Socialinis draudimas

TURINYS

ĮVADAS…………………………5

8 skyrius. VARGŠŲ RĖMIMO PROGRAMOS……………………6

9 skyrius. SOCIALINIS DRAUDIMAS I: SOCIALINĖ APSAUGA IR BEDARBYSTĖS DRAUDIMAS…………………………25

10 skyrius. SOCIALINIS DRAUDIMAS II: SVEIKATOS PRIEŽIŪRA………39

SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMOS JAV IR LIETUVOJE PALYGINIMAS…56

IŠVADOS…………………………65

LITERATŪRA…………………………66ĮVADAS

Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra itin svarbus. Įvairios institucijos bei organizacijos įgyvendina svarbią kiekvienam žmogui funkciją – jo darbo ir socialinę apsaugą. Vyriausybė turėtų formuoti tokią politiką, kurios galutinis tikslas – rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos ppakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Socialinės politikos įvairūs aspektai skirtingose šalyse skiriasi. Tai priklauso ne tik nuo ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individų atsakomybių pasidalinimą.

Gyvenimas pilnas nenumatytų įvykių. Netikėti įvykiai, tokie kaip gaisras arba liga gali dramatiškai pakeisti žmogaus likimą. Taigi socialinės politikos vykdomos programos turėtų būti orientuotos į pagalbą bei paramą žmogui. Vienas iš būdų apsisaugoti nuo tokių atvejų yra įsigyti draudimą. Mainais įį įmokas draudimo kompanijoms, žmogus gauna naudą galimų nelaimingų atsitikimų metu. Kelios valstybės vyriausybės programos taipogi atlygina nuostolius, jeigu jie atsiranda po nelamingų įvykių, kurių bent jau iš dalies žmogus negali kontroliuoti. Tokios programos, bendrai vadinamos socialiniu draudimu, apima socialinę aapsaugą, mediciną, socialinę apsaugą nuo bedarbystės, veteranų medicininę priežiūrą. Lėšos, skiriamos socialiniam draudimui, viršija valstybės vyriausybės vidaus produktui skiriamas lėšas.

Šio darbo tikslas – atskleisti JAV ir Lietuvos socialinio draudimo sistemų ypatumus ir jas palyginti.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti JAV vargšų rėmimo programas.

2. Apžvelgti JAV socialinės apsaugos ir bedarbystės draudimą, jo teikimo sąlygas bei galimybes.

3. Išsiaiškinti JAV sveikatos draudimo sistemos ypatumus.

4. Palyginti socialinio draudimo sistemas JAV ir Lietuvoje.

Rašant šį darbą, buvo naudoti du tyrimo metodai:

1. Palyginimo analizė.

2. Antrinių duomenų analizė.8 skyrius. VARGŠŲ RĖMIMO PROGRAMOS

1992 metų rinkimų kompanijoje, Bilas Klintonas pažadėjo panaikinti skurdą JAV. Šio pažado populiarumas atspindi egzistuojančią bendrą nuomonę tarp Amerikos piliečių, kad vyriausybė privalo padėti vargšams, tačiau tuo pačiu metu diskutuojama, kokia forma pagalba turėtų pasireikšti. Šis skyrius apžvelgia didžiąją dalį JAV išlaidų programų, kurių tikslas padėti sskurstantiems. Šiuo metu tai yra sunkoka užduotis, nes 1996 metais, tada prezidentas Klintonas pareiškė šį norą patvirtindamas naują socialinis aprūpinimas įstatymą. Naujos santvarkos įtaka kol kas nėra aiški.

“Socialinė gerovė” JAV yra daugiau nei 80 programų rinkinys. Jos pirmiausiai aprūpina piniginėmis lėšomis žmones, gaunančius mažas pajamas. Šios programos paramą gauna tik asmenys, kurių finansiniai ištekliai yra žemesni nei įprasti. 1968 metais vyriausybės teikiama parama sudarė 1,8 procento bendrojo vidaus produkto (BVP). Iki 1998 metų šis skaičius išaugo iki 4,6 procentų.

1968 mmetais parama grynaisiais pinigais sudarė 48 procentus visos suteiktos paramos; dabar tai sudaro 24 procentus visos sumos.

Suteiktos paramos svarba pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė

Išlaidos svarbiausioms programoms, 1998 (milijardai dol.)

Programa Šalies mastu Valstijose

Medicininė priežiūra 113,8 82,6

Pagalba grynais pinigais 73,9 20,7

Pagalba maistu 33,5 2,1

Apgyvendinimo išlaidos 26,9 2,6

Švietimas 17,0 1,1

Paslaugos 7,3 5,2

Darbas/apmokymas 3,8 0,071

Energetinė pagalba 1,3 0,0064

Šioje lentelėje pateikiamas sąrašas skirtingų kategorijų, kurioms išleidžiami paramai skirti pinigai. Kai kurios programos nėra aiškiai paskirstomos ir užbaigiamos pervedant dideles sumas skurstantiesiems. Socialinė apsauga dažniausiai vertinama kaip draudiminė programa, o ne kaip paskirstymo programa. Tačiau apie 40 procentų socialinės apsaugos išmokų patenka į mažas pajamas turinčių asmenų namų ūkius. Taip pat skurstantys piliečiai gauna draudimo nuo nedarbo išmokas bei veteranų pensijas. Be jau minėtų išmokų daugelis šeimų, kurios nėra žemiau skurdo ribos, gauna kažkokią paramą, kuri nukreipta į skurstančius. Pavyzdžiui, apie 8 procentai namų ūkių, kurie gauna maisto korteles, yra virš skurdo ribos.

Mes pradėsime aptarinėti nuo pagalbos šeimoms su išlaikomais vaikais (Aid to Families with Dependent children – AFDC), šią programą 1996 metais pakeitė specialus įstatymas. Suprasti AFDC programą svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, ginčai, kilę dėl šios programos, nustatė rėmus debatams apie 1996 metais priimtą įstatymą ir paveikė jo formą. Antra, daugelis AFDC aspektų atsispindi dabartiniame įstatyme.

Pripažinta 1935 metais, AFDC aprūpindavo grynaisiais pinigais šeimas, auginančias vaikus, taip pat ligotiems, turintiems teistumą ar nedirbantiems ttėvams. Daugelio šeimų, remiamų pagal minėtą programą, maitintoja buvo moteris. 1995 metais apie 4,9 milijonai šeimų dalyvavo AFDC programoje. Buvo išmokėta apie 22 mlrd. dolerių. Apie 55 procentus pinigų, skirtų AFDC programai paskyrė federalinė vyriausybė, likusią dalį – valstijos ir vietiniai valdžios organai. Šios lėšos dažniausiai buvo administruojamos federacinės vyriausybės bei valstijų. Kiekviena valstija nustatydavo išmokų dydžius ir tinkamumo gauti šias pašalpas standartus, laikantis vyriausybės nurodymų. Taigi, tarp Amerikos valstijų egzistavo skirtingos išmokos. Pavyzdžiui, 1996 metais maksimali mėnesinė AFDC programos išmoka trijų asmenų šeimai Misisipės valstijoje buvo 120 dolerių, Niujorke – 703 dolerių.

JAV įstatymas reikalauja, kad pagal AFDC programą pašalpa vienam asmeniui būtų sumažinta iki dolerio kiekvienam gaunamų pajamų doleriui. Neabejotinai nedidelė suma pajamų buvo ignoruojama dėl šio tikslo; pavyzdžiui, asmeniui buvo leidžiama 90 dolerių skirti veiklos išlaidoms ir 175 dolerius vaiko išlaikymui per mėnesį. Praktiniu požiūriu kiekvienas papildomai uždirbtas doleris sumažindavo išmoką vienam doleriui.

Svarbios dalys JAV socialinio aprūpinimo sistemos buvo performuotos 1996 metais su Asmeninės Atsakomybės ir Darbo Ga.limybių Suderinimo Aktu (Personal Responsibility and Work Opportunity Reconciliation – TANF). Šis įstatymas sukūrė naują socialinio aprūpinimo programą, pavadinimu Laikina Pagalba Skurstančioms šeimoms. Aptarsime svarbiausias TANF dalis.

 Po AFDC visi, kurių pajamos buvo žemiau nustatyto lygio ir atitikdavo kitus reikalavimus, tturėdavo teisę gauti pašalpas grynais pinigais neribotą laiką. TANF padarė pabaigą AFDC ir teisei į grynus pinigus.

 Pagal TANF programą asmenys negali gauti pašalpų ilgiau nei 5 metus (valstijos savo nuožiūra gali atleisti iki 20 procentų išskirtinų atvejų nuo šios taisyklės).

 Bet kuris darbingas gyventojas, kuris gaudavo pašalpas du metus ar ilgiau, privalo dalyvauti veikloje, kuri suteiktų galimybę tapti savarankišku piliečiu.

 Kaip buvo pastebėta anksčiau, AFDC daugiausiai buvo vykdoma federacinės vyriausybės bei atskirų valstijų valdžios organų. Norint gauti AFDC pinigų iš vyriausybės, valstija turi suderinti federalinės valdžios išskirtus pinigus su savo lėšomis. Tačiau pagal šia programą nebuvo fiksuotos sumos federalinės vyriausybės išlaidoms. Pagal TANF kiekvienai valstijai skiriamos dotacijos socialinio aprūpinimo išlaidoms iš federacinės vyriausybės biudžeto. Dotacijos suma yra iš anksto numatyta. Valstijos naudoja minėtas dotacijas (papildytas iš savo fondų) taip, kaip joms atrodo tinkamiau, atsižvelgiant į nustatytus limitus. Valstijos dabar iš esmės visiškai kontroliuoja savo socialinio aprūpinimo programų struktūrą. Valstija gali naudoti skirtas dotacijas išmokėti pašalpas grynais pinigais, ar darbo apmokymo programoms, paauglių nėštumo prevencijai ar nepilnamečių santuokų procentui mažinti ir pan. (bet valstijos negali viršyti reikalavimų ir numatytų limitų).

Neįprastas šios reformos aspektas tas, kad buvo suteikta daug daugiau galių valstijoms naudojant socialiniam aprūpinimui skirtas lėšas. Pagrindinis klausimas šiame kontekste yra

apimtis, kuria valstijos sumažina pašalpas gavėjams, kai jie uždirba pajamas. Prisimenant tai, kad po AFDC sumažinimas buvo (apytiksliai) “vienas vienam” – t.y. kiekvienam uždirbtam doleriui pašalpa sumažinama doleriu. Aštuonios valstijos ir Kolumbijos apygarda tęsė šią politiką. Kitos valstijos pakeitė minėta taisyklę. Kai kuriais atvejais nukrypimai nuo AFDC nebuvo kardinalūs. Pavyzdžiui Nebraskoje, kiekvienam uždirbtam doleriui pašalpa buvo sumažinama 80 centų. Tuo tarpu Ilinojaus valstijoje suamžinimo tarifas yra 33 centai doleriui. Kalifornijos valstijos valdžios organai pašalpų gavėjams leidžia uždirbti 225 dolerius, o kkai uždirbama suma didesnė, iš pašalpos dolerio atimam 50 centų už kiekvieną papildomai uždirbtą dolerį. Apibendrinant galima pasakyti, kad pašalpų gavėjų pajamos priklausomos nuo įvairių faktorių.

Klausimas, ar socialinis aprūpinimas mažina aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje ir didina priklausomybę nuo vyriausybės išmokamų pajamų, daugelį metų iškyla kalbant apie AFDC, ir pratęsia diskusijas, kai kalbama apie TANF. Nesidomėjimas gebančių dirbti asmenų pasiūlos analize apšviečia šitą klausimą.

Aptariant Smith atvejį (minėtą ankstesniame skyriuje), kai ji sprendžia kiek laiko per mėnesį skirti darbui ir kiek llaisvalaikiui.

1 pav. Biudžeto apribojimai laisvalaikio/uždarbio pasirinkimui

1 pav. horizontali grafiko ašis žymi laisvalaikiui skirtas valandas. Net kai ji nedirba, ji turi daugiau laisvo laiko valandų. Šias valandas galima vadinti laiko fondu. 1 pav. jį parodo atstumas OT. Tarkime, kad laikas nneskirtas laisvalaikiui buvo naudojamas darbui prekyvietėje. Todėl bet kuris horizontalios ašies taškas tuo pačiu metu atspindi ir darbo, ir laisvalaikio valandas. Pavyzdžiui, taške a Oa valandos yra priskiriamos laisvalaikiui. Skirtumas tarp minėto laiko ir laiko fondo (OT) yra darbo laikas – aT.

Pirmoji mūsų problema yra iliustruoti, kaip Smith pajamos (vertikali ašis) keičiasi priklausomai nuo darbo valandų, tariant, kad ji gali uždirbti vidutiniškai w dolerių per valandą ir ka.d jokia socialinė parama negaunama. Tokiu atveju, bet kokiam pradirbtam valandų skaičiui jos pajamos yra w ir valandų skaičiaus produktas. Tarkime, kad, pavyzdžiui, Smith apskritai nedirba. Jeigu atlyginimas yra vienintelės jos pajamos, tokiu atveju nedirbant jos lygios nuliui. Tokią padėtį, kai darbo valandos ir pajamos lygūs nuliui, parodo taškas T.

Jei Smith ddirba vieną valandą kiekvieną savaitę, jos laisvalaikio laiko sąnaudos lygios iš laiko fondų atėmus vieną valandą. Šis taškas yra viena valanda į kairę nuo taško T horizontalioje ašyje. Dirbant vieną valandą ji gauna maksimalų w dolerių. Derinys, kai dirbama vieną valandą ir gaunamos maksimalios pajamos (w dolerių), pažymėtas tašku b. Jei Smith dirba dvi valandas – “pastumiant” dvi valandas į kairę nuo taško T – jos maksimalios pajamos yra 2*w dolerių, kurios pažymėtos tašku c. Toliau vertinant pajamas, priklausančias nuo iišdirbtų darbo valandų, galima surasti visas galimas laisvalaikio ir pajamų kombinacijas, kurios gali būti Smith – tiesi linija TD, jos nuožulnumo absoliuti reikšmė lygi darbo užmokesčio lygiui.

Kad apibrėžtume Smith pasirinkimą išilgai TD, mums reikia informacijos apie jos poreikius. Tarkime, kad pirmumas laisvalaikiui ir įplaukos gali būti pateikiamos kaip normalios, išgaubtas į vidų kreivės (2 pav.). Trys tokios kreivės yra pažymėtos i, ii, ir iii 2 pav. Nauda maksimizuojama taške E1, kuriame skiriama OF valandų laisvalaikiui, FT valandų darbui ir yra uždirbamos OG pajamos.

2 pav. Laisvalaikio ir uždarbio naudos maksimizavimo alternatyvos

Tarkime dabar socialinio aprūpinimo valdžios organai praneša, kad Smith atitinka kriterijus gauti pašalpą – 338 dolerius per mėnesį. Kaip programos naujovė keičia biudžeto apribojimus? Atsakymas priklauso nuo dydžio, kuriuo socialinio aprūpinimo valdžios organai sumažina privilegijas, atsižvelgdami į individualių pajamų augimą. Kaip pažymėta anksčiau, valstijose taisyklės nesutampa daugeliu atžvilgių. Jeigu faktas, kad valstijų skaičius tiksliai ar glaudžiai imituoja seną AFDC taisyklę – kiekvienas papildomai uždirbtas doleris sumažina išmoką. 3 pav. aiškus vienas pasirinkimas, darantis Smith socialinį aprūpinimą naudingu, yra taškas P, kuris susijęs su 0 darbo valandų ir 338 dolerių įplaukomis iš socialinio aprūpinimo.

3 pav. Biudžeto apribojimai esant tam tikrom sąlygom.

Dabar darome prielaidą, kad Smith dirba 1 valandą. Grafiškai, taškas ppasislenka per 1 valandą į kairę nuo taško P. Kai Smith dirba 1 valandą, ji gauna atlyginimą iš savo darbdavio, bet tuo pat metu jos pašalpa yra sumažinama ta pačia suma. Darbo valandos neduoda jai nieko – jos galutinės pajamos išlieka 338 doleriai. Tai pavaizduojama taške P1, kuriame 1 darbo valanda ir bendros pajamos yra 338 doleriai. Apibendrinant, Smith atlyginimas yra netiesiogiai apmokestintas 100 procentu tarifu. Išskyrus šį tašką, kiekviena darbo valanda padidina jos įplaukas per Sw. Taigi, biudžeto apribojimai yra lenkta linija PRD.

Segmentas PR turi nulinį nuolydį,o segmentas RD turi nuolydį, kurio absoliuti reikšmė w.

Kaip Smith galėtų reaguoti į tokį stimulą? 4 pav. rodo vieną aiškią galimybę: ji maksimizuoja naudą taške P, kur jokia darbo jėga nėra pasiūloma. Asmens darbas tarp 0 ir PR valandų jokiu atveju nebus racionalus. Kodėl kažkas turi dirbti, jeigu ji gali gauti tokias pat pajamas ir nedirbant?

4 pav. Darbo sprendimas pagal pašalpų sistemą, esant 100 % papildomų pajamų mokesčio tarifui

Žinoma, pašalpų sistema nebūtinai skatina asmenį nustoti dirbti. Jeigu indiferentiškumo kreivės yra gana vienarūšės, gali būti pasirinktas taškas RD atkarpoje. 5 pav. vaizduoja Jones laisvalaikio/pajamų pasirinkimą, kuris susiduria su tokiais pat biudžeto apribojimais kaip ir Smith 4 pav. Tačiau Jones maksimizuoja naudą taške E2, kur jji dirba MT valandų per mėnesį.

5 pav. Asmens apsisprendimas dirbti, esant pašalp.ų sistemai

Neigiamas poveikis darbo paskatinimui, išreikštam 4 ir 5 pav., buvo vienas iš pagrindinių AFDC kritikų. Iš tikrųjų yra reikšmingas įrodymas, kad AFDC žymiai sumažino gavėjų darbo resursus. Savo šios srities tyrinėjimo ataskaitoje Hoynes [1996, p.20-21] padarė išvadą, kad “AFDC įvedimas sukėlė darbo resursų sumažėjimą nuo 10 iki 50 procentų ”.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, nors keletas valstybių ir toliau apmokestindavo 100 % mokesčių tarifu, o po TANF pradžios 1996 m. dalis tarifų sumažėjo. Ar šitie mokesčių tarifų mažinimai turėjo įtakos pašalpų gavėjų darbinei elgsenai? Užimtumas gyventojų tarpe žymiai padidėjo nuo 1996 m. Pavyzdžiui, moterų tarpe, kurios pranešė, kad gyvena iš pašalpų, skirtų socialinio aprūpinimo užtikrinimui, užimtumas padidėjo nuo 20 % iki 37 % per 1990 – 1999 m. Tačiau reikia būti atsargiems siejant šį padidėjimą su mokestinių tarifų pokyčiais. Visų pirma, kaip jau buvo pažymėta, TANF pakeitė kitus aprūpinimo sistemos aspektus, įskaitant ir darbui keliamus reikalavimus. Antra, 1990 m. pabaigoje ekonomika patyrė neturintį precedento bumą, kas turėjo poveikį didinant užimtumą tarp visų grupių. Atsižvelgiant į tai, kad TANF buvo efektyvus tik keletą metų, sunku yra atskirti įvairius jo poveikius. Schoeni ir Blank [2000] teigia, kad dauguma pokyčių darbinėje

elgsenoje yra nulemti ekonomikos plėtimosi, o ne pokyčiais socialinio aprūpinimo sistemoje.

Visuomeninės diskusijos dėl pašalpų skatinimo apima daug platesnes problemas nei tik teisingos darbo valandos per mėnesį. Ypač esant AFDC, viena iš tokių problemų buvo ta, ar pašalpų mokėjimų gavimas sukūrė “pašalpų mentalitetą ”, kuris pašalpos gavėjui sumažino galimybes kada nors tapti finansiškai savarankišku. Ekonomistų sprendžiamas klausimas yra tas, ar pašalpų gavimas keičia asmens laisvalaikio/pajamų indiferentiškumo kreivių svyravimus. Ar žmonės tampa tingūs todėl, kad esant tam tikroms pajamų galimybėms jjie dirba mažiau, negu jie dirbtų prieš gaunant pašalpas?

Žinoma, daug šeimų gaudavo AFDC mokėjimus ilgą laikotarpį – 25 procentai moterų, kurios dalyvavo AFDC, gavo paramą 10 metų ir ilgiau [Blank, 1997a, p. 151]. Galimas dalykas, kad asmuo likdavo socialiai remiamas tik dėl to, kad didesnio uždarbio galimybės toliau būtų menkos. Kol kas jokie empiriniai tyrimai neįžvelgė skirtumų tarp šių dviejų galimybių. Taigi, nuomonė, kad AFDC pakeitė socialiai remiamų žmonių mėgstamus dalykus, lieka tik spėjimu.

Kitas būdas, kaip AFDC sukūrė ilgalaikę ppriklausomybę nuo pašalpų, buvo jo poveikis šeimos struktūrai. Kaip jau buvo minėta aukščiau, AFDC paprastai buvo prieinamas tik vieną iš tėvų turinčioms šeimoms. Įrodymas tas, kad tai paskatino tėvus palikti savo šeimas. Motinos, išvažiavusios pasirūpinti savimi, negalėjo nei uždirbti pakankamai ppinigų, kad šeima išvengtų skurdo, nei parūpinti tinkamą aplinką savo vaikams auklėti ir auginti. Vadinasi, priklausomybė nuo pašalpos buvo perduodama karta iš kartos.

Ši nuomonė atitinka ekonometrinę Autel (1992) analizę, kuri įrodė, kad motinų socialinis rėmimas padidins galimybes, jog vėliau jų dukros gyvens iš pašalpos, kitiems veiksniams nekintant. Tačiau šis atradimas sukelia klausimą, ar AFDC egzistavimas “lėmė” tai, kad dukros gyvena iš pašalpos, arba kiti aspektai, susiję su šeima, turėjo tam įtakos?

Moffitt [1992] pažymi, kad pašalpų, skirtų socialiniam aprūpinimui, reali išraiška nuo 1960 iki 1980 m. sumažėjo, tačiau vaikų, negyvenančių su abiem tėvais, proporcija ir toliau auga. Jeigu gerovė būtų pagrindinis šeimos struktūros determinantas, sumažėjus naudai galima būtų tikėtis tiesioginių pokyčių, tačiau tai neįvyko. Žinoma, tokie paprasti palyginimai neįvertina kitų vveiksnių, kurie taipogi galėjo turėti įtakos šeimos struktūrai. Ekonometriniai tyrimai, nagrinėjantys šiuos faktorius, nustato mažą arba jokio ryšio tarp šeimos struktūros ir gerovės. Šeimos struktūros pokyčių priežastys kol kas yra blogai suprantamos.

Kol kas analizė numano, kad socialinį aprūpinimą gaunantys gali pasirinkti .darbo valandas. Padidėjus gerovei žmogus nori dirbti mažiau valandų. Alternatyvi schema- aprūpinimo darbu schema. Įgalūs asmenys gauna atlygį tik tuomet, jeigu sutinka dalyvauti su darbu susijusioje veikloje ir įsidarbina, jeigu jiems tai yra siūloma. Aprūpinimo darbu schema gali būti llengvai interpretuojama darbo pasirinkimo modelio terminais. Grįžkite prie 4 pav., kuris demonstruoja, kad laisvas asmuo savo noru nepasirinks jokio taško RP segmente. Aprūpinimas darbu nustato dar vieną apribojimą ir teigia, kad jeigu asmuo nepasirinks taško panašaus į S, kuriame jis dirba SP valandų, jis negaus jokios naudos.

Aprūpinimo darbu sistemos šalininkai pabrėžia kelis privalumus: (1) verčiant gerovės gavėjus dirbti programa tampa daug populiaresne politine prasme ir tokiu būdu atneša daugiau naudos; (2) kai gerovė tampa vis sunkiau pasiekiama, mažėja norinčių ją gauti skaičius ir tuo pačiu auga gerovės vertė; (3) tai leidžia gyventojams įgyti patirties, kas padeda jiems išvengti skurdo. Tačiau buvo iškelta daugybė skeptiškų klausimų? Ar naudingos darbo vietos gali būti surastos? Ar administracinės išlaidos iš tikrųjų yra draudžiamosios?

Aprūpinimo darbu sistema rado jai pritariančią politinę auditoriją. 1988 m. Kongresas reikalavo, kad kiekviena valstybė vykdytų programas, skatinančias pašalpų gavėjus dirbti. 1990m. pabaigoje apie 20% pašalpų gavėjų kiekvienoje valstybėje arba dirbo arba dalyvavo programose, paruošiančiose juos darbui. Vienas iš akivaizdžių TANF tikslų buvo neturtingų šeimų priklausomybės nuo vyriausybės mažinimas vystant aprūpinimo darbu programas. Faktiškai socialinio aprūpinimo gavėjų skaičius dramatiškai sumažėjo 1990m. pabaigoje. 1999 m. tik 2,5 % gyventojų gaudavo pašalpas, tai pats mažiausias jų skaičius nuo 1967 m. Schoeni ir BBlank ekonometrinė socialinio aprūpinimo gavėjų analizė numano, kad tam tikrą poveikį pokyčiams turėjo pokyčiai sistemos viduje, jų tarpe ir reikalavimai darbui. Tačiau programa vis dar yra vystymosi stadijoje, todėl minėti rezultatai turi būti vertinami kaip preliminarūs.

Galiausiai, turime pažymėti, kad visuomeninis susidomėjimas tuo, kiek gali būti gerovės gavėjų darbo, yra nesavalaikis. Svarbus kiekvienos socialinio aprūpinimo sistemos aspektas yra skatinimo struktūra, kurią ji kuria. Daugelis žmonių tiki, kad darbui turi būti priskiriama ypatinga vertė, nes jis skatina asmens orumą. Tarkim, jeigu socialinio aprūpinimo politikos tikslas būtų vien tik darbo jėgos maksimalizacija, tai vyriausybė galėtų tiesiog priversti vargšus dirbti darbo stovyklose, kaip tai buvo numatyta Anglijos vargšų įstatyme 1834 m. Geros perkėlimo sistemos kūrimas reikalauja atsargaus balanso tarp skatinimo ir bešališko apgalvojimo.

Kaip buvo minėta aukščiau, 1996 m. įstatymas suteikė valstybėms plačias galimybes projektuoti jų socialinio aprūpinimo sistemas. Dėl šios priežasties, dabar socialinio aprūpinimo programų vykdymas skirtingose valstybėse žymiai skiriasi. Pavyzdžiui, kai kurios valstybės didina paramą aprūpinimą gaunančiai, jeigu ji turi antrą vaiką, o kitos – ne. Kai kurios valstybės sumažina paramą pilnai šeimai, kuomet aprūpinimą gaunantys neatitinka darbo reikalavimus; kitos sumažina paramą tik suaugusiems. Paramos dydžiai tarp valstybių taipogi stipriai skiriasi.

Debatų dėl TANF metu buvo nerimaujama dėl to, kad bbet kuriai valstybei vykdant socialinio aprūpinimo programą, ją gali užplūsti neturtingieji iš kitų valstybių, kas paskatintų pastarąją mažinti paramą. Tai visai įmanoma. Kaip jau buvo minėta aukščiau, nauda, gaunama iš AFDC, yra labai skirtinga, ekonometrinė vienišų neturtingų motinų migracijos analizė parodė, kad gerovės skatinama migracija yra labai svarbus reiškinys [Levine ir Zimmerman, 1995]. Preliminariai nustatyta, kad dauguma valstybių palaikė panašų pašalpų lygį; kai kurios jas didino. Žinoma, atsiranda priekaištų. Pirma, valstybėms gali prireikti nemažai laiko jų sistemų įgyvendinimui, ir TANF neveiks labai ilgai. Antra, TANF atsiranda ekonominio bumo metu, taigi .valstybės galimo ekonominio atoslūgio metu gali veikti pakankamai skirtingai.

Bet kuriuo atveju kai kurie komentatoriai nagrinėja faktą, kad valstybės šiuo metu gali kurti labai skirtingas sistemas kaip savo realų pranašumą.

Žinoma, skurstančių žmonių gerovė po TANF taip pat priklauso nuo kitų jiems skirtų paramos programų. Toliau šios programos ir bus aptartos.

THE EARNED INCOME TAX CREDIT (EITC) (uždirbtų pajamų mokesčių paskola)

Stebėtina, kad didžiausia programa, vykdanti grynųjų pinigų pervedimus mažas pajamas turintiems asmenims, yra valdoma ne per socialinio aprūpinimo biurokratinį aparatą, o per mokesčių sistemą. EITC – tai uždarbio subsidijos mažas pajamas turinčioms šeimoms. Tik turintys darbą skurstantieji gali dalyvauti EITC; šia prasme, taip visiškai suderinimas socialinis aprūpinimas ir darbas. Kaip rodo pats

programos pavadinimas, subsidija pasireiškia mokesčių kredito forma, tai paprasčiausiai reiškia mokestinių įsipareigojimų sumažinimą. Pavyzdžiui, jeigu asmuo skolingas vyriausybei 1000 dolerių pajamų mokesčio, bet jis turi 600 dolerių mokesčių kreditą, tai jam tereikės sumokėti 400 dolerių. Jeigu EITC programos suteikiamas kreditas viršija žmogaus mokestinius įsipareigojimus, tai skirtumas yra grąžinamas žmogui – vyriausybė jam atsiunčia sąskaitą. Tokiu atveju suteikiamas mokesčių kreditas yra naudingas kaip papildomų pajamų šaltinis.

Subsidijos dydis priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje. Šeimai, turinčiai du ir daugiau vaikų 2001 m. buvo ssuteikiamas mokesčių kreditas, lygus 40 % darbo užmokesčio, kai jis neviršija 10020 dolerių. Vadinasi, maksimalus kreditas yra 4,008 dolerių (=0.40*10020). Siekiant užtikrinti, kad tik neturtingieji gautų naudą iš kredito, jis yra palaipsniui mažinamas pajamoms didėjant nuo 13090 dolerių iki 32121 dolerių. Kiekvienam papildomam uždarbio doleriui šiame intervale kreditas yra sumažinamas 21,06 centais; gaunant 32,121 dolerių uždarbį, kreditas yra lygus nuliui.

6 pav. Ryšys tarp gaunamų pajamų ir suteikiamo mokesčių kredito

Vienas EITC privalumas yra tas, kad buvo siekiama skurstančiuosius dirbti. Įvedimo iintervale, federalinė vyriausybė papildo kiekvieną uždarbio dolerį dar 40 centų; tai yra nepalankus ribinis 40 procentų uždarbio mokesčio tarifas. Jis yra vadinamas ribiniu mokesčio tarifu, nes taikomas kiekvienam papildomam pajamų doleriui. Vis dėlto, tai, kad kreditas yra mažinamas, sukuria visiškai tteigiamą ribinį mokesčio tarifą laipsniško mažinimo intervale – kiekvienam pajamų doleriui kreditas sumažinamas 21,06 cento, tai yra 21,06 procento ribinis mokesčio tarifas. Tai yra daugiau, nei įprastas pajamų mokesčio tarifas (lygus 15 procentų), kuris yra taikomas žemesnių pajamų grupei. Tuo pat metu EITC ne tik padidina skurstančių pajamas, bet ir sukelia jų darbo našumo kritimą. Tai yra vienas iš rimčiausių klausimų, nes apie 19 procentų kredito gavėjų patenka į laipsniško mažinimo intervalą.

Vis dėlto, paskutinis tyrimas rodo, jog EITC turėjo teigiamą poveikį darbo jėgos pasiūlai. Meyer ir Rosenbaum (1999) analizavo duomenis apie vienišų motinų darbo jėgos pasiūlą nuo 1984 m. iki 1996 m., t.y. periodą, kai EITC buvo ypatingai įsivyravusi. Per ši periodą užimtumo lygis tarp vienišų motinų padidėjo nuo 58,5 &– 64,5 procentų. Meyer ir Rosenbaum apytikriai apskaičiavimai parodė, kad apie 60 procentų šio padidėjimo įtakojo EITC. Tuo tarpu kiti tyrėjai pastebėjo žymiai mažesnius atgarsius. Visi sutaria tik dėl vieno, kad EITC buvo darbo jėgos padidėjimo priežastis. Jeigu šios išvados yra teisingos, tai lyginant tradicinius metodus, kuriais suteikiama parama skurstantiems, EITC programa apima deformavimus darbo jėgos pasiūlos funkcionavime.

SUPPLEMENTAL SECURITY INCOME (SSI) (papildomo (pridėtinio) saugumo, patikimumo pajamos)

SSI pradėta vykdyti 1972 m., tai federalinė programa, kuri suteikia pagrindinę mėnesinę pašalpą (išmoką) seniems, aakliems ar neįgaliems žmonėms. 1999 m. vidutinė mėnesinė išmoka buvo 282 doleriai (CWM,200,p.214). S.SI pašalpų gavėjų turtas negali viršyti tam tikrų limitų: 2000 dolerių asmeniui arba 3000 dolerių porai. Jie dar gali uždirbti iki 65 dolerių per mėnesį (tai suma dar iki mokesčių atskaitymo). Po to dėl kiekvieno šią sumą viršijusio dolerio pašalpa sumažinama 50%. SSI išmokos sumažino skurdą maždaug vienu procentiniu punktu.

Egzistuoja daug ryškių kontrastų tarp SSI ir įvairių socialinio aprūpinimo programų skirtų tiems, kurie nėra akli, seni ar neįgalūs. Visų pirma, čia yra pastovi minimali valstybinė išmoka, skirta SSI ir jokiai kitai programai. Antra, SSI pašalpos yra žymiai didesnės nei vidutinės kitų programų išmokos. Trečia, paskatinimas dirbti pagal SSI programą yra žymiai geresnis nei daugelyje valstijų. Pastovus mokesčio tarifas papildomam uždarbiui pagal SSI yra 50%.

Pastaraisiais metais buvo pastebėta, kad kai kurie SSI programos dalyviai suklastoja dokumentus, liudijančius jų nedarbingumą, kad tik gautų SSI skiriamą pašalpą. Todėl 1996 m. buvo sugriežtintos taisyklės ir reikalavimai norint gauti SSI paramą.

MEDICAID – vyriausybės finansuojama medicininė pagalba

Kiek yra žinoma Medicaid yra programa skirianti daugiausiai lėšų mažas pajamas turintiems asmenims. Ji buvo pradėta įgyvendinti 1965 m. , ir jos lėšos buvo skirtos mokėti už ypač mažas pajamas turinčių asmenų medicininę priežiūrą. Medicaid apima ddaug įvairių mokėjimų (išmokų): mokesčiai už gydymą ligoninėje bei gydymą ambulatoriškai, mokėjimas už laboratorinius tyrimus, rentgenografinius tyrimus, gydytojų paslaugos ir t.t. Dauguma iš šių paslaugų ligoniams yra teikiamos nemokamai. Kai kurios valstybės žemas pajamas turintiems asmenims apmoka ne tik šias pagrindines medicinines paslaugas, bet taip pat kompensuoja stomatologo, akių gydytojo paslaugas. Medicaid skiriamos lėšos apmokėti medicinines paslaugas metams bėgant sparčiai augo. Pavyzdžiui, 1975 m. Medicaid valstybės vyriausybė ir valstijos skyrė 12,6 mlrd. dolerių, o 2000 m. – 204 mlrd. dolerių.[CWM.2000 p.912].

Medicaid pinigus išmokėdavo ne grynaisiais, o apmokėdavo medicinines paslaugas, kad kiekvienas asmuo neturintis pajamų ar mažas pajamas galėtų bet kada pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis. Pažymėtina, kad kai Medicaid veikla 1980-1990m. buvo ypač išplėsta, net du trečdaliai tų, kurie galėjo būti remiami, jau turėjo privalomą socialinį draudimą (Cutker, Gruber, 1996). Atlikus tyrimus padaryta išvada, kad tam tikru laipsniu, Medicaid yra linkusi išstumti privalomą socialinį draudimą – žmonės, kurie prieš tai jį turėjo, dabar atitinka Medicaid reikalavimus, gali gauti draudimą iš šios programos, arba yra galimybė jį gauti vėliau, nes jie patys arba jų darbdaviai nutraukė draudimo sutartį. Kam mokėti už draudimą patiems, kai vyriausybė jį siūlo nemokamai?

Medicaid yra administruojama valstijų, o finansuojama abiejų: valstybinės vyriausybės ir valstijų. Įstatymai, priimti 1981 m., suteikė valstijoms didelį lankstumą valdant programą. Iki 1981 m. sveikatos priežiūros įstaigos pateikdavo vyriausybei bendrą savo paslaugų kainą. Po 1981 m. tam tikrų įstatymų išleidimo valstijos gali naudoti kitus atsiskaitymo metodus. Vienas iš tokių yra pagalvės mokestis (mokamas už kiekvieną žmogų), pagal kurį paslaugos konkrečiam asmeniui suteikiamos už fiksuotą mėnesinį mokestį.

Skirtingose valstijose reikalavimai, norint gauti Medicaid paramą, skiriasi. Paprastai asmenys, kurie gauna grynųjų pinigų pašalpas, taip pat turi teisę gauti Medicaid paramą. Istoriškai, kai jau šeimos uždirbdavo pakankamai pinigų ir jau nebegaudavo AFDC pašalpos, jos taip pat nebegaudavo Medicaid paramos. Galimybė prarasti šias išmokas galėjo paskatinti padidėti ribinio mokesčio tarifus daugiau nei 100%, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl nenorėta atsisakyti socialinio aprūpinimo (Yelowitz, 1995).Tačiau po TANF, šeimos, kurios gaudavo pakankamas pajamas, kad socialinės pašalpos jau nebūdavo skiriamos, Medicaid parama galėdavo naudotis dar 12 mėnesių. Vėliau tai buvo pradėta taikyti ir žemas pajamas turinčioms nėšč.ioms moterims bei vaikams, nesusijusiems su socialinio aprūpinimo sistema. Gera šių pokyčių pusė, kad bendras darbo skatinimas, susijęs su socialinės paramos sistema, buvo žymiai pagerintas.

Pagrindinė priežastis, kodėl buvo vykdoma Medicaid programa – tai noras pagerinti neturtingų žmonių sveikatą. Medicaid padidino mažas pajamas turinčių asmenų galimybę pasinaudoti gydymo paslaugomis. Ši informacija nieko nepasako apie paslaugų

kokybę. Tačiau tam tikri dalykai rodo, kad skurstančiųjų sveikatos būklė nuo tada, kai buvo pradėta įgyvendinti Medicaid pagerėjo: “neturtingų motinų kūdikių, vaikų mirtingumas sumažėjo, gyvenimo trukmė išaugo, įvairių infekcinių ligų paplitimas žymiai sumažėjo.” (Blank, 1997b, p.165). Žinoma, šiuos pokyčius galėjo sukelti kiti faktoriai, pavyzdžiui, gyvenimo būdo pasikeitimas. Nors yra sunku nustatyti, kokią įtaką turėjo konkretus veiksnys, tačiau sutariama, kad Medicaid turėjo tikrai didelę įtaką sveikatos būklės pagerėjimui.

Maisto talonai ir vaikų maitinimas

Maisto talonai yra valstybės išduodami talonai, kurie yra naudojami tik mmaisto įsigijimui (gyvūnų maistas, alkoholis, tabako gaminiai ir importuotas maistas neįtraukiamas). 1991 metais vidutiniškai 19,3 milijono žmonių per mėnesį gavo maisto talonus, kurių išmoka siekė apie 19 mlrd. JAV dolerių (CWM, 2000, p. 891). Šią kainą už maisto talonus moka valstybės vyriausybė. Tačiau programos administravimą, įskaitant talonų pasiskirstymą, atlieka valstijos.

Iš esmės visi neturtingi žmonės turi teisę gauti maisto talonus, įskaitant neturtingas šeimas be vaikų ir bevaikius vyrus bei moteris. Šeimai skiriamų mėnesinių maisto talonų vertė priklauso nuo jos dydžio bei ppajamų. 1991 metais vidutinė mėnesinė maisto talonų vertė vienam asmeniui sudarė 72 dolerius. Paskirstymas sumažinamas, kai šeimos pajamos padidėja, bet imamas mokestis už maisto talonus yra tik 30 centų nuo 1 papildomai uždirbto dolerio.

Dėl to, kad maisto talonai gali bbūti naudojami tik maisto pirkimui, yra tikimasi, kad jie bus daug naudingesni negu ta pati vertė, išreikšta grynaisiais pinigais. Tai įrodo prieš keletą metų atlikti socialiniai tyrimai. Maisto talonų gavėjų grupelei buvo duodami grynieji pinigai vietoj maisto talonų, tuo tarpu kontrolinei grupei ir toliau buvo duodami maisto talonai. Kai šios dvi grupės buvo palygintos, paaiškėjo, kad gavę grynuosius pinigus, jos sumažino maisto suvartojimą – nuo 20 iki 25 centų nuo kiekvieno maisto talono dolerio, kuris buvo duotas grynaisiais (Fraker, Martini, and Ohls, 1995).

Ar tas faktas, kad maisto talonai paskatina jų gavėjus suvartoti daugiau maisto nei gaunant grynus pinigus, yra gerai ar blogai? Pašalpos teikimo natūra analizė, pateikta paskutiniame skyriuje verčia manyti, jog maisto talonų programa yra neveiksminga – gavėjai atsisakytų ššios programos ir tai nesukeltų papildomų išlaidų, jei vietoj maisto talonų būtų mokami grynieji pinigai. Kita vertus, „visuomenė“ tiki, jog vargšai maitinasi nepakankamai, taigi paskatinimas naudoti daugiau maisto yra išties pageidaujamas.

Įdomus šios programos bruožas yra tas, kad tik apie 70 procentų žmonių, turinčių teisę gauti maisto talonus, dalyvauja programoje. Kodėl žmonės nenori pasinaudoti programos privalumais? Vienas iš atsakymų būtų toks, kad žmonės nežino, jog jie turi teisę gauti maisto talonus. Kita – gėda dalyvauti programoje. Žinoma, gėdos jautimas gali būti vviena iš priežasčių, kodėl vyriausybė nenori maisto talonų paversti grynaisiais pinigais. Jei registravimasis programoje trikdo žmones, tada yra mažesnė tikimybė, kad jie joje dalyvaus, o tai sumažina programai skirtų išlaidų augimą. Žinoma, yra ir kitų priežasčių, kodėl valstybė teikia pirmenybę maisto talonams negu gryniems pinigams. Žiūrint iš politinės pusės, yra lengviau paremti programą pamaitinant žmones negu paprasčiausiai sumokėti grynaisiais pinigais.

Vaikų maitinimo programos

Šios programos yra skirtos maitinančioms motinoms, kūdikiams, vaikams iki 5 metų ir moksleiviams. Apie 27 milijona.i mokinių gauna kasdieninius nemokamus mokyklinius pietus (CWM, 2000, p. 957). Panašiai kaip ir su maisto talonais, dalyvavimas šioje programoje susiduria su patiriama gėda. Pavyzdžiui, vaikai, kurie gauna mokykloje nemokamus pietus, turi stovėti specialiose eilėse ar valgyti prie atskirų stalų. Dėl dalyvavimo programoje, tie, kurie turi teisę gauti nemokamus pietus, kartais naudos iš to negauna.

Aprūpinimo gyvenamuoju plotu programa

Jungtinėse Amerikos Valstijose pašalpos įsigyjant gyvenamą plotą neturtingiesiems pradėtos teikti 1937 metais. Iki dabar didžiausia programa buvo viešasis aprūpinimas butais. Viešu aprūpinimu gyvenamaisiais plotais rūpinasi vietinės valdžios atstovai, kurie veikia municipalitete, apygardose ar kelių apygardų grupėje. Valstybinė vyriausybė padengia statybos išlaidas ir dalį darbo išlaidų, kurias moka nuomininkai. Pastaruoju metu yra apie 1,3 milijono viešo apgyvendinimo vietų.

Vidutiniškai per mėnesį kiekvieno nuomininko aprūpinimo gyvenamuoju plotu išlaidos aapytikriai siekė 90 procentų visos vertės. Pajamų limitas, siekiant aprūpinimo gyvenamuoju plotu, nustatomas priklausomai nuo gyvenamosios vietos. Ne taip, kaip kitos aprūpinimo programos, nepasitenkinimas nepakankamomis lėšomis automatiškai neduoda teisės šeimai kreiptis dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu. Kaip jau minėta, yra tik 1,3 milijono viešo apgyvendinimo vietų, tuo tarpu, kai yra net 36 milijonai gyventojų, kurių pajamos siekia skurdo ribą. Trumpai tariant, besikreipiančių dėl viešo aprūpinimo gyvenamuoju plotu skaičius yra daug didesnis, tačiau dažniausiai neturtingi žmonės visiškai nieko negauna iš šios programos. Be to, viešas aprūpinimas gyvenamuoju plotu įgijo tokią reputaciją, lyg tai būtų kaip pagrindas skatinti nusikaltimus (t.y. suteikiant gyvenamąją vietą nusikalsti linkusiems asmenims) bei kitas socialines patologijas. Dėl šios ir kitų priežasčių, nuo 1970 metų nebuvo nuveikta nieko svarbaus stengiantis pastatyti naujų gyvenamųjų plotų, kurie būtų skirti viešam apgyvendinimui.

Kai subsidijos teikiamos privačiam namų sektoriui, tada daugiau nebūtina viešam sektoriui būti įtrauktam į apartamentų statymą bei administravimą. Be to, tie, kuriems reikia pagalbos, nėra geografiškai sutelkti ar viešai žinomi.

Yra dvi aprūpinimo gyvenamuoju plotu programos, kurios organizuojamos iš dalies pagal šias linijas, taip vadinamas „Skyrius 8 “ ir laidavimo programos, kurios sukurtos atitinkamai 1974 ir 1983 metais. Šių programų, kurios apima apie 1,6 milijonus šeimų, įkūrėjai ieško gyvenamųjų plotų privačiose rrinkose (CWM, 2000, p. 950). Jeigu būstas atitinka tam tikrus kokybės standartus ir nuomą nustato valdžia, tai subsidijuoja nuomą su mokesčiais tiesiogiai savininkui. (Nuomininkų nuomos mokestis yra proporcingas šeimos pajamoms, ir šiuo metu siekia apie 30 procentų.) Kitaip nei tradicinis viešas aprūpinimas gyvenamuoju plotu, „Skyrius 8“ ketina duoti neturtingiesiems teisę į esantį gyvenamojo ploto inventorių, vietoj to, kad jie patys bandytų juo pasirūpinti. Tačiau tiems, kurie dalyvauja programoje „Skyrius 8“, yra ribojama būsto pasirinkimo galimybė, nes jie negali nuomai išleisti daugiau nei 30 procentų savo pajamų.

Viešas aprūpinimas gyvenamuoju plotu gali sukelti tam tikrų problemų. Galbūt suteiktas gyvenamasis plotas yra taip nutolęs nuo darbo vietų, kad gyventojai susiduria su atstumo problemomis. Gyvenamas plotas dažniausiai suteikiamas neturtingųjų kaimynystėje, todėl norintieji įsidarbinti susiduria su neigiamu darbdavių požiūriu. Net fizinė aplinka, kuri būdinga suteiktiems gyvenamiesiems plotams, gali būti žalinga individų sveikatai.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad nebuvo pastebėta jokių didelių skirtumų tarp minėtų programų (Katz, Kling, and Liebman, 2000).

Programos, skirtos uždarbio padidinimui

Dauguma išlaidų neturtingiesiems yra skiriamos tam, kad padidėtų jų dabartinis vartojimo lygis. Priešingai tam, kai kurios programos buvo suformuotos padidinti jų pačių sugebėjimą pasirūpinti savimi bei išgy.venti ateityje. Čia įtraukiamos lavinimo bei paruošimo darbui programos.

Egzistuoja populiari teorija, kad didelę įtaką skurdui Jungtinėse

Valstijose turi išsilavinimo stoka. Pagrindinis argumentas yra tas, kad išsilavinę žmonės gaus didesnes pajamas ir sumažės skurdo tikimybė.

1965 m. išleistas įstatymas, kuriuo federalinė vyriausybė įsteigė specialius fondus individualioms mokymo sritims, kurioms yra kompensuojamas išsimokslinimas neturtingiems mokiniams pradinėse bei vidurinėse mokyklose. Geriausias pavyzdys yra „Pranašumo Programa“, kuri aprūpina įvairia veikla ikimokyklinio amžiaus vaikus iš neturtingų šeimų. Šia idėja siekiama užtikrinti, kad prieš jiems pradedant lankyti vaikų darželį, jie galėtų pasiekti tiek pat, kiek ir vaikai iš turtingesnių šeimų. Valdant ir BBušui, ir Klintonui, ši programa ypač išplito, nes turėjo dvipartinę paramą.

Ar valstybės remiamos išsilavinimo programos pašalino nelygybę siekiant išsilavinimo tarp neturtingų bei viduriniosios klasės vaikų? Kaip įprasta, mėginant atsakyti į ši klausimą iškyla tas faktas, kad atranka į šią programą nėra atsitiktinė. Atliekant vieną tyrimą buvo bandoma paaiškinti neatsitiktinę atranką. Currie ir Thomas (1995) išsiaiškino, kad baltaodžių vaikų atlikto testo rezultatai parodė, jog „Pranašumas“ įtakoja ilgalaikes pasekmes, ko nebuvo pastebėta atlikus juodaodžių vaikų testo rezultatų analizę. Šių skirtumų priežastys, siejant ssu demografine prielaida, nėra aiškios; žinoma, vis dar yra didelės mūsų supratimo spragos, stengiantis paaiškinti, kaip valstybės finansuojamas mokymas veikia vaikus.

Įdarbinimas ir darbo apmokymas

Darbo apmokymo programos atkreipia dėmesį į kitą galimą skurdo priežastį – darbo įgūdžių trūkumą. Manoma, kad neturtingi žžmonės nesugeba gauti darbo, kuris reikalauja tinkamo sugebėjimo dėl diskriminacijos, arba dėl to, kad gerų darbų nėra jų kaimynystėje. Šiomis programomis valstybė siekia suteikti galimybes vystyti darbui reikalingus, turinčius paklausą, įgūdžius.

Valstybė pateikė daugybę tokio tipo programų, ir jos tapo dar svarbesnės po 1996 metų įvykdytos pašalpų teikimo reformos. Ar šios programos tinkamai veikia? Pasak studijų, kurias vykdė Hekman (1999), jos nėra ypatingai efektyvios. Šelpiant pagyvenusias moteris, šios programos dažnai lemia uždarbio didėjimą, kuris viršija programos išlaidas. Tačiau įtaka yra nepakankamai didelė, kad dauguma dalyvaujančių programoje galėtų nebeskursti. Programos, skirtos vyrams, kuriose teikiama pagalba ieškant darbo yra sėkmingos tuo atžvilgiu, kad pajamų augimas didėjant atlyginimams viršija programos išlaidas, tačiau atlyginimo didėjimas nėra tiek didelis, kad matytųsi aiškus pragyvenimo lygio sskirtumas. Trumpiau tariant, „Aiškiausias įrodymas yra tai, kad mokymo programos yra neveiksmingas pervedimo mechanizmas ir neefektyvi investavimo politika menkus įgūdžius turintiems darbininkams“(Heckman 1999, p. 31). Šis faktas greičiausiai rodo mažesnę programos kaltę negu tai yra įrodymas, jog ne visada darbininkų mokymas atneša naudą.

Santrauka

Tinkamas būdas pradėti šalpos sistemos įvertinimą yra ištirti jos įtaką neturto dydžiui. Ši įtaka yra gana svarbi. Įvairios grynųjų pinigų, maisto, aprūpinimo butais programos sumažina neturto lygį apie 50 procentų (Porter, et al., 1998, p. V). Į ššį skaičiavimą neįtraukiama tai, kad praktiškai pašalpos bei žmonių atlyginimai galėtų būti didesni. Vis dar remiamasi populiaria valstybės pašalpų programa kaip „išsigelbėjimo tinklo“ metafora. Faktai parodė, kad nors dauguma žmonių nesugebėjo pasinaudoti programų pagalba, tačiau didelė dalis jų sėkmingai išgyveno.

Šiame kontekste yra svarbus klausimas, kaip darbo pasiskirstymas paveikė pajamų pasikeitimo procesą. Šis klausimas yra sudėtingas mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, pajamų mokesčio kreditas (Earned Income Tax Credit) vienu metu subsidijuoja uždarbį vieniems darbininkams ir apmokestina kitiems. Antra, kaip minėta anksčiau, valstijos visiškai autonomiškos sąlygojant numanomą kraštutinį. mokestį, susijusį su jų programomis, ir šie rodikliai keičiasi priklausomai nuo kiekvienos valstijos.

2 lentelė

Pajamų procentinis pokytis per mėnesį, dirbant pusę darbo dienos ir visą darbo dieną, gaunant minimalią algą.

Valstija Pokytis, %

Alabama

Kalifornija

Koloradas

Florida

Masačiusetsas

Mičiganas

Minesota

Misisipė

Niudžersis

Niujorkas

Teksasas

Vašingtonas 34

18

19

23

20

16

21

34

22

20

37

20

Šaltinis: Norma B. Coe, Gregory Acs, Robert I. Lerman, Keith Watson. “Does Work Pay? A Summary of the Work Incentives Under TANF”, The Urban Institute Paper No. A-28, December 1998.

2 lentelė parodo, kiek padidėja žmogaus pajamos, dirbant pusę darbo dienos (20 valandų per savaitę) ir dirbant visą dieną (35 valandas per savaitę) bei gaunant minimalią algą, tam tikrose valstijose. Skaičiuojant atsižvelgta, kad įtakos neturi socialinio aprūpinimo pašalpos, uždirbtų pajamų mokesčiai ir maisto kortelės. Skaičiavimai pabrėžia, kad šie darbo stimulai neturi reikšmės pajamų kitimui. Dėl įvairių aaspektų 75 procentais padidėjus darbo valandų skaičiui (nuo 20 iki 35 valandų) per savaitę, didėja ir grynosios pajamos, tačiau jų augimo tempai mažesni. Pavyzdžiui, kaip matome iš 2 lentelės, Mičigane tik 16 procentų didėja pajamos. Svarbu pažymėti, kad viena iš priežasčių, įtakojančių kai kuriose valstijose palyginti didelį procentinį pajamų pokytį yra mažos pašalpos. Dėl to valstijoms nėra per brangu leisti, kad gavėjai palyginti didelį kiekį pašalpos laikytų kaip jų pajamų padidėjimą. Kitu atveju įvairių socialinio aprūpinimo programų didėjanti įtaka neskatina dirbti.

Jungtinių valstijų socialinio aprūpinimo sistema buvo nepopuliari ilgą laiką, todėl kad neskatino darbo. Mokslininkai ekonomistai – tiek liberalai, tiek ir konservatoriai – kritikavo šią sistemą. Tai tikras mišinys. Kai kurios programos teikia piniginę paramą, kai kurioms iš jų lėšos sunkiai gaunamos, kai kurios reglamentuojamos įstatymais, kitos yra nepriimtinos netgi žmonėms, kurių pajamos yra aukštesnės nei tų, kurie skursta. Administracinė atsakomybė ir finansavimas yra paskirstyti atsitiktiniu būdu tarp federacijų, valstijų ir vietinės vyriausybės: “Kiekviena programa ar paslauga veikia pagal išskirtines taisykles. Skurstantieji susiduria su problemomis tvarkant dokumentus, kad gauti pašalpą” [Salins, 1991, p.54]. Kodėl nepakeitus įvairias programas į bendrą programą, teikiančią piniginę paramą?

Kai kurie ekonomistai atmeta šią galimybę dėl keleto priežasčių. Pirma, kaip buvo minėta anksčiau, tai yra politiškai neįvykdoma:

“Amerikos visuomenė nneabejotinai pareiškė, kad tikisi padėti tiems, kuriems reikia pagalbos susijusios su namais, maistu ir sveikatos rūpyba, bet nesitiki duoti skurstantiems žmonėms pinigų, kad jie patys galėtų nusipirkti visus reikmenis. Šis požiūris vyravo pakankamai ilgą laiką ir buvo priimtinas kaip nuolatinio socialinio aprūpinimo gairės. Be to, pastangos pakeisti socialinio aprūpinimo sistemą, turi būti svarstomas realiai” [Aaron, 1984, p.16].

Antra, kategorinių programų sistema gali turėti kai kurių privalumų. Ypač tuo atveju, jei žymi pagalba gali būti nukreipta į žmonių grupes, kuriems darbo pasiūla nėra svarbi (pavyzdžiui, neįgaliesiems), tuomet ir visas sistemos efektyvumas padidėtų. Taigi, kol dabartinė sistema nėra ideali, kategorinė struktūra nėra didelis trūkumas.

Galbūt labiausiai diskutuotinas klausimas yra tas, ar pašalpos pakankamai aukštos. Socialinio aprūpinimo specialistai pabrėžia, kad teisingas atsakymas priklauso nuo to, kiek svarbi pajamų lygybė ir kaip sistema iškreipia paskatinimą. Skirtingi požiūriai į skurdo moralinę ir religinę esmę galėjo įtakoti, kad įprastinės vyriausybės programos turėjo nepavykti, nes jos buvo nepakankamai apgalvotos. Pastaraisiais metais buvo atlikta keletas eksperimentų tikintis pasiremti visuomeninėmis paslaugomis. Yra keletas įrodymų, kad tokios programos yra efektyvios, bet ne tiek daug efektingos sistematinei analizei. Dabartinės sistemos didžiausia .kritika yra paremta faktu, jog ji ignoruoja religinius faktorius:

“Paramoje, kaip ir daugelyje kitų kilnių ketinimų, yra korupcijos. Tu pirmiausia turėtum priimti labdarą,

kadangi tau tikrai jos reikia. Bet jeigu niekada nenustosi priimti labdaros, tai galėsi gyventi toliau savo gyvenimą – netgi kuklų gyvenimą – bet tada prarasi sielą.” [Kenan, 1982, p.A29]

Labdaros teikimo šalininkai teigia, kad skurstantieji nėra vieninteliai visuomeninės labdaros gavėjai. Gausios vyriausybės išlaidos ir mokesčių programos duoda naudos ir vidutines bei aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Vyriausybės išlaidos tyrimams ir vystymuisi padidina mokslininkų pajamas (Goolsbee, [1998]); subsidijos energijos produkcijai padidina naftos gręžinių savininkų pajamas; apsaugos programos padidina karo amunicijos gamintojų pajamas. Kartais pprogramos, kurios yra tariamai kitiems tikslams, iš tikrųjų yra ne daugiau svarbios nei pajamų paskirstymo programos, teikiančios specialią naudą. Pavyzdžiui, daugelis ekonomistų tiki, kad svarbios kvotos įvairioms prekėms, tokioms, kaip cukrus ir žemės riešutai, neteikia jokios naudos ir yra tiktai paslėptas būdas perleisti pajamas politiškai stipriai agrarinei pramonei, ypač didelių ūkių turtingiems savininkams.9 skyrius. SOCIALINIS DRAUDIMAS I: SOCIALINĖ APSAUGA IR BEDARBYSTĖS DRAUDIMAS

Gyvenimas pilnas nenumatytų įvykių. Netikėti įvykiai, tokie kaip gaisras arba liga gali dramatiškai pakeisti žmogaus likimą. Vienas iš būdų aapsisaugoti nuo tokių atvejų yra įsigyti draudimą. Mainais į įmokas draudimo kompanijoms, žmogus gauna naudą galimų nelaimingų atsitikimų metu. Kelios valstybės vyriausybės programos taipogi atlygina nuostolius, jeigu jie atsiranda po nelamingų įvykių, kurių bent jau iš dalies žmogus negali kontroliuoti. TTokios programos, bendrai vadinamos socialiniu draudimu, apima socialinę apsaugą, mediciną, socialinę apsaugą nuo bedarbystės, veteranų medicininę priežiūrą. Lėšos, skiriamos socialiniam draudimui, viršija valstybės vyriausybės vidaus produktui skiriamas lėšas.

Nors įvairios programos atlieka skirtingas funkcijas, kai kurioms iš jų būdingos tos pačios charakteristikos:

 Privalomas dalyvavimas;

 Teisė būti išrinktam ir gaunama nauda iš dalies priklauso nuo darbuotojo indėlių praeityje;

 Išmokos pradedamos mokėti atsiradus tam tikroms aplinkybėms (bedarbystė, liga ar pensija);

 Nelaimė neturi būti sukelta tam, kad gautų naudą.

 Tolesnė skyriaus dalis skirta dviems svarbioms socialinio draudimo programoms: socialinei apsaugai ir socialinei apsaugai nuo bedarbystės.

Kam reikalingas socialinis draudimas?

Nepalanki atranka. Tarkime, jūs norite apsidrausti pajamų netekimo atveju, jeigu jūs tapsite neįgalus dėl ligos ar amžiaus. Privačios draudimo kompanijos parduoda polisus, kurie tokiais atvejais užtikrina nustatytas metines pajamas. Tačiau tokie polisai ddažniausiai parduodami tik didelėms žmonių grupėms. Darbdaviai, turintys daug darbuotojų, gali nupirkti polisus visam savo darbuotojų kolektyvui, kaip ir sąjungos savo nariams. Pavieniai asmenys arba nedidelės žmonių grupės taipogi gali nusipirkti šiuos polisus, tačiau jie yra labai brangūs, todėl tokiems žmonėms jie retai parduodami.

Tam, kad būtų galima suprasti kodėl taip vyksta, panagrinėkime draudimo kompaniją, kuri parduoda minėtus polisus didelėms grupėms, kurios vieni nariai yra linkę sirgti širdies ligomis, o kiti ne. Kol grupė yra pakankamai didelė, draudimo kompanija gali sėkmingai nnumatyti, kiek grupės narių ateityje gali turėti problemų dėl širdies. Šita informacija gali būti naudojama nustatant poliso kainą.

Minėta situacija stipriai skiriasi nuo situacijos, kuomet draudimo kompanija parduoda šiuos polisus pavieniams asmenims. Šiuo atveju galima susidurti su reiškiniu, vadinamu nepalanki atranka. Net jeigu draudimo kompanijos reikalauja iš asmens sveikatos patikrinimo, asmuo žino apie savo sveikatą daugiau negu kompanija, todėl draudimo kompanija, siekdama užtikrinti savo darbo atsipirkimą, atskiriems asmenims turi nustatyti didesnį atlygį negu didelėms žmonių grupėms. Tik tie žmonės, kurie žino, kad iš tikrųjų rizikuoja, mokės tokius didelius pinigus. Tai savo ruožtu reikalauja tolesnio atlyginimo didinimo. Dėl to daugeliui žmonių, nepriklausančių jokiai didelei grupei, draudimo kaina per didelė, todėl jie ir nusprendžia nesidrausti. Rinka negali pasiūlyti visiems tinkamo draudimo. Privalomasis socialinis draudimas sprendžia šią problemą – visus žmones jungia į vieną didelę grupę – valstybę.

Ar nepalanki atranka yra pakankamai svarbi empirine prasme tam, kad būtų galima pateisinti socialinio draudimo užtikrinimą? Tai priklauso nuo nagrinėjamos programos. Gyvybės draudimo rinkos studijos rodo, kad nepalanki atranka nėra svarbi šiuo atveju. Draudimo kompanijų klientai privalo pasitikrinti savo sveikatą bei užpildyti anketas apie savo sveikatos būklę. Šios priemonės padeda išvengti informacijos asimetriškumo, galinčio nulemti nepalankią atranką. Sveikatos draudimo rinka yra puikiai išvystyta, ir draudimo ppolisus gali įsigyti tiek žmonių grupės, tiek ir pavieniai asmenys. Ir priešingai nuo draudimo, apsaugančio nuo galimų nuostolių netekus darbo, rinka nėra taip gerai išvystyta.

Galima būtų apžvelgti keletą kitų nuomonių, kurios gali būti naudingos siekiant racionalizuoti priverstinę socialinio draudimo prigim.tį.

Paternalizmas. Paternalizmo šalininkai teigia, kad žmonės patys negali numatyti visų galimų nelaimingų atsitikimų, todėl vyriausybė jų pačių labui privalo priversti juos apsidrausti. Pavyzdžiui, yra tikima, kad nesant socialinio draudimo programai, dauguma žmonių negalėtų sukaupti pakankamai turto tam, kad palaikytų atitinkamą vartojimo lygį išėję į pensiją. Dėl šio argumento iškyla keli klausimai. Pirma, ar iš tikrųjų žmonės negalėtų patys tinkamai apsirūpinti be socialinio draudimo? Būtų sudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes tai galima padaryti tik įvertinus žmonių elgesį nesant socialiniam draudimui. Kaip bus minima toliau, įgyvendinti tai būtų labai sudėtinga. Antra, net jeigu tai ir tiesa, tai nereiškia, kad vyriausybė privalo kištis į šį procesą. Individualizmo atstovai tiki, kad žmonėms reikėtų suteikti galimybę patiems priimti sprendimus, net jeigu jie ir būtų klaidingi.

Žmonės, kurie gali pasirinkti socialinio draudimo programą, dažnai mano, kad jiems atsidūrus beviltiškoje situacijoje, vyriausybė būtų įpareigota jiems padėti. Pavyzdžiui, visuomenė gali galvoti, kad pagyvenusių neįgalių žmonių buvimas visuomenėje yra netoleruojamas. Jauni žmonės gali tai suvokti kaip draudimo formą ir lleisti sau būti neįgaliais. Tai moralinės rizikos pavyzdys, susijęs su žmogaus elgsenos pokyčiais, priklausančiais nuo to, ar jis yra apsidraudęs ar ne. Vienas privalomosios draudimo sistemos pateisinimas yra tai, kad ji gali pašalinti moralinės rizikos reiškinį.

Taupymas patiriant sprendimų priėmimo išlaidas. Draudimas ir jo rinka yra labai sudėtingi, todėl žmogus, norėdamas išsirinkti tinkamą polisą, turi skirti tam nemažai laiko ir pastangų. Žmonės neturėtų eikvoti nuosavų resursų, nes visuomeniniai sprendimų priėmėjai gali parinkti tinkamą programą kiekvienam. Šis požiūris kritikuojamas remiantis tuo, kad vyriausybė gali nesugebėti teisingai parinkti polisą. Atskiri žmonės turi skirtingus poreikius, todėl geriau būtų leisti apsidrausti jiems patiems.

Pajamų paskirstymas. Jau buvo minėta, kad nauda, gaunama iš socialinio draudimo, priklauso nuo praeities indėlių. Kai kuriose programose šis ryšys yra labai silpnas. Vieni žmonės pasiekia daugiau negu būtų pasiekę, jeigu jie yra įsigiję draudimą, o kiti ne. Plačiau žiūrint, socialinio draudimo programos yra ir perskirstymo programos. Tai padeda paaiškinti, kodėl jos yra privalomos. Socialinio draudimo programa, kurią mes nagrinėsime toliau – Socialinė apsauga, turinti svarbių perskirstymo aspektų.

Socialinės apsaugos struktūra

Socialinė apsauga – oficialiai, Old Age, Survivors, ir Disability Insurance(OASDI) – yra didžiausia atskira krašto išlaidų kompanija. Trumpai tariant, sistema dirba taip: sistemos nariai ir jų darbdaviai per savo darbo laikotarpį

prisideda atskaitymais nuo atlyginimo. Išeidami iš darbo, jie gali gauti išmoką iš dalies remiantis jų prisidėjimu. Suteikdama fiksuotą metinę pašalpą, Socialinės Apsaugos Agentūra efektyviai apdraudžia nuo rizikos kad kažkas gyvuos ilgiau, nei planuota ir todėl per anksti išnaudos visus turtus, kuriuos buvo sukaupęs pensijai. Socialinės Apsaugos Agentūra taip pat teikia pašalpas neįgaliems darbuotojams ir priklausomiems nuo neįgalių ir į pensiją išėjusių arba atsistatydinusių darbuotojų. Šiuo metu kiekvieną dirbantį aprūpina arba Socialinės Apsaugos Agentūra, arba kažkokia kita vyriausybės pensijos programa. Sistema yyra gana sudėtinga. Pagrindinės nuostatos išdėstytos žemiau; jei reikia daugiau informacijos ieškokite jos Socialinės Apsaugos Agentūros interneto puslapyje .

Dalinis finansavimas. Kai Socialinės Apsaugos Agentūra 1935 metais pradėjo darbą, jos veikla buvo labai panaši į privataus draudimo sistemą. Savo veiklos gyvavimo metais asmenys paskirdavo dalį savo atlyginimo fondui. Per tam tikrą laiko tarpą fondas surenka palūkanas ir jos panaudojamos pašalpai skirtai darbuotojui išeinant iš darbo. Tokia sistema yra vadinama pilnu finansavimu. Tačiau šito buvo labai greitai atsisakyta. 1939 metais sistem.a buvo ppakeista į pay-as-you-go pagrindą, kuris reiškia, kad išeinantis iš darbo darbuotojas gauna pašalpą iš tų, kurie dar dirba ir moka įmokas. Kiekviena išeinančiųjų į pensiją karta yra remiama vis dar dirbančių, o ne iš sukurto kaupiamojo fondo. Perėjimą į pay-as-you-go ssistemą labiausiai įtakojo supratimas, kad daug iš ankstesniųjų santaupų buvo sunaikinta per Didžiąją Krizę ir jie nusipelnė, kad jiems būtų skirtos išmokos.

Pirmieji Socialinės Apsaugos Agentūros vartotojai gavo labai didelį pelną iš savo indėlių. Ypatingas atvejis nutiko Ida Fuller, kuri buvo pirmoji gavusi pelną, mokėjo 24.85 dolerius Socialinės apsaugos mokesčių. Ji sulaukė 99 metų ir sukaupė 20,897 dolerių pelno.

Ketinimas remti daugiavaikes šeima, nedarbingus asmenis po Antrojo Pasaulinio Karo paskatino pasikeitimus pay-as-you-go finansavimo sistemoje. Šių pasikeitimų rezultatas – 1983 metais pasiūlyta sistema – Socialinės Apsaugos Kredito Fonde. Įsigaliojus sistemai paaiškėjo, kad ji nėra nei pilnai finansuojama, nei pay-as-you-go tipo. Šiuo metu išeinantiesiems į pensiją galioja sistema pay-as-you-go. Jų pašalpos mokamos beveik vien iš dirbančiųjų mokesčių. Ateityje pašalpos bus mokamos: dalis iš dirbančiųjų, ddalis iš Socialinės Apsaugos Kredito Fondo lėšų. Tai vadinama dalinio finansavimo sistema.

Tikslios Perlaidos. Dar vienas iš žymesnių pasikeitimų 1939 metų įstatymuose buvo programų skaičiaus padidinimas. 1935 metais aktas apibrėžė mėnesines išėjimo į pensiją pašalpas apsidraudusiems 65 metų ir vyresniems darbuotojams. 1939 metais, buvo pristatyta mėnesinė pašalpa priklausanti apdraustiesiems darbuotojams. Tokiu būdu Socialinės apsaugos Agentūra ne tik apdraudžia, bet ir paskirsto tarp žmonių pajamas. Paskirstymo funkcija per tam tikrą laiką pasidarė svarbesnė ir sąlygojo Pridėtinės Apsaugos Pajamų (SSI) įvedimą 1972 metais. NNors ir prižiūrima Socialinės Apsaugos Administracijos, tai nėra draudimas pagal tarptautinius nuostatus. Labdaros programa garantuoja minimalias pajamas neįgaliems ir pagyvenusiems žmonėms.

Pašalpų struktūra. Darbininko socialinės apsaugos pašalpos dydis priklauso nuo jo uždarbio, amžiaus ir kitų aplinkybių. Pirmasis žingsnis yra suskaičiuoti vidutinį indeksuotą mėnesio atlyginimą. Tai parodo žmogaus vidutinius atlyginimus per jo darbo laiką. Tiktai metinės algos iki nustatyto laikotarpio įtraukiamos į skaičiavimą. Jei žmogus nutaria toliau dirbti sulaukęs 62 metų, tie metai gali kompensuoti mažesnes pajamas anksčiau. Kitas žingsnis yra suskaičiuoti vidutinius indeksuotus mėnesio atlyginimus pagal pašalpos formulę. Kad būtų suskaičiuota individo pirminio draudimo suma (PIA), kuri yra pagrindinė pašalpa mokama darbuotojui, išeinančiam į pensiją sulaukus 65 metų arba tapus neįgaliam. Pašalpos formulė sudaryta, taip, kad pirminio draudimo suma kiltų kartu su vidutiniu indeksuotu mėnesio atlyginimu, bet lėčiau. Asmens tikroji pašalpa priklauso ne tik nuo pirminio draudimo sumos, bet ir nuo: gaunančiojo pašalpą darbuotojo amžiaus, gavėjo šeimyninės padėties.

Kelios papildomos taisyklės turi svarbią įtaką pašalpų struktūrai. Iki 85 procentų darbuotojų kurių pajamos viršija tam tikras bazines sumas, gautų pašalpas. Pagrindinės sumos yra 34,000 vienam mokesčių mokėtojui ir 44,000 vedusiems mokesčių mokėtojams. Toliau, pašalpos susiduria su infliacija. Kaip jau minėta, į vidutinio indeksuoto mėnesio atlyginimo skaičiavimą įtraukiamas nustatytas ankstesniųjų uždarbių kilimo indeksas. JJei asmuo tampa socialinės apsaugos pašalpos gavėju, pašalpos perkamoji galia keičiama, remiantis kainų pakilimu kaip skaičiuojama pirkėjų kainos indekse.

Finansavimas. Mokestis nuo atlyginimo sudaro nedidelę jo dalį. Pusę mokesčių moka darbdavys ir pusę darbuotojas. Įstatymiškai tuo buvo siekta padalinti programos išlaidas vienodai tarp darbuotojų ir darbdavių. Šiuo metu mes tiktai pažymime kad nėra tikėtina, jog išlaidų pasidalinimas yra tikrai 50 proc. ir 50 proc. Per tam tikrą laiką pakilo ne tik pašalpos, bet ir mokesčių nuo atlyginimo da.žnis. Dabartinis mokesčių dažnis, 6,2 procentai (kartu ir darbuotojui ir darbdaviui), daugiau nei 6 kartus viršija savo pirminį lygį. Įstatymai, priimti 1997 metais įtvirtino, kad maksimalus apmokestinamas atlyginimas automatiškai didėja kartu su vidutine alga.

Gali kilti klausimas, kodėl Socialinės Apsaugos Ministerija, finansuojama specialiu algalapio mokesčiu, o ne iš bendrų lėšų. Iš tikrųjų, 1999 metais prezidentas Klintonas nesėkmingai pasiūlė naudoti bendras lėšas, siekiant padidinti socialinės apsaugos mokumą. Tokia idėja nesusilaukė didelės paramos. Ši problema labiau politiška nei ekonomiška. Ryšys tarp mokesčių ir pašalpų priverčia įsipareigoti vyriausybę aprūpinti pažadėjusią pašalpas sistemą.

Poveikis ekonominei veiklai

Kai kurie ekonomistai teigia, kad Socialinės apsaugos sistema iškraipo žmonių elgseną ir tokiu būdu sumažina ekonomikos efektyvumą. Dauguma diskusijų nagrinėja elgsenos išsaugojimo ir darbo pasiūlos klausimus.

Elgsenos išsaugojimas. Dauguma darbų, nagrinėjančių Socialinę apsaugą ir jjos išsaugojimą, remiasi gyvenimo ciklų teorija, kuri teigia, kad žmogaus sprendimai, susiję su vartojimu ir išsaugojimu, priklauso nuo žmogaus gyvenimo etapo. Būdami darbingo amžiau žmonės išsaugoja dalį savo pajamų, norėdami aprūpinti save išėjus į pensiją. Tokios santaupos yra investuojamos iki tol, kol taps reikalingos, taigi jos didina visuomenės kapitalą.

Socialinės apsaugos sistemos įvedimas gali žymiai pakeisti minėtas santaupas. Tokie pokyčiai yra trijų veiksnių padariniai. Pirma, darbininkai supranta, kad mainais į Socialinės apsaugos mokesčius jie gaus garantuotas pajamas išėjus į pensiją. Jeigu Socialinės apsaugos mokesčius jie suvokia kaip būsimos naudos išsaugojimo priemones, jie bus mažiau linkę saugoti savas nuosavas lėšas. Šitas reiškinys vadinamas turto pakeitimo efektu. Asmeninių santaupų sumažėjimas reiškia visuomeninio kapitalo mažėjimą.

Antra, Socialinė apsauga gali paskatinti žmones išeiti į pensiją anksčiau laiko, sutrumpinus savo dalyvavimą darbinėje veikloje, nes išėjimas į pensiją jiems yra naudingas. Tačiau pailgėjus pensiniam laikotarpiui, sumažėja darbinių metų skaičius, kurių metu žmogus gali finansiškai apsirūpinti pensijai. Toks pensijos efektas nukreiptas į santaupų didinimą.

Trečia, tarkime, žmonės taupo norėdami palikti savo vaikams palikimą. Socialinės apsaugos sistema nuima mokesčių naštą nuo tėvų (pensininkų) ir uždeda ją vaikams (mokesčių mokėtojams). Todėl tėvai siekia padidinti savo santaupas, taip didindami palikimą savo vaikams ir kompensuodami Socialinės apsaugos poveikį, daromą jų vaikų

pajamoms. Toks reiškinys vadinamas palikimo efektu.

Atsižvelgiant į tai, kad visi trys minėti efektai veikia skirtingomis kryptimis, vien tik teorija negali paaiškinti mums, kokį poveikį Socialinė apsauga daro žmonių santaupoms. Reikalinga ekonometrinė analizė. Pirmas žingsnis būtų nustatyti matematinius santykius, kurie parodytų, kaip Socialinė apsauga ir kiti galimi kintamieji įtakoja santaupų kiekį. Tyrėjas gali tiesiog nustatyti ryšį, kuris paaiškintų vartojimo kiekį kaip tam tikrų kintamųjų funkciją, nes vartojimas ir taupymas yra dvi skirtingos vienos monetos pusės – viskas, kas padidina vartojimą vvienu doleriu, kartu ir tokia pačia suma sumažina santaupas.

Feldstein [1974] teigė, kad vartojimas per tam tikrus metus yra metų pradžioje turimų asmeninių santaupų, metų eigoje gaunamų pajamų ir Socialinės apsaugos turto bei kitų kintamųjų funkcija. Statistinė JAV duomenų analizė parodė, kad Socialinės apsaugos turto didėjimas didina vartojimą, kartu mažindamas saugojimą. Taigi, turto pakeitimo efektas savo poveikiu viršija pensijos ir palikimo efektus. Feldstein tyrimai taipogi rodo, kad Socialinė apsauga neigiamai veikia kapitalo kaupimą. Įvertinus tai, kad produktyvumas stipriai priklauso nuo kkapitalo kaupimo, tai yra labai svarbus klausimas.

Paskirstymo klausimai. Pateiktas Socialinės apsaugos apibrėžimas rodo, kad ji yra daugiau negu vien tik draudimo programa. J.eigu siūlomas draudimas būtų visiškai objektyvus, tai visi žmonės gautų vienodą naudą. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, iir kai kurie žmonės pastoviai gauna didesnę naudą negu kiti.

Socialinės apsaugos įstatymo sudėtingumas trukdo nustatyti, kas dažniausiai laimi, o kas pralošia. Geriausias būdas ištirti paskirstymo aspektus būtų suskaičiuoti, kiek keli tipiniai asmenys gauna naudos iš Socialinės apsaugos per visą gyvenimą, ir nustatyti, kuris iš jų pirmauja. Pirmiausia reikėtų įvertinti naudą, kurią darbininkas gali gauti iš Socialinės apsaugos. Būsimų išmokų dydis vadinamas Socialinės apsaugos turtu. Antra, reikėtų įvertinti žmogaus sumokėtų mokesčių dydį. Žinoma, tiek Socialinės apsaugos turto kiekis, tiek ir mokesčių dydis ateityje priklausys nuo žmogaus gerovės augimo.

Atlikti skaičiavimai parodė, kad Socialinės apsaugos sistema yra dosnesnė vyresniajai kartai. Taipogi galima išskirti kelias tendencijas:

 Moterys gauna daugiau naudos negu vyrai. Moterys gyvena ilgiau, todėl ir naudotis Socialinės apsaugos sistemos privalumais gali ilgesnį laiką nnegu vyrai.

 Šeimas turintys žmonės gauna daugiau naudos negu vieniši. Tai paaiškinama tuo, kad vedęs žmogus gauna papildomą išmoką už savo sutuoktinį, kuri gali siekti net iki 50 % jo paties gaunamos naudos. Be to, mirus vienam sutuoktiniam, kitas gali disponuoti pirmojo pensija.

 Vedusios poros, kuriose dirba tik vienas iš sutuoktinių, gauna daugiau naudos negu tos, kuriose dirba abu sutuoktiniai. Jeigu vyro pensija yra mažesnė kaip 50 % jo žmonos pensijos, jis turi teisę gauti ne daugiau kaip 50 % žmonos ppensijos, kurią jis būtų gavęs ir nedirbdamas. O jeigu jo pensija yra didesnė kaip 50 % jo žmonos pensijos, tai jis turi teisę gauti tik skirtumą tarp savo pensijos ir 50 % žmonos pensijos. Netgi mažas pajamas turintis sutuoktinis, mokėdamas visą gyvenimą mokesčius, ateityje gali gauti nedidelę naudą iš Socialinės apsaugos.

Ekonominis vyresnio amžiaus žmonių statusas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagrindinis Socialinės apsaugos sistemos tikslas yra užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių pajamas. Ar programa pasiekė nustatytą tikslą? Prieš kelis dešimtmečius vyresnio amžiaus žmonės priklausė nuskriaustųjų grupei. 1970m. beveik 1 iš 4 namų ūkių, kuriems priklausė pagyvenę žmonės, buvo žemiau skurdo ribos. Pastaruoju metu pagyvenusių žmonių skurdo lygis žymiai sumažėjo. Per pastaruosius dešimt metų pagyvenusių žmonių pajamos išaugo labiau negu visų kitų visuomenės narių pajamos. Žmonių, kuriems yra virš 15 metų, pajamos išaugo 19 %, o tų, kurių amžius viršija 65 metus, – 35 %. Be to, apie 31 % visų pajamų pagyvenę žmonės gauna iš Socialinės apsaugos.

Galima pateikti dvi išvadas. Pirma, nors Socialinės apsaugos programos įgyvendinimas ir žymiai sumažino skurdo lygį tarp pagyvenusio amžiaus žmonių, tačiau visiškai jo pašalinti nepavyko. Pagyvenusios moterys, ypač našlės, vis dar skursta. Antra, Socialinė apsauga ne visada teikia gryną pelną žmonėms, išėjusiems į pensiją. Žmonės ggali mažiau taupyti darbingo gyvenimo metu, tikėdamiesi gauti tinkamas pensijas, arba jie, norėdami gauti išmokas, gali ankščiau baigti savo darbinę veiklą. Klausimas, kaip Socialinė apsauga veikia žmonių apsisprendimą, yra esminis įgyvendinant programą.

Feldstein tyrinėjimai sukėlė daug diskusijų. Kiti tyrimai, kuriems buvo naudojami kitokie duomenys ir jų įvertinimo metodai, parodė kitokius rezultatus. Pavyzdžiui, Leimer ir Lesnoy (1982) surado įrodymų, kad socialinė parama net gali padidinti santaupas. Apibendrinant visų tyrimų duomenis galima teigti, kad socialinė parama turi neigiamą poveikį santaupoms, bet kokio dydžio tas poveikis – neaišku.

Sprendimai dėl išėjimo į pensiją

Žmonėms, vyresniems nei 62 m., socialinė parama paskatina daliniam arba visiškam išėjimui į pensiją. 1930 m. 54 % vyrų, vyresnių nei 65 metų, vis dar dirbo. 1950 m. dirbo 45,8% šios amžiaus grupės žmonių, o 1990 m. šis procentas sumažėjo iki 17%. Tam tikri faktoriai turėjo neabejotiną įtaką šiam reiškiniui: didėjančios .pajamos, gyvenimo trukmė, ir pokyčiai versle (profesinių reikalavimų pasikeitimai). Daugelis tyrėjų tiki, kad socialinė parama vaidino svarbiausią vaidmenį šiuose pokyčiuose.

Galima pateikti skatinimo išeiti į pensiją modelį. Costanza – vyras, kuris per savo gyvenimą gaudavo maždaug vidutinį darbo užmokestį ir 2000 m. jam sukako 65 m. Sulaukęs tokio amžiaus, jis galėjo išeiti į pensiją su išmokomis lygiomis maždaug 39% jo bruto atlyginimo, kkurį gaudavo, kol nebuvo išėjęs į pensiją, jeigu jo žmona būtų nedirbanti. Tariant, kad jo uždarbis buvo apmokestintas 15%, bet socialinės paramos įmokos nebuvo apmokestintos. Dėl 15% mokesčių tarifo kiekvienam uždirbtam doleriui, Costanza galėjo gauti tik 85 centus.

Atskiri ekonometriniai tyrimai nustatė socialinės apsaugos įtaką sprendimams dėl išėjimo į pensiją. Dauguma iš jų yra vykdomi pastoviai, su hipoteze, kad sistema didina galimybę išeiti į pensiją ir mažina pensinio amžiaus žmonių darbo jėgos pasiūlą. Pavyzdžiui, socialinės sistemos tyrime vienuolikoje pramoninių šalių, Gruber ir Wise pastebėjo, kad amžius, nuo kurio yra mokamos išmokos, turi didelę įtaką apsisprendimui išeiti į pensiją . Daugumą veiksnių, įtakojančių senyvų žmonių darbo pasiūlą, yra sunku arba išvis neįmanoma įvertinti. Tai apima sveikatos būklę, vietinės darbo rinkos būklę. Dar viena priežastis, dėl kurios yra sunku įvertinti poveikį, yra tai, jog prieš socialinę apsaugos sistemos įkūrimą, JAV nebuvo jokios išėjimo į pensiją “kultūros”: žmonės dažniausiai dirbdavo iki mirties. Žmogus, išėjęs į pensiją, jaučiasi žymiai geriau, kai tokių kaip jis yra visas “tinklas”, ir jiems padedančios socialinės institucijos. Socialinė parama prisideda prie šio bendro tinklo kūrimo, bet yra labai sunku įvertinti jos įtaką išėjimui į pensiją.

Dauguma ekonomistų tiki, kad socialinė parama mažina tiek pastangas dirbti, tiek santaupas. Tačiau įrodymai yra migloti

arba neįtikinami. Bet kokiu atveju, nors socialinė parama ir iškreipia ekonominius sprendimus, tai nereiškia, kad ji yra bloga. Jeigu visuomenė nori gauti tam tikras pajamas senatvėje, tai ji turėtų būti dėl to pasiruošusi sumokėti dalį dabar gaunamų pajamų. Kita vertus, jeigu mokėjimai imami iš visuomenės yra didesni už tuos, kuriuos jie gauna senatvėje, tai turi būti gerai apgalvota socialinės sistemos reforma.

Pastaruoju metu socialinės apsaugos bendra suma, gaunama iš žmonių įmokų pavidalu, gerokai viršija bendrą sumą, kuri yra išmokama. Manoma, kad ššis perviršis bus iki 2014 m. ar dar ilgiau. Šie pinigai yra investuojami į JAV vyriausybės obligacijas ir paliekama saugoti socialinės apsaugos garantiniame fonde. Galiausiai, jeigu sistema pradėtų veikti nuostolingai, tai būtų parduotos obligacijos laikomos pasitikėjimo fonde. Sistemos valdytojai numato, kad fonde sukauptas lėšų perteklius išseks iki 2034 m. ir po to ji vis labiau išsibalansuos. Esant tokiai struktūrai, socialinė apsauga yra finansiškai nestabili.

Paprasta formulė padeda įvertinti šios problemos priežastis. Pensininkų gaunamos pašalpos yra lygios atitinkamoms dirbančių žmonių įmokoms. Jeigu NNb yra pensininkų skaičius, o B – išmoka skirta vienam pensininkui, tai bendra išmokų suma bus lygi (Nb*B). Mokesčiai, mokami dirbančiųjų, priklauso nuo mokesčio tarifo (t), dirbančiųjų skaičiaus (Nw) ir vidutinio žmogaus darbo užmokesčio (w): t*Nw*w. Vadinasi, lygybė tarp pensininkų ggaunamų išmokų ir mokamų mokesčių atrodys taip:

Nb*B=t*Nw*w

Pertvarkę lygybę gauname:

t=(Nb/Nw)*(B/w) (1)

(Nb/Nw) – priklausomybės santykis: kiek pensininkų tenka dirbančiam žmogui:

(B/w) – grąžinimo santykis: vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis.

Ilgalaikė problema su socialine apsauga atsirado dėl to, kad JAV turi senstančią populiaciją, tai reiškia, kad laikui bėgant priklausomybės santykis didėja. Dabar šis santykis lygus 1/3 , t.y, kad vieną pensininką išlaiko trys dirbantys žmonės. 2030 m., jis bus lygus ½ – vieną pensininką išlaikys tik du dirbantieji. Kaip matyti iš (.1) formulės, didėjant priklausomybės santykiui (Nb/Nw), vienintelis būdas išlaikyti pastovų grąžinimo santykį (B/w), yra padidinti mokesčių tarifą (t). Pavyzdžiui, dabar mokamas mokestis yra 12,4%, o 2030 m. jis turėtų būti pakeltas iki 20%, o jeigu bus norima išlaikyti nepadidintą mokesčių tarifą, tai pensininkams sskirtos išmokos turėtų būti sumažintos maždaug 1/3. Priklausomybės santykis dar didėja Kanadoje, Australijoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir daugelyje Vakarų Europos šalių (Schieber ir Shoven, 1996, p. 373).

Socialinės paramos reforma

Socialinės paramos finansinės problemos sulaukė didelio dėmesio. Vyko aštrios diskusijos, dėl to, kaip turėtų būti pakeista esama situacija. Toliau bus aptartos kelios nuomonės.

Esamos sistemos išlaikymas. Viena nuomonė yra, jog socialinė parama nepatiria jokios krizės. Aaron (1996,p.1) pastebi: “Problemos yra tikros ir žinoma nusipelnė dėmesio, ir kuo greičiau tuo geriau. Mokesčiai turi bbūti padidinti, sumažintos išmokos, arba abu dalykai iš karto. Bet nėra reikalo kelti politinį skandalą”. Pavyzdžiui, jeigu bendra išmokamų atlyginimų suma būtų apmokestinta 1,89 procento didesniu mokesčiu, tai surinktos pajamos iškarto atsirastų pasitikėjimo fonde, tada sistema galėtų išlaikyti balansą dar 75 metus. Šio požiūrio šalininkai įrodinėja, kad socialinė sistema yra pasisekusi programa ir dėl to jos mastai kiek įmanoma turi būti didinami. Oponentai teigia, kad ši sistema mažina nacionalines santaupas, sąlygoja nepastovų pajamų perskirstymą ir t.t. Visuomenė nėra nusiteikusi tolimesniam mokesčių didėjimui. Galiausiai, norint išlaikyti balansą reikėtų gerokai daugiau padidinti atskaitymo nuo darbo užmokesčio mokesčio tarifą, maždaug 4,7 procento.

Sistemos privatizavimas. Pastaraisiais metais, tiek strategijų kūrėjai, tiek akademikai pateikė pasiūlymą dėl galimybės privatizuoti socialinės paramos sistemą. Terminas “privatizacija” paremta daugeliu planų, kurių bendras bruožas: darbuotojų ir darbdavių priverstiniai įnašai yra būdingas bruožas kiekvienai individualiai sąskaitai. Darbuotojai tada investuoja savo kapitalą į įvairius finansinius aktyvus, dažniausiai į bendrus fondus, kuriuos sudaro įvairūs aktyvai ir obligacijos. Pasibaigus darbingam laikotarpiui, šie asmenys senatvę finansuoja iš savo santaupų šiose sąskaitose.

Geriausiai žinomas privatizuotos socialinės sistemos pavyzdys yra Čilės sistema, tai buvo atlikta 1981 m. Čiliečių sistemą sudaro trys elementai:

1. Kiekvienas darbuotojas 10 procentų savo mėnesinių pajamų turi pervesti į sąskaitą, kurią valdo vyriausybei atskaitinga finansinė institucija.

2. Išėjus įį pensiją išmokos gali būti gaunamos tam tikrais periodais arba kaip kasmetinė išmoka.

3. garantuota minimali pensija tiems, kurie išbuvo sistemoje tam tikrą metų skaičių, tai finansuojama iš biudžeto pajamų.

Kapitalo rinka uždirbdavo apie 7 procentus virš infliacijos lygio kiekvienais metais per pastaruosius kelis dešimtmečius, kai tuo tarpu vyriausybės obligacijos uždirbdavo tik 2,3 procento virš infliacijos lygio. Jeigu socialinės apsaugos mokesčiai būtų investuojami į privačią rinką, tai įrodyta, jog išėję į pensiją asmenys galėtų gauti didesnes išmokas, nepaisant to, kokio dydžio mokesčius mokėtų dabartinė darbo jėga. Reikia pripažinti svarbų faktą – bet kuriais ateinančiais metais teik pensininkų, tiek dirbančiųjų vartojimas viršys gamybos apimtis. Privatizacija gali padėti būsimų pensininkų finansinei ateičiai, nes suteiks galimybes plėstis gamybos ateičiai. Vienintelis būdas padidinti ateities gamybos apimtis yra didinant dabartinį pagrindinį kapitalą, nes didesnis pagrindinis kapitalas didina ateities darbuotojų našumą.

Tačiau nereikia tikėtis, jog privatizacija savaime padidins nacionalines santaupas. Vyriausybė turi padengti savo deficitą vienokiu ar kitokiu būdu. Jeigu socialinės paramos sistemos pajamų perviršis nėra laikomas vyriausybės obligacijų forma, tai ji turi parduoti savo obligacijas privatiems investuotojams. Norint paskatinti privačius inves.tuotojus įsigyti šias obligacijas, jas turėtų pardavinėti pasitikėjimo fondas, jų pelningumas turi didėti, didinant įsiskolinimo naštą mokesčių mokėtojams, arba kapitalo pelningumas turi mažėti, arba abu kartu. Galutinis rezultatas –– yra visuomenės ir asmeninių vertybinių popierių mainai tarp pasitikėjimo fondo ir privačios rinkos – jokių naujų santaupų neatsiranda.

Perėjimo į privatizuotą sistemą planai sukeltų tam tikrus fiskalinės politikos pokyčius, kurie tikriausiai sukeltų santaupų padidėjimą.

Pavyzdžiui, Feldstein ir Samwick pasiūlė savo įsivaizduojamą sprendimą, t.y. įkurti asmenines išėjimo į pensiją sąskaitas, kurios būtų finansuojamos iš vyriausybės fondo pertekliaus, nes jie tiki, kad tikriausiai kitu atveju jis bus panaudotas didėjančioms išlaidoms ar mažėjantiems mokesčiams padengti. Jie mano, kad privatizacija, suderinta su tokiomis sąskaitomis, privestų prie svarbaus ilgalaikio kapitalo ir gamybos apimties didėjimo.

Rizika. Vienas galimas privatizacijos trūkumas yra tai, kad tai gali sąlygoti didesnę individų finansinę riziką – jeigu kapitalo rinka nusmuktų, tai jų vartojimas pensijos metu turėtų sumažėti. Privatizacijos šalininkai į tai atsako, jog toks įsitikinimas apie faktinę būklę yra apgaulingas – asmenys susiduria su galimybe, jog ateities įstatymų leidėjai, susidūrę su (1) lygybės rezultatu, sumažins vienkartinę išėjimo į pensiją išmoką. Iš tikrųjų daugelis valstybių jau yra padarę savo sistemos pakeitimus, kurių rezultatas buvo ateities išmokų dabartinei jaunų ir vidutinio mažiaus dirbančių žmonių kartai išėjus į pensiją sumažinimas.

Valdymas. Kitas klausimas yra valdymo išlaidos. Čilės sistemos reformos išlaidos pasirodo buvo gana didelės – kiekvienas investicinis fondas turėjo savo administravimo sistemą, informacines priemones ir

pardavimo kainas. Taip pat vyriausybės reguliuojamos sistemos prižiūrėjimas yra brangus. Privatizacijos šalininkai Jungtinėse Amerikos Valstijose mano, jog tai galėjo būti įgyvendinta ir pernelyg nedidinant valdymo išlaidų.

Papildoma klausimų grupė susijusi su pajamų perskirstymu. Kaip jau buvo minėta, nors Socialinė parama dar yra vadinama draudimu, vienas iš jos pagrindinių veiklos objektų yra pajamų perskirstymas. Dabartinė sistema iš tikrųjų turi du skirtingus uždavinius: priversti asmenis save apdrausti, dalį savo dabartinių pajamų paskiriant savo pensijai, ir kitas – paskirstyti pajamas tiems seniems piliečiams, kurie kkitokiu negalėtų socialiai prisitaikyti. Dauguma Socialinės sistemos problemų kyla tik dėl to, jog ji bando suderinti šiuos du uždavinius vienoje mokesčių ir išmokų sistemoje.

Dažniausiai privatizacijos planuose pasitaiko, kad šie du dalykai yra nagrinėjami atskirai. Išėjusių į pensiją finansai priklauso nuo santaupų asmeninėse pensijų sąskaitose. Pajamų perskirstymas būtų vykdomas kitos sistemos, teikiančios išmokas tiems, kurių asmeninėse pensijų sąskaitose nėra pakankamai lėšų. Tos lėšos gali garantuoti minimalų pragyvenimą.

Svarbus privatizacijos padarinys yra tas, kad šeimyninė padėtis daugiau nebus pagrindinis rodiklis užtikrinant žmogaus ssocialinę gerovę. Jeigu pora, kurioje pajamas uždirba vienas žmogus, ir pora, kurioje pajamas uždirba abu, sumoka į tą patį fondą vienodas sumas, todėl jie ateityje gaus vienodas išmokas. Nedirbančio sutuoktinio rėmimo problema gali būti sprendžiama, kiekvienam sutuoktiniui skiriant po pusę nnuo bendros, poros įmokėtos sumos.

Žinoma, bendroms finansinėms lėšoms, skiriamoms socialinei paramai, tektų varžytis su kitais vyriausybės prioritetais. Politikai ir visuomenė turėtų tiksliai apibrėžti išmokų dydį. Privatizacijos priešininkai mano, jog galiausiai tai prives prie visos sistemos žlugimo.

Socialinė parama yra skaudus politinis klausimas ir visi bandymai leisti jai pačiai rekonstruotis sukels pasipriešinimą. Galbūt artėjančios sistemos finansinės krizės paskatins politinę sistemą imtis tam tikrų veiksmų.

Nedarbo draudimas (Unemployment insurance (UI))

Tais pačiais metais, kaip socialinės pa.ramos programa, 1935 m. buvo pradėta vykdyti ir nedarbo draudimo programa. Šios programos tikslas yra pakeisti pajamų praradimą dėl bedarbystės. Iš esmės visi gaunantys darbo užmokestį žmonės yra apsaugoti ir nuo 2000 m., 7.2 milijono žmonių gavo išmoką. Vidutinė savaitinė UI išmoka buvo 213 dolerių. (CWM,2000,p.281)

Darbuotojai, kuriems kyla ddidžiausia grėsmė tapti bedarbiais, jaučia didžiausią nedarbo draudimo poreikį. Tie darbuotojai, kurie galėjo įgyti draudimą gali patirti daugiau darbdavių riziką, kai, kitu atveju jie būtų patyrę vadybos riziką. Kadangi draudimo įmonei yra sudėtinga apibrėžti, ar atleidimas iš darbo nėra darbuotojo kaltė, todėl privačios nedarbo draudimo kompanijos gali turėti išmokėti dideles pinigų sumas dėl neteisėtų pretenzijų. Trumpai tariant, yra sunku įsivaizduoti, kad nedarbo draudimo suteikimas nėra rizikingas sumanymas privataus draudimo kompanijoms. Nepalankus pasirinkimas būtų atėmęs norą darbdaviams teikti UI išmokas savo ddarbuotojams, kadangi siūlant UI, kaip papildomą išmoką, galėjo patraukti darbuotojus, kuriems nerūpėjo ilgalaikiai darbiniai santykiai.

Vyriausybės UI rezervas turi galimybę didinti našumą. Tačiau vyriausybės rezervas nepašalina vadybos rizikos. Kaip matyti, tai komplikuojanti problema projektuojant UI sistemą.

Savaičių skaičius, už kurias asmuo gali gauti išmokas, apskaičiuojamas remiantis sudėtinga formule. Daugelyje valstijų maksimalus laikotarpis yra 26 savaitės. Tačiau šis periodas gali būti prailgintas, jeigu nedarbo lygis peržengtų tam tikrą ribą.

Kaip buvo minėta, pašalpos dažniausiai mokamos ilgiausiai 26 savaites. UI pašalpos yra asmeninių pajamų mokesčio veiksnys, bet nėra Socialinės Apsaugos bendrai išmokamų algų sumos mokestis.

Finansavimas

UI finansuojama iš mokesčio nuo išmokamų algų sumos. Skirtingai nei socialinės apsaugos sistemoje, daugelyje valstijų šį mokestį moka tik darbdavys. Darbdavio UI mokesčio atsakomybė darbuotojui yra darbdavio mokamo UI mokesčio rodiklis tu ir darbuotojo metinis uždarbis iki UI mokesčio ribos. Federalinis įstatymas numato, kad UI mokesčio bazę sudarytų bent jau pirmi 7000 dolerių nuo darbuotojo metinės algos. 80 proc. valstijų turi savo UI mokesčio bazę didesnę nei federalinė bazė, kada apmokestintas uždarbis sudaro 27,500 dolerių. Taip yra Havajuose.

Svarbus bendrų išmokamų atlyginimų sumos mokesčio požymis yra tas, kad tu skiriasi pas skirtingus darbdavius, nes UI vertinamas patirtimi – tu priklauso nuo įmonės laikino atleidimo iš pareigų. Įmonės, kurios nesant darbui aatleidžia palyginti daug darbuotojų, sukuria daug reikalavimų UI sistemoje. Dėl šios priežasties tokioms firmoms priskiriamas palyginti aukštas tu. Tačiau, jei darbuotojas dėl darbo stokos atleidžiamas, paprasčiausiai padidėja kaina darbdaviui ryšium su tuo, kad aukštesnė tu vertė yra mažesnė nei UI išmokos, kurias gauna darbuotojai. Dėl šios priežasties patirties įvertinimo sistema yra apibūdinama, kaip “ netobula”.

Poveikis nedarbui

Nuo tada, kai šis mokestis buvo įsteigtas, buvo susirūpinta, kad UI didina nedarbą. Viena iš galimų priežasčių – netobulas vertinimas patirtimi. Tai galima iliustruoti konkrečia situacija: tarkime, kad įmonės produktų paklausa laikinai sulėtėjo, taigi įmonės vadovybė svarsto galimybę laikinai atleisti kai kuriuos darbuotojus. Esant netobulam patirties vertinimui, kaina darbdaviui dėl padidėjusių UI mokesčių yra mažesnė negu UI išmokos darbuotojams. Taigi, tai gali būti abipusiškai naudinga laikinai atleisti darbuotoją. Jeigu sistema būtu charakterizuojama kaip nepriekaištingai vertinama patirtimi, UI neskatintų laikinų atleidimų iš darbo.

Daugelis mokslinių ir politinių diskusijų apie UI skatinimą susikoncentravo į palyginti aukštą bedarbystės pakeitimo dažnumo poveikį. Kaip jau buvo užsiminta, asmens tarnybinis užimtumas yra jo visuomet kontroliuojamas. Darbuotojo elgesys darbe gali įtakoti tinkamumą darbui, kurį jis gali prarasti. Panašiai bedarbis gali kontroliuoti darbo paieškos intensyvumą. UI egzistavi.mas gali skatinti darbuotojus dirbti pramonėje, kur didesnė tikimybė būti laikinai atleistam iš darbo. Be to, UI gali įįtakoti bedarbius ieškoti darbo ilgesnį laiko tarpą nei tai būtina iš tikrųjų.

Ar ši moralinės rizikos problema empiriškai svarbi? Šis klausimas keliamas daugelyje ekonometrinių studijų. Kaip paprastai būna, tyrėjai apytikriai apskaičiuoja regresiją, kurioje kintamasis dešinėje žymi savaičių skaičių, kai buvo gaunama bedarbystės draudimas. Paaiškinamieji dydžiai apima darbuotojo charakteristikas: lytį, šeimyninę padėtį, taip pat UI savaitines išmokas. Jei UI skatina nedarbą, tuomet savaitinių išmokų koeficientas turi būti teigiamas; didesnės išmokos sąlygoja ilgiau trunkantį nedarbą.

Faktas, kad UI pratęsia nedarbo trukmę ne visada yra nepageidaujamas. Jei darbuotojai užtrunka daugiau laiko ieškodami darbo, tuomet yra didesnė tikimybė, kad jis ras tokį darbą, kuris labiausiai atitinka jo įgūdžius, o tai padidins darbo efektyvumą. Šis argumentas primena, kad nesant UI, laiko kiekis, skirtas darbo paieškoms, butų optimaliausias.

Tačiau vis dar iškyla klausimas, ar yra kitas kelias – tiekti apsaugą su neskatinimu. Keletas socialinių eksperimentų buvo atlikta tiriant šį diskutuotiną klausimą. Eksperimente Ilinojaus valstijoje dalyvavo atsitiktinai atrinkta grupė, sudaryta iš bedarbių, kuriems buvo pasiūlyta 500 dolerių premija, jeigu jie susiras darbą per 11 savaičių ir dirbs jį kelis mėnesius. Asmenys, kuriems buvo pasiūlyta premija, gavo UI išmokas vidutiniškai viena savaite trumpiau, negu kontrolinės grupės nariai. Dėl to programa sutaupė pinigų UI išmokoms, nei išleido premijoms.

Išvados

Pagrindinė

šio skyriaus mintis yra ta, kad socialinio draudimo programos turi nenumatytų pasekmių. Sunku įsivaizduoti, kad Socialinės Apsaugos steigėjai norėjo sukelti aukštus pajamų perskirstymus, pagrįstus šeimynine padėtimi. Taip pat nemėgino sukurti bedarbystės draudimo sistemos, kad padidintų nedarbą.

Mastas, kuriuo socialinis draudimas iš tikrųjų įtakoja ekonomines problemas, yra nežinomas. Atrodo, kad egzistuoja plačiai paplitęs susitarimas, kad JAV socialinio draudimo politikai nepavyksta funkcionuoti pakankamai efektyviai. Tai yra daugiausiai dėl to, kad mūsų programos yra “paveldėtos” iš ankstesnių laikų, kai ekonominė ir politinė padėtis buvo kkitokia, nei šiandien. Dalis atsakomybės priskiriama ir politikų nesėkmėms, pilnai apgalvojant jų sukurtų programų reikšmingumą ir apibrėžiant konkrečiai numatytus tikslus. Reformos yra sudėtingos, nes dabartinės socialinio draudimo formos tapo beveik nekeičiamos ir neliečiamos.

Taip pat mes turėtume pabrėžti, kad sukurti “gerą” socialinio draudimo sistemą nėra lengva..10 skyrius. SOCIALINIS DRAUDIMAS II: SVEIKATOS PRIEŽIŪRA.

„ I don‘t pretend to have all the answers, but I am absolutely sure that this problem that America cannot let go.“

BILL CLINTON, ON HEALTH CARE

Toks nuomonės išsakymas oficialioje pprezidento Klintono ataskaitoje yra plačiai paplitęs – JAV sveikatos sistema apskritai kelia susirūpinimą. Daugelis debatų apie sveikatos priežiūros reikalus yra vyriausybės funkcija. Kas yra išskirtinio sveikatos priežiūroje, kaip prekėje? Aptarsime operacijas JAV sveikatos priežiūros sektoriuje ir valdžios vaidmenį joje bei uužbaigsime sveikatos priežiūros reformos aptarimu.

Kas yra išskirtinio sveikatos priežiūroje?

Kai kurie sveikatos priežiūros unikalumai yra akivaizdūs. Kartais jos gavimas gali būti gyvenimo ar mirties klausimas. Bet maistas ir pastogė taip pat lemia išgyvenimą ir tai nesvarstytina ar privati rinka yra geras metodas sutelkti šias prekes. Kitas galimas specifinis momentas sveikatos priežiūros sektoriuje yra metodas, kuris gali būti didinamas šiuo metu. Sveikatos išlaidos 1970 m. sudarė 7,1 proc. BVP , o 2000 m. – 13,5 proc. Tačiau taip pat faktas, kad žmonės išleidžia neproporcingai daugiau prekėms yra nei unikalus, nei keliantis stresą. Išlaidos personaliniams kompiuteriams ir žaidimams taip pat labai išaugo pastaraisiais metais, tačiau nė vienas taip dėl to nesijaudina.

Kas gi vis dėlto turėtų įtraukti vyriausybę į šią rinką? Yra keletas ggalimų argumentų.

Informacijos menkumas. Mes normaliai priimame, jog vartotojai yra pakankamai gerai informuoti apie prekių įsigijimą – kai jūs perkate obuolius, jūs tikrai žinote, koks jų skonis ir kokį pasitenkinimą jie suteiks. Priešingai, jei jūs sergate jūs tiksliai nežinote, kokia procedūra yra tinkamiausia. Iš tikrųjų gydytojas yra tas žmogus, kuris jums parduoda prekę.

Nepalankus pasirinkimas ir moralinis pavojus. Sveikatos priežiūros išlaidos gali būti nenuspėjamos ir labai didelės. Tokioje situacijoje žmonės nori būti apsidraudę. Daugelyje praėjusių skyrių bendrose diskusijose apie galimas problemas privačiose ddraudimo rinkose ypač didelis dėmesys buvo skiriamas sveikatos draudimui.

 Nors ir draudimo kompanijos nustato polisų kainą asmenims atsižvelgdami į klases (pavyzdžiui, vidutinio amžiaus miesto moterys), polisus yra linkę daugiau pirkti asmenų toje klasėje, kurie turi didesnę riziką. Pavyzdžiui, jei Monika tiki, jog ji yra širdies priepuolio rizikos grupėje, o Reičelė tuo netiki, tai jei draudimo polisų yra vienoda kaina, yra labiau tikėtina, kad Monika jį nusipirks. Ši nepalankaus pasirinkimo problema sukelia vidutiniams draudimo pirkėjams turėti didesnę riziką. Bet kai daugelis polisų turėtojų suserga, draudimo kompanijos atgauna prarastus pinigus. Susibalansavus, draudimo kompanijos privalo padidinti dėl to draudimo įmokas. Padidinus įmokas, žemos rizikos asmenys palieka rinką.

 Draudimas galbūt iškraipo žmonių elgseną. Jei žmonės žino, kad jie turi draudimą, jie mažiau rūpinasi savo priežiūra, kad išvengtų rizikos. Tiesa, jog apsidraudę žmonės labiau priima nesveiką gyvenimo stilių (valgo daug nesveiko maisto ir nesimankština), nes draudimas sumažina neigiamus padarinius. Be to, žmonės dar turi stimulą išeikvoti sveikatos priežiūrą, nes draudimas apmoka beveik visas arba visas išlaidas. Šios stimuliuojančios problemos ir yra įvardijamos kaip moralinis pavojus.

Moralinis pavojus gali būti analizuojamas naudojant tradicinę pasiūlos – paklausos diagramą. Brėžinyje 10.1 rinkos paklausos kreivė medicininėms paslaugoms yra žymima Dm . paprastumo dėlei tarkime, jog ribiniai kaštai suteiktoms medicininėms paslaugoms yyra konstanta P0. Vadinasi, pasiūlos kreivė Sm yra horizontali linija nuo P0. Kaip paprastai pusiausvyra yra pasiūlos ir paklausos susikirtime; atitinkamai kaina ir kiekis yra P0 ir M0. Visos medicininių paslaugų išlaidos diagramoje yra stačiakampis P0OM0a.

Prieš tolesnį aiškinimą, norėtume pažymėti vieną galimą prieštaravimą 7 pav. – paklausos kreivė turi žemėjantį nuolydį. Kai žmonės serga, ar jie paiso gydytojo nurodymų, nepaisant kainos? Ar. jūs derėtumėtės su chirurgu viduryje apendicito priepuolio? Tai ir yra priežastis to, kad medicininių paslaugų paklausos kreivė yra visiškai vertikali.

7 pav. Moralinis pavojus medicininių paslaugų rinkoje

Toks samprotavimas ignoruoja faktą, jog daugelis medicininių procedūrų yra atliekamos savo nuožiūra. Pacientai sprendžia savo nuožiūra arba ieško sveikatos priežiūros specialistų. Ir nepaisant interesų konfliktų svarstant problemas, jau pradedama kalbėti, jog pacientai ne visada laikosi gydytojų nurodymų. Paulys (1986) atliko empirinę pasiūlos analizę ir nustatė, kad mažėjant medicininių paslaugų kainai, jų poreikis auga.

Kaip ši draudimo naujovė veikia rinką? Tarkime, jog draudimo polisas kompensuoja 80 proc. draudimo išlaidų. Tada dalį, kurią pacientai turi mokėti, vadinkime bendrosios draudos koeficientu, kuris yra 20 proc. Tarkime, jei diena ligoninėje kainuoja 800 dolerių, tai pacientas moka tik 160 dolerių. 7 pav. pacientas jau susiduria ne su kaina P0, bet tik su kaina 0.2P0. Ši mažesnė kaina paklausą ppadidina iki taško M1 ir šiuo atveju pacientų medicininių paslaugų išlaidos yra stačiakampis OjhM1. Prie naujos pusiausvyros, nors ir pacientai moka tik 0.2P0, numatomų medicininių paslaugų ribiniai kaštai vis viena yra P0 ; skirtumas (0.8P0 ) yra apmokamas draudimo. Vadinasi, visos išlaidos yra stačiakampis P0OM1b, su draudimo kompanijos apmokamu P0bhj. Be to, dėl draudimo sveikatos priežiūros išlaidos padidėja nuo P0OM0a iki P0OM1b, arba pilkas plotas aM0M1b.

Žinoma faktinės apimties vartojimo išlaidos didėja priklausomai nuo paklausos kreivės padėties, tikslių draudimo polisų sąlygų ir t.t. Bet bendras bruožas aiškus – dėl draudimo vartotojai nesusiduria su pilnais jų sveikatos priežiūros ribiniais kaštais, kurie veikia perteklinį vartojimą.

Globa. Galbūt žmonės nelabai supranta, kaip draudimas veikia arba jiems stinga noro jį įsigyti. Paternalistiniai argumentai užsimena, kad žmonės priverstinai turėtų medicininio draudimo sistemoje pasiekti savo. Iš tikrųjų egzistuoja visuomeninis sutarimas, kad kiekvienas mažiausiai turėtų priėjimą prie svarbiausių medicininių paslaugų.

Sveikatos priežiūros rinka JAV

JAV sveikatos priežiūros pramonė yra didžiulė, įskaitant ligonines, privačius slaugos namus, gydytojus, seseles, stomatologus, taip pat akinių gamintojus, receptinius ir nereceptinius vaistus, protezus ir kitą įrangą. Tai suteikia darbą maždaug 15 milijonų žmonių ir sudaro apie 13.5 proc. BVP. Du didžiausi išlaidų komponentai yra ligoninėse (apie 33 proc.) ir gydytojų paslaugos (apie 20proc.). Su teorija

iš ankstesnių paragrafų apie sveikatos priežiūros rinką, mes jau galime diskutuoti apie šios rinkos ateitį.

Privatus draudimas

Iš savo kišenės vartotojai užmoka tik apie 17 proc. sveikatos priežiūros išlaidų: privatus draudimas užmoka apie 35 proc., vyriausybė – 45 proc., likusieji užmokami filantropų ir kitų šaltinių. Trumpiau tariant, vartotojai tiesiogiai nesusiduria su didžiausia dalimi sveikatos priežiūros išlaidų. Taigi šiame skyriuje mes ir diskutuosime apie privataus sveikatos draudimo sąlygas.

Darbdavio suteikiamas draudimas. Svarbus privataus sveikatos draudimo bruožas JAV yra tai, kad daugeliui darbuotojų kkaip privilegija jis yra numatomas per darbdavius. Mes neįsigyjame drabužių ar maisto per savo darbdavius, tai kodėl taip turėtume elgtis dėl sveikatos draudimo? Šis fenomenas gali būti kaip šalutinis produktas vyriausybės per Antrąjį pasaulinį karą įvestos atlyginimų ir kainų kontrolės. Tokie neatlygintini kompensacijos paketo komponentai, kaip sveikatos priežiūra, buvo atleisti nuo kontrolės. Kaip buvo laukta, darbdaviai šiomis neatlygintinomis privilegijomis pradėjo masinti darbuotojus. Darbdavio suteikiamo draudimo populiarumas kurstė įplaukų tam tikrų mokesčių sąlygas, apie kurias bus diskutuojama vėliau.

Darbdavio suteikiamo sveikatos ddraudimo reikšmė yra tokia, kad, jei jūs prarandate darbą, jūs taip pat kartu prarandate ir sveikatos draudimą. Vis. dėlto 1996 m. Kongresas priėmė teisės aktą, padedantį žmonėms, keičiantiems darbą išlaikyti sveikatos draudimą. Po Sveikatos draudimo mobilumo ir atsakingumo akto (geriau žžinomo kaip Kenedžio – Kosenbaumo akto), darbdaviai privalo įtraukti naujus darbuotojus į kompanijos grupinį draudimo planą 12 mėn. Netgi, jei darbuotojai yra padidintos rizikos grupėje ir dėl to didėja firmų papildomi mokesčiai. Toliau įstatymas reikalauja iš kompanijų padengti išlaidas tų asmenų, kurie palieka grupinį planą. Vienas iš Kenedžio – Kosenbaumo akto tikslų buvo darbingumo darbo jėgos rinkoje pagerinimas. Nesant tokiam teisės aktui asmenys, patyrę brangų medicininį gydymą, būtų prirakinti prie esamo darbo, kadangi būsimi darbdaviai nenori patirti didesnių draudimo išlaidų, susijusių su jo samdymu. Įdomu, net jei yra daug anekdotiškų nuomonių apie šį „job – lock“ fenomeną, nėra daug ekonominių įrodymų, kad tai buvo anksčiau svarbu Kenedžio – Kosenbaumo aktui (žiūrėti Holtz – Eakin, 1994). Bet kokiu atveju, kai kurie ppolitikai yra įsitikinę, kad įstatymas gali trukdyti, nes draudimo bendrovės nustato labai aukštas draudimo polisų kainas (Pear, 1998).

Antrasis ginčytinas klausimas siejamas su nepalankiais pasirinkimais. Galbūt tai rodo, kad darbdavio suteikiamas draudimas išsprendžia šią problemą, nes darbuotojas įsigyja draudimą grupės darbuotojų naudai. Draudimo bendrovės žino, jog vidutinės draudimo apmokamos išlaidos neturėtų būti didelės. Tačiau ignoruojamas faktas, kad darbuotojai konkrečioje firmoje galbūt negali būti atsitiktinėje grupėje, neatsižvelgiant į jų sveikatos priežiūros poreikius. Kad pamatytume kodėl, prisiminkime, kad sveikatos draudimas yra tik vvienas iš darbo komponentų. Taip pat egzistuoja ir kitas dalykas: firma gali mokėti didesnius atlyginimus tik tuo atveju, jei yra siūlomos mažesnės draudimo privilegijos. Darbuotojai su mažesne nei vidutiniška ligų rizika arba tie, kurie yra apsaugoti dėka savo sutuoktinių draudimo planų, turi stimulą rinktis tuos darbdavius, kurie į paketą įtraukia didesnę proporciją atlyginimo ir mažesnę (ar išvis neįtraukia) draudimo. Šio fenomeno neigiamas veiksnys – firmos su palyginti didelėmis draudimo privilegijomis nori sau rasti tokią darbo jėgą, kuri būtų aukštesnėje rizikos grupėje. Mokėdamas draudimo įmokas už aukštesnės rizikos grupę, darbdavys turi mažesnį atlyginimų kompensacijos komponentą, kuris daro darbą patrauklų tik tiems, kurie turi didesnę riziką. Tai ir yra tipinis nepalankaus pasirinkimo fenomenas.

Valdžios vaidmuo

Valdžia vaidina svarbų vaidmenį sveikatos apsaugoje. Ji duoda leidimus dirbti gydytojams, kontroliuoja sveikatai iškylančias grėsmes iš aplinkos, savo nuosavybėje turi ligoninių, remia įvairius tyrimus, skirtus ligų prevencijai, taip pat vykdo vaikų imunizavimo programas. Čia buvo paminėta tik keletas veiklos sričių. Mūsų pagrindinis tikslas yra aptarti federalinės valdžios vaidmenį suteikiant sveikatos draudimą. Yra trys pagrindinės programos:

 Vyriausybės finansuojama medicininė pagalba (Medicaid);

 Valstybinis medicininis aptarnavimas (Medicare);

 Visiškos (implicit) dotacijos privačiam draudimui įkūnytos federalinėje pajamų mokesčių sistemoje.

Vyriausybės finansuojama medicininės pagalbos sistema neturtingiesiems buvo aptarta aštuntame knygos skyriuje. Dabar aptarsime likusias dvi programas.

Valstybinis medicininis aptarnavimas ((Medicare)

Vyriausybės finansuojama medicininės pagalbos programa, priimta 1965 metais, suteikia sveikatos draudimą žmonėms nuo 65 metų bei neįgaliems. Jos tikslas padidinti galimybes gauti kokybišką medicininę priežiūrą senyviems žmonėms be pernelyg didelės finansinės naštos. Išlaidos šiai programai 2000 metais buvo 216 mlrd. dolerių. Tai antroji pagal dydį krašto išlaidų programa; didesnė tik Socialinės Apsaugos programa.

Prieš aptariant šios programos detales, galėtumėme paklausti, kodėl valdžia turėtų taip plačiai būti įtraukta į sveikatos draudimo rinką vyresniems. Nepaisant to, iš anksto numatoma, kad galiaus.iai ir pajamos sumažės, ir sveikata pablogės. Diskusija apie sveikatos priežiūros rinką skyriaus pradžioje aktuali ir čia. Dėl nepalankaus parinkimo, draudimas gali būti numatytas neefektyviais mastais. Verčiant kiekvieną įsigyti draudimą, šios problemos būtų galima išvengti. Be to, sveikatos draudimo įsigijimas siejasi su aukštomis administracinėmis ir realizavimo išlaidomis. Žmonės turi ieškoti teisingų veiklos krypčių (sumanumo, protingumo), gali būti reikalaujama ir fizinio pasiruošimo egzamino ir t.t. Sudarant senyvo amžiaus žmonių pavienes grupes, valdžios programos gali sutaupyti tokia kaina. Žinoma, požiūrio “vienodas dydis tinka visiems” (one-size-fits-all) trūkumas yra tas, kad ignoruojama asmenų pirmenybė į draudimą.

Vyriausybės finansuojamos medicininės pagalbos programos struktūra

Vyriausybės finansuojama medicininės pagalbos programa apima beveik visą asmenų nuo 65 metų populiaciją. Yra apie 34 milijonai įtrauktųjų į sąrašus. Programą administruoja federalinė valdžia, o tinkamumo sstandartai yra vienodi visose valstijose. Ne taip, kaip Vyriausybės finansuojama medicininė pagalba, medicininės priežiūros programa vargšams, Valstybinio medicininio aptarnavimo pašalpos reikalingumas nėra nustatomas. Pretendentai neturi įrodinėti, kad jų pajamos yra žemesnės nei nustatytos, kad galėtų dalyvauti šioje programoje.

Išmokos

Ši programa yra padalinta į tris dalis, A, B ir C. A dalis, kuriai 2000 m. buvo išskirta 133,1 mlrd. dolerių išlaidoms, yra ligoninės draudimas (hospital isurance – HI). Dalyvavimas HI yra privalomas. Jis susideda iš 90 dienų visiškos medicininės priežiūros per metus ir iš daugiau kaip 100 dienų kvalifikuoto slaugymo paslaugų. Abiem šiais atvejais, pacientas yra atsakingas už kai kurias gydymo išlaidas. HI nepriklauso ilgalaikės elementarios paslaugos. B daliai priklauso papildomas medicininis draudimas (SMI), kuris mokamas gydytojams, aprūpinimą, užsakytą gydytojų, ir medicinos paslaugas, suteiktas už ligoninės ribų. Ne taip kaip HI, SMI yra savanoriškas. Įtrauktieji į sąrašus privalo mokėti mėnesinį papildomą mokestį, kuris kinta ir yra maždaug 46 doleriai. Apie 99 proc. tinkamos populiacijos užsiregistruoja į šią programą. C dalis vadinama Valstybinis medicininis aptarnavimas (Medicare)+pasirinkimas, leidžia asmenims įsirašyti į suderintus priežiūros planus, tokius kaip Sveikatos palaikymo organizacija. Visi Valstybinis medicininis aptarnavimas (Medicare)+pasirinkimas planai reikalingi tam, kad aprūpinti vartojamu išmokų paketu, išskyrus slaugymo ligoninės paslaugas. Vidutiniškai, HMOs mokestis yra 15,50 dolerių didesnis nei

B dalies pildomas mokestis. Mainai apima daugelį elementų, tokių kaip vaistų skyrimas, kas nėra priskiriama standartiniai Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) programai. Kaip tradicinis HMOs, Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) HMOs suvaržo asmens pasirinkimą į sveikatos priežiūros tiekėjus. Daugiau informacijos apie Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) išmokas ir mokesčius yra pateikiama internatiniame puslapyje .

Finansavimas

HI finansuojama iš darbuotojų išmokamų atlyginimų sumos. Šis mokestis taikomas visiems atlyginimams. Šis mokestis deponuojamas HI pasitikėjimo fonde, iš kurio sumokamos išmokos sveikatos priežiūros tiekėjams. Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) sistema vveikia ant “pay-as-you-go” bazės. Sąskaitos už medicinines paslaugas dabartiniams pensininkams mokamos iš šiandieninių darbuotojų sumokėtų mokesčių.

Ne taip, kaip HI, SMI finansavimui pasikliauja pagrindinėmis įplaukomis, o ne atlyginimų mokesčiais. Be to, SMI gauna lėšų iš mėnesinių papildomų mokesčių, paminėtų anksčiau. Apie 75 proc. SMI finansavimo yra iš pagrindinių pajamų ir 25 proc. iš papildomų mokesčių, taigi federalinės dotacijos turi didesnį svorį.

3 lentelė

Federalinės valdžios dotacijos Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) sistemai

Metai Dotacijos (mlrd) Dotacijos procentais nuo BVP

1967 3,4 0,.4

1970 7,1 0,7

1975 14,8 1,0

7980 35,0 1,3

1985 71,4 1,8

1990 109,7 2,2

1995 180,1 2,7

2003* 268,0 2,3

*Projektas

Bankroto nuojauta. Lentelė rodo Valstybinio medicininio aptarnavimo ((Medicare) išlaidas doleriais ir proporciją bendram vidutiniam produktui. 1967 metais dotacijos buvo 3,4 mlrd. dolerių, tai sudarė 0,4 proc. bendro vidaus produkto. Iki 2003 metų numatoma išlaidas šiai programai padidinti iki 268 mlrd. dolerių, o tai sudarys 2,3 proc. BVP. PPaskutinį dešimtmetį Valstybinis medicininis aptarnavimas (Medicare) augo didesniu tempu nei federalinės įplaukos. Pagal dabartinius projektus HI Pasitikėjimo Fondas pritruks lėšų iki 2025 metų. Trumpai tariant A dalis Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) programos gali susidurti su bankrotu.

Dabar “bankrotas” nereiškia to paties valdžios operacijoms, kaip kompanijai. Be to, valdžia gali panaudoti priverstinę jėgą ir pakelti mokesčius. Vis dėlto, šalinant ilgalaikį HI deficitą bus reikalingas žymus HI atlyginimo mokesčių padidėjimo tempas, kuris gali būti politiškai neįvykdomas. Taip gali būti todėl, kad didesnė dalis SMI yra finansuojama iš pagrindinių įplaukų nei iš papildomų mokesčių.

Žmonės yra pakankamai informuoti apie Valstybinio medicininio aptarnavimo programos finansines problemas ir daug gerų minčių buvo išsakyta kaip susidoroti su nemokumu. Jos apima tokius pasirinkimus:

 Padidinti mokesčių naštą dabartiniams pasipelnytojams. Mėnesiniai mmokesčiai galėtų būti padidinti, draudos koeficientas taip pat galėtų padidėti, ir amžius gauti išmokas taip pat turėtų padidėti. Tokie pasiūlymai susilaukė rimtų svarstymų 1997 metais, bet nebuvo užtvirtinti įstatymais.

 Kainų kontrolė. Nuo 1980 metų populiari strategija mažinant Valstybinio medicininio aptarnavimo (Medicare) išlaidas buvo paslaugų teikėjų kainų kontroliavimas.

Pajamų augimas. Medicininės priežiūros paklausa didėja kartu su pajamomis, tada pajamų augimas gali padidinti sveikatos priežiūros išlaidas. Remiantis medicininės paklausos ekonometrine analize, Newhouse apskaičiavo, kad pajamų paklausos medicininei priežiūrai elastingumas yra tarp 0.2 ir 00,4 – 10 proc. Padidėjus pajamoms, priverčia nuo 2 iki 4 proc. padidėti sveikatos priežiūros paklausai. Sudauginus šį elastingumą Newhouse padarė išvadą, kad pajamų padidėjimas yra priežastis, jog sveikatos priežiūros išlaidos auga mažiau negu 10 proc.

Trečiųjų šalių mokėjimai. Figūroje 10.1 matėme, kaip draudimas didina sveikatos priežiūros paklausą. Taigi mūsų užduotis paaiškinti, kodėl visąlaik sveikatos išlaidos didėja. Trečiosiose šalyse priežastis tokia, kad ten yra būtinas draudimo augimas. Apsidraudusių žmonių kiekis didėjo, bet pagal Newhouse skaičiavimus, tai nesudarė nei vienos aštuntosios išlaidų augimo. Iš tikrųjų vidutinis išlaidų dydis, nesikeitė per 1980-uosius, o realios išlaidos ligoninėms viršijo 50 proc. visų išlaidų [p.7].

Kokybės pagerėjimas. Newhouse padarė išvadą, kad išlaidų didėjimą lemia tai, kad į anksčiau minėtus faktorius yra įtraukiama medicininė praktika, administracinės išlaidos. Visa tai ir paaiškina išlaidų didėjimą. Jis teigė, kad augimas taip pat susijęs su technologinėmis naujovėmis. Gydytojų rengimas, medicininė technika ir įrengimai visuomet gerėjo. Paskutiniai dešimtmečiai liudija spartų medicininės technologijos vystymąsi. To rezultatas – pagerėjusi sveikatos priežiūra (diagnostinė technika, chirurginės procedūros ir terapijos, kurios išgydo įvairias medicinines problemas visam laikui). Širdies priepuolių gydymas šiandien yra paprastesnis negu buvo 1970-aisiais. Bet šie pasikeitimai buvo brangūs. Pavyzdžiui, įsigyti gama chirurginį peilį, įrenginį, kuris naudoja kompiuterio programuotą radiaciją, kad pašalintume auglius smegenyse, kainavo aapie 3 mln. dolerių. Taigi, net ir nesant minėtiems faktoriams, medicininis gydymas vis tiek brangtų.

Ši technologijomis grįsta teorija taip pat padeda paaiškinti, kodėl visos šalys su skirtingu sveikatos priežiūros finansavimu ir išvystymu .patyrė sveikatos priežiūros išlaidų didėjimą. Šios šalys turi vieną bendrą dalyką – jos visos buvo paveiktos tų pačių brangių technologinių naujovių.

Šis technologijomis pagrįstas paaiškinimas verčia diskutuoti apie išlaidų politiką nauju aspektu. Ar išlaidos didėja daugiausiai dėl kokybės pagerėjimo, ar tai yra blogai? Atsakymas šiame kontekste toks – ar žmonės įvertina šias naujoves savo socialinėse išlaidose. Nei vienas nežino, bet Newhouse siūlo tokį supratimą: “Jeigu daug vartotojų manė, kad nauja technologija neatitiko kainos, tuomet keista, kad mes nepastebime kai kurių firmų, kurios mėgina pasiūlyti bent kai kuriuos 1960-ųjų medicinos aspektus 1960-ųjų kainose (p.16)“.

Šie argumentai pagrįsti Murphy ir Topel [2000] skaičiavimais, kad gyventojų pajamų padidėjimas apie 2.8 trilijonų dolerių per metus papildė Jungtinių Valstijų nacionalinį turtą nuo 1970 iki 1990. Tokie skaičiavimai yra apytikriai dėl dviejų priežasčių. Pirma, kiek vienas skirtas doleris prailgina gyvenimą? Murphy ir Topel naudoja statistinių apskaičiavimų matus (priemones), kurie atlikti dėl algų didinimo. Darbininkai užmokesčio padidinimo reikalauja tam, kad būtų kompensuojamas gyvybei bei sveikatai grėsmę keliantis darbas. Antra, nėra aišku, ar laukiamas gyvenimo pagerėjimas yyra susiję su sveikatos priežiūros pasikeitimais. Buvo pastebėta, kad “apie 1.5 trilijonų iš 2.8 trilijonų dolerių metinio augimo buvo susiję su mirtingumo nuo širdies ligų mažėjimu. Tai sritis, kurioje medicinos pažanga ir ūmi priežiūra buvo itin reikšmingos (p.24).

Apibendrinant galima teigti, kad nėra priežasčių manyti, jog sveikatos priežiūros išlaidų augimas yra blogas reiškinys, arba, kad yra toks procentas nuo GDP, kuris yra tinkamas sveikatos priežiūrai. Išlaidų mažinimo priemonės, kurios stabdo technologinę pažanga, gali visuomenę privesti prie blogesnės padėties.

Ar vyriausybės vaidmuo sveikatos priežiūroje didėja?

Kritikai mano, kad sunku pasiekti išlaidų sumažėjimą iki “priimtino” lygio be svarbių pakitimų sistemoje, kuriuos rengia vyriausybė. Taip pat jų nuomone, vyriausybės kišimasis yra būtinas norint sumažinti neapsidraudusiųjų skaičių.

Buvo pateikta daug įvairių pasiūlymų, kaip padidinti vyriausybės vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje. Šiuos pasiūlymus ir aptarsime.

Asmeniniai reikalavimai

Daugelyje valstijų iš piliečių reikalaujama apdrausti savo automobilius. Kodėl tada nėra reikalaujama, kad kiekvienas pilietis pats apsidraustų? Vieną šios idėjos variantą pasiūlė palikimo fondas, visuomeninė policijos institucija Vašingtone. Pagal jų planą Valstybinis medicininis aptarnavimas ir Vyriausybės finansuojama medicininė pagalba turėtų veikti, tačiau baigtųsi sveikatos priežiūros mokesčių vengimas. Vietoj to, iš darbdavių būtų reikalaujama, kad jie parūpintų savo darbininkams sveikatos draudimo talonus. Jų pagalba darbininkai patys apsidraustų arba pasinaudotų tam tikrų organizacijų pagalba.

Šios idėjos šalininkų teigimu, “išlaidos būtų kontroliuojamos naudojant geriausias priemones, todėl jos būtų sumažintos be nuostolingo neigiamo efekto“ [Butler, 1992, p.42-43]. Plano įvykdymas reikštų prasidedančią naująją biurokratiją, ir tai išsaugotų vartotojo pasirinkimą. Tačiau nėra aišku, ar talonai paskatins žmones apsidrausti. Taip pat kyla klausimas, kaip reikėtų priversti vykdyti reikalavimus. Ar neapsidraudę žmonės būtų sodinami į kalėjimą? Ar galimos finansinės baudos, kurios priverstų žmones apsidrausti?

Pavieniai mokėtojai

Įvykdžius minėtą reformą būtų atsisakyta dabartinės sveikatos priežiūros draudimo rinkos, kurią pakeistų pavienių teikėjų sveikatos draudimas. PPavienių mokėtojų sistema būtų finansuojama iš mokesčių ir aprūpintų visus gyventojus, nepaisant pajamų ir sveikatos lygio. Skatinimas prisijungti prie šios sistemos išspręstų problemas. Šis požiūris įvairiai įgyvendinamas Kanadoje ir keliose Europos šalyse. Kanadoje sveikatos priežiūros paslaugas teikia privatus sektorius, kurį finansuoja vyriausybė. Jungtinėse Karalystėse svei.katos paslaugas teikia viešasis sektorius per valstybinės sveikatos apsaugos sistemą. Jungtinėse Valstijose lengviausias būdas pavienių mokėtojų sistemą išplėsti Valstybinio medicininio aptarnavimo sistema visai populiacijai, o ne tik pagyvenusio amžiaus žmonėms.

Faktas, kad pavienių mokėtojų sistemoje žmonės nnesusiduria su mokesčiu už priežiūrą, yra privalumas jų šalininkams ir minusas kritikams. Šalininkai mano, kad neetiška versti sergančius žmones spręsti apie teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų naudą ir žavėtis programos visuotiniu prieinamumu. Tačiau, kadangi pacientai už slaugą moka mažai arba nieko, kkritikai pastebi, kad tai nesumažina sistemos išlaidų.

Jeigu kainos nėra akcentuojamos kaip sveikatos priežiūros dalis, tuomet reikia dar kitų mechanizmų. Pavienių mokėtojų šalyse spaudimas daromas stimuliuojant ekonomikos sistemą (t.y. mažinant mokesčius). Iš anksto numatyto biudžeto, skirto sveikatos priežiūrai sudarymą, įtakoja kainų kontrolė atsižvelgiant į tai, kokia priežiūra yra teikiama. Toks reguliavimas gali baigtis ilgu priežiūros laukimu ir netgi jos atsižadėjimu. Manoma, kad pavienių mokėtojų sistemą galima kritikuoti dėl to, jog žmonės gali pasirinkti, kiek gali sau leisti sveikatos priežiūrai. Taip pat yra susirūpinimas dėl to, kad pavienių mokėtojų sistemos yra mažiau prisidedančios prie technologinių inovacijų.

Yra įrodymų, kad Kanados ir Vakarų Europos pavienių mokėtojų sistemos gali neilgai gyvuoti. Kaip pastebėjome anksčiau, sveikatos priežiūros išlaidos didėja taip pat kaip ir Jungtinėse Valstijose. Straipsnyje aapie sveikatos priežiūros sistemą Kanadoje pažymėta, kad “vis labiau vargina ilgas laukimas, spaudimas ir vyriausybės išlaidų mažinimas. Todėl kanadiečiai bando rasti sprendimus, įsišaknijusius į privatų sektorių; kažką, kas kada nors buvo neįsivaizduojama [Beltrame, 2000].“ Kritikuojama ir sistemos suteiktos priežiūros kokybė. Vienas Kanados sistemos kritikas pareiškė: “Tokiomis aplinkybėmis Kanados pasididžiavimas yra tai, kad kiekvienas turi teisę į tą pačią niekam tikusią sveikatos priežiūrą.” Tačiau pavienių mokėtojų sistemos šalininkai akcentuoja tai, kad nors amerikiečiams ir lengviau patekti pas gydytojus (nereikia ilgai laukti eeilėse), žmonių gyvenimo trukmė abejose šalyse yra tokia pati. Taigi galima teigti, kad piliečių sveikata priklauso nuo sveikatos priežiūros išlaidų.

Valdomoji konkurencija

Valdomoji konkurencija yra vyriausybės reguliavimų ir rinkos konkurencija (žr. Enthoven [1993]). Pagrindinė idėja: turėti rėmėjus sveikatos draudimo įsigijimui. Rėmėjais galėtų būti dideli stambios arba susivienijusios smulkios įmonės. Rėmėjai gali reikalauti iš sveikatos priežiūros teikėjų ir draudimo kompanijų konkuruoti kainomis bei kokybe. Taip pat jei gali siūlyti vartotojams įvairius draudimo planus ir leisti jiems pasirinkti tinkamiausią. Bedarbiai taip gal galėtų įsigyti draudimą rėmėjų pagalba, tačiau jų draudimo įmokos būtų viešai subsidijuojamos. Svarbu, kad valdomosios konkurencijos planai panaikintų numatomas mokesčių subsidijas darbdaviams, kurie parūpina draudimą. Tačiau tai sudarytų žmonėms daugiau išlaidų, pasirenkant draudimo polisą. Vyriausybės finansuojama medicininė pagalba būtų panaikinta; visuomeninės subsidijos leistų vargingai gyvenantiems žmonėms įsigyti sveikatos draudimą.

Įgyvendinant valdomąją konkurenciją reikėtų atsakyti į tam tikrus klausimus. Pavyzdžiui, ar stiprus rėmėjų reguliavimas nepadidins administracinių išlaidų, ar nesumažins lankstumo sąveikaujant su ekonominės aplinkos pokyčiais? Taip pat svarbus klausimas kilo pavienių mokėtojų sistemoje: ar išlaidų mažinimas stabdys technologinę pažangą?

Dabartinės diskusijos

1993 metais JAV vyriausybės administracija pateikė Kongresui išsamų planą keisti Jungtinių Valstijų sveikatos priežiūros sistemą. Projektas buvo sudėtingas – įstatymą sudarė virš 1300 puslapių. Jis turėjo valdomosios konkurencijos elementų ir apėmė griežtą vyriausybės išlaidų kontrolę. IIšlaidas reguliuoja daug įstatymų tam, k.ad jos neviršytų nustatyto limito. Pagal projektą draudimo suma būtų universali.

Po intensyvių diskusijų projektas buvo atmestas Kongreso ir Amerikos visuomenės. Šiuo metu pagrindinė sveikatos priežiūros sistemos reforma yra atidėta, bet panašu, kad ši reforma bus siūloma vėl.

Susiformavo nuomonė, kad laikui bėgant sveikatos priežiūros išlaidos ir neapdraustųjų asmenų skaičius vis didės. Pasak Aaron [1996], amerikiečiai paprastai nepriima radikaliosios ekonomikos ar visuomeninių įstatymų. Palaipsniui pasikeis vyriausybės vaidmuo sveikatos rūpyboje.

Priešingą požiūrį išreiškia Feldstein [1996a]. Projektas buvo atmestas ne tik todėl, kad jis buvo neįveikiamas, bet ir dėl kitų priežasčių. Amerikiečiai, siekdami sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas, ketina priimti tokias institucijas, kaip HMO. Tačiau nepasitikima vyriausybe, kuri būtų atsakinga už sveikatos priežiūrą. Taip pat tokie įstatymai, kaip Kenedžio Kosenbaumas, gali išspręsti problemas, susijusias su faktine padėtimi. Minėtas įstatymas kuris sumažino nerimą dėl draudimo praradimo keičiant darbo vietą.

Atsižvelgiant į šias diskusijas ir sveikatos priežiūros reformą ateityje, reikėtų nepamiršti šių dalykų:

 Priimti sprendimą gali būti sunku dėl tų pačių problemų, kurios iškyla visose socialinio draudimo programose – teikiamas saugumas neatitinka produktyvumo tikslų.

 Negalima pakviesti 44 milijonus žmonių į sveikatos priežiūros sistemą ir tikėtis išlaidų mažėjimo. Tuo pačiu metu, negalima tikėtis universalios draudimo sumos be padidėjusio reguliavimo, nes tam tikros rizikingos grupės žmonių nnegali įsigyti draudimo privačiose prekyvietėse. Todėl vienintelis būdas priversti žmones apsidrausti yra vyriausybės nustatyti įstatymai.

 Dėmesio centre pirmiausia yra sveikatos priežiūros išlaidos, ir tik tada rūpinamasi žmonių sveikata. Daugelis apžvalgininkų įrodinėja, kad teikiamos didesnės išlaidos sveikatos priežiūrai išsivysčiusiose šalyse nepagerina žmonių sveikatos bei nesumažina mirtingumo koeficiento [Fuchs, 2000].

1984 metais Valstybinio medicininio aptarnavimo A Dalyje pinigais paremtas padengimas buvo pakeistas numatomu padengimu, kuriame HI ligoninėms moka atitinkamą pinigų kiekį, skirtą vienam pacientui. Šis kiekis priklauso nuo asmens ligos ir yra nustatomas dar prieš gydymą. Valstybinio medicininio aptarnavimo B Dalis įšaldė gydytojų atlyginimus prailgintiems periodams ir laikomasi atitinkamų standartų, kurie nustato priimtiną augimo lygį, skirtą daktarų paslaugoms kiekvienais metais, tačiau yra taikomos nuobaudos, jei nėra laikomasi susitarimo. Kainų kontrolė yra pakankamai sudėtingai valdoma (Valstybinio medicininio aptarnavimo taisyklės užima daugiau nei 100000 lapų) ir vis dar turi nepageidaujamą šalutinį efektą. Šiame kontekste išryškėja pagrindinis nerimas dėl to, kad toks kontroliavimas priverčia medicinos darbuotojus, besirūpinančius pacientų sveikata, kreipti į juos mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, dėl didelių Valstybinio medicininio aptarnavimo vykdomos programos apribojimų, atliktų 1999 metais, dauguma kvalifikuotų slaugytojų pradėjo nebeteikti paslaugų pacientams, kurių gydimas reikalavo brangiai kainuojančios įrangos, t.y. respiratorių, intraveninių narkotikų terapijos, inkstų dializės (McGinley, 1999). Bet kokiu atveju, kaip parodyta Lentelėje 10.1, Valstybinis medicininis

aptarnavimas sparčiai vystėsi, nepaisant esančių apribojimų ar nesklandumų.

Pagalbos teikimas

Kaip jau buvo minėta, faktinė revoliucija apėmė tam tikrus sveikatos priežiūros būdus, kurie taikomi privačiame sektoriuje Jungtinėse Valstijose. Teikiant paslaugas, tokias kaip HMO, pastaruoju metu dominuoja tradicinis mokesčio už paslaugas požiūris. HMO svarba vyriausybės finansuojamoje medicininės pagalbos programoje nuolat didėja. Įstatymas, išleistas 1997 metais, skatina Valstybinio medicininio aptarnavimo gavėjus įsitraukti į HMO: 1999 metais narių skaičius buvo 6,2 milijono, kai tuo tarpu 1995 metais – 1,8 milijono (Katzenstein, 2000). Nėra aišku, ar llaikui bėgant, H.MO bus efektyvus ir nepadidins išlaidų, skirtų sveikatos priežiūrai.

Slaugos ligoninė ir sveikatos priežiūra namuose

Valstybinis medicininis aptarnavimas apima didelį skaičių ligonių, pasmerktų mirti. Per pastaruosius metus išlaidos šiam tikslui siekė apie 30 procentų visų valstybinio medicininio aptarnavimo išlaidų. Siūloma, kad svarbesniu sveikatos priežiūros tikslu turėtų būti pacientų, sergančių nepagydomomis ligomis, kančių palengvinimas, nei pastangos įvairiais būdais pratęsti žmogaus gyvybę. Šiuo požiūriu, Valstybinio medicininio aptarnavimo taisyklės paskutiniu metu gerokai pasikeitė, todėl nepagydomiems ligoniams yra lengviau pasirinkti tokią alternatyvą kaip slaugos lligonines.

Medicininio taupymo sąskaitos (MSAs). Daugelis besirūpinančių sveikatos priežiūra stengiasi apriboti valstybinio medicininio aptarnavimo išlaidas. Alternatyvus požiūris – paskatinti taupiai naudotis sveikatos priežiūros priemonėmis. Dauguma valstybinio medicininio aptarnavimo pacientų nekreipia dėmesio arba mažai kreipia į kompensuojamų išlaidų skirtumą. Nors aasmenys turi paskatinimą kontroliuoti nustatytas išlaidas, bet jos padengiamos rimtos bei pavojingos ligos atveju. Valstybinio medicininio aptarnavimo dalyje C leidžiamas tam tikras skaičius žmonių, galinčių įsitraukti į Medicininio taupymo sąskaitos programą, kuri yra katastrofiška draudimo politika. Valstybė dalį pinigų naudoja tam, kad individai būtų įtraukti į HMO ir galėtų įsigyti draudimo polisą su dalinių nuostolių atlyginimu (apie 6000 dolerių). Likusieji pinigai yra padedami į sąskaitą. Po to, kai daliniai nuostoliai atlyginami, likęs apmokėjimas išimamas iš sąskaitos ir atiduodamas individualiam naudojimui – jie gali būti naudojami ne medicininiams pirkiniams. Tai skatina taupiai naudoti lėšas, skirtas sveikatos priežiūrai.

MSAs buvo efektyviai naudojamos tik iki 1997 metų, pastaruoju metu apima tik tam tikrą skaičių dalyvių, todėl šiuo metu yra mažai žinoma apie jų ppoveikį.

Šiuo metu nėra tokios politikos, kuri sugebėtų sustabdyti ilgalaikį Valstybinio medicininio aptarnavimo išlaidų augimą. Kai kurie mano, jog sveikatos priežiūros išlaidos didėja, nes kontroliuoti jas tradicinėmis priemonėmis yra beveik neįmanoma.

Visiškas sveikatos draudimo subsidijavimas

Vienas iš didžiausių vyriausybės poveikio būdų sveikatos priežiūrai pasireiškia per federalinio mokesčio įstatymo paruošimą. Šis įstatymas teigia, kad žmonių atlyginimai yra kaip Socialinės Apsaugos išmokų sąrašo subjektai (čia įtraukiamas ir asmeninių pajamų mokestis, bet darbdavių įmokos į gydymo draudimo planus neįsiskaito). Pavyzdžiui, jei darbdavys padidina atlyginimą 2000 ddolerių, privaloma mokėti mokestį nuo šio skaičiaus. Bet, jei darbdavys naudoja 2000 dolerių tuo tikslu, kad darbuotojas įsigytų sveikatos draudimą, tada jo mokesčių sąskaita nesiskaičiuoja nuo kiekvieno cento. Norint suprasti šio įstatymo prasmę, galima įsivaizduoti, kad yra nustatytas jungtinis 38 procentų mokesčio, skaičiuojamo nuo atlyginimo, rodiklis. Už kiekvieną dolerį darbuotojui moka darbdavys, ir jis gali nusipirkti 62 centų vertės prekes ar paslaugas. Priešingai, kiekvienas doleris, kurį išleidžia darbdavys draudimui, gali nupirkti dolerio vertės draudimo sumą. Iš tikrųjų, tada ši mokesčio įstatymo nuostata palengvina sveikatos draudimo įsigijimą labiau, nei plačiai vartojamų prekių įsigijimą. Praktiškai subsidijos dydis yra pakankamai didelis. Pasak Gruber ir Poterba (1996, p. 149), tai 32 procentais sumažina darbdavių teikiamo sveikatos draudimo išlaidas. Sveikatos draudimo atskyrimas nuo mokesčių Jungtinių Valstijų finansų ministerijai kiekvienais metais kainuoja apie 60 milijardų dolerių, kurie išskaičiuojami iš biudžeto pajamų, gaunamų iš mokesčių.

Dėl visiškų subsidijų, darbininkai nori didesnės dalies jiems mokamos kompensacijos, skirtos sveikatos draudimui, nei numatyta. Taigi, sveikatos draudimo paketas tampa vis didesnis ir gausesnis. Jei visiškos subsidijos būtų panaikintos, tuomet mokamos dalies dydis (sąsk.aitos dalis, kurią moka asmuo) mokesčių mokėtojams su 29 procentų mokesčių dydžiu pakiltų iki 40 procentų, (Burman ir Rodgers, 19992, p. 337). Panašiai subsidijos skatina darbdavius padidinti sveikatos draudimo ppolisus, įtraukiant net ir tokius dalykus, kaip namuose teikiama sveikatos priežiūra.

Draudimo nusipirkimas išpildo svarbius žmonių gyvenimo poreikius. Tačiau, norint, kad sistema dirbtų veiksmingai reikia, kad vartotojai galėtų pagrįsti savo sprendimus. Subsidijos mažina kainas vartotojams žemiau jų ribinių išlaidų ir skatina juos apsidrausti tik būtinais atvejais. Dėl šios išeikvojamos medicininės priežiūros paslaugos. Dauguma tyrėjų tiki, kad tai susiję su medicininių paslaugų kainų didėjimu, ir kad darbdavių teikiamos sveikatos išmokos turėtų būti apmokestinamos didesniu tarifu.

Dvigubas rezultatas: galimybė gauti tam tikrą paslaugą ir jos kaina

Dauguma pastarųjų sveikatos priežiūros diskusijų buvo apibrėžiamos dviem susijusiais dalykais – sveikatos priežiūros gavimas ir jos įsigijimo išlaidos. Šiame skyriuje minėti du dalykai bus analizuojami detaliau.

Galimybė naudotis tam tikra paslauga

82 procentai amerikiečių, kuriems daugiau nei 65 metai, turi įvairias sveikatos draudimo formas. Tai palieka 18 procentų, arba apie 44 milijonus žmonių, neapdraustus. Žmonių, kuriems daugiau nei 65 metai ir kurie neapdrausti, procentinis dydis nuolat auga. 1979 metais tokių žmonių buvo tik 14,7 procento (CWM, 2000, p. 1073). Daug nerimo Jungtinėse Valstijose sveikatos priežiūroje kyla dėl neapdraustųjų.

Neapsidraudusieji yra gana įvairiapusė grupė. Pavyzdžiui, 36 procentai tų, kurių pajamos yra žemiau skurdo ribos, yra neapsidraudę, bet taip pat yra 12 procentų tų, kurių pajamos dvigubai viršija skurdo ribą. Apie 30 pprocentų darbininkų, dirbančių nepilną darbo dieną, yra neapsidraudę, bet taip pat yra ir 15 procentų neapsidraudusių darbininkų, dirbančių pilną darbo dieną. Galimybė turėti sveikatos draudimą didėja su firmos dyžiu – apie 30 procentų darbininkų firmose, turinčiose mažiau nei 10 darbuotojų, neturi sveikatos draudimo, kai tuo tarpu firmose, kuriose dirba 1000 ar daugiau darbuotojų, neapsidraudusiųjų skaičius siekia tik apie 10 procentų (CWM, 2000, p. 1068, 1070). Manoma, kad šis skirtumas atsiranda dėl draudimo dydžio, kuris priklauso nuo firmos dydžio. Kai darbuotojų skaičius didėja, kiekvieno darbuotojo draudimui reikalingos administracinės išlaidos mažėja. Be to, firmos, turinčios daugiau darbuotojų, labiau rizikuoja, kad jie turės rimtų sveikatos problemų, o tai apims didelį darbuotojų skaičių, vadinasi, gali įgyti greitesnius tempus. Sveikatos draudimo nebuvimas ir sveikatos priežiūros nebuvimas nėra tas pats dalykas. Vieni žmonės moka už savo sveikatos priežiūra iš savų pinigų, o kiti tai gauna nemokamai, visų pirma iš ligoninių. 1998 metais Jungtinių Valstijų ligoninėse buvo suteikta nekompensuojama sveikatos priežiūra už 17 milijardų dolerių (CWM, 2000, p. 1075). Nepaisant to, žmonės, neturintys sveikatos draudimo, sunaudoja mažiau sveikatos priežiūros paslaugų nei tie, kurie turi panašias sveikatos problemas, tačiau yra apsidraudę. Stebėtina, kaip šis aprūpinimo trūkumas įtakoja sveikatos pasekmes. Kaip pažymi Cutler ir Gruber (1996, p. 427), kai

kurie tyrimai parodė, kad besitęsiantis draudimas neapsidraudusiems pagerina jų sveikatą, tačiau kiti tyrimai to nepatvirtina.

Kodėl nuolat didėja žmonių skaičius, kurie neturi sveikatos draudimo? Pagrindinis faktorius yra išlaidos. Kadangi sveikatos draudimas vis labiau brangsta, žmonės privalo tam skirti didesnę atlyginimo dalį tam, kad gautų norimą sveikatos priežiūrą. Tačiau kai kuriais atžvilgiais, sveikatos draudimo įsigijimas nėra to vertas. Žinoma, tik 89 procentai darbuotojų, kurie turi galimybę naudotis darbdavio aprūpinamu sveikatos draudimu, priima šį pasiūlymą (Cooper ir Schone, 1997). Mažas pajamas gaunantys darbuotojai llabiau linkę nesinaudoti darbdavio siūlomu sveikatos draudimu. Jų asmeniniai mokesčių rodikliai yra žemi, taigi naud.a be sveikatos išmokos iš mokesčio dydžio yra palyginti maža. Taigi, mažėjančios išmokos išleidimas sveikatos priežiūrai vis dar yra susijęs su didėjančių išlaidų problema.

Išlaidos

4 lentelė iliustruoja, kaip Jungtinėse Valstijose augo sveikatos priežiūros išlaidos. 1970 metais sveikatos išlaidos sąnaudos sudarė 7,1 procentą nuo BVP. Dabar jos siekia apie 13,5 procento ir , vyriausybės planuose numatoma, kad sąnaudos 2003 metais gali padidėti iki 15,2 procento. 5 lentelėje Jungtinių vvalstijų patiriamos sąnaudos yra palyginamos su kitomis šalimis. Tai rodo, kad Jungtinės Valstijos patiria daug didesnes išlaidas kiekvieno žmogaus sveikatos draudimui nei Kanada, Vokietija, Japonija ar Jungtinė Karalystė. Stebėtina tai, kad nors Jungtinės Valstijos patiria didesnes sąnaudas nei minėtos šalys, llaikui bėgant sąnaudų augimo dydis nebuvo viršijęs jų ribų (Anderson ir Poullier, 1999). Šios keturios šalys, palyginti su Jungtinėmis Valstijomis, turi labai skirtingą sistemą, skirtą finansinei sveikatos priežiūrai. Sveikatos priežiūros apimtis tampriai nėra susijusi su darbu, kaip tai yra Jungtinėse Valstijose, ir nustatant kainas vyriausybė turi daug svarbesnę įtaką. Vadinasi, siekiant išsiaiškinti sveikatos priežiūros sąnaudų didėjimą Jungtinėse Valstijose, nederėtų susitelkti išskirtinai tik ties tais faktoriais, kurie Jungtinių Valstijų sistemai yra ypatingi. Tolesnė diskusija yra paremta Newhouse darbu (1992a), kuris stengėsi išsiaiškinti, kiek kiekvienas iš minėtų faktorių įtakojo šį augimo lygį.

4 lentelė

Šalies sveikatos išlaidos (parinktais metais)

Metai Bendros išlaidos (milijardais dolerių) Procentai nuo BVP Procentais išreikšta dalis nuo bendrų sveikatos išlaidų

1970

1980

1990

1997

2003 73,2

247

699

1,092

1,590 7,1

8,9

12,2

13,5

15,2 37,8

42,4

40,5

46,4

45,0

Šaltinis: „Šalies sveikatos apsaugos išlaidų projektų lentelės,“ Sveikatos Apsaugos Finansinis Valdymas [URL: http//www.hcfa.gov/]

5 lentelė

Tikrosios sveikatos iišlaidos, skaičiuojamos kiekvienam žmogui pasiriktose šalyse (1997 m. JAV doleriais)

Kanada

Vokietija

Japonija

Jungtinė Karalystė

Jungtinės Valstijos 2,095

2,339

1,741

1,347

3,925

Šaltinis: Anderson ir Poullier (1999)

Amerikos gyventojų senėjimas

1980 metais apie 11,1 procentų Jungtinių Valstijų gyventojų buvo daugiau nei 65 metų amžiaus; pastaruoju metu šis skaičius siekia 12,4 procento. Per tą patį laikotarpį gyventojų, kuriems yra virš 85 metų, proporcija išaugo nuo 1 iki 1,6 procento (CWM, 2000, p. 992). Žmonių senėjimas yra vienas iš požymių, lemiančių sveikatos priežiūros sąnaudų didėjimą. Kokiu mastu šis fenomenas galėtų paaiškinti sveikatos priežiūros sąnaudų didėjimą? TTam, kad gautų norimą atsakymą į šį klausimą, Newhouse suskaičiavo, kiek visos išlaidos pasikeistų , jei kiekvieno žmogaus išlaidos kiekvienoje amžiaus grupėje liktų tokios pačios, kaip ir 1950 – 1987 metais ir tik kiekvienos amžiaus grupės proporcijos keistųsi. Jis išsiaiškino, kad amžiaus struktūros pokytis tik maža dalimi lemia išlaidų didėjimą..SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMOS JAV IR LIETUVOJE PALYGINIMAS

Jungtinių valstijų socialinio aprūpinimo sistema buvo nepopuliari ilgą laiką, todėl kad neskatino darbo. Kai kurios programos teikia piniginę paramą, kai kurioms iš jų lėšos sunkiai gaunamos, kai kurios reglamentuojamos įstatymais, kitos yra nepriimtinos netgi žmonėms, kurių pajamos yra aukštesnės nei tų, kurie skursta (2).

Šiandien JAV lėšos, skiriamos socialiniam draudimui, viršija federalines vyriausybės ir vidaus produktui skiriamas lėšas. Kiekvieną dirbantį aprūpina arba Socialinės Apsaugos Agentūra, arba kitas vyriausybės pensijos fondas. Kai Socialinės Apsaugos Agentūra pradėjo darbą 1935 metais, jos veikla buvo labai panaši į privataus draudimo sistemą. 1939 metais sistema buvo pakeista į pay-as-you-go pagrindą, kuris reiškia kad išeinantis iš darbo darbuotojas gauna pašalpą iš tų, kurie dar dirba ir moka įmokas (2).

Lietuvoje socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema, kaip ir JAV, veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje įteisintos ššios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui (3).

Lietuvoje socialinės apsaugos kryptys sąlygoja (1):

• socialinį draudimą, kuris finansuojamas specialiomis įmokomis ir skirtas aprūpinti žmones, netekusius pajamų dėl konkretaus įvykio (pvz., nedarbo, ligos, senatvės ir kitais atvejais);

• socialinę paramą – išmokas pinigais ir ne pinigais, įskaitant socialines paslaugas.

Socialinio draudimo kryptis ypatinga tuo, kad apima beveik visus krašto gyventojus (draudėjus, apdraustuosius, išmokų gavėjus). Socialinė parama turėtų būti ryškesnė, kai neveikia arba nepakankamai veikia socialinio draudimo sistema. Lietuvoje socialinė parama ypač aktuali, kadangi socialinio draudimo sistema nepajėgi kompensuoti prarastų pajamų. Tai bendros šalies ekonominės ir socialinės būklės pasekmė, dėl kurios socialinės paramos sistema tampa pernelyg išplėsta ir komplikuota. Vis dėlto socialinė parama negali suteikti ilgalaikio bei ekonominio saugumo, o tik padeda išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Taigi socialinio draudimo vaidmuo ilgalaikės socialinės apsaugos politikos perspektyvos požiūriu gana svarbus.

Lietuvos finansų sistemoje galima išskirti valstybinį socialinį draudimą ir nuo 1997 m. – sveikatos draudimą, kurį gali vykdyti valstybinės ir privačios institucijos. Socialinį draudimą organizuoja valstybinio socialinio draudimo (VSD) fondo valdyba (Sodra). VSD paskirtis – teikti apdraustiems šalies gyventojams ir jų šeimų nnariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jeigu jie negali dėl įstatymų numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitų pajamų arba turi papildomų išlaidų.

Valstybiniu socialiniu draudimu (VSD) privalomai draudžiami apdraustieji (mokesčio mokėtojai) beveik visi darbingo amžiaus žmonės valstybinėse ir privačiose įmonėse bei organizacijose nuo pirmos jų darbo dienos. Draudimas pasibaigia, nutraukus darbo sutartį. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti (3):

• draudėjai – visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaityti ir įmokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokas, taip pat fiziniai asmenys, kurie patys privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;

• individualių įmonių savininkai; asmenys užsiimantys individualia veikla, tame tarpe – advokatai, advokatų padėjėjai, antstoliai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; verslo liudijimus įsigiję asmenys;

• ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų ūkių nariai (iki 2003 m.. balandžio 1 d.).

Asmenys, apdrausti visu valstybiniu socialiniu draudimu (34 proc.) – gaunantys atlyginimą už darbą: dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai), valstybės tarnautojai; valstybės politikai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, kandidatai į teisėjus, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos

banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų vadovai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybinių komisijų ir tarybų, kitų valstybinių komisijų ir tarybų pirmininkai, jų pavaduotojai ir nariai, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnai (3).

Asmenys valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami tuo atveju, jei jie gauna atlyginimą už darbą (1). Šį socialinio draudimo mokesčio tarifą, t.y. 34 % sudaro dirbančiųjų (31%) ir apdraustųjų (3%), dirbančių pagal darbo sutartis, įmokos:

• Darbdavys mmoka 31 % nuo kiekvieno apdraustojo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, įskaitant ir pagrindinį NPD.

• Apdraustasis moka 3 % nuo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, įskaitant ir pagrindinį NPD Šį mokestį apskaičiuoja darbdaviai ir įneša į Sodros biudžetą.

JAV algalapio mokestis užima nedidelį darbuotojo metinės algos augimo iki tam tikros sumos procentą. Kitaip nei Lietuvoje, JAV pusę mokesčių moka darbdavys ir pusę darbuotojas. Įstatymiškai tuo buvo siekta padalinti programos išlaidas vienodai tarp darbuotojų ir darbdavių. Tačiau darbdaviai gali „perduoti“ dalį vvisos savo dalies darbdaviams mažesnės mokesčių algos forma. Tačiau kai kurie autoriai (2) pažymi, kad nėra tikėtina, jog pasidalinimas yra tikrai 50 : 50. Įstatymai priimti 1997 metais įtvirtino, kad maksimalus apmokestinamas atlyginimas automatiškai didėja kartu su vidutine alga. Per llaiką pakilo ne tik pašalpos, bet ir algalapio mokesčių dažnis. Dabartinis mokesčių dažnis, 6,2 procentai (kartu ir darbuotojui ir darbdaviui), viršija daugiau nei 6 kartus savo pirminį lygį.

Tiek Lietuvoje, tiek ir JAV darbininko socialinės apsaugos pašalpos dydis priklauso nuo jo uždarbio ir kitų aplinkybių.

Asmenys, apdrausti valstybiniu socialinio draudimo pensijų draudimu. Lietuvoje valstybės saugumo departamentas, Vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministerijos moka 23,4 % nuo kiekvieno pareigūno darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų. Įskaitant ir pagrindinį NPD. Šių institucijų pareigūnai moka 2,5 % nuo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, įskaitant ir pagrindinį NPD. Minėtų ministerijų karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai draudžiami tik VSD pensijoms gauti. Jiems iš VSD fondo biudžeto nemokamos ligos, motinystės ir laidojimo pašalpos, taip ppat kompensacijos medikamentams, transporto išlaidoms (3).

Savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų (individualių įmonių savininkai, šių įmokų nuomininkai, advokatai, jų padėjėjai, notarai, tikrųjų ir komanditinių ūkinių bendrijų nariai, patentus įsigiję asmenys, ūkininkai) įmokos taip pat yra dviejų dalių:

• Visi nurodyti asmenys moka 50 % pagrindinei pensijos daliai gauti.

• Nurodyti asmenys, išskyrus patentus įsigijusius ir ūkininkus, moka 15 % nuo apmokestinamojo pelno metinės sumos, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, papildomai pensijos daliai gauti (apmokestinama suma ne mažesnė kaip 12 MMA) (5).

Savarankiškai dirbantys asmenys įį socialinį draudimą buvo įtraukti vėliau negu samdomi darbuotojai, dėl to jų draudimas yra šiek tiek kitoks. Pajamų nustatymas šiai apdraustųjų kategorijai buvo labai sudėtingas, dėl to nuo 1995 metų savarankiškai dirbantiems asmenims įvestas fiksuoto dydžio įmokų mokėjimo tarifas. Jis sudaro 50 proc. bazinės pensijos dydžio.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (0,3 % tarifu) prival.omai draudžiami (3):

• asmenys, draudžiami visu socialiniu draudimu;

• profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešųjų darbų, jų persikvalifikavimo ar viešųjų darbų laiku;

• asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose – jų darbo laiku;

• nuteistieji laisvės atėmimu – jų darbo laiku.

Valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai valstybės lėšomis (50 % bazinės pensijos dydžio įmokos tarifas) privalomai draudžiami: privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos kariai (iki 2005 m. sausio 1 d.); motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas; motina (tėvas), neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu, kai augina vaiką iki trejų metų; tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai; vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka ppripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą

Šalia privalomojo draudimo nuo 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje vykdomas savanoriškasis valstybinis pensijų draudimas. Savanoriškuoju pensijų draudimu gali draustis (3):

• asmenys, kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu,- pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti;

• asmenys, kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, – papildomai pensijos daliai gauti. Tačiau savanoriškas pensijų draudimas nėra populiarus tikriausiai dėl didelių įmokų tarifų, dėl to, kad nėra lengvatų, nepatikimi privatūs draudėjai.

Lietuvoje daugiau nei pusė VSD fondo biudžete visų surinktų lėšų skiriama senatvės pensijoms. Socialinio draudimo sistemos mokumui pavojų kelia nuolatos mažėjantis apdraustųjų ir pensininkų skaičiaus santykis, dėl kurio piniginės išlaidos pensijoms didėja sparčiau negu pajamoms. Šiuo metu 1.23 milijono dirbančiųjų turi išlaikyti (sukaupti lėšas) apie milijoną įvairias pensijas gaunančių žmonių. Panaši problema būdinga ir JAV. Šioje valstybėje vieną pensininką išlaiko 2 dirbantieji. Nes tiek Lietuvoje, tiek JAV šiuo metu išeinantiesiems į pensiją galioja sistema pay-as-you-go. Jų pašalpos mokamos beveik vien iš vis dar dirbančiųjų mokesčių. Ateityje JAV pašalpos bus mokamos dalis iš dirbančiųjų, dalis iš Socialinės Apsaugos Kredito Fondo lėšų. Tai vadinama dalinio finansavimo sistema.

JAV atlikti skaičiavimai parodė, kad Socialinės apsaugos sistema yra dosnesnė vyresniajai kartai. Taip pat galima iišskirti kelias tendencijas (2):

• Moterys gauna daugiau naudos negu vyrai. Moterys gyvena ilgiau, todėl ir naudotis Socialinės apsaugos sistemos privalumais gali ilgesnį laiką negu vyrai.

• Šeimas turintys žmonės gauna daugiau naudos negu vieniši. Tai paaiškinama tuo, kad vedęs žmogus gauna papildomą išmoką už savo sutuoktinį, kuri gali siekti net iki 50 % jo paties gaunamos naudos. Be to, mirus vienam sutuoktiniam, kitas gali disponuoti pirmojo pensija.

• Vedusios poros, kuriose dirba tik vienas iš sutuoktinių, gauna daugiau naudos negu tos, kuriose dirba abu sutuoktiniai. Jeigu vyro pensija yra mažesnė kaip 50 % jo žmonos pensijos, jis turi teisę gauti ne daugiau kaip 50 % žmonos pensijos, kurią jis būtų gavęs ir nedirbdamas. O jeigu jo pensija yra didesnė kaip 50 % jo žmonos pensijos, tai jis turi teisę gauti tik skirtumą tarp savo pensijos ir 50 % žmonos pensijos. Netgi mažas pajamas turintis sutuoktinis, mokėdamas visą gyvenimą mokesčius, ateityje gali gauti nedidelę naudą iš Socialinės apsaugos.

Dabar mokamas mokestis yra 12,4%, o 2030 m. jis turėtų būti pakeltas iki 20%. Socialinės apsaugos programos įgyvendinimas ir žymiai sumažino skurdo lygį tarp pagyvenus.io amžiaus žmonių. Socialinė apsauga ne visada teikia gryną pelną žmonėms, išėjusiems į pensiją.

Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta gyventojų pajamų

mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 % apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais. Neapdrausti asmenys ir advokatai, jų padėjėjai, notarai moka 10 % vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Įmonės, įstaigos ir organizacijos už dirbančius asmenis moka 3 % darbo užmokesčio dydžio sveikatos draudimo įmoką

Kas mėnesį ūkininkai ir kiti asmeninio ūkio nnaudotojai moka tokio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas (1):

1) ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ūkininkai bei žemės naudotojai (3 ha ir daugiau žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius moka po 3,5 % minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas;

2) asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius šeimos narius moka po 1,5 % minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ūkininkai ir kiti asmeninio ūkio nnaudotojai, mokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas kas mėnesį

JAV iš savo kišenės vartotojai užmoka tik apie 17 % sveikatos priežiūros išlaidų: privatus draudimas užmoka apie 35 %, vyriausybė – 45 %, likusieji užmokami filantropų ir kitų šaltinių. Trumpiau tariant, vartotojai tiesiogiai nnesusiduria su didžiausia dalimi sveikatos priežiūros išlaidų (2).

JAV ligoninės draudimas finansuojama iš darbuotojo išmokamų atlyginimų sumos. Rodiklis yra 1,45 % darbuotojui ir darbdaviui atskirai maksimaliems 2,9 % (Lietuvoje atitinka privalomojo sveikatos draudimo įmokas ligonių kasoms). Šis mokestis taikomas visiems atlyginimams/uždarbiams; nėra jokių “lubų”. Pagrindinė priežastis, dėl kurios dažniausiai bankrutuoja amerikiečiai – nepajėgumas apmokėti sąskaitų už gydymą (5).

Žmonių senėjimas yra vienas iš požymių, lemiančių sveikatos priežiūros sąnaudų didėjimą Amerikiečiai nori žemesnių sveikatos priežiūros išlaidų. Kiekvienais metais dėl to JAV subankrutuoja apie 2 mln. žmonių, arba pusė visų bankrutuojančių asmenų. Tokius tyrimų duomenis paskelbė žurnalas „Health Affairs“, remdamasi tinklapiu „NEWSru.com“ praneša ELTA. JAV šiuo metu pagrindinė sveikatos priežiūros sistemos reforma yra atidėta, bet panašu, kad ši reforma bus siūloma vėl. Laikui bbėgant susiformavo nuomonė, kad sveikatos priežiūros išlaidos ir neapdraustųjų asmenų skaičius vis didės

Lietuvoje privalomojo sveikatos draudimo įmokos ligonių kasoms mokamas tokia tvarka: Valstybinė mokesčių inspekcija (30 % fizinių asmenų pajamų mokesčio) ir valstybinio sveikatos draudimo fondo valdyba (3 % darbo užmokesčio) per 3 dienas nuo įmokų gavimo perveda jas į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą.

Socialinio draudimo mokesčio objektas tiek JAV, tiek Lietuvoje yra darbo užmokestis bei pajamos (pvz., advokatų, notarų ir pan.). Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio ssocialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo:

• valstybinio socialinio draudimo išmokų, mokamų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, socialinės paramos išmokų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybinių pensijų ir pensijų, mokamų iš įmonių pensijų fondų lėšų;

• pašalpų ir premijų, skiriamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių institucijų sprendimais, taip pat pašalpų, mokamų iš labdaros fondų ir labdaros organizacijų lėšų (išskyrus pašalpas, mokamas šių fondų ir organizacijų darbuotojams, taip pat Lietuvos mokslų akademijos savo nariams mokamų mėnesini.ų išmokų už Mokslų akademijos nario vardą);

• įmonių, įstaigų ir organizacijų vienkartinių pašalpų, mokamų mirusio darbuotojo sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), taip pat stichinių nelaimių, gaisrų ir sprogimų atvejais, sumos ne didesnės kaip 5 minimalios mėnesinės algos;

• iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Užimtumo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kitų fondų lėšų mokamų premijų ir prizų, skiriamų konkursų, loterijų laimėtojams ar varžybų nugalėtojams;

• Lietuvos Respublikos Seimo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatytais atvejais mokamų išmokų už buto nuomą, elektros, šiluminę energiją, karštą ir šaltą vandenį, komunalines ir ryšių paslaugas, asmeninio transporto naudojimą, darbuotojų maitinimą, taip pat išmokų, skirtų komandiruočių išlaidoms atlyginti;

• išmokų materialinei žalai dėl suluošinimo, kitokio sveikatos pakenkimo arba maitintojo mirties aatlyginti ir priteistos moralinės žalos atlyginimo sumos;

• įmonių, įstaigų, organizacijų mokamų sumų už darbuotojų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, perkvalifikavimą seminaruose, kursuose, mokymo įstaigose;

• iš įmonės lėšų arba dėl turto vertės padidėjimo akcininkams išduotų akcijų nominalios vertės arba anksčiau išduotų akcijų nominalios vertės padidinimo sumos, taip pat pajininkams padidintos pajaus vertės;

• ligos pašalpų, mokamų iš darbdavio lėšų už pirmąsias dvi ligos dienas;

• delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą;

• draudimo įmokų, mokamų draudimo bendrovei už darbuotojų gyvybės, pareigybių ar civilinės atsakomybės draudimą, kai numatoma, kad draudimo suma, įvykus draudiminiam įvykiui, bus išmokėta darbdaviui;

• išlaidų už asmenis, vykstančius į užsienį tarnybiniais reikalais, kai apmokamas tik vykimas ir grįžimas (iš jų vizos įforminimas, draudimas ligos atveju ir kitos būtinosios išlaidos, susijusios su valstybių sienų kirtimu);

• įmonėje ar įstaigoje nedirbantiems, bet anksčiau ten dirbusiems pensininkams paskirtų pensijų priedų, pašalpų, prizų ir dovanų, suteiktų asmeninių švenčių, konkursų progomis;

• dividendų, nustatytąja tvarka mokamų kalendoriniams metams pasibaigus;

• autorinio atlyginimo pagal autorinę sutartį, sudarytą raštu, ir autorinio atlyginimo pagal sutartį dėl kūrinio paskelbimo periodiniuose leidiniuose neetatiniams darbuotojams;

• vidutinio darbo užmokesčio, sumokamo atleidžiamam iš darbo darbuotojui už uždelsimo laiką, kai su darbuotoju uždelsiama atsiskaityti dėl darbdavio kaltės;

• draudėjo lėšų, sumokėtų už darbuotojų skiepijimą nuo infekcinių ligų ir privalomą profilaktinį darbuotojų sveikatos patikrinimą.

Skirtingai nei JAV, Lietuvos VSD fondo biudžeto išlaidos nnuo 1996 metų viršija pajamas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro (4):

• draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos (pensijų socialiniam draudimui, ligos ir motinystės socialiniam draudimui, draudimui nuo nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, sveikatos draudimui, baziniam pensiniam draudimui valstybės lėšomis);

• apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos (pensijų socialiniam draudimui, ligos ir motinystės socialiniam draudimui);

• savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos (bazinio pensinio draudimo, papildomos pensijos dalies draudimo, bazinio pensinio draudimo, kai dalis įmokos dengiama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto);

• valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos;

• baudos, delspinigiai ir kitos pajamos (valstybinis socialinis draudimas, privalomasis sveikatos draudimas);

• asignavimai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto;

• atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos;

• veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.

JAV pastaruoju metu socialinės apsaugos bendra suma, g.aunama iš žmonių įmokų pavidalu, gerokai viršija bendrą sumą, kuri yra išmokama. Manoma, kad šis perviršis bus iki 2014 m. ar dar ilgiau. Šie pinigai yra investuojami į JAV vyriausybės obligacijas ir paliekama saugoti socialinės apsaugos garantiniame fonde (2). Sistemos valdytojai numato, kad fonde sukauptas lėšų perteklius išseks iki 2034 m. ir po to ji vis labiau išsibalansuos. Esant tokiai struktūrai, socialinė apsauga yra finansiškai nestabili.

Lietuvoje socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių

atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir jų ūkių narius, turi teisę mokėti Lietuvos Respublikos Seimo nustatytą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, o kita valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis dengiama Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis (4).

Socialinės ir sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje yra negyvybinga, todėl reformos, pagrįstos privalomu draudimo įmokų didinimu, draudžiamų asmenų rato išplėtimu, dalies socialinio draudimo įmokų perkėlimu į privačius pensijų fondus, problemas pataisytų ttik kosmetiškai ir nukeltų jas į ateitį. Šias problemas spręsti reikėtų iš esmės pertvarkant sistemą, kurioje privalomas socialinis ir sveikatos draudimas būtų vykdomas privačiose draudimo kompanijose ir pensijų fonduose.

Šie pakeitimai padidintų žmonių pajamas senatvėje, pagerintų draudimo paslaugų kokybę, draudimo bendrovių ir pensijų fondų sukauptos lėšos patektų į kapitalo rinką, sumažintų valstybės finansų sistemos problemų galimybę ir jos neigiamą įtaką kapitalo rinkai, paspartintų kapitalo rinkos augimą.

JAV socialinės ir sveikatos apsaugos sistema taip pat nėra tobula. Pastaruoju metu socialinės apsaugos bendra suma, ggaunama iš žmonių įmokų pavidalu, gerokai viršija bendrą sumą, kuri yra išmokama. Manoma, kad šis perviršis bus iki 2014 m. ar dar ilgiau. Šie pinigai yra investuojami į JAV vyriausybės obligacijas ir paliekama saugoti socialinės apsaugos garantiniame fonde.

Žvelgiant į dabartines EEuropoje vykstančias diskusijas apie valstybinį sveikatos draudimą, jo dabartį ir ateitį ir ypač į realias arba pseudorinkos alternatyvas, visiškai pateisinamas noras apžvelgti tai, kas dabar vyksta didžiausioje pramoninėje valstybėje.

JAV – didžiausia pramoninė valstybė, nesukūrusi nei visuomeninių, nei valstybinių sveikatos draudimo įstaigų sistemų. Statistika rodo, kad su sveikata susiję bankrotai, priverstinis gyvenamo būsto praradimas, nutrūkęs jaunų žmonių lavinimasis yra viena didžiausių grėsmių šiai valstybei. Daugumos Jungtinių Amerikos valstijų atsakingi asmenys pradėjo galvoti apie bendrus tinkamos socialinės apsaugos trūkumus ir būtent valstybinę sveikatos priežiūrą. Kai vis daugiau žmonių dirba dviejuose ar trijuose mažai mokamuose darbuose, kai nėra savo vardą atitinkančios socialinės apsaugos, jie turi kiekvieną dieną kovoti už savo ekonominį išgyvenimą, todėl gana mažas neturinčiųjų darbo skaičius gali sužavėti tik iš ppirmo žvilgsnio. Šiandieninis pasitenkinimas žemesnėmis įmokomis (lyginant su ES šalimis) rytoj pasireikš vargetų be grašio kišenėje, nusikaltėlių ir valstybės išlaikomų asmenų gretų augimu. Vieną dieną galbūt ir JAV matysime tai, dėl ko dabar grumiasi tokia maža šalis kaip Lietuva, funkcionuojančios sveikatos priežiūros sistemos kartu su ekonominėmis priemonėmis savo dispozicijoje (6). Tokia sistema kuriama daugelyje Jungtinių Amerikos valstijų, kad būtų išvengta rizikos leisti vis daugiau žmonių mažinti savo produktyvumą ir gauti varganą antrarūšę sveikatos priežiūrą kaip vargšams..IŠVADOS

Palyginus JAV ir Lietuvos socialinio ddraudimo sistemas, galima daryti tokias išvadas:

1. Lietuvos socialinio draudimo sistema, kaip ir JAV, veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu;

2. Kitaip nei Lietuvoje, JAV pusę mokesčių moka darbdavys ir pusę darbuotojas;

3. Tiek Lietuvoje, tiek ir JAV darbininko socialinės apsaugos pašalpos dydis priklauso nuo jo uždarbio ir kitų aplinkybių;

4. Abiejų lyginamų šalių socialinio draudimo sistemų mokumui pavojų kelia nuolatos mažėjantis apdraustųjų ir pensininkų skaičiaus santykis, dėl kurio piniginės išlaidos pensijoms didėja sparčiau negu pajamoms;

5. Socialinio draudimo mokesčio objektas tiek JAV, tiek Lietuvoje yra darbo užmokestis bei pajamos (pvz., advokatų, notarų ir pan.);

6. Skirtingai nei JAV, Lietuvos VSD fondo biudžeto išlaidos nuo 1996 metų viršija pajamas.LITERATŪRA

1. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas, 2003. 331 p. ISBN 9955 – 09 – 350 – 1.

2. H. S. Rosen. Public Finance. Boston, 2002. 570 p. ISBN 0 – 07 – 112123 – 4.

3. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazė [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 – 04 – 15]. Prieiga per internetą: .

4. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės (VŽ, 2002 balandžio 19, Nr. 41).

5. Asta Aleksėjūnaitė. Lietuvoje nėra kam padėti. [žiūrėta 2005 04 10]. Prieiga per internetą:

6. Lietuvos sveikatos draudimas [žiūrėta 2005 04 15]. Prieiga per internetą: