LR biudžeto sistema

2. LR biudžeto sistema

2.1 Nacionalinio biudžeto esmė ir vaidmuo finansų sistemoje

Nacionalinis biudžetas – valstybės einamųjų metų pajamų ir išlaidų planas, tvirtinamas Seimo ir turintis įstatymo galią. Biudžetas yra pagrindinių tarpusavyje sąveikaujančių finansinių kategorijų – mokesčių, valstybės išlaidų, valstybinio kredito – visuma. Per nacionalinį biudžetą sukaupiamos įvairių nuosavybės formų įmonių ir gyventojų pajamos. Jos nukreipiamos šalies ūkio finansavimui, socialinėms – kultūrinėms reikmėms, šalies vidaus ir užsienio saugumo stiprinimui, valstybinio valdymo organų išlaikymui, valstybės skolos išlaikymui, valstybės rezervų sudarymui ir pan.

Pinigų centralizavimas tturi svarbią ekonominę ir politinę reikšmę, nes suteikia galimybę vykdyti vieningą ekonominę ir finansinę politiką šalies mastu, atsižvelgiant į ekonominio ir socialinio vystymo prioritetus ir lanksčiai panaudojant turimus resursus.

Nacionalinio biudžeto bruožai:

1) Organizuotumas:

· Apima tam tikrą visumą.

· Atspindi tris paskirtis:

· išsamus, apima visus lėšų šaltinius;

· viešas, atspindi priimamus politinius sprendimus;

· savarankiškas, atspindi tam tikrus procesus;

2) Skaidrumas

· Aiškus;

· Viešas;

· Informatyvus;

· Vientisas;

· Standartizuotas;

3) Struktūriškumas

· Nurodomos biudžeto objekto funkcijos;

· Vieningos sudarymo, nagrinėjimo, tikslinimo, vykdymo taisyklės;

· Palyginamumas;

· Standartizuotos klasifikacinės schemos;

· Aiški struktūra;

4) Sistemiškumas

· Racionalus formuojant;

· Atspindi valstybės prioritetų dinamiką, tradicijas;

· Išreiškia valstybės poreikių struktūrą;

· Išreiškia valstybės galimybes;

· Išreiškia vidinius ir išorinius rryšius;

Pagrindinės nacionalinio biudžeto funkcijos yra šios:

– nacionalinių pajamų ir BVP paskirstymas;

– valstybinis ekonomikos reguliavimas;

– socialinės politikos priemonių finansavimas;

– centralizuotų pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolė.

Nacionalinis biudžetas – pagrindinė priemonė perskirstyti nacionalines pajamas ir BVP. Kuo stipresnė yra valstybės ekonominio reguliavimo funkcija, tuo didesnė ddalis nacionalinių pajamų ir BVP yra perskirstoma per nacionalinį biudžetą.

Mokesčiai ir valstybės išlaidos įgalina nacionalinį biudžetą reguliuoti ir skatinti ekonomiką bei investicijas, didinti gamybos efektyvumą. Valstybės išlaidos nukreipiamos prioritetinėms ūkio šakoms ir siejamos su efektyvių ir greitai atsiperkančių projektų finansavimu. Ekonomikos reguliavimui svarbią reikšmę turi mokesčių politika, kurią reikia lanksčiai derinti su valstybės siekiais skatinti arba riboti ekonomikos augimą, didinti arba mažinti privataus sektoriaus vaidmenį ekonominėje sistemoje.

Svarbią reikšmę turi biudžeto lėšų nukreipimas socialinėms reikmėms. Mokslas ir kultūra plačiąja prasme – pagrindinė ekonominio vystymo komponentė, todėl žmogiškųjų išteklių vystymas turi būti tampriai siejamas su ekonomikos vystymu. Ne mažiau svarbus ir kitas socialinis aspektas – socialinės visuomenės narių garantijos, kurių dalis vykdoma per nacionalinį biudžetą.

Sudarant ir vykdant biudžetą atliekama mokesčių surinkimo iir valstybės asignavimų panaudojimo kontrolė, siekiant nustatyti valstybės įstatymų pažeidimus ir esmines priežastis, nulemiančias faktinių valstybės pajamų ir išlaidų nukrypimą nuo planinių.

LR nacionalinio biudžeto funkcionavimas įteisintas LR biudžeto sandaros įstatymu, priimtu 1990 metais (nauja įstatymo redakcija skelbta Valstybės žiniose 2000, Nr. 61 – 1826). Biudžeto sandaros įstatymo tikslas – siekiant ilgalaikės, visapusiškos ekonominės ir socialinės LR piliečių gerovės, užtikrinti, kad sudarant ir vykdant valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus pinigai būtų naudojami efektyviai.

LR nacionalinį biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai. NNacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti.

Biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos. Į konkrečių metų biudžetų pajamas įskaitomos tik tos gautos iki kitų metų sausio 10 d. įmokos, kurių mokėjimų pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 d. ir tik tos išlaidos, kurių mokėjimų pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 d. Metams pasibaigus, nepanaudotus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų likučius asignavimų valdytojai grąžina atitinkamai į Valstybės iždo sąskaitą ir savivaldybių biudžetų sąskaitas. Savivaldybės iš valstybės biudžeto gautus asignavimus, panaudotus ne pagal paskirtį arba likusius nepanaudotus, grąžina į valstybės biudžetą, t.y perveda iš savivaldybių biudžetų sąskaitų į Valstybės iždo sąskaitą.

Valstybės biudžeto asignavimų valdytojai yra:

1. valstybės institucijų, įstaigų bei įmonių, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, vadovai;

2. valstybės institucijų, kurioms asignavimus atitinkamoms priemonėms finansuoti Seimo pavedimu patvirtina Vyriausybė, vadovai.

Savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai yra:

1. savivaldybių institucijų, įstaigų bei įmonių, nurodytų savivaldybės tarybos patvirtintame savivaldybės biudžete, vadovai;

2. savivaldybių institucijų, kurioms asignavimus atitinkamoms priemonėms finansuoti savivaldybės tarybos pavedimu patvirtina savivaldybės valdyba (meras), vadovai.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetams taikoma vienoda pajamų ir išlaidų klasifikacija, kurią nustato LR FFinansų ministerija.

Nacionalinio biudžeto išlaidos (panaudoti biudžeto asignavimai) skirstomos į paprastąsias ir nepaprastąsias. Nepaprastosios išlaidos – išlaidos, skirtos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui kurti, įsigyti bei valstybės rezervams sudaryti. Paprastosios išlaidos – išlaidos, susijusios su valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų funkcionavimu ir programų vykdymu, nedidinant jų ilgalaikio turto vertės.

Vyriausybės nustatyta tvarka biudžetiniais metais savivaldybėms gali būti teikiamos trumpalaikės beprocentės paskolos iš valstybės biudžeto laikinam pajamų trūkumui padengti, kai nepakanka šiam tikslui savivaldybės biudžeto apyvartinių pinigų. Savivaldybės, laikydamosi Seimo patvirtintų limitų ir Vyriausybės nustatytos tvarkos, gali imti ilgalaikes ir trumpalaikes vidaus bei užsienio paskolas.

Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą – Finansų ministerija per LR kredito įstaigas. Savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių valdybos (merai), o savivaldybių biudžetų kasos operacijų vykdymą – savivaldybių administracijos per LR kredito įstaigas. Mokesčių ir kitų įmokų į valstybės ir savivaldybių biudžetus apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoja įstatymų įgaliotos institucijos.

Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė, o savivaldybių biudžetų – Valstybės kontrolė ir savivaldybių kontrolieriai. Teikiamoje Seimui Valstybės kontrolės išvadoje turi būti nurodyta, ar paskirti asignavimai panaudoti programose nurodytiems tikslams, galimu efektyviausiu būdu, ar naudojant asignavimus nepadaryta kitų teisės pažeidimų, kiek pasiekti programose nustatyti tikslai. Valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų ir joms pavaldžių iinstitucijų programų išlaidų sąmatų vidaus auditą atlieka vidaus audito tarnybos.

2.2 Valstybės biudžeto esmė ir funkcijos

Valstybės biudžetas yra centralizuotas finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir perskirstoma dalis Respublikos nacionalinių pajamų. Jame sukaupti finansiniai ištekliai yra naudojami bendravalstybinėms reikmėms finansuoti.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas sudaro:

1) pajamos iš mokesčių;

2) pajamos iš valstybės turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal privatizavimo įstatymą);

3) valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;

4) pajamos už valstybės pinigų likučius einamosiose sąskaitose;

5) pajamos, gautos iš skolininkų, kuriems suteikta paskola su valstybės garantija;

6) gaunama negrąžintina finansinė parama;

7) kitos pajamos.

Valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami:

1. valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;

2. dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;

3. valstybės įsipareigojimams vykdyti.

Pagrindinės valstybės vykdomų funkcijų ir Vyriausybės tvirtinamų programų sritys yra šios:

1) švietimas, kultūra, sveikatos apsauga ir sportas;

2) socialinė apsauga ir parama;

3) mokslas ir techninė pažanga;

4) gamtos apsauga;

5) ūkio plėtojimo reguliavimas;

6) krašto apsauga;

7) valstybės valdžios ir valdymo institucijos bei teisėtvarkos įstaigos;

8) viešoji tvarka ir visuomenės apsauga;

9) išoriniai valstybės ryšiai.

Valstybės reikmėms skolinti pinigai paskirstomi pagal jų skolinimosi tikslinę paskirtį.

Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervo fondas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 proc. planuojamų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Vyriausybės rezervo fondas panaudojamas tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto projektą. Jie skiriami stichinių nelaimių ir katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus.

Valstybės biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos. Jos sudaromos iš biudžeto pinigų

likučio, o kai jo nepakanka – iš planinių pajamų. Kasos apyvartai reikalingų lėšų kiekis nustatomas tvirtinant biudžetą. Kasos apyvartos lėšos naudojamos kasos pajamų laikinam trūkumui padengti ir turi būti atstatytos ne vėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos.

2.3 Valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo principai

Valstybės biudžeto projektas rengiamas trejiems biudžetiniams metams, remiantis strateginio planavimo principais, įstatymais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Vyriausybės veiklos programa, Vyriausybės ilgalaikiu strateginiu veiklos planu, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir patvirtintais preliminariais pagrindiniais nacionalinio bbiudžeto rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis ir išlaidų sąmatų projektais.

Biudžetas formuojamas remiantis programiniu principu.

Programa – tai rinkinys, kurį sudaro susijusios veiklos rūšys, skirtos nustatytiems poreikiams tenkinti, problemoms, klausimams, spręsti, sąlygoms arba galimybėms sudaryti. Tai veiklos planas, dokumentas, kuriame nustatomi tikslai, uždaviniai ir priemonės planui įgyvendinti.

Programoje turi būti bent vienas tikslas ir uždavinys.

Programos ir išlaidų struktūra turėtų būti integruotos.

Programos turėtų būti sudaromos atsižvelgiant į konkrečias ministerijas, departamentus, įstaigas (asignavimų valdytojus) arba įtraukiant kelias ministerijas, departamentus, įstaigas ((asignavimų valdytojus).

Projekto sudarymą organizuoja Vyriausybė, rengia Finansų ministerija, svarsto Vyriausybė ir teikia projektą Seimui ne vėliau kaip likus 75 kalendorinėm dienom iki biudžetinių metų pabaigos. Biudžetą tvirtina Seimas, atsižvelgdamas į Seimo komitetų išvadas bei pasiūlymus. Valstybės biudžeto projektas rengiamas ttrejiems biudžetiniams metams.

Valstybės biudžeto projekte nurodoma:

1. bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;

2. įmokų į valstybės biudžetą, skiriamų pagal įstatymus specialioms programoms finansuoti, paskirstymas pagal asignavimų valdytojus;

3. bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas pagal institucijas Vyriausybės tvirtinamoms programoms įgyvendinti. Asignavimai skiriami paprastosioms, iš jų – darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms;

4. bendros valstybės biudžeto asignavimų sumos paskirstymas pagal jų funkcinę klasifikaciją;

5. pinigų suma valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms sudaryti;

6. grynojo skolinimosi limitas;

7. biudžetiniais metais pasirašomų valstybės garantijų limitas;

8. savivaldybių skolinimosi limitai;

9. savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų sumos;

10. kiekvienos savivaldybės biudžeto mokestinių pajamų sumos;

11. fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis (procentais), tenkanti atskiroms savivaldybėms.

Valstybės biudžetas tvirtinamas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios. Jeigu laiku nepatvirtinamas, iki patvirtinimo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvienam mėnesiui negali viršyti praėjusiųjų metų valstybės bbiudžeto 1/12 išlaidų.

Pinigus, papildomai gautus vykdant valstybės biudžetą, ir netekusius paskirties asignavimus valstybės papildomoms reikmėms tenkinti Vyriausybės teikimu skirsto Seimas priimdamas atitinkamus įstatymus.

Valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą rengia Finansų ministerija, svarsto Vyriausybė ir tvirtina Seimas.

2. 4 Savivaldybių biudžetų esmė ir funkcijos

Savivaldybių biudžetuose sukaupiami pinigai socialinėms ir ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti. Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti be deficito.

Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:

1. Pajamos iš mokesčių.

2. Pajamos iš savivaldybių turto.

3. Baudos.

4. Vietinės rinkliavos.

5. Savivaldybių bbiudžeto įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas.

6. Pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose.

7. Valstybės biudžeto dotacijos.

8. Negrąžintina finansinė parama.

9. Kitos pajamos.

Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:

1. savivaldybėms įstatymų deleguotoms valstybės funkcijoms vykdyti;

2. savivaldybių tarybų patvirtintoms programoms vykdyti.

Savivaldybės biudžeto projekte nurodoma:

1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;

2) bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas institucijoms programoms vykdyti. Asignavimai skiriami paprastosioms išlaidoms, iš jų – darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms;

3) kasos apyvartos lėšų suma.

Savivaldybių biudžetų kasos apyvartos lėšų sudarymo principas tas pats, kaip ir valstybės biudžete. Vykdant savivaldybių biudžetus papildomai gauti pinigai ir netekusieji paskirties asignavimai lieka savivaldybių tarybų žinioje ir jų sprendimais skiriami papildomoms reikmėms tenkinti.

LR Seimui arba Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos, daromi atitinkami atsiskaitymai tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Savivaldybės gali sudaryti savivaldybės valdybos (mero) rezervą, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 proc. patvirtintų savivaldybės biudžeto asignavimų sumos ir skiriamas toms pačioms reikmėms, kaip ir Vyriausybės rezervas, tik savivaldybės ribose.

2.6 Savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo principai

Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos, remdamosi įstatymais, Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais, Vyriausybės patvirtinta biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis programomis. Juos rengia savivaldybių vykdomosios institucijos ir pateikia savivaldybių taryboms. Savivaldybių tarybos tvirtina biudžetus, atsižvelgdamos įį tarybų komitetų svarstymo metu pateiktas išvadas bei pasiūlymus.

Savivaldybių tarybos biudžetus pavirtina per du mėnesius nuo valstybės biudžeto patvirtinimo. Jei savivaldybių biudžetai laiku nepatvirtinami, jų išlaidos metų pradžioje kiekvienam mėnesiui negali viršyti praėjusių metų šių biudžetų 1/12 išlaidų, o valstybės iždo mokėjimai atitinkamai savivaldybei iki biudžeto patvirtinimo laikinai nevykdomi. Patvirtintus biudžetus savivaldybių merai informaciniams tikslams pateikia Finansų ministerijai.

Savivaldybių biudžetų įvykdymo apyskaitas rengia vykdomosios institucijos ir pateikia tvirtinti savivaldybių taryboms. Savivaldybių tarybos apyskaitas pateikia Finansų ministerijai.

2.6 Lietuvos valstybės skola

Šiuo metu ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasis yra neišvengiamas ir tikrai nesmerktinas ūkio plėtros reiškinys. Valstybiniam sektoriui skolinantis šalies viduje ir užsienyje tarp šalių perskirstomi kapitalo ištekliai. Ekonomikos teorijoje teigiama, kad Valstybinio sektoriaus skolinimasis gali paskatinti ekonomikos augimą. Tačiau visada yra rizika, kad dėl per didelio naudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymo poreikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir tai apsunkins ekonomikos plėtrą. Pavyzdžių galima rasti labai arti – 1998 metų finansų krizė Rusijoje dalinai kilo ir dėl to, kad valstybės skola buvo blogai valdoma. Bendruoju atveju valstybės skolos valdymo tikslai – išnaudoti ir subalansuoti skolinimosi teikiamus privalumus ir stengtis išvengti skolos tvarkymo ir mokėjimų balanso problemų. Valdant valstybės skolą (kaip ir bet kokią skolą) visada rreikia balansuoti tarp rizikos (pvz., palūkanų normos, valiutų kurso kitimo, refinansavimo), kurią norima prisiimti, ir skolinimosi išlaidų. Pereinamosios ekonomikos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, skolos valdymo institucijos uždavinius galima suskirstyti į trumpalaikius ir vidutinės trukmės. Trumpalaikiai tikslai – tai užduotys, kurias būtina atlikti siekiant sukurti valstybės skolinimosi pajėgumą. Čia galima išskirti kelis svarbiausius uždavinius. Pirminis skolos valdymo institucijos uždavinys ir tikslas, dėl kurio ji ir kuriama, tai sutelkti skolintas lėšas valstybės reikmėms, kurių poreikis vykdant reformas negali būti tenkinamas kitokiu būdu. Norint tai pasiekti, būtina sukurti aktyvią vidaus kapitalo rinką, kuri turėtų būti pagrindinis skolintų lėšų šaltinis. Be to, reikia pasirūpinti, kad šaliai būtų suteiktas tarptautinis kredito reitingas ir kad šalis būtų pripažinta tarptautinėje kapitalo rinkoje kaip patikima skolininkė. Ilgesniu laikotarpiu skolos valdymo institucija, įgyvendinusi pirminius uždavinius, turi skirti dėmesio skolos valdymui tobulinti. Kai šalis jau žinoma kapitalo rinkose, jai atsiveria galimybė pagerinti valstybės skolinimosi sąlygas, kuriomis šaliai teikiami kreditai, pvz., susijusias su paskolų trukme, papildomais mokesčiais ir kt., taip sumažinant skolinimosi kainą. Šaliai, turinčiai didelį valstybės biudžeto deficitą, būtina užsitikrinti patikimą jo finansavimo šaltinį. Valdant valstybės įsipareigojimus būtina įvertinti įvairias rizikas, kurioms reiškiantis gali kilti finansinių sunkumų. Šalis turi imtis priemonių toms rizikoms sumažinti. Tarp tokių rizikų galima paminėti

valiutos kurso kitimo riziką, palūkanų normos kitimo riziką, refinansavimo riziką, kredito riziką išduodant valstybės garantijas. Kad netektų susidurti su skolos refinansavimo problemomis dėl pablogėjusios padėties rinkoje, būtina diversifikuoti skolintų lėšų šaltinius. Šalis neturi būti prisirišusi prie vieno ar kito kreditoriaus arba rinkos; toks prisirišimas taip pat didintų riziką, kad ji negalės pasiskolinti reikalingos pinigų sumos. Valstybės skolos valdymo institucija turi būti gana lanksti, galinti operatyviai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir sugebanti pasinaudoti atsiradusiomis palankiomis galimybėmis. Norėdama išvengti einamosios sąskaitos deficito ffinansavimo problemų, šalies vyriausybė per savo skolinimąsi turi atverti kelią privačiojo sektoriaus skolinimuisi ir pritraukti tiesiogines užsienio investicijas. Valstybė, skolindamasi rinkoje, atveria kelią į kapitalo rinkas savo šalies ūkio subjektams, be to, ji nustato ir skolinimosi kainą, už kurią įmonės gali tikėtis pasiskolinti lėšų. Jeigu investuotojai nepasitiki šalimi, tai sunku tikėtis, kad jie skolins tos šalies įmonėms. Valstybės garantijų teikimas ūkiui svarbiems, bet komerciškai neapsimokantiems investiciniams projektams finansuoti suteikia galimybę juos įgyvendinti. Gerai sutvarkytas valstybės skolinimasis turi būti pavyzdys privačiajam ssektoriui, bet jokiu būdu neturi konkuruoti su juo arba užgožti privačios iniciatyvos siekiant pritraukti kapitalą į šalį. Valstybės skolinimąsi Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Valstybės skolos įstatymas, priimtas 1996 metais. Šiame įstatyme numatomi tokie valstybės garantijų teikimo ir tiesioginio skolinimosi iš įvairių vvidaus bei užsienio šaltinių tikslai: Ų valstybės biudžeto deficitui finansuoti ir iždo pinigų srautams subalansuoti; Ų valstybės investicijoms finansuoti ir įmonių apyvartinėms lėšoms papildyti; Ų išlaidoms, susijusioms su valstybės skola, apmokėti ir valstybės skolai dengti; Ų valstybės fondų skoliniams įsipareigojimams dengti ir šių fondų pinigų srautams subalansuoti; Ų kitiems tikslams, kai yra atskiras Lietuvos Respublikos įstatymas.

Daugelis sėkmingai besiskolinančių pereinamosios ekonomikos ir besivystančių šalių, įskaitant ir tas šalis, kurioms tarptautinė kapitalo rinka laikinai buvo uždaryta, yra visiškai įgyvendinusios daugelį ūkio pertvarkymo priemonių. Jos

· liberalizavo savo ūkį;

· padidino privačiojo sektoriaus reikšmę ekonomikai;

· skatino tiesiogines užsienio investicijas;

· pakeitė importo struktūrą ir skatino eksportą;

· sumažino einamosios sąskaitos deficitą;

· pagerino politinio stabilumo rodiklius;

· sumažino šalies iždo deficitą.

Lietuvoje Seimas, atsižvelgdamas į šalies makroekonominius ir kitus rodiklius, kartu ssu valstybės biudžetu tvirtina ir valstybės skolinimosi limitus. Šie limitai trumpuoju laikotarpiu yra pagrindinė gairė vykdomajai valdžiai, kuri turi įgyvendinti skolinimosi politiką. Svarbiausieji skolinimosi politikos tikslai:

· užtikrinti, kad būtų vykdomi visi skoliniai įsipareigojimai;

· mažinti valstybės skolos tvarkymo išlaidas;

· mažinti skolinimąsi iš užsienio, plėtoti Lietuvos kapitalo rinką;

· suderinti skolinimosi politiką su Lietuvos banko vykdoma pinigų politika ir išlaikyti pakankamas užsienio valiutos atsargas lito stabilumui palaikyti.