nors vykdant reformą deklaruota, kad bus atstatytas socialinis

teisingumas ir visos pensijos priklausys tik nuo mokėtų įmokų, tam tikros

privileginės pensijų sistemos vis dėlto išliko.

 Tai visų pirma visų jėgos struktūrų pensijos (prokuratūra, policija,

kariuomenė), ir mokslininkų pensijos, kurios buvo įvestos 1992 m. kaip

stipraus jų lobizmo pasekmė ir buvo laikomos tam tikra kompensacija už

labai mažus mokslinių darbuotojų atlyginimus. Yra dar ir valstybinės

pensijos, skiriamos nusipelniusiems kraštui žmonėms bei nukentėjusiems

ginant tėvynę. Visos šios pensijos mokamos šalia socialinio draudimo

pensijos.

 Jų buvimas grindžiamas tuo, kad valstybinės pensijos yra

finansuojamos ne iš socialinio draudimo biudžeto, bet iš valstybės

biudžeto. Tačiau ši argumentacija yra aiškiai nepakankama pateisinti, kodėl

valdžia nuosekliai nesilaiko savo deklaruojamų socialinio teisingumo

principų. Juk į abu biudžetus moka tie patys šalies piliečiai, tačiau kai

kuriems iš jų taikomas skirtingas traktavimas. Šių pensijų dydis buvo

siejamas su valstybinio socialinio draudimo bazine pensija. Tai šiek tiek

varžė ir socialinio draudimo, ir valstybinių pensijų indeksavimą. Todėl nuo

1998 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų dydžiui nustatyti įvesta

valstybinių pensijų bazė, kuri iš pradžių prilyginta socialinio draudimo

bazinei pensijai. Valstybinės pareigūnų, mokslininkų ir socialinės pensijos

liko apskaičiuojamos senąją tvarka.

 Nors socialinio draudimo ir valstybinių pensijų dydžiai buvo atsieti

siekiant pastarąsias indeksuoti lėčiau, toks sprendimas gali turėti ir

kitokių, dabar nenuspėjamų pasekmių. Nukentėjusių asmenų pensijų gavėjai

turi labai stiprią įtaką valdžioje, todėl visiškai įmanoma, kad šios

pensijos ims ne mažėti, bet, atvirkščiai, didėti, kuomet jų nebevaržys

susiejimas su socialinio draudimo pensijomis. Kad šios privilegijos turi

tendenciją plėstis rodo nuo 1995 m. du kartus išaugęs jų gavėjų skaičius,

nes prie turinčių teisę į tokias pensijas priskiriama vis naujos

kategorijos žmonių.

Už socialinio draudimo biudžeto yra dar ir socialinės pensijos, taip

pat mokamos iš valstybės biudžeto. Įvedus griežtą pensijos priklausomybę

nuo mokėtų įmokų, niekada nedirbę arba labai mažai dirbę žmonės neteko

teisės į bet kokią pensiją, nors ją garantuoja Lietuvos Konstitucija.

Socialinės (arba šalpos) pensijos tik iš dalies užpildo tą spragą. Jos

skiriamos ne visiems, neturintiems darbo stažo, bet tik tiems, kurių

nedarbo priežastys yra pripažįstamos svarbiomis – motinoms, išauginusioms

daug vaikų, slaugiusioms vaikus – invalidus arba patiems invalidams nuo

vaikystės. Visi kiti pensinio amžiaus gyventojai turi teisę kreiptis

socialinės pašalpos, kuri skiriama patikrinus jų pajamas, bet ne pensijos.

  1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą

 

Lietuvos pensinio draudimo problemos yra labai panašios kaip ir kitų

Rytų ir Centrinės Europos šalių. Išlaidos pensijoms vis didėja ir dabar

sudaro jau virš 9 proc. BVP. Socialinio draudimo išlaidos nuolatos augo

greičiau nei pajamos – nuo 1991 m. išlaidos padidėjo 77.8 karto, tuo tarpu

pajamos tik 61.6. Prie šio disbalanso žymiai prisidėjo ir 1995 m.

įgyvendintas naujas pensijų įstatymas. Pensijų pakeitimo norma (replacement

rate) nuo 1992 m. vis mažėjo: tuomet buvo 50 proc., o dabar jis nesiekia 40

proc.

 Socialinis draudimas finansuojamas iš atskiro fondo, tačiau

kaupiamųjų rezervų jame visiškai nėra. Iki 1995 m. fondo biudžetas buvo

nežymiai perteklinis, dabar jis tapo deficitinis, nors pensijos yra labai

mažos, neužtenkamos pragyventi (vidutinė pensija yra apie 75 JAV dol.).

Kartais vėluojama išmokėti pensijas, deficitui dengti imamos trumpalaikės

paskolos iš bankų. Nors „Sodros“ garantu yra valstybės biudžetas ir jis

turi dengti fondo biudžeto trūkumus, taip dar nei sykio neįvyko.

 Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995

m. reforma rodo, kad reikia keisti iir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą

būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus

įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,

suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti

suvokiama ne kaip „atpildas“ už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės

pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos

nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti

individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl

artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau

šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų

keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o

valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa. 2. Pensijų sistemos reformos prielaidos

Reformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Perėjimui prie

privačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiek

kapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, dabartinė socialinės

apsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Savo

ruožtu, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuos ir žymiai pakeis ir pačią

ekonominę bei visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuos. 2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai

Kaip kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvena

visuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja – mažėja

dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensinio amžiaus žmonių pradėjo

daugėti jau nuo 1973 m. Tuomet jie sudarė 17,7 proc. visų gyventojų, dabar

– virš 20 proc. 1985 m. tūkstančiui darbingo amžiaus žmonių teko 315

pensinio amžiaus žmonių,

1989 m. – jau 333, o 1995 m. – 357 pensinio

amžiaus žmonės, 1996 m. – 415. Pensijų gavėjų skaičius, nepaisant 1995 m.

įvykdytos pensijų reformos, nuolat didėja – 1993 m. jie sudarė 39,2 proc.

darbingo amžiaus žmonių, 1994 m. – 39,7 proc., 1995 m. – 40,4 proc., 1996

m. – 41,5 proc. Ypač didėja invalidumo, nukentėjusių asmenų pensijų gavėjų

skaičius.

Gimstamumas Lietuvoje ėmė mažėti nuo 1990 m. ir 1994 m. jis pasiekė

mažiausią skaičių per visą šalies istoriją, o natūralus gyventojų prieaugis

tapo neigiamas (daugiau žmonių mirė nei gimė). Labai padidėjo darbingo

amžiaus žmonių (ypač 30 – 35m. vyrų) mirtingumas – ir dėl ligų, ir dėl

traumų. Tuo tarpu pensinio amžiaus žmonių tikėtina gyvenimo trukmė beveik

nepasikeitė – asmuo sulaukęs 60 m. vidutiniškai dar gyvena apie 21 m., ir

tai yra gana ilgas laiko tarpas, kai jam reikia mokėti pensiją.

Tokia demografinė situacija pay as you go paremtą pensijų sistemą

padaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškai

neturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpu

kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtų

išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno

apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo pateis mokėtomis

įmokomis. 2.2. Mokesčių vengimo pasekmės

Labai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjų

socialiniu draudimu skaičių. Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių

santykis mažėja – 11991 m. jis buvo 83 proc., 1992 m. – 74 proc., 1993 m. –

65 proc., 1994 m. – 61 proc., tik 1995 m. šiek tiek išaugo – 63 proc., 1996

m. – 64 proc. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems,

kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius: apdraustųjų skaičius,

tenkantis vienam pensininkui 1991 m. buvo 2,1, 1992 m. – 1,91, 1993 m. –

1,66, 1994 m. – 1,54 ir 1996 m. tik – 1,51. Jei 1976 m. 3 dirbantieji

išlaikė 1 pensininką, tai dabar jau 2 pensininkus, ir šis skaičius vis

didėja. Nuo 1991 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo nuo 1764.3 tūkst. iki

1352.2 (1996), t.y. daugiau nei 400 tūkst.

Kai kurie iš jų neteko darbo. Tačiau bedarbių, užsiregistravusių darbo

biržoje, yra tik šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. Likusioji dalis perėjo

dirbti į šešėlinę ekonomiką, taigi, nemoka ne tik socialinio draudimo, bet

ir jokių kitų mokesčių, arba pagal įstatymą nėra draudžiami. Mažiau nei

pusė individualių įmonių savininkų draudžiasi (40 tūkst. iš 90 tūkst). Apie

180 tūkst. yra 2-3 ha žemės savininkai ir pagal įstatymą yra nedraudžiami.

Yra apie 50 tūkst. užsiregistravusių ūkininkų, bet tik 1 tūkst. iš jų

draudžiasi. Nors pateikti duomenys netikslūs, tačiau matyti, kad tik labai

nedidelė 400 tūkst. dingusiųjų iš apskaitos dalis gali grįžti į socialinį

draudimą. Todėl prognozuoti apdraustųjų skaičiaus didėjimą yra nerealu.

Kita vertus, jo mažėjimas šiek tiek stabilizuojasi. Be to, reikia

pripažinti, kad Lietuvoje užimtumo lygis (t.y. dirbančiųjų dalis darbingo

amžiaus gyventojų skaičiuje) yra kur kas didesnis nei Vakarų Europos

šalyse. Todėl sunku tikėtis, kad jis dar didės nekeičiant verslo sąlygų.

Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui,

tai pagrindiniai „Sodros“ įmokų mokėtojai yra įmonės. Pablogėjo tiek

valstybinių pramonės įmonių, tiek įmonių, išlaikomų iš valstybės biudžeto,

įmokų mokėjimas. Privačios įmonės, kurių yra vis daugiau, taip pat vengia

mokėti socialinio draudimo mokesčius, nors tai lemia ir kitos priežastys.

Anksčiau daugiausia socialinio draudimo įmokų buvo surenkama iš

didelių valstybinių įmonių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo prarastos

didžiulės rinkos buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurioms dirbo šios įmonės.

Daug tokių įmonių yra dar neprivatizuotos. Dauguma jų yra nemokios, ant

bankroto ribos, jų darbininkai yra priverstinėse atostogose arba gauna

minimalius atlyginimus. Įvairios socialinės garantijos, įtvirtintos darbo

įstatymuose, varžo tokių įmonių bankrotą ar išpardavimą. Šių įmonių

socialinio draudimo įmokos yra arba labai mažos arba tik priskaičiuojamos,

bet realiai nesumokamos.

Beveik visos biudžetinės įmonės kenčia nuo nepakankamo valstybės

finansavimo. Jos taip pat dažnai neišgali sumokėti socialinio draudimo

įmokų. Visų įmonių įsiskolinimai socialiniam draudimui per 1996m. išaugo

dar 18 proc.

Lietuvoje vyko spartus privatizavimo procesas – dabar apie 66 proc.

visų įmonių yra privačios. Dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labai

padidina darbo jėgos kaštus. Kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstos

slėpti ttikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbti

nesudarant darbo sutarčių – taip įmokos į socialinio draudimo fondą

dirbtinai sumažinamos. Dirbančiųjų pagal darbo sutartis mažėja, o tik jie

privalo mokėti įmokas socialiniam draudimui. 1991m. jų buvo 94,9 proc. visų

apdraustųjų, o 1996 m. – 92 proc. Norint išvengti socialinio draudimo įmokų

įmonėse sudaromos kitos, ne darbo sutartys (pvz. pavedimo, kurias

reguliuoja Civilinis kodeksas), nors darbas ir yra nuolatinio pobūdžio.

Darbuotojai taip pat yra linkę gauti didesnius atlyginimus iš karto nei

dides.nę socialinę apsaugą.

1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su

įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naują

sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo

mažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai

kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai. 2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos

Vertybinių popierių rinkos išvystymas yra lemiamas veiksnys, pereinant

prie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijų

fondų veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokų

vertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas,

platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformos

atributai.

Vertybinių popierių rinkos pamatai buvo padėti 1992 metais, kuomet

buvo priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys teisės aktai bei

įsteigtos vertybinių popierių rinkos institucijos – vertybinių popierių

birža, vertybinių popierių komisija ir depozitoriumas. Lietuvoje veikia

prancūziškasis vertybinių popierių rinkos modelis, kuomet akcijos yra

dematerializuotos, apskaitomos įrašais centriniame depozitoriume, kuris

atlieka saugojimo ir kliringo funkciją.

Vertybinių popierių birža sparčiai auga. Pirmojoje sesijoje,

įvykusioje 1993 rugsėjo 14 dieną, buvo registruota 19 emitentų ir 22

vertybiniai popieriai, teisę prekiauti turėjo 19 finansų maklerio įmonių.

1998 metų gegužės 1 duomenimis, buvo įregistruota 609 emitentai, 665

vertybinių popierių emisijos, iš jų oficialiame sąraše – 7 įmonės ir 7

vertybiniai popieriai, A sąraše – 52 įmonės ir 53 emisijos, likusios –

einamojo prekybos sąrašo B sąraše. Rinkos kainą turėjo 347 vertybiniai

popieriai. Per ketverius veiklos metus centrinio depozitoriumo apskaitomų

vertybinių popierių kapitalizacija nominalia verte sudarė 16,584 mlrd.

litų, arba 44.4 procentus šalies BVP. Per praėjusius 1997 metus akcijų

kapitalizacija išaugo 12 procentų, VVP kapitalizacija išaugo net apie 70

procentų.

Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje gali prekiauti tik

licencijuotos finansų maklerio įmonės. Šias įmones prižiūri VPK, nustato jų

kapitalo bei kitus veiklos reikalavimus. 1998 m. gegužės 1 dienos

duomenimis 47 finansų maklerio įmonės turėjo teisę prekiauti VP, iš jų 10

bankų finansų maklerio skyrių, 10 A kategorijos įmonių, ir 27 B kategorijos

įmonės.

Depozitoriumu leidžiama tapti bankui, finansų maklerio įmonei ar banko

dukterinei įmonei, gavus VPK leidimą verstis šia veikla. Perduotą saugoti

turtą depozitoriumas privalo atskirti nuo savo turto.

Lietuvoje nėra įsteigtas nei vienas investicinis fondas. Visa kaltė

verčiama mokesčių taisyklių skirtumams, apmokestinant įmonių ir gyventojų

kapitalo prieaugį, kurie skatina investuoti tiesiogiai,

o ne per

investicinius fondus. Lietuvoje veikia kontroliuojančios investicinės

bendrovės.

Nuo 1994 metų pradėti leisti Vyriausybės vertybiniai popieriai. 1998

metų kovo mėn. VVP apyvarta sudarė 14.8 mln. Lt, o VVP rinkos

kapitalizacija laikotarpio pabaigoje buvo 1561 mln. Lt. VVP indeksas LITIN

buvo 1398.8.

Mažiausiai išspręsta kapitalo rinkos tarpininkų problema – lėšų

saugumo užtikrinimas. Veikiantys buhalterinės apskaitos standartai nenumato

galimybės atskirti kliento lėšų nuo įmonės lėšų. Užbalansinės sąskaitos ir

apskaita nėra išvystytos, kad galėtų efektyviai atskirti kliento ir įmonės

lėšas. Tačiau ši problema yra žinoma, todėl tikėtina, kad bus nustatyti

būdai apsaugoti klientų lėšas. Tačiau tai – tik dalis problemos sprendimo.

Komercinių bankų sistema taip pat yra rizikos šaltinis, kadangi dauguma

atsiskaitymų vyksta negrynais pinigais, per banką. Net ir apsaugojus

klientų lėšas kapitalo rinkos tarpininkuose, visos lėšos patiria bankinę

riziką – kad jos bus prarastos banke.

 Todėl nepakanka apsiriboti klientų lėšų atskyrimu tik kapitalo rinkos

tarpininkų įmonėse, būtina įteisinti rezervuotų sąskaitų galimybę

komerciniuose bankuose. Tai leistų tradicinius ir Lietuvoje įsigalėjusius

valstybinės priežiūros mechanizmus sektoriaus saugumui užtikrinti pakeisti

kur kas efektyvesnėmis – rinkos teikiamomis – ri.zikos valdymo priemonėmis. 2.4. MMokestinės pensijų reformos prielaidos

Pasirengimas pensijų reformai mokesčių aspektu turi būti įvertintas

dvejopai. Viena – ar egzistuoja kaupimo pensijų fonduose pačių pensijų

fondų apmokestinimo koncepcija, ir kita – ar mokesčių našta (perskirstymas)

palieka pakankamai lėšų žmogaus kišenėje, kad jam dar liktų pensijų

įmokoms. Į pirmąjį kklausimą galima atsakyti labiau teigiamai, kadangi visi

sprendimų priėmėjai pritaria, kad privačiai pensijai apsidraudusio asmens

pajamų mokestis turi būti atidedamas tam laikui, kai jis gaus išmokas iš

pensijų fondo. Tai reiškia, kad įmokos į pensijų fondą turi būti

neapmokestinamos pajamų mokesčiais. Kol kas diskutuojama, kokia

neapmokestinamųjų pajamų riba turėtų būti nustatyta. Siekiant mokesčių

atidėjimo principą įgyvendinti nuosekliai, nuo pajamų mokesčio turi būti

atleidžiamos visos asmens įmokos į pensijų fondą – neribojant nei sumos,

nei į kieno sąskaitą mokamos įmokos. Jei norima išvengti dvigubo

apmokestinimo ir mokestį atidėti, tokią nuostatą tiesiog būtina įtvirtinti.

Be to, visos įmokos į pensijų fondą turi būti atleidžiamos nuo socialinio

draudimo įmokų. Dėl šios nuostatos vieningos nuomonės nėra.

1998 metais mokesčių našta Lietuvoje siekė 35 procentus. Tai reiškia,

kad vidutiniškai trečdalis pajamų yra paimama iš žmonių perskirstymui. Apie

30 pprocentų šio perskirstymo sudaro socialinio draudimo įmokos. Tikimybė,

kad žmogus turės pakankamai lėšų sukaupti pensijai ir užsitikrinti

pilnavertę senatvę, jei mokesčių našta nemažės, yra maža. Lietuvoje vykdoma

biudžeto reforma yra tinkamas būdas ir metas įtvirtinti nuoseklią mokesčių

naštos mažinimo kryptį. Deja, vykdoma biudžeto reforma apsiriboja biudžeto

sudarymo formos pakeitimu – nuo funkcijų finansavimo pereinama prie

programinio biudžeto formavimo. Realių prielaidų mokesčių naštai sumažinti

vykdoma biudžeto reforma nesudaro. Tačiau visuomenėje bręsta suvokimas

mintis ir ieškoma būdų, kaip apriboti valstybės išlaidas ir sustabdyti jų

augimą. Yra siūlymų įstatyme įtvirtinti maksimalias biudžeto išlaidas,

lyginant jas su BVP arba absoliučia suma. Tokiam žingsniui šiandieninė

valdžia dar nesiryžta. 2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos

Lietuvos ekonomika, vertinant bendrąjį vidaus produktą, pradėjo augti

nuo 1995 metų. 1995 metais augimas buvo 3.3, 1996 – 4.7 procentai, 1997

metais BVP padidėjo 5.6 procentais, 1998 metais BVP padidėjo 5,7 procentai,

o 1999 metais dėl Rusijos krizės poveikio sumažėjo.

Griežta pinigų politika sąlygojo, kad infliacija Lietuvoje nuolat

mažėjo: 1995 metais ji dar buvo 37.5 procentai, 1996 – 13.1, 1997 – 8.4, o

1998 – tik 2,4.

Pensijų reformai vykti ir pensijų fondams sėkmingai veikti būtina

prielaida – patikimi pinigai. Šalies pinigų politika turi būti pastovi ir

prognozuojama. Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos Lietuvoje veikia valiutų

tarybos sistema, nustačiusi fiksuotą lito ir dolerio kursą bei

šimtaprocentinius užsienio valiutos ir aukso rezervus apyvartoje

cirkuliuojantiems litams padengti. Valiutų tarybos principų įgyvendinimas

sąlygojo infliacijos mažėjimą, palūkanų litais ir valiuta normos

suvienodėjimą bei mažėjimą, pinigų politikos pastovumą ir patikimumą.

1997 metais Lietuvos bankas patvirtino Lietuvos banko pinigų politikos

programą 1997 – 2000 metams, numatančią atsieti litą nuo dolerio. Programą

numatyta įgyvendinti trimis etapais. Pirmajame etape, kuris baigėsi 1998

metų pradžioje buvo pradėtos diegti atviros rinkos operacijos – buvo

organizuojami repo sandoriai, terminuotų indėlių aukcionai, pradėtos teikti

lombardo ir vienos nakties paskolos. Šių instrumentų pagalba Lietuvos

bankas stengiasi įtakoti palūkanų normas, suteikti bankų laisvų lėšų

panaudojimo galimybę aarba teikti likvidumo paskolas komerciniams bankams.

Antrajame etape numatoma pakeisti Valiutų tarybos principus įtvirtinantį

Lito patikimumo įstatymą, išplečiant į apyvartą išleistų litų padengimo

galimybes dar ir vertybiniais popieriais, rediskontuotais vekseliais,

paskolomis ir pan., šalia viso to mažinant padengimo procentą – nustatant

jį tokį, kokio reikia „pinigų stabilumui palaikyti“. Trečiajame etape

numatoma litą susieti su Euro arba krepšeliu.

Akivaizdu, kad vykdant pensijų sistemos reformą ir pereinant prie

privataus pensinio draudimo, 2-3 metų pinigų politikos ir pinigų stabilumo

perspektyva yra nepakankama. Nepakanka „statyti“ ant bendros valiutos

įvedimo kortos, kadangi Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą klausimas yra

daugiau negu neapibrėžtas. Jei pinigų stabilumas nebus garantuotas

įstatymais valstybiniu lygiu, besisteigiantiems pensijų fondams teks

patiems saugotis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Jiems tai gali būti gana

sudėtinga, jei įstatymai nustatytų griežtus investicijų portfelio

diversifikavimo reikalavimus, neleidžiančius draustis nuo valiutos

pasikeitimo rizikos. Tikėtina, kad atsiradus poreikiui apsisaugoti nuo

valiutos kurso pasikeitimo rizikos, atsirastų išvestinių vertybinių

popierių, skirtų šiam tikslui, pasiūla. Šiuo metu egzistuoja šešėlinė

prekybos valiuta ateities sandorių rinka. 2.6. Politinės pensijų reformos prielaidos

Dauguma politinių jėgų, įskaitant TSLK, LCS, LLS pasisako už pensijų

fondų įdiegimą. Pensijų fondų sistemos įdiegimo klausimas yra ir

Vyriausybės programoje bei konkrečių priemonių plane. Pensijų fondų

įdiegimui pritaria ir stambiausios darbdavių lobistinės grupės.

Profsąjungos laikosi pasyviai.

Prognozuojant situaciją galima teigti, kad norint net ir pamažu

atsisakyti valstybinio socialinio draudimo Sodros, pasipriešinimas gali

kilti iš dabartinių pensininkų ir pagyvenusių žmonių. Tikėtina, kad jų

nuomonės būtų labai paisoma, nes tai yra aktyviausių rinkėjų sluoksnis.

Realus įsivaizdavimas, kaip turės atrodyti pensijų fondai, skiriasi.

Dar labiau nuomonės išsiskiria kalbant apie tai, ar pensijų fondų sistema

turi būti papildoma prie valstybinio socialinio draudimo, ar pamažu turi

pradėti jį išstumti. Optimistiškiau nuteikia tik tas faktas, kad bent

nesijaučia rimto spaudimo didinti Sodros išmokas įmokų kėlimo sąskaita.

Situacija yra tokia, kad nei vienoje iš minėtų grupių, įskaitant ir

Vyriausybę, dar nėra suformuluota nuoseklesnė pozicija dėl pensijų fondo ir

būsimos pensijų sistemos. Aiškesnę nuomonę, ypač dėl valstybinio draudimo

mažinimo ar atsisakymo, galbūt vengiama suformuluoti vien dėl didelės

rinkėjų dalies ypatingo jautrumo šiai problematikai.

Lietuvos valdžiai pensijų fondų sistemos sukūrimo atžvilgiu didelę

įtaką daro Pasaulio Bankas, kuris nuolat teikia rekomendacijas šioje

srityje bei planuoja susieti paskolų suteikimo klausimą su pensijų fondų

įstatymu, konkrečiais jo principais bei pensijų fondų veiklos aplinka.

Valstybės tarnautojai ir įvairios institucijos labai nedideliu mastu

yra įtraukti į problematikos nagrinėjimą, todėl daugelis jų nuomonės arba

neturi, arba turi labai abstrakčią nuomonę. Išskirtinos grupės – VPK, kuri

pasisako už kaupiamuosius skaidriais principais grindžiamus pensijų fondus,

bei Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, kuri taip pat pasisako už

kaupiamuosius pensijų fondus bei už kaupimo ir anuitetų mokėjimo atskyrimą. 2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms

pensijoms identifikavimas

Didžioji dalis vyresniojo amžiaus Lietuvos žmonių praktiškai nieko

nenutuokia apie

privačius pensijų fondus ir galimybę užsidirbti privačią

pensiją, visas viltis gauti pensiją sieja su Sodra ir, galbūt, jos

pataisymu. Daug jaunesnių žmonių yra itin skeptiškai nusiteikę valstybinio

socialinio draudimo atžvilgiu ir praktiškai nesieja savo apsirūpinimo

senatvėje su šia sistema. Tačiau apie institucijas, padedančias sukaupti

lėšas pensijai, taip pat mažai galvojama. Ryžtas imtis atsakomybės už savo

gyvenimą, įskaitant ir apsirūpinimą senatvėje, taip pat didesnis yra tik

tarp aktyvaus jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių. Ko gero, tai, jog ne

valdžia, o pats žmogus turi rūpintis savo pensija, būtų didelis

psichologinis šokas LLietuvos visuomenei.

Tai, jog poreikis pačiam pasirūpinti senatve pasinaudojant

institucija, nėra itin gajus, rodo tai, kad draudimo bendrovių siūlomą

pensijos draudimą yra nusipirkę labai nedaug (kiek???) žmonių. Kita vertus,

tokio draudimo siūlymas rodo bent potencialų poreikį ir verslo pasiruošimą

pasiūlyti paslaugas. Dalis bankų, finansų maklerių įmonių ir draudimo

bendrovių taip pat labai suinteresuoti privačiais kaupiamaisiais pensijų

fondais ir planuoja užsiimti šiuo verslu, kai tik tam bus sudaryta teisinė

ir mokestinė aplinka.

Remiantis LLRI atlikta ekspertų apklausa, neabejotinai daugiau nei 10

procentų visų piniginių pajamų namų ūkiai Lietuvoje skiria iinvesticijoms ir

taupymui, be to, prognozuojamas šios dalies augimas. Taigi, pensijų fondai

galėtų pretenduoti į dalies šių lėšų valdymą. 2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad „valstybė

laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas .“. Taigi,

Konstitucija neleidžia valstybei vvisiškai pasitraukti iš pensijų sistemos,

nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žinioje

bei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos.

Šiuo metu problema yra ta, kad Lietuvos Respublikos įmonių įstatymai

yra visiškai nepritaikyti kaupiamųjų pensijų fondų veiklai. Be specifinių

tik pensijų fondams taikomų taisyklių, egzistuoja problemos, susijusios su

neaiškiais kompetencijos padalinimais tarp juridinio asmens organų,

atsakomybe už nesąžiningus juridinio asmens organų veiksmus. Be to,

Lietuvoje nėra išplėtotas patikėjimo teisės („trust“) institutas, pagal

kurį veikia dauguma Vakarų valstybių fondų. Įmonių teisė apskritai nėra

labai lanksti ir pritaikyta specifiniams santykiams. Dar mažiau lankstumo

yra taikant įmonių teisės normas teismuose. Draudimu paremtos pensijos bei

įmonių pensijos gali egzistuoti ir esminių teisinių kliūčių joms nėra. 2.9. Techninės pensijų reformos prielaidos

Techninių kliūčių įgyvendinti pensijų reforma nėra. Naivu galvoti, kad

privačios įmonės nesugebės atlikti uždavinio, kurį dabar vykdo valstybinis

fondas. Juo labiau, kad Lietuvoje finansinės patirties yra sukaupta

pakankamai: veikia komerciniai bankai, draudimo bendrovės, investicinės

bendrovės, turinčios patirties ir mechanizmus valdyti paskolų, draudimo bei

investicijų riziką. Pensijų fondai pasaulio rinkoje taip pat nėra

naujadarai, kurių veikimą dar tik reikėtų patikrinti, todėl visada galima

šią patirtį perimti tiek, kiek ji yra naudinga. 2.10. Išvados

Dabartinė pensijų sistema yra finansiškai visiškai nepatikima ir

neturinti perspektyvos. Iki šiol vykdytos pensijų reformos nepasiekė savo

iškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų.

Būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja ir

nepriklausoma nuo vvaldžios.

Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai daro šalies demografija ir su

tuo pay as you go principais paremta sistema yra nepajėgi susidoroti.

Priimtas pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek

padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne

ilgame.

Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės

šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas

senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniu

draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles

socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi

socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o yra tik

perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios

įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu, mokesčiu. Tokį suvokimą tik

patvirtina tai, kad:

– daugelis žmonių moka įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačių

pensijai finansuoti;

– įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz.,

dirbančių pensininkų atveju);

– yra apribojimai („lubos“) išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantys

daugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomas

įmokas;

– dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yra

mokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas).

Aktuariškai yra paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtų

kaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jų

reikėtų kur kas mažesnių nei yra mokamos dabar (apie 10 proc. vietoje 25).

Taigi, dalis aasmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokių

išmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu.

Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmonių

konkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yra

tiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietų

kūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jis

tampa tarsi darbdavio „įkaitu“, nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuo

darbdavio įmokų mokėjimo.

Nors vykdant reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją ir

tuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose tai

pasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nes

ji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, nors

įmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė yra stipriai

perskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikyti

pensija,“uždirbta“ mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikų

valios – pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijų

pažadus.

Dirbtinis pensijų finansavimo šaltinių atskyrimas (socialinio draudimo

ir valstybės biudžetai) ir iliuzinė išmokų priklausomybė nuo įmokų leidžia

išlaikyti ir pateisinti privilegines pensijas tam tikroms gyventojų

grupėms. Susidaro galimybės ir didelis potraukis vieniems mokesčių

mokėtojams gauti išmokas kitų sąskaita. Šios kategorijos pensijų gavėjų

skaičius vis didėja.

Nenuostabu, kad pasitikėjimo socialiniu draudimu visuomenėje nėra – pati ši

sistema skatina vengti įmokų ir plečia šešėlinę ekonomiką. Ji turi ir kitų

neigiamų pasekmių – įmokos socialiniam draudimui mažina žmonių pajamas, jie

mažiau gali iš tiesų investuoti ir taupyti patys. Tai sumažina kapitalo

pasiūlą šalyje ir tuo pačiu ekonomikos augimą.

Apskritai, kyla abejonių, ar veikianti socialinio sistema .atlieka

pensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrina

pakankamų pajamų senatvėje. Ji taip pat nesuteikia ir tam tikro saugumo,

nes įsigaliojus naujojo pensijų įstatymo reikalavimams tik pusė pensinio

amžiaus Lietuvos gyventojų turės teisę gauti valdišką pensiją. Kyla

klausimas, kam ji tokia reikalinga, jei senų žmonių aprūpinimo naštą teks

dalytis su valstybės biudžetu. Tampa aišku, kad pensijų sistemos principus

būtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą,

neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo.

Būtinosios prielaidos tokiai reformai yra pribrendusios, žinomos

problemos, kurias reikėtų išspręsti, kad naujoji sistema būtų patikima.

Visų pirma, būtina užtikrinti lėšų saugumą tiek bankuose, tiek kituose

finansiniuose tarpininkuose, vykdančiuose operacijas su pensijų fondų

lėšomis. Viena iš sudedamųjų ir nepakeičiamų reformos dalių turėtų būti

valstybės biudžeto reforma, mažinanti mokesčių naštą rinkos subjektams ir

piliečiams. Stabilūs pinigai taip pat yra sėkmingos kaupiamosios veiklos

laidas.

Tokia pensijų reforma yra ilgalaikė, vykdoma žingsnis po žingsnio,

kartu keičiant ir kitas susijusias sritis. Šiems tikslams pasiekti

reikalingas ir politinių jėgų sutarimas, užtikrinantis pagrindinių reformos

nuostatų stabilumą. 3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis

3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose

Europos Sąjungos dokumentuose nėra nusistovėjusios pensijų fondų

(toliau – PF) sąvokos. Tai kyla pirmiausia iš PF prigimties dvilypumo: PF

yra siekianti pelno organizacija, kuri kartu turi

nesiekiančios pelno

institucijos statusą. Taigi neaišku, ar PF yra įmonė ir kokios tada

taisyklės jiems turi būti taikomos. Tvirto sutarimo dėl apibrėžimo nėra,

tačiau pagal Europos Sąjungos Sutartį 58, 85, 86 straipsnius PF yra įmonės.

Apibrėžimas: Ne pelno organizacija, valdanti schemą, papildančią

pagrindinę privalomąją schemą, veikianti kaupimo principu, tačiau pagal

taisykles, nustatytas valstybinės valdžios, yra ekonominis vienetas

(įmonė).

(„A non profit organization managing a scheme to supplement a basic

compulsory scheme, operating according to capitalisation but under rules

laid down by public authorities is an economic undertaking“)

Tačiau valdiška socialinė apsauga aiškiai išskiriama ir nelaikoma

įmone: organas, valdantis privalomąją socialinę apsaugą, nėra įmonė („a

body managing a statutory social security function is not an undertaking.“)

Specialių Europos Sąjungos direktyvų dėl PF nėra. Yra tik bendras

reikalavimas dėl laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo. PF

investicijų apribojimai, atrodytų, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui,

tačiau yra išlyga (73d*): laisvas kapitalo judėjimas turi būti taikomas

nepažeidžiant MS (šalių narių) teisių imtis visų reikalingų priemonių

nacionalinių įstatymų pažeidimo prevencijai tinkamai prižiūrint finansines

institucijas.

Pagrindiniai reikalavimai PF Europos sąjungos dokumentuose:

1. IIšankstinė PF autorizacija (licencijavimas).

2. PF lėšų atskyrimas nuo sponsoriaus organizacijos.

3. PF investicijos laikantis apsukraus žmogaus („prudent

man“) taisyklių.

Maždaug nuo 1990 m. PF pradedami išskirti iš kitų finansinių

institucijų. 1991m. buvo paruošta PF direktyva, tačiau ji nebuvo priimta.

1995m. gegužės mmėn. buvo pasiūlyta Europos Tarybos direktyva, užtikrinanti

migruojančių darbininkų (realizuojančių judėjimo laisvę) papildomų pensijų

teises. Ji taip pat nepriimta. 1996m. pavasarį sudarytos „Interservises“

grupės papildomoms pensijoms nagrinėti.

Europos Sąjungos dokumentuose naudojama „pensinio aprūpinimo

institucijos“ sąvoka. Tai institucija arba fondas: kita nei įstatymiškai

nustatytos socialinės apsaugos įstaiga, įsteigta atskirai nuo bet kurios

remiančiosios organizacijos su tikslu teikti papildomas pensines išmokas

sudaranti investuojamus rezervus. 3.2. Pensijų fondų istorija

Išsivysčiusiose šalyse PF vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos

profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne

visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias

pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus – PAYG netiktų – turi

būti stabilus ir ilgalaikis gyvavimas.

Šios schemos buvo labai nevienodos – ne visi darbuotojai apimti,

skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo

kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą.

Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų

teisės.

Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos PF

tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi,

geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo

ir neturi). Todėl profesiniai PF labai išplito. Tuo pačiu imta daug daugiau

juos reguliuoti. Viena iš priežasčių – darbdaviai turėjo daug daugiau

informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti – atleisti prieš

pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba

rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos

yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti

socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.

Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams

apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau

administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik

suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės

poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų

schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų

administravimą perduoda išoriniams valdytojams.

Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali

būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat

gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Tokios sąskaitos jau veikia tik DC

principu ir jų turėtojui dažnai leidžiama pasirinkti kelias investavimo

strategijas.

Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų

OECD šalyse turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas PF, dažnai

priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė

pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje

ir Japonijoje).

Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir

privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba

prisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jau

senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar

nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo

1991m.

Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip

kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.

Jungtinėje KKaralystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš

valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė

privati pensija, nei būtų valdiška. Vėliau buvo suteikta teisė pereiti ir į

individualią schemą, ne tik darbdavio. 3.3. Tradicijos ir specifika

Pradėjus reguliuoti profesinius pensijų fondus ir siekiant riboti

riziką, kai įmonės lėšos laikomos kartu su pensijų fondo lėšomis, PF lėšos

buvo atskirtos į atskirą juridinį vienetą. Anglosaksiškoje tradicijoje tai

„Trust“. Tai pinigų kaupyklos, valdomos pasitikėjimo teise. „Trustą“ valdo

patikėtiniai – „trustees“. Kadangi profesinių schemų dauguma veikia

apibrėžtų išmokų principu, t.y. darbdaviai turi vykdyti pensijų pažadus,

tai jie ir skiria PF valdytojus – „trustees“. Šie samdo profesionalius

investicijų menedžerius. Pats PF nesiekia pelno sau kaip organizacijai, o

tik savo nariams („trustees“ dažnai net negauna atlyginimo). Taip PF

prilyginamas ne pelno organizacijai. Tuo PF skiriasi nuo draudimo įmonės,

kuri turi savo savininkus ir siekia pelno.

Dažnai Lietuvoje galvojama, kad PF turėtų būti ne pelno organizacijos.

Tačiau pagal mūsų teisinę ne pelno organizacijų sąvoką toks juridinis

statusas netinka. Ne pelno organizacija gali turėti pelno, bet negali jo

niekaip skirstyti (taip pat ir savo nariams), o tik dėti į tolesnį

organizacijos vystymą. Iš anglosaksiškos tradicijos eina ir apdairaus

žmogaus („prudent man“) taisyklė. Tai įpareigojimas veikti sumaniai,

rūpestingai ir kruopščiai. Ši taisyklė nusako būdą, kuriuo turi veikti

patikėtinis, bet nekalba apie tai, ką konkrečiai jis turi daryti arba ne

daryti – nėra nei leidimų, nei draudimų. Trustees yra įpareigoti veikti PF

narių labui ir jie baudžiami, jei nerūpestingai ar neapdairiai vykdo savo

pareigas.

„Trustai“ daugiausia kuriami uždari įmonėse, kai darbdavys sprendžia

PF valdymą, o dirbantysis neturi galimybių pasirinkti. Dabar vis dažniau

pereinama prie atvirų pensijų fondų, kuriuose draustis rinktųsi

dirbantysis. Taip žymai padidėtų pensijų fondų efektyvumas, nes dirbantieji

pereitų iš vienų PF į kitus, prastai dirbantys PF nebūtų išlaikomi. Būtų

pasirenkami geresni sprendimai. Atviri PF jau būna įvairesnių juridinių

formų – akcinės bendrovės (Danijoje, tiesa be dividendų), fondai

(„foundations“) – Šveicarijoje. Vokiečiai turi savo specifinę PF sistemą

„book reserve“, kai įsipareigojimai pensininkams atsispindi tik įmonės

balanse, bet realiai pinigai nėra atskirai kaupiami. Pensijos finansuojamos

iš eilinių įmonės įplaukų. Atidėjimai pensijoms gauna mokestines lengvatas

ir jie pasilieka įmonėje – tai labai patogus būdas finansuoti įmones.

Tačiau ne visada šios investicijos būna pačios geriausios – nors kaip tik

vokiečiai sako, kad įmonė tai geriausia žino. Tokia pensijų „book reserve“

sistema iš dalies gali būti paaiškintas Vokietijos pokarinis suklestėjimas

ir vokiečiai siūlo šį būdą ir transitinėms šalims, kurioms reikia pakelti

savo pramonę. Tačiau šalia book reserve sistemos yra ir kitų dalykų

Vokietijoje, kurie padeda šiai sistemai gyvuoti – pirmiausia pačios įmonės

valdomos visai kitaip, čia dalyvauja bankai. Lietuvoje ar kitose

postkomunistinėse šalyse tai būtų gana pavojingas būdas, nes net tos

įmonės, kurios atrodo labai pajėgios,

staiga turi finansinių sunkumų. Būtų

smarkiai rizikuojama pensijomis.Vokietijoje apie 58 proc pensijų yra

finansuojama „book reserve“. Iš esmės tai yra ta pati „pay-as-you-go“

sistema, tik įmonėje.

Garsi yra Singapūro Taupomojo fondo (Provident fund) praktika. Tai iš

esmės socialinio draudimo fondas, tačiau tvarkomas kaupiamuoju principu.

Jame visi šalies gyventojai turi sąskaitas pensijai, sveikatai, namams

statytis, užmokėti už mokslą. Draudimasis šiame fonde yra privalomas –

atskaitoma 40 proc. algos. Taupomasis fondas yra valdomas valstybinės

agentūros.

1981 m. Čilė įvykdė pensijų reformą, kuri turėjo didžiulės įtakos

visam pasauliui. Čia visa pensijų sistema buvo privatizuota – ne tik

sąskaitos privačios ir perskirstymas minimalus (tik invalidumo ir .našlių

pensijų atveju), bet ir valdoma visiškai privačiai, prižiūrint valdiškai

agentūrai.

Patys pensijų fondai tarsi susideda iš dviejų dalių – tai fondas,

kuriame kaupiami pinigai, ir jį valdanti įmonė. Šie du vienetai yra

juridiškai atskirti. Fondas tai yra „foundation“, o valdymo įmonė yra

akcinė bendrovė (Administradoras des Fondos des Pensiones). Taip atskyrus

lėšas, išsaugomas PF lėšų neliečiamumas. Per reformos metus 3 AFP žlugo,

bet nežlugo nei vienas PF. Jų valdytos lėšos buvo perskirstytos kitiems PF

ir kkitoms AFP. Viena valdymo įmonė gali turėti tik vieną PF – dėl sistemos

paprastumo ir lengvumo kontroliuoti. Taip pat ir vienas apdraustasis vieną

sąskaitą. Čia sistema konkurencinė – galima laisvai pereiti iš vieno fondo

į kitą kas pusę metų. Valdymo įmonės gyvena iš kkomisinių mokesčių. Tai ir

privalumas, ir trūkumas. Darbdavių fondų nėra, visi fondai atviri, juos

pasirenka apdraustasis, darbdaviui įmokos neprivalomos. Visi komisiniai

turi būti vienodi visiems klientams, tačiau tai užkerta kelią grupiniams

kontraktams ir nuolaidoms. Anuitetai įsigyjami tik draudimo rinkoje – PF jų

nemoka, tik kaupia. Kitos Lotynų Amerikos šalys – Argentina, Peru,

Bolivija, Kolumbija, Meksika – taip pat eina Čilės keliu. 3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse

Kartu su visos ekonomikos reformavimu, keičiamos ir socialinės

apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susiduria su ypač dideliais

sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims

ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau

komplikuojamas perėjimo sunkumais – mokesčių vengimu, įmonių bankrotais,

nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europos

šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų

valstybinės pensijų sistemos bbaigia sugriūti.

Pionierės čia yra Vengrija ir Čekija, pradėjusios reformas nuo 1994 m.

Jos pasirinko visiškai skirtingus modelius. Čekijos PF yra akcinės

bendrovės, Vengrijos – savitarpio pagalbos fondai.

Šiuo metu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi – ir išmokų gavėjai, ir

įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori

didesnių pensijų, įmokų mokėtojai – mažesnių įmokų, politikai norėtų

pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams

vykdyti – taigi, žadėti aukštesnes pensijas darosi vis labiau rizikinga.

Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši

norų ggrandinė yra visiškai suprantama – t.y., natūralu norėti daugiau gauti

bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai

skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas

už darbo atlikimo sėkmę.

Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių

motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui

spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės:

pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos

darbdaviui ir pan.

Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks

visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti

taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti

dalinimą – t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai

kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo

pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.

Nors pasiūlymai reformuoti pensijų sistemą Lietuvoje ne naujiena, bent

jau Laisvosios rinkos institutas tai siūlo jau nuo 1993 metų, iki šiol

nebuvo politinės valio tai pripažinti oficialiai. Todėl buvo palankios

prielaidos susiformuoti atitinkamai žmonių nuomonei. Daugelis tiki (ir

liūdniausia, kad tarp jų yra ir politikų), kad Sodros reikalai

„susitvarkys“ – reikia tik pakelti tarifą ir sulaukti ekonomikos pakilimo.

Tačiau karti tikrovė yra ta, kad savaime socialinio draudimo reikalai tik

blogės. Dėl pagrindinių dviejų priežasčių: politinės rizikos, kad išmokos

bus didinamos, neatsižvelgiant į įplaukas ir dėl visuomenės senėjimo.

Taigi, esamą sistemą keisti reikia, bet juo vėliau ppradėsime, juo didesnius

nuostolius patirsime.

2000 m. balandžio 6 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl pensinio

aprūpinimo reformos, beveik po savaitės Vyriausybė pritarė pensijų sistemos

reformos koncepcijai, numatančiai privalomojo kaupiamojo draudimo pensijų,

valdomų privačių pensijų fondų, sistemos įvedimą, nedidinant pensijų

draudimui skiriamo tarifo. T.y., dalį socialinio draudimo tarifo pervedant

kaupimui pensijų fonduose. Seimo rezoliucijoje teigiama, kad pensijų

reforma turi būti pradėta 2002 m. sausį. Iki to laiko turi būti parengti

visi reformai reikalingi teisės aktai bei atlikti kiti parengiamieji

darbai. Svarbu pažymėti, kad rezoliucijoje įtvirtinta nuostata pensijų

reformai finansuoti skirti dalį privatizavimo lėšų. Neramina tik tai, kad

ta dalis nenurodyta, todėl yra tikimybė, kad ta dalis gali būti labai maža. 3.5. Šiek tiek apie reformos turinį

Vyriausybės patvirtinta Pensijų reformos koncepcija, kurią parengė

Pensijų reformos grupė, numato tripakopę pensijų sistemą:

I pakopa – einamųjų įmokų-išmokų pensijos (t.y., dabartinis

valstybinis socialinis draudimas),

II pakopa – privalomasis kaupimas privačiuose pensijų

fonduose ir

III pakopa – savanoriškas kaupimas arba draudimas.

Privalomojo kaupimo privačiuose pensijų fonduose įvedimas būtų labai

naudingas. Privati pensijų sistema, paremta lėšų investavimu, užtikrintų

didesnes išmokas, esant toms pačioms ar net mažesnėms įmokoms. Padidėtų

žmonių motyvacija kaupti senatvei. Kaupimu paremta pensijų sistema yra

labai reikalinga ir šalies kapitalo rinkai. Jos sukūrimas sudarytų

prielaidas atsirasti naujoms finansinėms paslaugoms, stiprėti privatiems

kapitalo rinkos dalyviams, didėti taupymo bei investicijų galimybėms.

Tiesa, kalbant iš principo, geriausia būtų, kad kaupimas pensijai

nebūtų privalomas. Juk kiekvienas suaugęs žmogus suvokia, kad jis pasens,

ir kad senatve reikia pasirūpinti iš anksto. Yra įvairių taupymo senatvei

būdų, ne tik kaupiamieji pensijų fondai: galima gyventi iš santaupų,

draustis, tikėtis, kad senatvėje būsi darbingas ir gyvensi iš darbo pajamų

ir pan. Šia prasme visai nereikėtų versti žmonių investuoti būtent į

pensijų fondus.

Tačiau mes nesame tuščioje vietoje. Šiandien šalia žmogaus ir jo

darbdavio, nuo kurių dažniausiai priklauso sprendimas pensijos „uždirbimo“

būdo, yra Sodra ir 34 proc. privaloma socialinio draudimo įmoka. Tai keičia

klausimą apie privalomą kaupimą iš esmės. Šiandien turint privalomą

perskirstymą, kaupimas, nors ir privalomas, būtų daug geriau. Gal būt tai

yra vienintelis realus būdas susiaurinti dabartinį valstybinį socialinį

draudimą ir bent jaunesniems darbo rinkos dalyviams suteikti viltį, kad

padidinto tarifo ar naujų žiaurių akcijų grėsmė netrukdys jiems dirbti

taip, kaip šiandien tai trukdo dabartiniams darbdaviams bei darbuotojams.

Todėl autorius palaiko privalomojo kaupimo įvedimą, atskiriant dalį

dabartinės socialinio draudimo įmokos tarifo, ir pasisako, už tai, kad ta

kaupimui skiriama dalis būtų kuo didesnė, o reforma apimtų kuo platesnius

gyventojų sluoksnius ir būtų pradėta kuo greičiau.

Pagrindinė šios reformos kliūtis – atsirandantis papildomas trūkumas

lėšų dabartinėje Sodros sistemoje. Amžinas klausimas, iš kur gauti pinigų.

Kadangi klausimas apie pinigų buvimą ar nebuvimą neturi prasmės, o

prasminga kalbėti tik apie preferencijas, tai neišvengiamai reikia

revizuoti

kitas valstybės išlaidas. Taigi reformos nulemtas deficitas

turėtų būti dengiamas valstybei atsisakant dalies šiuo metu vykdomų

funkcijų, siaurinant Sodros įsipareigojimus bei tikslingai nukreipiant šiam

tikslui privatizavimo lėšas.

Privačių Kaupiamųjų fondų atsiradimas būtų pirmas žingsnis įvedant

rinkos santykius socialinio aprūpinimo srityje. Kas leistų ateityje tikėtis

padidėjusio šio sektoriaus efektyvumo ir didesnio žmonių socialinio

saugumo.

Kadangi koncepcijoje pirmąja pakopa lieka dabartinė sistema, tai lieka

ir visos dabartinės jos ydos: didelis perskirstymas, neefektyvumas,

nepilnas, nors ir prievartinis darbo jėgos padengimas, finansinis

negyvybingumas. Koncepcijoje minimos kai kurios šias problemas

sumažinsiančios priemonės – tai pensinio amžiaus didinimas, pensijų

ribojimas dirbantiems pensininkams, privileginių pensijų naikinimas. Šias

priemones įgyvendinti būtina, tačiau tikėtinas didelis atskirų gyventojų

grupių bei tam tikros pakraipos politinių jėgų pasipriešinimas. Taigi, jų

įgyvendinimas labai priklausys nuo būsimos porinkiminės Vyriausybės bei

valdančiųjų politinių partijų supratimo ir valios.

Kadangi dabartinis socialinis draudima.s su laiku apims mažesnius

gyventojų sluoksnius, atsiras vis daugiau žmonių, kurie neturės teisės į

jokią valstybės paramą senatvėje. Šiai problemai spręsti Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija siūlo įvesti Nacionalinę pensiją, kuri

garantuotų nors ir minimalų, bet visų gaunamą pragyvenimo minimumą

senatvėje. Ji faktiškai ppakeistų dabartinės socialinio draudimo pensijos

bazinę pensiją bet būtų teikiama iš bendrųjų mokesčių. Iš pirmo žvilgsnio

nacionalinė pensija atrodo paprastas, skaidrus ir pigiai administruojamas

mechanizmas kovojant su skurdu. Tačiau kažko čia akivaizdžiai trūksta.

O trūksta čia rinkos. Pagal tokią sistemą, kiekvienas žmogus,

nepriklausomai nuo tto, kaip uždirbo ir kaip leido pinigus visą gyvenimą,

gaus minimalią garantuotą pensiją. Gali būti, kad žmogus ir taip turi

pajamų ir turto, todėl neaišku kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti,

vien dėl to, kad jis yra bendrapilietis sulaukęs garbaus amžiaus. Gali

būti, kad žmogus visą gyvenimą nedirbo, o gyveno iš pašalpų arba dirbo

šešėlinėje ekonomikoje ir nemokėjo mokesčių, todėl vėl neaišku, kodėl

mokesčių mokėtojai turėtų jį remti. Reikalo esmės nekeičia tai, kad tokia

nacionalinė pensija būtų minimalaus dydžio. Nes tikrai bus žmonių, kuriems

ji bus vienintelis pragyvenimo šaltinis, taigi, ji turės būti pakankama

pragyvenimui ir visuomet egzistuos spaudimas ją didinti. Nesant turto bei

pajamų kriterijaus, norint šiek tiek pakelti skurdžiausių pensininkų

pajamas, neišvengiamai jas didinti teks visiems.

Taigi, nacionalinė pensija, teikiama visiems gyventojams, sulaukusiems

pensinio amžiaus, yra nors ir patraukli savo ppaprastumu, tačiau per brangi

priemonė, kuri nesudaro prielaidų formuotis žmonių atsakomybei už savo

ateitį. Tai ypač aktualu šiandien Lietuvoje, kur požiūris, kad kažkas (o

tas kažkas yra visi kiti, išskyrus mane patį) turi pasirūpinti mano

senatve, gydimu, vaikų mokymu bei auklėjimu ir dar daugybe kitų asmeninės

gerovės atributų. Skurdo sumažinimui reikėtų taikyti socialinės šalpos

priemones. Ir nepaisant brangesnio administravimo (kaip jį atpiginti,

galėtų būti atskiros diskusijos tema), turėtų būti kiekvieno,

pretenduojančio į valstybės paramą, turto bei pajamų patikrinimas. Valstybė

tuomet turėtų „paskutinio gelbėtojo“, o ne nuolatinio globėjo vaidmenį, o

mokesčių mmokėtojų pinigai būtų nukreipiami tikslingai – tik tiems žmonėms,

kuriems jie gyvybiškai reikalingi.

Tačiau reali priemonė prieš skurdą yra ne minimali pensija, ir net ne

valstybės parama. Vienintelė reali priemonė prieš skurdą yra ekonominis

augimas. Šia prasme socialinė politika ir ekonominė politika yra viena.

Kalbėdami apie ekonominio augimo veiksnius, grįžkime prie šio pranešimo

pradžios, prie to ilgo sąrašo sričių, kuriose dar nėra rinkos. Visose jose

žmogaus padėtis yra tarsi plaukimas šalia valties, kuomet pats jos irkluoti

negali – gali tik šaukti ant irkluotojų, spardyti į bortą arba ištiesus

ranką prašyti valtyje sėdinčiųjų pagalbos. Todėl kiekvienas įlipęs į laivą

ir gavęs į rankas irklą, mažina velkamųjų sąrašą ir didina savo bei kitų

gerovę. 4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos

4.1. Įstatymo paskirtis

Pensijų fondų kūrimosi Lietuvoje pagrindus apibrėžia Lietuvos

Respublikos Pensijų fondų įstatymas, priimtas 1999 metų birželio 3 d.

Šis įstatymas sudaro teisinį pagrindą sukurti asmenų papildomo

savanoriško pensinio apsirūpinimo (papildomo savanoriško socialinio

draudimo) sistemą ir padidinti šioje pensijų sistemoje dalyvaujančių asmenų

pajamų lygį senatvėje.

Įstatymas nustato pensijų programų sudarymo ir jų įgyvendinimo tvarką,

pensijų fondų steigimo, leidimų pensijų fondų veiklai išdavimo ir

panaikinimo sąlygas bei tvarką, šių fondų veiklos, reorganizavimo ir

likvidavimo ypatumus, taip pat pagrindinius papildomo pensinio aprūpinimo

valstybinio reguliavimo principus. 4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai

Pensijų fondas yra ribotos turtinės atsakomybės ūkio subjektas,

besiverčiantis ppensijų fondo veikla, už savo prievoles atsakantis tik

nuosavu turtu. Pensijų fondas neatsako už valstybės prievoles, o valstybė

neatsako už šio fondo prievoles, išskyrus atvejus, kai valstybė pati

prisiima tokius įsipareigojimus.

Pensijų fondo veikla – finansinė-ūkinė veikla, kuria siekiama sukaupti

senatvei papildomas gyventojų pajamas, pensijų sutarčių pagrindu renkant

pinigines lėšas į pensijų fonde pensijų programų dalyviams atidarytas

pensijų sąskaitas ir investuojant ar reinvestuojant šias lėšas į

diversifikuotą investicijų portfelį bei šiame įstatyme ir pensijų

programoje nustatytomis sąlygomis jos dalyviams mokant pensijų išmokas.

Pensijų fondams taikomos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, jei

Pensijų fondų įstatymas nenustato kitaip.

Pensijų fondas steigiamas tik uždaruoju būdu.

Pensijų fondas negali būti steigiamas ribotam laikui.

Be Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų reikalavimų įstatams, pensijų

fondo įstatuose turi būti nurodyta:

1) dalyvavimo pensijų programose, pensijų programų dalyvių išstojimo

bei perėjimo į kitas programas tvarka;

2) dalyvavimo pensijų programose sustabdymo tvarka;

3) pensijų fondo lėšų atsargos, rezervai bei jų formavimo ir

panaudojimo tvarka;

4) pensijų programų turto administravimo išlaidų padengimo tvarka;

5) pensijų programų tvirtinimo, pakeitimo ir nutraukimo tvarka;

6) auditoriaus rinkimo ir vidaus kontrolės tarnybų sudarymo tvarka;

7) pensijų programų vykdymo ataskaitų pensijų programų dalyviams, jų

darbdaviams ir tretiesiems asmenims, mokantiems įmokas pensijų programos

dalyvių naudai ir pasirašiusiems pensijų sutartis, pateikimo tvarka;

8) pensijų fondo pranešimų pateikimo pensijų programų dalyviams, jų

darbdaviams bei tretiesiems asmenims, pasirašiusiems pensijų sutartis,

tvarka;

9) investicinių pajamų, gautų iš pensijų programų turto,

priskaičiavimo ir paskirstymo pagal pensijų programas tvarka.

Be Vertybinių popierių komisijos išduoto leidimo verstis pensijų fondo

veikla draudžiama. Leidimas pensijų fondo veiklai gali būti išduotas naujai

įsteigtam pensijų fondui ar jau veikiančiai bendrovei, kurios visuotinis

akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą verstis pensijų fondo veikla.

Leidimui verstis pensijų fondo veikla gauti bendrovė pateikia Vertybinių

popierių komisijai paraišką.

Pensijų fondams nustatomi šie veiklos riziką ribojantys normatyvai:

1) kapitalo pakankamumo;

2) likvidumo;

3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta.

Normatyvų dydžius, apskaičiavimo metodiką ir informacijos apie

normatyvų vykdymą pateikimo periodiškumą nustato Vertybinių popierių

komisija.

Pensijų fondas negali užsiimti jokia kita veikla, išskyrus tą, kuri

susijusi su pensijų fondo veikla. Pensijų fondui draudžiama:

1) suteikti paskolas, garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį dėl jo

prievolių įvykdymo;

2) imti paskolas, išskyrus trumpalaikes (iki 1 metų) likvidumui

palaikyti, kurių dydis negali viršyti 10 procentų pensijų fondo nuosavo

kapitalo dydžio;

3) įkeisti turimus vertybinius popierius ar kitą turtą, išskyrus šios

dalies 2 punkte numatytą išimtį, kai trumpalaikės paskolos grąžinimas

užtikrinamas pensijų fondui priklausančių vertybinių popierių ar kito turto

įkeitimu;

4) įsigyti ir turėti vertybinių popierių ar kito turto, dėl kurių būtų

pažeisti diversifikuotam investicijų portfeliui keliami reikalavimai,

išskyrus naujai steigiamą pensijų fondą, kuris 6 mėnesius nuo leidimo

pensijų fondo veiklai gavimo dienos gali nesilaikyti diversifikavimo

reikalavimų;

5)

dalyvauti organizacijose, kurių narių turtinė atsakomybė už

organizacijos prievoles yra neribota;

6) .būti įmonių steigėju;

7) leisti obligacijas;

8) prisiimti įsipareigojimus, nesusijusius su pensijų fondo veikla;

9) įsigyti brangiųjų metalų ar brangiųjų metalų sertifikatų

(liudijimų).

Pensijų fondas pensijų programų turtą, taip pat nuosavą turtą gali

valdyti pats (jei pensijų fondas vykdo nustatytus reikalavimus) arba

perduoti valdyti valdymo įmonei, kuri:

1) turi Vertybinių popierių komisijos išduotą atitinkamą leidimą. Šių

leidimų išdavimo bei panaikinimo tvarką ir sąlygas nustato Vertybinių

popierių komisija;

2) vykdo Vertybinių popierių komisijos nustatytus reikalavimus

minimaliam nuosavam kapitalui ir (ar) įstatiniam kapitalui.

Pensijų fondų valdymo įmonėms taikomos Investicinių bendrovių įstatymo

nuostatos, jei šis įstatymas nenumato kitaip. Valdymo įmonė privalo teikti

Vertybinių popierių komisijai periodines finansines ataskaitas, jos

kapitalo bei veiklos pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas

taisykles ataskaitas.

Pensijų fondai turi teisę jungtis į asociacijas įstatymų nustatyta

tvarka. 4.3. Pensijų programos ir jų dalyviai

Savo veiklą pensijų fondai grindžia pensijų programomis. Pensijų

programa – teisinių ir organizacinių priemonių visuma, apibrėžianti pensijų

įmokų ir išmokų mokėjimo sąlygas bei terminus, pensijų programos turto

investavimo strategiją bei kitas ppensijų įmokų mokėtojų, pensijų programos

dalyvių ir pensijų fondo teises bei pareigas. Pensijų programą (programas)

tvirtina ir ją (jas) keičia pensijų fondo valdyba (stebėtojų taryba, jei

valdyba nesudaroma) įstatuose nustatyta tvarka, ją (jas) suderina su

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir registruoja Vertybinių popierių

komisijoje ppastarosios nustatyta tvarka.

Pensijos sutartis yra sutartis tarp pensijų fondo ir įmokų mokėtojo

(mokėtojų), pagal kurią pirmasis prisiima įsipareigojimus pensijų programų

dalyviams pagal atitinkamą pensijų programą, o įmokų mokėtojas įsipareigoja

mokėti pensijos įmokas. Prieš sudarant pensijų sutartį, visi asmenys, kurių

naudai sutartis sudaroma, turi būti supažindinti su pensijų programa,

kurios dalyviais jie taps įsigaliojus pensijos sutarčiai. Pensijų programa

yra pensijos sutarties dalis.

Pensijos sutartį su pensijų fondu sudaro įmokų mokėtojas (pensijų

programos dalyvis, jo darbdavys arba kitas asmuo pensijų programos dalyvio

naudai). Pensijos sutartis, sudaryta darbdavio ar kito asmens pensijų

programos dalyvio naudai, gali būti individuali, sudaryta tarp pensijų

fondo ir įmokų mokėtojo vieno programos dalyvio naudai, ir grupinė,

sudaryta įmokų mokėtojo daugiau negu vieno programos dalyvio naudai.

Darbdavys turi teisę sudaryti pensijos sutartį savo darbuotojų naudai.

Grupinė pensijos sutartis gali būti kolektyvinės ssutarties priedu.

Tuo atveju, kai įsipareigojimą mokėti pensijos įmokas prisiima

darbdavys, darbuotojas turi teisę nurodyti pensijų fondą, su kuriuo

darbdavys turi sudaryti pensijos sutartį jo naudai, jei kolektyvinė

sutartis nenumato kitaip. Pensijos sutartis turi numatyti galimybę bet

kuriuo metu nutraukti pensijos sutartį pensijų programos dalyvio valia.

Kitus pensijų sutarčių reikalavimus nustato Vertybinių popierių komisija,

suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pensijos sutarties

sąlygos, prieštaraujančios Vertybinių popierių komisijos bei Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos nustatytiems reikalavimams, negalioja.

Pensijų fondas neturi teisės vienašališkai nutraukti pensijos

sutarties be pensijų programos dalyvio sutikimo, išskyrus šiame įstatyme

numatytus atvejus.

Pensijų fondas tvarko įmokų mokėtojų, sudariusių pensijų sutartis,

dalyvių, kurių naudai tokios sutartys sudarytos, bei dalyvių, gaunančių

išmokas, registrus. Registro vedimo tvarką nustato Vertybinių popierių

komisija.

Pasirašius pensijos sutartį, pensijų fondas kiekvienam pensijų

programos dalyviui atidaro asmeninę pensijos sąskaitą.

Pensijų programos dalyviu tampama sudarius pensijos sutartį su pensijų

fondu šio įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų programos dalyvis – asmuo, su

kuriuo arba kurio naudai yra sudaryta pensijos sutartis ir kurio vardu

pensijų fonde yra atidaryta asmeninė pensijos sąskaita.

Pensijų programos dalyvis turi teisę:

1) gauti išmokas kaip nustatyta šiame įstatyme, pensijų fondo

įstatuose, pensijų programoje ir pensijos sutartyje;

2) gauti dalį (priskaičiuojant į pensijos sąskaitą) pensijų programos

turto investicijų pajamų, gautų pagal atitinkamą pensijų programą,

proporcingai pensijos sąskaitoje turimų lėšų sumai;

3) gauti informaciją apie pensijų fondo veiklą, jo finansinę-ūkinę

būklę ir turtą bei finansinius įsipareigojimus, taip pat apie savo pensijos

sąskaitoje esančias lėšas ir į ją priskaičiuotas investicijų pajamas;

4) raštu įspėjęs pensijų fondą, pakeisti pensijos įmokų dydį, tvarką

ir periodiškumą, laikinai nutraukti įmokų mokėjimą;.

5) testamentu palikti pensijos sąskaitoje laikomas lėšas;

6) kitas įstatymų, pensijų programos bei pensijos sutarties nustatytas

teises.

Pensijų programos dalyvis privalo:

1) laikytis pensijų programos ir pensijos sutarties nuostatų;

2) neskleisti iš pensijų fondo gautos konfidencialios informacijos.

Pensijų programos dalyvis, nesilaikantis savo pareigų, pensijų fondo

įstatuose nustatyta tvarka gali būti pašalintas iš pensijų programos.

Dalyvavimas pensijų programoje pasibaigia, kai pensijų fondas įvykdo

savo įsipareigojimus pensijų programos dalyviui, kai šis išstoja iš pensijų

programos, pereina į kitą pensijų programą arba miršta, taip pat kai

nutraukiama pensijų programa.

Pensijų programos dalyvio naudai sudarytos pensijos sutarties

nutraukimas, nepereinant į kitą pensijų programą, ar pensijų programos

dalyvio pašalinimas iš pensijų programos yra laikomi pensijų programos

dalyvio išstojimu iš pensijų programos.

Išstodamas iš pensijų programos, pensijų programos dalyvis turi gauti

asmeninėje pensijos sąskaitoje priskaičiuotas lėšas, atskaičius iš jų į

pensijos sąskaitą įskaitytas paskutinių 3 metų investicijų pajamas arba 5

procentus nuo išimamos sumos, iš šių sankcijų taikant didesnę. Už šias

sankcijas pensijų fondo gautos lėšos priskiriamos pensijų programos turtui.

Kai pensijų programos dalyvis išstoja iš šios programos, pensijų

fondas privalo atsiskaityti su juo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo

pensijų programos dalyvio raštiško prašymo išstoti iš programos gavimo ar

sprendimo pašalinti pensijų programos dalyvį priėmimo dienos, pagal iki tos

dienos jo sąskaitoje sukauptą sumą.

Pensijų fondui, pensijų fondo akcininkams, pensijos įmokų mokėtojui

yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai riboti pensijų programos dalyvio

teisę išstoti iš pensijų programos, taip pat atskaityti didesnę nei šiame

įstatyme nustatytą dalį jo naudai sukaupto pensijų turto. 4.4. Pensijų fondo finansai

Pensijų fondo nuosavo kapitalo sudėtį nustato Akcinių bendrovių

įstatymas. Nei pensijų fondo nuosavas kapitalas, nei įstatinis kapitalas

negali būti mažesni kaip 4 mln. litų.

Pensijų fondas įstatymo nustatyta tvarka privalo sudaryti garantijų

rezervą.

Nuosavas kapitalas turi būti investuotas į diversifikuotą investicijų

portfelį. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų portfelis,

kuris atitinka šiuos reikalavimus:

1) investuota ne daugiau kaip 5 procentai turto į vieno emitento

vertybinius popierius ar vieną turtinį objektą, išskyrus šios dalies 5 ir 6

punktuose numatytus atvejus;

2) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balsą

suteikiančių akcijų;

3) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento balso

nesuteikiančių akcijų;

4) įsigyta ne daugiau kaip 10 procentų vieno emitento kredito

vertybinių popierių, išskyrus šios dalies 5 punkte numatytus atvejus;

5) investuota ne daugiau kaip 30 procentų turto į vienos emisijos

valstybės (savivaldybės) išleistus ar garantuotus vertybinius popierius ir

investicijų portfelį sudaro ne mažiau kaip šešių skirtingų valstybės

(savivaldybės) išleistų ar garantuotų vertybinių popierių emisijų

vertybiniai popieriai;

6) investuota ne daugiau kaip 10 procentų turto į vieno emitento

išleistus vertybinius popierius ir bendra tokių investicijų suma sudaro ne

daugiau kaip 40 procentų bendros turto vertės.

Pensijų fondas negali turėti kitokio skolinto kapitalo, išskyrus

trumpalaikes paskolas likvidumui palaikyti.

Pensijų fondo garantijų rezervas formuojamas iš pensijų programų turto

investicijų pajamų padarius atskaitymus pensijų programų dalyviams pagal

pensijų programose prisiimtus įsipareigojimus. Šio rezervo minimalų dydį ir

formavimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija.

Garantijų rezervas gali būti

naudojamas tik dengti pensijų programose

prisiimtus įsipareigojimus pensijų programų dalyviams. 4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas

Kiekvienos pensijų programos lėšos investuojamos ar reinvestuojamos į

diversifikuotą investicijų portfelį. Šį portfelį sudaro vertybiniai

popieriai, nekilnojamasis turtas bei komercinių bankų indėliai, bankų

išleisti depozitų sertifikatai.

Vertybiniai popieriai, į kuriuos gali būti investuojama, yra:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės (vietos savivaldos institucijos)

išleisti ar garantuoti vertybiniai popieriai;

2) vertybiniai popieriai, įtraukti į Lietuvos Respublikos veikiančių

vertybinių popierių biržų oficialųjį prekybos sąrašą;

3) naujai išleidžiami vertybiniai popieriai, jeigu jų emisijos

sąlygose yra numatytas emitento įsipareigojimas pateikti prašymą dėl

įtraukimo į oficialųjį prekybos sąrašą ir yra garantijos, kad išleidžiami

vertybiniai popieriai bus įrašyti į šį sąrašą per vienerius metus nuo

išleidimo;

4) Vertybinių popierių komisijos likvidžiais pripažinti vertybiniai

popieriai.

Vertybinių popierių komisija gali nustatyti apribojimus pensijų turto

investicijoms į komercinių bankų depozitus bei investicijoms į šio

straipsnio 2 dalyje nurodytus vertybinius popierius.

Pensijų lėšas draudžiama investuoti į:

1) pensijų fondų išleistus vertybinius popierius;

2) valdymo įmonės, su kuria pensijų fondas yra sudaręs turto valdymo

sutartį, išleistus vertybinius popierius;

3) įmonių aar kitų organizacijų, susijusių su valdymo įmone, išleistus

vertybinius popierius;

4) išvestinius finansinius instrumentus, išskyrus, kai yra naudojami

Vertybinių popierių komisijos pripažinti išvestiniai finansiniai

instrumentai tik rizikai valdyti.

Bendra investicijų į vertybinius popierius, išleistus su pensijų fondu

(jį kontroliuojančiais asmenimis) susijusių asmenų, suma negali viršyti 25

procentų pensijų programos turto vertės. Pensijų programos dalyvių lėšos

turi būti investuojamas pagal pensijų programoje ir sutartyje tarp pensijų

fondo ir valdymo įmonės numatytą investavimo strategiją.

Į nekilnojamąjį turtą gali būti investuota ne daugiau kaip 20 procentų

pensijų programos lėšų. Pensijų fondui draudžiama naudoti išvestinius

finansinius instrumentus spekuliaciniais tikslais ar naudoti Vertybinių

popierių komisijos nepripažintus išvestinius finansinius instrumentus.

Pensijų fondas turi teisę naudoti išvestinius finansinius instrumentus tik

tuo atveju, jeigu jo įstatuose ir pensijų programoje yra nurodyta, kokiais

išvestiniais instrumentais ir kokiais tikslais ketina naudotis pensijų

fondas. Kiekvienas išvestinis finansinis instrumentas turi būti pagrįstas

konkrečiu investiciniu sandoriu (investicine pozicija). Toks sandoris ir jo

rizikos valdymui naudojamas išvestinis finansinis instrumentas turi būti

nurodytas pensijų fondo ataskaitose.

Pensijų fondas pensijų programos turtą sudarančias pinigines lėšas ir

vertybinius popierius privalo saugoti pasirinktame depozitoriume. 4.6. Pensijų pprogramų dalyvių interesų apsauga

Pensijų fondas, valdymo įmonė ir depozitoriumas privalo veikti dėl

pensijų programų dalyvių interesų, savo veiklą organizuoti pagal

galiojančius įstatymus, pensijų fondo įstatus ir kitus teisės aktus bei

užtikrinti, kad jų veikla nepažeistų pensijų fondo akcininkų bei pensijų

programos dalyvių turtinių teisių bei interesų. Pensijų fondas, valdymo

įmonė bei depozitoriumas negali sudaryti jokio sandorio, kuris pažeistų

pensijų fondo akcininkų ir jo pensijų programų dalyvių teises bei teisėtus

interesus. 5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys

 5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema

 

Išanalizavus dabartinę Lietuvos socialinio aprūpinimo sistemą,

susipažinus ssu Europos šalyse taikoma praktika, galima apibrėžti tolesnes

pensijų sistemos tobulinimo kryptis.

 Autoriaus nuomone, būtina neatidėliojant iš esmės pradėti pensijų

sistemos reformą, nes kuo labiau ji bus atidėliojama, tuo vėliau bus galima

išvengti šiuo metu socialinio aprūpinimo sistemą kamuojančių problemų.

 Autoriaus siūloma pensijų sistema turėtų būti sudaryta iš dviejų

pakopų:

privalomojo privataus kaupimo ir

savanoriškojo privataus kaupimo.

Pirmoji pakopa – tai privačių kaupiamųjų pensijų fondų išmokos

senatvėje, priklausančios nuo kiekvieno asmens mokėtų įmokų dydžio, stažo

bei kitų sąlygų.

 Antroji pakopa – pensijų fondų ar draudimo bendrovių išmokos pagal

draudimus, kuriais žmogus yra savanoriškai apsidraudęs ar darbdavio

apdraustas.

 Žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių nebūtų apsidraudę

privalomuoju draudimu arba jų išmokos būtų labai mažos, turėtų teisę, kaip

ir kiti gyventojai, pateikę savo turto ir pajamų deklaraciją, kreiptis

pašalpos.

 Žinoma, prie tokios pensijų sistemos būtų einama palaipsniui, t.y.

būtinas pereinamasis laikotarpis. Šio laikotarpio ilgis priklausytų nuo

politinio apsisprendimo, tačiau jis neturėtų būti vilkinamas. Pereinamuoju

laikotarpiu būtų vykdomi Sodros įsipareigojimai mokėti socialinio draudimo

išmokas tiems žmonėms, kurie teisę į pensiją įgijo iki pensijų reformos

pradžios.

 Tokiu būdu dabartinė einamųjų įmokų bei išmokų sistema būtų

siaurinama palaipsniui, tuo pačiu šalia plėtojant privačius kaupiamuosius

pensijų fondus. Tam yra tikslinga visus Lietuvos gyventojus suskirstyti į

atskiras grupes pagal jų gimimo datą ir nustatyti kiekvienos grupės

dalyvavimo senojoje ir naujojoje sistemoje laipsnį.

 Hipotetinis gyventojų dalyvavimo abiejose sistemose pavyzdys galėtų

būti toks:

[pic]

1. pav. Dalyvavimo pensinio aprūpinimo sistemose schema pensijų

reformos metu

 čia: KPF – kaupiamieji pensijų fondai

 Žinoma, tam, kad pensijų reforma vyktų sklandžiai bei tam, kad

atsirastų ir stabiliai veiktų privatūs kaupiamieji pensijų fondai,

reikalinga palanki įstatyminė bazė. Šiuo metu galiojantis Pensijų fondų

įstatymas, kurį aptarėme 4. skyriuje, numato pernelyg daug apribojimų ir

suvaržymų, dėl ko iki šiol neįsisteigė nei vienas privatus pensijų fondas

Lietuvoje. Didžiausi įstatyme numatyti apribojimai yra finansiniai

normatyvai:

kapitalo pakankamumo,

likvidumo,

atviros maksimalios pozicijos užsienio valiuta.

Pirmieji du riboja pensijų fondų plėtrą, trečiasis – investicijas

užsienyje. Kadangi Lietuvoje investavimo galimybės bei patikimumas yra daug

menkesni nei užsienyje, būtų labai neracionalu taikyti tokį apribojimą.

Įstatyme taip pat numatyta, kad pensijų fondas kiekvienos programos

dalyviams turi užtikrinti apibrėžto dydžio pajamingumą, kurio dydį nustato

pats fondas. Šis reikalavimas padidina veiklos riziką bei sumažina galima

investicijų pelningumą.

 Pensijų fondams derėtų taikyti tik vienintelį finansinį normatyvą –

investicijų diversifikavimą, o investicijų principas turėtų būti maksimalus

lėšų saugumas.

Pereinamasis pensijų sistemos laikotarpis gali būti pakankamai ilgas,

todėl negalima nuošalyje palikti ir dabartinės socialinio draudimo

sistemos. Derėtų:

mažinti jos administravimo išlaidas,

atsisakyti tų draudimo rūšių, kurias gali vykdyti

draudimo bendrovės,

sumažinti įmokų bei išmokų diferenciaciją ir pan. 5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės

 

Visas siūlomas socialinės apsaugos reformos priemones būtina išskirti

į dvi grupes pagal reformos eeigą:

 Pirmas etapas: Dabartinės socialinės apsaugos sistemos susiaurinimas

ir supaprastinimas:

Nustatyti žemas viršutines ribas socialinio draudimo

įmokomis apmokestinamam darbo užmokesčiui ir taip sumažinti

neatitikimą tarp įmokų ir išmokų.

Kadangi Sodros įmokų ir išmokų santykis nėra paremtas

draudiminiu principu, įvesti pensijų „lubas“, kurios apribotų

santykinai dideles pensijas (pvz., vidutinė pensija + 50 proc.).

Sujungti socialinio draudimo įmokų ir mokesčių

administravimą.

Panaikinti visas privilegijuotas pensijas, mokamas iš

valstybės biudžeto.

Panaikinti galimybę vienam asmeniui gauti kelias pensijas.

Sumažinti darbo stažo reikalavimą įgyjant teisę į

socialinio draudimo pensiją.

Panaikinti privalomą draudimą nuo nedarbo, ligos,

nelaimingų atsitikimų, invalidumo, motinystės bei našlystės.

2 etapas: Privalomojo kaupimo atsiradimas:

Suskirstyti visus gyventojus į grupes pagal gimimo metus ir

įvesti skirtingą dalyvavimo laipsnį senojoje ir naujoje

socialinio draudimo sistemose.

Modifikuoti šiandieninio socialinio draudimo pensijų

formulę taip, kad joje atsispindėtų šiam fondui sumokėtų įmokų

proporcija.

Privalomąjį kaupiamąjį draudimą taikyti tik senatvės

pensijoms.

Privalomąjį kaupiamąjį draudimą senatvei taikyti

privačiuose pensijų fonduose.

Palaipsniui pereiti prie viso socialinio aprūpinimo

finansavimo iš kaupiamųjų fondų bei bendraisiais mokesčiais. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Taigi galima padaryti tokias išvadas ir pateikti tokius pasiūlymus:

Šiuo metu Lietuvoje egzistuojantis pensijų sistemos modelis, paremtas

einamosiomis įplaukomis ir išmokomis, nėra adekvatus šiandieninei

situacijai, kadangi įplaukos į socialinio draudimo fondo biudžetą auga kur

kas lėčiau nei išmokos. Tokiu

būdu susidarė ženklus socialinio draudimo

fondo biudžeto deficitas, keliantis grėsmę visai socialinio draudimo

sistemai.

Vienas realiausių pensijų sistemos reformavimo būdų yra laipsniškas

perėjimas prie privalomuoju kaupimu pagrįstos pensijų sistemos modelio.

Pradiniame pensijų sistemos reformos etape būtina ženkliai

susiaurinti bei supaprastinti dabartinę socialinės apsaugos sistemą, t.y.

sumažinti neatitikimą tarp įmokų bei išmokų, nustatant viršutines ribas

socialinio draudimo įmokomis apmokestinamam darbo užmokesčiui, įvesti

pensijų „lubas“, sujungti socialinio draudimo ir mokesčių administravimą,

panaikinti privilegijuotas pensijas, taip pat galimybę vienam asmeniui

gauti kelias pensijas, sumažinti minimalų darbo stažą pensijai gauti,

panaikinti privalomąjį draudimą nnuo nedarbo, ligos, nelaimingų atsitikimų,

invalidumo, motinystės bei našlystės, sumažinti finansinius apribojimus,

keliamus pensijų fondų veiklai.

Antrajame pensijų sistemos reformos etape būtina suskirstyti visus

gyventojus į grupes pagal gimimo metus ir įvesti skirtingą dalyvavimo

laipsnį senojoje ir naujoje socialinio draudimo sistemose, modifikuoti

šiandieninio socialinio draudimo pensijų formulę, privalomąjį kaupiamąjį

draudimą taikyti tik senatvės pensijoms ir tik privačiuose pensijų

fonduose. INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. Averting the old age crisis. World Bank Policy Research Report, 1994.

2. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. K.:

Technologija, 1998.

3. Broer D. P., LLassila J. Pension policies and public debt in Dynamic

CGE Models, 1997.

4. Butler E. Beyond Pensions Plus / Developing the Fortune Account, 1997.

5. Butler E. The Great Escape / Financing the Transition to Funded

Pensions, 1997.

6. Golinowska SS., Kurowski P. Rational Pension Supervision, 2000.

7. Insurance and pension funds: Community measures adopted or proposed /

Commiss. of the Europ. Communities. – Luxembourg: Office for Offic.

publ. of the Europ. Comunities, 1993.

8. Knyga 2000 – 2004 Seimo nariams ir rinkėjams.. – V.: UAB Biznio mašinų

kompanija, 2000.

9. Poškutė V. Pensijų sistemos ir jų reformavimas, 2000.

10. Private Pension Systems and Policy Issues, 2000.

11. Rebuilding Pensions – Reccomendations for the European Code of Best

Practice for Second Pillar Pension Funds. Simpson D. Regulating

pensions, 1996.

12. Пенсионная реформа в России: причины, содержание, перспективы / под

общей редакцией М.Э. Дмитриева и Д.Я. Травина. – Санкт-Петербург:

Норма, 1998.

13. www.sodra.lt – Valstybinio socialinio draudimo fondas.

14. www.lrinka.lt – LLietuvos laisvosios rinkos institutas.

15. www.ekm.lt – LR Ekonomikos ministerija.

16. www.socmin.lt – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.