Nevyriausybinių organizacijų integracija į ES

TURINYS

ĮVADAS 3

1. NVO IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 4

1.1 NEVYRIAUSYBINŲ ORGANIZACIJŲ UŽUOMAZGOS IR SPECIFIKA LIETUVOJE 4

1.1.1 Tarpukario periodas 4

1.1.2 Sovietmetis 5

1.1.3 Dabartis 5

1.2 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO 6

1.3 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ TIPAI 7

1.4 SPECIFINĖS NE PELNO ORGANIZACIJOS 10

1.5 KAM REIKALINGAS STRATEGINIS PLANAVIMAS? 11

1.6 NVO STRUKTŪRA IR DARBO ORGANIZAVIMAS 11

1.6.1 Taryba (valdyba) 12

1.6.2 Tarybos (valdybos) funkcijos 13

1.6.3 Patarėjų komitetas (ekspertai) 13

1.7 NVO NARIŲ VADYBA 14

1.7.1 Klasifikacija 14

1.7.2 Narystė 14

1.7.3 Nevyriausybinių organizacijų valdymas 14

2. NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS „PARAMOS VAIKAMS CENTRAS“ VEIKLOS ANALIZĖ 16

2.1 TRUMPA ISTORIJA 16

2.2 SVARBIAUSI FAKTAI IR DATOS 16

2.3 PARAMOS VAIKAMS CENTRO MISIJA IR TIKSLAI 17

2.4 „BIG BROTHERS BIG SISTERS“ PROGRAMA 17

2.4.1 Pagrindiniai projektai 18

2.5 PARAMOS VAIKAMS CENTRO VVEIKLOS SRITYS 19

2.6 2001-2002 METŲ BBBS RENGINIAI 19

2.7 „BIG BROTHERS BIG SISTERS“ PROGRAMOS TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS 20

2.7.1 Centro bendradarbiai 20

2.8 PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJOS PROGRAMA 21

2.8.1 Pagrindiniai programos projektai 21

2.8.2 Kvalifikacijos kėlimas ir mokymai 23

2.9 PROGRAMOS „PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJA“ BENDRADARBIAI 24

2.10 FINANSAVIMO ŠALTINIAI 25

2.11 PARAMOS VAIKAMS CENTRO IŠLAIDOS 25

3. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PERSPEKTYVOS INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ 26

3.1 EUROPOS SĄJUNGOS IR NVO RYŠIAI IR BENDRADARBIAVIMAS 26

3.2 NVO VEIKLOS EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖSE NARĖSE BENDRA TEISINĖ CHARAKTERISTIKA 28

3.3 EUROPS SĄJUNGOS PARAMA LIETUVOS NVO 31

3.4 KO NVO GALI TIKĖTIS IŠ ES STRUKTŪRINIŲ FONDŲ? 31

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 35

LITERATŪRA 36ĮVADAS

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje ėmė rrastis nemažai ne pelno organizacijų. Tačiau žinios apie šias organizacijas yra dar labai menkos. Dažnai tiek valstybės institucijų darbuotojai, tiek pačių ne pelno organizacijų aktyvistai nežino net pagrindinių bruožų, išskiriančių jas iš kitų organizacijų. Daugelis gatvėje sutiktų Lietuvos Respublikos piliečių nnuoširdžiai prisipažintų nežinantys, ką reiškia dar neseniai į mūsų kasdienį žodyną patekęs terminas „nevyriausybinė organizacija“ arba jo santrumpa NVO. Tik labai nedidelė žmonių dalis priklauso ne pelno organizacijoms arba prisideda prie jų veiklos savo darbu bei materialine parama. Todėl nenuostabu, kad į ne pelno organizacijas dažnai žiūrima su nepasitikėjimu arba nesupratimu.

Šio kursinio projekto tikslas – supažindinti ir pateikti teorinę medžiagą, susijusią su ne pelno organizacijomis, išsamiau apžvelgti nevyriausybinių organizacijų veiklą bei jų perspektyvas Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Mano tiriamasis objektas yra ne pelno organizacija ir bendra jos charakteristika.

Šio kursinio projekto schema susideda iš trijų esminių dalių: pirmojoje – teorinėje- aš pristatau ne pelno organizaciją teoriniu aspektu. Pirmiausia aiškinu pačią ne pelno organizacijos terminologiją ir jų vaidmenį visuomenėje, žinoma, pravartu ssupažindinti su esamomis ne pelno organizacijų rūšimis ir tipais, jų strategijų ir valdymo ypatybėmis, ne pelno organizacijų veikla teisiniame ir tarptautiniame kontekste. Antrojoje dalyje – analitinėje- pasirinkau apžvelgti nevyriausybinės organizacijos „Paramos Vaikams Centras“ veiklą. Čia dėmesį kreipiau į jų misiją, tikslus ir pagrindinius projektus. Trečioji dalis – projektinė, kurioje aprašiau nevyriausybinių organizacijų plėtros galimybes Europos Sąjungoje.

Ši tema yra gana aktuali savo naujumu, kadangi nevyriausybinių organizacijų veikla nėra dar visiškai išplėtota ir atskleista. Ši terpė dar reikalauja išsamesnio tyrimo ir apibendrinimo.1. NNVO IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI

1.1 NEVYRIAUSYBINŲ ORGANIZACIJŲ UŽUOMAZGOS IR SPECIFIKA LIETUVOJE

Carinės Rusijos okupacijos periodu Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos. Čia labiausiai paminėtini masonai, Vilniuje pradėję veiklą dar Lenkijos ir Lietuvos Respublikos (Žečpospolitos) saulėlydžio laikais, 1776 metais. Visas Lietuvos masonų ložes valdė Varšuvos „Didžiųjų Rytų“ ložė, kuri pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukėlimui. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. Studentiškos organizacijos kartu su masonais propagavo tautų solidarumo, religinės tolerancijos, demokratizmo idėjas. Buvo siekiama padėti visiems buvusios Respublikos socialiniams sluoksniams. Vėliau, jau tarpukario Vilniuje, knibždėte knibždėjo masonų ložės, studentų korporacijos, tautinės bendrijos, kurios save vienaip ar kitaip siejo su buvusiomis.

Vyskupo M.Valančiaus blaivybės brolijos. Blaivybės veikla įsibėgėjo 1858 metais. Nors 1864 metais blaivybės brolijos buvo uždraustos, jos ir toliau veikė nelegaliai. Sąjūdžio mastą gerai liudija kad ir tokie skaičiai: Žemaičių vyskupijoje pagal 1860m. atsiųstos statistikos duomenis buvo 408096 gyventojai, 388458 iš jų- blaivininkai. Kauno gubernijoje 84 procentai katalikų buvo blaivininkai.

Surinkimininkai. Tai mažosios Lietuvos fenomenas, padaręs didžiausią įtaką lietuvininkų vertybinei orientacijai, netgi mentalitetui. Šis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje prasidėjo apie 1750m. ir veikė kaip privati draugija. Spėjama, kad 1939m. Klaipėdos kkrašte surinkimininkų veikloje dalyvavo apie 70 procentų gyventojų. Jų veikla buvo intensyvi (rinkdavosi mažiausiai kas savaitę), neformalizuota. Tai pats masiškiausias (įskaitant vyskupo M.Valančiaus inicijuotą blaivybės sąjūdį), nors ir labai savitas, NVO pasireiškimas lietuvių tautoje.1.1.1 Tarpukario periodas

Tarpukaryje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. Ypač suklestėjo jaunimo organizacijos.

Ateitininkai. 1912m. buvo apie 250 moksleivių ateitininkų, 1940m.- jau 11000 narių. Ateitininkai buvo katalikai kultūrininkai, angažavosi aktyviam politiniam gyvenimui, leido populiarius leidinius: „Ateitis“, „Jaunoji Vaidilutė“, „Židinys“. Iš esmės tai buvo katalikų inteligentų ugdymo organizacija, vienintelė organizacija, kurią tuometinė valdžia atvirai persekiojo.

Pavasarininkai. Tai kaimo jaunimo organizacija, pradėjusi slaptai veikti dar 1912 metais pasirodžius „Pavasario“ laikraščiui. 1940m. pavasarininkai turėjo 80000 narių. Didžiausias pavasarininkų nuopelnas- kaimo jaunimo kultūrinimas, religinis auklėjimas.

Angelo sargo vaikų sąjunga. Ją įkūrė Lietuvos Katalikų Blaivybės draugija. Nariai paprastai buvo vadinami angelaičiais. 1932m. angelaičių buvo apie 50000 narių. Jie organizavo sueigas, iškylas, ekskursijas, kongresėlius, minėjimus.

Skautai. Lietuvoje įsikūrė 1918m. pagrindiniai jos ugdymo metodai: gyvenimas gamtoje, fizinis jaunimo pasirengimas organizuojant žygius miškuose bei vandenyse (jūrų skautai), stovyklavimą. Akcentuojamas dorovingumas, savarankiškumas, gebėjimas padėti.

Jaunalietuviai. Įsikūrė 1927m. Jų tikslas- vystyti veiklą tarp kaimo jaunimo. Organizacija labiausiai orientavosi į jaunimo tautinį auklėjimą: propagavo tautodailę, tautosaką, liaudies dainas, sportą, elementarias karines žinias.

Jaunųjų ūkininkų sąjunga. Ji veikė kaimų mokyklose, ypač pradinėse. Pagrindinė veikla- pplatus informacijos skleidimas apie efektingą ūkininkavimą.

Šauliai. Įsikūrė 1919m. vystė plačią kultūrinę, sportinę veiklą.

Ugniagesiai. Tarpukario laikotarpiu ugniagesiai buvo aktyvūs kultūrininkai. Ypač garsėdavo ugniagesių dūdų orkestrai.

Kitos organizacijos. Taip pat buvo gausios profsąjungos, labdaros, socialinės rūpybos organizacijos. Nepaprastai platų NVO tinklą turėjo Lietuvos žydų bendruomenė. Kairiosios ideologijos partijos bei organizacijos taip pat turėjo savo organizacijų tinklą, bet jos nepasižymėjo gausumu, jų įtaka to meto visuomenei buvo nežymi. Dar negausesnės buvo komunistinės komjaunimo ir pionierių organizacijos, kurių veiklą Lietuvos slaptoji policija daugmaž kontroliavo.1.1.2 Sovietmetis

Kalbėti apie nevyriausybines organizacijas sovietiniu laikotarpiu, kai visas viešasis gyvenimas buvo griežtai kontroliuojamas, labai komplikuota, ypač taikant šiandienos kriterijus. Bet galima drąsiai kalbėti apie griežtai apibrėžtą erdvę, kurioje, priėmus tam tikras žaidimo taisykles, galėjo reikštis prigimtiniai gabumai ką nors organizuoti, kam nors vadovauti, kartais prisigalvoti regioninių iniciatyvų. Pagrindinė visuomeninė organizacija buvo komunistų partija. Jos kontroliuojamos profsąjungos, komjaunimas, pionerija susikūrė galingą materialinę bazę: platų pionierių stovyklų tinklą, poilsiavietes, rūmus, klubus. Visos šios organizacijos dėl savo tiesioginės prigimtinės priklausomybės vadintos kvazinevyriausybinėmis, t.y. netikromis nevyriausybinėmis organizacijomis. Plačiai veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejų būreliai, įvairios profesinės sąjungos, gėlininkų, knygos bičiulių, ryšių su užsienio šalimis, sporto draugijos ir federacijos, neįgaliųjų žmonių draugijos, net fondai. Visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikią materialinę

bazę.1.1.3 Dabartis

Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs nacionalinio išsivadavimo judėjimas pasižymėjo dideliu visuomeniniu aktyvumu, pagimdžiusiu opozicines organizacijas.

Šiuo metu apytikslių skaičiavimų duomenimis Lietuvoje yra daugiau kaip 5000 nevyriausybinių ne pelno organizacijų. 1997 metų pabaigoje Teisingumo ministerijoje buvo užregistruotos 922 nacionalinės visuomeninės organizacijos bei 265 labdaros ir paramos fondai. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro PHARE Pilietinės visuomenės plėtros programa surinko informaciją iš 27 (iš 65) savivaldybių rejestro skyrių- juose įregistruotos 1005 įvairios nevyriausybinės organizacijos, neskaitant sporto klubų, žvejų bei medžiotojų būrelių ir sodininkų ddraugijų (LR Statistikos departamento duomenimis dar 1996 metais buvo 1443 veikiančių sodininkų bendrijų). Sparčiai auga viešųjų įstaigų skaičius, tačiau verta prisiminti, kad tarp jų turime ir buvusių biudžetinių organizacijų- poliklinikų, kultūros namų ir panašių NVO nevadintų organizacijų.

Nevyriausybinių organizacijų skaičius kasmet auga. Tačiau kiekybinis sektoriaus augimas nedaug ką pasakys, jei neįvertinsim to, kad nemažai organizacijų nustoja veikusios, daug organizacijų laikinai neveiksmingos dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kartais jos tarnauja pavienių žmonių ar grupių savanaudiškiems tikslams įgyvendinti ir pan.

Dabartiniu metu pastebimas sspontaniškas organizacijų nykimas bei įvairiausios jų transformacijos. Tarkime, jeigu eilinio Lietuvos rajono savivaldybės rejestro sąraše rasim apie 50 registruotų NVO, galima tikėtis, kad tik koks penktadalis iš jų realiai veikia.

Gana margas sąrašas, esantis Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenų bbazėje. Iš bendro 1473 organizacijų skaičiaus yra nemažai įvairių klubų, asociacijų, sąjungų, fondų, centrų ir kitokių, net neįprastų, organizacijų. Tai jau visuomenės demokratėjimo apraiška.

Iki šiol Lietuvoje nėra nei administracinių, nei praktinių metodų pateikti griežtą nevyriausybinių organizacijų statistikos sistemą, išskyrus mėginimus klasifikuoti pagal bendruosius nevyriausybinių organizacijų požymius ar pagal juridinio asmens registravimosi tipą. Įvairiais požiūriais vertinga medžiaga yra gauta iš keturių kontinentų daugelio šalių ne pelno sektorių palyginamosios analizės, atliktos Johno Hopkinso universiteto,- tačiau Lietuva dar neįtraukta į analizuojamų šalių tarpą. Be statistinių duomenų apie nevyriausybines organizacijas kitose šalyse, joje yra pateikiama ir ne pelno sektoriaus tarptautinė klasifikavimo sistema (ICNPO)- pagal veiklos barus, tikslus ar struktūrą. Netgi Vakarų šalyse, kur buvo vykdomi Johno Hopkinso universiteto tyrimai, jų reikalingumą sąlygojo ta pati pproblema, su kuria susiduriama taip pat ir Lietuvoje: „Problema yra ta, kad didėjantys su trečiuoju sektoriumi susieti lūkesčiai nėra pagrįsti šio sektoriaus aiškiu prigimties ir realių galimybių suvokimu“.1.2 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO

Aktyviai veikiančių Lietuvos NVO darbuotojų veiksmai dažniausiai labai motyvuoti, o daugelio NVO veikla duoda gana gerų rezultatų. Nevyriausybinių organizacijų veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtros raidoje, o jų įvairovė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant pliuralistinę visuomenę. Štai keletas tikslų, kurių siekia šiuolaikinės Lietuvos nevyriausybinės organizacijos:

• išreikšti piliečių poreikius;

• skatinti piliečių poreikius;

• veikti kaip ppolitikai įtaką turinti jėga;

• veikti kaip politinės socializacijos struktūra;

• greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas;

• būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės.

Kuomet valstybė pereina iš autoritarinės santvarkos į demokratinę, vyksta tokie pokyčiai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos:

• nustatomi nauji visuomenės santykiai su valdžia;

• kuriama nauja, pilietinę visuomenę atitinkanti teisinio reguliavimo sistema;

• kuriasi naujos politinės bei visuomenės informavimo galimybės;

• prasideda stebėjimo ir atstovavimo (valdžia- pilietis) procesas;

• ugdomi nauji politiniai lyderiai ir valdininkai.

Pavojai ir kliūtys:

• politinio gyvenimo realijos ne visada sutampa su demokratijos teorijos idealais;

• nevienodos veiklos galimybės pradedančioms nevyriausybinėms organizacijoms;

• tikimybė, kad keletas didelių, profesionaliai sukurtų nevyriausybinių organizacijų bandys dominuoti viso sektoriaus erdvėje;

• stambesni dariniai, pavyzdžiui, skėtinės asociacijos, dažnai bendradarbiaudamos su valstybinėmis institucijomis, gali būti įtrauktos į valdžios aparatą ir prarasti atstovavimo žmonėms funkciją;

• pavojus, kai dalį valstybės funkcijų prisiima nevyriausybinė organizacija- geriausiu atveju jai reikėtų veikti kaip tarpininkei, kuri padeda surasti sunkių problemų sprendimus;

• trukdanti bendradarbiauti nesveika konkurencija tarp nevyriausybinių organizacijų.

Reikia pažymėti, kad apskritai Lietuvos nevyriausybinis sektorius yra nepakankamai išsivystęs, nes stokoja lėšų ir organizacinio pajėgumo. Be to, jis susiduria ir su vyriausybės, ir su visuomenės ambivalentiškumu. Viso sektoriaus iniciatyvų stoka yra svarbiausia priežastis, trukdanti nevyriausybinėms organizacijoms realizuoti ir plėtoti bendrą veiklą gerinant visuomenės gyvenimą. Labai silpni sektoriaus ir valstybės valdžios bei valdymo institucijų ryšiai, o tai kelia problemų teisės aktais normuojant NVO vveiklą. Iš dalies dėl ribotų ryšių su visuomene dauguma Lietuvos žmonių negali suprasti, kokį vaidmenį vaidina NVO, suteikdamos piliečiams daugiau galimybių ar spręsdamos socialines problemas. Labai lėta savanorių veiklos tradicijų bei piliečių dalyvavimo priimant sprendimus plėtra. Iš dalies nemažą vaidmenį čia vaidina ekonominė situacija, nes žmonės neturi nei laiko, nei energijos, nei laisvų lėšų, kurias galėtų aukoti visuomeninei veiklai. NVO finansines problemas lemia ir tai, kad parama, kurią gali suteikti vyriausybė, yra labai ribota, NVO stokoja verslo sektoriaus paramos, trūksta privačių fondų finansinės paramos (daugelis vietinių paramos fondų panaudoja turimas lėšas jų pačių inicijuotiems projektams įgyvendinti). Dėl centralizuotos biudžeto sistemos vietos savivaldybės dažnai negali pasiūlyti net kukliausios paramos ką tik užsimezgusioms nevyriausybinėms iniciatyvoms. Net biudžetinėms organizacijoms nuolat trūksta lėšų pagrindinėms išlaidoms, ir tik nedaugeliui nevyriausybinių organizacijų valstybė padeda nuomoti patalpas, atlikti remontą, įsigyti įrangą, gauti lėšų atlyginimams ir administracinėms išlaidoms. Tik nedaugelis vietinių arba užsienio rėmėjų sutinka dengti čia paminėtas NVO išlaidas. Be to, daugumos NVO vadovai stokoja darbo ir lėšų paieškos įgūdžių; informacija apie rėmėjus iki šiol nebuvo labai gausi. Žinoma, NVO yra įvairių- vienos turi per dešimtmečius įgytos patirties, patalpas, darbuotojus ir veiklos tradicijas, o kitos- „menkesnės“- organizacijų būstines įkūrė savo vadovų butuose. Tačiau, nepaisant jų praeities, dau.guma LLietuvos NVO šiuo metu atsidūrė tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti reikšmingų rezultatų. O jei nėra veiklos rezultatų, neįmanoma gauti paramos. Tenka įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis.

Viena iš dažniausiai Lietuvoje besikartojančių klaidų, kai užsienio fondai ir organizacijos inicijuoja tūlos nevyriausybinės organizacijos įsteigimą. Dažnai tai vyksta be platesnės Lietuvos socialinės ekonominės situacijos tyrimo bei rimtesnės ateities perspektyvos numatymo, kaip tai organizacijai „išgyventi“ nutraukus trumpalaikę užsienio finansinę paramą. Ir lieka kvalifikuoti „`meškeriotojai“, prie suskilusios biudžeto geldos, besidairantys kartu su analogiškos paskirties kitos užsienio šalies įkurtos organizacijos „meškeriotojais“. [1, 6- 16 psl.]1.3 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ TIPAI

Pagal šiuo metu Lietuvoje veikiančius įstatymus ne pelno organizacijos gali turėti visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros ir paramos fondo ar viešosios įstaigos statusą. Palyginimui šie tipai pateikti 1 lentelėje. [1, 20psl.]

1 lentelė

Nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinis reguliavimas Lietuvoje

LR visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 02 02 Nr.I-784) LR asociacijų įstatymas (1996 03 14 Nr.I-1231) LR labdaros ir paramos fondų įstatymas (1996 03 14 Nr.I-1232) LR viešųjų įstaigų įstatymas (1996 07 03 Nr.1482)

1 2 3 4 5

Poįstatyminiai aktai 1995 07 03 Vyriausybės nutarimas Nr.927 „Dėl LR visuomeninių organizacijų registro nuostatų patvirtinimo“ 1996 11 19 Vyriausybės nutarimas Nr.1350 „Dėl laikinosios viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarkos patvirtinimo“ 1993 07 27 Vyriausybės nutarimas Nr.568 „Dėl labdaros organizacijų

ir labdaros fondų steigimo ir registravimo tvarkos bei sąlygų“ 19961996 11 19 Vyriausybės nutarimas Nr.1350 „Dėl laikinosios viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarkos patvirtinimo“

Samprata V.O.- tai LR piliečių savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi LR konstitucijai ir įstatymams tenkinti bei įgyvendinti. A.- tai juridinių bei fizinių asmenų savarankiškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Fondas- tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kkultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitomis įstatymo nustatytomis sritimis. V.Į- tai įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams.

Steigimas ir narystė V.O. steigėjai gali būti LR piliečiai, sulaukę 18m. (organizacijų, kurios savo veikla tenkina vaikų ir jaunimo poreikius, nariais gali būti jaunesni asmenys). A. gali būti steigiama juridinių bei fizinių asmenų iniciatyva. Minimalus nnarių skaičius yra 3. A. nariai gali būti LR ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys. F. steigėjai yra fiziniai bei juridiniai asmenys, iki F. Įregistravimo įsipareigoję skirti fondui įnašus pinigais ar turtu, teikti f. Paslaugas. Steigėjai gali būti LR ir kkitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos. steigėjas negali būti politinės partijos ir politinės organizacijos, taip pat valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios kontroliuoja fondų veiklą, atstovas. V.Į. steigėjai yra fiziniai bei juridiniai asmenys, sudarę v.į. steigimo sutartį, arba asmuo, sudaręs steigimo aktą. V.į steigėjas gali būti LR ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Steigėjų skaičius yra neribojamas.

Įstatų registravimas V.O., kurios veikla apima daugiau kaip vienos apskrities teritoriją, įstatus registruoja LR Teisingumo ministerija. V.O., kurios veikla apima daugiau kaip vienos savivaldybės teritoriją ir kurios buveinė yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje- miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja apskrities viršininkas. V.O., kurios veikla apima vieno rajono ar miesto teritoriją, įstatus registruoja savivaldybės vykdomoji institucija. A., kurios įregistruotos kaip visuomeninės oorganizacijos ir kurių nariai yra ir juridiniai asmenys, registruojamos pagal jų buveinės vietą savivaldos vykdomosiose institucijose. F., kurių veikla apima daugiau kaip vieno rajono ar respublikos miesto teritoriją, taip pat užsienio šalių fondų filialus, registruoja Teisingumo ministerija. Kitur fondai pagal jų buveinės vietą registruojami savivaldos vykdomosiose institucijose. V.Į. ir jų filialus, kurių bent vienas iš steigėjų (dalininkų) yra užsienio valstybių juridinis ir fizinis .asmuo, registruoja Ekonomikos ministerija. Visas kitas V.Į. ir jų filialus pagal jų buveinės vietą registruoja savivaldos vykdomosios institucijos.

Valdymas V.O. įstatuose nnumatyti valdymo organai. A. valdymo organai yra visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas (organai), administracija. F. valdymo organai yra steigėjų susirinkimas (konferencija), valdyba, administracija. Steigėjų susirinkimo nutarimu gali būti sudaroma patikėtinių taryba. V.Į. valdymo organai yra visuotinis susirinkimas ir administracija. Visuotinio susirinkimo nutarimu gali būti sudaromi kolegialūs valdymo organai (taryba, valdyba ir kt.). visuotiniame susirinkime sprendžiamo balso teisę turi v.į. dalininkai (savininkas). Jei v.į. steigėjas yra 1 asmuo, tai jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio susirinkimo nutarimams.

Lėšos 1. įstatuose numatyti narių ar veikloje dalyvaujančių asmenų mokesčiai; 2. fizinių asmenų, labdaros organizacijų ir labdaros fondų dovanotos lėšos; 3. nevalstybinių organizacijų, tarptautinių visuomeninių organizacijų dovanotos lėšos; 4. kredito įstaigų palūkanos už saugomas organizacijų lėšas; 5. skolinto kapitalo lėšos; 6. kitos teisėtai gautos lėšos. 1. narių statomieji įnašai, narių mokesčiai ir tiksliniai įnašai; 2. valstybės ir savivaldybių tikslinės paskirties lėšos; 3. fizinių ir juridinių asmenų neatlygintai perduotos lėšos ir turtas; 4. palikimai, pagal testamentą tenkantys asociacijai; 5. asociacijos įsteigtų įmonių pelnas; 6. kredito įstaigų palūkanos mokamos už jose saugomas lėšas. 1. steigėjų įnašai ir kitu būdu skiriamos lėšos; 2. rėmėjų dovanotos lėšos ir turtas; 3. palikimai, pagal testamentą tenkantys fondui; 4. kredito įstaigų palūkanos, mokamos už jose saugomas lėšas; 5. fondui priklausančių įmonių ir įmonių, kurių dalininku yyra fondas, pelnas; 6. lėšos ir turtas, skiriami tiksliniams projektams bei programoms iš analogiškų fondų, programų bei projektų. 1. dalininkų (savininko) skiriamos lėšos; 2. pajamos už paslaugas; 3. valstybės ir savivaldybės biudžeto tiksliniai asignavimai; 4. Lietuvos ir užsienio fondų asignavimai; 5. lėšos, gautos kaip labdara, parama, dovana ar pagal testamentą; 6. kitos teisėtai gautos lėšos.

Ypatumai Nariai gali būti tik fiziniai asmenys ir tik LR piliečiai; numatytas minimalus steigėjų skaičius; negali vykdyti valstybės, jos pareigūnų ar institucijų funkcijų; negali vykdyti profesinės sąjungos funkcijų; negali ginkluoti savanorių, organizuoti jiems karinių mokymų ir steigti karinių būrių, išskyrus įstatymų numatytais atvejais; negali gauti lėšų ar kito turto, kurį skiria kitų valstybių valdžios ir valdymo institucijos ar valstybinės organizacijos, išskyrus lėšas ar kitokį turtą švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai, sportui remti. Numatytas minimalus steigėjų skaičius; pavadinime privalomas žodis „asociacija“; draudžiama užsiimti komercine veikla. Nustatyti privalomi valdymo organai; įstatymas netaikomas kredito ir draudimo organizacijoms, turinčioms fondo pavadinimą, taip pat fondams, kurie steigiami pagal pavienius įstatymus arba tarptautines sutartis ir reglamentuojami sutarties sąlygomis; fondui draudžiama komercinė veikla, jis negali būti ūkinių bendrijų tikruoju nariu, skolintis lėšų; fondui draudžiama dalyvauti politinėje veikloje, teikti paramą politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms; fondo turtas negali būti įkeistas, draudžiama juo laiduoti kitų asmenų skolinius įsipareigojimus. Organizuojama įįnašų į registruojamą kapitalą pagrindu; valstybės ir savivaldos institucijos, valstybės (savivaldybės) turtą viešajai įstaigai gali perduoti tik panaudos pagrindais; gali būti apmokamas tik vieno kolegialaus valdymo organo narių darbas; likvidavimo tvarka sudėtingesnė nei kitų organizacijų.

[1, 193- 195psl.].1.4 SPECIFINĖS NE PELNO ORGANIZACIJOS

Didelė dalis organizacijų, kurios pagal savo veiklos esmę yra įvairios specifinės ne pelno organizacijos, neįsitenka aptartos ne pelno organizacijų sistemos rėmuose ir veikia pagal atskirus įstatymus. Vienos iš tokių specifinių organizacijų yra formaliai susijusios su pagrindinėmis ne pelno organizacijų rūšimis, nustatant tik išimtis iš bendrųjų įstatymų nuostatų, kitos- nesusijusios, kurių nesaisto jokių kitų statutinių įstatymų, pagal kuriuos jos veikia, normos. Pirmajai grupei priklauso meno kūrėjų organizacijos ir Pramonės, prekybos ir amatų rūmai. Šios grupės organizacijos veikia pagal specifinius jų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir pagal vieną iš jau minėtų pagrindinių ne pelno organizacijų įstatymų, kiek šis neprieštarauja specifiniam įstatymui. Antrajai grupei priklauso bibliotekos, muziejai, švietimo įstaigos, mokslo ir studijų institucijos ir kitos organizacijos, kurios veikia tik pagal joms skirtą įstatymą, ir nė vienas iš pagrindinių įstatymų joms netaikomas.

Kadangi visuose įstatymuose, kurie organizacijas sąlyginai priskiria prie ne pelno organizacijų, nėra nuostatų, teigiančių, kad tai- ne pelno organizacijos, gali kilti klausimas, ar tikslinga jas laikyti ne pelno organizacijomis. Viena vertus, kiekviena organizacija,

kuri jokiais būdais nesiekia paskirstyti pelną steigėjams, darbuotojams ar nariams, gali būti laikoma ne pelno organizacija. Kita vertus, ne pelno organizacijos požymis turėtų atspindėti mokesčių lengvatas ne pelno subjektams numatančiame įstatyme, arba specialiuose atskiras ne pelno organizacijų rūšis reglamentuojančiuose įstatymuose.

Lietuvoje klostosi tradicija, jog kiekvienas, pabrėždamas savo unikalumą, kad išspręstų dėl bendrųjų įstatymų kylančias problemas arba kad išsikovotų dar didesnių lengvatų, reikalauja specialaus jo veiklą reglamentuojančio įstatymo. Specialūs įstatymai tokioms ne pelno organizacijoms paprastai suteikia daugiau teisių ir nustato mažiau apribojimų.

Yra nnemažai tokių įstatymų, kurie nustato ne organizacijų rūšį, o jau konkrečią organizaciją, kuri šiuo įstatymu yra įsteigiama, arba konkrečias organizacijas, kurios pagal šį įstatymą bus įsteigtos. Prie tokių pusiau valstybinių organizacijų priskirtina Lietuvos savivaldybių asociacija, nes Vietos savivaldos įstatymas nustato, kad savivaldybės jungiasi į asociaciją, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, nes Pramonės, prekybos ir amatų rūmų įstatymas nustato, kad būtent rūmai bus kuriami ir kokiose teritorijose jie veiks, aukštosios mokyklos, kurių statutai yra patvirtinti Seimo ir turi įstatymo galią.

Įdomiausiai specifinių oorganizacijų kontekste atrodo muziejai bei bibliotekos. Iš principo tai turėtų būti nuosavybės teisių objektas, bet Muziejų įstatymas ir Bibliotekų įstatymas nustato šio „turto“ teises, tarp kurių yra ir turėti sąskaitas, nustatyti savo vidaus struktūrą, naudotis ir disponuoti turtu bei kitos, bbūdingos jau ne teisės objektams, o teisės subjektams, teisės. Taigi, „muziejus“ ir „biblioteka“ tampa savarankiškais organizacijų tipais.

Atskirai nenagrinėjamos religinės bendruomenės, bendrijos ir jų centrai, veikiantys pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą. Jie šiuo metu yra itin palankioje padėtyje, nes, nesant jokių rimtesnių įstatyminių apribojimų, naudojasi plačiausiomis iš visų ne pelno organizacijų teisėmis ir lengvatomis.

Kalbėti apie įvairią specifinių ne pelno organizacijų struktūrą, kuri vienais atvejais reglamentuojama labai griežtai, o kitais- netgi atsainiai, neverta. Galima paminėti tik bendriausius dėsningumus: organizacijų, kurios formaliai susietos su pagrindinėmis ne pelno organizacijomis (kuomet specifiniame įstatyme nustatyta, kad, pavyzdžiui, „visuomeninių organizacijų įstatymas taikomas tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui“), struktūra yra tokia pati, kaip ir pagrindinių organizacijų. Kitų organizacijų privaloma struktūra ar jos principai dažnai net nenustatomi. [[1, 28- 30 psl.]1.5 KAM REIKALINGAS STRATEGINIS PLANAVIMAS?

Sudarant strateginį planą atsižvelgiama į tokius svarbius aspektus, kaip nevyriausybinės organizacijos paskirtis ir tikslai, stipriosios ir silpnosios organizacijos savybės, vidinės bei išorinės galimybės ir kliūtys.

Strateginis planavimas- tai procesas, kuriuo nustatoma, ko organizacija sieks ir kokiu būdu ji to sieks.

Ruošiant strateginį planą priimami esminiai sprendimai:

• kokia yra organizacijos vizija?

• Kokia yra organizacijos misija?

• Kokie pagrindiniai organizacijos tikslai ir užduotys?

• Kokia veikla užsiiminės organizacija?

• Kokių resursų prireiks siekiant įgyvendinti tikslus, kur ir kaip jų ieškoti?

Iš esmės strateginis planavimas yra ttiesiogiai susijęs su prisitaikymu prie besikeičiančios aplinkos, jis apibrėžia ir numato reagavimo į pokyčius, vykstančius už NVO ribų, būdus.

Strateginis planas suteikia tokias galimybes:

1. susikaupti ties bendru tikslu- vizija;

2. apibrėžti pagrindinę egzistavimo priežastį- misiją;

3. geriau suprasti aplinką, kontekstą, kuriame dirba NVO;

4. nustatyti pagrindines vertybes;

5. atsirinkti ir įvardyti tą visuomenės dalį, kuriai ruošiamasi teikti paslaugas;

6. nustatyti uždavinius- pagrindinius klausimus, reikalaujančius sprendimo;

7. nustatyti ir spręsti pagrindines problemas;

8. orientuotis į apčiuopiamus, įvertinamus veiksmus- užduotis;

9. išaiškinti vaidmenis ir pasidalyti atsakomybę;

10. nustatyti ir optimizuoti resursus;

11. nustatyti trumpalaikius tikslus ir numatyti konkrečius žingsnius jų siekiant;

12. rasti kelius naujoms galimybėms išnaudoti;

13. susipažinti su neišvengiamais pasikeitimais;

14. išsiaiškinti esminius nesutarimus ir konfliktus;

15. suvienyti pastangas įgyvendinant organizacijos tikslus;

16. padidinti komandų efektyvumą;

17. didinti darbuotojų bei savanorių motyvaciją. [2, 3-5psl.]1.6 NVO STRUKTŪRA IR DARBO ORGANIZAVIMAS

Šiuo metu mūsų šalyje yra daugybė NVO, kurios veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Jų struktūra ir valdymo schemos labai panašios. NVO įkuriama sušaukiant suinteresuotų asmenų steigiamąjį susirinkimą, kuris priima įstatus ir išrenka darbinį organą- tarybą (valdybą). Pati paprasčiausia to schema yra:

Schema Nr.1 NVO steigimo schema

Augant organizacijai, jos valdymo struktūra gali plėstis, tada atsiranda poreikis samdyti darbuotojus, kurti papildomus kolegialius valdymo ar priežiūros organus. Tada organizacijos struktūra gali atrodyti taip:

Schema Nr.2 Organizacijos struktūra

Prie tarybos gali būti patarėjų arba ekspertų komitetas (komitetai). Kokia turėtų būti organizacijos struktūra, numato organizacijos įstatai, kuriuos tvirtina steigiamasis (arba steigėjų) susirinkimas (konferencija, kkongresas, suvažiavimas). Organizacijos renkamą vadovą- pirmininką- gali rinkti susirinkimas arba susirinkimo išrinkta (skirta) taryba (valdyba). Kai kurios organizacijos savo įstatuose numato, kad organizacijai vadovauja bei atstovauja tarybos ar valdybos pirmininkas arba samdomas administracijos vadovas- direktorius.1.6.1 Taryba (valdyba)

Taryba (valdyba)- tai grupė organizacijos aukščiausios valdymo grandies (paprastai susirinkimo) išrinktų (paskirtų) žmonių, kurie laikotarpiais tarp susirinkimų kolegialiai valdo arba prižiūri organizaciją.

Visuomeninių organizacijų įstatymas liberaliausiai nurodo, kad kiekviena visuomeninė organizacija savo įstatuose privalo nurodyti aukščiausiojo valdymo organo ir kitų valdymo organų bei jų vadovų rinkimo tvarką, jų kompetenciją, valdymo organų ir jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos aukščiausiajam valdymo organui bei jų veiklos kontrolės tvarką, lėšų ir pajamų naudojimo kontrolės tvarką. Visuomeninės organizacijos steigėjai sprendžia, kokias funkcijas priskirti tarybos ar valdybos kompetencijai.

Labdaros ir paramos fondų įstatymas kategoriškai nurodo, kad fondo valdymo organai yra steigėjų susirinkimas (konferencija), valdyba, administracija, o steigėjų susirinkimo nutarimu gali būti sudaroma patikėtinių taryba.

Viešųjų įstaigų įstatymas smulkiai reglamentuoja aukščiausiojo valdymo organo ir administracijos funkcijas.

Taigi, kuriama ar įkurta nevyriausybinė organizacija turi didesnę ar mažesnę laisvę nuspręsti, kokį vaidmenį kolegialus valdymo organas- taryba, valdyba ar pan.- vaidins organizacijoje.1.6.2 Tarybos (valdybos) funkcijos

Taryba dirba strateginiame lygmenyje. Jos vaidmuo- sudaryti organizacijos strateginį planą, nubrėžti organizacijos politikos gaires bei nustatyti ilgalaikius (strateginius) tikslus. Strateginio planavimo metu ji suformuluoja oorganizacijos misiją ir užtikrina, kad organizacijos veikla atitiktų misiją. Taip pat taryba yra atsakinga už tai, kad veikla NVO viduje būtų demokratiška bei skaidri (reguliariai šaukiami susirinkimai, laikomasi procedūrų ir demokratiškai dirbama su samdomais darbuotojais bei savanoriais). Taryba prižiūri, ar NVO laikosi įstatymų. Nuo to, kaip dirba taryba arba kaip jos nariai atlieka savo pareigas, priklauso ir pačios organizacijos sėkmė.

Dešimt funkcijų, kurias turėtų atlikti taryba:

1. Taryba turi nustatyti organizacijos viziją, misiją bei tikslus;

2. Taryba turi išrinkti ar paskirti administracijos vadovą- vykdomąjį direktorių;

3. Taryba turi visada remti administracijos vadovą bei įvertinti jo (jos) veiklą;

4. Taryba turi užtikrinti veiklos planavimą;

5. Taryba turėtų atlikti finansinės paramos paiešką;

6. Taryba efektyviai valdo organizacijos finansinius resursus;

7. Taryba stebi ir tobulina organizacijos vykdomas programas bei paslaugas;

8. Taryba siekia organizacijos pripažinimo visuomenėje;

9. Taryba užtikrina, kad organizacija laikytųsi įstatymų, etinių nuostatų bei atskaitomybės;

10. Taryba turi atsinaujinti, įtraukti naujus narius, taip pat įvertinti savo veiklos efektyvumą.1.6.3 Patarėjų komitetas (ekspertai)

Labai svarbu, kad tarybai padėtų patarėjų korpusas. Tai gali būti patarėjų komitetai, konsultantų tarybos, ekspertų darbo grupės, atskirų renginių ar akcijų štabai. Kartais į patarėjų komitetus kviečiami profesionalai siekiant sustiprinti kai kurias programas.

Patarėjų komiteto tikslai:

• Prisidėti prie lėšų, skirtų tiek bendram naudojimui, tiek specifinėms programų paieškos;

• Rūpintis organizacijos įvaizdžiu;

• Atstovauti bendruomenės, kuriai organizacija tarnauja, interesams;

• Padėti parengti, sekti bei vertinti specialias programas ir projektus;

• Prisidėti vertinant organizacijos

veiklos efektyvumą;

• Siekti, kad į NVO veiklą galėtų įsitraukti labai įtakingi, bet labai mažai laiko turintys pareigūnai, įtakingi verslininkai arba asmenys, pažįstami su potencialiais donorais;

• Atlikti techninę ekspertizę. [1, 81- 91 psl.]1.7 NVO NARIŲ VADYBA

1.7.1 Klasifikacija

NVO būna įvairių, jos skiriasi veiklos pobūdžiu, veiklos kryptimi, taip pat dydžiu. Pirmuoju organizacijos bruožu laikykime jos dydį. Šis skirstymas yra tik santykinis, tačiau akivaizdu, jog vadybiniu požiūriu mažose organizacijose personalo valdymas iš esmės skiriasi nuo didelių; didesnėse organizacijose santykiai turi būti griežčiau apibrėžti, griežtai apibūdinti. Mažesnėse NNVO nariai paprastai gerai vienas kitą pažįsta, todėl šioms organizacijoms kyla daugiau psichologinio bendravimo, o ne organizacijos valdymo problemų. Vidutinės NVO, kuriose narių yra daugiau, susiduria su administracijos darbuotojų ir organizacijos narių interesų nesutapimo, valdymo sudėtingumo ir kitomis problemomis. Didelėmis vadinsime tas organizacijas, kuriose nariai asmeniškai jau nebepažįsta visų kitų narių, todėl iškyla formalaus bendradarbiavimo pavojus.

Antrasis bruožas, kuris turi didelę įtaką žmonių santykiams, yra organizacijos vystymasis, raida. Vienos NVO tik pradeda savo veiklą, kitos turi gana ilgą istoriją, trečios baigia ssavo veiklą. Žmonių tarpusavio santykiai tokiuose veiklos etapuose ryškiai skiriasi, todėl reikalauja specialaus aptarimo. Pagrindiniai skirtumai čia glūdi organizacijų struktūrizavimosi procese. Pradžioje dar labai neaišku, kaip turi atrodyti organizacija, kaip ji turėtų būti valdoma. Vėliau struktūra nusistovi, žmonės randa savo vvietą, todėl pagrindinė problema- prisitaikymas prie raidos metu kintančių sąlygų. Trečias etapas yra organizacijos nykimas, jos veiklos pabaiga. Jo metu labai svarbu išsaugoti gerus žmonių tarpusavio santykius, nors pagrindinės organizacijos užduotys jau gali būti įgyvendintos.1.7.2 Narystė

Manoma, kad žmonių ir nevyriausybinės organizacijos santykius galima apibūdinti šiomis trimis sąvokomis: narys, savanoris, rėmėjas.

Narys. Organizacijos nariu paprastai pripažįstamas žmogus, kuris reguliariai dalyvauja jos veikloje ir/arba moka tam tikrą mokestį.

Savanoris. Savanoriu vadiname tokį žmogų, kuris savo veikla (darbu) paremia organizaciją, t.y. dalį savo laiko skiria visuomeniniams tikslams. Būti organizacijos tarybos (valdybos) nariu daugeliu atvejų reiškia būti savanoriu- už darbą organizacijos renkamuose kolegialiuose organuose paprastai atlyginimas nemokamas.

Rėmėjas. Organizacijos rėmėjas yra suinteresuotas narys arba tiesiog visuomeniškai orientuotas pilietis, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali tiesiogiai dalyvauti jjos veikloje, skirti savo laiko. Tada jis nevyriausybinę organizaciją remia materialiai- lėšomis, daiktais arba paslaugomis.1.7.3 Nevyriausybinių organizacijų valdymas

Bendro tikslo ar idėjos suvienyti žmonės sukuria nevyriausybinę organizaciją- tampa NVO nariais, savanoriais ar rėmėjais. Organizacijos veiklą galima pavaizduoti tokia schema:

Schema Nr.3 Organizacijos veikla

Vadybos teorijoje skiriami du organizacijų struktūros tipai: organinis ir mechaninis. Organinį aiškiai apibrėžia pareigų pasiskirstymas ir bendra darbo organizavimo procedūra. Čia labai ryškus vadovo vaidmuo, eiliniai organizacijos nariai turi labai ribotą galią. Vadinamasis organinis tipas remiasi nelabai formalizuotu pareigų ir aatsakomybės pasiskirstymu, tiesioginiu darbuotojų bei narių bendravimu, greičiau konsultacijomis, nei nurodymais ar įsakymais, didesniu kompetencijos, o ne valdžios, vertinimu.

Mechaninis valdymas būtinas, kai organizacija didelė, veiklos mastai nemaži, vienas ar keli žmonės negali aprėpti visų užduočių vykdymo.

Vadybos specialistai mano, kad paprastai besikuriančios naujos organizacijos pereina šiuos raidos etapus:

• naujos grupės formavimasis- individai ieško savo vietos;

• įgūdžių įgijimas- darbo formų išsiaiškinimas;

• grupės stiprėjimas- nariai pradeda veikti kaip grupė;

• pasidalijimas į klikas- kritikuotojai suranda vienas kitą;

• vidinė harmonija- sutarimas bet kuria kaina;

• skaidymasis- kritinė stadija, kai grupė suskyla į mažesnes dalis;

• ideali grupė- jei grupė išgyvena kritinį etapą, tai tampa atvira ir į vidų, ir į išorę. Grupė tampa lanksti ir efektyvi. [1, 95-99psl.]2. NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS „PARAMOS VAIKAMS CENTRAS“ VEIKLOS ANALIZĖ

2.1 TRUMPA ISTORIJA

Paramos vaikams centras pradėjo savo veiklą 1995 metais, siekdamas įgyvendinti Atviros Lietuvos fondo „Big Brothers Big Sisters“ programą. Atviros Lietuvos fondas inicijavo ir suteikė finansines galimybes savanoriškos suaugusių žmonių dvasinės paramos vaikams iš nepilnų šeimų programai Lietuvoje parengti. Savanoriškos tiesioginės asmeninės ilgalaikės pagalbos vaikui krizėje idėja tuo metu neturėjo analogų Lietuvoje. Pirmieji dveji veiklos metai buvo skirti šios idėjos Lietuvoje paskleidimui, savanoriškumo idėjos įtvirtinimui. Per pirmuosius dvejus metus žmonių savanorių, norinčių ir galinčių teikti paramą vaikams, ratas ir geografija labai išsiplėtė, antra vertus, išaugo vaikų, reikalingų pagalbos, skaičius iir jų problemų įvairovė – nuo vienišumo ir draugų stokos iki išgyvento emocinio, fizinio ar seksualinio smurto. Akivaizdus pagalbos ir paramos poreikis iškėlė Centrui naujus uždavinius ir apsprendė papildomas darbo kryptis. Pagrindinis mūsų tikslas tuo metu buvo – sukurti centrą, teikiantį paslaugas šeimoms, vaikams, jų globėjams ir žmonėms, dirbantiems su vaikais, kad būtų užtikrinta profesionali parama, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko ir šeimos psichologinius poreikius. Centro darbuotojai pradėjo teikti psichologinio konsultavimo paslaugas vaikams, turintiems emocinių ir elgesio problemų, o taip rengti mokymus žmonėms, dirbantiems su vaikais. 1996 m. mes prisijungėme prie Atviros visuomenės instituto – NY Vaikų prievartos prevencijos programos. Tarpdisciplininę komandą, šiuo metu bendradarbiaujančią su Paramos vaikams centru, sudaro vaikų psichiatras, pediatras, vaikų ginekologas, nepilnamečių policijos atstovai, teisininkai.

1998 metais Centras įsitraukė į bendrą Atviros Lietuvos fondo ir King Baudouin Foundation (Belgija) projektą Gatvės vaikai/Vaikai Gatvėje, skirtą paremti NVO, dirbančias su rizikos grupės vaikais. Buvo organizuoti mokymai ir įkurtas metodinis centras, kurio biblioteka ir priemonėmis gali naudotis dirbantys su elgesio ir emocinių problemų turinčiais, prievartą patyrusiais ar gatvėje atsidūrusiais vaikais.

Šių programų ir veiklų suma įgalino Atviros Lietuvos fondą 1999 metais kovo mėnesį įsteigti nevalstybinę nepelno Viešąją įstaigą Paramos vaikams centras. Jo įkūrimas atliepia didžiulius pasikeitimus sveikatos apsaugos sistemoje ir socialinėje aplinkoje. LLietuvos šeimos išgyvena daugybę socialinių, ekonominių ir psichologinių problemų, kurios ypatingai įtakoja jų vaikų vystymąsi. Vaikams ir paaugliams reikalinga ypatinga psichologinė parama, pagalba ir supratimas, kad jie užaugtų sveikais, kūrybingais, nepriklausomais, sąmoningais ir atsakingais savo šalies piliečiai. [3. ]2.2 SVARBIAUSI FAKTAI IR DATOS

1995 metais Paramos vaikams centras pradėjo savo veiklą kaip Atviros Lietuvos fondo „Big Brothers Big Sisters“ programa.

Centro darbuotojai pradėjo teikti psichologinio konsultavimo paslaugas vaikams, turintiems emocinių ir elgesio problemų, taip rengti mokymus žmonėms, dirbantiems su vaikais.

1996 metais centras įsitraukė į bendrą Atviros Lietuvos fondo ir King Baudouin Foundation (Belgija) projektą „Gatvės vaikai/Vaikai gatvėje“, skirtą paremti NVO, dirbančias su rizikos grupės vaikais. Buvo organizuoti mokymai ir įkurtas metodinis centras, kurio biblioteka ir priemonėmis gali naudotis dirbantys su elgesio ir emocinių problemų turinčiais, prievartą patyrusiais ar gatvėje atsidūrusiais vaikais

1999 metais kovo mėnesį ALF įsteigė nevalstybinę nepelno organizaciją- viešąją įstaigą Paramos vaikams centras.

2000 metais inicijuota ir įsteigta Big Brothers Big Sisters asociacija BBBS LA. Steigėjai: paramos vaikams centras (Vilnius), Dvasinės pagalbos jaunimui centras (Klaipėda) ir „Didysis draugas, mažasis draugas“ (Kaunas). BBBS LA tampa BBBSI nare.

Nuo 2001 metų Paramos vaikams centras yra Koalicijos už sveiką ir saugų vaikų ir jaunimo gyvenimą projekto „Aš galiu“ narys. Šiame projekte „Aš galiu“ Paramos vaikams centras

koordinuoja psichologinės pagalbos mokykloje programą bei rengia Lietuvos mokykloms seminarus vaikų psichologinių krizių prevencijos temomis.

2001 metais Paramos vaikams įgijo savo namus- Latvių 19A-8, Vilniuje.

2002 metais sukurtas internetinis PVC puslapis.

2002 metais Paramos vaikams centras įsigijo automobilį.

2002 metais gruodžio mėnesį pasirašyta sutartis su Lietuvos karo akademija dėl bendradarbiavimo programoje „Pilietinis LKA kariūnų ugdymas savanoriškoje BBBS veikloje“.

[4, 4-5psl. ]2.3 PARAMOS VAIKAMS CENTRO MISIJA IR TIKSLAI

Misija- užtikrinti Lietuvos vaikų dvasinę gerovę, teikiant vaikams psichologinę socialinę paramą, įtraukiant ir mokant savanorius, vykdant švietimo, sveikatos apsaugos, tteisėtvarkos, socialinio darbo specialistų švietimą ir bendradarbiaujant su kitomis, pagalbą vaikams teikiančioms institucijoms. Taip pat tenkinti vaikų ir šeimų psichinės sveikatos reikmes, įgyvendinant psichologinės pagalbos, mokymo ir prevencines programas, užtikrinant profesionalią paramą, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko ir šeimos unikalumą.

Tikslai:

1. Atstovauti vaikų interesams, diegiant reikalingus įstatymus, užtikrinant vaiko teisių įgyvendinimą, dalyvaujant koalicijų veikloje;

2. Padėti vaikams, paaugliams ir jų šeimoms įveikti psichologines krizes ir spręsti emocinius nesklandumus;

3. Įgalinti vaikus ir paauglius tapti nepriklausomais ir sąmoningais piliečiais, skatinant jų teigiamą savęs vertinimą ir formuojant brandžių ir tteisingų sprendimų įgūdžius;

4. Vystyti profesionalų, dirbančių su vaikais ir paaugliais, sistemą;

5. Suteikti profesionalams ir savanoriams, dirbantiems pagalbos vaikams srityje, naujų

žinių ir įgūdžių;

6. Plėsti visuomenės žinias apie vaikų poreikius ir problemas bei skatinti savanorišką bendruomenės darbą ir paramą, sprendžiant jas;

7. Diegti efektyvius šeimos bendradarbiavimo iir vaikų ugdymo principus. [3. ]2.4 „BIG BROTHERS BIG SISTERS“ PROGRAMA

„Big Brothers Big Sisters Lietuvoje“ programos misija yra asmeninės, savanoriškos suaugusiojo pagalbos vaikui skleidimas ir įtvirtinimas Lietuvoje.

„Big Brothers Big Sisters Lietuvoje“ programos esmė- vieno suaugusiojo ilgalaikis savanoriškas bendravimas su vienu vaiku, siekiant išugdyti vaiko atsakomybę, pasitikėjimą ir rūpinimąsi savimi ir kitais. Teigiamas suaugusiojo pavyzdys yra būtina sąlyga sėkmingam vaiko vystymuisi i maksimaliam potencialių galimybių atskleidimui.2.4.1 Pagrindiniai projektai

Vilniaus „Big Brothers Big Sisters“:

priimta vaikų 72

Savanorių atranka ir parengimas:

Priimta kandidatų 125

Savanorių parengimo kursus baigė 90

Sudarytos ir prižiūrėtos BBBS draugystės poros 97

1. Projektas „Ištiesk ranką“

Projektas skirtas suteikti socialinę psichologinę pagalbą sveikiems vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose yra psichikos liga sergančių žmonių. Projekto esmė- pagal specialią programą parengtų suaugusių savanorių individualus bendravimas su vaikais, stokojančiais kontaktų uuž šeimos ribų. Toks bendravimas įgalina vaiką pasijusti pilnaverčiu, skatina jo savivertę, savigarbą, padeda spręsti emocinius nesklandumus, palengvina psichikos liga sergančių šeimos narių socialinę psichologinę integraciją, mažina šeimų su psichine liga destigmatizaciją visuomenėje. Projektas pristatytas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrams, ligoninėms, draugijoms, vienijančioms šeimas su psichikos liga.

Parengti 66 savanoriai individualiam darbui su vaikais iš psichikos negalią turinčių šeimų;

• Seminarai mokyklų psichologams ir socialiniams pedagogams „Psichikos ligonis šeimoje: vaiko psichologiniai sunkumai ir pagalbos galimybės“;

• Užsiėmimų ciklas „Psichologinės problemos šeimoje, vaikui sergant psichikos liga“;

• Paskaitų cciklas šeimų su psichine negalia nariams „Psichologiniai sunkumai, augant su psichikos negalią turinčiu broliu ar seserim“;

• Seminarai psichologams ir psichoterapeutams „Praktikos darbas su psichikos ligoniais ir jų šeimos nariais- perkėlimo ir kontraperkėlimo ypatumai“.

Dalyvavo: 66 savanoriai, 20 šeimų, sudaryta 12 porų.

2. Projektas „Eikime kartu. Pagalba šeimai socialinėje psichologinėje krizėje“

Projektas skirtas suteikti socialinę psichologinę pagalbą vaikams ir šeimai, kai šeima išgyvena socialinę psichologinę krizę, tokią kaip skyrybos, psichikos liga, skurdas, smurtas, konsultuojant šeimos narius, padedant konstruktyviai spręsti vaikų globos ir priežiūros klausimus.

• Parengti savanoriai individualiam darbui su vaikais, išgyvenančiais psichologines krizes;

• Parengta metodika vaikui ir šeimai įvertinti;

• Krizėje atsidūrusių šeimų įvertinimas ir konsultavimas.

Dalyvavo: 90 savanorių, 52 šeimos, sudaryta 60 porų.

3. Projektas „Big Brothers Big Sisters mokykloje“

Projektas skirtas mokykloje veikiančios BBBS programos įgyvendinimui.

Projektui dalyvauja 1-4 ir 10-12 klasių moksleiviai.

Pilotinis projektas „BBBS mokykloje“ 2001 metais buvo įgyvendintas Žirmūnų vidurinėje mokykloje. Buvo atrinkta ir apmokyta 17 mokinių iš 11-tos klasės. Atrinkti 7-9-ių metų vaikai, turintys bendravimo ir santykių su bendraamžiais sunkumų. Buvo sudarytos 7 poros, kurios bendravo mokykloje. Savanorių palaikymui bei programos „BBBS mokykloje“ stiprinimui surengta keletas bendrų renginių: vaikai bei savanoriai lankėsi Jaunimo teatre, vyko į išvyką po Trakų apylinkes.

2002 metais buvo surengti „BBBS mokykloje“ koordinatorių mokymai 8-ių Lietuvos mokyklų psichologams ir socialiniams pedagogams.

Projekte dalyvauja aštuonios Vilniaus, ŠŠiaulių ir Birštono mokyklos.

2002 metais sudarytos 55 BBBS mokykloje draugystės poros.

4. Projektas „Big Brothers Big Sisters Lietuvos karo akademijoje“

2002 metų gruodį Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (LKA) ir Paramos vaikams centras pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo programoje „Pilietinis LKA kariūnų ugdymas savanoriškoje BBBS veikloje“. Programos tikslas- bendruomeninis LKA kariūnų ugdymas, savanoriškai globojant socialiai pažeidžiamus vaikus ir jų šeimas Vilniaus miesto bendruomenėje 2002-2004 metais.

Parengta darbo LKA programa, BBBS programa pristatyta LKA vadovybei, dėstytojams ir kariūnams bei spaudai.

5. Projektas „Pasitikėjimas savimi, kompetencija ir nerūpestingumas- Big Brothers Big Sisters programa Lietuv.oje“

Projektas skirtas „Big Brothers Big Sisters“ programai bendruomenėse įgyvendinti.

Projekto esmė yra įgalinti bendruomenės narius aktyviai paremti vaikus, randant ir rengiant savanorius, galinčius sukurti ugdančius ryšius su vaikais, kuriems reikia pagalbos. Pasiaukojantis bendruomenės narių aktyvumas yra vienas iš svarbiausių pilietinės visuomenės požymių.

[4, 8- 10psl.]2.5 PARAMOS VAIKAMS CENTRO VEIKLOS SRITYS

Big Brothers Big Sisters (BBBS) programa Lietuvoje:

• BBBS programos idėjos skleidimas ir populiarinimas visuomenėje;

• BBBS metodikos rengimas ir leidyba;

• BBBS programos įgyvendinimas Vilniuje;

• BBBS koordinatorių mokymas;

• BBBS programų Lietuvoje koordinavimas ir metodinė parama;

• Lietuvos BBBS programų bendradarbiavimas su užsienio ir tarptautinėmis organizacijomis;

• Tarptautinė narystė ir veikla.

Mokymas ir švietimas:

• Mokymai profesionalams, dirbantiems su vaikais: mokytojams, nepilnamečių reikalų inspektoriams, socialiniams darbuotojams, psichologams ir psichiatrams;

• Praktiniai ir teoriniai užsiėmimai tėvams- „Šeimos mokykla“;

• Praktiniai ir teoriniai užsiėmimai vaikams- projektas „„Saugus vaikas“;

• Tarpdisciplininių specialistų mokymo organizavimas (OSI- tarptautinės Vaikų prievartos prevencijos programos administravimas);

• Metodinis centras specialistams, dirbantiems su rizikos grupės ir prievartą patyrusiais vaikais.

Psichologinis konsultavimas:

• Vaikų, paauglių ir suaugusiųjų- individualiai ir grupėje;

• Vaikų žaidimo ir terapijos grupės;

• Psichologinių užsiėmimų grupės paaugliams;

• Fizinės, emocinės ir seksualinės prievartos aukų psichoterapija. [3. ]2.6 2001-2002 METŲ BBBS RENGINIAI

2001 metų vasaris- Užgavėnės Rumšiškėse;

2001 metų balandis- piešinių konkurso „BBBS teptukas Hansa banke“ laureatų kelionė į pajūrį;

2001 metų birželis- „Didžiųjų ir mažųjų draugų“ kelionė po Trakų apylinkes;

2001 metų rugsėjis- įkurtuvės Paramos vaikams centro naujuosiuose namuose;

2002 metų gegužė- Lietuvos ir Estijos BBBS programų susitikimas Europos parke Europos dienų metu;

2002 metų gegužė- Lietuvos ir Estijos BBBS programos dalyvių draugystės diskoteka;

2002 metų rugsėjis- „Didžiųjų ir mažųjų draugų“ ekskursija po Vilnių „Geltonuoju“ autobusu;

2002 metų gruodis- BBBS Kalėdos: karnavalas- kaukių balius;

2001 ir 2002 metų liepa- „Didžiųjų ir mažųjų draugų“ stovyklos prie Burokaraisčio ežero;

2001-2002 metais veikė savanorių klubas.2.7 „BIG BROTHERS BIG SISTERS“ PROGRAMOS TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

„Big Brothers Big Sisters“ programa aktyviai bendradarbiauja su tarptautine BBBS ir nacionalinėmis įvairių kraštų organizacijomis bei BBBS programomis. Šios programos koordinatoriai dalyvauja steigiant ir vystant kitų šalių BBBS programas, metodiškai palaiko ir prižiūri jų veiklą, dalijasi ir keičiasi patirtimi.

1. BBBS Lietuvoje dalyvavo nacionalinėje Lenkijos BBBS programų konferencijoje;

2. Estijos BBBS programų koordinatorių vizitas į Vilniaus BBBS;

3. BBBSSI vykdomosios direktorės

Dagmar McGill vizitas į Vilnių;

4. BBBS Lietuvoje vizitas į BBBS Liepojoje (Latvija);

5. BBBS Lietuvoje dalyvavo Vakarų, Rytų, Centrinės Europos ir Azijos BBBS programų konferencijoje Varšuvoje (Lenkija).2.7.1 Centro bendradarbiai

Su centru bendradarbiauja:

• Aukštesnioji pedagogikos mokykla;

• Lietuvos teisės universiteto socialinio darbo katedra;

• Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija;

• Vilniaus pedagoginis universitetas;

• Vilniaus universitetas;

• Vaiko raidos centras;

• Bendrija „Viltis“;

• Vilniaus miesto poliklinikos ir Psichikos sveikatos centrai;

• Nevalstybiniai globos namai „SOS vaikų kaimas“;

• Jaunimo psichologinės paramos centras;

• Vilniaus Šeškinės vidurinė mokykla;

• Šiaulių Didždvario gimnazija;

• Vilniaus Basanavičiaus vidurinė mokykla;

• Birštono vidurinė mokykla;

• Vilniaus Ąžuolo vidurinė mokykla;

• Vilniaus Pilaitės vidurinė mokykla;

• Vilniaus Karoliniškių gimnazija;

• Ukmergės BBBS programa;

• Kauno „„Didysis draugas, mažasis draugas“;

• Klaipėdos Dvasinės pagalbos jaunimui centras;

• Big Brothers Big Sisters Lietuvos asociacija;

• Big Brothers Big Sisters Estijos asociacija;

• Big Brothers Big Sisters Fondas (Lenkija);

• Fondas „Intercontact- Fund“ (Rusija);

• Nacionalinis savanoriškos veiklos aljansas (Bulgarija);2.8 PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJOS PROGRAMA

Programos sritis- prevencinė, intervencinė, mokymo ir visuomenės švietimo.

Programos esmė- sukurti paslaugų įvairovę ir užtikrinti efektyvią profesionalią paramą prievartą patyrusiems vaikams ir rizikos grupės šeimoms, įgyvendinant psichologinės pagalbos, mokymo ir prevencines programas.

Tikslai:

• Plėsti visuomenės supratimą apie prievartą prieš vaikus, jos priežastis ir pasekmes;

• Suteikti įvairių profesijų atstovams, dirbantiems su vvaikais, žinių apie vaikų prievartą, jos prevencijos ir intervencijos būdus ir galimybes;

• Padėti vaikams įveikti psichologines krizes ir prievartos padarinius;

• Diegti efektyvius šeimos bendradarbiavimo ir vaikų ugdymo principus.2.8.1 Pagrindiniai programos projektai

1. Projektas „Mokykla be prievartos“

Projekto tikslas- sumažinti agresyvaus elgesio ir prievartos apraiškas mmokykloje ir bendruomenėje, suteikiant mokytojams žinių apie prievartos mokykloje priežastis ir pasireiškimo būdus, padedant mokytojams susivokti savo nuostatose prievartos atžvilgiu ir skatinant aktyvų mokyklos bendruomenės įsijungimą į prevencinį judėjimą.

• Dviejų dienų praktinis teorinis seminaras mokyklos bendruomenei „Mokykla be prievartos“;

• Mokyklų konsultavimas, rengiant mokyklos prievartos prevencijos strategiją;

• Konferencija „Įvadas į mokinio šeimos, kurioje yra priklausomybių ir prievartos problemų, sistemos supratimą“- 2001 metų birželis, Vilnius;

1999-2002 metais Lietuvos mokyklose pravesti 65 seminarai. Dalyvavo 1573 pedagogai, mokyklų psichologai, socialiniai darbuotojai, nepilnamečių reikalų inspektoriai.

2. Projektas „Saugus vaikas“

Projektas skirtas įgyvendinti ankstyvosios smurto prevencijos programą, mokant vaikus asmeninio saugumo prievartos ir smurto situacijose, suteikiant pagalbą vaikams ir paaugliams, patyrusiems fizinę, seksualinę, psichologinę prievartą, stiprinant bendruomenės, teikiančios paramą, ir rizikos grupės šeimų ryšį per savanorišką dalyvavimą.

• Praktinių užsiėmimų ciklas pradinių klasių moksleiviams „„Vaikų psichologinio atsparumo ir savitarpio pagalbos įgūdžių lavinimas“;

• Užsiėmimų ciklas 4-10 metų vaikams „Kas yra skriauda, skriaudėjai ir kaip skriauda nutinka vaikams“;

• Užsiėmimų ciklas 6-8 metų vaikams „Seksualinės skriaudos prevencija ir pagalba“;

• Parengta metodinė medžiaga- pratybų knygelės 3-4, 5-7 ir 6-8 metų vaikams „Pelėnas Sūrėnas, darbelių knygelė“

Dalyvavo 248 vaikai.

3. Projektas „Šeimos mokykla“

Tai praktiniai teoriniai užsiėmimai tėvams, skirti pozityvių auklėjimo principų ir konstruktyvių ugdymo metodų diegimui, efektyvių motinystės/tėvystės įgūdžių formavimui.

Seminarai tėvams, norintiems geriau suprasti savo vaikų elgesį ir psichologinę savijautą, rasti efektyvius būdus iškylančioms pproblemoms spręsti:

• „Skirtingų amžiaus tarpsnių vaikų psichologiniai poreikiai“;

• „Efektyvus vaikų ugdymo būdai“;

• „Mano vaikas paauglys“;

• „Vaikų agresyvaus elgesio priežastys ir būdai tvarkytis“;

• „Socialinės ir psichologinės prievartos pasekmės“;

• „Žalingi įpročiai- krizių pasekmė“;

• „Vaikų problemos bei krizės ir pagalbos būdai“;

• „Vaikų elgesio sutrikimų priežastys ir elgesio koregavimo būdai“;

• „Kaip kalbėti, kad vaikai klausytų“.

Praktinių teorinių užsiėmimų ciklas būsimoms mamoms, norinčioms geriau suprasti save ir būsimo kūdikio poreikius, tinkamai pasiruošti motinystei, išmokti pokyčių „vadybos“, padėti sau ir būsimam vaikui:

• „Belaukiant kūdikio.“;

• „Psichologiniai būsimos motinystės aspektai“;

• „Saugus kūdikis: pogimdyminės depresijos prevencija“;

• „Ankstyvojo motinos ir vaiko ryšio įtaka vaiko raidai“;

• „Saugaus ir sveiko vaiko ugdymo pagrindai, psichologiniai kūdikystės aspektai“.

Dalyvavo: 275 mamos ir tėčiai.

4. Projektas „Priklausomybių prevencija: atsparumo įgūdžiai vaikams ir jaunimui“

Projektas skirtas priklausomybių (nuo narkotikų, alkoholio ir kt.) prevencijai vaikų ir jaunimo tarpe; pedagogams šviesti; puoselėti jaunimo krizių įveikimo, sveikos gyvensenos ir psichologinio atsparumo žalingai įtakai įgūdžius; psichologinei pagalbai ties priklausomybių išsivystymo riba atsidūrusiems paaugliams teikti.

• Praktiniai teoriniai užsiėmimai „Žalingų įpročių prevencija: psichologinių krizių įveikimas“ paaugliams ties rizika;

• Seminarai Vilniaus miesto pradžios mokyklų mokytojams „Vaikų psichologinis atsparumas ir žalingų įpročių prevencija“;

• Teorinis praktinis seminaras Vilniaus miesto mokyklų mokytojams „Vaikų psichologinis atsparumas ir jo ugdymas“;

• Seminarai tėvams „Priklausomybės nuo žalingų įpročių rizika ir vaikų psichologinis atsparumas“;

• Užsiėmimų ciklai vyresniųjų klasių moksleiviams „Psichologinio atsparumo socialiniai įgūdžiai“;

• Užsiėmimų ciklai vyresniųjų klasių moksleiviams „Žalingų. įpročių prevencija: psichologinio atsparumo socialiniai įgūdžiai“;

• Savanorių rrengimas darbui su paaugliais ties rizika.

Dalyvavo: 478 vaikai, 336 pedagogai, 125 tėvai, 86 savanoriai.

Nuo 2001 metų Paramos vaikams centras yra Koalicijos už sveiką ir saugų vaikų ir jaunimo gyvenimą projekto „Aš galiu“ narys. Šiame projekte Paramos vaikams centras koordinuoja psichologinės programos mokykloje programą bei rengia Lietuvos mokykloms seminarus vaikų psichologinių krizių prevencijos temomis.

1. Projektas „Psichologinis atsparumas ir jo ugdymas“- 2001-2002 metai

Tikslas- suteikti pedagogams ir tėvams žinių apie vaikų psichologinį atsparumą, pozityvius ugdymo principus, apie paauglystės elgesio ir emocijų ypatumus, psichologines krizes ir jų pasekmes.

Dalyvavo: 80 mokyklų- 1065 mokytojai ir tėvai.

2. Projektas „Žalingi įpročiai- krizių pasekmė“- 2002 metai

Projektas skirtas suteikti vyresnių klasių moksleiviams ir jų tėvams žinių apie krizes, būdus joms įveikti ir pagalbos galimybes, siekiant suteikti laiku ir tinkamą pagalbą paaugliams, išgyvenantiems psichologines krizes.

• Seminarai vyresniųjų klasių moksleiviams „Tai turėtų žinoti kiekvienas“;

• Seminarai tėvams „Ką turi žinoti tėvai apie vaikų psichologines krizes“

Dalyvavo: 37 mokyklos- 925 moksleiviai ir 1125 tėvai.

3. Projektas „Pirmoji psichologinė pagalba mokykloje“- 2002 metai

Projektas skirtas inicijuoti, sukurti mokyklos socialinės psichologinės pagalbos komandą, kuri spręstų vaikų psichologinių krizių prevencijos, intervencijos, postvencijos mokykloje klausimus, padėtų įveikti mokykloje kylančius konfliktus, priešiškumą, patiriamą skriaudą ar neteisybę. Mokyklos komandą sudaro pedagogai, socialiniai pedagogai, psichologas, administracijos atstovas.

Dalyvauja 36 mokyklų komandos.2.8.2 Kvalifikacijos kėlimas ir mokymai

Tikslas- parengti metodines ppriemones bei suteikti žinių ir įgūdžių specialistams, dirbantiems su apleistais ir patyrusiais prievartą vaikais.

Metodinės priemonės:

• Išversta ir išleista Tilman Furniss knyga „Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą“ (kartu su Vaiko teisių informacijos centru). 2002 metų rugsėjo 16 dieną dalyvaujant autoriui įvyko knygos pristatymas;

• Parengtos metodinės rekomendacijos „Darbas su rizikos šeima“;

• Parengta specializuota mokymo programa psichologams ir psichoterapeutams, dirbantiems su vaikais, patyrusiais seksualinį išnaudojimą;

• Parengta metodinė medžiaga: „Mokykla be prievartos“, „Psichologinis atsparumas ir jo ugdymas“, „Tai turėtų žinoti kiekvienas“, „Ką turi žinoti tėvai apie vaikų psichologines krizes“, „Pirmoji psichologinė pagalba mokykloje“.

Mokymai:

• Prof. Tilman Furniss (Vokietija) seminaras įvairių sričių specialistams, dirbantiems vaiko psichologinės gerovės užtikrinimo ir apsaugos srityje- „Vieningo supratimo apie seksualinę prievartą prieš vaikus kūrimas“;

• Globėjams- „Vaikų laisvalaikio tikslingas organizavimas- kvaišalų vartojimo prevencija“; „Vaikų, praradusių tėvus, globos sunkumai ir jų įveikimo būdai“; „Sudėtingos psichologinės situacijos ir jų sprendimas“; „Paauglių globos psichologiniai sunkumai ir jų įveikimo galimybės“;

• Medicinos seselėms ir slaugytojoms- „Vaikų prievartos ankstyvoji prevencija“;

• Policijos darbuotojams- „Nepilnamečių reikalų inspektorių vaidmuo prievartos prieš vaikus prevencijoje;

• Socialiniams darbuotojams- „Darbas su šeimomis krizėje: vaiko situacijos įvertinimas, globėjų radimas bei naujų santykių eigos stebėjimas“; „Darbas su rizikos grupės vaikų globėjais“; „Darbas su šeimomis krizėje, biologinių šeimų integracija ir motyvavimas“; „Socialinio darbuotojo ryžtas ir galimybės, dirbant su šeimomis krizėje“;

• Šeimos konsultantams- „Grupinės psichoterapijos teoriniai

ir praktiniai pagrindai“;

• Mokyklų psichologams- „Darbas su agresyviomis šeimomis ir jų vaikais“; „Prievartos aktų institucijos analizė“; „Psichologo darbas su vaiku, patyrusiu seksualinį išnaudojimą“;

• Vaikų darželių auklėtojoms- „Vaikų elgesio ypatumai- kaip vertinti ir kaip reaguoti“

Dalyvavo: 354 įvairių sričių specialistai.

Psichologinis konsultavimas:

• Psichologinio konsultavimo grupės vaikams ir paaugliams, turintiems elgesio ir emocinių problemų, išgyvenantiems psichologines krizes, patyrusiems smurtą;

• Individualus vaikų ir pedagogų konsultavimas apie vaikų vystymąsi, efektyvų disciplinavimą, konstruktyvų problemų sprendimą;

Per 2001-2002 metus į Paramos vaikams centrą kreipėsi 642 vaikai, 286 suaugusieji, 24 šeimos.

Suteiktos 2028 konsultacijos.2.9 PPROGRAMOS „PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJA“ BENDRADARBIAI

Tarptautinis bendradarbiavimas:

• Atviros visuomenės instituto (JAV) tarptautinio tarpdisciplininio „Prievartos prieš vaikus prevencija“ tinklo koordinavimas Lietuvoje;

• Pranešimai tarptautinėse konferencijose (Praha, Budapeštas, JAV);

• Organizuotos konferencijos, aktyviai bendradarbiaujant su „Nobody‘s Children Foundation“ (Lenkija), Svietlica Terapeutyczna (Bielsko Bialo, Lenkija); prof. Tillmans Furniss, Miunsterio Universitetas (Vokietija), ECPAT- End Child Prostitution, Child Pornography, and Trafficking of Children for Sexual Purposes (Tailandas), Center on Child Abuse and Neglect (Oklahoma, JAV), CESEL- Center for Social Emotional Learning (Danija), ISPSAN- International Society for Prevention of Child Abuse aand Neglect.

Su centru bendradarbiauja:

• Koalicija „Už saugų ir sveiką vaikų ir jaunimo gyvenimą“;

• Koalicija „NVO, dirbančios su vaikais ir vaikams“;

• Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“;

• Jaunimo psichologinės paramos centras;

• Kauno Saugaus vaiko centras;

• Vilniaus miesto Psichologinė-pedagoginė tarnyba;

• Mokyklų tobulinimo centras;

• Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnyba;

• Respublikinės uuniversitetinės ligoninės Vaiko raidos centras;

• Pilietinių iniciatyvų centras;

• Vaiko teisių informacijos centras;

• Viešosios policijos prevencijos tarnyba, Policijos departamentas prie VRM;

• ECPAT;

• Nobody‘s Children Foundation (Varšuva, Lenkija);

• Mental Health Alliance (Niujorkas, JAV);

• Kolegės- psichologės Sigita Ašvydienė, Vilmantė Pakalniškienė, Roma Pivorienė, Daiva Selmistraitienė, Jolanta Šabliauskienė, Violeta Šikaitė ir vaikų psichiatrė Skirmantė Povilėnaitė.2.10 FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Lentelė Nr.2 Paramos vaikams centro finansavimo šaltiniai

Finansavimo šaltiniai LT %

VALSTYBĖS INSTITUCIJOS 32625 4%

Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyrius 5000

Vilniaus miesto sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas 27625

NEVYRIAUSYBINIAI FONDAI IR ORGANIZACIJOS LIETUVOJE IR UŽSIENYJE 563178 62%

Atviros Lietuvos fondas 246880

Atviros visuomenės institutas (JAV) 227000

JAV ambasada Vilniuje 33395

Švietimo kaitos fondas 5000

King Badouin fondas, Belgija 12518

Baltijos Amerikos partnerystės programa 7733

Nyderlandų bendradarbiaujantys fondai 21511

UNICEF 1450

Big Brothers Big Sisters International 4000

Pitsburgo Lietuvių bendruomenė, JAV 3691

VERSLO ĮMONĖS 211416 23%

UAB „Philip Morris Lietuva“ 95446

Eli Lilly (Suisse) S.A. 46000

UAB „Vesiga“ 60000

Kitos 9970

ASMENINĖS AUKOS 19574 2%

p. Ievutė ir Karolis Kazlauskai, PA, JAV 7574

p. Dagmar McGill 12000

PAJAMOS UŽ PASLAUGAS 78506 9%

Konsultavimas iir mokymai 78506

Iš viso: 905299 100%

Kita parama:

AB bankas Hansa-LTB kompiuteris ir spausdintuvas;

Nyderlandų bendradarbiaujantys fondai paskola be palūkanų Centro patalpoms įsigyti;

Atviros Lietuvos fondas knygos;

UAB „InSpe“ reklaminė medžiaga;

UAB „Philip Morris Lietuva“ reklaminė medžiaga.2.11 PARAMOS VAIKAMS CENTRO IŠLAIDOS

Lentelė Nr.3 Paramos vaikams centro išlaidos

Išleista per 2001-2002m. LT %

Projektų vykdymo išlaidos 360992 65,55%

Administracinės išlaidos 232634 24,17%

Centro patalpų įrengimas 99039 10,29%

Viso: 962665 100%

[4, 16-26psl.]3. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PERSPEKTYVOS INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

3.1 EUROPOS SĄJUNGOS IR NVO RYŠIAI IR BENDRADARBIAVIMAS

2000m. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnis „Susirinkimų ir asociacijos laisvė“ nustato:

1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę iir visų lygių asociacijų laisvę, ypač politinėje, profesinių sąjungų ir pilietinėje srityse. Tai apima kiekvieno teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas savo interesams ginti.

2. Politinės partijos Sąjungos lygmeniu prisideda prie to, kad būtų reiškiama Sąjungos piliečių politinė valia.

Asociacijos laisvė pagal šį straipsnį apima teisę steigti NVO ir dalyvauti jų veikloje.

Europos Sąjungos institucijos glaudžiai bendradarbiauja su NVO. Šiam bendradarbiavimui ir NVO vaidmeniui skatinti Europos Sąjungos Komisija išleido Komunikatą dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo Europoje. NVO aktyviai dalyvauja tyrimuose, kurie finansuojami iš ES 5-osios Rėminės programos (1999-2002m.) Europos Parlamentas taip pat plačiai remiasi NVO tam, kad gautų informaciją visų pirma apie tokias sritis, kaip socialinė politika, aplinkos apsauga, pagalba ir plėtra.

Komunikatas pabrėžia didelį NVO vaidmenį ES valstybių narių ekonomikos plėtroje.

Europos Komisija glaudžiai bendradarbiauja su NVO. NVO suteikia Komisijai vertingą informaciją socialinės politikos, aplinkos apsaugos, pagalbos ir plėtros srityse. Šis bendradarbiavimas taip pat leidžia Komisijai užmegzti kontaktus su piliečiais, ypač su jautriausiomis visuomenės grupėmis. Atitinkamus ryšius su NVO palaiko Komisijos Išorinių santykių generalinis direktoratas, Plėtros generalinis direktoratas kartu su plėtros agentūromis ir ECHO (EB Humanitarinės pagalbos tarnyba), plėtojantys plačią humanitarinės pagalbos veiklą, Įdarbinimo, darbo rinkos ir socialinių reikalų generalinis direktoratas, Aplinkos, branduolinio saugumo ir civilinės gynybos generalinis direktoratas, kuris iintensyviai dirba kartu su aplinkos apsaugos NVO. Su NVO taip pat bendradarbiauja Pramonės politikos, prekybos, turizmo ir kooperatyvų konsultacinis komitetas. Pabrėžtina tai, kad Komisija turi jau nusistovėjusius kontaktus su NVO, kurios veikia per ES-NVO Ryšių komitetą. 90% šio komiteto finansavimo lėšų sudaro Komisijos skirtos lėšos.

Europos Sąjungos rėmuose jau gana seniai bandoma priimti ES antrinės teisės aktus, skirtus Europos asociacijų statusui nustatyti. 1993 metais Komisija pateikė Tarybai Reglamento dėl Europos asociacijos statuto papildytą pasiūlymą. Nors Reglamentas iki šiol nepatvirtintas, jis parodo Komisijos požiūrį į tai, kaip turėtų būti reguliuojama ES lygmens NVO teisinė padėtis. Reglamento projekto preambulėje nurodoma, kad asociacijos Europoje padeda skatinti bendrą susidomėjimą švietimo, kultūros, socialinio darbo ir plėtros srityse ir plėtoti atitinkamą veiklą, kad fondai yra institucijos, kurioms negrąžinamai suteikiamas turtas, teisės ir resursai vykdyti veiklą visuomenės interesams tenkinti, kad asociacijos ir fondai nesiekia pelno ir veikia pagal savo specifinius veiklos principus.

Europos Sąjungos ryšių su NVO intensyvėjimas daugeliu atveju susijęs su paties NVO sektoriaus augimu bei plėtra valstybėse Europos Sąjungos narėse. Todėl jau praeitame dešimtmetyje tapo akivaizdu, kad ES institucijos geriau atliks savo funkcijas, ypač socialinėje srityje, pasitelkdamos į pagalbą NVO, ES terminologija kalbant- savanoriškas organizacijas bei fondus.

Ši nuostata puikiai derinasi su ES paskelbtu siekiu priartinti EEuropos Sąjungą prie ES piliečių, kurti „Europos piliečių sąjungą“. Todėl ES strategijoje ir politikoje tikimasi, kad NVO vaidins didesnį vaidmenį ne tik gerinant piliečių gyvenimo sąlygas Sąjungoje, taip pat ir didinant užimtumą bei skatinant ekonominį augimą. Siekiama, kad NVO labiau įsitrauktų į naujų darbo vietų kūrimą ES „Įdarbinimo pakto“ programiniuose rėmuose, ypač skatindamos regionines iniciatyvas. Dėl to NVO vis plačiau dalyvauja profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programose, specialų dėmesį skiria jaunimo ir neįgaliųjų mokymui. Šiais tikslais vis daugiau rengiama savanorių. Nėra tikslių d.uomenų, kiek ES piliečių yra NVO nariai, tačiau manoma, kad apie 100mln. ES piliečių dalyvauja NVO veikloje.

NVO Europos Sąjungoje vaidina taip pat ir politinį vaidmenį, stiprindamos ES pilietybės institutą, demokratijos stiprinimą Europoje. Jos dažnai atlieka dalį funkcijų, kurias atlieka piliečių išrinkti atstovai. Tai ypač svarbu turint omenyje išryškėjusį valdžios ir žmogaus susvetimėjimo procesą.

NVO vaidmuo Europos Sąjungoje pabrėžtas 1992 metais Europos Sąjungos sutarties 23 deklaracijoje:

„Konferencija pabrėžia bendradarbiavimo tarp Europos Bendrijos ir labdaros asociacijų ir fondų, atsakingų už socialines įstaigas ir tarnybas, svarbą siekiant tikslų, apibrėžtų Europos Bendrijos steigimo sutarties 117 straipsnyje“.

Ši nuostata paspartino sistemingas konsultacijas su NVO. 1996 metais kovo mėnesį buvo sušauktas pirmasis Europos Socialinės Politikos Forumas, kuriame dalyvavo daugiau negu 1000 dalyvių iš įvairių NVO. Rengiant Forumą

buvo sukurta Europos socialinių NVO platforma, sujungusi 20 NVO bei NVO asociacijų, dirbančių šioje srityje. Šio darbo rezultatas buvo didelis akstinas tirti ES rėmuose pagrindinių socialinių teisių problemą, kas vėliau prisidėjo prie 2000 metais Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo. Kitas rezultatas: ES rėmuose 1997 metais buvo sukurta finansavimo linija B3-4101, skirta bendradarbiavimui su NVO bei NVO pajėgumui stiprinti. Dėl to NVO buvo įtrauktas į 1998 metų antrojo Europos Socialinės Politikos Forumo rengimą ir darbą. Tarpvyriausybinės Konferencijos rėmuose taip pat bbuvo inicijuotos tolesnės diskusijos dėl Europos asociacijų teisinių normų rengimo. Šios veiklos metu buvo išvengta nereikalingo NVO problematikos biurokratizavimo, kartu sudarant galimybes NVO naudotis struktūrinių fondų, PHARE, TACIS ir Leonardo da Vinci programų galimybėmis. Pastaruoju metu apie 800 milijonų eurų per metus iš ES plėtros pagalbos skiriama per NVO. Tokia finansinė pagalba ypač plačiai teikiama besivystančioms valstybėms. ES pagalba NVO skatina tarptautinį bendradarbiavimą, NVO veiklos išplėtimą už nacionalinių sienų. Auga Europos federacijų, savanoriškų organizacijų ir fondų tarptautiniai tinklai. Ypač efektyvi yyra Raudonojo Kryžiaus Ryšių Komiteto, koordinuojančio nacionalinių Raudonojo Kryžiaus draugijų ryšius, taip pat Europos Fondų Centro bei Europos Savanoriškų Organizacijų Tarybos (CEDAG) veikla.

Būtina pabrėžti NVO sektoriaus žymų augimą ES valstybėse narėse, taip pat svarbius pokyčius sektoriaus struktūroje, kas, be aabejo, lemia jo teisinio reguliavimo ir veiklos pakitimus. Žmonių gerovės augimas Europoje lėmė tai, kad išaugo NVO, veikiančių poilsio, turizmo, sporto, laisvalaikio ir pomėgio (hobis) srityse, vaidmuo.

NVO veikla Europoje, o ypač europinio NVO tinklo kūrimas, be visų išvardytų teigiamybių, turi ir problemų:

1. Nepaisant giminiškų Europos NVO pavadinimų atskirose valstybėse, jos neretai labai skiriasi, turėdamos daug kultūrinių, kalbos ir kitokių ypatybių. NVO įstatų ar nuostatų skelbiamų tikslų bei uždavinių panašumas ar tapatumas dar nieko nereiškia. Dažnai jos kuriamos siekiant spręsti konkrečias vienos ar kitos valstybės problemas, todėl dalyvavimas europiniam tinkle dažnai nėra jų prioritetų sąraše. Tai visų pirma liečia nedideles NVO, kurių yra daugiausia. Todėl užsienio NVO įtraukimas į europinį projektą gali būti gana rizikingas tol, kol partneriai nesusipažino su ššios NVO veikla.

2. Nacionalinės NVO gali turėti aibę sunkumų dėl jų sugebėjimų gauti ir pasinaudoti Europos Sąjungos fondais ar programomis: informacijos stoka, nesugebėjimas kurti ES biurokratijai tinkamas programas, jų nacionalinių valstybių nenoras suteikti joms galimybę pasinaudoti ES fondais bei programomis tada, kai valstybė turi lemiamą balsą dėl lėšų prieinamumo ar jų skirstymo.

3. Gali būti ir priešinga situacija: NVO gali realiai veikti tik dėl ES finansinės pagalbos, kuri kada nors baigiasi, o nacionaliniu lygmeniu pinigus gauti tokiai NVO gana sunku.

4. ES finansinė pagalba .dėl EES biurokratinių taisyklių neretai vėluoja, todėl NVO, besiremiančios tik ES ar daugiausia ES pagalba, kasdienė veikla gali būti labai sunki.

5. Vienos valstybės rėmuose veikianti NVO gali turėti teisinių problemų veikdama kitoje valstybėje, kas pasitaiko net ES valstybėse, ir tokie apribojimai gali turėti teisėtus pagrindus. Tai dar kartą patvirtina būtinybę kuo skubiau patvirtinti Europos asociacijos statutą ES reglamento forma.

6. Kartais NVO iš tikrųjų neatstovauja savo sektoriui, arba yra keletas konkuruojančių šiame sektoriuje NVO, pagaliau neretai NVO tebeveikia tik popieriuje, todėl partnerystė su tokiomis NVO, o ypač jų įtraukimas į ES finansuojamas programas sukelia daugiau problemų, nei naudos.

7. Nacionalinės institucijos neretai neigiamai žiūri į NVO, todėl vengia bendradarbiauti, o kartais ir kuria kliūtis jų įtraukimui į tarptautinius tinklus.

8. Dalyvavimas tarptautinėse bendradarbiavimo programose reikalauja nors ir nedidelio specialaus, bet pakankamai konkretaus pasirengimo (kalba, raštvedyba ir kt.), todėl neretai savanoriai NVO aktyvistai nesugeba palaikyti elementarių ryšių

Šios problemos nėra neįveikiamos. Jų sprendimo būdai yra įvairūs: mokymas, adekvataus finansavimo paieška, nacionalinių NVO centrų kūrimas ir pan. Visuomenė turi būti plačiau informuojama apie NVO veiklą regioniniu, nacionaliniu, europiniu ir pasauliniu lygiais. Tuo tikslu turi būti skelbiami duomenys ne tik apie organizacijų skaičių, bendrąją veiklą, bet visų pirma apie jų darbo vaisius, ypač akcentuojant tuos NVO darbus, kuriuos jos atliko „užpildydamos“ valstybės iinstitucijų darbo spragas. Būtina siekti, kad valstybės institucijos vertintų NVO kaip savo pagalbininkes, derintų su jomis savo planus ir veiklą. Kadangi Bendrijos paramos rėminių ir operacinių programų įgyvendinimas yra valstybių narių rankose, valstybės turi pačios plačiau įtraukti NVO į šią veiklą ir visų pirma jas informuoti apie esamas ES pagalbos galimybes. Tam turi būti kuriamos ir teisinės bendradarbiavimo formos: sutartys, savitarpio supratimo memorandumai, bendri veiklos planai ir kt. lygiagrečiai turi būti tobulinama nacionalinė teisinė NVO veiklos bazė, suteikianti joms didesnę veiklos laisvę ir uždedanti atsakomybę tiek už prisiimtas pareigas, tiek už galimą jų veiklos žalą. Teisinės bazės tobulinimas ir plėtra turi apimti ir mokestinės bazės tobulinimą tam, kad NVO veikla būtų skatinama, pritraukiamos dotacijos, dovanos, aukos ir kartu NVO veikla sunorminama ten, kur ji tampa pelno siekiančia veikla. Tolesnė NVO plėtra taip pat glaudžiai susijusi su informacinės visuomenės plėtra, kurioje NVO gali ir turi surasti savo optimalią vietą, nes dažnai NVO pirmoji paskirtis- surasti ir suteikti informaciją visuomenei ir savo nariams. NVO problemų sprendimas yra susijęs ir su ES institucijų darbo tobulinimu: turi būti mažinamas ES biurokratizmas, finansavimo vėlavimas, o svarbiausia- esami fondai ir programos turi tapti atviresni NVO. Kita vertus, pačios NVO turi stengtis nepriklausyti nuo vieno finansavimo šaltinio. EES rėmuose turi būti visokeriopai remiama ir skatinama Konsultacinio kooperatyvų, savitarpio pagalbos draugijų, asociacijų ir fondų komiteto veikla. Komisija taip pat turi plačiau remti NVO per Europos Socialinės Politikos Forumą, kuris leidžia vykdyti labai plačias konsultacijas su NVO. Be to, Komisija turėtų skatinti NVO personalo ir aktyvistų įtraukimą į Europos mokymo programas. NVO partnerių paieškai taip pat turi būti suteikti tokie instrumentai, kaip BC-Net, Europartenariai, BCC ir kt. vis didesnę reikšmę įgauna informacinės visuomenės plėtros priemonės ES lygiu: Informacinės visuomenės plėtros projekto tarnyba (Information Society Project Office), Informacinės visuomenės forumas (Information Society Forum) ir kt. NVO finansavimo tobulinimas turi tapti ir struktūrinių fondų reformos dalimi. Gali būti plačiau panaudotos ir kitos finansavimo galimybės (biudžeto linija B3-4013 ir kt.) komisija galėtų taip pat padėti NVO sukurti specialų fondą. tarptautinio bendradarbiavimo finansavimui. [5, 59- 71psl.]3.2 NVO VEIKLOS EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖSE NARĖSE BENDRA TEISINĖ CHARAKTERISTIKA

Lyginamoji analizė yra nelengva, ypač turint omeny nacionalinių įstatymų įvairovę. Mes daugiausia rėmėmės Komisijos Komunikatu ir kartu pateikiame savo samprotavimus ir pastabas. Visų pirma reikėtų sutikti su Komisija, kad ekonominės asociacijos neturėtų būti nagrinėjamos, nes jos daugiausia vykdo pelno siekiančią veiklą arba tiesiogiai remia savo narių pelno siekiančią veiklą. Iš tikrųjų NVO sąvoka ES valstybėse narėse, ypač Jungtinėje Karalystėje,

kur jos turi gilias tradicijas, neatskiriama nuo pelno nesiekiančios veiklos. Kita vertus, šiuolaikinės NVO, siekdamos savo tikslų, gali teikti ir mokamas paslaugas, tačiau tai nėra pagrindinė jų veiklos sritis. Į NVO teisinės padėties nagrinėjimo rėmus taip pat nereikėtų įtraukti „uždaro klubo“ tipo organizacijų dėl jų specifinių tikslų bei veiklos ribotumo. Beje, į šią analizę niekaip netelpa profesinės sąjungos, nors jos yra tikrai „nevyriausybinės“, nors teisė jungtis į asociacijas taip pat apima ir teisę jungtis į tiek profsąjungas, tiek NVO siaurąja pprasme.

Teisė jungtis į asociacijas (asociacijos laisvė) yra viena klasikinių pagrindinių laisvių, kurias nuo seno pripažįsta Europos valstybių konstitucinė praktika ir tradicija. Štai Austrijos 1867 metų Pagrindinio valstybės įstatymo „Dėl karalysčių bei žemių, atstovaujamų Imperijos taryboje, bendrųjų teisių“, sudarančio neatskiriamą galiojančios 1920 metų Austrijos Respublikos Konstitucijos dalį, 12 straipsnis nustatė:

Austrijos piliečiai turi susirinkimų ir susivienijimų steigimo teisę. Šių teisių įgyvendinimą reguliuoja specialūs įstatymai.

1949 metais Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis nustato:

Piliečiai turi teisę laisvai ir be jokio leidimo steigti ssusivienijimus, jei šie susivienijimai nesiekia prievartos ir jų tikslai neprieštarauja baudžiamajam įstatymui.

Ši teisė, kaip minėtina, įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurios nuostatos daugelyje ES valstybių narių taikomos tiesiogiai. Jos garantavimas nekelia jokių didesnių teisinių problemų šiose valstybėse. Daugelyje ES vvalstybių narių NVO nariais gali būti ir užsienio piliečiai, nors kai kurių valstybių įstatymai numato minimalų savo piliečių- narių skaičių, kas savo ruožtu abejotina Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 19 straipsnio požiūriu. Be to, išlieka teisinis pagrindas kai kurioms valstybėms vis dar riboti ar griežčiau reglamentuoti užsieniečių dalyvavimą NVO veikloje.

Įvairiose valstybėse NVO steigimą ir veiklą reguliuoja privatinės ar viešosios teisės normos, nors neretai NVO veikla yra tiek privatinės, tiek viešosios teisės dalykas. Pavyzdžiui, asociacijos laisvė yra akivaizdi viešosios (konstitucinės) teisės dalis, tuo tarpu personalo įdarbinimas yra privatinės (darbo) teisės dalis. Nepaisant to, praktikoje vyrauja požiūris, kad NVO yra privatinės teisės reguliavimo objektas. Kita vertus, nors Komisijos komunikatas išskiria savanoriškas organizacijas ir fondus, ne visų ES vvalstybių narių nacionalinė teisė daro tokį skirtumą. Dažnai abi šios kategorijos nacionaliniuose įstatymuose sujungiamos į „pelno nesiekiančių organizacijų“ (angl. Non- profit organizations) sąvoką. Beje, Komunikatas apibūdina savanoriškas organizacijas kaip „privačių individų, susijungusių visuomenės interesais siekti tam tikrų ne pelno tikslų, grupes“, o fondus kaip „vienetus, atsakingus už lėšas, skirtas šalpai ar nuolatiniam tam tikram tikslui skirtam pajamų šaltiniui.“ Bet kokiu atveju ši veiklos sfera nėra nei visiškai privati, nei valstybinė. ES valstybėse narėse šioje srityje veikiančių organizacijų teisinis reguliavimas pagrįstas aarba tuo, kad įstatymai nustato specialias normas jų organizavimo ir vidaus struktūros principams apibrėžti (kontinentinės arba civil law tradition valstybės), arba pačios nusistato sritis, kuriose veikla visuomenės interesais laikoma pelno nesiekiančia veikla, ir taip užsitikrina organizacijų, vykdančių tokią veiklą, teisinę padėtį (common law tradition vals.tybės). Nepaisant to skirtumo, mokesčių teisės prasme daugelyje valstybių NVO (savanoriškos organizacijos ir fondai) apibrėžiamos tiek pagal jų struktūrą, tiek pagal veiklos objektą. Common law tradition valstybėse, pirmiausia Jungtinėje Karalystėje, iš tradicijos dažnai pasiremiama labdaros teisės kategorija, kai nėra svarbu, ar kalbama apie savanorišką organizaciją, ar apie fondą, nes abiejų šių kategorijų juridiniai asmenys vykdo labdaringą plačiąja prasme veiklą. Čia fondai yra senesnė kategorija, kuriai taikomos normos vėliau buvo išplėstos ir savanoriškoms organizacijoms.

ES valstybėse narėse savanoriškos organizacijos dažnai teisiškai neregistruojamos ir užtat neturi juridinio asmens statuso, todėl joms sunku atidaryti sąskaitas ir rinkti lėšas, o jų vadovai ar globėjai gali susidurti su teisinėmis jų veikloje padarytos žalos pasekmėmis. Tam, kad išvengtų neigiamų teisinių pasekmių, šie asmenys savo veiklą neretai teisiškai įformina įgaliojimo forma arba kaip bendrą fondą, į kurį jie visi įneša lėšas, o kreditoriai turi pirmojo reikalavimo teisę. Todėl daugelyje šių valstybių teisiškai neįregistruotos (neinkorporuotos) organizacijos vis dėlto gali veikti savo vardu. Kontinentinės teisės aarba civil law tradition valstybėse savanoriškos organizacijos įregistruojamos skelbiant jų įstatus (atitinkančius nacionalinius įstatymus) oficialiame teisės aktų žurnale kartu su valdybos narių sąrašu. Tokio įregistravimo publikavimo forma prašymas gali būti atmestas, jeigu NVO įstatai (statutas) neatitinka įstatymų. Atsisakymas negali būti motyvuojamas politiniais motyvais. Tačiau įregistruoti NVO gali būti atsisakyta ir dėl mokesčių teisės reikalavimų nesilaikymo, kai pelno siekianti veikla taptų NVO veikla. Fondų registravimas gali būti taip pat siejamas su lėšų pakankamumo reikalavimu. Įstatai (statutai) kartu su narių sąrašu registruojami teisme arba atitinkamoje ministerijoje ar municipalitete. Įregistravus NVO, ji įgyja juridinio asmens statusą. Common law tradition valstybėse NVO teisinis subjektiškumas nėra griežtai ar specialiai ribojamas, bent jau tol. Kol jos neperžengia savo veiklos ribų, kitose, atvirkščiai, net dotacijų ar dovanų gavimas lemiamas kompetentingų organų leidimais. Taip pat nacionaliniai įstatymai gali nustatyti specialias normas, skirtas NVO ekonominei ar komercinei veiklai ir atitinkamas mokestines normas, nors jokioje valstybėje tokia NVO veikla nėra uždrausta, beje, niekur ji negali būti pagrindinė NVO veikla. Jeigu tokia veikla vykdoma, ji turi būti vykdoma specialiai nesiekiant pelno, bet skirta organizacijos finansinei būklei gerinti. Bet kokiu atveju pelnas negali būti paskirstomas tarp NVO narių. Kai kuriose valstybėse NVO leidžiama steigti įmones, kurių pelnas turi priklausyti NVO. Tokiu atveju įįmonėms taikomos visos įmonių teisės bei konkurencijos teisės normos.

Visose ES valstybėse narėse NVO naudojasi mokestinėmis lengvatomis: jos atleidžiamos nuo pajamų mokesčių, šie mokesčiai yra mažinami arba nustatoma pajamų riba, kurią peržengus mokamas tam tikras mokestis. Galima ir tokių lengvatų kombinacija. Kai kurios valstybės atleidžia NVO nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Kartais taikomas atleidimas nuo darbo pajamų mokesčio. Apskritai, jeigu mokestinių lengvatų principas taikomas NVO visose šiose valstybėse, tai visiškai nereiškia, kad ES teisėje šis principas yra harmonizavimo objektas. Kai kuriose valstybėse NVO taikomos bendrosios mokesčių teisės normos, tačiau tam tikromis sąlygomis atitinkamos institucijos gali konkrečią NVO atleisti nuo mokesčių. Kitose valstybėse yra bendras atleidimas nuo mokesčių ar jų sumažinimas, tačiau jis netaikomas, jei NVO peržengia ne pelno siekiančios organizacijos veiklos ribas. Bet kokiu atveju visos ES valstybės narės laikosi principo, kad veikla visuomenės interesais turi būti skatinama mokestinėmis lengvatomis, ir tuo tikslu apibrėžia tokią veiklą (kultūra, sveikatos apsauga ar socialinės paslaugos ar jos rūšis. Kartais nacionalinės teisės normos šį princip.ą pritaiko savotiška forma, kai teisės aktas išvardija organizacijas, atleidžiamas nuo mokesčių ar mokesčių dalies.

ES valstybės narės taip pat taiko mokestines lengvatas asmenims, remiantiems NVO. Lengvatos gali būti suteikiamos nustatant maksimalią mokestinės lengvatos sumą per kalendorinius metus arba taikant tam tikrą

procentinę išraišką. Gali būti nustatomos minimalios sumos, kurias paaukojus taikomos mokestinės lengvatos. Kartais įstatymai sieja mokestines lengvatas „donorams“ su tuo, kad aukos aukojamos toms organizacijoms, kurios pačios naudojasi mokestinėmis lengvatomis. Kartais mokesčiai imami už dovanotą nekilnojamąjį turtą arba apskritai už bet kokį dovanotą turtą. Pastaruoju metu šiek tiek pasikeitė nacionalinės teisės pozicija dėl turto palikimo testamentu savanoriškoms organizacijoms bei fondams. Toks palikimas griežčiau reglamentuojamas, kai kur įvedama leidimų sistema ir pan. Ten, kur tokios organizacijos negavo juridinio asmens statuso, tokia ggalimybė yra ribojama.

Nepaisant to, kad ES teisė NVO apmokestinimo klausimų iš esmės nereguliuoja, tam tikros ES teisės normos gali būti pritaikytos ir taikomos šioje srityje. 1977 metais gegužės 17d. direktyva 77/388 EEB dėl valstybinių narių įstatymų, liečiančių apyvartos mokesčius ir įvedant bendrą PVM sistemą ir suvienodintą pagrindą PVM įvertinti (t.y. „šeštoji mokesčių direktyva“) reikalauja (13str.), kad valstybės narės atleistų nuo PVM „tam tikrą veiklą, vykdomą visuomenės interesams“, t.y. medicinos ir gydymo veiklą, prekes ir paslaugas, tiesiogiai susijusias su socialine apsauga, vvaikų ar jaunimo apsauga, jaunimo mokymu ir kt. daug savanoriškų organizacijų bei fondų vykdo tokią veiklą, todėl jos atleidžiamos nuo PVM su sąlyga, kad gauna jai išankstinius leidimus savo valstybėje. Tokios NVO atleidžiamos net nuo pareigos pildyti PVM mokėjimo blankus, aapmokestinti jų klientus PVM bei pervesti PVM. Valstybės narės taip pat gali taikyti įmonėms bei organizacijoms šį atleidimą nuo PVM su sąlyga, kad tos įmonės ar organizacijos yra pelno nesiekiančios ir jų veikla nepalies komercinių įmonių padėties konkurencijoje. Šie reikalavimai įgyvendinti visose valstybėse narėse. [5, 71- 76psl.]3.3 EUROPS SĄJUNGOS PARAMA LIETUVOS NVO

Šį pranešimą sudaro trys pagrindinės dalys:

1. ES parama nevyriausybiniam sektoriui;

2. PHARE programos parama, esamos ir būsimos programos;

3. Tolimesnė ateities perspektyva.

Gerai žinoma, kad 1993 metais Kopenhagoje buvo nustatyti tam tikri kriterijai, kuriuos turėjo atitikti valstybės, norinčios stoti į ES. Šių kriterijų buvo trys grupės- politiniai, ekonominiai ir teisiniai. Pagal juos, valstybės kandidatės ne tik turėjo pasirašyti, kad jos laikysis bendrų teisės principų, bet taip pat, kad saugos žmogaus, mažumų teises ir įgyvendins jjas kasdienėje praktikoje, o taip pat sukurs reikiamą institucinį pagrindą, kad visa tai turėtų ilgalaikę perspektyvą. Kaip visa tai siejasi su nevyriausybiniu sektoriumi? Demokratinės visuomenės plėtra iš esmės susijusi su atviros pilietinės visuomenės, taip pat vadinamojo trečio sektoriaus, kuris papildo valstybės rinkos ekonomiką, veikla. NVO atlieka svarbų vaidmenį, išreiškia piliečių poreikius. Todėl ES sukūrė keletą programų specialiai trečiajam sektoriui remti. Nuo 1993 metų veikia PHARE LIEN programa, skirta stiprinti ryšiams tarp ES NVO bei partnerystės programa. Nuo 1999 metų veikianti iir ACCESS programa. Jos tikslas- skatinti Europos teisinės sąrangos įgyvendinimą, skiriant ypatingą dėmesį gamtos apsaugai ir socialinės izoliacijos panaikinimui. Yra programos, kurios nebuvo skirtos specialiai nevyriausybiniam sektoriui, tačiau jose taip pat gali dalyvauti NVO. Viena iš tokių- ekonominės ir socialinės sanglaudos programa. Ši programa apima darbinį ir profesinį mokymą, ji pradėta 2002 metų lapkričio mėnesį, o paraiškas galima teikti iki 2003 sausio. Šioje programoje numatytos dvi pagrindinės priemonės: įvairiausių mokymo kursų sudarymas ir vedimas, bei skatinimas užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą ir tokio mokymosi priemonių gerinimas. NVO, susijusios su mokymo veiklos organizavimu arba dirbančios su įvairiausiomis pažeidžiamomis grupėmis ir atsižvelgiančios į jų poreikius gali prašyti finansavimo pagal šią programą. Programai skirta maždaug 2mln. durų. Veiklą administruoja žmogiškų resursų vystymo fondas.

Su šia paramos grupe susieta tam tikra subsidijų arba garantų schema, kuri įsigaliojo nuo 2003 metų vasaros. Šiai tęstinei programai yra skirta 2-3mln. eurų. Dar viena PHARE programa- skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Ši skirta nedideliems projektams, parengtiems bendradarbiaujant bent poros valstybių organizacijoms. Veikla gali būti tiek vietinės, tiek regioninės reikšmės, tokia, kuri skatina plėtrą, vystymąsi tam tikroje srityje ir skatina valstybių- kandidačių integraciją į ES. Kalbant apie Europos plėtrą, reikėtų pastebėti, kad Lietuva jau dabar atitinka visus Kopenhagos politinius kriterijus, t.y. ji ppripažinta veikiančia demokratija, kurioje gerbiamos žmogaus teisės ir įstatymo viešpatavimas. Po sėkmingo Kopenhagos viršūnių susitikimo dabar laukiama, kad stojimo sutartis būtų pasirašyta 2003 metų balandžio mėnesį Atėnuose. O pati ES plėtra turėtų būti galutinai baigta 2004 metų gegužę. ES, aišku, ir toliau tęs paramą nevyriausybiniam sektoriui, bet visai kitokia forma, NVO su kitom organizacijom bus skatinamos dalyvauti panaudojant struktūrinius fondus. [6. ]3.4 KO NVO GALI TIKĖTIS IŠ ES STRUKTŪRINIŲ FONDŲ?

Struktūriniai fondai yra tiltas tarp narystės ir pasiruošimo narystei, nors tokių žodžių junginys skamba gana grėsmingai ir ne visada aišku, ką jis reiškia.

Lietuva nepradeda nuo nulio, ir anksčiau ji naudojosi tam tikromis programomis, kurios yra skirtos pasiruošti narystei bei struktūrinių fondų naudojimui. O kad ruoštasi neblogai, parodė ir tai, kad estų ir latvių nepanaudotas lėšas, tinkamai parengusi projektus, Lietuva sugebėjo pasiimti sau. Struktūrinių fondų prasme projektas yra esminis dalykas.

Keturi struktūriniai fondai- taip vadinamos naujos galimybės. Jie turi ilgalaikę perspektyvą. Šiuo metu ES galioja 7-erių metų finansinė perspektyva, patvirtinta 1999 metais. Tai reiškia, kad iki 2006 metų galios vienodos taisyklės ir jomis vadovaujantis planuojama ateitis. Tam, kad galėtume pasinaudoti parama, turime irgi planuoti ateitį. Taigi, kaip žinia, įstoję į ES ne 2000-aisiais, o nuo vidurio to finansinės perspektyvos Europoje laikotarpio, norėdami gauti sstruktūrinių fondų lėšas, turėsime suplanuoti, kur jas leisime. O struktūrinių fondų lėšos- 1,4mlrd. eurų per 3 metus. Vidurkis- 460mln. eurų per metus. Daug ar mažai? Prisiminkime, kad dabartinės valstybės investicijų programos metinė apimtis- 320 mln. eurų. Tačiau nereikia pamiršti, kad valstybės investicijų programoje yra ir teisėsauga, teisėkūra ar krašto apsauga, kurie struktūrinių fondų prasme nėra finansuotini. Taigi galima iš karto sulyginti finansavimo apimtis, kurios ateina, ir kurias Lietuva turi dabar.

Žinoma, lėšos yra nemažos, todėl tinkamas administracinis pranešimas yra labai svarbus, nes jomis Lietuvai reikia mokėti pasinaudoti. Suma nėra pervedama pasirašius sutartį ir paliekant spręsti, ką su ja daryti. Norint pasinaudoti lėšomis reikia pateikti kokybišką produktą, o tas produktas yra projektas. Projektas yra esmė, pagrindinis dalykas, kuriam skiriami pinigai. Kitas svarbus dalykas- projektai niekada nebus 100% finansuojami iš ES lėšų. Sušaržuota ES pozicija atrodytų taip: „Kodėl jūs manote, kad tam projektui mes turėtume skirti lėšas, jei jūs patys nenorite skirti? Jei nemanote, kad tai svarbu, kodėl norite, kad mes prisidėtume prie šio projekto?“ Patrauklus dalykas yra tas, kad fondų parama paprastai yra negrąžinta ir projekto sąmatoje ES parama sudaro didesnę dalį, nei Lietuvos indėlis. Negrąžinta parama finansuojama iš struktūrinių fondų. Tačiau pirmiausia turi būti projektai.

Visi keturi struktūriniai fondai finansuoja skirtingo

tipo projektus. Kiekvienas fondas turi savo teisinę bazę, savo reglamentus, kurie nusako, kas gali būti finansuojama. Tam jie yra išskirti. Iš istorinės pusės pažiūrėjus, kokio nors fondo atsiradimas labai dažnai buvo siejamas su naujų valstybių įstojimu. Pvz., didžiausias dabartinis Europos regioninės plėtros fondas atsirado kaip Didžiosios Britanijos ir Europos derybų rezultatas, nes tuo metu susidarė tokia situacija, kad Didžioji Britanija, stodama į ES, kaip turtinga valstybė turėjo gana daug mokėti į jos biudžetą, bet, neturėdama tokio išvystyto žemės ūkio kaip PPrancūzija ar Vokietija, negalėjo pasinaudoti ženklia parama, todėl buvo sukurtas toks kompensacinis mechanizmas jai, kuriame pinigai skiriami ne kaip tiesioginės išmokos, bet kaip konkrečių ekonominės ir socialinės plėtros projektų finansavimas.

Keturi struktūriniai fondai yra 1/3 ES metinio biudžeto, kuris vidutiniškai per metus sudaro 100mlrd. eurų. Struktūriniai fondai- antroji pagal dydį eilutė sąjungos biudžete, tai reiškia, kad apie 30mlrd. eurų per metus ES išleidžia per struktūrinius fondus. Tačiau šis trečdalis ES struktūrinių fondų lėšų yra išskirtinis ta prasme, kad jam leisti yra sspecifinės taisyklės. Jų laikymasis ir buvo tas derybų objektas, dėl ko daugiausiai derėjosi Lietuva ir ES.

Taisykles galima suskirstyti į kelias grupes: finansuojamos sritys, kas gali gauti finansavimą, kaip vykdomi mokėjimai, kiek paramos galima gauti, kaip leidžiamos lėšos, kokios išlaidos yra ttinkamos, kas gali teikti paraiškas, kokiu būdu ateina finansinė par.ama.

NVO visada turi galimybę gauti struktūrinių fondų paramą. Šie fondai nefinansuoja nei ministerijos, nei NVO, jie finansuoja konkretų projektą, ir tai yra labai gerai, nes finansuojamas konkretus rezultatas, ne funkcija, ne institucija. Tai turėtų teigiamai veikti Lietuvos ekonominę ir socialinę sferas. Tačiau valstybė ar savivaldybė, ar privatūs rėmėjai turi prisidėti patys prie projekto, kurį jie teikia.

Norint pasinaudoti struktūriniais fondais, reikia žinoti taip vadinamas tinkamas ir netinkamas išlaidas, tam tikras taisykles. Pavyzdys: yra 1mln. eurų vertės projektas, projekto sąmatoje- žemės įsigijimas. Reikia nutiesti kelią, nupirkti žemę. ES finansuoja žemės įsigijimą, bet su tam tikra sąlyga- ES finansuoja tiek žemės įsigijimo kaštų, kiek jie neviršija 10% visos projekto sąmatos. Taigi iš 1mln. projekto vvertės, kur žemės įsigijimas yra pusė tų kaštų, ES padengs tik 100000 eurų. Likusi dalis, nors žemė yra tinkama, jau yra už tos ribos. Jei yra projektas, kurio 1/10 dalis yra žemės įsigijimas, tuomet ES žemės įsigijimą dengs 100%. Taigi, teikiant projektą labai svarbu žinoti taisykles, kad projektas būtų parengtas. Gal neverta rengti projekto, kurio pusė vertės yra įsigijimo kaštai, nes toks projektas gaus žymiai mažiau struktūrinių fondų lėšų.

Finansuojami sektoriai: infrastruktūra, transportas, energetika, aplinkosauga, sveikatos apsauga, žmogiškųjų išteklių sektorius, t.y. mmokslas, švietimas, užimtumas, moksliniai tyrimai, informacinė visuomenė- iš tikro aktualios sritys NVO, taip pat žemės ūkis, pramonė, verslas, turizmas. Nefinansuojama sritis- valstybės valdymas. ES finansuoja ekonominės plėtros politiką, kad neturtingesnė valstybė galėtų pasivyti labiau išsivysčiusias. Fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos dalies, pvz., pensijos, ar reguliacinio pobūdžio dalykų. Ji finansuoja normalią ekonominę plėtrą.

Netinkamos išlaidos yra einamosios išlaidos- pavyzdžiui, jeigu kalba būtų apie kelio statybą, jo nutiesimas būtų finansuotinas, tačiau priežiūra, skylių lopymas nesuteikia naujos pridėtinės vertės, ir tam struktūrinio fondo lėšos negali būti skiriamos. Finansuojamas rezultatas, nes tik jis gali duoti apčiuopiamą naudą, o ne kokią nors funkciją. Prie tinkamų išlaidų gali būti priskiriama pastato statyba arba esminė jo rekonstrukcija. Čia slypi vienas keblumas: iš esmės labai panašūs dalykai, pvz., ligoninė, kuriai reikia perdažyti sienas ar pristatyti priestatą. Naujo priestato pastatymas yra finansuojamas dalykas, kadangi jis sukuria papildomą vertę. O sienų dažymas (einamasis remontas) negali būti finansuojamas, nes nesukuria naujos pridėtinės vertės. Tą svarbu žinoti. ES daug tokių pavyzdžių- naudodamiesi tomis pačiomis taisyklėmis portugalai, ne itin gerai mokėdami anglų kalbą, sugebėjo gauti finansavimą savo oro uostų plėtrai, tačiau airiai, naudodamiesi savo pagrindine kalba ir vadinami lyderiais, įsisavinant tarptautinius fondus, nesugebėjo tinkamai argumentuoti ir pateikti projekto, taigi jų projektas tam pačiam objektui ffinansuoti, buvo atmestas, skirtinga argumentuotė lemia skirtingą rezultatą.

Specifinių draudimų NVO pasinaudoti fondų lėšomis nėra. Lietuvai tapus ES nare, NVO, kaip ir bet kokios kitos organizacijos, galės kreiptis paramos, pateikdamos savo projektą. Yra tik rizika, kad pinigų bus užtenkamai, bet nebus pakankamai projektų, galinčių juos paimti.

Bus parengtos tipinės paraiškų formos, kuriose galios daug lietuviškų taisyklių. Norint statyti namą, dabar reikia tam tikrų aplinkosaugos, architektų leidimų. Statant kokį nors pastatą fondo lėšomis, taisyklės išliks tos pačios, o norint gauti projekto finansavimą, reikės atnešti visus inžinerinius paskaičiavimus, leidimus- tai, ko reikalaujama pagal nacionalinę teisę jau dabar. Be to, reikės turėti standartinę paraiškos formą, kurią pareiškėjas turės užpildyti. Žinoma, projektai labai skiriasi vieni nuo kitų- infrastruktūros projektai yra vienokie, mokymų, vadinami minkštieji projektai- kitokie. Procesas sudėtingas, tačiau j.į stengiamasi supaprastinti ir iš tų, kurie vyks, bus norima tam tikro dėmesio. Struktūriniai fondai reikalauja vieno- visos informacijos aiškumo ir atsakomybės. Jei panaudotos struktūrinių fondų lėšos, turi būti aišku, kur jos išleistos. Tokioje progresyvioje šalyje kaip Olandija (kur ir korupcijos procentas mažas) buvo organizuojama daug mokymų, bet ten nėra tradicijos atėjus į mokymo kursus užsiregistruoti. Apsilankę ES auditoriai, norėję įsitikinti, ar lėšos iš tiesų išleistos kvalifikacijos kėlimui, be sąskaitų paprašė ir registracijos lapų. Neturėdami paprastos registracijos ssu žmonių skaičiumi, olandai buvo apkaltinti finansiniais pažeidimais.

NVO ir visiems kitiems, kurie nori pasinaudoti struktūrinių fondų lėšomis, aktualu planuoti- tai reiškia, kad Lietuva turi pateikti savo strateginį dokumentą, kuriame ji prašo tų numatytų 1,4mlrd. eurų. Sritys, paminėtos tame dokumente- bendrajame programavimo dokumente- ir galės gauti finansavimą. Taip pat svarbu žinoti ir suprasti bendrąsias paramos teikimo sąlygas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad vartydami dokumentą, pagal kurį Lietuva gaus struktūrinių fondų paramą, susiduriame su kultūriniais skirtumais. Tas dokumentas, pagal kurį gausime lėšas, yra daromas pagal Europos komisijos metodiką. Komisijai palengvina darbą tai, kad gaunami dokumentai yra vienodos struktūros. Ten yra žodis „priemonė“. Lietuviškam kontekste jis reiškia kažkokį individualų veiksmą, atskirą projektą. Visai kitaip šis žodis suprantamas struktūrinių fondų kontekste. Tai yra grupė veiklų, kurios leidžia finansuoti atskirus konkrečius projektus. Todėl pačiame aprašyme gali būti parašyta: „viena priemonė- transporto plėtra“. Transporto plėtra apima visus įmanomus finansuoti projektus, taigi ir žvyrkelių, taigi ir žvyrkelių, viadukų, nacionalinių magistralių plėtrą.

Struktūrinių fondų paramą Lietuva naudos iki 2006 metų, po to bus nauja finansinė perspektyva, ir tuomet lėšų tikimasi daug daugiau. Lėšos bus skiriamos labai paprastai: atsižvelgiant į tai, kiek panaudosime nuo 2004 iki 2006metų. Jei lėšų panaudosime mažai- o panaudoti galime tik projektų pagrindu- tai negalėsime išsiderėti

didesnių sumų. O Lietuvos darbas išsiderėti, kad tų lėšų būtų kuo daugiau. Bet jei nebus pakankamai projektų, o finansuojamas tik toks projektas, kuris aprašytas bendrajame programavimo dokumente; jei projekto pareiškėjas nerodys intereso, ar jo projektas netiks tam bendrajam programavimo dokumentui, jis paprasčiausiai negaus finansavimo. Be to, jei pati Lietuva užsibrėš remti įmones, kurios jau pelningai veikia 3metus, visos tos, kurios neseniai įsikūrė tiesiog negalės kreiptis finansavimo. Nebus paraiškų ir tos lėšos, kurios buvo numatytos smilkaus ir vidutinio verslo plėtrai, nebus ppanaudotos. Tuomet Lietuva neturės argumentų derėtis su ES.

ES gali padengti iki 80%projekto kaštų, ši parama- negrąžinama. Viskas, ko už tai prašoma- laikytis tam tikrų taisyklių: išsaugoti mokymosi taisyklių sąrašus, visokius įsigijimo dokumentus ir t.t.

Valstybės parama privatiems subjektams yra ribojama tam tikromis taisyklėmis. Grubiai tariant, pusę projekto kaštų turi padengti pats subjektas. Investicijos būna dvejopos- viešosios (viešoji nauda- ligoninių statymas, kelių išlaikymas), o parama privačiam verslui- tai negrąžintinos paramos davimas vienam ar kitam UAB. Kad nebūtų iškraipoma konkurencija, visa laiką ssakoma, kad Europos bendrijoje galioja vidinės konkurencijos taisyklės, ir kad ES iš struktūrinių fondų padengia daugiau kaip pusę projektų kaštų. [7. ]

IŠVADOS

• Šiuo metu apytikslių skaičiavimų duomenimis Lietuvoje yra daugiau kaip 5000 nevyriausybinių ne pelno organizacijų. Reikia pažymėti, kad apskritai LLietuvos nevyriausybinis sektorius yra nepakankamai išsivystęs, nes stokoja lėšų ir organizacinio pajėgumo. Dauguma Lietuvos NVO šiuo metu atsidūrė tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti reikšmingų rezultatų. O jei nėra veiklos rezultatų, neįm.anoma gauti paramos. Tenka įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis.

• Pagal šiuo metu Lietuvoje veikiančius įstatymus ne pelno organizacijos gali turėti visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros ir paramos fondo ar viešosios įstaigos statusą.

• Didelė dalis organizacijų, kurios pagal savo veiklos esmę yra įvairios specifinės ne pelno organizacijos, neįsitenka aptartos ne pelno organizacijų sistemos rėmuose ir veikia pagal atskirus įstatymus.

• Sudarant strateginį planą atsižvelgiama į tokius svarbius aspektus, kaip nevyriausybinės organizacijos paskirtis ir tikslai, stipriosios ir silpnosios organizacijos savybės, vidinės bei išorinės galimybės ir kliūtys.

• NVO įįkuriama sušaukiant suinteresuotų asmenų steigiamąjį susirinkimą, kuris priima įstatus ir išrenka darbinį organą- tarybą (valdybą).

• NVO būna įvairių, jos skiriasi veiklos pobūdžiu, veiklos kryptimi, taip pat dydžiu. Pirmuoju organizacijos bruožu laikykime jos dydį. Antrasis bruožas, kuris turi didelę įtaką žmonių santykiams, yra organizacijos vystymasis, raida.

• 1999 metais kovo mėnesį įsteigta nevalstybinė nepelno viešoji įstaiga Paramos vaikams centras.

• Paramos vaikams centro Misija- užtikrinti Lietuvos vaikų dvasinę gerovę, teikiant vaikams psichologinę socialinę paramą, įtraukiant ir mokant savanorius, vykdant švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, socialinio darbo specialistų ššvietimą ir bendradarbiaujant su kitomis, pagalbą vaikams teikiančioms institucijoms. Taip pat tenkinti vaikų ir šeimų psichinės sveikatos reikmes, įgyvendinant psichologinės pagalbos, mokymo ir prevencines programas, užtikrinant profesionalią paramą, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko ir šeimos unikalumą.

• „Big Brothers Big Sisters Lietuvoje“ programos misija yra asmeninės, savanoriškos suaugusiojo pagalbos vaikui skleidimas ir įtvirtinimas Lietuvoje. „Big Brothers Big Sisters Lietuvoje“ programos esmė- vieno suaugusiojo ilgalaikis savanoriškas bendravimas su vienu vaiku, siekiant išugdyti vaiko atsakomybę, pasitikėjimą ir rūpinimąsi savimi ir kitais.

• Paramos Vaikams centro veiklos sritys: Big Brothers Big Sisters (BBBS) programa Lietuvoje, mokymas ir švietimas, psichologinis konsultavimas.

• „Big Brothers Big Sisters“ programa aktyviai bendradarbiauja su tarptautine BBBS ir nacionalinėmis įvairių kraštų organizacijomis bei BBBS programomis. Šios programos koordinatoriai dalyvauja steigiant ir vystant kitų šalių BBBS programas, metodiškai palaiko ir prižiūri jų veiklą, dalijasi ir keičiasi patirtimi.

• Nuo 2001 metų Paramos vaikams centras yra Koalicijos už sveiką ir saugų vaikų ir jaunimo gyvenimą projekto „Aš galiu“ narys. Šiame projekte Paramos vaikams centras koordinuoja psichologinės programos mokykloje programą bei rengia Lietuvos mokykloms seminarus vaikų psichologinių krizių prevencijos temomis.

• Europos Sąjungos institucijos glaudžiai bendradarbiauja su NVO. Šiam bendradarbiavimui ir NVO vaidmeniui skatinti Europos Sąjungos Komisija išleido Komunikatą dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo Europoje. Komunikatas pabrėžia didelį NVO vaidmenį ES vvalstybių narių ekonomikos plėtroje.

• Europos Sąjungos ryšių su NVO intensyvėjimas daugeliu atveju susijęs su paties NVO sektoriaus augimu bei plėtra valstybėse Europos Sąjungos narėse. Todėl jau praeitame dešimtmetyje tapo akivaizdu, kad ES institucijos geriau atliks savo funkcijas, ypač socialinėje srityje, pasitelkdamos į pagalbą NVO, ES terminologija kalbant- savanoriškas organizacijas bei fondus.

• Visose ES valstybėse narėse NVO naudojasi mokestinėmis lengvatomis: jos atleidžiamos nuo pajamų mokesčių, šie mokesčiai yra mažinami arba nustatoma pajamų riba, kurią peržengus mokamas tam tikras mokestis. Kai kurios valstybės atleidžia NVO nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Kartais taikomas atleidimas nuo darbo pajamų mokesčio.

• ES valstybės narės taip pat taiko mokestines lengvatas asmenims, remiantiems NVO. Lengvatos gali būti. suteikiamos nustatant maksimalią mokestinės lengvatos sumą per kalendorinius metus arba taikant tam tikrą procentinę išraišką. Gali būti nustatomos minimalios sumos, kurias paaukojus taikomos mokestinės lengvatos.

• Gerai žinoma, kad 1993 metais Kopenhagoje buvo nustatyti tam tikri kriterijai, kuriuos turėjo atitikti valstybės, norinčios stoti į ES. Šių kriterijų buvo trys grupės- politiniai, ekonominiai ir teisiniai. Pagal juos, valstybės kandidatės ne tik turėjo pasirašyti, kad jos laikysis bendrų teisės principų, bet taip pat, kad saugos žmogaus, mažumų teises ir įgyvendins jas kasdienėje praktikoje, o taip pat sukurs reikiamą institucinį pagrindą, kad visa tai turėtų ilgalaikę perspektyvą.

• Demokratinės visuomenės plėtra iiš esmės susijusi su atviros pilietinės visuomenės, taip pat vadinamojo trečio sektoriaus, kuris papildo valstybės rinkos ekonomiką, veikla. NVO atlieka svarbų vaidmenį, išreiškia piliečių poreikius. Todėl ES sukūrė keletą programų specialiai trečiajam sektoriui remti.

• Nuo 1993 metų veikia PHARE LIEN programa, skirta stiprinti ryšiams tarp ES NVO bei partnerystės programa. Nuo 1999 metų veikianti ir ACCESS programa.

• Kalbant apie Europos plėtrą, reikėtų pastebėti, kad Lietuva jau dabar atitinka visus Kopenhagos politinius kriterijus, t.y. ji pripažinta veikiančia demokratija, kurioje gerbiamos žmogaus teisės ir įstatymo viešpatavimas. Po sėkmingo Kopenhagos viršūnių susitikimo dabar laukiama, kad stojimo sutartis būtų pasirašyta 2003 metų balandžio mėnesį Atėnuose. O pati ES plėtra turėtų būti galutinai baigta 2004 metų gegužę. ES, aišku, ir toliau tęs paramą nevyriausybiniam sektoriui, bet visai kitokia forma, NVO su kitom organizacijom bus skatinamos dalyvauti panaudojant struktūrinius fondus.

• Struktūriniai fondai yra tiltas tarp narystės ir pasiruošimo narystei.

• Lietuva nepradeda nuo nulio, ir anksčiau ji naudojosi tam tikromis programomis, kurios yra skirtos pasiruošti narystei bei struktūrinių fondų naudojimui. O kad ruoštasi neblogai, parodė ir tai, kad estų ir latvių nepanaudotas lėšas, tinkamai parengusi projektus, Lietuva sugebėjo pasiimti sau.

• Struktūrinių fondų lėšos- 1,4mlrd. eurų per 3 metus. Vidurkis- 460mln. eurų per metus. Daug ar mažai? Prisiminkime, kad dabartinės valstybės

investicijų programos metinė apimtis- 320 mln. eurų. Tačiau nereikia pamiršti, kad valstybės investicijų programoje yra ir teisėsauga, teisėkūra ar krašto apsauga, kurie struktūrinių fondų prasme nėra finansuotini. Taigi galima iš karto sulyginti finansavimo apimtis, kurios ateina, ir kurias Lietuva turi dabar. lėšos yra nemažos, todėl tinkamas administracinis pranešimas yra labai svarbus, nes jomis Lietuvai reikia mokėti pasinaudoti.

• Keturi struktūriniai fondai yra 1/3 ES metinio biudžeto, kuris vidutiniškai per metus sudaro 100mlrd. eurų. Struktūriniai fondai- antroji pagal dydį eilutė sąjungos biudžete, tai rreiškia, kad apie 30mlrd. eurų per metus ES išleidžia per struktūrinius fondus. Tačiau šis trečdalis ES struktūrinių fondų lėšų yra išskirtinis ta prasme, kad jam leisti yra specifinės taisyklės. Jų laikymasis ir buvo tas derybų objektas, dėl ko daugiausiai derėjosi Lietuva ir ES.

• NVO visada turi galimybę gauti struktūrinių fondų paramą. Šie fondai nefinansuoja nei ministerijos, nei NVO, jie finansuoja konkretų projektą, ir tai yra labai gerai, nes finansuojamas konkretus rezultatas, ne funkcija, ne institucija. Tai turėtų teigiamai veikti Lietuvos ekonominę iir socialinę sferas.

• Lietuvai tapus ES nare, NVO, kaip ir bet kokios kitos organizacijos, galės kreiptis paramos, pateikdamos savo projektą. Yra tik rizika, kad pinigų bus užtenkamai, bet nebus pakankamai projektų, galinčių juos paimti.

• Struktūrinių fondų paramą Lietuva naudos iki 2006 metų, ppo to bus nauja finansinė perspektyva, ir tuomet lėšų tikimasi daug daugiau. Lėšos bus skiriamos labai paprastai: atsižvelgiant į tai, kiek panaudosime nuo 2004 iki 2006metų. Jei lėšų panaudosime mažai- o panaudoti galime tik projektų pagrin.du- tai negalėsime išsiderėti didesnių sumų. O Lietuvos darbas išsiderėti, kad tų lėšų būtų kuo daugiau.LITERATŪRA

1. Praktinis vadovas Lietuvos Nevyriausybinėms organizacijoms.

NVO INFORMACIJOS IR PARAMOS CENTRAS, 1999.

2. Nevyriausybinių organizacijų valdymas. Metodinis leidinys.

KAUNO NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PARAMOS CENTRAS, 2000.

3. Medžiaga iš Inerneto. (www.pvc.lt)

4. Veiklos ataskaita. PARAMOS VAIKAMS CENTRAS, 2001-2002M.

5. NVO tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisėje.VILIMAS VADAPALAS, DANUTĖ JOČIENĖ, „EUGRIMAS“ 2001.

6. Medžiaga iš Lietuvos Respublikos Misijos prie Europos Sąjungos. Alastair Rabagliatti (Europos komisijos delegacijos PHARE programų vadovas) pranešimas.

7. Informacinis biuletenis „TREČIASIS SEKTORIUS“, Nr1 (27), 2002-2003m. žiema.

Ramūno Linarto (Finansų ministerijos pasiruošimo ES struktūrinių fondų valdymui skyriaus vvadovas) pranešimas.