Nebiudžetiniai fondai

Valstbės finansų turinys

Savo materialiniu turtu valstybės finansai yra piniginės fondų lėšos. Valstybės finansai ir finansiniai santykiai visada yra piniginiai santykiai. Šie santykiai yra susiję su valstybės ir jai priklausančių įmonių finansinių išteklių formavimu ir valstybinių lėšų panaudojimu. Valstybinių finansų piniginių santykių subjektas yra valstybė, t.y. įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai. Valstybės finansų tikslas yra aprūpinti valstybę piniginėmis lėšomis, kurios užtikrintų įgyvendinti ekonomines, socialines bei politines valstybės funkcijas. Finansai – tai ne pačios piniginės lėšos, o santykiai tarp žmonių perpaskirstant ir ppanaudojant fondų pinigines lėšas.

Per savo evoliucijos laikotarpį žmonija nuėjo ilgą kelią nuo betarpiškų prekių mainų iki prekinių – piniginių santykių, kur pinigai tapo bendru ekvivalentu, o valstybė valdydama ekonominius ir socialinius procesus pradėjo vesti (vykdyti) pajamų ir išlaidų sąskaitas pinigų forma, kurdama įvairius piniginius fondus.

Reguliuodama ir nukreipdama pinigines lėšas kurti piniginius fondus, kurie vėliau tenkins visuomenės poreikius, valstybė stimuliuoja arba atvirkščiai – sutrumpina veiklą konkrečiose kryptyse. Pavyzdžiui, kai skiriama nepakankamai lėšų mokslo, kultūros ir švietimo vystymui, panaikinamos kai kurios jjų veiklos rūšys, į kitas darbovietes išeina dirbti jų kadrai ir vyksta kiti negatyvūs pasikeitimai. Pataisyti tokią padėtį galima tik skiriant šioms valstybės veiklos sritims būtiną pakankamą kiekį piniginių lėšų, kaupiant ir perpaskirstant per centralizuotus ir decentralizuotus piniginius fondus.

Valstybės finansus ssudaro:

– atskirų valstybinio valdymo lygių biudžetai;

– nebiudžetiniai fondai;

– valstybinis kreditas;

– valstybinių įmonių finansai (federaliniai finansai).

Nebiudžetiniai fondai, jų turinys

Nebiudžetiniai fondai – tai ekonominių santykių sistema, susidaranti paskirstant ir panaudojant finansinius resursus valstybės pritraukiamus finansuoti visuomeninius poreikius. Nebiudžetiniai fondai paraleliai su valstybės ir savivaldybės biudžetais sudarė papildomas galimybes paskirstyti finansinius resursus konkrečioms kryptims. Išskirtinis nebiudžetinių fondų bruožas buvo tas, kad jų lėšas galima buvo naudoti vykdomosios institucijos sprendimais, o tuo tarpu, kai biudžetinių fondų panaudojimas yra griežtai reglamentuojamas valstybės teisiniais aktais. Nebiudžetinius fondus kuria valstybinės valdžios institucijos bei savivaldybių institucijos ir jie yra joms pavaldūs. Operatyvų finansų valdymą vykdo specialiai tam sukurtas administracinis aparatas. Nebiudžetiniai fondai buvo atskiri nuo biudžeto, bet tvirtinami kartu su juo. Jei turėjo tam tikrą savarankiškumą. Priklausomai nuo nebiudžetinių fondų paskirties jie bbuvo skirstomi į ekonominius ir socialinius. Priklausomai nuo institucijos, kuri juos sukūrė arba valdo skirstomi į valstybinius ir regioninius.

Egzistuojantys nebiudžetiniai fondai, kurių naudojimas yra mažai reglamentuojamas, suteikia galimybes išplėsti valstybės funkcijas už įstatymo ribų. Nuostata, kad biudžeto asignavimai skiriami “kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti” sudaro sąlygas biudžeto lėšas skirstyti ne tik biudžeto įstatymu ir ne tik biudžetinės sandaros įstatyme nustatytoms reikmėms ir funkcijoms.

Bet kuriame vyriausybės lygmenyje galima išskirti trijų tipų operacijas: biudžetinės, nebiudžetinės ir socialinio draudimo. Biudžetinės ooperacijos turėtų akivaizdžiai atsispindėti biudžete. Priešingai, nebiudžetinės operacijos, nors jas ir atlieka valstybės institucijos, neatsispindi biudžete. Atliekant šias operacijas iš įvairių rinkliavų ir specifinių prekių ir paslaugų tiekimo mobilizuojami ištekliai. Kaip pavyzdį galima pateikti nebiudžetinį Kelių fondą, kurio pajamas sudaro įplaukos iš kelių mokesčio ar/ir dalies degalų akcizo. Šio fondo lėšos naudojamos keliams tiesti ir taisyti. Neatsižvelgiant į tai, kaip suprantamas ir apibrėžiamas valstybinis sektorius, minėti matavimai praktikoje būna gerokai iškreipiami. Tai dažniausiai susiję su biudžetinių įstaigų (organizacijų, įmonių) nebiudžetine veikla ir nebiudžetiniais fondais. Pastarųjų steigimas labai paplitęs šalyse, kuriose rinkos ekonomika tik kuriama. Įvairūs nebiudžetiniai fondai auga kaip grybai po lietaus ir dažnai atlieka operacijas, kurios lengvai gali būti įtraukiamos į apskaitą biudžete. Tokių fondų veikla, ypač jei ji nėra konsoliduojama su kitomis fiskalinio sektoriaus operacijomis, iškreipia šalies fiskalinės situacijos vaizdą, mažina fiskalinio valdymo lankstumą (kai tam tikra valstybės pajamų dalis yra griežtai nukreipiama specifiniams tikslams). Be to, prarandama galimybė kontroliuoti, kaip naudojami ištekliai, nes išteklių valdymas „išbarstomas“ tarp aibės fondų ir fondelių. Suvokus iš tokios situacijos kylančius pavojus, taikomos radikalios priemonės – siekiama „grąžinti“ visas nebiudžetines sąskaitas į biudžetą ir taip užtikrinti valstybės išteklių tinkamą kontrolę, apskaitą, skaidrumą ir valdymą.

Kuriant biudžetinės sandaros koncepciją, buvo numatyta centralizuoti visas valstybės llėšas (išskyrus socialinio draudimo fondo ir sveikatos draudimo fondo, privatizavimo fondo biudžetus) jų valdymo prasme. Ši nuostata yra sveikintina ir yra kuo skubiau įgyvendinama. Be to, būtina neapsiriboti tik santykinai nedidelių fondų konsolidavimu valstybės biudžete, o centralizuoti visas be išimties valstybės pajamas ir išlaidas, įskaitant ir socialinio, sveikatos draudimo bei privatizavimo fondų biudžetus. Siekiant padidinti jos efektą, tikslinga visų valstybės lėšų (įtraukiant ir privatizavimo, ir socialinio bei sveikatos draudimo fondus) naudojimą reglamentuoti tik biudžeto ir Biudžetinės sandaros įstatymais. Tuomet tik šie įstatymai galėtų nustatyti valstybės finansinius įsipareigojimus.

Savivaldybės nebiudžetiniai fondai sudaromi ir jų lėšos naudojamos pagal tarybos patvirtintus nuostatus. Savivaldybės nebiudžetinių fondų apskaitą vykdo, nustatytą atskaitomybę rengia ir ją teikia administracijos darbuotojai, kuriems tai pavedama pagal pareiginius nuostatus:

1.Gamtos apsaugos fondo ir Smulkaus verslo rėmimo fondo – Finansų skyriaus darbuotojas,

2. Sveikatos fondo – Sveikatos ir socialinės paramos skyriaus darbuotojas,

3. Kelių fondo ir Privatizavimo fondo – Ūkio skyriaus darbuotojas,

4. Žemės ūkio rėmimo fondo – Žemės ūkio skyriaus darbuotojas.

Atliktų darbų aktus ir sąskaitas už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, apmokamus fondų lėšomis, pasirašo savivaldybės meras. Savivaldybės meras gali įgalioti tai atlikti administracijos darbuotojus. Mokėjimo pavedimus iš savivaldybės nebiudžetinių fondų sąskaitų pasirašo savivaldybės meras ir išvardyti valstybės tarnautojai. Savivaldybės meras gali įįgalioti tai atlikti administracijos darbuotojus.

Bendram finansavimui galėjo būti naudojamos lėšos iš įvairių šaltinių: valstybės biudžetas; Privatizavimo fondas; valstybės vardu gautos paskolos; paskolos, gautos su valstybės garantija; nebiudžetinių fondų lėšos, kurios buvo iki 2000 metų, nuosavos valstybinių įmonių lėšos; savivaldybių biudžetai; savivaldybių ir jų įmonių paskolos; savivaldybių nebiudžetiniai fondai; nuosavos savivaldybių įmonių lėšos.

Savivaldybių finansiniai ištekliai ir jų panaudojimas

Savivaldybių finansinius išteklius sudaro:

1) pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių gaunamos savivaldybių biudžetų pajamos;

2) pajamos iš savivaldybių turto (nuosavybės);

3) baudos, gautos įstatymų nustatyta tvarka;

4) vietinės rinkliavos;

5) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos už teikiamas paslaugas;

6) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;

7) pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus;

8) valstybės biudžeto dotacijos;

9) kitos įstatymų nustatytos pajamos;

10) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);

11) paskolos.

Savivaldybės dalį pajamų gauna iš mokesčių, kurių tarifus neviršydamos įstatymų numatytų dydžių, didina ar mažina savivaldybių tarybos. Papildomos ir planą viršijančios biudžeto pajamos, gautos vykdant biudžetą, taip pat sutaupytos lėšos (išlaidos) lieka savivaldybėms.

Savivaldybės biudžetas – savivaldybės tarybos patvirtintas savivaldybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams.

Specialioji programa –veiklos, skirtos institucijos, biudžetinės įstaigos misijai įgyvendinti, plano dalis, kuri finansuojama iš įmokėtų į biudžetą biudžetinių įstaigų pajamų, Europos Sąjungos finansinės paramos ir valstybės

lėšų, skirtų programos bendrajam finansavimui, taip pat kitų įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir savivaldybių tarybų sprendimais patvirtintų konkrečiam tikslui numatytų lėšų.

Savivaldybių biudžetų asignavimai yra naudojami Vietos savivaldos įstatymui ir kitiems įstatymams įgyvendinti vykdant savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų patvirtintas programas.

Savivaldybių biudžetų rengimas ir tvirtinimas

1. Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos, remdamosi šiuo Biudžeto sandaros įstatymu, kitais įstatymais, Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais, Vyriausybės patvirtintomis biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklėmis, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis programomis, taip pat savivaldybių biudžetų aasignavimų valdytojų programomis ir jų sąmatų projektais.

2. Savivaldybių vykdomosios institucijos parengtus biudžetų projektus teikia savivaldybių taryboms savivaldybių tarybų reglamento nustatyta tvarka.

3. Savivaldybių tarybos svarsto biudžetų projektus atsižvelgdamos į savivaldybių vykdomųjų institucijų pranešimus, tarybos komitetų pasiūlymus ir išvadas.

4. Savivaldybių biudžetus tvirtina savivaldybių tarybos. Biudžetas tvirtinamas savivaldybės tarybos sprendimu. Sprendime nurodoma:

1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;

2) bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas biudžetinėms įstaigoms ar savivaldybių administracijos padaliniams programoms vykdyti. Asignavimai skiriami išlaidoms, iš jų – darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti;

Biudžetinių įįstaigų finansavimas

Biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas, pagal asignavimų valdytojų patvirtintas sąmatas, laikantis Finansų ministerijos nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų.

Biudžetinių įstaigų asignavimų valdymas

Biudžetinių įstaigų asignavimų valdytojai turi teisę nnaudoti biudžeto lėšas savo vadovaujamai įstaigai išlaikyti ir sąmatose numatytoms priemonėms finansuoti, taip pat paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms įstaigoms. Asignavimų valdytojai organizuoja socialinių ekonominių programų finansavimą ir tvirtina jų išlaidų apmokėjimo įkainius, normas bei sąlygas. Biudžetinių įstaigų asignavimų valdytojai yra atsakingi už teisingą pavaldžių įstaigų išlaidų sąmatų bei nebiudžetinių lėšų sąmatų sudarymą. Jie turi užtikrinti, kad biudžetinės įstaigos laiku išmokėtų darbuotojams apskaičiuotus atlyginimus, laiku atsiskaitytų su biudžetu ir valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigomis, taip pat už įstaigose sunaudotą visų rūšių energiją ir kitas paslaugas. Valstybės biudžeto asignavimų valdytojai turi: rengti pavaldžioms įstaigoms darbų, paslaugų, valdymo ir aptarnaujančio personalo etatų normatyvus, materialinių vertybių atsargų, inventoriaus, mitybos, medikamentų finansinius normatyvus ir, suderinę su Finansų ministerija, juos tvirtinti bei taikyti; prižiūrėti aapskaitos tvarkymą, kontroliuoti įsiskolinimus bei imtis visų priemonių jiems išvengti ir analizuoti pavaldžių įstaigų apyskaitas; garantuoti pavaldžių įstaigų bei savo finansinių ir statistinių ataskaitų teisingumą. Iš asignavimų valdytojų gautus biudžeto asignavimus įstaigos naudoja racionaliai ir taupiai ir tik pagal asignavimų valdytojų patvirtintas išlaidų sąmatas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai, taip pat jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų vadovai, pažeidę biudžetų asignavimų paskirstymo ir naudojimo tvarką, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Biudžetinių įstaigų nebiudžetinės lėšos

Biudžetinės įstaigos gali turėti nebiudžetinių lėšų. Įstaigoms, finansuojamoms iš LLietuvos valstybės biudžeto, nebiudžetinių lėšų sudarymo ir naudojimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įstaigoms, finansuojamoms iš savivaldybių biudžetų, – savivaldybių vykdomosios institucijos.