Valstybes biudzeto formavimas
Valstybės biudžeto formavimas
Įvadas
Žinome, kad negali būti sveiko finansų ūkio, jei iš anksto, tam tikram laikotarpiui, nesudaroma laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų sąmata. Ta išlaidų ir pajamų sąmata, vadinama valstybės biudžetu. Žodis „biudžetas“ yra kiles iš prancūzų kalbos žodžio „bouge“, sumažinus „bougette“- odinis maišiukas. Prancūzai šį žodį pirmą kartą pavartojo valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme 1802m.XIX a. Šis žodis pasklido po visą pasaulį (2,88).
Bendroms valstybės funkcijoms atlikti valstybė formuoja centrinį biudžetą. Nuo centrinio biudžeto priklauso eekonomikos finansinis stabilumas.
Valstybės biudžetas yra pagrindinis valstybės finansinis fondas. Jame sukaupiama didžiausia valstybės pajamų dalis. Valstybinis biudžetas yra sudaromas ir tvirtinamas paprastai kasmet. Biu-
džetas dažniausiai būna deficitinis. Pabandysiu įsigilinti į valstybės biudžeto esmę, panagrinėti biudžeto sandarą, paanalizuoti biudžeto procesą, aptarsime valstybės biudžeto formavimą. Didelį dėmesį skirsiu Lietuvos biudžeto procesui.
Lietuvos biudžeto sandarą reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas.
Biudžeto sandaros įstatymo tikslas siekiant ilgalaikės visapusiškos ekonominės ir socialinės
Lietuvos Respublikos piliečių gerovės, užtikrinti, kad sudarant ir vykdant biudžetą piniginiai iištekliai būtų naudojami efektyviai.
Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
Valstybės biudžetas yra valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams, kurį tvirtina Seimas.
Savivaldybės biudžetas yra savivaldybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams. Kiekviena savivaldybė tturi savarankišką biudžetą, kurį tvirtina savivaldybės taryba.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetai sudaro Nacionalinį biudžetą. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetams taikoma vienoda pajamų ir išlaidų klasifikacija, kurią nustato Lietuvos Respublikos Finansų ministerija. Nuo 1993 metų naudojama nauja biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacija. Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro mokestinės ir nemokestinės pajamos. Tai valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos piniginės lėšos, kaip pajamos iš mokesčių (PVM, pelno, gyventojų pajamų mokesčiai, akcizų ir kt.), turto, biudžetinių įstaigų pajamos ir kt.
Nacionalinio biudžeto asignavimai yra biudžeto lėšos, skiriamos biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų atliekančių viešojo adiminstravimo funkcijas, išlaidoms dengti, įskaitant ilgalaikio turto įsigijimą. Jie naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti (švietimui, socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, gynybai ir kt.), įsipareigojimams vykdyti, dotacijoms teikti iir pan. Asignavimai
yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas.
Biudžetiniai metai sutampa su kalendoriniais metais.
Valstybės biudžetas gali būti deficitinis, subalansuotas arba perteklinis. Savivaldybės biudžetas negali būti deficitinis.
Biudžeto deficitas, yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai asignavimas viršija pajamas.
Biudžeto perteklius yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai pajamos viršija asignavimus.
Valstybės biudžetas
1.1.Valstybės biudžeto esmė
Valstybės biudžetas – viena iš finansų sistemos grandžių. Tai centrinė grandis, nes ji sujungia kitas į vieną sistemą. Valstybės biudžetas –– tai paprastai parlamento patvirtinama vyriausybės pajamų ir išlaidų sąmata. Valstybės biudžetas – centrinis valstybės piniginių išteklių fondas, kuriame sukaupiamos per mokesčius ir kitus pajamų šaltinius gaunamos lėšos ir kuris panaudojamas valstybės funkcijų vykdymui finansuoti.
Valstybės biudžeto sąvoka jungia dvi skirtingas prigimtis:
● ekonominę
● teisinę
Ekonominė – biudžeto sąvokos prasmė yra perskirstomieji santykiai, kurių dėka valstybė sukaupia lėšas į savo pagrindinį piniginį fondą, kurias panaudoja savo funkcijoms vykdyti.
Teisinė biudžeto sąvokos prasmė ta, kad piliečių atstovai teisiniu aktu leidžia šalies vyriausybei mokesčių pavidalu surinkti tam tikrą lėšų kiekį ir nurodo, kam ir kiek tų lėšų turi būti panaudota.
Finansų ministerija panaudotą biudžeto įstatymo projektą pateikia vyriausybei, kuri, jį apsvarsčiusi, pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Tada, biudžeto įstatymo projektas nagrinėjamas Seime. Seimo komitetai ir nariai teikia pasiūlymus dėl biudžeto įstatymo projekto. Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus dėl šių pasiūlymų, biudžeto įstatymo projektas vėl svarstomas ir tvirtinamas Seime, kuris turi patvirtinti biudžeto įstatymą ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios.
Valstybės biudžetas kaip fondas vykdo finansų funkcijas (perskirstymo, reguliavimo ir kontrolės).Perskirstomoji funkcija apibūdina nacionalinį pajamų perskirstymą.Jo mastai milžiniški- iki 40-50 % Tačiau Lietuvoje mažiau nei 30% .Prieš pirmąjį pasaulinį karą biudžetas sukaupdavo vvirš 10% nacionalinių pajamų, po antrojo pasaulinio karo -35-40% .Pastaruoju metu procentas mažėja.
Reguliavimo funkcija apima dvi sferas: ekonominę ir socialinę. Ekonominėje sferoje per biudžeto pajamas ir išlaidas reguliuojami ekonominio augimo tempai, pagrindinio kapitalo atniauji-
nimas ir plėtimas, kapitalo pajamingumas, šalių proporcijos, gamybos jėgų, mokslo ir technikos pažanga. Biudžetas daro poveikį šalies makroekonominei būklei ir jos kilimui. Socialinėje sferoje per biudžeto išlaidas sprendžiamos gyventojų išsilavinimo, skurdo, sveikatos apsaugos ir kitos so-
cialinės problemos. Per biudžeto pajamas vykdoma socialinių pajamų politika – žmonių pajamų diferencijuos mažinimas.
Kontrolės funkcija suprantama dvejopai:
1. Sąmoningas tikrinimas
2. Automatiška kontrolė
Kontrolinė funkcija pasireiškia tuo, kad valstybė per finansus gauna informaciją apie daugelį
visuomenėje vykstančių procesų. Mokesčių inspekcija atlieka sąmoningą tikrinimą, tikrindama lėšų panaudojimą, o tuo pačiu ir firmos būklę. Automatiška kontrolė – finansiniai instrumentai savaime, per savo dydžius, dinamiką, duoda informaciją apie procesus. Pvz.: mažėjant pajamų mokesčiui gaunamoms įplaukoms galima daryti išvadą, jog mažėja darbo vietų skaičius, darbo užmokestis, ar (ir) vyksta pasitraukimas į šešėlinę ekonomiką.
Pateikiu kai kurias sąvokas:
Biudžetiniai metai – tai laikotarpis, kuriam sudaromas ir galioja patvirtintas biudžetas. Paprastai jie apima metų laikotarpį. Daugelyje šalių jie sutampa su kalendoriniais metais. Atskirais atvejais biudžetiniai metai gali būti trumpesni nei vieneri metai (pvz.: hiperinfliacijos laikotarpiu).
Baigiamųjų apyvartų laikas – laikas, per kkurį galutinai suvedamos biudžeto sąskaitos: baigiamas kai kurių objektų ir priemonių finansavimas, kai kurios įplaukos priskiriamos pasibaigusių biudžetinių metų pajamoms.
Biudžeto periodas – biudžetiniai metai kartu su baigiamųjų apyvartų laiku. Tai dažniausiai 13 – 17 mėnesių.
Biudžeto pajamos – tai valstybės pajamų dalis, kuri tenka valstybės biudžetui.
Biudžeto išlaidos – tai valstybės išlaidų dalis, kuri padengiama iš valstybės biudžeto. Tai, kas yra biudžeto pajamos gali būti ir valstybės pajamomis ir atvirkščiai (pvz.: privatizavimas: valstybė tik keičiasi turto forma).
Subalansuotas biudžetas – tai biudžetas, kurio pajamos ir išlaidos tarpusavyje lygios.
Deficitinis biudžetas – biudžetas, kurio išlaidos didesnės už pajamas. Biudžeto deficitas finansuojamas valstybės kredito ir pinigų emisijos būdais, dar gali būti specialiųjų fondų perteklinėmis pajamomis.
Perteklinis biudžetas – tai biudžetas, kurio pajamos viršija išlaidas. Toks perteklius gali būti panaudojamas ankstesnių paskolų grąžinimui, specialiesiems fondams, gali būti išvežamas iš šalies.
Biudžeto balansas ir perteklius retas reiškinys. Deficitas pasiekia net 10 – 15 procentų nacionalinių pajamų. Tendencija: artėti prie subalansuoto biudžeto. Biudžeto deficito ypatingai vengia besivystančios ekonomikos šalys.
1.2. Biudžeto klasifikacija
Biudžeto klasifikacija – tai tam tikrų pajamų ir išlaidų grupavimo sistema. Teisinga klasifikacija padeda teisingai įvertinti biudžeto lėšų panaudojimo kryptis, o tuo pačiu ir vyriausybės politiką, atskleisti tikruosius biudžeto pajamų šaltinius ir
mokėtojus.
Pagrindinės biudžeto išlaidų klasifikacijos:
●žinybinė
●šakinė
●ekonominė
●mišri
Žinybinė klasifikavimo sistema parodo, kokios valstybės žinybos administruoja valstybės biudžeto išlaidas (ministerijos, inspekcijos, departamentai.). Žinybos viduje yra skirstomos padaliniams (pagal departamentus, skyrius, centrus ir kt.).
Šakinė sistema nurodo, kurioms ūkio ir valdymo sritims skiriamos valstybės biudžeto lėšos. Šių sričių biudžetiniai asignavimai išdėstomi pagal smulkesnius požymius.
Ekonominė sistema parodo išlaidas pagal jų ekonominę paskirtį (pvz., darbo užmokestis, maitinimas, vaistai, kapitalo investicijos, dotacijos ir t.t. ir pan.).
Praktikoje pasitaiko mišri sistema (derinamos visos paminėtos sistemos).
Sujungta žinybinė kklasifikacija su ekonomine (prijungus šakinę klasifikaciją, būtų trimatis grafikas).
Pasaulyje labai plinta programinis klasifikavimas pagal bendranacionalines ar bendravalstybines programas ( t.y. pagal valstybines programas: gynybą, transporto sistemos rekonstrukciją, energijos šaltinių pertvarkymą ir kt.). Keliami tikslai, numatomos priemonės.
Pajamos klasifikuojamos paprasčiau, dažniausiai pagal stambius šaltinius (pvz., mokestinės pajamos, nemokestinės pajamos, skolintos lėšos). O toliau jie skaidomi į smulkesnes dalis. Be to, galima panaudoti ir žinybinės sistemos elementų ( nurodant, kokia žinyba administruoja tas pajamas).
Labai plačiai klasifikacijose naudojamos tokios sąvokos: sskyrius, skirsnis, paragrafas, straipsnis. Šių sąvokų turinys įvairiose šalyse gali būti skirtingas, bet dažniausiai:
Skyrius – kokiai šakai skiriamos lėšos (švietimas);
Straipsnis – ekonominė išlaidų grupė (darbo užmokestis);
Skirsnis ir paragrafas – žinybinės klasifikacijos padaliniai (švietimo ministerija). Tai nėra smulkesnės ddalys (nes pagal skirtingus požymius).
1.3. Valstybės biudžetinė sandara
Valstybės biudžetinė sandara – tai valstybės biudžetinės sistemos ir biudžetinius santykius reglamentuojančių juridinių normų visuma.
Pasaulyje paplitę du svarbiausi biudžetinės sandaros tipai:
● unitarinių valstybių;
● federacinių valstybių.
Unitarinės valstybės – tos, kurios istoriškai susiformavo kaip ištisinės valstybės, neturinčios savo teritorijoje kitų valstybinių darinių. Jų biudžetinė sistema turi dviejų lygių biudžetus:
● valstybinį biudžetą;
● vietinius biudžetus.
Federalinės valstybės – tos, kurios istoriškai susiformavo kaipo valstybių dariniai, kai susijungu-
sios ar prijungtos valstybės neteko didžiosios valstybinio suvereniteto dalies, tačiau išsaugojo tam tikrą savarankiškumą (JAV, Vokietija, Kanada, Rusija, Brazilija, Indija).
Federalinių valstybių biudžetinės sistemos turi trijų lygių biudžetus:
● valstybinį (federalinį);
● federacijos narių;
● vietinius biudžetus.
Europos Sąjunga dabar panaši į konfederaciją (valstybių ssąjunga), tačiau „federalėja“ (bemuitis režimas, bendra valiuta ir kt.).
Faktiškai šiuolaikinių unitarinių ir federacinių valstybių biudžetai nelabai skiriasi: unitarinėse valstybėse kiek svarbesnis valstybės biudžetas, nes ten platesni centrinės valdžios įgaliojimai.
Federacinėse valstybėse dalis valstybės funkcijų lieka nariams, todėl jų biudžetai didesni už vie-
tinius ir jų galiojimai didesni.
1.4. Biudžeto procesas
Biudžeto procesas – tai valstybinės ar vietinės valdžios veiksmai, susiję su vienu biudžetu (nuo biudžeto projekto parengimo iki įvykdymo apyskaitos patvirtinimo).
Biudžeto procesas apima keturias stadijas:
1. Sudarymo stadija;
2. Svarstymo ir tvirtinimo stadija;
3. Vykdymo stadija;
4. Biudžeto įįvykdymo apyskaitos sudarymo ir patvirtinimo.
2 -4 stadijos paprastai nustatomos įstatymais arba remiasi tradicijomis. Stadijų turinys parodo, ar reali demokratija konkrečioje šalyje, ar tik jos iškamša, ar apskritai demokratijos nėra.
Biudžeto sudarymas apima vykdomosios valdžios darbus nuo pačių pirmų skaičių projekto iki galutinio projekto, kuriam pritaria vyriausybė. Šios stadijos darbai prasideda gerokai prieš biudže-
tinių metų pradžią. Išsivysčiusiose šalyse ši stadija prasideda nuo 0.5 iki 1.5 m. prieš biudžetinių metų pradžią. Paprastai darbą pradeda finansų ministerija ar speciali institucija. Ši ministerija kitoms ministerijos ir žinyboms išsiuntinėja nurodymus pateikti išlaidų sąmatų projektus ir kartu praneša pagrindinius kontrolinius asignavimų dydžius (kad nepersistengtų su numatom išlaidom). Pati finansų ministerija ruošia biudžeto pajamų planą, atsižvelgdama į makroekonomines prognozes bei vyriausybės politikos nuostatas ir tikslus. Finansų ministerija įvertina galimą biudžeto deficitą, jo finansavimo būdą, šaltinius, valstybės skolos aptarnavimo išlaidas. Naudojami keli biudžeto pla-
navimo būdai:
● automatinis –
Praeitų metų biudžeto skaičiai perkeliami į dabartį. Šiuolaikinėmis sąlygomis šis metodas taikomas planuojant atskiras nelabai besikeičiančias pozicijas (pvz., valstybines pensijas);
● statistinis –
Pagal statistines dinamines eilutes planuojamos atskiros biudžeto pozicijos. Skiriami du būdai:
1. Mažoravimo (kai stengiamasi padidinti išlaidas, nei rodo tendencijos);
2. Minoravimo.
● tiesioginių skaičiavimų metodas –
Numatomos pajamos ir išlaidos apskaičiuojamos pagal makroekonominės analizės rezultatus (pvz., analizė rodo, kkad infliacija didės, todėl padidės ir pelnas, atitinkamai – pelno mokestis ir surenkamos pajamos);
● programinis –
Kai finansavimas skiriamas pagal paruoštas programas (pvz., nacionalinė energijos taupymo programa). Sudarius programas numatomos įvairios priemonės joms įgyvendinti (pvz., valstybės biudžeto išlaidos). Programos yra daugiametės, o išlaidos padalinamos visiems metams.
Nustatytu laiku Finansų ministerija, gavusi iš kitų žinybų sąmatas, sujungia jas su savo planais ir pateikia vyriausybei (JAV – prezidentui).
Biudžete susikerta daugybė interesų. Paprastai atskiri ministrai nepatenkinti jų ministerijoms skirtų asignavimų dydžiu, todėl jų interesai derinami vyriausybėje. Galiausiai vyriausybė (JAV – prezidentas) patvirtina projektą ir teikia parlamentui.
Biudžeto planavimas ir tvirtinimas
Biudžeto sudarymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Biudžeto sandaros įstatymas, Fiskalinės drausmės įstatymas, Seimo statusas, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, Vyriausybės patvirtintos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės, Strateginio planavimo metodika ir kiti biudžeto pajamų gavimą ir programų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai.
Šalies Konstitucija ir Biudžeto sandaros įstatymas apibrėžia, kad valstybės biudžeto projektas yra rengiamas trejiems biudžetiniams metams, o tvirtinamas – vieneriems biudžetiniams metams. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas tvirtina trejų metų nacionalinio biudžeto prognozuojamus rodiklius.
Valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa ir strateginiais tikslais (prioritetais), valstybės ilgalaikės raidos strategija, strateginio planavimo principais, Biudžeto ssandaros įstatymu, Fiskalinės drausmės įstatymu, kitais įstatymais bei kitais teisės aktais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Europos Sąjungos paramos strateginiais dokumentais, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis, programų sąmatų projektais.
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų planavimo, rengimo, tvirtinimo procedūros reglamentuotos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintose Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklėse ir Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintoje Strateginio planavimo metodikoje.
Kiekvienų metų pradžioje Vyriausybė nutarimu patvirtina ateinančių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projekto rengimo planą, t.y. kalendorių.
Kalendorius apima tris esmines biudžeto rengimo darbų grupes:
1. Makroekonominių ir fiskalinių prognozių atlikimą ir tikslinimą;
2. Strateginių Vyriausybės prioritetų sudarant biudžetą trejiems metams tikslinimą ir institucijų strateginių veiklos planų rengimą;
3. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projekto rengimą.
Biudžeto planavimo procesas prasideda, Vyriausybės prioritetų nustatymu, t.y. prireikus iš naujo svarstomi Vyriausybės prioritetai ir jie tikslinami.
Nustatytais terminais valstybės institucijos ir įstaigos teikia Finansų ministerijai informaciją, kurios reikia makroekonominėms ir fiskalinėms prognozėms atlikti. Jų pagrindu formuojamas šalies fiskalinis planas. Taip pat Vyriausybė tvirtina trejų metų laikotarpio nacionalinio biudžeto prognozuojamus rodiklius, valstybės investicijų preliminarias
kontrolines sumas, maksimalių asignavimų nustatymo ir valstybės lėšų investavimo į atitinkamą sritį bendruosius principus ir prioritetus, preliminarius duomenis apie Europos Sąjungos finansinės paramos dydį.
Remiantis fiskaliniu planu, nustatomi maksimalūs asignavimai kiekvienai institucijai ir jų pagrindu sudaromi institucijų strateginių veiklos planų ir valstybės biudžeto programų sąmatų projektai. Pagal strateginių veiklos planų ir valstybės biudžeto programų sąmatų projektus institucijų planavimo rodikliai apibendrinami ir gautos išvados taikomos rengiant atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą (toliau – biudžeto įįstatymo projektas). Rengiant biudžeto įstatymo projektą, vyksta platus koordinavimo procesas, kuriame dalyvauja Finansų ir kitos ministerijos, valstybės institucijos ir įstaigos, Vyriausybės strateginio plano komitetas.
Finansų ministerija parengtą biudžeto įstatymo projektą pateikia Vyriausybei, kuri, jį apsvarsčiusi, pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos.
Tada biudžeto įstatymo projektas nagrinėjamas Seime. Seimo komitetai ir nariai teikia pasiūlymus dėl biudžeto įstatymo projekto. Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus dėl šių pasiūlymų, biudžeto įstatymo projektas vėl svarstomas ir tvirtinamas Seime, kuris tturi patvirtinti biudžeto įstatymą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios.
Parlamentiniai svarstymai vyksta pagal vienos ar kitos šalies įstatymus ir tradicijas. Demokratinėse valstybėse projektą parlamentui pateikia finansų ministras ar vyriausybės vadovas. Jei parlamentas yra dviejų rrūmų, tai daugiausiai su biudžetu dirba žemieji rūmai ar abu vienodai. Paprastai parlamentuose sudaromi pastoviai veikiantys biudžeto komitetai, kurie atlieka bendrą biudžeto projekto vertinimą bei pajamų dalies detalią analizę. Kai kuriose šalyse sudaromi pakomitečiai, kontroliuojantys atskirų šakų finansavimą arba savarankiški asignavomų komitetai.
Po detalaus biudžeto svarstymo komitetuose, vyksta jo svarstymas plenariniame žemutinių rūmų ar viso parlamento posėdyje. Jame pasisako komitetų, frakcijų grupių atstovai, atskiri nariai. Jie išdėsto bendrą požiūrį į vyriausybės socialinę, ekonominę, gamybos ir kt. politikas, atskirų asignavimų reikalingumą ir dydį, pajamų planus.
Svarstymų metu pasireiškia biudžetinės iniciatyvos teisė.
Biudžetinė iniciatyva – teisė pasiūlyti biudžetinių pozicijų pakeitimus. JAV tokią teisę turi kiekvienas kongresmenas. Lietuvoje biudžetinę iniciatyvą turi visi Seimo nariai, komitetai, frakcijos. Pagal naują LR Seimo statusą bus ribojama ((išskyrus valstybės biudžeto svarstyme). Kai kur (Prancūzija, Jungtinė Karalystė) pataisas gali siūlyti tik parlamentarai, vyriausybės nariai. Daž-
noje šalyje negalima išvis keisti išlaidų, kurias nustato įstatymai, sutartys, valstybės įsipareigojimai (paskolų grąžinimui).
Balsuojam už visą biudžetą arba atskiras jo dalis.
Vyriausybė siekia, kad jos projektas būtų patvirtintas. Taktika įvairi (mažos nuolaidos autoritetingiems parlamentarams ar juos remiantiems asmenims; susiejant biudžetą su nepasitikėji-
mo vyriausybe klausimu: jei nepriims, vadinasi ir atleidžia vyriausybę, kas daugelyje šalių reiškia parlamento atleidimą).
Jei biudžetas nepatvirtinamas, tai signalas, kad pparlamente dauguma nepasitiki vyriausybe ir reikia atsistatydinti.
Kai kuriose šalyse yra nuostata, kad, jei biudžetas nepatvirtinamas iki tam tikros datos, monarchas ar prezidentas gali paleisti parlamentą.
Priimtą biudžeto projektą pasirašo valstybės galva. Nuo tada jis laikomas priimtu.
Jei biudžetas nepatvirtinamas iki biudžetinių metų pradžios, naujų metų išlaidos finansuojamos ne daugiau kaip 1/12 praeito biudžeto sumos. Taip yra ir Lietuvoje. Tačiau yra ir kitų variantų. Kai kur tokiais atvejais uždraudžiama mokėti atlyginimus valstybės tarnautojams bei skolintis valstybės mastu (iki biudžeto projekto priėmimo).
Biudžeto vykdymas – tai numatytų pajamų surinkimas ir numatytų priemonių finansavimas. Biudžeto vykdymas – darbas. Biudžeto kasos vykdymas – pinigų priėmimas į biudžetą ir pinigų išdavimas iš jo.
Žinomos trys biudžeto kasos sistemos:
1. Iždinė – biudžeto kasą vykdo speciali finansų ministerijos institucija;
2. Bankinė – biudžeto kasos operacijas atlieka bankai;
3. Mišri – egzistuoja abiejų sistemų elementai.
Šiuo metu vyrauja bankinė biudžeto kasos sistema.
Šiuolaikinės šalys laikosi vieningos kasos principo: visos biudžeto kasos pajamos įskaitomos į vieną finansų ministerijos sąskaitą banką (dažniausiai – Centriniame Banke) ir visos biudžeto išlaidos vykdomos iš jos. Biudžeto pajamų dalį vykdo valstybės institucijos. Lietuvoje – tai Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas bei mokantys mokesčius gyventojai ir ūkio subjektai. Prie vykdymo prisideda ir baudas administruojančios institucijos, teismo antstoliai, kontroliuojančios institucijos. Visi, kas pprisideda prie pajamų pakliuvimo į biudžetą, vykdo biudžeto pajamų dalį.
Tiek biudžeto pajamų, tiek išlaidų vykdymą yra pavesta organizuoti finansų ministerijai.
Patvirtintas biudžetas
Seimo patvirtintame atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatoma:
1. bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;
2. įmokų į valstybės biudžetą (išskyrus Europos Sąjungos finansinės paramos lėšas), skiriamų specialiosioms programoms finansuoti, paskirstymas pagal asignavimų valdytojus;
3. bendra valstybės biudžeto asignavimų suma, jų paskirstymas pagal biudžetines įstaigas programoms įgyvendinti. Asignavimai skiriami išlaidoms, iš jų – darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti;
4. grynojo skolinimosi limitas;
5. biudžetiniais metais pasirašomų valstybės garantijų limitas;
6. savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų sumos, bendrosios dotacijos kompensacijų sumos;
7. savivaldybių skolinimosi limitai;
8. gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), tenkanti visų savivaldybių biudžetams nuo įplaukų į nacionalinį biudžetą.
Kartu su biudžeto įstatymu, valstybės biudžeto asignavimų valdytojai patikslina ir pateikia Finansų ministerijai duomenis apie asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas. Gavusi patikslintus duomenis, Finansų ministerija parengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl atitinkamų metų valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų paskirstymo pagal programas projektą ir pateikia jį tvirtinti Vyriausybei. Pagal Strateginio planavimo metodiką ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai prireikus taip pat patikslina strateginių veiklos planų projektus ir pateikia juos Vyriausybei. Sutrumpinti strateginiai veiklos planai nustatytais terminais yra paskelbiami interneto tinklapiuose.
Biudžeto vykdymas – patvirtintų finansinių rodiklių biudžetiniams metams vykdymas.
Asignavimai yyra biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžeto lėšas gaunančių subjektų, atliekančių vijojo administravimo funkcijas, išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam bei nematerialiajam turtui ir strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma. Šią sumą patvirtintoms programoms finansuoti asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniais metais gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką valstybės iždą valdančiai institucijai arba savivaldybių administracijai.
Išlaidos (kasinės) – biudžeto lėšos, sumokėtos iš iždo sąskaitos tiesiogiai tiekėjams, visos pervestos lėšos iš sąskaitų banke ir sumos, išmokėtos iš kasos grynaisiais pinigais.
Biudžetiniams metams pasibaigus rengiamos biudžeto vykdymo ataskaitos. Jos rengiamos atsižvelgiant į:
Atitinkamų metų patvirtinto Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo rodiklius;
Panaudotas Vyriausybės rezervo lėšas ir savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšas;
Pakeltas viršplanines ir nepanaudotas įmokų į biudžetą, skirtų specialioms programoms finansuoti, sumas;
Perkeltas Europos Sąjungos finansinės paramos ir kitos gaunamos finansinės paramos viršplanines ir nepanaudotas įmokų į biudžetą sumas;
Nepanaudotos programų asignavimų dalies, kurią sudaro Europos Sąjungos finansinė parama, kita gaunama finansinė parama ir bendrojo finansavimo lėšos, sumas.
Valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą rengia Finansų ministerija, remdamasi valstybės biudžeto buhalterinės apskaitos duomenimis, o savivaldybių biudžetų įvykdymo ataskaitą rengia savivaldybių administracijos pagal savivaldybių biudžetų apskaitos duomenis.
Biudžetinių metų valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, o savivaldybės biudžeto
įvykdymo ataskaitą tvirtina savivaldybės taryba.
ES lėšos Lietuvos biudžete
2004 m. Lietuvos biudžetas buvo pirmasis eurointegracinis biudžetas, kuriame susiliejo Lietuvos valstybės ir ES pinigų srautai. 2004 m. valstybės biudžetas buvo konsoliduotas su ES biudžetu.2004 metais į Lietuvos biudžetą gauta 1390 mln. Litų ES finansinės paramos, o Lietuvos įmokų į ES biudžetą sumokėta 412 mln. Litų; 2005 metais atitinkamai – 2003 mln. Litų ir 739 mln. Litų; 2006 metais atitinkamai 2162 mln. Litų ir 835 mln. Litų.
Konsoliduoti abiejų biudžetų finansiniai ssrautai sukuria realias prielaidas užtikrinti ES efektyvų ES finansinės paramos įsisavinimą, taip pat galimybę daugiau lėšų skirti valstybės investicijoms.
Pasibaigus deryboms dėl naujos finansinės programos 2007 – 2013 m., Lietuvai iš ES biudžeto minėtu laikotarpiu planuojama skirti 36,8 mlrd. Litų (2004 m. kainomis). Vidutiniškai per metus tai sudarytų 5,25 mlrd. Litų. Palyginti su 2004 – 2006 m. laikotarpiu, vidutiniškai per metus parama išaugtų apie 55 proc. Daugiausia ES lėšų 2007 – 2013 m. būtų skirta struktūrinei paramai – 21,0 mlrd. LLitų ir žemės ūkiui – 8,9 mlrd. litų.
2.Valstybės biudžeto formavimo principai
Biudžetas šiuolaikine prasme susiformavo irstant feodalizmui Eurpoje. Klasikinei feodalizmo formai buvo būdinga tai, kad feodalai patys tvarkė savo pajamas ir išlaidas, ir tik kai kuriems mokesčiams rinkti reikėjo luomų aar parlamentų sutikimo. Dažniausiai mokesčiai buvo renkami tik tam tikram tikslui. Valstybės biudžeto atsiradimo prielaidos:
● valdovai finansus tvarkydavo savo nuožiūra (ne viešai);
● valstybė neturėjo vieningos pajamų – išlaidų sąmatos, todėl visuomenė negalėjo kontroliuoti šalies finansų būklės.
Augantis trečiasis luomas (t.y. miestiečiai – pirkliai, amatininkai) piktinosi, kad švaistomi valstybių ištekliai ir ėmė reikalauti valstybės finansų visuomeninės kontrolės. Tokie reikalavimai viešai svarstyti valstybės finansų būklę kartais privesdavo iki ginkluotos kovos (Anglijos parlamentas ir Karolis I). Kovų pasekmėje buvo suformuoti keturi principai:
1. Vieningumas (pilnumas);
2. Specializuotumas;
3. Viešumas;
4. Tikrumas.
Šiuolaikinės demokratinės valstybės skelbia, kad jų laikosi.
2.1. Vieningumas
Vienas iš biudžeto principų yra biudžeto pilnumas bei vieningumas arba trumpai – biudžeto universalumas. Biudžeto universalumas yra pagrįstas pačia biudžeto esme. Kai mes sakome – biudžetas yra politinis įstatymų leidimo iinstitucijos aktas, nustatąs viešojo ūkio pajamas ir išlaidas, tai turime prieš akis visas išlaidas bei visas pajamas, bet ne tik kai kurias išlaidas ir kai kurias pajamas. Biudžetas, kuris visai paneigia universalumą, nebebus biudžetu tikra to žodžio prasme. Universalumo reikalavimas yra absoliutus reikalavimas, kai visi kiti biudžeto principai turi tik reliatyvios reikšmės, atseit, biudžetas ir neturėdamas tų principų, vis dar bus biudžetas. Neuniversalus biudžetas neparodys mums, ar pajamos padengia visas išlaidas ir kiek turi viešasis ūkis išlaidų ir kiek turi ppajamų. Jei vykdomoji valdžia galėtų nerodyti bet kurių biudžeto pozicijų, arba suskaldyti biudžetą visai savarankiškais, niekuo nesusietais aktais, tai biudžetą tvirtinanti institucija nebeturėtų gyvenime jokios reikšmės.
Dėl biudžeto pilnumo ir vieningumo, tai pirmiausia reikėtų pastebėti, kad biudžeto pilnumas nereikalauja rodyti biudžete tas sumas, kurios tik pereina per iždo kasas. Biudžete turi būti nurodomos visos tos sumos, kurias viešasis ūkis gauna ar išleidžia savo reikalų tenkinimui, neišskiriant ir tų lėšų, kurios eina mokesčių išrinkimui bei iždo pinigų valdymui. Biudžetas, kuris parodo viešojo ūkio išlaidas ir pajamų gavimui, valdymui bei tvarkymui, vadinamas brutto biudžetas. Vykdomajai valdžiai būtų patogesnis netto biudžetas, t.y. toks biudžetas, kuris rodydavo tik grynąsias pajamas, kurios likdavo numetus pajamų gavimo bei administravimo išlaidas.
Nuoseklus, visai griežtas biudžeto pilnumo įgyvendinimas labai retai tepasitaiko.
Be biudžeto pilnumo, antroji biudžeto universalumo šaka yra biudžeto vieningumas, t.y. reikalavimas, kad visos viešojo ūkio išlaidos ir pajamos būtų patiekiamos viename vieningame biudžete. Biudžeto vieningumui visai nenusikalstama, kai biudžetas patiekiamas ne vienu, bet keliais aktais, kad tik tie visi aktai atlaikytų vidinį vieningumą, sudarytų vieną visumą ir būtų vienas su kitu artimai susieti. Būtų labai gera sutraukti visas viešojo ūkio pajamas bei išlaidas į vieną vieningą biudžetą, kuriame gali būti atskiromis pozicijomis nurodomos paprastos ir nepaprastos ppajamos, paprastos ir nepaprastos išlaidos.
2.2. Specializuotumas
Antras biudžeto principas yra specializuotumas. Biudžetą tvirtinanti institucija gali nustatyti vieną bendrą sumą, kuri yra reikalinga tam tikro laiko viešojo ūkio reikalų tenkinimui ir palikti pačiai vykdomajai valdžiai paskirstyti leistąją pinigų sumą atskiroms ministerijoms ir tų ministerijų įstaigoms. Toks biudžeto tvirtinimas vadinamas biudžeto tvirtinimu „en bloc“. Tokiam vienam suma, arba „en bloc“ biudžeto tvirtinimui diametrališkai priešinga sistema yra biudžeto išspecializavimas. Tiesa, ir šioje sistemoje visos viešojo ūkio lėšos pavedamos vykdomosios valdžios dispozicijai, bet tuo skirtumu, kad šiuo atveju ne pati vykdomoji valdžia, bet biudžetą tvarkanti institucija paskirsto, specializuoja leistąsias lėšas atskiroms ministerijoms, atskiriems tų ministerijų departamentams bei tų departamentų įstaigoms, pagal įvairius jų reikalus, įvairiais skyriais, paragrafais, straipsniais ir punktais.
Nuo biudžeto specializuotumo tenka skirti tikslinius kreditus, kurių tenkinimui nustatomos tam tikros pajamos, kai tuo tarpu ir labiausiai specializuoti kreditai rūpinami bendrojo valstybinių lėšų fondo. Grynai teoretiniais sumetimais nelengva pasakyti, kaip toli turi eiti biudžeto specializacija, arba kaip smulkiai turi būti įgyvendintas vyriausybei leidžiamų lėšų išspecializavimas. Galima pridurti, kad tikslingai išspecializuotas biudžetas, varžydamas per plačius, ūkio gyvenimo sąlygomis nepamatuotus užsimojimus, gali pakelti vijojo ūkio lėšų taupymą. Bet perdėtas išspecializavimas gali kaip tik sudaryti patogias sąlygas iždo lėšų švaistymui. Smulki biudžeto specializacija tik didina valstybės išlaidas. SSvarbesnės reikšmės, negu ekonominiai veiksniai, biudžeto specializacijoje turi politiniai sumetimai. Kur vykdomoji valdžia turi biudžetą tvirtinančios institucijos pasitikėjimą, ten nepasitaiko perdėtai smulkios specializacijos.
2.3. Viešumas
Demokratinėse valstybėse viešumas yra valdžios organų veikimo pagrindas. Tai liečia ir biudžeto sutvarkymą. Kai valstybės paskelbė, kad biudžetas priimamas įstatymo keliu, tai jau tuo pačiu buvo patiesti tvirti biudžeto viešumo pagrindai. Tad visos demokratinės valstybės skelbia savo biudžeto skaitmenis. Patsai sausų biudžeto skaitmenų paskelbimas dar ne pilnai patenkina viešumo reikalavimą. Biudžetas iki patvirtinimo turi pereiti tam tikras stadijas. Tai vadinama biudžeto procesu.
Viešas biudžetas yra didelė ir svarbi piliečių auklėjimo priemonė. Biudžeto viešumas sustiprina visuomeninę valdžios aparato kontrolę ir tuo būdu mažina įvairių sukčiavimų galimumus. Biudžeto viešumas palengvina pačiai visuomenei kontroliuoti vijojo ūkio organų žygius ir reikalauti tinkamai bausti nusikaltėlius, kad nebūtų pagundos kitiems eiti jų pėdomis. Biudžeto viešumas yra labai svarbus visuomeninio pobūdžio biudžeto privalumas, bet jis nėra absoliutus, o tik reliatyvus principas. Taigi ir ne viešas biudžetas visgi bus tikras biudžetas.
2.4. Tikrumas
Ketvirtasis ir paskutinis biudžeto principas bus tikrumas. Biudžetas bus tikras, kai jo numatomi pajamų ir išlaidų skaitmenys atitinka realaus gyvenimo duomenis. Tikro, atitinkančio realią šalies padėtį biudžeto sudarymui reikia išmanyti konkrečias sritis. Biudžeto tikrumui nustatyti turi lemiamos
reikšmės ne išlaidos, bet pajamos, nes išlaidų dydis žymia dalimi pareina nuo laisvo žmonių nusistatymo. Biudžeto tikrumui ne be reikšmės yra ir išlaidų suskirstymas ribojamomis ir apskaičiuojamomis išlaidomis.
Šie keturi biudžeto principai yra didžiulės demokratijos laimėjimas. Kiekvienoje šalyje jie įgyvendinami savaip.
3. Lietuvos biudžeto procesas
Pagal LR Biudžetinės sandaros įstatymą ir LR Seimo statusą, galima išskirti tokias biudžeto stadijas:
1. Sudarymas;
2. Svarstymas ir tvirtinimas:
● išankstinis svarstymas;
● galutinis svarstymas ir tvirtinimas.
3. Vykdymas:
● vykdymo kontrolė
4. Galutinės apyskaitos sudarymas ir įvykdymo apyskaitos patvirtinimas.
Pagrindinis LR tteisinis aktas, apibrėžiantis valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus ir nustatantis bendrą tvarką – tai LR biudžetinės sandaros įstatymas. Pagal šį įstatymą, biudžetai sudaromi vieneriems metams nuo sausio mėn. 1 dienos iki gruodžio mėn. 31 dienos įskaitytinai. Į biudžeto pajamas įskaitomos mokėtojų įmokos, parvestos iki gruodžio 31 dienos imtinai. Metams pasibaigus nepanaudotus asignavimų likučius grąžinama biudžetų valdytojams iki sausio mėnesio 1 dienos. Atsiskaitymai iš biudžeto turi būti baigti iki sausio 20 dienos.
3.1. Biudžeto sudarymas
Biudžetiniai metai Lietuvoje sutampa su kalendoriniais. BBaigiamųjų apyvartų laikas – 20 dienų. Šis periodas apima tik biudžeto vykdymą, o visas biudžeto procesas trunka gerokai ilgiau. Jo pradžia – valstybės biudžeto projekto sudarymas – tai pradinė valstybės biudžeto sudarymo stadija. Didžiausia darbo dalis, susijusi su valstybės biudžeto pprojekto rengimu, Lietuvoje tenka Finansų ministerijai, o projekto sudarymo pradžia LR Vyriausybės išleidžiamas nutarimas „Dėl LR 20xxm. Valstybės biudžeto ir atsiskaitymų į savivaldybių biudžetus projekto sudarymas. Šis nutarimas įpareigoja finansų ministeriją ir kitas atsakingas institucijas paruošti kitų metų preliminarius valstybės biudžeto rodiklius. Tokie nutarimai kasmet apibrėžia projekto sudarymo tvarką, atsakingas institucijas, konkrečius atlikimo terminus. Nurodoma, ką turi atlikti Statistikos Departamentas, kuris turi pateikti visus turimus statistinius duomenis iki nustatytos datos: BVP,..
Ūkio ministerija gauna iš kitų žinybų einamųjų metų ekonominius rodiklis ir jų prognozes kitiems metams. Nutarimas dažniausiai priimamas 03 – 04 mėnesį dėl kitų metų.
Ūkio ministerija kartu su kitomis atsakingomis institucijomis pateikia finansų ministerijai einamųjų ir kitų metų prognozuojamus rodiklius. Po to Finansų ministerija gautus duomenis sujungdama su savais dduomenimis rengia nacionalinio biudžeto ( valstybės biudžetas + savivaldybių biudžetai) prognozes. Pagal šią prognozę Finansų ministerija suformuoja kontrolinius skaičius ir pateikia kitoms ministerijoms ( vyr. Asignavimų valdytojom) ir paprašo pateikti finansų ministrui, kiek reikės asignavimų ateinančiais metais atskiroms programoms finansuoti ir įstaigoms išlaikyti.
Asignavimų valdytojai pateikia finansų ministerijai savo sąmatas. Ši jas išnagrinėja ir savo nuožiūra sudaro ir pateikia LR Vyriausybei ateinančių metų valstybės biudžeto projektą bei atsiskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvus.
Konkrečios pajamų ir išlaidų reikšmės nustatomos įvairiais mmetodais (automatiniu, tiesioginių skaičiavimų (dažnai naudojamas išlaidoms planuoti), statistiniu (prognostiniai metodai), programiniu). Paprastai ilgalaikės valstybės programos trunka daugiau kaip vienerius metus, tad jų išlaidos atsispindi daugiau kaip viename biudžete.
Apskritai valstybės biudžetas atspindi valstybės vykdomą ekonominę ir socialinę politiką.
Sudarant valstybės biudžetą numatomos ir priemonės deficitui (jei jis numatomas) dengti. Lietuvos sąlygomis – tiesioginės paskolos ir vyriausybės vertybiniai popieriai.
Atlikus būtinus skaičiavimus ir sudariusi projektą, Finansų ministerija pateikia jį LR Vyriausybei. Kartu ji privalo pateikti vyriausybės nutarimo projektą „ Dėl ateinančių metų valstybės biudžeto“ ir ateinančių metų LR valstybės biudžeto ir atsiskaitymų į savivaldybių biudžetus numatymų bei dotacijų įstatymo projektą. Šio įstatymo priedai ir sudaro valstybės biudžetą: pajamų suma, paskirstymas pagal straipsnius, bendra asignavimų suma, jų paskirstymas asignavimų valdytojams.
Gavusi šiuos dokumentus LR Vyriausybė apsvarsto biudžeto projektą ir teikia jį LR Seimui, priimdama minėtą nutarimą. Nuo tada valstybės biudžetas įžengia į svarstymo ir tvirtinimo stadiją.
3.2. Svarstymas ir tvirtinimas
Valstybės biudžetą svarsto ir tvirtina LR Seimas. Konstitucijoje numatyta, kad valstybės projektą sudaro LR Vyriausybė ir pateikia LR Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos.
LR Vyriausybės pateiktame projekte turi būti nurodyta:
● bendra pajamų suma ir jos paskirstymas pagal pajamų rūšis;
● bendra asignavimų suma ir jos paskirstymas;
● valstybės asignavimų sumos, paskirstytos pagal funkcijas;
● numatytos kasos apyvartos lėšų suma.
Gavęs projektą, Seimo kancleris jo kopijas perduoda Seimo nariams ir frakcijoms. Artimiausiame posėdyje išklausomas jo pranešimas apie projektą. Po šio pateikimo valstybės biudžetas nagrinėjamas komitetuose ir frakcijose. Tai svarbus etapas. Jo metu net LR Seimo plenariniai posėdžiai nevyksta.
Svarbiausias komitetas – biudžeto ir finansų. Jis turi:
● svarstyti LR Vyriausybės pateiktą Seimui tvirtinti valstybės biudžeto projektą ir teikti visų komitetų pateiktas išvadas, jas apibendrinti;
● kartu su kitais komitetais rengti išvadas dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos;
● rengti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus bei pasiūlymus biudžeto ir finansų klausimais;
● rengti ir pateikti išvadas dėl įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms projektuoti;
● svarstyti ir rengti išvadas bei pasiūlymus dėl mokesčių ir specialiųjų fondų įstatymų projektų, mokesčių, dėl išlaikomų valstybinių įstaigų finansavimo tvarkos ir išlaidų normatyvų, dėl savivaldybių biudžetų sudarymo normatyvų, dėl biudžeto asignavimų įvairioms programoms įgyvendinti bei Seimui, jo aparatui išlaikyti (Finansų ministerija neplanuoja Seimo išlaidų).
Biudžeto ir finansų komitetas yra pagrindinė Seime esanti struktūra, užsiimanti biudžeto svarstymu. Kiti komitetai taip pat aktyviai nagrinėja šį projektą. Jų posėdžiuose kviečiami dalyvauti LR Vyriausybės nariai ir biudžeto bei finansų komiteto nariai. Vėliai rengiamas išplėstinis komitetų posėdis ((dalyvauja ir LR Vyriausybės nariai).
Komitetai turi teisę reikalauti iš LR Vyriausybės pateikti duomenis, kuriais pagrįstas projektas. Tai iš dalies atspindi biudžeto realumo principą.
Šioje stadijoje pasireiškia biudžetinės iniciatyvos teisė: komitetai, frakcijos, atskiri LR Seimo nariai gali siūlyti keisti išlaidų sumas (jei siūloma didinti – reikia nurodyti finansavimo šaltinį: kažką sumažinti, padidinti konkrečias pajamas – pvz., akcizą), tačiau neleidžiama keisti tų sumų, kurios į valstybės biudžetą įrašytos pagal įstatymus, kitus LR Seimo priimtus norminius aktus ir LR tarptautinius įsipareigojimus ( norint mažinti reikia keisti įstatymus). Norint, kad komitetų, frakcijų, LR Seimo narių pataisos realiai atsispindėtų valstybės biudžete:
● pirma pataisas turi patvirtinti biudžeto ir finansų komitetas;
● po to joms turi pritarti LR Vyriausybė.
Pirmiausia siūlymai dėl valstybės biudžeto projekto pakeitimo pateikiami biudžeto ir finansų komitetui, kuris pasiūlymus apsvarsto su kitų komitetų ir frakcijų atstovais, suformuluoja išvadas.
Jis kitų komitetų, frakcijų pasiūlymus gali priimti arba atmesti. Atmetimo atveju turi pateikti motyvuotą paaiškinimą, kodėl atmetė. Jei komitetas teikia pasiūlymus ne savo sferos klausimais, biudžeto ir finansų komitetas turi teisę atmesti šį pasiūlymą nemotyvuotai.
Biudžeto ir finansų komitetui suformulavus išvadas dėl biudžeto projekto, jis pateikiamas svarstyti Seimo posėdyje. Išklausomas pranešimas apie projekto pataisas ( biudžeto ir finansų komiteto pirmininko) ir taip
pat tame posėdyje gali pasisakyti kiti komitetų, frakcijų pirmininkai, kiti Seimo nariai.
Ne vėliau kaip po 10 dienų vyksta antrasis LR Seimo posėdis dėl valstybės biudžeto projekto. Jame LR Vyriausybė pateikia pataisytą valstybės biudžeto projektą. Taip pat ji nurodo, kokios pataisos ir pasiūlymai priimti projekte, motyvuotai paaiškinamos atmetimo priežastys. (Pirmajame posėdyje šneka Seimo nariai, antrajame – vyriausybė).
Antrojo LR Seimo posėdžio, kuriame svarstomas pakoreguotas valstybės biudžeto projektas, rezultatas gali būti įstatymo apie biudžetą priėmimo paskyrimas viename iš artimiausių posėdžių. IIki šio posėdžio priimami nauji pasiūlymai dėl projekto. Kitas galimas šio posėdžio rezultatas – projekto grąžinimas LR Vyriausybei patobulinti. Taip atsitinka, kai būna daug nesutarimų. Tuomet skiriama ne daugiau 5 -10 dienų svarstymui ir vėl kartojasi antrasis posėdis.
Lietuvos įstatymai leidžia priimti valstybės biudžeto projekto pataisas net jei joms nepritaria LR Vyriausybė. Tokiu atveju pasiūlyta valstybės biudžeto pataisa priimama 1 / 2 Seimo narių balsų. Tačiau siūloma pataisa neturi prieštarauti LR įstatymams.
Kai LR Seimas nutaria artimiausiame posėdyje priimti biudžeto pprojektą, baigiasi išankstinė biudžeto svarstymo stadija. Prasideda galutinio biudžeto patvirtinimo etapas.
Pagal biudžetinės sandaros įstatymą, Lietuvos valstybės biudžetas tvirtinamas ne mažiau kaip dvi savaitės iki biudžetinių metų pradžios. Valstybės biudžetas tvirtinamas pagal tuos pačius rodiklius, kurių pagrindu sudaromas projektas.
Kai kkuriose šalyse numatyta, kad valstybės biudžeto nepatvirtinus iki tam tikros datos, jį tvirtina šalies vadovas arba paleidžiama vyriausybė. Lietuvoje numatyta, kad kol valstybės biudžetas nepatvirtintas, mėnesinės naujų biudžetinių metų išlaidos neturi viršyti 1 / 12 praėjusių metų valstybės biudžeto išlaidų.
Galutinai Seimui priėmus įstatymą dėl biudžeto, po juo turi pasirašyti Prezidentas. Tačiau šį įstatymą, kaip ir bet kurį kitą, Prezidentas gali grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Galimi du variantai:
● Seimas iš naujo priima ne mažiau kaip ½ balsų dauguma;
● Seimas įprasta tvarka priima įstatymą su prezidento pasiūlytais pakeitimais.
Naująjį įstatymą Prezidentas privalo pasirašyti per tris dienas (nepasirašius, pasirašo Seimo pirmininkas).
Seimas turi galimybę taisyti (keisti) priimtą biudžetą. Tai vyksta ta pačia tvarka, kaip ir jo sudarymas, svarstymas ir tvirtinimas.
Reikalui esant, Seimas gali priimti papildomą biudžetą. Jei vyriausybei prireikė papildomų lėšų, ji pateikia papildomų asignavimų projektą, kur nurodomas ir jų šaltinis. Seimo nariai gali pateikti pasiūlymus keisti šiuos asignavimus kaip ir anksčiau.
Biudžeto sandaros įstatyme numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymas yra organizuojamas per finansų ministeriją, kitas institucijas. Finansų ministerija suskirsto biudžeto pajamų ir išlaidų planą pagal ketvirčius, detaliai parengdama pajamų ir išlaidų sąrašą pagal biudžeto klasifikacijos padalinius.
3.3. Vykdymas
Visą valstybės biudžeto vykdymą galima suskirstyti į :
● išlaidų vykdymą;
● pajamų vykdymą.
Didžiausią valstybės biudžeto pajamų dalį sudaro mokestinės pajamos. Įmokos, turinčios patekti į valstybės biudžetą arba savivaldybių biudžetus, mokamos į specialiai tam tikslui atidarytą biudžeto pajamų surenkamąją kasą, kurią turi apskričių vietinės mokesčių inspekcijos. Jos, gavusios įmokas, paskirsto jas į valstybės biudžetą arba atitinkamus savivaldybių biudžetus arba net į sveikatos draudimo fondą.
Vykdyme dalyvauja ne tik Valstybinė mokesčių inspekcija, bet ir visi fiziniai asmenys, prisi-
dedantys prie pajamų patekimo į valstybės biudžetą.
Nemokestines įmokas administruoja labai įvairios institucijos (tos, kuriose pajamos atsiranda).
Išlaidų dalies vykdymas. Visos lėšos, skirtos finansuoti išlaidoms iš biudžeto, perduodamos asignavimų valdytojams (kaip ir bendru atveju). Asignavimų lėšos pervedamos į asignavimų valdy-
tojų biudžetines sąskaitas, atidaromas bankų įstaigose. Išlaidos, daromos iš šių sąskaitų, negali viršyti jose esančių lėšų.
Valstybės biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, kurios formuojamos iš biudžeto likučio ar planinių pajamų.
Kasos apyvartos lėšos naudojamos laikinam lėšų trūkumui padengti (dėl išlaidų ir pajamų gavimo nesutapimo laike) ir turi būti atstatytos iki biudžetinių metų pabaigos.
Kasos operacijos vykdomos per Lietuvos bankus. Pagrindinė institucija yra valstybės iždas (funkcijas vykdo finansų ministerijos Iždo departamentas).
Valstybės biudžeto vykdymo kontrolė. Bendrą valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Seimo biudžeto ir finansų komitetas. Prie jo prisideda ir kiti komitetai.
Kontrolė taip pat vykdoma pper Seimo posėdžius, kuriuose svarstoma, kaip vykdomas valstybės biudžetas. Tokie posėdžiai turi vykti ne rečiau, kaip kartą per šešis mėnesius. Seimas taip pat gali specialiai pavesti valstybės kontrolei patikrinti bet kurių įmonių, organizacijų finansinę veiklą, kad nustatytų, kaip vykdomas valstybės biudžetas.
Viena iš pagrindinių institucijų, garantuojančių valstybės biudžeto vykdymo kontrolę, yra finansų ministerija. Ji turi teisę gauti informaciją iš visų įstaigų, organizacijų, kurios reikia biudžetų vykdymui organizuoti. Apriboti, o prireikus ir sustabdyti įstaigų ir organizacijų finansavimą ir valstybės biudžeto, jei paaiškėja, kad biudžeto lėšos panaudojamos neteisėtai ar įstaigos ir organizacijos nepateikia pakankamai informacijos.
Finansų ministerija turi teisę kontroliuosi mokesčių ir kitų įmokų patekimą į biudžetą. Tuo pasinaudodama finansų ministerija gali praktiškai kontroliuosi ir lėšų pateikimą, ir jų panaudojimą.
Pagrindinė mokestinių pajamų kontrolės institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija. Per ją Finansų ministerija atlieka mokesčių surinkimo į valstybės biudžetą kontrolę. Be to, tam tikrą kontrolę vykdo ir visų kitų asignavimų valdytojų įstaigos, jų suformuotos kontrolės institucijos : skyriai, departamentai.
Investicijų iš valstybės biudžeto vykdo Ūkio ministerija kartu su Finansų ministerija. Biudžeto vykdymo kontrolę atlieka ir LR Valstybės kontrolė. Pagrindiniai su biudžetu susiję šios institucijos kontrolės objektai:
1. Valstybės biudžeto vykdymo kontrolė;
2. Valstybės programų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, vykdymo kontrolė;
3. Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų ir kitų vyriausybinių įstaigų bbei kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų įstaigų ūkinės – finansinės veiklos kontrolė;
4. Valstybinių ir valstybės garantuotų paskolų, subsidijų panaudojimo kontrolė;
5. Valstybės kontrolė gali tikrinti ir valstybės įstaigas, įmones, skirti nuobaudas, ne ginčo tvarka išieškoti valstybės, savivaldybių biudžetus lėšas, skirtas, gautas ar panaudotas neteisėtai.
Vyriausieji asignavimų valdytojai kiekvienais metais privalo valstybės kontrolei pateikti sąmatų
vykdymo apyskaitas. Vyriausybės kontrolierius gali patariamojo balso teise dalyvauti vyriausybės posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę. Tokiu būdu valstybės kontrolė gali užkirsti kelią neteisingam valstybės biudžeto lėšų panaudojimam vyriausybės lygyje. Nustatyta, kad vyriausybė, teikdama apyskaitą, turi pridėti valstybės kontrolieriaus pažymą.
3.4. Galutinės apyskaitos sudarymas ir apyskaitos įvykdymo patvirtinimas
Valstybės biudžeto vykdymo einamoji apyskaita vyksta visą biudžeto laikotarpį. Ją atlieka visos institucijos, kurios arba kaupia biudžeto lėšas (Valstybinė mokesčių inspekcija), arba jas skirsto (Finansų ministerija ir visos ministerijos, departamentai ir kt.). Mokesčių inspekcija pateikia biudžeto pajamų dalies įvykdymo apyskaitą, parengtą pagal Finansų ministerijos nustatytą pajamų straipsnių klasifikaciją. Asignavimų valdytojai pateikia biudžeto išlaidų vykdymo apyskaitą pagal patvirtintus biudžeto išlaidų klasifikavimo skyrius.
Metams pasibaigus Finansų ministerija pagal gautus ir patvirtintus duomenis sudaro viso biudžeto vykdymo suvestinę. Ši pateikiama LR Vyriausybei, kuri apsvarsčiusi apyskaitos projektą, pritaria jai ir pateikia Seimui.
Valstybės kontrolierius per 6 mėnesius po to, kai LR Seimas gauna iš LR Vyriausybės valstybės
vykdymo apyskaitą privalo pateikti savi išvadą. Gavus valstybės kontrolieriaus išvadą, Seimo posėdyje vyriausybė pateikia pranešimą apie biudžeto įvykdymo apyskaitą. Kartu išklausomas ir valstybės kontrolieriaus pranešimas. Po to skiriamas laikas Seimo komitetams parengti savo išvadas.
Seimo posėdyje turi apsvarstyti vyriausybės kontrolieriaus išvadas. Po svarstymo Seimas gali priimti nutarimą patvirtinti apyskaitą. Seimas gali ir nepritarti valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitai. Tokiu atveju sprendžiamas pajamų ir išlaidų atstatymo klausimas. Seimo nepritarimas gali būti kaip priemonė nepasitikėjimui LR Vyriausybe pareikšti. Seimo statusas numato galimybę nepritarus aapyskaitai svarstyti nepasitikėjimą vyriausybės vadovu ar atskiru ministru.
Išvados
1. Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų.
2. Valstybės biudžetas dažniausiai būna deficitinis, nes išlaidų būna daugiau, negu pajamų. Dėl to atsiranda valstybės skola.
3. Vieningumo principas reikalauja, kad biudžetas apimtų visas vyriausybės pajamas ir išlaidas, ir kad jame atsispindėtų visos finansinės operacijos (kad vyriausybė neslėptų išlaidų). Šiam principui prieštarauja nebiudžetinių fondų buvimas. Tačiau šiuolaikinės valstybės neapsieina be specialiųjų fondų, todėl biudžeto vieningumo principas nėra absoliutus.
4. Specializuotumo principas rreikalauja, kad biudžeto pajamos ir išlaidos būtų tvirtinamos ne bendromis sumomis, o suskaidytos į atskiras sudedamąsias dalis. Biudžete turi būti nurodytos iš atskirų pajamų šaltinių planuojamos gauti lėšos, bei įvairiems tikslams skiriamos lėšos. Šio principo taikymas Taip pat ribojamas praktinių ssumetimų: parlamentas negali patvirtinti keliolikos tūkstančių pajamų ir išlaidų punktų.
5. Tikrumo principas reikalauja, kad biudžetas atspindėtų tikrąją valstybės finansų būklę. Pagal jį, jei valstybės biudžete numatyta apsaugai skirti 800, švietimui – 200, tai taip ir turi būti. Šio principo laikomasi su tam tikromis gudrybėmis (pvz., dalį karinių išlaidų perkeliant į civilines). Daugelyje demokratinių valstybių šis principas būtų bevertis, jei nebūtų kontrolės. Kontroliuoja šalių parlamentai (politinė kontrolė) ir valstybės kontrolės institucijos.
6. Viešumo principas vainikuoja minėtų principų sąrašą. Būtent viešumas užtikrina visuomenei informaciją apie realią vyriausybės politiką. Tai galingas valdžios kontrolės, kurią vykdo visuomenė, įrankis (įrankiai: laisva spauda; visuomenės kontrolė per parlamentus ir visuomenines informacijos priemones).
7. Biudžetą nagrinėja parlamentarai, studijuoja mokslininkai, žurnalistai ir visi jie formuoja visuomenės nuomonę, tačiau saugumo išlaidos vis tiek lieka paslėptos.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Norminė medžiaga
1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas. Aktuali redakcija nuo 2001 06 07. Vilnius.
2. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 8,17,18,20,31 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. 2001m. birželio 7 d. Nr. IX – 364. Vilnius.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. Referendume.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos patvirtinimo. 2001 m. gegužės 14 d. Nr. 543. Vilnius
5. Lietuvos Respublikos 2002 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių ppatvirtinimo įstatymas. 2001 m. gruodžio 13 d. Nr. IX – 643. Vilnius.
Ekonominio pobūdžio literatūra
1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. – Valstybės mokesčių sistema. – K.,Technologija. -1998. – 222p.
2. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. – K.,Šviesa. – 1938 – 492 p.
3. Statistikos departamentas. Lietuvos statistikos metraštis. – V.,Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. – 2001. – 636 p.
4. Statistikos departamentas. Valstybės ir savivaldybių institucijų finansai 2000 (statistikos biuletenis lietuvių – anglų kalba). – V.,Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. – 2001. – 84 p.
Internetinė medžiaga
1. www.finmin.lt
VALSTYBĖS BIUDŽETO FORMAVIMAS
TURINYS
Įvadas…………………………1
1. Valstybės biudžetas…………………………2
1.1. Valstybės biudžeto esmė…………………………2
1.2. Biudžeto klasifikacija…………………………3
1.3. Valstybės biudžetinė sandara…………………………4
1.4. Biudžeto procesas…………………………4
Biudžeto planavimas ir tvirtinimas…………………………5
Patvirtintas biudžetas…………………………7
ES lėšos Lietuvos biudžete…………………………8
2. Valstybės biudžeto formavimo principai……………………….8
2.1. Vieningumas…………………………9
2.2. Specializuotumas…………………………9
2.3. Viešumas…………………………10
2.4. Tikrumas…………………………10
3. Lietuvos biudžeto procesas…………………………10
3.1. Biudžeto sudarymas…………………………11
3.2. Svarstymas ir tvirtinimas…………………………11
3.3. Vykdymas…………………………13
3.4. Galutinės apyskaitos sudarymas…………………………14
Išvados…………………………15
Literatūros sąrašas…………………………16
