Savivaldybės finansai

Savivaldybės finansai

ĮVADAS 2

1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE 3

1.1. Vietos valdžios samprata 3

1.2. Savivaldos organizavimo principai 4

1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema 5

1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje 6

2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI 7 ĮVADAS

Viena iš demokratijos pasireiškimo formų yra savivalda. Vietos

savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto

gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal

Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai

savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti

vietos gyventojų poreikius“.

Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai,

kaip ir bet kuriam kitam ūkiniam subjektui, yra reikalingas veiklos

finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms,

ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat

savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės

veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra

fiksuojamos savivaldybės biudžete.

Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą,

kurį tvirtina savivaldybės taryba.

Šio darbo tikslas yra bendrais bruožais apžvelgti vietos valdžios

finansų sistemą Lietuvos Respublikoje.

Šio darbo rėmuose keliami uždaviniai yra šie:

1)      Apibūdinti vietos valdžios sampratą bei išskirti esminius

savivaldos organizavimo principus;

2)      Panagrinėti savivaldybių biudžetų sudarymo mechanizmą,

biudžetų pajamas bei išlaidas, charakterizuoti jų struktūrą, tuo

pačiu akcentuojant pajamų paskirstymo tarp valstybės ir

savivaldybių biudžetų metodus;

3)      Įvertinti savivaldybių skolinimosi potencialą ir tuo pačiu

pristatyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros programą;

4)      Perteikti savivaldybių įmonių veiklos bei jų ffinansų ypatybes.

  Rašant darbą, daugiausia buvo remiamasi savivaldybių veiklą

reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų analize, taip pat

Šiaulių rajono savivaldybės bei jai priklausančių įmonių finansinėmis

ataskaitomis. 1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE

1.1. Vietos valdžios samprata

 

Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė

demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo

gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų

veiksnių.

Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios

pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota

tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir

laisvę.

Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečiu tiesiogiai neįtraukus į

visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais,

kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais

klausimais.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose

dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai.

Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos

savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto

gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal

Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai

savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti

vietos gyventojų poreikius“.

Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama

taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią

įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus

reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.

Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu

balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir

kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta

galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti

bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia

įstatymas.“

Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos

savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo

atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventoju

interesų vardan“.

Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai,

periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise,

bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba

paskirti išrinkto darinio atstovu.“

Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra

pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti

Lietuvos Respublikos Seimui.

Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų

valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus

su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių

reikalavimų.

  1.2. Savivaldos organizavimo principai

 

Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Vietos

savivaldos įstatyme nurodyti tokie principai:

¬      savivaldybės ir valstybės interesų derinimas;

¬      tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos

piliečių dalyvavimas savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose,

gyventojų sueigose, peticijose;

¬      savivaldos institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumas

gyventojams;

¬      viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;

¬      teisėtumas ir socialinis teisingumas;

¬      ekonominis savarankiškumas.

Remiantis Europos vietos savivaldos chartija ir Pasauline vietos

savivaldos deklaracija galima konstatuoti, kad deklaruojami panašūs, nors

ir neidentiški savivaldos įįgyvendinimo principai. Atkreiptinas dėmesys į

tokius aspektus:

1.      Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje

ir įteisinta įstatymu.

2.      Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam

tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroji fiksuotoje teritorijoje.

Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės reikalus,

jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus

tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra

kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo

šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.

3.      Vietos savivaldos institucijų veikla neturi prieštarauti

šalyje galiojantiems įstatymams. Jos turi glaudžiai bendradarbiauti su jų

teritorijoje esančiomis valstybinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis

organizacijomis, siekti, kad kiekvienas gyventojas galėtų laisvai dalyvauti

sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Savivaldos institucijų veikla turi

būti vieša ir neužmaskuota.

4.      Savivaldos institucijoms deleguojamos ir kai kurios valstybės

funkcijos. Pasaulinė vietos savivaldos deklaracija ir Europos vietos

savivaldos chartija nurodo, kad ten, kur įgaliojimai vietos valdžiai yra

deleguojami centrinės ar regioninės valdžios, savivaldybei turi būti

suteikiama teisė įgyvendinti įstatymus atsižvelgiant į vietos sąlygas.

5.      Savivaldos teisė turi būti įgyvendinama per tarybas ar

analogiškus darinius, kuriuos renka vietos bendruomenė.

6.      Savivaldos institucijos turi reguliariai informuoti apie savo

veiklą. Tai turėtų būti daroma sušaukiant gyventojų susirinkimus, kuriuose

viešai atsiskaitoma savivaldybės gyventojams apie vykdomus ir atliktus

darbus. Į gyventojų nuomonę ir reikalavimus taryba turi reaguoti ir

stengtis juos praktiškai įgyvendinti, atsižvelgdama į teisėtumą ir

socialinio teisingumo reikalavimus.

7.      Vietos vvaldžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti

savus finansus – savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių

principų:

¬      biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas;

¬      biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos;

¬      biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y.

vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais

metais.

8.      Įgyvendinant savivaldą, taip pat tikslinga skatinti privačią

nuosavybę ir verslininkystę, paslaugų vietiniams gyventojams plėtimą,

teritorinės informacijos sistemos kūrimą ir kt.

9.      Vis svarbesnis ir labiau akcentuojamas visuomenės ir

valstybės veiklą reglamentuojantis subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad

viską, ką gali išspręsti ir susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji

turi turėti teises ir galimybes tai daryti. Šis principas galioja ir

valstybės ar savivaldybės santykiuose su piliečiu. Tai, ką gal išspręsti

pats pilietis, neturi imtis spręst.i savivaldybė ar valstybė.

Tiek išvardytų, tiek nepaminėtų savivaldos įgyvendinimo ir plėtros

principų realizavimas padeda harmonizuoti vietos valdžios ir vietos

gyventojų sąveiką, užtikrina kiekvieno gyventojo gerovę ir laisvę, visos

valstybės pažangą ir ekonominį bei kultūrinį suklestėjimą.

  1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema

 

Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą, Lietuvos

Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus

– apskritis ir savivaldybes.

Iš pradžių Lietuvoje buvo įsteigtos 56 savivaldybės – 44 rajonų

savivaldybės ir 12 miestų savivaldybių, dabar jų yra 60, vėliau bus

įkuriama dar daugiau (žr. 1. pav.).

 

[pic] 

1. pav. Lietuvos Respublikos administracinis-teritorinis suskirstymas

 

1. pav. pažymėti

visi miestai ir rajonų centrai, kuriuose yra

įsteigtos savivaldybės.

Aptariant Lietuvos Respublikos teritorinio-administracinio

suskirstymo klausimus, svarbu nepamiršti, jog visa Lietuvos Respublikos

teritorija yra suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:

• apskritis, ir

• savivaldybes.

Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas,

kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos.

Savivaldybės savo teritoriją gali skirstyti į dar smulkesnius vienetus –

seniūnijas.

Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas – apskritis.

Apskričių yra 10. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką.

  1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje

 

Savivaldos ištakos Lietuvoje yra gana senos. Tai sietina su

Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimu, taip pat su seimelių

veikla. Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai dar 1387

metais, o seimeliai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrities

valdžios organai, kurie egzistavo 16 – 19 amžiais.

Tarpukario Lietuvoje veikė savivaldybių įstatymas, pagal kurį buvo

steigiamos trijų tipų savivaldybės: miestų, valsčių ir apskričių.

Pokario metais savivaldybės iš esmės buvo panaikintos ir tik atkūrus

Lietuvos Nepriklausomybę, vėl imta iš naujo kurti savivaldybes. Šis

procesas vis dar tęsiasi. 2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI

2.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai

Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai,

kaip ir bet kuriam kitam ūkiniui subjektui, yra reikalingas veiklos

finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms,

ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat

savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės

veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, ttaip pat planuojamos išlaidos yra

fiksuojamos savivaldybės biudžete.

Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą,

kurį tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybės biudžetas sudaromas ir

tvirtinamas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos

įskaitytinai.

Savivaldybių biudžetai ir rengiami laikantis nustatytų

reikalavimų. Šie reikalavimai yra išdėstyti biudžetinės sandaros įstatyme.

Įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės

biudžeto ir savivaldybių biudžetų turinį, šių biudžetų pajamų sudarymo ir

asignavimų naudojimo teisinius pagrindus, taip pat biudžetų rengimo,

tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas,

procedūras, asignavimų valdytojų pareigas, teises ir atsakomybę. Pagal šį

įstatymą:

⎫      savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosi Savivaldybių

biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu, kitais įstatymais,

valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis bei

mokslinėmis-techninėmis prognozėmis, rengia biudžetų projektus ir

teikia juos savivaldybių taryboms;

⎫      savivaldybių tarybų komitetai svarsto biudžetų projektus ir rrengia

siūlymus bei išvadas;

⎫      savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į vykdomųjų institucijų

pranešimus ir komiteto siūlymus bei išvadas, svarsto biudžetų

projektus;

⎫      biudžetas tvirtinamas savivaldybių tarybų sprendimais, kuriuose

nurodoma:

¬      bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal mokesčių

(pajamų) rūšis;

¬      bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas vienarūšėms

savivaldybės įstaigoms bei įmonėms, išskiriant socialines ir

ekonomines programas. Asignavimai paskirstomi į paprastąsias, iš

jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas;

¬      kasos apyvartos lėšų suma.

 Svarbi savivaldybių biudžetų rengimo ypatybė yra ta, kad savivaldybių

biudžetai ttvirtinami be deficito.

 

2.2. Savivaldybių biudžetų pajamos

 

Savivaldybių pajamų sistemą sudaro savivaldybių biudžetinės ir

nebiudžetinių įplaukų pajamos.

Biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių,

įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei

priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms

pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.

Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų pajamas

sudaro:

1)            pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus

pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;

2)            pajamos iš savivaldybių turto;

3)            baudos įstatymų nustatyta tvarka;

4)            vietinės rinkliavos;

5)            savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už

teikiamas paslaugas;

6)            pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose

sąskaitose;

7)            pajamos, gautos Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius

lėšas už parduotus ir išnuomotus ne žemės ūkio paskirčiai

valstybinės žemės sklypus;

8)            valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervestos lėšos;

9)            kitos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos pajamos;

10)        negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos).

  Savivaldybių paja.mų sistema detalizuojama 1997 metais priimtame

Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatyme. Pagal šį

įstatymą savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai suskirstomi į tris grupes

(žr. 2. pav.):

1)            Mokestinės pajamos;

2)            Nemokestinės pajamos;

3)            Dotacijos.

Mokestines pajamas sudaro:

•                     fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius

privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal Sveikatos draudimo

įstatymą skirtas lėšas;

•                     žemės mokestis;

•                     valstybinės žemės ir valstybinio fondo

vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei,

nuomos mokestis;

•                     įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto

mokestis;

•                     žyminis mokestis, nustatytas Žyminio mokesčio

įstatyme;

•                     prekyviečių mokestis;

•                     paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;

•                     kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.

  Nemokestines pajamas sudaro:

•                     pajamos iš savivaldybės turto (nuosavybės);

•                     baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų

nustatyta tvarka;

•                     vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų

įstatymą;

•                     savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos,

gautos už teikiamas paslaugas;

•                     kitos pajamos:

⎫pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;

⎫pajamos už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės

ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;

⎫kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.

 

[pic]

2. pav. Savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai

 

Dotacijas sudaro:

•                     bendrosios dotacijos:

⎫             rezervui nenumatytiems atvejams

planuojamais biudžetiniais metais sudaryti;

⎫             mokestinėms pajamoms išlyginti;

⎫             išlaidų struktūros skirtumams,

kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos

nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti.

•                     specialios paskirties dotacijos.

 

 

2.3. Savivaldybių biudžetų išlaidos (asignavimai) ir asignavimų valdytojai

 

Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų asignavimų

valdytojai yra:

 θ       vietos savivaldos institucijų, įstaigų bei įmonių, nurodytų

savivaldybės tarybos patvirtintame savivaldybės biudžete, vadovai;

θ       vietos savivaldos institucijų, kurioms asignavimus savivaldybės

tarybos pavedimu patvirtina savivaldybės valdyba (meras), neviršydama

bendros savivaldybės tarybos patvirtintos asignavimų sumos

atitinkamoms priemonėms finansuoti, vadovai.

  Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:

1. vietos savivaldos institucijų vykdomoms ššvietimo, kultūros, sveikatos

apsaugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinės paramos

programoms finansuoti;

2. savivaldybių ūkiui plėtoti ir reguliuoti;

3. vietos savivaldos institucijoms išlaikyti (savivaldybių

administracijoms ir savivaldybių įstaigų bei tarnybų funkcionavimui

bei jų personalo darbo užmokesčiui);

4. savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti;

5. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų

taikymo, kompensuoti;

6. kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir savivaldybių

tarybų sprendimus įgyvendinti. Iš valstybės biudžeto gautus

asignavimus mi.estų ir rajonų savivaldybės naudoja pagal tikslinę

paskirtį. Jų dydį ir paskirstymą reglamentuoja atitinkamų metų

valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių

patvirtinimo įstatymas.

 

2.4. Pajamų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų

 

Visus Lietuvos Respublikos teritorijoje surenkamus mokesčius iš esmės

galima suskirstyti į dvi atskiras kategorijas. Tai yra:

a)      valstybei skirtus mokesčius, bei

b)      vietinius mokesčius.

  Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 18 skirtingų mokesčių,

iš kurių 12 yra renkami į valstybės biudžetą, o likę 7 – į savivaldybių

biudžetus.

Į valstybės biudžetą patenka šie mokesčiai:

1)      Juridinių asmenų pelno mokestis;

2)      Pridėtinės vertės mokestis;

3)      Akcizai;

4)      Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;

5)      Žyminis mokestis;

6)      Konsulinis mokestis;

7)      Mokestis už valstybinius gamtos turtus;

8)      Naftos ir dujų išteklių mokestis;

9)      Mokestis už gamtos teršimą;

10)  Atskaitymai automobilių keliams tiesti, taisyti

ir prižiūrėti;

11)  Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą;

12)  Įnašai į Sveikatos draudimo fondą.

  Į vietinių savivaldybių biudžetus patenka šie mokesčiai:

1)      Fizinių asmenų pajamų mokestis;

2)      Žemės mokestis;

3)      Valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis;

4)      Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

5)      Žyminis mokestis;

6)      Prekyviečių mokestis;

7)      Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.

  Kaip matome, žyminis mokestis patenka tiek į valstybės, tiek ir į

savivaldybės biudžetus. Esmė ta, kad žyminis mokestis įskaitomas į tą

biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, išduodanti dokumentus, už kuriuos

imamas mokestis.

Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 16 mokesčių ir neapima

muitų bei socialinio draudimo mokesčio.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės

yra labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos

prekyviečių mokestį, tačiau šis mokestis sudaro nežymią savivaldybių pajamų

dalį. Savivaldybės gali didinti arba mažinti patento mokesčio tarifus bei

mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.

 

2.5. Savivaldybės valdybos (mero) fondas

 

Savivaldybės gali sudaryti savivaldybės valdybos (mero) rezervą,

kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės

biudžeto asignavimų sumos. Konkretų savivaldybės valdybos (mero) rezervo

dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, tvirtindama atitinkamų

biudžetinių metų savivaldybės biudžetą. Savivaldybės valdybos (mero)

rezervo lėšas skirsto savivaldybės valdyba (meras).

Rezervo lėšos naudojamos tik toms reikmėms, kurių negalima numatyti

sudarant ir tvirtinant savivaldybės biudžetą. Šios lėšos naudojamos

stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams

likviduoti ir kitoms reikmėms pagal savivaldybių tarybų nustatytą

tvarką.

3. SAVIVALDYBIŲ SKOLINIMASIS IR SKOLINIMOSI LIMITAI

Kalbant apie savivaldybių finansus, būtina aptarti savivaldybių

skolinimosi reikalus, kadangi iš mokesčių surenkamų pinigų savivaldybės

negali vykdyti investicinės veiklos. Kaip bus parodyta kitame skyriuje,

savivaldybių infrastruktūriniai objektai, tokie kaip šilumos ūkis, švietimo

įstaigos ir pan., yra katastrofiškos būklės, taigi investicijos į šią sritį

yra būtinos.

Savivaldybės investicines programas gali finansuoti tik iš skolintų

lėšų. Savivaldybių skolinimosi tvarką reglamentuoja 1998 m. balandžio 28 d.

išleistas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 511 „Dėl

sa.vivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos

patvirtinimo“. Šis nutarimas dalinai buvo pakeistas 1999 m. birželio 9 d.

tos pačios vyriausybės nutarimu Nr. 743 „Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d.

nutarimo Nr. 511 „Dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais, paskolų

ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo“ ddalinio pakeitimo“.

Savivaldybė imti paskolą gali tik turėdama savo tarybos atitinkamą

sprendimą ir tik tokiems tikslams:

⎫      Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams

finansuoti;

⎫      Savivaldybės investiciniams projektams finansuoti;

⎫      Trumpalaikiams biudžeto vykdymo poreikiams;

⎫      Skolai dengti.

 Nutarimais taip pat apibrėžiami savivaldybių skolinimosi limitai:

θ       Bendra savivaldybės skola negali viršyti 20

(Vilniaus miesto savivaldybės – 30) procentų patvirtintų

tų metų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant iš

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto savivaldybei

skiriamų specialiųjų tikslinių dotacijų). Itin svarbiais

atvejais Finansų ministerija gali leisti padidinti

savivaldybės skolinimosi limitą iki 50 procentų

patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų.

θ       Metinis grynasis skolinimasis negali viršyti 10

procentų, iš jų metinis trumpalaikis skolinimasis – 5

procentų patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto

pajamų;

θ       Grąžintina tais kalendoriniais metais bendra

savivaldybės paskolų ir palūkanų bei su paskolų ėmimu

susijusių įmokų suma negali viršyti 10 procentų

patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų.

4. SAVIVALDYBIŲ PROGRAMOS IR JŲ FINANSAVIMAS

4.1. Savivaldybių infrastruktūros susidėvėjimas

Savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros įmonių, teikiančių

paslaugas gyventojams, būklė yra vieną iš opiausių daugelio Lietuvos miestų

ir rajonų problemų. Šios įmonės, atkūrus nepriklausomybę ir perėjus prie

laisvosios rinkos sąlygų tapo sunkia našta ne tik atskiroms savivaldybėms

bet ir visam valstybės biudžetui. Dešimtimis metų neatnaujinamos

komunikacijos, įranga bei technologijos reikalauja kasmet didėjančių

išlaidų eksploatacijai ir remontui. Todėl pastaruoju metu vis daugiau

dėmesio skiriama kapitalinėms investicijoms į savivaldybių komunalinio ūkio

infrastruktūros modernizavimą.

  Komunalinis ūkis išsivysčiusiose šalyse yra toks pats verslas kaip

ir, tarkim prekyba maisto produktais, todėl ten nekyla jokių didelių

problemų kapitalo investicijoms suradimui. Lietuvoje, esant komunalinių

įmonių specialios paskirties statusui ir 50-70 procentų mokesčių už

paslaugas surenkamumui, privataus kapitalo pritraukimas beveik neįmanomas.

Kadangi biudžeto lėšų neužtenka, todėl komunalinio ūkio infrastruktūros

investiciniams projektams finansuoti valstybei ir savivaldybėms tenka

skolintis iš tarptautinių finansinių institucijų. Yra akivaizdu tai, kad

skolintas lėšas apsimoka investuoti į tas sritis, kur įdiegus projektą

gaunamas teigiamas ekonominis efektas, tačiau dažnai finansuotojai kelia

griežtus reikalavimus tarifo už paslaugas padidinimui. Tai ne visada

įmanoma, turint omeny žmonių pragyvenimo lygį, valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisiją ir kitas valstybines įstaigas. Tačiau šiuo

metu Lietuvos komunalinis ūkis atsidūrė unikalioje situacijoje, kai

investuojant į naujas pažangias technologijas pasiekiamas išlaidų

sumažinimas ir net pelninga įmonių veikla. Tarkim koks gali būti ekonominis

efektas ir .investicijų atsiperkamumas, investuojant, pavyzdžiui, į gatvių

apšvietimo tinklus? Analizuojant šiuo metu jau atliktų studijų išvadas,

galime teigti, kad keičiant gatvių apšvietimo gyvsidabrio lempas į natrio,

pasiekiama iki 50 procentų kasmetinio elektros energijos suvartojimo

apšvietimui ekonomiją, ir kadangi šiuo metu savivaldybė pilnai padengia

išlaidas gatvių apšvietimui, tokio projekto finansavimui panaudotos

paskolos grąžinimas įmanomas iš sutaupymų. Kokia gauname nauda? Visu pirma

atnaujinami apšvietimo tinklai, sumažėja kasmetinės išlaidos jų remontui ir

eksploatacijai, apšviečiama daugiau teritorijos, sumažėja transporto

avarijų tamsios paros metu skaičius, neteršiama aplinka (gyvsidabrio lempų

utilizacija yra brangi ir pavojinga aplinkai). Tai yra tik vienas pavyzdys,

kuris aiškiai įrodo, kad komunalinio ūkio infrastruktūros modernizacijai

galima skolintis ir galima paskolą grąžinti, neperkraunant savivaldybės

biudžeto.

  Pagrįstas ir ekonomiškai efektyvus kapitalo investicijų į

savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros modernizaciją strateginis

planavimas yra pagrindinis faktorius, lementis savivaldybės finansinį

stabilumą. Deja Lietuvoje ne tik savivaldybės bet ir valstybės mastu

sprendimai dėl kapitalo investicijų priimami neišnagrinėjus problemos,

nepasikonsultavus su specialistais ir ne atlikus detalios galimybių

analizės. Pradinė projektų atranka savivaldybės mastu gali būti padaryta

labai paprastu būdu: surinkus visą informaciją apie savivaldybei

priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kokybę, išlaidų bei pajamų

struktūra, techninę būklę, ir kitus duomenys galima nustatyti investicijų

prioritetus. Apsvarsčius tokios analizės santrauką ir išvadas, savivaldybės

taryba turi priimti logišką kapitalo investicijų prioritetus nustatantį

sprendimą, atitinkantį nacionalinius prioritetus ir strategijas.

  Projektas, identifikuotas kaip prioritetinis turi būti ruošiamas,

bendradarbiaujant visiems su juo susijusiems savivaldybės ir įmonės

skyriams. Tik esant tokiam glaudžiam bendradarbiavimui ir gabiam tokio

projekto koordinatoriui, įmanomas sėkmingas jo įgyvendinimas. Bene

svarbiausias tokio investicinio projekto paruošimo etapas yra finansavimo

šaltinio nustatymas. Nesant aiškiam finansuotojui techninės-projektinės

dokumentacijos paruošimas gali būti neefektyvus, kadangi kiekvienas, o ypač

užsienio finansuotojas kelia projekto dokumentacijai ir įgyvendinimo

procedūroms savo reikalavimus.

 

4.2. Savivaldybių infrastruktūros plėtros projektas

 

  Galima drąsiai tvirtinti, jog savivaldybių bei savivaldybių įmonių

veikla yra neefektyvi (plačiąja prasme), teikiamų paslaugų kokybė

neatitinka ne tik kad europinių standartų, daugeliu atveju ji netenkina

Lietuvos Respublikos keliamų standartų, kurie palaipsniui artinami prie

Europos Sąjungos normų.

  Pradiniame urbanizacijos etape Lietuvoje buvo sukurta tam tikromis

sąlygomis veikianti ir i konkrečias apimtis orientuota komunalinių ir

kitokių paslaugų teikimo infrastruktūra. Atkūrus Lietuvos Respublikos

nepriklausomybę, rūpestis už šios infrastruktūros būklę atiteko

savivaldybėms, taigi pakitus išorinėms bei vidinėms sąlygoms, sukurtoji

sistema ėmė neatitikti pasikeitusių sąlygų. Sistema turi keistis, antraip

ji bus neefektyvi.

Tokiu būdu dešimtmečiais neatnaujinamų miestų ir rajonų ūkio

infrastruktūros būklė šiuo metu yra kritiška, ji reikalauja neatidėliotinų

investicijų, o tam

skirtos lėšos yra ribotos, todėl yra svarbu, kad

investicijos į šią sferą būtų racionaliai planuojamos ir įforminamos

investitoriui priimtinos projektinės dokumentacijos forma. Savivaldybių

komunalinio ūkio ekonominės plėtros pagrindas – investicijos. Pagrindinis

investicijų finan.savimo šaltinis – struktūrinių fondų lėšos, gaunamos

įvairių skolų pavidalu.

  Kiekviena savivaldybė stengiasi skolintis kuo mažesnėmis palūkanomis

ir kuo palankiomis sąlygomis, tačiau pasitaiko atveju, kai skolinamasi

aplinkosauginiams projektams finansuoti net neatlikus išsamios studijos ir

net nenustačius visų savivaldybės investicijų prioritetų. Aplinkosauginiams

projektams finansuoti, savivaldybės turi jungtis apskrities ar net regiono

mastu tam kad dalyvauti Europos Sąjungos rengiamos ISPA programos lėšoms

gauti, PHARE, Skandinavijos šalių valstybinių organizacijų negrąžintinai

paramai ir lengvatinėms paskoloms gauti. Kas yra svarbu, ruošiant paraiškas

ISPA programos lėšoms gauti, atskirų savivaldybių aplinkosauginiai

projektai turi būti ne sudėti kartu, o apjungti ir išsamiai išanalizuoti

vienoje galimybių studijoje, traktuojančioje šiuos mažus projektus kaip

vieną. Kitu projektų finansavimui didelės savivaldybės skolinasi tiesiogiai

iš tarptautinių finansinių institucijų su valstybės garantija. Tuo tarpu

mažesnėms savivaldybėms, neturinčioms tokio potencialo ir atitinkamų

specialistų, dažnai tenka skolintis Lietuvos komerciniuose bankuose su 10-

14 procentų metinių palūkanų, kas aišku ilgalaikių projektų finansavimui

yra nepriimtina. Šios pproblemos sprendimui šiuo metu Finansų Ministerija

baigia rengti Lietuvos Savivaldybių Infrastruktūros Plėtros Programą, kuri

bus finansuojama Pasaulio Banko (IBRD) ir Šiaurės Šalių Investicijų Banko

(NIB) konsoliduota 50 milijonų JAV dolerių paskola ir savivaldybių biudžeto

lėšomis. Numatomas palūkanų dydis – apie 7 procentai metinių palūkanų,

paskolų tterminas iki 20 metų, numatomas lengvatinis paskolos grąžinimo

periodas. Be to apie 8 milijonai JAV dolerių Skandinavijos šalių

vyriausybių skirtų lėšų bus panaudota negrąžintinai paramai techninės-

projektinės dokumentacijos paruošimui ir savivaldybių ir savivaldybei

priklausančių įmonių darbuotojų mokymo programai finansuoti. Ši programa

turėtų tapti gera alternatyva mažesnėms savivaldybėms sprendžiant jų

investicijų į komunalinio ūkio modernizavimą problemas.

Ši programa numato paskolų suteikimą šilumos ūkio, geriamojo vandens

tiekimo ir valymo, nuotekų surinkimo ir valymo, visuomeninio transporto,

kelių, tiltų ir kitos susisiekimo infrastruktūros, kietųjų atliekų

surinkimo ir utilizavimo ir kitoms sritims. Tam, kad miesto/rajono

savivaldybė būtų įtraukta į šią programą, visų pirma turi būti paruoštas

miesto/rajono strateginis investicijų planas.

Tuomet, gavus Būsto kreditavimo fondo pritarimą konkrečiam

inžineriniam projektui, turėtų būti paruošti tokie dokumentai:

 

1.      Galimybių studija ir investicinis projektas.

2.      Techninis projektas ir specifikacijos.

3.      Konkursinė ddokumentacija pagal Pasaulio banko reikalavimus.

  Tiktai paruošus aukščiau išvardintą dokumentaciją bei gavus Finansų

ministerijos leidimą skolintis lėšas, gali būti pradėtas projekto vykdymas.

Projekto finansavimo struktūra yra tokia : 90 procentų finansuojama iš

paskolos, 10 procentų iš savivaldybės lėšų.

 

4.3. Eksperimentinis energijos taupymo projektas

 

Šiuo metu Lietuvoje vykdomas Eksperimentinis energijos taupymo

projektas, kurio tikslas – paremti privačią iniciatyvą taupyti energiją

visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose. Projekto finansavimo

šaltinis yra Pasaulio banko paskola Lietuvos Respublikai Energijos taupymo

eksperimentiniam projektui ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos. Paskolos

paskirtis – kredituoti gyvenamųjų namų bei švietimo įstaigų renovavimą

turint tikslą taupyti energiją. Paskolos išduodamos daugiabučių namų

savininkų bendrijoms (kredito rizika atitenka LR Vyriausybei); atskirų butų

ir individualių namų savininkams (kredito rizika atiten.ka projektą

kredituojančiam bankui), savivaldybėms.

Paskolos suteikiamos laikotarpiui nuo 3 iki 10 metų su išankstinio

grąžinimo teise. Metinis palūkanų dydis yra nustatytas LRV ir fiksuotas

visam paskolos laikotarpiui – 11 procentų.

5. SAVIVALDYBIŲ ĮMONĖS IR JŲ FINANSAI

Savivaldybių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir

likvidavimą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.

Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise

priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka

savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas

nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja

bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

Savivaldybių įmonės turi juridinio asmens statusą, t.y. jos pagal

savo prievoles atsako tik savo nuosavu turtu.

Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti:

1) privalomus darbus (užduotis);

2) prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo

taisykles;

3) administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas,

pareigybes;

 

5.1. Savivaldybės įmonių teisės

Įmonė gali:

1)            užsiimti įstatuose nustatyta ūkine veikla Lietuvos

Respublikoje ir už jos ribų;

2)            turėti atsiskaitomąją ir valiutinę sąskaitas tik

viename iš Lietuvos Respublikoje pasirinktų bankų, taip pat po

vieną valiutinę sąskaitą bet kurioje užsienio valstybėje;

3)            sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolintis

piniginių lėšų;

4)            disponuoti bet kokiu įmonės trumpalaikiu turtu ir

visiškai susidėvėjusiu ilgalaikiu turtu, o jeigu tai nustato kiti

Lietuvos Respublikos įstatymai, – ir kitu įmonės turtu;

5)            steigėjo leidimu įkeisti ilgalaikį turtą;

6)            nustatyti savo produkcijos, teikiamų paslaugų ir kitų

išteklių kainas, įkainius ir tarifus tais atvejais, kada šio bei kitų

Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka jų nenustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė arba steigėjas;

7)            atsiskaityti už pateiktas prekes, atliktus darbus ir

paslaugas bet kuria sutarta forma, jeigu tai neprieštarauja

Lietuvos Respublikos įstatymams;

8)            nustatyti įmonės vidaus struktūrą;

9)            steigėjo leidimu steigti filialus, jungtis į asociacijas ar

konsorciumus tik komanditoriaus teisėmis, jeigu tai

neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui;

10)        turėti kitokių, šio įstatymo nenustatytų, civilinių

teisių ir pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos

įstatymams.

  Savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės

steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos.

 

 5.2. Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė

 

Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė atliekama taip:

1)            Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka.

Metinės veiklos auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos

auditas gali būti atliekamas steigėjo arba administracijos

iniciatyva.

2)            Auditą gali atlikti auditorius – fizinis asmuo, turintis

kvalifikacinį atestatą, arba audito įmonė, turinti teisę teikti

audito paslaugas.

3)            Audito paslaugų sutartis su auditoriais sudaro steigėjas.

Jų paslaugos apmokamos iš įmonės lėšų.

4)            Auditorius privalo pateikti įmonės administracijos

vadovui iir steigėjui atlikto audito ataskaitas.

5)            Valstybės kontrolės institucijos turi teisę įstatymų

nustatyta tvarka tikrinti įmonės veiklą. Įmonės administracija

privalo pateikti auditoriui bei va.lstybės kontrolės institucijoms

jų reikalaujamus įmonės dokumentus.

5.3. Savivaldybių įmonių kapitalas

 

Savivaldybės įmonės kapitalas skirstomas – į savivaldybės ir

skolintą. Įmonės įstatiniu kapitalu laikomas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka įvertintas įmonės turimas valstybės ar

savivaldybės kapitalas. Įstatinio kapitalo dydis įrašomas įmonės

įstatuose.

Įmonė neturi teisės sumažinti įstatinio kapitalo naudodama

savivaldybės kapitalą darbo užmokesčiui, premijoms ar kitoms išmokoms.

Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto savivaldybės kapitalo

išsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Įmonės įstatinis kapitalas gali būti

sumažintas tik įstatymų nustatytais atvejais.

Įmonė privalo apdrausti turimą savivaldybės kapitalą Lietuvos

Respublikoje įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų

nustatyta tvarka.

Įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse, jeigu kiti

įstatymai ypatingais atvejais nesuteikia įmonei tokių investicijų

teisės.

Savivaldybės kapitalas įmonėje gali būti didinamas:

1) iš pelno dalies, skirtos įstatiniam kapitalui didinti įmonės

įstatuose nustatyta tvarka;

2) investicijomis iš biudžeto;

3) kitokiais savivaldybės piniginiais ir nepiniginiais

(turtiniais) įnašais;

4) kitų subjektų suteikta parama.

Savivaldybės įmonės įstatinis kapitalas gali būti sumažintas

savivaldybės tarybos sprendimu. Įmonės įstatinis kapitalas, priėmus

šioje dalyje nurodytus sprendimus, gali būti mažinamas:

1.             pervedant įmonės lėšų dalį, kuri yra nurodyta sprendime

sumažinti įstatinį kapitalą, savivaldybės biudžetą;

2.             perduodant įmonės ilgalaikio materialiojo turto dalį,

kuri yra nurodyta sprendime sumažinti

įstatinį kapitalą,

valstybės institucijai arba savivaldybei ar valstybės arba

savivaldybės įmonei.

Nutarimas sumažinti įmonės įstatinį kapitalą turi būti viešai

paskelbtas 3 kartus ne trumpesniais kaip 30 dienų intervalais arba

raštu įteiktas kiekvienam įmonės kreditoriui.

Mažindama įstatinį kapitalą, įmonė privalo suteikti papildomas savo

prievolių įvykdymo garantijas kiekvienam to pareikalavusiam savo

kreditoriui.

Dėl įstatinio kapitalo sumažinimo įmonės įstatų pakeitimai

registruojami Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka ir ne

anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po pirmojo ir 30 dienų – po trečiojo

viešo paskelbimo arba 3 mėnesiams po to, kai buvo pranešta visiems

kreditoriams bei buvo suteiktos papildomos garantijos jų

pareikalavusiems. Įstatinis kapitalas laikomas sumažintu tik tada, kai

įstatų pakeitimai yra įregistruoti Įmonių rejestre.

 

5.4. Savivaldybės įmonės finansai

 

Savivaldybės įmonė naudojasi vidiniais ir išoriniais finansinių

išteklių šaltiniais. Vidiniams šaltiniams priskiriami

amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams šaltiniams

priskiriamos skolinto kapitalo lėšos, valstybės bei savivaldybės įnašai,

taip pat iš kitur gauta finansinė parama.

Turimo ilgalaikio turto (materialaus ir nematerialaus)

nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus įmonė nustato

atsižvelgdama į šio turto efektyvumo realų kitimą ir į Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nustatytus minimalius bei maksimalius

ekonominius normatyvus. Šiuos normatyvus tvirtina steigėjas. Pirma

laiko nurašius aktyvus (nevisiškai amortizuotus), jų

likutinė dalis priskiriama įmonės nuostoliams.

Savivaldybės įmonė privalo sudaryti pelno rezervą. Jis sudaromas

taikant ne mažesnius kaip 5 procentų m.etinius atskaitymus iš pelno,

kuris liko sumokėjus privalomuosius mokesčius. Rezervas kasmet

papildomas, kol jo dydis pasiekia 1/20 įįmonės įstatinio kapitalo.

Įmonės ūkinės veiklos nuostoliai ir įsiskolinimai padengiami

iš:

a)            įmonės nepaskirstyto pelno;

b)           pelno rezervo lėšų;

c)            gaunamų dotacijų iš valstybės ar savivaldybės tais

atvejais, kada Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar steigėjas

nustato įmonei privalomas užduotis, produkcijos bei paslaugų

kainas, įkainius, tarifus.

 

5.5. Pelno paskirstymas

 

Savivaldybės įmonės pelnas turi būti paskirstytas ne vėliau kaip per

2 mėnesius po ūkinių metų pabaigos.

Įmonės pelnas skiriamas:

1) įstatymų nustatytiems mokesčiams į biudžetą;

2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar

savivaldybės kapitalą;

3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą.

Likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu skiriama įmonės

įstatiniam kapitalui didinti ir ne mažiau kaip 25 procentai –

kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms priemonėms

finansuoti bei rezervams sudaryti).

Kol įmonė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių, ji neturi teisės

naudoti pelno kitiems tikslams. Premijos įmonės darbuotojams gali

būti išmokamos kiekvieną ketvirtį, jeigu gauta pakankamai pelno.

Draudžiama iš pelno mokėti premijas darbuotojams, jeigu per

nustatytus terminus neatsiskaityta su kreditoriais.

IŠVADOS

Taigi galima padaryti šias išvadas:

1.      Vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos

administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų

teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus

laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės

reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“.

2.      Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą,

Lietuvos Respublikos teritorija suskirstyta į ddviejų lygių administracinius

vienetus – apskritis ir savivaldybes. Šiuo metu yra 60 rajonų ir miestų

savivaldybių.

3.      Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos,

taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.

4.      Savivaldybių biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje

esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų

nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų

ir kitų joms pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.

5.      Šiuo metu Lietuvos savivaldybės gali dalyvauti įvairiuose

projektuose, kurių rėmuose gali vykdyti švietimo įstaigų bei

infrastruktūros modernizacijos projektus.

6.      Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise

priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka

savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas

nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja

bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

7.      Savivaldybės įmonė naudojasi vidiniais ir išoriniais

finansinių išteklių šaltiniais. Vidiniams šaltiniams

priskiriami amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams

šaltiniams priskiriamos skolinto kapitalo lėšos, valstybės bei

savivaldybės įnašai, taip pat iš kitur gauta finansinė parama.

Literatūra

1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. – K.:

Technologija, 1998.

2. Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl savivaldybės

naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir t.eikimo tvarkos

patvirtinimo“ dalinio pakeitimo. LRV nutarimas Nr. 743. 1999 m.

birželio 9 d.

3. Dėl savivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo

tvarkos patvirtinimo. LRV nutarimas Nr. 5511. 1998 m. balandžio 28 d.

4. Finansų ir investicijų valdymas. http://finansai.tripod.com

5. Kairiūkštis Ž. Projektų atrankos kriterijai ir finansavimo šaltinių

nustatymas. http://www.patarejai.lt

6. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymas.

7. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos

įstatymas.

8. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.

9. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.

10. Šiaulių rajono strateginis investicijų planas. V.: UAB „Verslo

patarėjai“, 2000.

11. Vietos savivalda Lietuvoje. Trumpas žinynas savivaldybių darbuotojams.

– V.: LII, 1998.