Mokesčių esmė ir reikalingumas
Turinys
ĮVADAS 2
1. MOKESČIŲ ESMĖ 3
2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI 6
3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES 8
4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ 9
5. ADAMAS SMITAS – KLASIKINIŲ APMOKESTINIMO PRINCIPŲ KŪRĖJAS 15
6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS 18
IŠVADOS 23
LITERATŪRA 25ĮVADAS
Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių ir
juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms.
Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo
pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčiai padeda
paskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų.
Visuomeninė santvarka, vvalstybės uždaviniai ir funkcijos lemia
socialinį ir ekonominį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai ir
funkcijos mokesčių atsiradimo ir jų rinkimo į valstybės iždą (kitaip
vadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavo
iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių, naudojamų
tvarkant rinką ir ūkininkavimo santykius, grumiantis su skurdu ir
nelaimėmis. Valstybė savo piliečiams ėmė teikti socialines paslaugas:
nemokamą švietimą ir medicinos priežiūrą, subsidijas (pinigines pašalpas)
gyvenamųjų namų statybai, paramą bedarbiams irt. t.
Darbo tikslas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.
Darbo objektas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.
Darbo uždaviniai: 11. Pateikti mokesčių esmę.
2. Įvertinti apmokestinimo
uždavinius ir principus.
3. Pateikti mokesčių atsiradimo
istoriją ir jos pradininkus.
4. Pateikti išvadas.
Darbo metodai: Mokslinės literatūros analizė. 1. MOKESČIŲ ESMĖ
„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo
daugiau, o ggagenimo — kuo mažiau“ — Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a.
prancūzų valstybės veikėjas.
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai
valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B.
Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“.
Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.
Atskiri autoriai mokesčius apibūdina šiek tiek skirtingai.
Pateikiame keletą tokių apibūdinimų:
„Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei“ (G. M.
Pajuodienė); „. mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų
mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms“ (J. Rimas, R.
Stačiokas); „Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų
privalomieji mokėjimai“ (E. Chlivickas, 1. Čepienė, V. Meidūnas, P.
Puzinauskas).
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas
toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis — mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui
nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės
(savivaldybės) funkcijoms vvykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta
tvarka“.
Pateikti mokesčių apibudinimai akcentuoja tris esminius mokesčių
bruožus: 1) privalomąjį jų pobūdį, 2) jų ėmėją – valstybę, 3) paskirtį
-parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.
Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės
arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje (127 str.) įrašyta:
„Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos
Respublikos įstatymai“.
Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje
valstybėje dar yra ir kitokių mokėjimų bei rinkliavų. Juos privalo mokėti
tiek juridiniai asmenys – ūkio subjektai, tiek fiziniai asmenys –
gyventojai. Pastarieji turi mokėti už jiems teikiamas komunalines
paslaugas. Valstybės ar privačios įmonės (akcinės bendrovės, gali būti ir
individualios) teikia butams elektros energiją, dujas, karštą ir šaltą
vandenį, telefono paslaugas, o šildymo sezono metu – šildymą. Už šias
paslaugas gyventojai turi nemažai mokėti. Taigi gyventojai tas išlaidas
dažnai tapatina su mokesčiais. Taip jas ir vadina. Tačiau mokėjimai už
komunalines paslaugas nėra mokesčiai, nes jie mokami paslaugas teikiančioms
įmonėms, o ne į valstybės nacionalinį biudžetą ar tikslinės paskirties
centralizuotus valstybės lėšų fondus.(Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)
Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus
piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms
vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus
išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš
mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų
valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:
a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį
apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas
(kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti
bruožai.
Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių.
Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo
seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių
nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir
kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti
mokesčius.
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka ddaug įvairių funkcijų: apsaugos,
gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo., administracines. Valstybių
kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo
kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis
jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei
policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį
visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą
švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius
ūkininkavimo santykius.
Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų
struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos –
pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos)
valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami
dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie „. virsta paprasta
piliečio prievole duoti savo turtų, pelno ar pajamų dalį bendriems
visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui“.
Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios. Dabartinės
valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką,
švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies
ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas
valstybės išlaidas.
Valstybės pareiga – vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be
prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims
nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio valstybių užpuolimo, išlaikyti
armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų
tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi vidaus saugumo
užtikrinimo finansuojant policijos, teismų veiklą. Be to, minėtose veiklos
srityse privatūs asmenys ddažnai būtų nepatikimi. (Meidūnas V., Puzinauskas
P., 2001)
Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti
komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebūtų suinteresuota arba
nesugebėtų teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti
uostus, elektrines, juos prižiūrėti.
Valstybės teikiamos socialinės paslaugos taip pat negali būti
visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažnas jų neturės tam nei noro,
nei lėšų, arba privačių asmenų teikiamų socialinių paslaugų sąlygos (ypač
tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia
rūpintis bendra piliečių gerove, t. y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti
gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių paslaugų
nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas
piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai
reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Taigi
mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei
socialinio gyvavimo pagrindas.
Mokesčių problemas yra tyrę ir Lietuvos mokslininkai. Įžymus
tarpukario Lietuvos profesorius V. Jurgutis mokesčių esmę ir vaidmenį
apibūdino savo knygoje „Finansų mokslo pagrindai“. Tam paskirtas atskiras
knygos skyrius „Mokesčių esmė, nusakymas, nauda ir tikslai“, kuriame V.
Jurgutis rašė: „Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius,
veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet
drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.“ Mokesčiai „gali
paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai
technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios
priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir
šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų
džiaugsmas. Mokesčiai yra
padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir
neišpasakytai daug .blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet
mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę“. Profesorius Alfonsas
Žilėnas mokesčius apibūdino taip: „Gyventojai gauna iš valstybės. taikos
ramybę, krašto nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą. ir t. t. Bet
susekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visai
naudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai ir
išskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjį
naudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojų
valstybės iždan mokesčius, valdžia ttik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai,
kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavus
iš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulig
naudojimusi, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu“.
Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas“ 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio
„Valstybės ūkis (finansai)“ citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojama
žinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių“ teorija. Ja mėginama įrodyti,
kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tam
tikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kad
šiuolaikinėje visuomenėje valstybė iir savivaldybės rūpinimosi gyventojais
požiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriai
veikiančias žmonių kasdienybę. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001) 2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI
Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri
principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į
apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai
gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų,
ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys
visur tas pats — gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms
(valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai,
transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės
politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.
Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų
paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo
siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema.
Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos
sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo,
aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo
uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių
prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo
apribojimas.
Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai
jį veikti. Gali pakenkti per ddideli mokesčiai arba netinkama jų sistema.
Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir
plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.
Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai
svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius
mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama
našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir
bendrų apmokestinimo principų. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)
Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turto
prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ suformulavo A. Smitas. Nuo to laiko
principai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikų
ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą,
ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų
produktyvumą bei elastingumą.
Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų
būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės
dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi
atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“. Vienas iš apmokestinimo teisingumo
principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi
valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą
reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra
gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio
valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus:
horizontaliu į -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir
panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį –
skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip
atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys
apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga
spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl
apmokestinimas turi būti progresinis.
Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne
trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius
procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra
pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių
paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių
perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir
paslaugų .kainas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio,
mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti
žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti
apmokestinimo įtaką ekonominėms ppaskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų
ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas – tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo
sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų
galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net
pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas – toks santykinis pajamų lygio
mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir pan. Vadinasi,
reikia sudaryti tokias apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinas
veiklos rūšis, o susijusias su didelėmis socialinėmis sąnaudomis stabdytų.
Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas
mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir
pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir
patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų
pernelyg sudėtingas, tai yra nebūtų numatyta per daug mokesčių bei
sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad
itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi
nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.
Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia
numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto
mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu
mokėtojui būdu ir laiku.
Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių
produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.
Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis
įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių
tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.
Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta
išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai
reaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinį
aktyvumą.
Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai
suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti
tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus
apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų.
Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau
apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, labiau
apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į
kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei
mažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvaus
išteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo.
Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominio
efektyvumo reikalavimus, bet gali būti įjuos ir neatsižvelgta. Užtat,
norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia
kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka
pasirinkti „mažesnę blogybę“, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo
uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų
yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėl
formuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikia
atskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai.
Atsižvelgiant į išdėstytus apmokestinimo principus, šiuolaikiniu
vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos
reikalavimus: laiduoja, kad į biudžetą numatytais dyd.žiais reguliariai
įplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamoms
pajamoms;
skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį; suderina
centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant
jų biudžetų
pajamas. 3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES
Apmokestinimo ir mokesčių istorinė raida apima ilgą laikotarpį.
Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Plėtojantis valstybėms, keičiantis
jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami
mokesčiai, jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Taigi valstybių
mokesčių sistemos, atskiri mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat
pertvarkoma _ ir tobulinama įvairiuose žmonių visuomeninės raidos etapuose.
(Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33).
Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Apie mokesčius, jų „užkrautą“
žmonėms naštą, mokesčių apskaičiavimo prieštaras, rinkimo prievartinį
pobūdį plačiai ir įvairiai kalbama nuo sseniausių laikų. Pirmųjų rašytinių
žinių apie mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randama
Biblijoje – senovės knygų rinkinyje. Kultūros (Senojo Testamento laikai
apima didžiulį laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki 100 metų pr.m.e.;
Naujojo Testamento laikai skaičiuojami nuo 100 metų pr.m.e. iki 132-135
metų), subrandinusios tas knygas, seniai išnyko. Vis dėlto Biblija
vaizduoja įvykius, glaudžiai susijusius su to meto žmonėmis ir vietomis.
Antai Evangelijoje pagal Matą „teikiamas pamokymas apie šventyklos mokestį“
(Naujasis testamentas, 1988, p. 69). Dėl mokesčio ciesoriui skelbiama
Evangelijoje pagal Morkų (Naujasis testamentas, 1998, p. 130). Gi „Laiške
romiečiams“, ddėstant bendruomenės gyvenimo taisykles, raginama kiekvieną
žmogų būti klusniu viešajai valdžiai ir „jos klausyti ne tik dėl grasos,
bet ir dėl sąžinės“. Akcentavus tokią krikščioniškąją nuostatą, išskirtinai
primenama: „Juk todėl ir mokesčius mokate.“ (Naujasis testamentas, 1988,
p. 386).
Seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse,
atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris
priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu
buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems mūšiams.
Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Užuominų
apie mokesčius randama VI-V amžiuje prieš mūsų erą gyvenusio Ksenofonto
Atėniečio traktate „Apie „pajamas“ (Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33).
Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios
mokėjimų natūra arba pinigais formos. Senovės Romoje, pavyzdžiui, mokesčius
tam tikrais atvejais mokėjo ne tie, kurie privalėjo mokėti, bet kiti
asmenys. Tai dar pirmojo šimtmečio antrojoje pusėje įžvalgiai pastebėjo
romėnų istorikas ir rašytojas Tacitas. Jis piktinosi, kad vergų pirkliams
taikomus mokesčius faktiškai sumoka vergų pirkėjas, atiduodamas pirkliui
didesnę sumą: juk pirkliui taikytas mokestis buvo įskaičiuotas į vergo
kainą.
Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų
jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos
mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai skiriami kaip duoklės^-
geniausia mokėjimo natūra arba pinigais forma. Pirmykštėje bendruomenėje
nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nugalėtojų. Kuriantis feodalinėms
valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline
renta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui
(Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant,
laisvė nuo prievolių). Mokesčių pajamos plaukdavo į valstybės iždą, o
duokles valdiniai duodavo savo ponams – žemvaldžiams ir visa tai būdavo
daroma natūra. Ilgainiui, formuojantis prekiniams-piniginiams santykiams,
mokesčiai įgavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių – visų
gyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsų
eros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu. 4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ
Yra žinoma, kad XV-XVI amžiais Europos valstybėse prasidėjusi
politinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų.
Išaugo išlaidos armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan.
Feodaliniai monarchai nepajėgė šių išlaidų dengti iš viduramžiais įprastų
pajamų šaltinių – domenų (karaliui ir valstybei priklausančio turto) ir
regalijų (monopolinė teisė gauti tam tikras pajamas, pavyzdžiui, iš monetų
kalimo, turgaviečių rinkliavų, baudų). Utilitariniai poreikiai apibrėžė
praktinę tuometinio finansų mokslo funkciją: ieškoti naujų valstybės pajamų
šaltinių, juos teoriškai pagrįsti. Aktualūs pasidarė mokesčių klausimai.
Spręsti mokesčių problemas paskatino didžiulis XVI-XV1I amžiaus
ekonominis sąjūdis, gavęs merkantilizmo pavadinimą. Kova dėl krašto
praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sutelkti
dėmesį į muitus. Anglų merkantilizmo atstovas Tomas Manas (1571-1641) siūlė
mažinti mokesčius eksportuojamoms prekėms bei įvežamoms žaliavoms, skirtoms
eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, naudojamoms
šalies viduje. Žodžiu, merkantilistai suformavo muitų politiką, aktualią ir
šiais laikais. Iš viso tuo metu valstybės veikėjai visomis išgalėmis
stengėsi gausinti valstybės pajamas, tvarkyti iždą. Susikūrė net iždo
tvarkymo mokslas – kameralistika. Tokios veiklos imtasi bei apie tai
mąstyta ir kitose šalyse. Vokiečių kameralizmo kūrėjai buvo Vilhelmas
Šrėderis, Liudvikas Zekendorfas, Justi ir kiti.
Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai, kito ir visuomeninės bei
politinės gyvenimo sąlygos, kartu keitėsi žmonių požiūris į mokesčius.
Viduramžių žmonėms mokesčiai buvo vien parama tokiam valdovui, kuris
nebepajėgia išsiversti savo domenų pajamomis, o naujaisiais laikais, žlugus
feodalinei santvarkai, mokesčiai jau suprantami kaip:
• teikiamas valstybei atlyginimas už policinę ir teisinę piliečio
bei jo turto globą;
• draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad
galėtų naudotis savo turimais turtais;
• piliečio išsipirkimas nuo tolesnio valstybės „kėsinimosi“ į jo
turtus.
Laikotarpiu nuo XVII a. antrosios pusės iki XVIII a.
pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojo
mokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos,
Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė už
atsargų požiūrį į mokesčius, tikslingumą juos pasitelkti tik kraštutinumo –
visuotinų negandų ir karų – atvejais. Antai Žanas Bodenas (1530-1596)
išleistoje 1580 m. prancūzų ir 1586 m. lotynų kalbomis knygoje „Apie
valstybę“ kėlė mokesčių visuotinumo ir mokestinio valdančiųjų sluoksnių
imuniteto uždraudimo reikalavimus. Ši pažangi idėja tapo mokslinės
literatūros apie mokesčius leitmotyvu (turinio arba stiliaus elementas,
pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis išskirtinę reikšmę) iki pat
buržuazinės 1789-1794 metų revoliucijos.
Armanas Rišeljė (1585-1642) finansams paskyrė savo „Politinio
testamento“ devintojo skyriaus septintąjį skirsnį. Bendrieji jo
samprotavimai apie fiskalines problemas įėjo į istoriją finansinių
kardinolo maksimų pavadinimu. A.Rišeljė metaforiškai palygino finansus su
valstybės nervais ir Archimedo atramos tašku, suformulavo apmokestinimo
principus: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktųjų
mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka
pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negu
reikalinga valstybei“. Jis pateikė ir analizavo du alternatyvius biudžeto
pajamų akumuliavimo reformos projektus. Iš jų pasirinko būtent tą, kuriame
valstybės iš.laidos mažinamos keičiant paskolų sąlygas (pavyzdžiui,
sumažinant palūkanas, nukeliant paskolos dengimo terminą) ir reguliuojant
tarnautojų užmokestį, t. y. teikė pirmumą nuo XVI a. pabaigos Prancūzijoje
nusistovėjusiems finansų sanavimo metodams. Pažymėtina, kad tokios linijos
XVII a. antrojoje pusėje laikėsi ir Žanas Batistas Kolberas (1619-1683).
Kitą (radikalų) biudžetinės reformos projektą A.Rišeljė kritikavo.
Projektas atspindėjo tokius valstybės biudžeto pajamų bazės pokyčius, kaip
perėjimas nuo luominių žemės-turto mokesčių (vadinamų talja, t. y. pastovių
tiesioginių mokesčių, dažniausiai feodalų nustatytų savavališkai ir nuo XV
a. rinktų daugiausia iš valstiečių bei regalijų prie netiesioginių
mokesčių). A.Rišeljė iš patirties žinojo, kad netiesioginių mokesčių
didinimas sukelia mokesčių mokėtojų nepasitenkinimą, dažnai peraugantį į
bruzdėjimą ir maištus.
A.Rišeljė, taip pat Prancūzijos finansų ūkį tuo laikotarpiu tvarkęs
siurintendantas (valdytojas) M.Sulis, finansų teorijos klausimus nagrinėjo
atsižvelgdami į valstybės fiskalinius (iždo politika gauti kuo daugiau
pajamų iš mokesčių) interesus, smerkė didelius mokesčius. Jų amžininko
Antuano Monkretjeno (1575-1621) „Politinės ekonomijos traktate“ (1615 m.),
skirtame jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai karalienei, šalies
ūkis įsivaizduojamas pirmiausia kaip valstybinio valdymo objektas.
Valstybės (karaliaus) turto šaltiniu A.Monkretjenas laikė užsienio prekybą,
ypač pramonininkų ir amatininkų dirbinių išvežimą. Šiame veikale pirmą
kartą mokslo istorijoje paskelbtas mokesčių reformos, atsižvelgiant į
valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, projektas.
Nors
veikalo pavadinimas buvo skambus, A.Monkretjenas rašė
perdėm praktinį darbą, kuriame mėgino įtikinti vyriausybę, kad reikia
visapusiškai globoti Prancūzijos pramoninkus ir pirklius, o šie už tai
mokėdami mokesčius gausins valstybės iždą. Jis siūlė įvesti didelius muitus
užsienio prekėms, kad jų įvežimas nekliudytų nacionalinei gamybai.
A.Monkretjenas šlovino darbą ir neįprastai savo metui išaukštino klasę,
kurią laikė svarbiausia šalies turtų kūrėja: „Geri ir šaunūs amatininkai
nepaprastai naudingi savo šaliai, aš drįstu pasakyti, kad jie labai
reikalingi ir turi būti gerbiami“.
A.Monkretjenas taip pat pasiūlė likviduoti gabelę
(Prancūzijoje viduramžiais nustatytas druskos mokestis, kurį mokėdavo
valstiečiai) ir turtinio kadastro (apmokestinamųjų objektų apyrašo ir
įkainojimo) pagrindu įvesti pajamų mokestį. Ši pažangi mokesčių teorijos
plėtojimo kryptis visapusiškai suvokta ir praktiškai pritaikyta buvo tik
XVIII a., kai feodalinė valdžia numarino ir į užmarštį nustūmė M.Sulio,
A.Rišeljė ir Ž.Kolbero mokymą apie racionalų (tikslingą, aiškiai suvokiamą,
išreiškiamą) ir subalansuotą, t. y. stengiantis išlaikyti pusiausvyrą,
požiūrį į valstybės pajamų formavimo šaltinius, biudžetinių išlaidų
ribojimą.
Valstybinių išlaidų problemą nagrinėjo ir Viljamas Petis
(1623-1687). Svarbiausiame ekonominiame veikale „Traktatas apie mokesčius
ir rinkliavas“, išspausdintame 1662 m., siekė vyriausybei parodyti, kokiu
būdu (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir net vadovaujant) padidinti
mokestines pajamas. Šiame kūrinyje V.Petis taip pat išsamiai išdėstė savo
ekonomines pažiūras. Jį domino pasikartojantys dėsningi procesai. Jam
rūpėjo dėsniai, natūraliai lemiantys darbo užmokestį, rentą ir net,
sakytume, apmokestinimą.
V.Petis pagrindė valstybės išlaidų mažinimo armijai,
administraciniam aparatui, rūmams, teismui, bažnyčiai ir didinimo
socialinėms reikmėms (prieglaudoms, ligoninėms, našlaičių namams) būtinumą.
Jo „Traktate apie mokesčius ir r.inkliavas“ apibūdinti mokesčių naštos
perkėlimo teorijos elementai. Santykinį skirtumą tarp mokesčių faktinių
mokėtojų ir mokesčių subjektų iliustravo žemvaldžių, sąmoningai
perkeliančių jiems skirtus mokesčius už rentą ant fermerių (nuomos forma)
ir žemės ūkio produktų pirkėjų (padidinus atitinkama mokesčio dalimi šių
produktų kainas) pečių. Apie tai V.Petis rašė, kad „. žemės mokestis
virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės. Jį pagrindinai
sumoka tie, kurie mažiausiai skundžiasi“. Taip pat padarė išvadą, kad kuo
neturtingesnis mokėtojas, tuo jam sunkiau mokėti pagalvės ir vadinamąjį
druskos mokesčius.
Kitokios ekonominės mokesčių problemos nagrinėtos XVII a. pabaigoje-
XVIII a. antrojoje pusėje. Šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo
rengiami įvairūs mokesčių reformų projektai. Finansų mokslo raida skatino
fiziokratų teorijos (ekonominiai tyrimai iš cirkuliacijos sferos perkelti į
gamybos sferą, žemė ir žemdirbystė vertinama kaip vienintelis turto
šaltinis, o žemės ūkio darbas – vienintelis gamybinis darbas) formavimąsi,
o ši savo ruožtu turėjo didelės įtakos moksliškai grindžiant realinių
mokesčių sistemos organizavimo principus.
Metodologinį bendrosios mokesčių teorijos pamatą sudarė XVIII a.
prancūzų švietėjų darbuose keltos idėjos. Kaip ne kartą buvo pabrėžiama to
meto veikaluose ir aiškinamuosiuose raštuose, valstietija kentėjo nuo
trigubos priespaudos: ji mokėjo rentą ir nešė įvairiausių feodalinių
prievolių naštą; išlaikydavo gausią kunigų ir vienuolių armiją, atiduodama
bažnyčiai dešimtąją savo pajamų dalį; iš esmės vienintelė mokėjo mokesčius
karaliui. Bajorija ir dvasininkija mokesčių nnemokėjo, o miesto buržuazija
buvo palyginti silpna, antra vertus, galėjo kur kas sėkmingiau išsisukinėti
nuo mokesčių. Tokia ekonominė sistema visai neskatino valstiečių geriau
dirbti žemę, plėsti gamybą. Todėl buvo reikalaujama panaikinti mokesčių
mokėjimo imunitetą (privilegijas) dvarininkijai ir dvasininkijai,
pasitelkti liaudies įgaliotus atstovus sprendžiant mokesčių nustatymo ir
valstybės išlaidų reguliavimo reikalus.
Pajungdama ekonominę politiką pajamoms iš mokesčių mokėtojų gauti,
valstybė naudojosi feodalinėmis atgyvenomis, stabdė jų irimą. Visa
Prancūzija buvo suskaldyta į atskiras provincijas muitų sienomis, prie
kurių buvo imami muitai už vežamas prekes. Tai trukdė plėtotis vidaus
rinkai, kapitalistinei įmoninkystei. Kita kliūtis – miestuose išlikę
amatininkų cechai su savo privilegijomis, griežta reglamentacija ir gamybos
ribojimu. Tai taip pat buvo naudinga vyriausybei, nes ji nuolat pardavinėjo
cechams vis tas pačias privilegijas kaskart iš naujo imdama mokesčius.
Tarp kūrinių apie naujos mokesčių sistemos parengimą, analize ir kritika
išsiskyrė Pjero Buagilbero, Sebastjano Vobano, Ano Roberto Žako Tiurgo ir
kitų ekonomistų veikalai. Juose buvo siūlomi įvairūs reformų variantai
turint tikslą pertvarkyti luominius mokesčius į turto mokesčius.
Rekomenduota panaikinti vidaus muitus. Klasifikacinėje apmokestinimo
principų skalėje išskirtinai kotiruojami mokesčių visuotinumo ir
proporcingumo (atitinkamai mokesčių mokėtojų turtui arba pajamoms)
principai. Taip pat buvo numatyta įvairias mokesčių (turto, pajamų ir
netiesioginius mokesčius) rūšis sujungti į mokesčių sistemą.
Pjeras Buagilberas (1646-1714) savo svarbiausiame teoriniame veikale
„Traktatas apie turto, pinigų ir mokesčių prigimtį“ teigė, kad reikia
įvykdyti didelę mokesčių reformą. Nesigilinant į detales, galima teigti,
kad jjis siūlė seną, aiškiai regresinę sistemą pakeisti proporciniu arba iš
dalies progresiniu apmokestinimu. Esant regresinei sistemai, kuo didesnės
tam tikro asmens pajamos, tuo mažesnis moke.sčių procentas; esant
proporcinei sistemai, ta dalis tuo didesnė, kuo didesnės pajamos. Taigi
P.Buagilbero siūlymas buvo nepaprastai drąsus: juk diduomenė ir bažnyčia
tuo metu visai nemokėjo mokesčių, o jis norėjo juos apmokestinti bent tokia
pat proporcija kaip ir varguomenę. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)
Kaip ir visi ankstyvieji ekonomistai, P.Buagilberas savo teorinius
teiginius siejo su praktika, stengėsi jais pagrįsti savo siūlomą politiką.
Jo, kaip vieno iš ekonomikos mokslo pradininkų, vaidmenį nusako tai, kad
jis savo reformas grindė tuo laiku vientisa ir nuodugnia pažiūrų sistema.
P.Buagilbero minčių eiga, reikia manyti, sutapo su Viljamo Pečio logika.
Jis klausė, kas lemia ekonominį šalies augimą; P.Buagilberą jaudino
Prancūzijos ekonomikos stagnacijos ir smukimo priežastys. Paskui jis perėjo
prie bendresnio teorinio klausimo: kokie dėsningumai veikia visuomeniniame
ūkyje, tvarkant finansus ir kaip šie dėsningumai užtikrina ūkio raidą.
P.Buagilbero veikalai yra vienas iš svarbiausių informacijos
šaltinių apie vargingą to laikotarpio Prancūzijos ekonomikos būklę, apie
sunkią tautos, kurios tris ketvirtadalius sudarė valstietija, padėtį. Ji
buvo alinama didelių mokesčių. Tačiau apie tai rašė daugelis. Antai 1707
metais žymus politinių ir ekonominių veikalų autorius Sebastjanas Vobanas
(1633-1707) rašė, kad vienas gyventojų dešimtadalis skursta, penki
dešimtadaliai yra labai vargingoje padėtyje ir tik vienas, aukščiausias,
dešimtadalis gyvena gerai, iš to skaičiaus -keletas tūkstančių žmonių –
prabangiai. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)
Apskritai XVIII a, įsitvirtino ir išplito apmokestinimo ne
keliais, kaip būdavę iki tol, bet tik vienintelio mokesčio teorija. Tokiu
vieninteliu mokesčiu S.Vobanas siūlė „karališkąją dešimtinę“, o Fransua
Kenė (1694-1774) ir kiti fiziokratai – žemės mokestį. Anot S.Vobano,
„karališkosios dešimtinės“ mokestis turėjo siekti 10 procentų visų mokėtojo
nuosavybės ir pajamų rūšių. Išskirtina tai, kad dirbantiems nuolatinį darbą
ir padieniams darbininkams šis mokestis buvo nustatytas mažesnis – 1/30 jų
pajamų dalis. Fiziokratai, remdamiesi mokesčių perkėlimo koncepcija,
pirmieji visus mokesčius sugrupavo į tiesioginius ir netiesioginius. Būtent
sąvoka „tiesioginiai“ reiškė „neperkeliamus“, o „netiesioginiai“ – ne
tiesiogiai pačio apmokestinamo subjekto mokamus, bet kitiems asmeninis
sumokėti „perkeliamus“ mokesčius. Fiziokratų mokymas turėjo didelės įtakos
mokesčių teorijai. Prancūzijos mokesčių sistemoje fiziokratai neperkeliamu
laikė žemės mokestį ir siūlė jį įvesti kaip vienintelį mokestį, panaikinus
kitas mokesčių formas. O tai reiškė, kad šį mokestį privalo mokėti ne vien
valstiečiai, bet ir dvarininkai, dvasininkai. Fiziokratų teorijos ypatybė
buvo ta, kad jos buržuazinė esmė slypėjo po feodaliniu apvalkalu. Nors
F.Kenė ir ketino apmokestinti grynąjį produktą vieninteliu mokesčiu, iš
tikrųjų jis apeliavo į apsišvietusių valdžios struktūrose dirbančių žmonių
interesus, žadėdamas jiems žemės pajamingumo didėjimą ir kaimo
aristokratijos stiprėjimą.
Prisiminkime, ką gi F.Kenė laikė grynuoju produktu, kurį ketino
apmokestinti vieninteliu mokesčiu. Savo žymiajame veikale „Ekonominės
lentelės“ F.Kenė vaizdžiai parodė kaip paskirstomas derlius, kurį nuima
valstietis suaręs, patręšęs
ir apsėjęs žemės sklypą. Dalį grūdų valstietis
supylė sėklai, kitą dalį pardavė, kad galėtų įsigyti reikalingiausių miesto
prekių, ir su pasitenkinimu įsitikino dar turįs šiokį tokį atliekamų grūdų
kiekį.
F.Kenė gerai žinojo, kas bus su šiuo grūdų pertekliumi. Valstietis
atiduos jį pinigais arba natūra senjorui, karaliui ir bažnyčiai. Jis net
apskaičiavo, kokia dalis teks kiekvienam gavėjui: senjorui – keturi
se.ptintadaliai, karaliui – du septintadaliai, bažnyčiai – vienas
septintadalis. Kyla du klausimai. Pirmas — kokią teise turi šios
institucijos paimti iš valstiečio didelę jo derliaus arba pajamų dalį?
Antras: iš kkur atsiranda grūdų perteklius? (Stačiokas R., Rimas J., 2003)
Į pirmą klausimą F.Kenė atsakė maždaug šitaip. Apie karalių ir
bažnyčią nėra ko kalbėti: tai, taip sakant, Dievo duota. O dėl senjorų, tai
jis rado savotišką ekonominį paaiškinimą: jų rentą (pajamas, reguliariai
gaunamas be darbinės veiklos iš žemės) galima laikyti teisėtomis
palūkanomis už tam tikrus „avansus žemei“ (avances fonciers) – kapitalo
įdėjimus, girdi, kadaise jų įdėtus, kad žemė taptų tinkama dirbti.
Atsakymas į antrą klausimą F.Kenė atrodė dar aiškesnis. Grūdų perteklių
davusi žemė, gamta. Tokiu pat natūraliu būdu jis atitenkąs tam, kas yra
žemės savininkas.
Žemės ūkio produkto perteklių, susidarantį atėmus visus jo gamybos
kaštus, F.Kenė vadino grynuoju produktu (produit net). Jį fiziokratai
vienašališkai tapatino su žemės renta ir laikė natūraliu žemės vaisiumi.
Mokesčių reformavimo problematika domėjosi taip pat Anas Tiurgo ((1727-
1781). Jis 1774-1776 metais ėjo Prancūzijos generalinio finansų
kontrolieriaus (ministro) pareigas. A.Tiurgo parengė ilgalaikę programą,
apimančią šias apmokestinimo radikalios reformos kryptis, – mokesčių ėmimo
atpirkimo teisės panaikinimas ir iš žemės nuosavybės gaunamų pajamų
apmokestinimas. A.Tiurgo šios programos nenorėjo viešai skelbti, nes gerai
suprato, kaip į ją reaguos suinteresuotieji sluoksniai. Tačiau jis labai
atkakliai ėmėsi įgyvendinti daugelį konkrečių praktinių priemonių, šalino
didžiausias mokesčių taikymo nesąmones ir neteisybes, lengvino mokesčių
naštą pramonei ir prekybai, prispausdamas mokesčių rinkimo teisės
atpirkėjus. (Mokesčių atpirkėjų kompanijas sudarė turtingi finansininkai,
atpirkinėjantys iš vyriausybės teisę imti mokesčius, plėšiantys šalį. Ir
V.Petis savo veikaluose griežtai pasisakė prieš atpirkimo sistemą,
smaugusią verslininkystę ir gamybą.) Antra vertus, A.Tiurgo mėgino apriboti
valstybės biudžeto išlaidas, kurios daugiausia buvo skiriamos karaliaus
rūmams išlaikyti. (Stačiokas R., Rimas J., 2003) 6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS
A.Smito parengtus apmokestinimo principus racionalizavo ir
besiformuojančios laisvosios konkurencijos rinkos epochai pritaikė Žanas
Šarlis Sismondis. Didžiausias jo indėlis į ekonomikos mokslą yra 1819 m.
išleista knyga „Naujieji politinės ekonomijos principai, arba apie turto ir
gyventojų skaičiaus santykį“. Ji, kaip rašė pats autorius, atsirado ne tik
nuodugniai studijuojant kitų mokslininkų veikalus, kiek išaugo iš gyvenimo
stebėjimų jį įtikinusių, kad esą neteisingi patys „ortodoksinio mokslo
pagrindai“. Ž.Sismondis reikalavo, kad ekonomikos teorija už savo
abstrakčių schemų matytų žmogų. Ši knyga buvo sklidina tauraus humanizmo ir
griežtai kritikavo tuometinės ūkio ir finansų sistemos ydas. Kartu jis gana
veiksmingai prisidėjo prie mokslo apie mokesčius. Ž.Sismondis atskiru
principu kėlė neapmokestinamo minimumo idėją.
Dovydas Rikardas daug prisidėjo ne tik prie konkrečių ekonomikos
mokslo sričių, kaip antai: pinigų cirkuliacija ir kreditas, tarptautiniai
ekonominiai santykiai, bet ir prie mokesčių teorijos plėtotės. Jo manymu,
egzistuoja mechanizmas, pradedantis automatiškai veikti padidėjus
mokesčiams už vadinamuosius pirmojo būtinumo reikmenis. Jis taip pat
tvirtino, kad mokesčių perkėlimo turtingiesiems mokėtojams dėka darbdaviai
priversti padidinti dirbančiųjų atlyginimus, nes šie visada griežtai
priklauso nuo pragyvenimo minimumui apibrėžtų lėšų. (Stačiokas R., Rimas
J., 2003)
D.Rikardas, kaip ir A.Smitas, buvo tos nuomonės, kad dideli
mokesčiai kliudo kaupti kapitalą ir todėl stabdo reprodukciją. Beje, tokios
pažiūros buvo būdingos Žanui Batistui Sėjui ir Frederikui Bastijai.
Mokesčių analizei savo kūryboje daug vietos paskyrė Džonas Stiuartas Milis
(1806-1873). Jo veikale „Politinės ekonomijos principai“ mėginta sujungti
skirtingus ekonominius požiūrius ūkio ir verslininkystės, taip pat
apmokestinimo klausiniais. Būtent gvildendamas valstybės vaidmenį
ekonomikoje autorius ir gana vaizdžiai nagrinėjo mokesčius. Svarbi šio
darbo ypatybė, kad jis yra, kaip teigė Dž.Milio amžininkai, o vėliau ir
kiti žymūs ekonomistai, geriausias XIX a. vidurio traktato, kuriame
ekonomikos mokslas (taip pat ir mokesčių teorija) nagrinėjamas kaip visuma,
pavyzdys. Iki pat Alfredo Maršalo (1842-1924) „Ekonomikos principų“,
išleistų 1890 m., tai buvo autoritetingiausias ir įtakingiausias ekonominis
traktatas.
Buvo mėginusiųjų teigti, jog Dž.Milio veikalas „Politinės
ekonomijos principai“ (1848 m.) yra meistriška kompiliacija. Tačiau
pastarieji asmenys lyg .susigėdę ar suabejoję dėl tokios, manytume, baltais
siūlais dygsniuotos pseudoaiškiaregystės, suskumba pareikšti, kad
„nepaisant to – arba tiksliau sakant, kaip tik dėl to, – Milio knyga turėjo
neregėtą pasisekimą. Jam gyvam esant ji išėjo šešiais leidimais, buvo
išversta į daugelį kalbų“. Nekreipdami dėmesio į įvairias apkalbas,
konjunktūrinius išpuolius ir ketinimus menkinti Dž.Milio veikalų mokslinę
reikšmę, atsiverskime jo žymiojo darbo penktosios knygos antrą dalį. Ji
pavadinta „Bendrieji apmokestinimo pricipai“. Įsigilinkime į apmokestinimo
ir apskritai mokesčių teorijos, kaip visumos, išsamų ir logiškai sklandų
mokslinį interpretavimą. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)
Dž.Milis pirmiausia išsamiai cituoja keturis teorinius A.Smito
suformuluotus apmokestinimo teiginius ir pripažįsta juos klasikiniais
mokesčių sistemos principais, visapusiškai šiuos principus analizuoja.
Dž.Milio galva, kažkokių papildomų aiškinimų ir iliustracijų nereikia
antram, trečiam ir ketvirtam A.Smito teiginiams. Jie visiškai suprantami ir
aiškūs, Kiek ir kaip tam tikras mokestis atitinka arba prieštarauja
apmokestinimo principams galime spręsti nagrin.ėdami konkrečias mokesčių
rūšis. Tačiau pirmą iš nurodytų principų, t. y. apmokestinimo tolygumo
principą, anot Dž.Milio, būtina išsamiau apibūdinti. Jo esmės ir veikimo
žmonės dar gerai nesuvokia ir apie apmokestinimo tolygumą dažnai
sprendžiama klaidingai.
Atsakoma į klausimą: kodėl gi būtent mokesčių tolygumas laikomas
neginčijama apmokestinimo taisykle? Priežastis gana paprasta. Vyriausybei
jokiais būdais netinka aštrinti skirtumų tarp atskirų asmenų arba klasių
dėl pretenzijų į naudą, kurią jiems duos vyriausybės veikla. Už tai iš
valdinių vyriausybės reikalaujamos aukos (mokesčiai) vienodai privalo
slėgti visus gyventojus (mokesčių mokėtojus). Pažymėtina, kad tokio metodo
taikymas visuomenei ggresia mažiausiu nuostoliu. Jeigu kuris nors vienas jos
narių apkrautas mažesniais negu teisėta apmokestinimo norma mokesčiais,
kažkam kitam teks gerokai didesnė mokesčių našta. Nepagrįstas mokesčių
lengvinimas vieniems neduos tiek pat gėrio, kiek neteisingas apmokestinimas
padarys žalos ir blogio. Vadinasi, apmokestinimo tolygumas, kaip valstybės
mokesčių politikos principas, reiškia aukų vyriausybei tolygumą. Tai toks
mokesčių vyriausybės išlaidoms dengti paskirstymas, kai nė vienas mokesčių
mokėtojas nejaučia didesnių ar mažesnių apmokestinimo nepatogumų. Ir nors
tokio tobulo mokesčių skirstymo, kaip ir visų kitų gyvenimiškojo tobulumo
principų, neįmanoma visiškai realiai realizuoti, tačiau kiekvienu konkrečiu
tyrimų atveju Dž.Milis ragino pirmiausia remtis idealo suvokimu ir stengtis
jį nesavanaudiškai įgyvendinti apmokestinimo praktikoje.
Galima sutikti žmonių, kurių bendrieji finansinių normų
(taisyklių) teisingo nustatymo principai netenkina. Jie pageidauja kažkokio
mokesčių reikalo esmę labiau apibrėžiančio dalyko. Šiuos žmones paprastai
žavi požiūris, kai kiekvieno piliečio mokami mokesčiai tapatinami su
atlygiu už asmenines paslaugas, gautas iš visuomenės. Reikalavimą
kiekvienam mokėti proporcionalų savo disponuojamų turtų vertei mokestį
siūloma teoriškai grįsti tuo, kad, pavyzdžiui, du kartus didesnę nuosavybę
valdantis asmuo naudojasi ir dvigubai didesniu vyriausybės garantuotu turto
saugumu. Vadovaujantis pirkimo-pardavimo principais tokio turto savininkas
privalo vyriausybei mokėti du kartus didesnį mokestį.
Absurdiška būtų manyti, kad vyriausybės funkcijos baigiasi tik
valdinių nuosavybės saugumo garantija. Tai gali nuvesti į dar didesnius
klystkelius. Kai kas netgi gina tokią klaidingą nuomonę: kadangi vyriausybė
privalo saugoti ne vien piliečių nuosavybę, bet ir juos pačius,
todėl
kiekvieną žmogų ji apgaubia lygiai tokiu pat saugumu. Lyg ir gautųsi, kad
iš visų gyventojų imamas vienodo dydžio fiksuotas, vadinamasis pagalvės,
mokestis būtų tinkamiausias ekvivalentis užmokestis vyriausybei už
piliečiams garantuoto saugumo paslaugą. Tuo pačiu už nuosavybės saugumą
žmonėms derėtų mokėti vyriausybei ir kitą, šios nuosavybės dydžiui
proporcionalų mokestį.
Dž.Milis parodė, kad dešimtį kartų didesnės nuosavybės teisei
užtikrinti nereikia tiek pat didesnio valstybės garantuoto saugumo.
Pavyzdžiui, negalima tvirtinti, kad 1000 svarų sterlingų nuosavybės
saugumas per metus vyriausybei atsieitų dešimtį kartų brangiau negu 100
svarų sterlingų nuosavybės saugumas. Juk tai, tarkime, gali kainuoti du
kartus brangiau, o gal ir tiek pat. Tie patys teisėjai, policininkai ir
kareiviai, saugantys pirmąją nuosavybę, saugos ir antrąją. Saugumo
garantavimas didesnėms pajamoms nereikalauja – išskyrus retas išimtis –
gausesnio apsaugos aparato darbuotojų skaičiaus. Ką beimtume šiuo atveju
saugumo rodikliais (ar tai būtų darbas ir išlaidos jam apmokėti, saugomo
asmens gerovė, jausmai arba koks nors kitas konkretus dydis) n.epavyks iš
šių rodiklių išvesti (sintetinti) kažkokių apibrėžtų proporcijų. Jeigu
norėtume įvertinti vyriausybės įvairiems asmenims teikiamo saugumo naudą,
tektų aiškintis, kurie iš šių asmenų, praradę valstybės garantuotą saugumą,
liktųsi labiausiai nuskriausti. Į šį klausimą Dž.Milis atsakė šitaip:
labiausiai būtų skriaudžiami protiškai atsilikę ir fiziškai silpni asmenys,
jie tikriausia pavirstų vergais. Vadinasi, jei nors kruopelytę tiesos
rastume nagrinėjamoje mokesčių teisingumo teorijoje, žmonės, mažiausia
pajėgūs savarankiškai egzistuoti ir apsiginti, t. y. kuriems ypač reikia
valstybės ggarantuoto saugumo privalėtų mokėti didesniąją šios paslaugos
kainos dalį negu protingi (verslūs, iniciatyvūs, kūrybingi) ir
stiprūs žmonės. Atsitiktų visiškai priešingas Į socialinio
teisingumo idėjai dalykas. Juk šios idėjos įgyvendinimo esmė – ne kartoti,
bet taisyti ir šalinti nelygybę ir neteisingumą skirstant visuomenines i
gėrybes.
Vyriausybė, jos užtikrinanti saugumą veikla reikalinga
visiems piliečiams. Nėra reikalo aiškintis, teigia Dž.Milis, kuriam iš jų
tai reikalingiau. Kiekvienam vienodai. Jeigu vienas asmuo arba klasė,
gaunanti iš vyriausybės tiek nežymią naudą, kad dėl to tenka kęsti
nepriteklius ir fizinius nepatogumus, ims piktintis ir skųstis, tai kalba
apie netvarką ne apmokestinimo sistemoje, o kažkur kitur. Nenormaliai
padėčiai taisyti būtina imtis veiksmingų priemonių. Ne skųstis dėl jos ir
tuo remiantis reikalauti mažinti mokesčius. Juoba kad savanoriškai
įsipareigojant siekti tikslų, įsipareigojama ir sąžiningai atlikti
kiekvieno pareigą, t. y. vienodai proporcingai aukoti vardan bendro tikslo,
toks principas turi tapti taisykle ir privalomųjų mokesčių atveju, jai
pagrįsti, anot Dž.Milio, nereikia ieškoti kažkokių dar painesnių ir
giliaminčių teiginių.
Sutikdami su reikalavimu, kad vyriausybė privalo iš visų imti
lygiavertes aukas, pirmiausia išsiaiškinkime, ar ši taisyklė realizuojama
praktiškai, kiekvieną priverčiant mokėti į valstybės iždą vienodą turimų
piniginių lėšų procentą. Daugumas teigia, kad tokia praktika nėra
veiksminga, nes, tarkime, dešimtosios dalies ėmimas iš nedidelių pajamų
mokėtojui yra gerokai didesnis apsunkinimas, negu tokios pat dalies ėmimas
iš didesnių pajamų. Būtent tuo ir buvo grindžiamas gana populiarus
apmokestinimo projektas įvesti vadinamąjį pprogresyvinį mokestį iš pajamų,
gautų už naudojimąsi nuosavybe (kapitalo eksploatavimą), t. y. pajamų
mokestį, kurio santykinė (procentinė) apimtis auga didėjant pajamoms.
Tokio požiūrio tiesos dalį, Dž.Milio tvirtinimu, sąlygoja
mokesčio, kuris gali būti sutaupytas vartojant prabangos dalykus, ir
mokesčio, imamo už būtiniausius reikmenis, skirtumas. Kasmet rinkti 1000
svarų sterlingų mokestį iš 10 tūkstančių svarų sterlingų pajamas gaunančio
asmens dar nereiškia, kad iš jo atimamas egzistavimo šaltinis arba tam
tikri kasdieniai gyvenimo patogumai. Ir ar galima lyginti šį efektą su tuo,
kai iš žmogaus, turinčio iš viso tik 50 svarų sterlingų pajamų,
reikalaujama 5 svarų sterlingų mokesčio? Jo auka vyriausybei ne tik
didesnė, bet apskritai nepalyginama su pirmo mokėtojo auka. Atrodo, kad
socialiai teisingas apmokestinimo naštos skyrimo būdas yra apmokestinti tik
tam tikrą minimalų dydį pajamų, kurių praktiškai pakanka tiktai
būtiniausiems reikmenims įsigyti. Sakykime, kad kuriems nors asmenims,
gyvenantiems vien iš pajamų, reikia per metus 50 svarų sterlingų kiekvienam
apsirūpinti viskuo būtiniausiu, kad be prabangos ir išlaidumo egzistuoti ir
išsaugoti sveikatą, taip pat nepatirti nuolatinių fizinių nepriteklių.
Apmokestinti siūlyta tik viršijančias šią sumą pajamas, t. y.. mokestį imti
ne iš bendros pajamų sumos, bet tik iš dalies, viršijančios oficialiai
nustatytą pragyvenimo minimumą. Pavyzdžiui, jei mokesčio norma 10 procentų,
tai 60 svarų sterlingų pajamos bus vertinamos 10 svarų sterlingų (60-50=10)
grynųjų pajamų. Iš jų kasmet reikėtų imti vieno svaro sterlingų mokestį.
Esant bendrosioms 1000 svarų sterlingų pajamoms analogiškai tektų
apmokestinti tik 950 svarų sterlingų. Tuo būdu kiekvienas žmogus mokėtų
tvirtai apibrėžtą ne visos gaunamų pajamų sumos, o tik jų pertekliaus dalį.
Taigi neviršijančios 50 svarų sterlingų pajamos apskritai neapmokestinamos
nei tiesioginiu mokesčiu, nei kitais mokesčiais už būtiniausius reikmenis.
Tai, Dž.Milio giliu įsitikinimu, tos minimalios pajamos, kurias darbuotojas
privalo gauti už savo darbą, ir vyriausybei nederėtų jų apkarpyti mokesčių
žirklėmis, Kartu šios apmokestinimo praktikos plėtojimas yra svarus
argumentas išsaugoti mokesčius prabangos dalykams, kurių, nepaisant
pragyvenimo minimumą ribojančių sąlygų, lengvabūdiškai geistų mažas pajamas
gaunantys žmonės. Vadinasi, atleidimo nuo mokesčio iš pajamų, naudojamų
būtiniausiems produktams įsigyti klausimas sprendžiamas remiantis konkrečiu
tokių pajamų tikslinio vartojimo faktu. Jeigu neturtingas žmogus, vos galįs
nusipirkti būtiniausių produktų, dalį lėšų iššvaisto kažkokioms pramogos
užgaidoms ir įnoriams tenkinti, jis lygiai kaip ir turtingi privalo už tai
į valstybės iždą įmokėti savo dalį vyriausybės išlaidoms dengti.
Dž.Milis išsamiai nagrinėja charakteringiausius proporcinio
apmokestinimo praktinio taikymo atvejus, mokesčių nustatymo teisingumo
problematiką. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu jis laikė nuosavybę, įgytą
neįdėjus darbo, t. y. pirmiausia „sutinkamai su testamentu gautą palikimą,
viršijantį tam tikrą sumą“ (Miraui, 1990, p. 138). Lėšos, mokesčių forma
privalančios įplaukti į valstybės iždą, šio mokslininko nuomone, negali
būti didesnės, negu išlaidos vyriausybės ūkinei ir organizacinei veiklai
užtikrinti laisvosios konkurencijos sistemos funkcionavimą. IŠVADOS
1. Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl
visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti
prie valstybės iišteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius.
2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė.
3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė.
4. Mokesčiai turi garantuoti tokias pajamas, kad jų įvedimas būtų
pateisinamas.
5. LITERATŪRA
1. Buškevičiūtė E., 2003, Mokesčių sistema. Kaunas, 331 p.
2. Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001, Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida.
Vilnius, 63 p.
3. Stačiokas R., Rimas J., 2003, Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis.
Kaunas, 119 p.
4. Buškevičiūtė E., Pukelienė V., 1998, Valstybės mokesčių sistema, Kaunas,
221 p.