Mokesčių raida Lietuvoje
Mokesčių raida lietuvoje
Turinys
1. Lietuvos mokesčių sistemos raida………………………..
2. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai…………………
3. Rusijos imperijos ir kaizerinės vokietijos okupacijų meto mokesčiai……….
4. Nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistema ir jos ypatumai……………
5. Lietuvos mokesčių sistema Sovietų Sąjungos sudėtyje………………
6. Dabartinė mokesčių sistema…………………………
7. Priedai…………………………
8. Išvados…………………………
9. Literatūra…………………………
Įvadas
,,Apmokestinimas- tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo- kuo mažiau“ – Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a. Prancūzų valstybės veikėjas.
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tai pagrįstai rašė B. FFranklinas: ,,Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“.Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.
Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka, prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)).
Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų vvalstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistamą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūūkininkavimo santykius.
Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos – pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos) valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie,,.virsta paprasta piliečio prievole duoti savo turtų, pelno, ar pajamų dalį bendriems visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui“.
V. Jurgutis rašė:,, Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius, veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet draugia žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis“. Mokesčiai ,,gali paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų džiausgsmas. Mokesčiai yra padarę ppasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir neišpasakytai daug blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę“.
Lietuvos mokesčių sistemos raida
Dabartiniai mokesčiai – tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvos mokesčių sistemos raidoje galima išskirti šiuos pagrindinius etapus:
1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai,
2. Rusijos imperijos ir kaizerinės vokietijos okupacijų meto mokesčiai,
3. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai,
4. Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai,
5. Dabartinė mokesčių sistema.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje veikusius mokesčius ggalima apibūdinti keliais bendrais bruožais. Visų pirma, iki XVI a. Mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis). Pokyčiai pačiame gyvenime (prekinių-piniginių santykių įsivyravimas), javų eksporto pagyvėjimas. XVI a. Pradžioje, pinigų poreikio karams su Maskva padidėjimas- pagrindinės priežastys, kodėl natūriniai mokesčiai buvo pradėti keisti piniginiais. Žinoma, piniginius mokesčius buvo sunkiau mokėti, kadangi norint gauti tam tikrą sumą pinigų reikėjo parduoti produktus, t.y. juos paversti preke. Tai savo ruožtu skatino piniginių-prekinių santykių plėtrą.
Kitas svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių bruožas – mokesčių privilegijos ir lengvatos šalies feodalams, kurie nuolatinių mokesčių nemokėjo. Teisė nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos statutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, kad Didysis Kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, miestiečio ir jų valdynių. Dar anksčiau mokesčių lengvatos būdavo taikomos į Lietuvą atvykstantiems verslo žmonėms. Pirmą žinomą tokią privilegiją suteikė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas (1316-1341), kuris, siekdamas pakelti Lietuvos ūkį, kvietė įvairius kitų šalių specialistus, žadėdamas jiems, jog galės atvykti ir išvykti su žmonomis, vaikais ir galvijais be jokių kliučių, t.y. jiems nebus taikomi mokesčiai ir muitai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Duoklės jau mokėtos AAlgirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus (jie buvo vadinami kiaunininkais), medų, vašką, o žemaičiai, kur gerai derėdavo linai, atsiskaitydavo linais, apyniais ir kitais žemės ūkio produktais. 1380 m. Pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio, nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos. Šis apmokestinimo būdas saugojo kunigaikščio interesus – jis jau iš anksto galėjo žinoti savo pajamas. Valstiečiai, be to, turėjo atlikti pasėdžių prievoles, t.y. išlaikyti kunigaikščio pareigūnus su svita jų lankimosi metu, sumesti mezliavą gyvuliais, vaišėms kelti. Karo reikalams buvo mokamas išdėstomasis sidabrinės mokestis.
Kunigaikščio iždui vis labiau reikėjo pinigų. Tiesa, jų buvo gaunama ir kontribucijomis. Štai, pagal Torunės taiką, kryžiuočiai sumokėjo 100000 kapų grašių, Pskovas – 1000 rublių, Novgorodas su Porchovu, nebenorėdami su Vytautu kariauti, sumokėjo 10000 rublių. Bet kariniams ir kitiems reikalams to buvo maža, reikėjo gauti piniginių pajamų ir iš vidaus subjektų. Pradėti kaldinti mažesnio nominalo pinigai, pakeitę iki tol žinomus didelius (apie 200 gr.) sidabro lydinius (ilguosius). Todėl Žygimantas Senasis (1506–1546) 1527 metais vietoj pasėdžių prievolės įveda Žagrės mokestį. Kartu tai užkirto kelią ir atskirų vietininkų piktnaudžiavimui.
Žagrės mokesčio įvedimas reiškė tam tikrą mokesčių centralizaciją. Mokestį mokėjo: nnuo jaučių žagrės – 15 grašių, nuo arklio – 7,5 grašio, o kas neturėjo nei jaučio, nei arklio – nuo žemės mokėjo 5 grašius.
Sekantis tuometinės mokesčių sistemos bruožas – netolygus mokesčių naštos paskirstymas, ,,sunkesni“ mokesčiai valstiečiams, miestiečiams, pirkliams. Ypač tai buvo žymu iki XVI a. vidurio (t.y. iki valakų reformos, kuri vienodžiau paskirstė valstybines prievoles, padidino mokėtojų skaičių ir iždo pajamas). Mokesčių naštos atskiriems mokėtojams, atsižvelgiant į jų ekonominį pajėgumą, suvienodinimo procese ypač nusipelnė Vytautas Didysis. Iki jo mokesčių ir prievolių sistema dažnai būdavo kuriama atsitiktinai, neatsižvelgiant į pavienius mokėtojus, jų pajėgumą mokėti. Tuo tarpu Vytautas Didysis stengėsi nustatyti mokesčius ir prievoles atsižvelgdamas į mokėtojų turimą turtą ir gaunamą pelną.
Kitas bruožas – Didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių įvairovė: žagrinės, padūmės, pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės ir kiti. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių, sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitativum. Pinigai kunigaikščio iždui buvo gaunami ir kontribucijomis, tačiau karo ir kitiems reikalams to nepakako. Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, einantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalai už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą. XVI-XVII amžiuje Lietuvoje muitus rinko iždo pareigūnai, o vėliau buvo stengiamasi juos išnuomoti privatiems asmenims už tam
tikrą pinigų sumą. Muitai buvo žymus valstybės pajamų šaltinis, kurį valstybė naudojo kariuomenės išlaikymui (nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pabaigos finansinę padėtį labai sunkino samdyta algininkų kariuomenė, kuriai iždas labai dažnai stokodavo lėšų išmokėti algas), krašto apsaugos organizavimui, biudžeto ,,skylių“ lopymui.
Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius.
Plėtojantis amatams ir prekybai daugėjo apmokestinamųjų objektų kiekis. Atsirado propinacijos mokestis už degtinės darymą ir prekybą (kapščizna), nemažas buvo turgaviečių mokestis. Statutas numatė piniginę Galvos baudą. kurio dėka surenkamos pajamos XVIII a. Sudarė nemažą valstybės biudžeto dalį. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.
Buvo taikomos ir tam tikros lengvatos. Vienu atveju jos teiktos tiems, kurie visgi turėjo iš ko ir galėjo mokėti (minėtos privilegijos, taikytos bajorams, dvasininkams), o kitu- iš tikrųjų negalėjusiems to daryti (pavyzdžiui, nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose numuojami iir neįeinantys į gatvių eilę namai ir pan.).
Tik 1764 ir 1775 metais įvesti privalomi visiems gyventojams išvežamų ir įvežamų prekių muitai. Teisė nemokėti bajorams mokesčių įtraukta ir į 1588 metų Lietuvos statutą. Statute nurodyta, kad didysis kunigaikštis be seimo sutikimo jjokiu mokesčiu negali apmokestinti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių. Todėl pagrindinė mokesčių našta teko valstybines žemes įdirbantiems žmonėms.Valstiečiai mokėjo hibernos mokestį (kariuomenės žiemojimo mokestis), o po jo – pusės padūmės mokestį. Valstybinių dvarų valdytojai nuo 1590 metų apmokestinti kvartos mokesčiu (kariuomenei išlaikyti), o 18 a. pabaigoje jau rinkta dviguba kvarta, buvo paplitę propinacijos mokesčiai. 18 a. pabaigoje pastarieji mokesčiai sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.
Lietuva XVII-XVIII a. pradėjo naudoti patį ,,jauniausią“ mokesčių elementą – deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo XIX a. antrosios pusės. Siekiant sudrausminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deklaracijų pateikėjus būdavo iš jų reikalaujama priesaikos, apeliuojant į mokesčių mokėtojų sąžinę ir viliantis, kad tikintys ir dori mokėtojai sąžiningiau atskleis savo tikras gaunamas pajamas.
Apskritai, vertinant mmokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima daryti išvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta. Žinoma, kai kurios finansinės prievolės, pavyzdžiui, duoklė, mezliava, sidabrinė, pagalvė, buvo visoje kunigaikštystėje, tačiau tuo pačiu metu užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi praktiškai LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos. Netgi kai kuriose vaivadijose bei apskrytise (dar ir po 1569 m. Unijos) apmokestinimo bei mokesčių mokėjimo tvarka skyrėsi, todėl siekta tokią finansinę tvarką suvienodinti. Šis procesas buvo vadinamas koekvacija, kuri rreikalavo mokesčių inventorizacijos. 1625 m. ir 1642 m. priimti įstatymai, kuriuose nustatyta, kas turi būti nurodyta inventorizuojant mokesčius.
Rusijos imperijos ir kaizerinės vokietijos okupacijų meto mokesčiai
Carinės Rusijos imperijai plečiantis į vakarus, Lietuva neteko valstybingumo ir jos teritorija buvo padalinta į Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijas. Tad nuo 1795 m. prie Rusijos imperijos prijungus beveik visą Lietuvą (išskyrus Užnemunę), buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. 1796 metais baigtas mokesčių mokėtojų surašymas. Apmokestinamuoju vienetu tapo ,,revizinė siela“ – vyriškos lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės, Rusijoje įvestas Petro I laikais. Pagalvės mokestis buvo išdėstomasis, jį mokėjo nepriveligijuoti luomai, t.y. valstiečiai, miestiečiai, amatininkai. Pagalvės mokestis buvo pakankamai ,,sunkus“ mokesčių mokėtojams dėl kelių priežaščių:
nuo 1822 m. buvo mokamas vienodas mokestis, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo ekonominį pajėgumą;
pagalvės mokestis nuolat didintas;
kadangi mokesčių mokėtojų surašymai (vadinami revizijomis) buvo atliekami kas 15 metų, o bendra privaloma mokėti mokesčio suma nustatoma atsižvelgiant į revizinių vienetų skaičių, pagalvės mokestį tekdavo mokėti už mirusius, neįvertinant gimusių skaičiaus.
Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taigi buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.
Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama iir mokesčių sistema, įvedant valstybinius ir vietinius (zemskinius) mokesčius. Buvę baudžiauninkai turėjo mokėti vadinamąjį išpirkos mokestį už įgytą laisvę ir žemę. Pradedant 1827 m. palaipsniui atsisakyta pagalvės mokesčio:
1827 m. jis panaikintas pirkliams,
1863 m. – miestiečiams,
1886 m. – buvusiems dvarininkų valstiečiams,
1887 m. – kitiems valstiečiams.
1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės. Seniūnija rekrutui turėjo sudėti po 3 rb. kelionei ir po 12,9 rb. apsuagai. Taip pat už 500 – 560 rb. buvo galima išsipirkti iš šios prievolės. Miestiečiai vietoj pagalvės mokėjo išdėstomąjį nekilnojamojo turto mokestį, o vėliau įvesti tarifai. Egzistavo palikimo mokestis, akcizai tabakui, cukrui, naftos produktams, degtukams ir gilzėms, gėrimų gamybos ir prekybos monopolis.
Veikė iždinių sistema. Kaime mokesčius rinkdavo specialūs rinkėjai, kurie gaudavo įsakymus ir apmokestinimo lapus. Mokėtojams buvo išduodamos knygutės, kuriose žymimos sumokėtos sumos, o iždinės išduodavo mokesčių rinkėjams kvitus apie surinktas sumas.
1875 m. įvedamas valstybinis žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų monisterija, įvertindama žemės kainą. Tuo tarpu apskritims ir valdoms žemės mokestis būdavo nustatomas vietinių įstaigų, atsižvelgiant į žemės rūšį. Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę tekdavo mokėti maždaug trigubai daugiau žemės mokesčių negu dvarininkams už privačią žemę. BBe valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtingajai klasei, nebuvo.
Vienas iš 1905 m. revolicinių įvykių Lietuvoje pasireiškimų buvo mokesčių baikotas. Buvo net reikalavimų grąžinti sumokėtus mokesčius. Skelbiant nepriemokininkų turto varžytines, valstiečiai atsisakydavo dalyvauti. Valstybinio monopolio parduotuvės buvo prievarta uždaromos. Revoliucionieriai buvo įvedę net naujus mokesčius.
Atskirai reikia pažymėti mokesčius, įvestus Laikinosios Vyriausybinės Komisijos 1812 metais, Napaleono žygio metu. Tai – nepaprastasis mokestis – vienkartinė asmeninė auka. Tam tikslui gyventojai buvo suskirstyti į 11 kategorijų: I kategorijai priklausė valstiečiai, neturintys žemės, ir samdiniai, o XI kategorijai – kapitalistai. „Aukos“ dydis buvo 15 grašių (I kat.) iki 500 auksinių (X kat.). XI kategorijos mokėtojai turėjo mokėti 1/7 dalį pajamų arba procentus nuo kapitalo. Taigi, tai buvo nesudėtingas mokestis, bet apėmė gana didelį subjektų skaičių, išreiškė tam tikrą demokratiškumą ir rėmėsi gana plačia apmokestinamąja baze.
Kalbant apie kitus mokesčius, taikytus Lietuvoje, kai ji buvo Rusijos imperijos sudėtyje, reikėtų paminėti, kad dauguma tiesioginių mokesčių (nekilnojamojo turto, verslo, piniginių kapitalo pajamų ) buvo proporciniai. Jų tarifai sudarė 5-7,4 proc. Apmokestinamųjų pajamų, išskyrus verslo pelno mokestį, imamą iš įmonių, kurių pelnas viršijo 3 procentus pagrindinio kapitalo, bei nuo 1916
m. įvestą pajamų mokestį. Pastarasis buvo paprastosios progresijos mokestis. Apskritai tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Carinės Rusijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Praktiškai didžioji dauguma pajamų būdavo surenkama degtinės monopolio ir alkoholio akcizų dėka (1913 metais tai sudarė 28 proc. visų biudžeto pajamų). Tuo pačiu buvo renkami ir kiti netiesioginiai mokesčiai: tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų ir šovinių tūtelių, fiskaliniai – monopoliniai, muitai bei rinkliavos. 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių mokesčių įplaukos
Kita Lietuvos iistorijos periodas, su kuriuo yra susijusios ir tam tikros pertvarkos mokesčių sistemoje, – tai vokietijos okupacijos laikotarpis, t.y. 1915 – 1918 metais. Šiuo metu buvo kuriama tokia finansų sistema, kuri turėjo ne tik išlaikyti okupacinę administracinę tvarką be Vokietijos pagalbos, bet ir padėti jai materialiai, taip pat buvo stengiamasi pajungti visą krašto ūkį kariniai mašinai. Tam turėjo tarnauti ir mokesčiai. Buvo imami ne tik įprastiniai, bet įvedami ir nepaprastieji karo mokesčiai. Tuo tarpu pati krašto gamyba nebuvo skatinama ir remiama. MMokesčių sistema sukurta tokia, kad atitiktų tarptautinės teisės normas ir būtų įprasta vokiečių finansininkams, nes tik taip buvo įmanoma užtikrinti geresnį ir paprastesnį mokesčių administravimą. Pačių mokesčių forma priartinta prie Prūsijos mokesčių, tačiau išlaikytas ir tam tikras panašumas su carinės RRusijos okupacijos metų mokesčiais. Visa mokesčių sistema buvo grindžiama ne tiek lygiu pajamų apmokestinimu, kiek technionio vykdymo paprastumo principu. Taigi 1915 m. lapkričio mėn. buvo nustatyti tokie mokesčiai: proporcinis žemės, progresinis nuomos arba nuomos vertės bei pirklių, pramoninkų ir laisvų profesijų žmonių už žemės sklipus, esančius miesto vietovėse, mokamas prekybos bei pramonės verslo mokestis. Nereikia pamiršti ir atgaivino pagalvės mokesčio, kuriuo vėl buvo apmokestinti vyriškos lyties gyventojai nuo 15 iki 60 metų amžiaus; dar reikėjo mokėti už šunis, už pervažiavimą per tiltą ir t.t. Didžiausią lyginamąjį svorį bendroje tiesioginiais mokesčiais surinktoje pajamų sumoje sudarė žemės mokestis (1916 metų duomenimis – apie 38 proc. visų tiesioginių mokesčių pajamų sumos).
Nagrinėjant tuometinių netiesioginių mokesčių grupę, galima pasakyti, kad tuo metu ypač svarbūs buvo ffiskaliniai monopoliniai mokesčiai (degtinės, tabako, degtukų, cukraus, druskos ir kt, be to buvo aukšti muitai už iš Vokietijos įvežamas prekes). Karinis iždas buvo papildomas ir emituojant beverčius karo pinigus, skirtus okupuotiems kraštams (ostrublius ir ostmarkes).
1916 m. Rytų krašte vien tik iš papirosų monopolio buvo surinkta 2,5 karto daugiau nei iš žemės mokesčio ir 3 kartus daugiau nei iš pagalvės. Tačiau fiskaliniai monopoliai ypač apsunkino tų prekių vartotojų padėtį, padidindami jų kainas ir taip sumažindami pirkėjų perkamąją galią. Tuo mmetu veikusių muito mokesčių dėka būdavo surenkama daugiau kaip pusė visų iš netiesioginių mokesčių surenkamų įplaukų.
Apskritai, daugiausia pajamų būdavo surenkama netiesioginiais mokesčiais. Vokietijos okupacijos metu jų įplaukos viršijo tiesioginių mokesčių įplaukas net 4 kartus.
Papildomai, be jau minėtų tiesioginių ir netiesioginių mokesčių, Lietuvai buvo įvestas žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos. Valdžiai nesugebant subalansuoti pajamų su išlaidomis būdavo įvedami tam tikri vienkartiniai mokesčiai arba žymiai padidinami veikiančių mokesčių tarifai. Kraštą alino kontribucijos (pavyzdžiui, už rusų belaisvių šelpimą penki Biržų kaimai buvo apmokestinti daugiau kaip 5 tūkst. markių kontribucija), baudos, rekvizicijos. Baudos būdavo skiriamos už įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, už prekybą žąsimis, nepagarbą okupantams, laiškų į kitas vietoves rašymą ir kt. Karinis iždas būdavo papildomas ir emituojant beverčius pinigus. Tuo metu Lietuvoje ilgiau ar trumpiau cirkuliavę tiek Rusijos, tiek Vokietijos pinigai, tiek ostpinigiai buvo vienodai blogi ir jie Lietuvos ekonomikai bei gyventojams padarė milžiniškų nuostolių.Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.
Nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistema ir jos ypatumai
1918 metais vokiečiams patyrus didžiulį pralaimėjimą ir perorganizavus Vokietijos vyriausybę, naujoji valdžia paskelbė, kad pripažįsta tautų apsisprendimo laisvę.
Atkuriant Lietuvos valstybingumą, iškilo didžiulius lėšų poreikis. Todėl turėjo būti daug dėmesio skiriama teisingos ir efektyvios mokesčių sistemos, taip pat jos funkcionavimą užtikrinančios įstatymų bazės kūrimui. Pagrindinis ttikslas buvo pakankamų biudžeto pajamų užtikrinimas ir verslo veiklos skatinimas.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį galima būtų sąlyginai padalinti į du etapus: iki nacionalinės valiutos lito įvedimo ir po lito įvedimo.
1919 m. sausio 23 d. priimtas mokesčių įstatymas ir pradėta kurti mokesčių sistema. Ministrų Kabineto įsakymu įvesti mokesčiai, kurie buvo renkami carinės Rusijos laikais: žemės, nekilnojamojo turto miestuose, pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigų, paprastasis žyminis. Prie valstybinių mokesčių galėjo būti pridedami ir savivaldybių mokesčiai. Tačiau karo ir okupacijos nualintas ūkis, nuskurdinti gyventojai menkai tegalėjo paremti valstybės iždą. Nebuvo reikiamo ir mokesčių įstaigų bei tarnautojų aparato. Kurį laiką teko gyventi iš paskolų.
Karo ir okupacijų nualinto ūkio, nuskurdintų gyventojų pajėgumas mokėti mokesčius ir paremti Lietuvos biudžetą buvo iš tiesų menkas. Kurį laiką Lietuvai teko nemažai skolintis tiek vidaus, tiek užsienio rinkoje. 1918 m. Valstybės Taryba Finansų ministerijai suteikė pirmąją 30000 markių vidaus paskolą. Nuo 1919 metų pradėta skolintis užsienyje (JAV, Anglijoje, Prancūzijoje). Lietuvos valstybės skola 1940 m. sausio 1 d. sudarė 134,1 mln. Lt., daugiau kaip pusė jos buvo užsienio skola.
1922 m. spalio 1 d. Lietuvoje įvesta nacionalinė valiuta – litas. Jo įvedimas bei vykstantis ekonomikos augimas apsprendė ir tvirtesnį finansų pagrindą. 1923–1939 m. Lietuvos Respublikos pajamos padidėjo nuo 166 iki 362 mln. LLt (daugiau nei 2 kartus).
MOKESČIAI
tiesioginiai
Netiesioginiai
Rinkliavos
Valstybės
monopoliai
Žemės mokestis
Akcizai
Muitai
Verslo mokesčiai
Žyminis
mokestis
Spiritas
Kortos
Kitos rinkliavos
Degtukai
Darbo pajamų
mokestis
Nekilnojamojo
Turto mokestis
Nuosavybės
Perleidimo
mokestis
Kiti mokesčiai
Palaikų mokestis
1 pav. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistema
Yra išskirta keletas mokesčių sistemos kitimo tendencijų. Pradėsiu nuo tiesioginiu mokesčiu.
Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies. Jo dėka surenkamos įplaukos sudarė trečdalį visų tiesioginių mokesčių įplaukų. Kadangi žemė yra vienas iš svarbesnių ir labiau apčiuopiamų objektų, ją buvo stengiamasi apmokestinti iš karto, atsižvelgiant į jos kainą ir derlingumą. Tačiau buvo stokojama duomenų šiems kriterijams nustatyti ir apskričių mokesčių komisijos, vadovaudamosios pusiau subjektyviais požymiais valsčius priskirdavo vienai ar kitai apmokestinimo kategorijai (iš viso jų būta keturių).Vėliau buvo įvestas žemės rūšiavimas, kuris taikytas kiekvienam ūkiui atskirai, t.y. atsižvelgia kiek kokios žemės kiekvienas ūkininkas ar kitas subjektas turėjo ir nuo kiekvienos ūkininkas ar kitas subjektas turėjo ir nuo kiekvienos žemės rūšies (jų buvo keturios) buvo imamas skirtingas mokestis – nuo 1,50 litų iki 9 litų.
Nekilnojamojo turto miestuose mokestis buvo renkamas miestuose ir miesteliuose ir skaičiuojamas nuo turimo nekilnojamojo turto pajamingumo arba jo vertės. Jo įplaukos sudarė 7 – 15 proc. Visų tiesioginių mokesčių surenkamų įplaukų. Be to, bežemiai ir mažažemiai, išskyrus savanorius, už gautą pagal žemės reformą žemę 36 metus turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Egzistavo ir su nekilnojamojo turto įsigijimu susiję mokesčiai:
tai nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo arba pripažinimo mokestis, apskaičiuojamas nuo pirkimo kainos, bei palaikų (palikimo) mokestis, kuris buvo progresinis ir kurio dydis priklausė nuo giminystės laipsnio, pagal testamentą arba įstatymą, turtui pereinant į kito asmens nuosavybę, buvo mokamas paveldėjimo mokestis. Pagrindiniu patentiniu mokesčiu buvo apmokestinamos prekybos, pramonės įmonės, suskirstant jas į tam tikras rūšis. Šio suskirstymo pagrindinis raktas buvo įmonės pajėgumas, kurį nustatydavo atsižvelgiant į jos išorinius požymius, pagal tai prekybos įmonės buvo skirstomos į penkias kategorijas, o pramonės –– į aštuonias.. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, be pagrindinio patentinio mokesčio, būdavo imami ir dažnai kaitaliojami verslo mokesčiai: pridedamasis valstybinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis (1919 – 1924 m.), amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrųjų pajamų mokestis (1924 – 1925 m.), prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokestis (1926 – 1931 m.). 1931 m. pastarąjį mokestį pakeitė verslo pelno mokestis, kuris buvo imamas pagal įmonės gaunamą pelną. Neapyskaitinės įmonės, kurios neprivalėjo atsiskaityti viešai, mokestį mokėjo nuo grinųjų pajamų. Visoms įmonėms bbuvo taikomas neapmokestinamasis minimumas.
Kapitalo pelno mokestį mokėdavo vertybinių popierių, duodančių tam tikrus nustatytus procentus, savininkai už gaunamas iš minėtų vertybinių popierių pajamas ir palūkanas bei gautas pajamas iš apyskaitinėms įmonėms suteiktų paskolų; tam tikras mokestis būdavo imamas iš palūkanų ir sspecialiųjų kontokorentinių (einamųjų) sąskaitų, įkeičiant vertybinius popierius.
Draudimo (draudžiamo turto) mokestis imtas nuo kiekvieno tūkstančio litų draudimo premijos už privalomą valstybinį trobesių draudimą nuo ugnies. 1928 m. buvo pradėtas rinkti papildomas draudimo priežiūros mokestis iš draudimo įstaigų nuo gyvybės draudimo ir visų kitų draudimo rūšių surinktų premijų sumos.
1932 m. įvedamas asmeninis mokestis – darbo pajamų mokestis, kuriam taikyta laipsniška progresija, o 1935 m. įvedama 12 -18 proc. paprastoji progresija, sumažinant dvigubai neapmokestinamą minimumą. Valstybinių ir vietinių savivaldybių tarnautojų pajamos šiuo darbo pajamų mokesčiu nebūdavo apmokestinamos, nes nuo 1932 m. jiems buvo taikomi atsiskaitymai biudžetui subalansuoti. Tuometiniai verslo pelno mokesčiai bei darbo pajamų mokesčio įstatymai nebuvo tobuli. Verslininkai ir kiti mokesčių mokėtojai, ekonomistai kritikavo juos, siūlė keisti, bet pasiūlymai taip ir lliko neįgyvendinti.
1939 m. įvesti ir tam tikri papildomi 25 proc. mokesčiai nekilnojamam turtui ir įmonėms bei asmenims, kurie buvo apmokestinami verslo mokesčiu (nuo 1930 m. asmens verslo mokestį mokėjo ekspeditoriai, komivojažieriai, draudomo draugijų inspektoriai bei agentai ir kai kurie kiti panašaus verslo asmenys), išskiriant amatininkus, bei 25 proc. ir 50 proc. padidintos darbo pajamų mokesčio normos. Taip pat visoms įmonėms, išskyrus valstybines bei savivaldos, įvestas įmonių kapitalo mokestis, o nuo 1940 m. paskelbtas ir viešpelnio mokesčio įstatymas, kuriuo numatyta, kkad pelnui viršijant nustatytą ribą imamas mokestis: taikomas didesnis šio mokesčio tatrifas, jeigu skirtumas tarp nustatytos ribos ir faktiškai įmonės gauto pelno aukštesnis.
Manyčiau, kad tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemai būdingi bruožai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ir mūsų dienomis, t.y. į verslo ir darbo pajamų mokesčius bei valstybės monopolius.
Verslo mokesčiai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas:
1. Pagrindinis verslo mokestis. Mokestis nustatomas pagal parduotų prekių sumą ar kitus požymius ir mokamas metų pradžioje. Mokestį mokėjo (9 rūšys) ir prekybos įmonės. Jo dydis svyravo nuo 10 iki 7500 litų per metus.
2. Verslo pelno mokestis. Jis buvo nustatomas pagal įmonės turtą, gautą metinį pelną. Mokestis progresinis. Įmonės, vedusios įstatymų reikalaujamas knygas, mokėjo 16 proc. nuo neto pelno, o sąskaitybos knygų nevedusios mokėjo nuo vidutinio pelno pagal Vyriausybės mokesčių komisijos kasmet sudaromą vidutinį pelną. Pelno mokestį mokėjo įmonės, mokėjusios ir pagrindinį verslo mokestį. Pažymėtina, kad savivaldybės turėjo teisę imti 40 proc. nuo pagrindinio verslo ir verslo pelno mokesčio.
Be minėtųjų verslo mokesčių, prekybos, prekybos ir pramonės įmonės mokėjo dar kapitalo pelno, garo katilų ir antpelnio mokesčius, tačiau jų reikšmė valstybės pajamose buvo nedidelė – 0,2 proc. valstybės iždo pajamų.
Darbo pajamų mokestis įvestas 1932 m. liepos 1 dieną. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. MMokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausias ir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20000 litų per metus). Mokesčių mokėtojai buvo skirstomi į 2 kategorijas:
1. Savarankiški mokėtojai: (gydytojai, advokatai, dailininkai ir kiti profesionalai) mokėjo mokesčius nuo brutų pajamų, kurias deklaruodavo mokesčių inspektoriui, metams pasibaigus.
2. Nesavarankiški mokėtojai: tarnautojai, iš kurių atlyginimų darbdaviai išskaitydavo pajamų mokestį ir sumokėdavo jį iždui.
Abiejų kategorijų mokėtojams nagrinėjamasis mokestis buvo apskaičiuojamas, nuo pajamų atėmus:
Pajamų įsigijimo išlaidas: tarnautojams 10 proc. nuo algos, bet ne daugiau kaip 50 litų per mėnesį, o savarankiškiems mokėtojams atimdavo faktiškas išlaidas arba vyriausiosios darbo pajamų mokesčio komisijos nustatytą procentą;
Egzistencinį minimumą; pačiam mokėtojui galima buvo atimti 100 – 200, žmonai 50 – 100 ir vaikams 30- 75 litus per mėnesį. Egzistencinio minimumo dydidis priklausė nuo gyvenamosios vietos ir vaikų skaičiaus.
Valstybės tarnautojai darbo pajamų mokesčio nemokėjo (iš jų algų buvo atskaitomos sumos biudžetui subalansuoti). Darbo pajamų mokesčio 20 proc. valstybė atiduodavo savivaldybėms (savivaldybės iš mokėtojų tiesiogiai šio mokesčio nerinko).
Pažymėtina, kad darbo pajamų mokesčio mokėtojai įstatyminiu pagrindu galėjo apskųsti vyriausiosios mokesčių komisijos sprendimus vyriausiajam tribunolui. Kitų mokesčių mokėtojai tokios teisės neturėjo.
Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai, kurių įplaukos (įskaitant ir fiskalinius monopolius) sudarė 58-69 proc. visų mokestinių įplaukų ir 335-43 proc. biudžetinių pajamų.
Akcizais buvo apmokestinamos tokios prekės: spiritas, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir jo gaminiai, degtukai, arbata, mielės, cukrus, žibalo, ir gazolino gaminiai. Didžiausios pajamos gautos iš cukraus, tabako ir alaus akcizų (apie 32 mlj. litų per metus). Lietuvos valstybės 1939 m. iždo pajamose akcizai sudarė apie 10 proc.
Tarpukario Lietuvos valstybė gaudavo palyginti nemažas pajamas iš monopoliu. 1923 metais įvedus valstybinį degtinės monopolį, spirito ir degtinės akcizai buvo priskiriami monopolio pajamoms. Žalią spiritą gamino privačios bendrovės (asmenys) ir turėjo jį parduoti valstybei už nustatytą kainą. Valstybė iš jo gamino alkoholinius gėrimus, kuriuos vėliau parduodavo tiesiogiai vartotojams per valstybinias ar privačias parduotuves. Privatiems asmenims įstatymai neleido gaminti degtinės. Be to, vėliau įvesti kortų ir degtukų monopoliai, tačiau iš jų gaunamos pajamos buvo nereikšmingos.
Nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema bei atskiri mokesčiai (verslo pelno, darbo pajamų) buvo kritikuojami (kaip ir dabar) mokesčių mokėtojų, verslininkų, ekonomistų. Per 1939-1940 metus rengtų naujų mokesčių įstatymų nespėta įgyvendinti. Tačiau Lietuvos ūkio rezultatai (1929 – 1939 metais gamybos apimtis padidėjo 3 kartus, pramonės – 1,8 karto, nors šiuo laikotarpiu siautė krizė) leidžia teigti, o ir daugelis specialistų mano, kad valstybės mokesčių politika buvo nuosekli, lanksti, pakankamai stabili ir efektyvi. Žemi mokesčių tarifai daug prisidėjo prie savos
pramonės ir prekybos plėtojimo, buvo skatinamas eksportas, tinkamai reguliuojamas importas.
1919 m. gegužės 8 d. Buvo paskelbtas pirmasis laikinasis Lietuvos muitų įstatymas ir įvežamųjų muitų tarifas. Muitų tarifai nustatyti remiantis vadinamuoju Smith‘o principu : mažesni tarifai – būtinojo naudojimo prekėms, didesni – ne pirmo būtinumo prekėms. Juos ne kartą koregavo ir pakeitimai buvo atlikti 1922 m. , įvedus nuosavą valiutą, vėliau – 1929 m. , 1931 m. , 1937 m. , 1939 m. Pirmasis Lietuvos muitas buvo advaliorinis, bet ne dėl ddažnų prekių kainų falsifikavimo,1924 m. įvesti supaprastinti specifiniai muitai.
Iš pat pradžių Lietuvoje veikė tik importo muitai, kurių tarifai buvo nustatomi tokie, kad sudarytų geras sąlygas gamybos priemonių ir sunkesnes vartojimo prekių, kurių buvo galima pasigaminti patiems, įvežimui. Po 1924 m. pasirodė ir eksporto muitai, taikomi maisto produktams. Apskritai visi tuometiniai muitai buvo daugiau fiskalinio pobūdžio. Vėliau, 1927 m. gamyklų ir fabrikų savininkų draugija, kai kurie ekonomistai, tarp jų – J. Purickas, pradėjo pasisakyti už protekcionizmą. Tad nuo 1928 m. protekcionizmas bbuvo stiprinamas. Veikė agrariniai apsaugos muitai ir paprastai išieškotos muitų sumos tekdavo globojamos ūkio šakos palaikymui. Nemažai dėmesio buvo skiriama ir kovai su kontrabanda. Konfiskuotos prekės būdavo parduodamos. Trečdalis sumos atitekdavo kontrabandininką sulaikiusiam asmeniui. Tačiau 1924 – 1928 m. sulaikydavo ttik apie 15 proc. kontrabandos.
Kalbant apie fiskalinisu (finansinius) monopolius, reikia pažymėti, kad 1920 m. įvestas linų monopolis nepasiteisino finansiškai, tuo tarpu 1922 m. įvestas valstybinis degtinės ir spirito monopolis biudžetui davė 20 – 35 mln. Lt grynųjų pajamų. 1924 m. formaliai paskelbtas ir kortų monopolis, tačiau jo pajamos buvo nedidelės. Todėl šis monopolis buvo perduotas Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijai. 1930 m. įvestas degtukų monopolis 35 metams buvo perduotas švedų degtukų akcinei bendrovei – Kroigerio koncernui.
Rinkliavų grupei priklausė žyminis (imamas už turto savininko pasikeitimo aktus bei įvairius sandorius) ir vekselinis žyminis mokestis, taip pat teismo, plentų ir vieškelių, uostų ir vandens kelių, mokslapinigių, patentų ir kitos rinkliavos. 1936 -1938 metais taip surinkta apie 6-7 proc. Biudžeto pajamų.
Apibendrinant duomenis, pateiktus apie nnepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemą, galima daryti išvadą, kad nemaža mokesčių našta krito ant gyventojų pečių ir ji nuolatos didėjo. Sudėjus žemės, nekilnojamo turto, darbo pajamų mokesčio, fiskalinių monopolių ir akcizų dalis, gaunami tokie rezultatai: 1925 m. šie mokesčiai sudarė 60,1 proc. visų mokestinių įplaukų, 1930 m. – 48,8 proc., 1935 m. – 58,2 proc., 1939 m. – 66,3 proc.
Lietuvos mokesčių sistema Sovietų Sąjungos sudėtyje
Vadinamuoju planinio socialistinio ūkio laikotarpiu leistuose spaudiniuose buvo teigiama, kad 1940 m. Lietuvoje įvesta sovietinė mokesčių sistema, kkurios pagrindinis bruožas – sunkių mokesčių likvidavimas ir mažesnių įvedimas bei lengvatų taikymas darbo žmonėms ir jų atleidimas nuo tam tikrų mokesčių (pavyzdžiui, valstiečiai buvo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų), didinant mokesčius turtingiesiams ir priverstinai išieškant nesumokėtus senuosius mokesčius. Taigi finansų sistema kito iš esmės, kadangi ja buvo siekiama įgyvendinti aprašytąją klasinę politiką. Lietuva savarankiškos mokesčių sistemos nebeturėjo ir visi joje esantys objektai buvo apmokestinami centralizuotai.
Sovietiniais metais (1940 – 1989 m.) nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, o likusią dalį – gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Tais metais Lietuva neturėjo mokestinio savarankiškumo, šalyje taikyta centralizuota apmokestinimo tvarka, nukreipta prieš privačią veiklą bei įtvirtinanti kolektyvinę priespaudą. Pavyzdžiui, “ kapitalistiniams elementams“ (dar vadintiems buožėmis) žemės mokestis padidintas 100 – 200 proc., o 1941 metais tapo progresiniu. Padidinti mokesčiai nustatyti pavienių valstiečių ūkiams, amatininkams, religinio kulto tarnams. Pažymėtina, kad sovietiniais metais gyventojai mokėjo paslėptuosius mokesčius, t.y. prievartiniu būdu apmokėdavo valstybės platinamas paskolų obligacijas, kurių grąžinimo laikas dažnai būdavo nukeliamas bei keičiamos kitos sąlygos.
Kaip buvo keičiama Lietuvoje veikusi mokesčių sistema? 1940 m. rudenį padidintas verslo pelno mokestis privačioms prekybos ir pramonės įmonėms 50 – 100 procentų, amatininkams, dirbantiems su samdomais darbininkais, – 25 pprocentais. Socialistinio ūkio sektoriaus apmokestinimas atskiriamas nuo privataus sektoriaus apmokestinimo, panaikinant pirmajai mokesčių mokėtojų kategorijai verslo mokesčius, akcizus, patentinį ir kitus mokesčius ir vietoje jų įvedant naujus:
Valstybinėms įmonėms ir organizacijoms – apyvartos mokestį ir atsiskaitymus iš pelno;
Kooperatinėms bendrovėms ir organizacijoms – apyvartos ir pajamų mokesčius.
Taigi, Valstybinės įmonės mokėjo pelno mokestį, kuris ilgą laiką buvo nustatomas kiekvienai įmonei individualiai, neatsižvelgiant į ekonomines sąlygas. Siekiant didinti įmonių ekonominį suinteresuotumą, vėliau įvesti trys pelno mokesčiai:
Mokestis už gamybinius fondus (pagal pastovų tarifą nuo fondų vertės).
Fiksuoti (rentiniai) mpkėjimai priklausomai nuo įmonės pelningumo (vadino restabilumu); jį mokėjo įmonės, kurių pelningumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos pelningumą;
Laisvasis pelno likutis, kuris likdavo, sudarius įmonės ekonominio skatinimo fondus.
Pagrindiniu, stambiausiu mokesčiu buvo apyvartos mokestis. Kadangi pramonės gaminiams visas kainas nustatė valstybė, tai šis mokestis buvo monopolizuotas akcizas, t.y. valstybės fiksuota kaino dalis. Kadangi įmonės dėl įvairių priežaščių pasiekdavo nevienodą rentabilumo lygį, tai ir apyvartos mokesčio tarifai net toms pačioms prekėms skirtingose įmonėse buvo nevienodi.
Problematiškas buvo ir pelno apmokestinimas. Esant valstybiniai nuosavybei, ilgą laiką pelno atskaitymai buvo nustatomi voliuntariškai, kiekvienai įmonei individualiai, neatsižvelgiant į jokius ekonominius faktorius. Vėliau, siekiant didinti įmonių ekonominį suinteresuotumą, pelno atskaitymai buvo pakeisti trimis pelno mokesčiais:
1) gamybinių fondų įįmokomis, t.y. pelno įmokomis pagal tvirtus procentinius tarifus nuo turimų gamybinių fondų vertės;
2) fiksuotais (rentiniais) mokėjimais, t.y. pelno atskaitymai atsižvelgiant į įmonės rentabilumą. Šį mokestį mokėjo tik tos įmonės, kurių rentabilumas buvo aukštesnis už vidutinį tos pramonės šakos rentabilumą;
3) laisvuoju pelno likučiu, t.y. likusiuoju pelnu, sudarius nustatytus įmonės ekonominio skatinimo fondus.
Kooperatinės organizacijos mokėjo pelno mokestį pagal pastovų tarifą, o kolūkiai mokėjo pajamų mokestį, atsižvelgiant į pasiektą pelningumą ir sumokėto darbo užmokesčio sumą.
Respublikoje buvo steigiamos taip vadinamos sąjunginio pavaldumo įmonės, kurios pelno mokesčius mokėdavo į centralizuotą biudžetą. Tokiu būdu respublikos gyventojų sukurtos nacionalinės pajamos buvo nusavinamos „bendrasąjunginiams poreikiams“.
Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų ir mažašeimių piliečių mokesčius, įvairias rinkliavas (pavyzdžiui, žvejybos, valstybinę, transporto priemonių ir gyvulių savininkų bei kitas). Kartu gyventojai mokėjo apyvartos mokestį, kuris okupacinei valstybei duodavo daug pajamų. Kadangi visas pramonės gaminių kainas nustatė valstybė, tai šis mokestis buvo fiksuota kainos dalis. Dėl nevienodo įmonių pelningumo lygio apyvartos mokesčio tarifai netgi toms pačioms prekėms skirtingose įmonėse buvo nevienodi.
Nuo 1941 m. sausio 1 d. pajamų mokesčio tarifai skyrėsi atsižvelgiant į tai, ar mokesčio subjektas „kapitalistinis elementas“, ar kooperatinis saktorius. Pastarajam tarifas buvo dvigubai mažesnis. Tuo tarpu privatus sektorius dar papildomai turėjo mokėti verslo
mokestį ir padidintą rinkliavą butų statybos bei kultūros reikalams.
Gyventojai mokėjo pajamų, žemės mokesčius. Nuo 1940 m. rudens vietoj panaikintų gyventojų darbo pajamų mokesčio, atsiskaitymų valstybės biudžetui subalansuoti, butų mokesčių ir kitų įvedamas Sovietų Sąjungoje veikęs pajamų mokestis ir rinkliava butų statybos ir kultūros reikalams. 1940 m. padidinamas žemės mokestis turintiems didesnius ūkius bei tiems, kurie nuolat naudojo samdomą darbo jėgą, o valstiečiai atleidžiami nuo dar nesumokėtų išperkamųjų mokesčių. 1941 m. žemės mokestis pakeičiamas griežtos progresijos 0,9 – 55 proc. žemės ūūkio mokesčiu.
Kalbant apie sovietinę mokesčių sistemą, negalima pamiršti ir papildomų, paslėptų sovietinių mokesčių, surenkamų iš gyventojų „savanoriškų“ paskolų pavidalu. Paskolų sąlygas nuolat keisdavo, o galiausiai jų grąžinimo laikas būdavo nukeliamas, neatsižvelgiant į infliaciją.
1941 m. Lietuvą užėmė hitlerinė Vokietija ir pagrindiniai darbai dėl finansų sistemos perėjo Reicho įstaigoms, jų komisarui Rygoje ar Kaune. 1941 m. spalio 18 d. išleistame Reicho komisaro potvarkyje: „dėl mokestinių priemonių Rytų krašte“ brėžiama nauja mokesčių sistemos kryptis, kartu reikalaujant mokėti ankstesnius mokesčius.
To laikotarpio biudžetas buvo vvadinamas „bėdos biudžetu“. Vokiečių administracija mažino vietinės reikšmės išlaidas ir kuo daugiau lėšų nukreipdavo militaristiniams reikalams.
Lietuvos mokesčių ypatumai 1941 – 1944 m.
Tiesioginiai mokesčiai 1. žemės mokestis – proporcinis, nustatomas atsižvelgiant į žemės rūšį
2. nekilnojamojo turto mokestis (miestuose) pagal gaunamos arba galimos ggauti nuomos dydį
3. algų mokestis – progresinis, nustatytas neapmokestinamasis minimumas
4. vietos gyventojų pajamų mokestis – įvestas asmenims, besiverčiantiems verslais, laisvomis profesijomis, namų savininkams
5. bendrovių mokestis
6. vokiečių pajamų mokestis – pagal vokiečių pajamų mokesčio teisę, taikant lengvatas
7. vokiečių korporacijų mokestis – mokamas į Generalinio komisaro kasą
8. kapitalo pelno mokestis, iš dalies ir palikimo mokestis, tačiau jų dėka surenkamos sumos buvo nereikšmingos
Tiesioginiai
savivaldybiniai
mokesčiai 1. kaimo gyventojų asmens mokestis – mokėjo kaimo gyventojai nuo 16 iki 60 metų (moterys – iki 50 metų), kurie nemokėjo pajamų ar algų mokesčio
2. valsčiaus gėralų mokestis
3. verslo mokestis
4. savivaldybiniams mokesčiams dar priklausė pramogų mokestis, mokestis už arklius, karves, jaučius (miestuose), mokestis už šunis, autovežimų mokestis, dviračių mokestis, kurortinė rinkliava, žemės mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio priedas valsčių ir apskričių ssavivaldybėms
Netiesioginiai
mokesčiai Vietoje sovietinio apyvartos mokesčio nuo 1942 m. vasario 1 d. įvestas universalus akcizo pobūdžio 2-3 proc. apyvartos mokestis. Buvo imami degtinės, alaus bei tabako mokesčiai. Įvesti trys fiskaliniai monopoliai: spirito, saldžiųjų medžiagų ir druskos.
Įvedamas Rytų sritims Reicho muitų įstatymas su pakeitimais.
1944 – 1945 m. Lietuvą užėmė Raudonoji armija ir Lietuvos finansai vėl pateko į Sovietų Sąjungos finansų sistemą. 1989 m. Lietuvos valstybiniame biudžete dominavo pajamos iš valstybinių ir kooperatinių įmonių pajamų: apyvartos mokestis, gamybinių fondų ir darbo išteklių mokestis, vvalstybinių įmonių ir organizacijų pelno mokesčiai, laisvojo pelno likučių įmokos, kooperatinių bei visuomeninių įmonių ir organizacijų pajamų mokestis, kolūkių pajamų mokestis.
Sovietų Sąjungoje buvo siekiama didinti finansų poveikį ūkininkavimui, jo efektyvumui bei pakeisti įmonių finansinius santykius su valstybe, daugiau derinant įmonių mokesčius į biudžetą su įmonių gaunamomis lėšomis iš biudžeto. Buvo pertvarkyti pelno atskaitymai, kuriuos pakeitė trys pelno mokesčiai:
Gamybos fondų įmokos, mokamos tvirtai nustatytais procentais nuo turimų gamybos fondų vertės;
Fiksuoti (rentiniai) mokėjimai, kurie buvo mokami atsižvelgiant į įmonės rentabilumą, tačiau juos mokėjo tik tos įmonės, kurių rentabilumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos rentabilumą;
Laisvasis pelno likutis, tai yra likęs pelnas, sudarius nustatytus įmonės ekonominio skatinimo fondus.
Pokario laikotarpiu keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis, siekiant jį supaprastinti ir paversti pajamų mokesčiu. Nuo 1958 m. įvestas bendras vidutinis tarifas, kurias pakeitė anksčiau galiojusius 4 tarifus. Be to, kolūkiai mokėjo atsižvelgdami į pasiektą rentabilumo lygį ir apskaičiuoto darbo užmokesčio sumą.
Gyventojai, be pajamų bei žemės ūkio mokesčio, mokėjo ir viengungių, vienišų bei mažašeimių piliečių mokestį. Apskritai gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokario laikotarpiu buvo mažinami. Be to, ne kartą nuo 1981 m. buvo keičiami tokie vietiniai mokesčiai, kaip trobesių ir žemės savininkų mokestis (imamas iš kooperatinių organizacijų, įmonių ir gyventojų), transporto ppriemonių savininkų mokestis, mokamas atskirų piliečių.
Plačiau nagrinėta mokesčių raida turėtų būti naudinga besiformuojančios Lietuvos mokesčių sistemos dalyviams (mokesčių ėmėjams ir jų mokėtojams), siekiant mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo.
1990 m. Lietuvoje pradėjus formuotis rinkos santykiams, senoji centralizuota apmokestinimo tvarka buvo skubiai keičiama į naujus mokestinius santykius.
Dabartinė mokesčių sistema
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir panaikinus visus iki tol galiojusius mokesčius, buvo įvesti nauji. To reikalavo politinės ir ekonominės priežastys. Įvedus naujus mokesčius, buvo lengviau išsilaisvinti nuo sovietinės finansų sistemos, artėti į Europos valstybių bendruomenę. Naujų mokesčių reikalavo ir besikuriantys laisvos rinkos santykiai, laisvos konkurencijos ir laisvų kainų akivaizda. Sukurta Lietuvos mokesčių sistema. Nauja situacija ir nepatyrimas įstatymų leidyboje neleido iš karto visko tiksliai numatyti ir tobulai išspręsti visų klausimų. Todėl pasikeitimai mokesčių įstatymuose pasirodė dar jiems nespėjus įsigalioti, o praktiškai juos įgyvendinant tų pasikeitimų bei patikslinimų atsirado dar daugiau. Mokesčių sistema apima 14 tiesioginių ir 3 netiesioginius mokesčius, imamus į nacionalinį biudžetą – valstybės iždą. Pagal įplaukų į šalies biudžetą, dydį, svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra: fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno (numatė vieningą visų įmonių pelno apmokestinimą, nepriklausomai nuo nuosavybės formų.) ir nekilnojamojo turto. Tiesioginiai mokesčiai, įskaitant nemokestines pajamas, 1998 metais sudarė 47,2 proc. visų biudžeto pajamų. Visgi daugiausia nacionalinio biudžeto pajamų gaunama iiš netiesioginių mokesčių įplaukų – 1998 m. gauta 52,8 proc. Svarbiausias netiesioginis mokestis yra pridėtinės vertės, kuris 1998 m. sudarė beveik 4/10 visų nacionalinio biudžeto pajamų (38,5 proc.), ir sukėlęs daug diskusijų bei ginčų, be to, jis yra analogiškas daugeliui Vakarų šalių. Kiti netiesiuoginiai mokesčiai – akcizai ir muitai.
Pagal mokesčių ir kitus įstatymus vieni mokesčiai priskirti valstybės biudžeto, o kiti – savivaldybių biudžetų pajamoms. Į savivaldybių biudžetų pajamas įskaitomos šios įplaukos: žemės mokesčio, valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo telkinių nuomos, nekilnojamojo turto, prekyviečių ir kt.
Be mokesčių, kurių įplaukos įskaitomos į nacionalinį biudžetą, Lietuvoje yra trys tikslinės paskirties mokesčiai: valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir atskaitymai į Kelių fondą.
Priekaištaujama, kad nėra vieningos mokesčių koncepcijos ir politikos, kad apsiribojama tik fiskaliniais interesais. Todėl mokesčių įstatymai nuolat tobulinami, panaudojant savo ir užsienio šalių patyrimą. Artėjama prie globalaus (visuotinio) asmeninių pajamų apmokestinimo, deklaruojant visas pajamas, svarstomi neapmokestinamojo minimumo ir tarifų klausimai, mokesčių lengvatų problemos. Sprendžiami ir mokėtojų atsakomybės, mokesčių administravimo ir kiti klausimai. Įkurta Valstybinė mokesčių inspekcija, plečiamas jos savarankiškumas, kompetencijos ir teisių ribos.
Priedai
Išvados
Tarpukario Lietuvoje ekonominis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas buvo tvarkomas valstybės, vietos savivaldybių, atskirų draugijų. Vietos savivaldybės, būdamos valstybinio valdymo institucijos, veikė tam tikrame
administraciniame vienete – mieste, apskrityje, valsčiuje, – rūpinosi ir tvarkė įstatymu joms pavestas įvairias visuomeninio bei ūkinio gyvenimo sritis.
Vadinamuoju planiniu socialistinio ūkio valdymo laikotarpiu tiražuotuose spaudiniuose teigta, kad 1940 m. Lietuvoje įvesta „.tarybinė mokesčių sistema.Likviduoti sunkūs mokesčiai (pvz., darbo pajamų, savivaldybinis butų mokestis, išskaitymai į pensijų fondą, išskaitymai valstybės biudžetui subalansuoti) ir įvesti mažesni: TSRS gyventojų pajamų mokestis bei rinkliava butų statybos ir kultūros reikalams. Kartu labiau apmokestinti kapitalistiniai elementai. Buožėms žemės mokestis. padidintas 100-200 proc. ir 1941 paverstas progresiniu.Lietuvoje, kkaip ir visoje TSRS, mokesčiai naudojami įvairių socialinių grupių pajamoms reguliuoti ir socialistiniam ūkiui stiprinti“.
Vokiškosios okupacijos pradžioje, kaip žinoma, susidarė vadinamoji Nepriklausomos Lietuvos laikinoji vyriausybė, miestuose ir valsčiuose buvo įkurti jos struktūriniai padaliniai. Tačiau vokiečiai, siekdami kuo stipriau palenkti ir panaudoti mūsų kraštą savo interesams, 1941 m. liepos 30 d. suformavo savo okupacinę civilinę valdžią. Į ją buvo pasitelkta ir vietines sąlygas gerai žinančių bei vokiškajam režimui ištikimų asmenų. Taigi civilinė valdžia buvo sudaryta ne tik iš vokiečių, bet iir iš jiems pasirengusių padėti lietuvių.
Likvidavę anksčiau veikusią ir sukūrę okupacinę civilinę valdžią vokiečiai tuo neatsiribojo. Siekdami plačiau panaudoti vietinį jiems palankiai nusiteikusį personalą ir kuo labiau palenkti visą Lietuvos ūkį Vokietijos interesams, jie sukūrė sau pagalbinę valdymo instituciją –– vadinamąją „savivaldą“.
„Savivaldos“ ekonominius uždavinius aiškiai nusakė tuometinis Generalinis komisaras Lietuvos sričiai Rentelnas, pabrėžęs: „.Jei iš ūkininko aš turiu reikalauti, kad jis, įtempdamas visas jėgas ir atitinkamai apdirbdamas jam pavestą žemę, užtikrintų kovojančios kariuomenės maitinimą, tai iš verslo įmonių laukiu, kad jos kareiviams užtikrintų jų apsivilkimą ir apginklavimą, kad visi ūkyje dirbą žmonės būtų nukreipti į šį tikslą ir kad įmonės bei jų pajėgumas būtų tinkamai panaudoti“.
Po antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl įsitvirtino okupacinė rusų valdžia. Tuomet vieni ūkio subjektai (valstybinės įmonės) buvo pamylimi, pamaloninami, kiti (kooperatinės įmonės, kaip tam tikro kolektyvo nuosavybė) privalėjo atsiskaityti visu valdžios nustatytų finansinių taisyklių griežtumu. Nesugebantys rentabiliai dirbti ir parduoti savo veiklos rezultatų buvo dirbtinai apsaugoti nuo bankroto. Protekciniai valdžios veiksmai juos palikdavo ppraktiškai gyvuoti be didesnių rūpesčių. Valdžia rėmė, dirbtinai palaikė nenaudingai dirbančius ūkinius subjektus. Ir šitai darė nenaudingai dirbančių sąskaita. Šitokie valdžios veiksmai naikino vienintelį rinkos ekonomikos kriterijų – veiklos naudingumą.
Negalima nepastebėti to, jog dabartinė Lietuvos mokesčių sistema „nusižiūrėta“ nuo Vakarų šalių. Nustatyti beveik tie patys mokesčiai ir mokestinės prievolės. Mūsiškei mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Vakaruose trūkumai. Šiandien galima kalbėti ne tik apie dvigubą apmokestinimą, bet ir visą mokesčių piramidę. Mokesčių sistemą ir reglamentuotas mokestines prievoles reikia tobulinti. DDėl to, atrodo, jau nesiginčijama. Priėmus naujus pagrindinius verslo mokesčių įstatymus, gal tuo ir derėtų kol kas apsiriboti. Matyt, reikėtų liautis nuolat kaitalioti (netgi atgalinėmis datomis) mokesčių įstatymų reikalavimus, stabtelėti nors trumpam laikui ir leisti objektyviai įsitvirtinti bendrai sampratai apie mokestinių prievolių turinį, jų poveikio verslininkystės raidai tendencijas.
Žmonės pavargo skųstis, kad mokesčiai niekais paverčia jų pastangas geriau gyventi, o valdžia, užuot mažinusi mokestines prievoles, tik didina jų neapibrėžtumą ir bausmes.
Literatūra
1. J. Riman, R. Staciokas. Mokesčių kilmė ir socialinės – ekonominės reikšmės raiška. Kauno technologija, 2000 m.
2. Eugenija Buškevičiūtė, Violeta Pukelienė. Valstybės mokesčiu sistema. Kauno technologija, 1998 m.
3. Vitoldas Meidūnas, Pranas Puzinauskas. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida.Vilnius, 2001 m.
4. Vincentas Gurskis, Laima Šapalienė. Mokestinis darbas. Vilnius, 1996 m.
