Savivaldybės finansai
Savivaldybės finansai
ĮVADAS 2
1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE 3
1.1. Vietos valdžios samprata 3
1.2. Savivaldos organizavimo principai 4
1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema 5
1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje 6
2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI 7 ĮVADAS
Viena iš demokratijos pasireiškimo formų yra savivalda. Vietos
savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto
gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal
Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai
savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti
vietos gyventojų poreikius“.
Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai,
kaip ir bet kuriam kitam ūkiniam subjektui, yra reikalingas veiklos
finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms,
ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat
savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės
veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra
fiksuojamos savivaldybės biudžete.
Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą,
kurį tvirtina savivaldybės taryba.
Šio darbo tikslas yra bendrais bruožais apžvelgti vietos valdžios
finansų sistemą Lietuvos Respublikoje.
Šio darbo rėmuose keliami uždaviniai yra šie:
1) Apibūdinti vietos valdžios sampratą bei išskirti esminius
savivaldos organizavimo principus;
2) Panagrinėti savivaldybių biudžetų sudarymo mechanizmą,
biudžetų pajamas bei išlaidas, charakterizuoti jų struktūrą, tuo
pačiu akcentuojant pajamų paskirstymo tarp valstybės ir
savivaldybių biudžetų metodus;
3) Įvertinti savivaldybių skolinimosi potencialą ir tuo pačiu
pristatyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros programą;
4) Perteikti savivaldybių įmonių veiklos bei jų ffinansų ypatybes.
Rašant darbą, daugiausia buvo remiamasi savivaldybių veiklą
reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų analize, taip pat
Šiaulių rajono savivaldybės bei jai priklausančių įmonių finansinėmis
ataskaitomis. 1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE
1.1. Vietos valdžios samprata
Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė
demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo
gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų
veiksnių.
Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios
pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota
tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir
laisvę.
Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečiu tiesiogiai neįtraukus į
visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais,
kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais
klausimais.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose
dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai.
Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos
savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto
gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal
Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai
savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti
vietos gyventojų poreikius“.
Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama
taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią
įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus
reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.
Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu
balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir
kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta
galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti
bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia
įstatymas.“
Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos
savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo
atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventoju
interesų vardan“.
Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai,
periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise,
bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba
paskirti išrinkto darinio atstovu.“
Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra
pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti
Lietuvos Respublikos Seimui.
Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų
valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus
su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių
reikalavimų.
1.2. Savivaldos organizavimo principai
Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Vietos
savivaldos įstatyme nurodyti tokie principai:
¬ savivaldybės ir valstybės interesų derinimas;
¬ tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos
piliečių dalyvavimas savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose,
gyventojų sueigose, peticijose;
¬ savivaldos institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumas
gyventojams;
¬ viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;
¬ teisėtumas ir socialinis teisingumas;
¬ ekonominis savarankiškumas.
Remiantis Europos vietos savivaldos chartija ir Pasauline vietos
savivaldos deklaracija galima konstatuoti, kad deklaruojami panašūs, nors
ir neidentiški savivaldos įįgyvendinimo principai. Atkreiptinas dėmesys į
tokius aspektus:
1. Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje
ir įteisinta įstatymu.
2. Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam
tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroji fiksuotoje teritorijoje.
Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės reikalus,
jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus
tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra
kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo
šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.
3. Vietos savivaldos institucijų veikla neturi prieštarauti
šalyje galiojantiems įstatymams. Jos turi glaudžiai bendradarbiauti su jų
teritorijoje esančiomis valstybinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis
organizacijomis, siekti, kad kiekvienas gyventojas galėtų laisvai dalyvauti
sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Savivaldos institucijų veikla turi
būti vieša ir neužmaskuota.
4. Savivaldos institucijoms deleguojamos ir kai kurios valstybės
funkcijos. Pasaulinė vietos savivaldos deklaracija ir Europos vietos
savivaldos chartija nurodo, kad ten, kur įgaliojimai vietos valdžiai yra
deleguojami centrinės ar regioninės valdžios, savivaldybei turi būti
suteikiama teisė įgyvendinti įstatymus atsižvelgiant į vietos sąlygas.
5. Savivaldos teisė turi būti įgyvendinama per tarybas ar
analogiškus darinius, kuriuos renka vietos bendruomenė.
6. Savivaldos institucijos turi reguliariai informuoti apie savo
veiklą. Tai turėtų būti daroma sušaukiant gyventojų susirinkimus, kuriuose
viešai atsiskaitoma savivaldybės gyventojams apie vykdomus ir atliktus
darbus. Į gyventojų nuomonę ir reikalavimus taryba turi reaguoti ir
stengtis juos praktiškai įgyvendinti, atsižvelgdama į teisėtumą ir
socialinio teisingumo reikalavimus.
7. Vietos vvaldžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti
savus finansus – savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių
principų:
¬ biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas;
¬ biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos;
¬ biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y.
vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais
metais.
8. Įgyvendinant savivaldą, taip pat tikslinga skatinti privačią
nuosavybę ir verslininkystę, paslaugų vietiniams gyventojams plėtimą,
teritorinės informacijos sistemos kūrimą ir kt.
9. Vis svarbesnis ir labiau akcentuojamas visuomenės ir
valstybės veiklą reglamentuojantis subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad
viską, ką gali išspręsti ir susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji
turi turėti teises ir galimybes tai daryti. Šis principas galioja ir
valstybės ar savivaldybės santykiuose su piliečiu. Tai, ką gal išspręsti
pats pilietis, neturi imtis spręst.i savivaldybė ar valstybė.
Tiek išvardytų, tiek nepaminėtų savivaldos įgyvendinimo ir plėtros
principų realizavimas padeda harmonizuoti vietos valdžios ir vietos
gyventojų sąveiką, užtikrina kiekvieno gyventojo gerovę ir laisvę, visos
valstybės pažangą ir ekonominį bei kultūrinį suklestėjimą.
1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema
Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą, Lietuvos
Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus
– apskritis ir savivaldybes.
Iš pradžių Lietuvoje buvo įsteigtos 56 savivaldybės – 44 rajonų
savivaldybės ir 12 miestų savivaldybių, dabar jų yra 60, vėliau bus
įkuriama dar daugiau (žr. 1. pav.).
[pic]
1. pav. Lietuvos Respublikos administracinis-teritorinis suskirstymas
1. pav. pažymėti
visi miestai ir rajonų centrai, kuriuose yra
įsteigtos savivaldybės.
Aptariant Lietuvos Respublikos teritorinio-administracinio
suskirstymo klausimus, svarbu nepamiršti, jog visa Lietuvos Respublikos
teritorija yra suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:
• apskritis, ir
• savivaldybes.
Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas,
kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos.
Savivaldybės savo teritoriją gali skirstyti į dar smulkesnius vienetus –
seniūnijas.
Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas – apskritis.
Apskričių yra 10. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką.
1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje
Savivaldos ištakos Lietuvoje yra gana senos. Tai sietina su
Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimu, taip pat su seimelių
veikla. Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai dar 1387
metais, o seimeliai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrities
valdžios organai, kurie egzistavo 16 – 19 amžiais.
Tarpukario Lietuvoje veikė savivaldybių įstatymas, pagal kurį buvo
steigiamos trijų tipų savivaldybės: miestų, valsčių ir apskričių.
Pokario metais savivaldybės iš esmės buvo panaikintos ir tik atkūrus
Lietuvos Nepriklausomybę, vėl imta iš naujo kurti savivaldybes. Šis
procesas vis dar tęsiasi. 2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI
2.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai
Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai,
kaip ir bet kuriam kitam ūkiniui subjektui, yra reikalingas veiklos
finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms,
ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat
savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės
veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, ttaip pat planuojamos išlaidos yra
fiksuojamos savivaldybės biudžete.
Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą,
kurį tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybės biudžetas sudaromas ir
tvirtinamas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos
įskaitytinai.
Savivaldybių biudžetai ir rengiami laikantis nustatytų
reikalavimų. Šie reikalavimai yra išdėstyti biudžetinės sandaros įstatyme.
Įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų turinį, šių biudžetų pajamų sudarymo ir
asignavimų naudojimo teisinius pagrindus, taip pat biudžetų rengimo,
tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas,
procedūras, asignavimų valdytojų pareigas, teises ir atsakomybę. Pagal šį
įstatymą:
⎫ savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosi Savivaldybių
biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu, kitais įstatymais,
valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis bei
mokslinėmis-techninėmis prognozėmis, rengia biudžetų projektus ir
teikia juos savivaldybių taryboms;
⎫ savivaldybių tarybų komitetai svarsto biudžetų projektus ir rrengia
siūlymus bei išvadas;
⎫ savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į vykdomųjų institucijų
pranešimus ir komiteto siūlymus bei išvadas, svarsto biudžetų
projektus;
⎫ biudžetas tvirtinamas savivaldybių tarybų sprendimais, kuriuose
nurodoma:
¬ bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal mokesčių
(pajamų) rūšis;
¬ bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas vienarūšėms
savivaldybės įstaigoms bei įmonėms, išskiriant socialines ir
ekonomines programas. Asignavimai paskirstomi į paprastąsias, iš
jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas;
¬ kasos apyvartos lėšų suma.
Svarbi savivaldybių biudžetų rengimo ypatybė yra ta, kad savivaldybių
biudžetai ttvirtinami be deficito.
2.2. Savivaldybių biudžetų pajamos
Savivaldybių pajamų sistemą sudaro savivaldybių biudžetinės ir
nebiudžetinių įplaukų pajamos.
Biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių,
įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei
priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms
pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.
Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų pajamas
sudaro:
1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus
pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;
2) pajamos iš savivaldybių turto;
3) baudos įstatymų nustatyta tvarka;
4) vietinės rinkliavos;
5) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už
teikiamas paslaugas;
6) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose
sąskaitose;
7) pajamos, gautos Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius
lėšas už parduotus ir išnuomotus ne žemės ūkio paskirčiai
valstybinės žemės sklypus;
8) valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervestos lėšos;
9) kitos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos pajamos;
10) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos).
Savivaldybių paja.mų sistema detalizuojama 1997 metais priimtame
Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatyme. Pagal šį
įstatymą savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai suskirstomi į tris grupes
(žr. 2. pav.):
1) Mokestinės pajamos;
2) Nemokestinės pajamos;
3) Dotacijos.
Mokestines pajamas sudaro:
• fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius
privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal Sveikatos draudimo
įstatymą skirtas lėšas;
• žemės mokestis;
• valstybinės žemės ir valstybinio fondo
vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei,
nuomos mokestis;
• įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto
mokestis;
• žyminis mokestis, nustatytas Žyminio mokesčio
įstatyme;
• prekyviečių mokestis;
• paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;
• kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.
Nemokestines pajamas sudaro:
• pajamos iš savivaldybės turto (nuosavybės);
• baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų
nustatyta tvarka;
• vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų
įstatymą;
• savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos,
gautos už teikiamas paslaugas;
• kitos pajamos:
⎫pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;
⎫pajamos už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės
ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;
⎫kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.
[pic]
2. pav. Savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai
Dotacijas sudaro:
• bendrosios dotacijos:
⎫ rezervui nenumatytiems atvejams
planuojamais biudžetiniais metais sudaryti;
⎫ mokestinėms pajamoms išlyginti;
⎫ išlaidų struktūros skirtumams,
kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos
nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti.
• specialios paskirties dotacijos.
2.3. Savivaldybių biudžetų išlaidos (asignavimai) ir asignavimų valdytojai
Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų asignavimų
valdytojai yra:
θ vietos savivaldos institucijų, įstaigų bei įmonių, nurodytų
savivaldybės tarybos patvirtintame savivaldybės biudžete, vadovai;
θ vietos savivaldos institucijų, kurioms asignavimus savivaldybės
tarybos pavedimu patvirtina savivaldybės valdyba (meras), neviršydama
bendros savivaldybės tarybos patvirtintos asignavimų sumos
atitinkamoms priemonėms finansuoti, vadovai.
Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:
1. vietos savivaldos institucijų vykdomoms ššvietimo, kultūros, sveikatos
apsaugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinės paramos
programoms finansuoti;
2. savivaldybių ūkiui plėtoti ir reguliuoti;
3. vietos savivaldos institucijoms išlaikyti (savivaldybių
administracijoms ir savivaldybių įstaigų bei tarnybų funkcionavimui
bei jų personalo darbo užmokesčiui);
4. savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti;
5. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų
taikymo, kompensuoti;
6. kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir savivaldybių
tarybų sprendimus įgyvendinti. Iš valstybės biudžeto gautus
asignavimus mi.estų ir rajonų savivaldybės naudoja pagal tikslinę
paskirtį. Jų dydį ir paskirstymą reglamentuoja atitinkamų metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymas.
2.4. Pajamų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų
Visus Lietuvos Respublikos teritorijoje surenkamus mokesčius iš esmės
galima suskirstyti į dvi atskiras kategorijas. Tai yra:
a) valstybei skirtus mokesčius, bei
b) vietinius mokesčius.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 18 skirtingų mokesčių,
iš kurių 12 yra renkami į valstybės biudžetą, o likę 7 – į savivaldybių
biudžetus.
Į valstybės biudžetą patenka šie mokesčiai:
1) Juridinių asmenų pelno mokestis;
2) Pridėtinės vertės mokestis;
3) Akcizai;
4) Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;
5) Žyminis mokestis;
6) Konsulinis mokestis;
7) Mokestis už valstybinius gamtos turtus;
8) Naftos ir dujų išteklių mokestis;
9) Mokestis už gamtos teršimą;
10) Atskaitymai automobilių keliams tiesti, taisyti
ir prižiūrėti;
11) Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą;
12) Įnašai į Sveikatos draudimo fondą.
Į vietinių savivaldybių biudžetus patenka šie mokesčiai:
1) Fizinių asmenų pajamų mokestis;
2) Žemės mokestis;
3) Valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis;
4) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
5) Žyminis mokestis;
6) Prekyviečių mokestis;
7) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.
Kaip matome, žyminis mokestis patenka tiek į valstybės, tiek ir į
savivaldybės biudžetus. Esmė ta, kad žyminis mokestis įskaitomas į tą
biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, išduodanti dokumentus, už kuriuos
imamas mokestis.
Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 16 mokesčių ir neapima
muitų bei socialinio draudimo mokesčio.
Reikia pažymėti, kad Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės
yra labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos
prekyviečių mokestį, tačiau šis mokestis sudaro nežymią savivaldybių pajamų
dalį. Savivaldybės gali didinti arba mažinti patento mokesčio tarifus bei
mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.
2.5. Savivaldybės valdybos (mero) fondas
Savivaldybės gali sudaryti savivaldybės valdybos (mero) rezervą,
kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės
biudžeto asignavimų sumos. Konkretų savivaldybės valdybos (mero) rezervo
dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, tvirtindama atitinkamų
biudžetinių metų savivaldybės biudžetą. Savivaldybės valdybos (mero)
rezervo lėšas skirsto savivaldybės valdyba (meras).
Rezervo lėšos naudojamos tik toms reikmėms, kurių negalima numatyti
sudarant ir tvirtinant savivaldybės biudžetą. Šios lėšos naudojamos
stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams
likviduoti ir kitoms reikmėms pagal savivaldybių tarybų nustatytą
tvarką.
3. SAVIVALDYBIŲ SKOLINIMASIS IR SKOLINIMOSI LIMITAI
Kalbant apie savivaldybių finansus, būtina aptarti savivaldybių
skolinimosi reikalus, kadangi iš mokesčių surenkamų pinigų savivaldybės
negali vykdyti investicinės veiklos. Kaip bus parodyta kitame skyriuje,
savivaldybių infrastruktūriniai objektai, tokie kaip šilumos ūkis, švietimo
įstaigos ir pan., yra katastrofiškos būklės, taigi investicijos į šią sritį
yra būtinos.
Savivaldybės investicines programas gali finansuoti tik iš skolintų
lėšų. Savivaldybių skolinimosi tvarką reglamentuoja 1998 m. balandžio 28 d.
išleistas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 511 „Dėl
sa.vivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos
patvirtinimo“. Šis nutarimas dalinai buvo pakeistas 1999 m. birželio 9 d.
tos pačios vyriausybės nutarimu Nr. 743 „Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d.
nutarimo Nr. 511 „Dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais, paskolų
ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo“ ddalinio pakeitimo“.
Savivaldybė imti paskolą gali tik turėdama savo tarybos atitinkamą
sprendimą ir tik tokiems tikslams:
⎫ Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams
finansuoti;
⎫ Savivaldybės investiciniams projektams finansuoti;
⎫ Trumpalaikiams biudžeto vykdymo poreikiams;
⎫ Skolai dengti.
Nutarimais taip pat apibrėžiami savivaldybių skolinimosi limitai:
θ Bendra savivaldybės skola negali viršyti 20
(Vilniaus miesto savivaldybės – 30) procentų patvirtintų
tų metų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant iš
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto savivaldybei
skiriamų specialiųjų tikslinių dotacijų). Itin svarbiais
atvejais Finansų ministerija gali leisti padidinti
savivaldybės skolinimosi limitą iki 50 procentų
patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų.
θ Metinis grynasis skolinimasis negali viršyti 10
procentų, iš jų metinis trumpalaikis skolinimasis – 5
procentų patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto
pajamų;
θ Grąžintina tais kalendoriniais metais bendra
savivaldybės paskolų ir palūkanų bei su paskolų ėmimu
susijusių įmokų suma negali viršyti 10 procentų
patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų.
4. SAVIVALDYBIŲ PROGRAMOS IR JŲ FINANSAVIMAS
4.1. Savivaldybių infrastruktūros susidėvėjimas
Savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros įmonių, teikiančių
paslaugas gyventojams, būklė yra vieną iš opiausių daugelio Lietuvos miestų
ir rajonų problemų. Šios įmonės, atkūrus nepriklausomybę ir perėjus prie
laisvosios rinkos sąlygų tapo sunkia našta ne tik atskiroms savivaldybėms
bet ir visam valstybės biudžetui. Dešimtimis metų neatnaujinamos
komunikacijos, įranga bei technologijos reikalauja kasmet didėjančių
išlaidų eksploatacijai ir remontui. Todėl pastaruoju metu vis daugiau
dėmesio skiriama kapitalinėms investicijoms į savivaldybių komunalinio ūkio
infrastruktūros modernizavimą.
Komunalinis ūkis išsivysčiusiose šalyse yra toks pats verslas kaip
ir, tarkim prekyba maisto produktais, todėl ten nekyla jokių didelių
problemų kapitalo investicijoms suradimui. Lietuvoje, esant komunalinių
įmonių specialios paskirties statusui ir 50-70 procentų mokesčių už
paslaugas surenkamumui, privataus kapitalo pritraukimas beveik neįmanomas.
Kadangi biudžeto lėšų neužtenka, todėl komunalinio ūkio infrastruktūros
investiciniams projektams finansuoti valstybei ir savivaldybėms tenka
skolintis iš tarptautinių finansinių institucijų. Yra akivaizdu tai, kad
skolintas lėšas apsimoka investuoti į tas sritis, kur įdiegus projektą
gaunamas teigiamas ekonominis efektas, tačiau dažnai finansuotojai kelia
griežtus reikalavimus tarifo už paslaugas padidinimui. Tai ne visada
įmanoma, turint omeny žmonių pragyvenimo lygį, valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisiją ir kitas valstybines įstaigas. Tačiau šiuo
metu Lietuvos komunalinis ūkis atsidūrė unikalioje situacijoje, kai
investuojant į naujas pažangias technologijas pasiekiamas išlaidų
sumažinimas ir net pelninga įmonių veikla. Tarkim koks gali būti ekonominis
efektas ir .investicijų atsiperkamumas, investuojant, pavyzdžiui, į gatvių
apšvietimo tinklus? Analizuojant šiuo metu jau atliktų studijų išvadas,
galime teigti, kad keičiant gatvių apšvietimo gyvsidabrio lempas į natrio,
pasiekiama iki 50 procentų kasmetinio elektros energijos suvartojimo
apšvietimui ekonomiją, ir kadangi šiuo metu savivaldybė pilnai padengia
išlaidas gatvių apšvietimui, tokio projekto finansavimui panaudotos
paskolos grąžinimas įmanomas iš sutaupymų. Kokia gauname nauda? Visu pirma
atnaujinami apšvietimo tinklai, sumažėja kasmetinės išlaidos jų remontui ir
eksploatacijai, apšviečiama daugiau teritorijos, sumažėja transporto
avarijų tamsios paros metu skaičius, neteršiama aplinka (gyvsidabrio lempų
utilizacija yra brangi ir pavojinga aplinkai). Tai yra tik vienas pavyzdys,
kuris aiškiai įrodo, kad komunalinio ūkio infrastruktūros modernizacijai
galima skolintis ir galima paskolą grąžinti, neperkraunant savivaldybės
biudžeto.
Pagrįstas ir ekonomiškai efektyvus kapitalo investicijų į
savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros modernizaciją strateginis
planavimas yra pagrindinis faktorius, lementis savivaldybės finansinį
stabilumą. Deja Lietuvoje ne tik savivaldybės bet ir valstybės mastu
sprendimai dėl kapitalo investicijų priimami neišnagrinėjus problemos,
nepasikonsultavus su specialistais ir ne atlikus detalios galimybių
analizės. Pradinė projektų atranka savivaldybės mastu gali būti padaryta
labai paprastu būdu: surinkus visą informaciją apie savivaldybei
priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kokybę, išlaidų bei pajamų
struktūra, techninę būklę, ir kitus duomenys galima nustatyti investicijų
prioritetus. Apsvarsčius tokios analizės santrauką ir išvadas, savivaldybės
taryba turi priimti logišką kapitalo investicijų prioritetus nustatantį
sprendimą, atitinkantį nacionalinius prioritetus ir strategijas.
Projektas, identifikuotas kaip prioritetinis turi būti ruošiamas,
bendradarbiaujant visiems su juo susijusiems savivaldybės ir įmonės
skyriams. Tik esant tokiam glaudžiam bendradarbiavimui ir gabiam tokio
projekto koordinatoriui, įmanomas sėkmingas jo įgyvendinimas. Bene
svarbiausias tokio investicinio projekto paruošimo etapas yra finansavimo
šaltinio nustatymas. Nesant aiškiam finansuotojui techninės-projektinės
dokumentacijos paruošimas gali būti neefektyvus, kadangi kiekvienas, o ypač
užsienio finansuotojas kelia projekto dokumentacijai ir įgyvendinimo
procedūroms savo reikalavimus.
4.2. Savivaldybių infrastruktūros plėtros projektas
Galima drąsiai tvirtinti, jog savivaldybių bei savivaldybių įmonių
veikla yra neefektyvi (plačiąja prasme), teikiamų paslaugų kokybė
neatitinka ne tik kad europinių standartų, daugeliu atveju ji netenkina
Lietuvos Respublikos keliamų standartų, kurie palaipsniui artinami prie
Europos Sąjungos normų.
Pradiniame urbanizacijos etape Lietuvoje buvo sukurta tam tikromis
sąlygomis veikianti ir i konkrečias apimtis orientuota komunalinių ir
kitokių paslaugų teikimo infrastruktūra. Atkūrus Lietuvos Respublikos
nepriklausomybę, rūpestis už šios infrastruktūros būklę atiteko
savivaldybėms, taigi pakitus išorinėms bei vidinėms sąlygoms, sukurtoji
sistema ėmė neatitikti pasikeitusių sąlygų. Sistema turi keistis, antraip
ji bus neefektyvi.
Tokiu būdu dešimtmečiais neatnaujinamų miestų ir rajonų ūkio
infrastruktūros būklė šiuo metu yra kritiška, ji reikalauja neatidėliotinų
investicijų, o tam
skirtos lėšos yra ribotos, todėl yra svarbu, kad
investicijos į šią sferą būtų racionaliai planuojamos ir įforminamos
investitoriui priimtinos projektinės dokumentacijos forma. Savivaldybių
komunalinio ūkio ekonominės plėtros pagrindas – investicijos. Pagrindinis
investicijų finan.savimo šaltinis – struktūrinių fondų lėšos, gaunamos
įvairių skolų pavidalu.
Kiekviena savivaldybė stengiasi skolintis kuo mažesnėmis palūkanomis
ir kuo palankiomis sąlygomis, tačiau pasitaiko atveju, kai skolinamasi
aplinkosauginiams projektams finansuoti net neatlikus išsamios studijos ir
net nenustačius visų savivaldybės investicijų prioritetų. Aplinkosauginiams
projektams finansuoti, savivaldybės turi jungtis apskrities ar net regiono
mastu tam kad dalyvauti Europos Sąjungos rengiamos ISPA programos lėšoms
gauti, PHARE, Skandinavijos šalių valstybinių organizacijų negrąžintinai
paramai ir lengvatinėms paskoloms gauti. Kas yra svarbu, ruošiant paraiškas
ISPA programos lėšoms gauti, atskirų savivaldybių aplinkosauginiai
projektai turi būti ne sudėti kartu, o apjungti ir išsamiai išanalizuoti
vienoje galimybių studijoje, traktuojančioje šiuos mažus projektus kaip
vieną. Kitu projektų finansavimui didelės savivaldybės skolinasi tiesiogiai
iš tarptautinių finansinių institucijų su valstybės garantija. Tuo tarpu
mažesnėms savivaldybėms, neturinčioms tokio potencialo ir atitinkamų
specialistų, dažnai tenka skolintis Lietuvos komerciniuose bankuose su 10-
14 procentų metinių palūkanų, kas aišku ilgalaikių projektų finansavimui
yra nepriimtina. Šios pproblemos sprendimui šiuo metu Finansų Ministerija
baigia rengti Lietuvos Savivaldybių Infrastruktūros Plėtros Programą, kuri
bus finansuojama Pasaulio Banko (IBRD) ir Šiaurės Šalių Investicijų Banko
(NIB) konsoliduota 50 milijonų JAV dolerių paskola ir savivaldybių biudžeto
lėšomis. Numatomas palūkanų dydis – apie 7 procentai metinių palūkanų,
paskolų tterminas iki 20 metų, numatomas lengvatinis paskolos grąžinimo
periodas. Be to apie 8 milijonai JAV dolerių Skandinavijos šalių
vyriausybių skirtų lėšų bus panaudota negrąžintinai paramai techninės-
projektinės dokumentacijos paruošimui ir savivaldybių ir savivaldybei
priklausančių įmonių darbuotojų mokymo programai finansuoti. Ši programa
turėtų tapti gera alternatyva mažesnėms savivaldybėms sprendžiant jų
investicijų į komunalinio ūkio modernizavimą problemas.
Ši programa numato paskolų suteikimą šilumos ūkio, geriamojo vandens
tiekimo ir valymo, nuotekų surinkimo ir valymo, visuomeninio transporto,
kelių, tiltų ir kitos susisiekimo infrastruktūros, kietųjų atliekų
surinkimo ir utilizavimo ir kitoms sritims. Tam, kad miesto/rajono
savivaldybė būtų įtraukta į šią programą, visų pirma turi būti paruoštas
miesto/rajono strateginis investicijų planas.
Tuomet, gavus Būsto kreditavimo fondo pritarimą konkrečiam
inžineriniam projektui, turėtų būti paruošti tokie dokumentai:
1. Galimybių studija ir investicinis projektas.
2. Techninis projektas ir specifikacijos.
3. Konkursinė ddokumentacija pagal Pasaulio banko reikalavimus.
Tiktai paruošus aukščiau išvardintą dokumentaciją bei gavus Finansų
ministerijos leidimą skolintis lėšas, gali būti pradėtas projekto vykdymas.
Projekto finansavimo struktūra yra tokia : 90 procentų finansuojama iš
paskolos, 10 procentų iš savivaldybės lėšų.
4.3. Eksperimentinis energijos taupymo projektas
Šiuo metu Lietuvoje vykdomas Eksperimentinis energijos taupymo
projektas, kurio tikslas – paremti privačią iniciatyvą taupyti energiją
visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose. Projekto finansavimo
šaltinis yra Pasaulio banko paskola Lietuvos Respublikai Energijos taupymo
eksperimentiniam projektui ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos. Paskolos
paskirtis – kredituoti gyvenamųjų namų bei švietimo įstaigų renovavimą
turint tikslą taupyti energiją. Paskolos išduodamos daugiabučių namų
savininkų bendrijoms (kredito rizika atitenka LR Vyriausybei); atskirų butų
ir individualių namų savininkams (kredito rizika atiten.ka projektą
kredituojančiam bankui), savivaldybėms.
Paskolos suteikiamos laikotarpiui nuo 3 iki 10 metų su išankstinio
grąžinimo teise. Metinis palūkanų dydis yra nustatytas LRV ir fiksuotas
visam paskolos laikotarpiui – 11 procentų.
5. SAVIVALDYBIŲ ĮMONĖS IR JŲ FINANSAI
Savivaldybių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir
likvidavimą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.
Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise
priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka
savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas
nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja
bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.
Savivaldybių įmonės turi juridinio asmens statusą, t.y. jos pagal
savo prievoles atsako tik savo nuosavu turtu.
Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti:
1) privalomus darbus (užduotis);
2) prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo
taisykles;
3) administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas,
pareigybes;
5.1. Savivaldybės įmonių teisės
Įmonė gali:
1) užsiimti įstatuose nustatyta ūkine veikla Lietuvos
Respublikoje ir už jos ribų;
2) turėti atsiskaitomąją ir valiutinę sąskaitas tik
viename iš Lietuvos Respublikoje pasirinktų bankų, taip pat po
vieną valiutinę sąskaitą bet kurioje užsienio valstybėje;
3) sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolintis
piniginių lėšų;
4) disponuoti bet kokiu įmonės trumpalaikiu turtu ir
visiškai susidėvėjusiu ilgalaikiu turtu, o jeigu tai nustato kiti
Lietuvos Respublikos įstatymai, – ir kitu įmonės turtu;
5) steigėjo leidimu įkeisti ilgalaikį turtą;
6) nustatyti savo produkcijos, teikiamų paslaugų ir kitų
išteklių kainas, įkainius ir tarifus tais atvejais, kada šio bei kitų
Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka jų nenustato Lietuvos
Respublikos Vyriausybė arba steigėjas;
7) atsiskaityti už pateiktas prekes, atliktus darbus ir
paslaugas bet kuria sutarta forma, jeigu tai neprieštarauja
Lietuvos Respublikos įstatymams;
8) nustatyti įmonės vidaus struktūrą;
9) steigėjo leidimu steigti filialus, jungtis į asociacijas ar
konsorciumus tik komanditoriaus teisėmis, jeigu tai
neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui;
10) turėti kitokių, šio įstatymo nenustatytų, civilinių
teisių ir pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos
įstatymams.
Savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės
steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos.
5.2. Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė
Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė atliekama taip:
1) Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka.
Metinės veiklos auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos
auditas gali būti atliekamas steigėjo arba administracijos
iniciatyva.
2) Auditą gali atlikti auditorius – fizinis asmuo, turintis
kvalifikacinį atestatą, arba audito įmonė, turinti teisę teikti
audito paslaugas.
3) Audito paslaugų sutartis su auditoriais sudaro steigėjas.
Jų paslaugos apmokamos iš įmonės lėšų.
4) Auditorius privalo pateikti įmonės administracijos
vadovui iir steigėjui atlikto audito ataskaitas.
5) Valstybės kontrolės institucijos turi teisę įstatymų
nustatyta tvarka tikrinti įmonės veiklą. Įmonės administracija
privalo pateikti auditoriui bei va.lstybės kontrolės institucijoms
jų reikalaujamus įmonės dokumentus.
5.3. Savivaldybių įmonių kapitalas
Savivaldybės įmonės kapitalas skirstomas – į savivaldybės ir
skolintą. Įmonės įstatiniu kapitalu laikomas Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka įvertintas įmonės turimas valstybės ar
savivaldybės kapitalas. Įstatinio kapitalo dydis įrašomas įmonės
įstatuose.
Įmonė neturi teisės sumažinti įstatinio kapitalo naudodama
savivaldybės kapitalą darbo užmokesčiui, premijoms ar kitoms išmokoms.
Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto savivaldybės kapitalo
išsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Įmonės įstatinis kapitalas gali būti
sumažintas tik įstatymų nustatytais atvejais.
Įmonė privalo apdrausti turimą savivaldybės kapitalą Lietuvos
Respublikoje įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų
nustatyta tvarka.
Įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse, jeigu kiti
įstatymai ypatingais atvejais nesuteikia įmonei tokių investicijų
teisės.
Savivaldybės kapitalas įmonėje gali būti didinamas:
1) iš pelno dalies, skirtos įstatiniam kapitalui didinti įmonės
įstatuose nustatyta tvarka;
2) investicijomis iš biudžeto;
3) kitokiais savivaldybės piniginiais ir nepiniginiais
(turtiniais) įnašais;
4) kitų subjektų suteikta parama.
Savivaldybės įmonės įstatinis kapitalas gali būti sumažintas
savivaldybės tarybos sprendimu. Įmonės įstatinis kapitalas, priėmus
šioje dalyje nurodytus sprendimus, gali būti mažinamas:
1. pervedant įmonės lėšų dalį, kuri yra nurodyta sprendime
sumažinti įstatinį kapitalą, savivaldybės biudžetą;
2. perduodant įmonės ilgalaikio materialiojo turto dalį,
kuri yra nurodyta sprendime sumažinti
įstatinį kapitalą,
valstybės institucijai arba savivaldybei ar valstybės arba
savivaldybės įmonei.
Nutarimas sumažinti įmonės įstatinį kapitalą turi būti viešai
paskelbtas 3 kartus ne trumpesniais kaip 30 dienų intervalais arba
raštu įteiktas kiekvienam įmonės kreditoriui.
Mažindama įstatinį kapitalą, įmonė privalo suteikti papildomas savo
prievolių įvykdymo garantijas kiekvienam to pareikalavusiam savo
kreditoriui.
Dėl įstatinio kapitalo sumažinimo įmonės įstatų pakeitimai
registruojami Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka ir ne
anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po pirmojo ir 30 dienų – po trečiojo
viešo paskelbimo arba 3 mėnesiams po to, kai buvo pranešta visiems
kreditoriams bei buvo suteiktos papildomos garantijos jų
pareikalavusiems. Įstatinis kapitalas laikomas sumažintu tik tada, kai
įstatų pakeitimai yra įregistruoti Įmonių rejestre.
5.4. Savivaldybės įmonės finansai
Savivaldybės įmonė naudojasi vidiniais ir išoriniais finansinių
išteklių šaltiniais. Vidiniams šaltiniams priskiriami
amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams šaltiniams
priskiriamos skolinto kapitalo lėšos, valstybės bei savivaldybės įnašai,
taip pat iš kitur gauta finansinė parama.
Turimo ilgalaikio turto (materialaus ir nematerialaus)
nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus įmonė nustato
atsižvelgdama į šio turto efektyvumo realų kitimą ir į Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nustatytus minimalius bei maksimalius
ekonominius normatyvus. Šiuos normatyvus tvirtina steigėjas. Pirma
laiko nurašius aktyvus (nevisiškai amortizuotus), jų
likutinė dalis priskiriama įmonės nuostoliams.
Savivaldybės įmonė privalo sudaryti pelno rezervą. Jis sudaromas
taikant ne mažesnius kaip 5 procentų m.etinius atskaitymus iš pelno,
kuris liko sumokėjus privalomuosius mokesčius. Rezervas kasmet
papildomas, kol jo dydis pasiekia 1/20 įįmonės įstatinio kapitalo.
Įmonės ūkinės veiklos nuostoliai ir įsiskolinimai padengiami
iš:
a) įmonės nepaskirstyto pelno;
b) pelno rezervo lėšų;
c) gaunamų dotacijų iš valstybės ar savivaldybės tais
atvejais, kada Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar steigėjas
nustato įmonei privalomas užduotis, produkcijos bei paslaugų
kainas, įkainius, tarifus.
5.5. Pelno paskirstymas
Savivaldybės įmonės pelnas turi būti paskirstytas ne vėliau kaip per
2 mėnesius po ūkinių metų pabaigos.
Įmonės pelnas skiriamas:
1) įstatymų nustatytiems mokesčiams į biudžetą;
2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar
savivaldybės kapitalą;
3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą.
Likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu skiriama įmonės
įstatiniam kapitalui didinti ir ne mažiau kaip 25 procentai –
kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms priemonėms
finansuoti bei rezervams sudaryti).
Kol įmonė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių, ji neturi teisės
naudoti pelno kitiems tikslams. Premijos įmonės darbuotojams gali
būti išmokamos kiekvieną ketvirtį, jeigu gauta pakankamai pelno.
Draudžiama iš pelno mokėti premijas darbuotojams, jeigu per
nustatytus terminus neatsiskaityta su kreditoriais.
IŠVADOS
Taigi galima padaryti šias išvadas:
1. Vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos
administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų
teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus
laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės
reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“.
2. Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą,
Lietuvos Respublikos teritorija suskirstyta į ddviejų lygių administracinius
vienetus – apskritis ir savivaldybes. Šiuo metu yra 60 rajonų ir miestų
savivaldybių.
3. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos,
taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.
4. Savivaldybių biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje
esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų
nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų
ir kitų joms pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.
5. Šiuo metu Lietuvos savivaldybės gali dalyvauti įvairiuose
projektuose, kurių rėmuose gali vykdyti švietimo įstaigų bei
infrastruktūros modernizacijos projektus.
6. Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise
priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka
savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas
nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja
bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.
7. Savivaldybės įmonė naudojasi vidiniais ir išoriniais
finansinių išteklių šaltiniais. Vidiniams šaltiniams
priskiriami amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams
šaltiniams priskiriamos skolinto kapitalo lėšos, valstybės bei
savivaldybės įnašai, taip pat iš kitur gauta finansinė parama.
Literatūra
1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. – K.:
Technologija, 1998.
2. Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl savivaldybės
naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir t.eikimo tvarkos
patvirtinimo“ dalinio pakeitimo. LRV nutarimas Nr. 743. 1999 m.
birželio 9 d.
3. Dėl savivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo
tvarkos patvirtinimo. LRV nutarimas Nr. 5511. 1998 m. balandžio 28 d.
4. Finansų ir investicijų valdymas. http://finansai.tripod.com
5. Kairiūkštis Ž. Projektų atrankos kriterijai ir finansavimo šaltinių
nustatymas. http://www.patarejai.lt
6. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymas.
7. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos
įstatymas.
8. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.
9. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.
10. Šiaulių rajono strateginis investicijų planas. V.: UAB „Verslo
patarėjai“, 2000.
11. Vietos savivalda Lietuvoje. Trumpas žinynas savivaldybių darbuotojams.
– V.: LII, 1998.