valstybes finansai

2. VALSTYBĖS FINANSINĖ SISTEMA, JOS GRANDYS

Finansai yra viena ekonominių kategorijų, kuriai būdinga piniginė forma, bet jie nėra tapatūs pinigams. Finansai — tai ekonominiai piniginiai santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas. Sąvoka „finansų sistema“ betarpiškai siejama su „finansų“ sąvoka. Finansų sistema – ekonominių piniginių santykių, per kuriuos sudaromi, naudojami ir kontroliuojami pinigų fondai, visuma. Kitais žodžiais tariant, ffinansų sistema – tai įmonių, gyventojų ir valstybės pinigų fondu sudarymo, naudojimo ir kontroliavimo formų bei metodų visuma.

Finansų sistema sudaro dvi grandys:

1) centralizuoti finansai —valstybės finansai;

2) decentralizuoti finansai – įmonių ir namų ūkių finansai.

Šios dvi pagrindinės finansų sistemos dalys yra būdingos bet kurios valstybės finansų sistemai, bet smulkesnis finansų sistemos detalizavimas priklauso nuo konkrečios valstybės vykdomos ekonominės politikos.

I. CENTRALIZUOTI FINANSAI. Lietuvos Respublikos nacionalini biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžeto pagrindu sukuriamas pats didžiausias valstybės centralizuotų finansiniu išteklių fondas, kuriame ssukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis. Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą, kuriame sukaupiamos lėšos, reikalingos priskirtoms funkcijoms ir savivaldybėms perduotoms valstybės funkcijoms atlikti. Nacionaliniame biudžete sukaupiamos įmonių, organizacijų ir gyventojų pajamos nukreipiamos valstybinio valdymo organams išlaikyti, šalies vidaus iir užsienio saugumui stiprinti, prioritetinėms ūkio šakoms finansuoti, mokslui ir kultūrai vystyti, socialinėms visuomenės narių garantijoms užtikrinti, valstybės skolai apmokėti i^ kitiems visuomenės poreikiams tenkinti.

Valstybiniai nebiudžetiniai fondai turi griežtai tiksline paskirtį – išplėsti socialiniu paslaugų tinklą gyventojams, pagerinti atsilikusių infrastruktūros šakų vystymąsi, aprūpinti papildomais ištekliais prioritetines ekonomikos šakas. Kaip pagrindinius galima išskirti du LR socialinius nebiudžetinius fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondas ir Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondas. Pirmasis – Valstybinio socialinio draudimo fondas – sudaromas iš socialinio draudimo įmokų ir naudojamas įvairių rūšių pensijoms ligos ir motinystės bei tėvystės pašalpoms mokėti, gyventojų užimtumui finansuoti, išmokoms nelaimingų atsitikimų atvejais mokėti. Antrasis – Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondas – sudaromas iš sveikatos draudimo įmokų, o naudojamas gyventojų gydymo ir sveikatingumo poreikiams tenkinti. GGreta socialinių nebiudžetinių fondu funkcionuoja ir kiti valstybiniai nebiudžetiniai fondai, pavyzdžiui, Privatizavimo fondas, Garantinis fondas. Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas ir t.t.

Nacionalinis biudžetas ir valstybinių nebiudžetinių fondų biudžetai, sujungti į visumą, sudaro konsoliduotą šalies biudžetą.

II. DECENTRALIZUOTI FINANSAI. Pati smulkiausia decentralizuotų finansų dalis – namų ūkio finansai. Namų ūkis suprantamas kaip ūkis., vedamas vieno ar daugiau asmenų, gyvenančių kartu ir turinčių bendrą biudžetą. Dažnai namu ūkio terminas yra tapatinamas su šeima, tik skirtumas yra tas, kad narnų ūkio nariai nebūtinai tturi būti susaistyti giminystės ryšiais. Išskiriamos dvi pagrindinės namų ūkio finansų funkcijos: 1) namų ūkio narių gyvenimo poreikių patenkinimo; 2) paskirstomoji funkcija, kuri apima tris etapus: namų ūkio pinigų fondo sudarymo, paskirstymo ir naudojimo.

[vairių nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą^ kadangi čia sukuriama didžiausia finansinių išteklių dalis. Nuo įmonių finansinės padėties priklauso visos šalies finansinė padėtis, kadangi kuo daugiau nacionalinių pajamų sukurs įmonės, tuo didesnė jų dalis bus perskirstoma per finansų sistemos grandis ir dėl to bus sukurti didesni valstybės piniginiai fondai (finansiniai ištekliai).

Be įmonių, kurių esminis bruožas yra ūkinės, komercinės ir finansinės veiklos vykdymas, siekiant gauti ekonomine naudą, funkcionuoja ir pelno nesiekiančios organizacijos, kurių tikslas – koordinuoti organizacijos nariu veiklą., atstovauti jų interesams ir juos ginti.

2.1. Valstybės finansų valdymo institucijos

Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos institucijos, kurios vykdytu, organizuotų ir kontroliuotu valstybės finansų sistemą. Finansų sistemai vadovauti yra sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia valstybės finansų valdymo institucija 1) LR Finansų ministerija. kuriai Lietuvoje yra patikėtas valstybės finansų valdymas. LR Finansų ministerija vykdo įstatymų ir teisės aktų jai pavestas finansų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. LR Finansų ministerija sprendžia daug uždavinių, kuriuos pagal pobūdį galima suskirstyti į 4 pagrindines grupes:

1) valstybės politikos finansų ( srityje įgyvendinimas:

a) pinigų valsu bes iždo sąskaitoje valdymas;

b) nacionalinio biudžeto finansinių rodiklių sudarymas ir vykdymas;

c) valstybės investicijų įgyvendinimas;

d) mokesčių surinkimo įgyvendinimas;

e) valstybės skolos valdymas:

f) nacionalinis ES finansinės paramos koordinavimas;

2) pasiūlymų LR Vyriausybei rengimas ir teikimas dėl:

a) iždo politikos tikslų ir įgyvendinimo priemonių;

b) mokesčių ir mokesčių administravimo politikos;

c) valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykiu:

d) priemonių valstybės skolos valdymo politikai įgyvendinti;

3) valstybės finansų{politikos, susijusios su LR naryste ES, įgyvendinimas:

4) melodinis vadovavimas (buhalterinei apskaitai, viešųjų juridinių asmenų finansų konsolei ir vidaus auditui).

Tam tikros užduotys, kurias reikia įgyvendinti tam. kad Šalyje sėkmingai veiktu finansų sistema, patikėtos įvairioms kitoms finansų valdymo institucijoms: Valstybinei mokesčiu inspekcijai, Muitinės departamentui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybai, LR Valstybės kontrolei. Trumpai jas aptarsime.

Už mokesčių surinkimą yra atsakinga 2) Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos (VMI). VMI yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš LR valstybės biudžeto. Pagrindiniai VMI uždaviniai yra šie:

1) padėti mokesčių mokėtojams ir mokesčius išskaičiuojantiems asmenims įgyvendinti savo teises ir pareigas;

2) įgyvendinti mokesčių įstatymus;

3) užtikrinti mokesčiu [biudžetą sumokėjimą;

4) užtikrinti efektyvų teritoriniu VMI darbą.

3) Muitinės departamentas prie LR Finansų ministerijos atlieka gausybę funkcijų, tarp kurių finansų srityje labai svarbios yra muitu tarifų taikymo organizavimo ir kontrolės, muitų ir rinkliavų surinkimo nustatytu laiku, sankcijų taikymo funkcijos.

Visuomenės socialinės apsaugos klausimus sprendžia 4) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir 55) Privalomojo sveikatos draudimo fondo taryba. Šių valstybės finansų valdymo institucijų priimami sprendimai socialinėje sferoje labiausiai lemia šalies visuomenės narių gerovės pokyčius.

Visų aukščiau išvardintų valstybės finansų valdymo institucijų veiklą kontroliuoja Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija 6) LR Valstybės kontrolė. Ši institucija prižiūri, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas bei kaip vykdomas valstybės biudžetas; užtikrina, kad valstybinis auditas atitiktų tarptautinius standartus. Valstybės kontrolė finansinį ir veiklos auditą atlieka valstybės institucijose ir įstaigose, savivaldybėse, įmonėse ir įstaigose, turinčiose valstybei arba savivaldybėms priklausančio turto. Valstybės kontrolė taip pat atlieka valstybės biudžeto, VSD fondo biudžeto ir PSD fondo biudžeto vykdymo valstybinį auditą.

3. BIUDŽETINĖ SISTEMA, JOS FORMAVIMAS IR LĖŠŲ NAUDOJIMAS

Biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui, patvirtinta įstatymu. Sudarant biudžetą laikomasi tam tikru principų:

1) viešumas – biudžeto viešumo principas reikalauja, kad biudžetas būtų viešai skelbiamas ir kiekvienam norinčiam lengvai prieinamas. Biudžeto viešumo būtinumą parodo jo tvirtinimas

pagal įstatymą. Labai dažnai, rengiant biudžeto projektą, tam tikros ketinamos vykdyti funkcijos, kurios gali skaudžiai paliesti visą visuomenę arba jos dalį, aptariamos visuomenėje.

2) viešin_s_i.!irias {bendrumas, vieningumas) ~ biudžeto vientisumas pasireiškia tuo, kad visos valstybės finansinio ūkio pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną nacionalinį biudžetą. Biudžeto vientisumą taip pat nusako vienoda biudžeto sistema ir struktūra,

.kas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių biudžetai sudaromi vadovaujantis tais pačiais metodais.

3j lįkritrnąs (realumas) – biudžeto tikrumo (realumo) principas nukreiptas prieš biudžeto falsifikavimo galimybe. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susijusių su pajamomis ir su išlaidomis, teisinga atvaizdavimą biudžete. Remiantis šiuo principu, biudžeto projekto rengimas turi būti pagrįstas makroekonominėmis prognozėmis, atsižvelgiant į galimus rizikos veiksnius.

4) pilnumas – šis principas reikalauja, kad į biudžetą būtų įtrauktos visos valstybės finansinio ūkio pajamos ir išlaidos,

5) specializacija ir detalizacija – šis principas numato, kad sudarant biudžetą ppajamos ir išlaidos turi būti suskirstytos skyriais, paragrafais ir straipsniais, siekiant, kad pajamos ir išlaidos būtų aiškiai ir griežtai suplanuotos.

Lietuvos Respublikos biudžetinę sistemą sudaro:

*savarankiškas LR valstybės biudžetas;

• savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.

LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota visuma sudaro LR nacionalini biudžetą.

Tam. kad butu galima vykdyti valstybės ir savivaldybių biudžetus, reikia parengti, apsvarstyti iv patvirtini! į u projektus. Biudžetų rengimo procesas apima tokius etapus:

l; Valstybės ir savivaldybių biudžetą finansinių rodiklių projekto sudarymas – ši projektą rengia Finansų ministerija. Projekte nurodoma: ppajamos; išlaidos; valstybės ir savivaldybių skolinimosi limitai; valstybės garantijų limitas; gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti visų savivaldybių biudžetams nuo įplaukų į nacionalini biudžetą (49,83 proc. 2006 metų projekte).

2> Valstybės Ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projekto swr_sjwa_s – Finansų ministerijos parengtas pprojektas teikiamas LR Vyriausybei svarstyti. Vyriausybė jį apsvarsto ir ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metu pabaigos, projektą teikia svarstyti Seimui.

3) Valstybės ir savivaldybių^ biudžetu finansinių rodiklių projekto tvirtinimas – Seimas valstybes biudžetą ir savivaldybių biudžetu finansinius rodiklius tvirtina l biudžetiniams metams.Savivaldybių biudžetai sudaromi remiantis patvirtintu valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektu ir kitais dokumentais. Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos, svarsto – tarybų komitetai, o tvirtina – savivaldybių tarybos per du mėnesius nuo valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetu finansinių rodiklių patvirtinimo.

Biudžetų vykdymas ir kontrolė. Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o savivaldybių biudžetu vykdymą organizuoja savivaldybių administracijų direktoriai. Vykdant valstybės biudžetą gautos viršplaninės pajamos naudojamos valstybės biudžeto apyvartos lėšoms papildyti ir savivaldybių biudžetu negautoms pajamoms ppadengti. Savivaldybės biudžeto gautos viršplaninėj pajamos, atmetus viršplanines pajamas skirtas kitų savivaldybių negautoms pajamoms padengti, skirstomos savivaldybės tarybos sprendimu. Metams pasibaigus, asignavimu valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų sąskaitose esančios biudžeto lėšos grąžinamos į biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos. Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė, o savivaldybių biudžetų vykdymo kontrolę atlieka

savivaldybių kontrolieriai.

3.1. Nacionalinis biudžetas

LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota visuma sudaro LR nacionalinį biudžetą. Nacionalinis biudžetas – ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami ppinigų fondai, skini valstybės funkcijų ir uždaviniu įgyvendinimui finansuoti. Siaurąja reikšme tai – valstybės einamųjų metų pajamų ir išlaidų pianas, tvirtinamas Seimo. Biudžetas yra pagrindinių tarpusavyje sąveikaujančių finansinių kategorijų- mokesčių, valstybės išlaidų, valstybinio kredito – visuma. Per nacionalinį biudžetą sukaupiamos įvairių nuosavybės formų įmonių ir gyventojų pajamos. Jos panaudojamos šalies ūkiui finansuoti, socialinėms-kultūrinėms reikmėms tenkinti, šalies vidaus ir užsienio saugumui stiprinti, valstybinio valdymo organams išlaikyti, valstybės skolai administruoti, valstybės rezervams sudaryti ir pan.

Pagrindinės nacionalinio biudžeto funkcijos yra šios:

• nacionalinių pajamų ir BVP paskirstymas;

• valstybinis ekonominis reguliavimas;

• socialinės politikos priemonių finansavimas;

• centralizuotų pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolė.

Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Dėl šios priežasties valstybė turi gauti pajamų.

3.1.1. Nacionalinio biudžeto pajamos

Nacionalinio biudžeto pa ja m a s sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos gali būti tik piniginės lėšos. Nacionalinio biudžeto pajamos skirstomos į dvi stambias grupes:

I) Mokestinės pajamos:

a) pajamų ir pelno mokesčiai;

b) turto mokesčiai;

c) prekių ir paslaugų mokesčiai;

d) tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;

II) Nemokestines pajamos:

a) pajamos iš valstybės turto: palūkanos už paskolas, palūkanos už depozitus, Lietuvos banko likutinis pelnas, dividendai, mokesčiai už valstybės turto naudojimą;

b) pajamos už prekes ir paslaugas: pajamos už patalpų nuoma, pajamos už atsitiktines paslaugas, įmokos už mokslą aukštosiose mokyklose, žžyminis mokestis, konsulinis mokestis, kitos pajamos;

c) pajamos iš baudų ir konfiskacijos;

d) ilgalaikio materialiojo turto realizavimo pajamos; žemės ir kito ilgalaikio materialaus turto realizavimo pajamos;

e) sandoriai su finansiniu turtu;

f) Europos Sąjungos parama:

g) kitos pajamos.

Didžiąją dalį nacionalinio biudžeto pajamų-86 proc. – sudaro valstybės biudžeto lėšos, likusią dalį -14 proc. – sudaro visų Lietuvos savivaldybių, kurių yra 61, lėšų dalis. Didžioji dalis nacionalinio biudžeto pajamų, t.y. 78 proc., gaunama iš mokesčių. Daugiausia pajamų nacionaliniam biudžetui duoda pajamų ir pelno mokesčiai (31 proc. nacionalinio biudžeto pajamų) bei prekių ir paslaugų mokesčiai (45 proc. pajamų). Pajamų ir pelno mokesčių grupėje daugiausia pajamų nacionaliniam biudžetui teikia gyventojų pajamų mokestis (22 proc. pajamų). Prekių ir paslaugų mokesčių grupėje daugiausia pajamų duoda pridėtinės vertės mokestis (29 proc. pajamų) ir akcizai (12 proc. pajamų). Kadangi mokesčiai yra didžiausias nacionalinio biudžeto pajamų šaltinis ir mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre, tai mokesčių politiką aptarsime išsamiau.

3.1.1.1. Mokesčių sistema

Mokesčių sistema yra tarpusavyje susijusių, vienas kitą papildančių, ribojančių ir sąlygojančių mokesčių visuma. Mokesčiai yra valstybės arba teritorinės valdžios nustatyti privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą arba nebiudžetinius fondus. Svarbiausios mokesčių funkcijos yra šios:

1) Iždo (fiskalinė) funkcija pasireiškia tuo, kad biudžeto pajamų formavimo pagrindą sudaro mokesčiai,

2) Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, kkeisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir 1.1.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veiklą bei įtakoja makroekonominius procesus (ekonomikos augimą., infliaciją, užimtumą).

3) Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.

Mokesčiai nesiejami su kažkokiu atpildu, nauda mokėtojui, todėl mokėtojai mokesčius vertina kaip tam tikrą našta. Mokesčių našta — tai mokestinių įplaukų, kurios yra nacionaliniame biudžete ir nebiudžetiniuose fonduose, santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP). BVP – tai prekių ir paslaugu, sukultu per vienerius metus, vertė. Lietuvoje mokesčių našta 2006 metais bus lygi 35,9 proc., kai tuo tarpu 2005 metais buvo beveik 2 proc. punktais mažesnė – 34 proc. Laisvės nuo mokesčių diena -lai simbolinė diena metuose, kai vidutinis mokesčiu mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti savo paties ir savo šeimos gerovei. Tai yra santykinės mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią žmogaus sukuriamų gėrybių dalį paima valdžia ir perskirsto per nacionalinį biudžetą ir nebiudžetinius fondus. 2006 metais laisvės nuo mokesčių diena Lietuvoje išaušo šešiomis dienomis vėliau nei 2005 m. – tik gegužės 11 d. 2006 metais Lietuvos gyventojai, verslo įmonės ir organizacijos

turėjo dirbti 131 dieną, kad išlaikytu valdininkiją ir valsu bes bevaldomas sritis – sveikatos ir socialinę apsaugą, švietimą, krašto apsaugą, policiją. Tokį mokesčių naštos padidėjimą 2006 metais lėmė 2,5 mlrd. litų didesnės nei 2005 metais nacionalinio biudžeto pajamos iš mokesčių, augantys Socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondai, taip pat lėčiau nei mokesčiai didėjantis bendrasis vidaus produktas.

3.1.1.1.1. Mokesčių elementai

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą elementų. Pagrindiniai mokesčio elementai yra šie:

1) Mokesčių subjektas (mokėtojas) – fizinis ar juridinis aasmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi konkrečius mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirtis. Mokesčiu subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, vartojimų mokesčių (PVM, akcizų ir pan.) atveju mokesčių subjektas yra asmuo, faktiškai sumokantis mokestį -tai prekių arba paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti i biudžetą- tai prekių ar paslaugų gamintojas, importuotojas arba pardavėjas.

2) Mokesčių objektas – tai apmokestinamos pajamos, pelnas, turtas, prekių vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais ir kiti oobjektai. Kiekvienas mokestis turi vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar kelis (pvz., žyminis mokestis) apmokestinimo objektus. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

3) Mokesčių šaltinis ~ tai subjektų pajamos (pvz., įmonių pelnas, darbuotoju darbo užmokestis), iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis gali ssutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

4) Apmokestinamasis vienetas ~ tai mokesčio objekto matavimo vienetas. Daugumos objektų matavimo vienetas yra litas, bet gali būti žemės aras, prekės vienetas, litras, kilogramas ir kt.

5) Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamo objekto vienetą. Mokesčio tarifą nurodomi absoliučiais dydžiais (pvz., akcizo mokestis nustatomas litais 1000-iui cigarečių vienetų ar l degalų tonai) arba procentine išraiška (pvz., PVM. pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis ir 1.1.). Procentiniai mokesčių tarifai skirstomi į a) proporcinius (kiekvienam mokesčių objekto apmokestinimo vienetui taikomas vienodas procentas); b) progresiniai (augant objekto apimčiai, didėja mokesčio tarifas); c) regresiniai (didėjant objekto apimčiai, mažėja mokesčio tarifas).

6) Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis, t.y. imamas iš pajamų (pvz., pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis ir kt.) ir nnetiesioginis – imamas per kainų sistemą, t.y. perkant prekes ir paslaugas (pvz., PVM, muitai, akcizai). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

7) Mokesčio nustatymo metodai gali būti šie: a) pateikus deklaraciją (pvz.. pelno mokestis, gyventoju pajamų mokestis, PVM, mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius); b) pagal kadastro duomenis (pvz., žemės: įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčiai); c) prie pajamų šaltinio (taip Lietuvoje nustatoma dalis pelno mokesčio, pritaikant 10 proc. tarifą užsienio vieneto pajamoms, kurių šaltinis yra LR).

8) Mokesčio lengvatos yra mokesčio mmokėtojui nustatytos išskirtinės sąlygos. Labiausiai paplitusios šios mokesčiu lengvatos: a) mokesčio tarifo sumažinimas; b) mokesčio objekto sumažinimas (pvz.. leidžiant daryti įvairius atskaitymus iš pajamų); c) mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas; d) atleidimas nuo mokesčiu; e) mokesčių gražinimas; O mokesčių mokėjimo termino atidėjimas ar mokėjimo išskaidymas laike.

9) Mokestinis laikotarpis – laiko tarpas, per kurį mokestis turi būti deklaruotas arba (ir) sumokėtas. Mokestinis laikotarpis gali būti kalendoriniai ir ne kalendoriniai metai (pelno mokesčiui), kalendoriniai metai (gyventojų pajamų mokesčiui, žemės mokesčiui), kalendorinis mėnuo (akcizui. PVM) ir kiti laikotarpiai, pvz.. pusmetis (PVM).

3.1.1.1.2. Mokesčių principai

Pagrindiniai apmokestinimo principai yra šie:

1. Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, pakankamas valstybės poreikiams finansuoti. Be to, pajamų surinkimo dinamika turi būti apsaugota nuo nepalankių svyravimų.

2. Teisingumas. Mokesčiu sistema turi užtikrinti teisinga, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Teisingas apmokestinamas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei savo pajamų proporcingą dalį, atsižvelgiant į mokėtojo gebėjimą mokėti. Teisingumas skirstomas į a) horizontalini teisingumą, kuris reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami; b) vertikalusis teisingumas reikalauja, kad skirtingas galimybes turintys

individai būtų apmokestinami skirtingai, atsižvelgiant į jų ekonomines galimybes mokėti mokesčius. Pagal vertikalųjį principą mokesčiai turi didėti didėjant pajamoms, turtui, vartojimui.

4. Mokestinių įplauką pproduktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti.

5. Neutralumas. Šis principas reiškia, kad mokesčiai turi kuo mažiau trukdyti laisvosios rinkos veikimui ir užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektu problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčiu lengvatas ir kitas išimtis, sudaryti palankesnes veiklos sąlygas kuriems nors ūkio subjektams. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos.

6. Paprastumus (aiškumas). Mokesčiu įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, jie negali prieštarauti vieni kitiems.

7. Viešumas. Viešumo principas reikalauja, kad suinteresuoti asmenys turėtų galimybe susipažinti su rengiamais mokesčiu įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomone arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, organizuojami rengiamų projektų aptarimai.

8. Administravimo paprastumas. Mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčiu, mokesčių ėmimo išlaidos turi būti minimalios ir sudaryti kuo mažesne mokesčio dalį.

9. Koordinavimas (integravimas). Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistema, t.y. turi būti tarpusavyje suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme).

Suderinti minėtus apmokestinimo principus yra sunku, nes jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, kartu pasiekti kuo didesnių mokestiniu įplaukų, aukštesnio ekonominio efektyvumo ir didesnio teisingumo principo yra sudėtinga.

Ekonominis efektyvumas. Šis principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, didelio užimtumo), nepakenktų individų darbingumui. A.^Lafferas sukūrė teoriją apie mokesčiu nnormos ir biudžeto įplaukų priklausomybę: mokesčių naštai pasiekus tam tikrą lygį, mokesčių įplaukų didėjimas stabilizuojasi. Toliau didinant tarifus, mokestinė įplaukos pradeda mažėti dėl padidėjusio vengimo mokėti mokesčius, šešėlinės ekonomikos suaktyvėjimo, t.y. esant nepakeliamai mokesčių naštai. 2 paveiksle vaizduojama mokesčių tarifų ir mokestinių įplaukų priklausomybė (A. Laffero kreivė).

3.1.1.1.3. Lietuvos mokesčių sistema

Lietuvos mokesčiu sistemą sudaro 26 mokesčiai ir įmokos. Visi jie planuojami skirtingo lygio biudžetuose ir nebiudžetiniuose fonduose, o sumokami į skirtingo lygio iždus. Valstybės biudžeto pajamos renkamos iš 20 mokesčių, savivaldybių biudžetų pajamos renkamos iš 8 mokesčiu, o nebiudžetinių fondų pajamos renkamos iš 3 įmokų ir l mokesčio (dalis gyventojų pajamų mokesčio patenka į Privalomojo sveikatos draudimo fondą). 3 lentelėje pateikiami Lietuvos mokesčių sistema sudarantys mokesčiai ir įmokos,

Pridėtinės vertės mokestis

Pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinama pridėtinė vertė, t.y. skirtumas tarp prekių ir paslaugų parduodamosios ir perkamosios vertės įvairiose gamybos stadijose. Mokestis sukaupiamas tada, kai produktas parduodamas, ir jis lygus visų tarpinėse operacijose imamų mokesčių sumai. Pridėtinės vertės mokestis yra pardavimų mokestis ir tai reiškia, kad visą jį sumoka galutinis vartotojas pirkdamas prekes ar paslaugas, o į valstybės biudžetą jį sumoka juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie pardavė tas prekes ar paslaugas. PVM yra pats populiariausias netiesioginis mokestis. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo baze,

juo nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo iš1, engti apmokestinimo, lengva jį surinkti.

PVM objektas:

1. Lietuvos Respublikos PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

• prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygi;

• prekių tiekimas ir (arba) paslaugu teikimas vyksta šalies teritorijoje:

• prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonomine veikla:

• PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos ES valstybės narės.

2. Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės llaikomos importuotomis šalies teritorijoje.

PVM mokėtojai – LR apmokestinamieji asmenys, jeigu jų bendra atlygio už vykdant ekonominę veikla patiektas prekes ar paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 tūkst. Lt. Pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta riba buvo viršyta, asmuo privalo skaičiuoti ir mokėti PVM į biudžetą.

Apmokestinimo momentas. Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą preke arba teikiamą paslauga atsiranda, kai išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Kai už tiekiamą preke arba teikiamą paslauga PVM ssąskaita-faktūra neišrašoma, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama, arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslauga.

Apmokestinamąja verte, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus pat* PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių ttiekėjas arba paslaugos teikėjas. Į apmokestinamąją vertę visais atvejais įtraukiami visi mokesčiai ir rinkliavos (išskyrus patį PVM), su prekės tiekimu susijusiu ir pirkėjui tenkančių išlaidų vertė (pvz.: pakavimo, transportavimo, draudimo ir kt.). bet kokios dotacijos ar subsidijos, turinčios įtakos galutinei prekės (paslaugos) kainai. PVM tari f ai:

1. Standartinis 18 proc. PVM tarifas, taikomas didžiajai daliai prekių ir paslaugų.

2. Lengvatinis 5 proc. PVM tarifas taikomas:

• keleiviu vežimo reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais

paslaugoms, taip pat šiame punkte nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms;

• knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius bei spausdintą produkciją, kurioje mokama reklama sudaro daugiau kaip 4/5 viso leidinio ploto;

• vaistams, priemonėms naudojamoms kontracepcijai, sanitarinės (higienos) apsaugos gaminiams moterims, specialios paskirties kūdikių maisto produktams, specialios medicininės paskirties mmaisto produktams bei medicininės paskirties kūno ir dantų priežiūros priemonėms, taip pat medicinos įrangai, pagalbos priemonėms ir kitiems medicinos prietaisams, skirtiems tiesiogiai asmens sveikatos sutrikimams palengvinti ir (arba) gydyti;

• viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms;

• ekologiškiems maisto produktams;

• šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams; gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims;

• žemės ūkio subjektu paslaugos žemės ūkiui, teikiamoms savo nariams;

“ visų rūšių meno ir kultūros bei sporto renginių (įskaitant mugių, parodų, cirko renginius), taip pat muziejų, pramogų parkų, zoologijos sodu lankymui;

• rašytojo, kompozitoriaus ar atlikėjo (aktoriaus, dainininko, mmuzikanto, dirigento, šokėjo ar kito asmens, vaidinančio, dainuojančio, skaitančio, deklamuojančio arba kitaip atliekančio literatūros, meno. folkloro kūrinius ar cirko numerius) teikiamos kūrybos ar atlikimo paslaugos ir paslaugos, už kurias šiems asmenims mokamas honoraras.

3. lengvatinis 9 proc. PVM tarifas taikomas:

• gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetą, valstybės teikiamu lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis.

4. Nulinis O proc. PVM tarifas taikomas prekių tiekimo ir paslaugu teikimo bei prekių įsigijimo iš kitos valstybes narės atvejais. Taikant O procentu PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybe narę. Nulinio tarifo esmė ta, kad pardavimo PVM už prekių tiekimą neimamas, bet pirkimo PVM. tenkantis eksportuojamų prekių gamybai, įtraukiamas į PVM atskaitą.

PVM neapmokestinama:

« Su sveikatos priežiūra susijusios prekės ir paslaugos; žmogaus organai, kraujas (konservuotas kraujas ir kraujo komponentai) ir motinos pienas, taip pat odontologų ir (arba) dantų technikų tiekiami dantų protezai; ligoniu, sužeistųjų ar kitų medicinos pagalbos reikalingu asmenų vežimo specialiomis tam pritaikytomis transporto priemonėmis paslaugos.

• Socialinės paslaugos ir susijusios prekės, jeigu jas teikia vaikų ir jaunimo globos institucijos, senelių ir (arba) neįgaliųjų globos (rūpybos) institucijos ar kiti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys:

• Švietimo ir mokymo paslaugos – ikimokyklinis ugdymas, pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo teikimas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas (dailės, muzikos ar kitose srityse), studijos aukštosiose mokyklose, profesinis mokymas, taip pat kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas:

“ Kultūros ir sporto paslaugos: muziejų, zoologijos ir botanikos sodų, cirko veikla; visų meno rūšių, kultūros renginiai (teatro spektakliai, muzikos, choreografijos renginiai, kultūros renginiai vaikams, jaunimui, meno kūrinių bei tautodailės parodos ir kita), kino filmų gamyba ir rodymas; bibliotekų teikiamos bibliografinės ir informacinės paslaugos;

• Politinių partijų, profesinių sąjungų, religinių bendruomenių ir kitų narystės pagrindu veikiančių pelno nesiekiančių juridiniu asmenų savo nariams teikiamos paslaugos;

• Pašto paslaugos ir tiesiogiai su šių paslaugų teikimu susijusios tiekiamos prekės (netaikoma pašto siuntinių siuntimui);

“ Radijas ir televizija – pelno nesiekiančių radijo ir (arba) televizijos transliuotojų visuomenei teikiamos visuomenės informavimo paslaugos (netaikoma laidų pardavimui, reklamos paslaugoms ir kitai ūkinei komercinei veiklai);

“ Draudimo paslaugos – visu rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos;

• Finansinės paslaugos – paskolų teikimas, suteiktos paskolos priežiūra, finansinių garantijų ir laidavimų teikimas, indėlių ir kitu grąžintinų lėšų priėmimo ir tvarkymo paslaugos, pinigų pervedimas, sandoriai dėl valiutos (įskaitant valiutu keitimą), sandoriai dėl vertybinių popierių, išvestinių finansiniu priemonių

• Specialūs ženklai – pašto mokos ženklai ir kiti specialūs ženklai;

• Azartiniai lošimai ir loterijos – įmokų, lygių loterijos bilietų nominaliai vertei, surinkimas iš loterijų

dalyvių, taip pat įmokų surinkimas iš aazartinių žaidimų dalyvių;

• Nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų (gyvenamųjų patalpų) nuoma, išskyrus viešbučių, motelių,

kempingų ir pan. teikiamas apgyvendinimo paslaugas;

• Nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimas ar kitoks perdavimas – nenaujų pastatų, statinių ar jų dalių pardavimas ar kitoks perdavimas;

PVM apskaičiavimo tvarka. PVM apskaičiuojamas iš pardavimo PVM atėmus PVM atskaita. Jei pardavimo PVM didesnis už PVM atskaitą, gaunama mokėtina į biudžetą PVM suma, o jei pardavimo PVM mažesnis už PVM atskaitą,, gaunama grąžintina iš biudžeto PVM suma. Pardavimo PVM yra PVM suma, kuri apskaičiuojama už tiekiamas prekes (paslaugas). Pirkimo PVM yra PVM suma, sumokėta už įsigytas prekes (paslaugas). PVM atskaita – pirkimo ir (arba) importo PVM dalis, kuri gali būti atskaitoma. Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. PVM mokėtojas turi teise įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ar/ir importo PVM už įsigytas ar/ir importuotas prekes (paslaugas), jeigu šios prekės (paslaugos) skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių (paslaugų) tiekimui.

PELNO MOKESTIS

Mokesčio mokėtojai: I) Lietuvos vienetas; 2) užsienio vienetas.

Pelno mokesčio nemoka: 1) biudžetinės įstaigos; 2) Lietuvos bankas; 3) valstybė ir savivaldybės; 4) valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas’1. Mokesčio objektas:

1. Lietuvos vieneto pelno mokesčio objektas – visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos;

2. Užsienio vieneto mokesčio objektas yra:

• Vykdant veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, uždirbtos ir (arba) gautos

pajamos;

• Ne per nuolatine buveine gautos tam tikrų rūšių pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje: palūkanos; pajamos iš paskirstytojo pelno; autorinio atlyginimo pajamos; atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybine, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-hov): gautos pajamos už parduota, perleistą arba išnuomotą nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;

• Vieneto gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį.

• Vieneto iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalis, viršijanti 250 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą.

Mokesčio tarifai

• 115 proc. -apmokestinamas Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas;

• 13 proc. – apmokestinamas vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas;

• 10 proc. – apmokestinamos užsienio vieneto pajamos be atskaitymų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje;

“ O proc. – apmokestinama vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija l milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą; likusi apmokestinamojo pelno ddalis-taikant 15 procentų mokesčio tarifą. čia įmonėms.

• 15 proc. – apmokestinamos pajamos iš paskirstytojo pelno; gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį; iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos ddalis, viršijanti 250 MGL dydžio sumą.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų_atimamos:

1. Neapmokestinamosios pajamos:

• gautos draudimo išmokos, neviršijančios prarasto turto arba patirtų nuostolių ar žalos vertės;

• bankrutavusio vieneto pajamos, gautos už parduotą turtą;

• vieneto gautas žalos atlyginimas ir kitos pajamos.

2. Leidžiami atskaitymai – visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos

vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

3. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

“ Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos. Ilgalaikio t uit o įsigijimo kaina į sąnaudas perkeliama ir iš pajamų atskaitoma dalimis per šio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį.

• Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos. Jei atliekamas ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas arba remontas, kuris pailgina turto naudingo tarnavimo laika arba pagerina jo naudingąsias savybes, šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo tturto įsigijimo kaina ir iš pajamų atskaitoma dalimis. Visais kitais atvejais vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto išlaidos priskiriamos remonto sąnaudoms ir

atskaitomos iš pajamų tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį jos faktiškai patiriamos.

• Komandiruočių sąnaudos.

• Reklamos ir reprezentacijos sąnaudos. Reklamos sąnaudomis pripažįstamos vieneto sąnaudos, skirtos informacijai, susijusiai su vieneto veikla ir skatinančiai įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, skleisti esamiems ar potencialiems pirkėjams. Reprezentacinės sąnaudos -vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis užmegzti arba esamiems pagerinti. Iš pajamų aatskaitoma ne daugiau kaip 75 procentai reprezentacinių sąnaudų.

• Natūraliosios netekties nuostoliai – tai natūralus prekių (žaliavų, produkcijos) sumažėjimas dėl prekių (žaliavų, produkcijos) saugojimo, perpylimo, fasavimo, vežimo, krovimo ir pardavimo, įskaitant nuostolius dėl pirkėjų užmaršumo. IŠ pajamų atskaitoma faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių suma, tačiau ne didesnė kaip l procentas vieneto pajamų.

• Mokesčiai – iš pajamų atskaitomi nustatyti mokesčiai, rinkliavos bei privalomosios įmokos.

• Beviltiškos skolos. Skolos yra laikomos beviltiškomis., jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip I metams nuo skolos sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba apskaitos dokumentus, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs.

• Įmokos darbuotojų naudai – įmokos į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų fonduose, gyvybės draudimo įmokos ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui ir pan.

• Specialieji kredito įstaigų ir draudimo Įmonių atidėjimai konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti.

• Parama – leidžiama atskaityti visas išmokas (išskyrus viršijančias 250 MGL dydžio sumą vienam paramos ar labdaros gavėjui per mokestinį laikotarpį), kurios skirtos labdarai ir paramai.

• Narių mokesčiai, (našai ir {mokos.

• Mokestinio laikotarpio nuostoliai.

Neleidžiami atskaitymai. Iš pajamų negali būti atskaitoma:

1} pridėtinės vertės mokestis, socialinis mokestis ir pelno mokestis;

2) netesybos, į biudžetą sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos;

4) palūkanos ar kitokios išmokos už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą;

5) ribojamų dydžių atskaitymų dalis, viršijanti nustatytus ddydžius;

6) parama ir dovanos;

7) vieneto padarytos žalos atlyginimas;

8) dividendai ar kitaip paskirstytas pelnas;

9) kitos nesusiję su pajamų uždirbimu ir neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos;

Gyventojų pajamų mokestis

Mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Mokesčio tarifai. Nuo 2006 m. liepos I d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 27 procentai, nuo 2008 m. sausio l d. pajamų mokesčio tarifai bus 15 ir 24 procentai.

1.15 proc. tarifas taikomas šioms pajamoms:

• pajamoms iš paskirstytojo pelno ir palūkanoms;

• sportininkų pajamoms;

• atlikėjų (aktorių, dainininkų, muzikantų, šokėjų ir pan.) pajamoms;

• honorarui (atlyginimui už suteiktą teisę panaudoti kūrinu išradimą, moksline patirtį ir pan.);

• gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos;

“ pajamoms, gautoms iŠ turto nuomos;

• pajamoms, gautoms iš kitos individualios veiklos, jeigu iš šių pajamų neatimti leidžiami

atskaitymai;

• ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms;

• pensijų išmokų daliai, lygiai sumokėtoms pensijų įmokoms;

2. 27 proc. tarifas taikomas šioms pajamoms:

• Su darbo santykiais susijusioms pajamoms;

• Pajamoms, kai atimami leidžiami atskaitymai.

3. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, 1. Neapmokestinamosios pajamos yra šios:

• darbdavių, valstybės, pelno nesiekiančių vienetų pašalpos;

• nustatyto dydžio kompensacijos (darbinės, taip pat už padarytą žalą ar nuostolius); “ išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai kompensuoti;

“ iš pensijų fondo gauta pensijų išmokų ddalis, viršijanti sumokėtas pensijų įmokas į šį fondą; “ pensijos ir rentos gaunamos iš valstybės, savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo;

• palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos:

• pajamos už parduotus vertybinius popierius, jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami ne ankščiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos;

• pajamos, gautos kaip labdara;

• paveldėjimo būdu gautos pajamos;

• dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių^ vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių); taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 24 pagrindinių NPD;

• pajamos, gautos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos ir gyventojų pajamos už parduodamas pačių surinktas miško gėrybes (grybus, uogas, riešutus, vaistažoles);

• ūkininko gautos pajamos už ūkininko ūkyje vykdomą žemės ūkio veiklą;

• gautos sumos materialinei ar neturtinei žalai atlyginti; teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas;

• mokymo įstaigų studentų ir moksleivių stipendijos ir pašalpos;

• premijos;

• sporto varžybų prizas, jeigu Šį prizą įsteigia ir skiria olimpiniai komitetai, sporto šakų federacijos, taip pat vardinės dovanos:

• loterijų laimėjimai, jeigu juos išmoka vienetai, kurie moka mokestį nuo loterijų apyvartos;

• iš asmens, susijusio su gyventoju darbo santykiais, per mokestinį laikotarpi gautų prizu vertė, neviršijanti 2 pagrindiniu NPD;

“ politinės kampanijos metu gautos ir šiai kampanijai panaudotos aukos ir dovanos:

• religinių bendruomenių, dvasininkų, patarnautojų ir jų

aptarnaujančio personalo išlaikymas;

• jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautos pajamos;

“ gyventojo naudai darbdavio ar kitų gyventojų mokamos gyvybės draudimo įmokos:

• kitos pajamos.