Adolfas Jucys
Mokyklos pavadinimas
klasė mokinio/ės
Varde Pavandenė
fizikos referatas
[pic]
Miestas 2006
Pagrindinės akademiko ADOLFO JUCIO gyvenimo ir veiklos datos
1904 m. rugsėjo 12 d. gimė Kauno gubernijos, Telšių apskrities, Salantų
valsčiaus Klausgalvų Medsėdžių kaime (dabar Kretingos rajono Imbarės
apylinkė).
1912-1915 m. mokėsi Salantų pradžios mokykloje. Nuo 1922 m. rudens ligi
1923 m. pavasario mokėsi Kretingos progimnazijos III klasėje.
1923-1927 m. mokėsi Plungės „Saulės“ realinėje gimnazijoje.
1927 m. rugsėjo 22 d.-1931 m. spalio 20 d. studijavo Kauno universiteto
Matematikos-gamtos fakulteto matematikos-fizikos skyriuje.
1931 m. rugsėjo 1 d.-1933 m. kovo 220 d. tarnavo kariuomenėje ryšių
batalijono radijo kuopoje eiliniu, vėliau grandiniu.
1933 m. kovo 20 d.-1935 m. sausio 15 d. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto
fizikos katedros jaunesnysis laborantas.
1934 m. rugsėjo 6 d. vedė Sofiją Nezabitauskaitę.
1935 m. sausio 16 d.-1936 m. gruodžio 31 d. Kauno Vytauto Didžiojo
universiteto fizikos katedros vyresnysis laborantas.
1937 m. sausio 1 d.- 1938 m. birželio 30 d. fizikos katedros jaunesnysis
asistentas.
1938 m. birželio 18 d.- liepos 29 d. konsultavosi Mančesterio universitete
(Anglijoje) pas prof. D. Hartrį (D. Hartree).
1938 m. liepos 1 d.-1940 m. rrugpjūčio 31 d. Kauno Vytauto Didžiojo
universiteto fizikos katedros vyr. asistentas.
1939 m. spalio 7 d.-1940 m. liepos 24 d. stažavosi Kembridžo universitete
(Anglijoje) pas prof. R. Faulerį (R. Fawler).
1940 m. rugsėjo 1 d.- lapkričio 6 d. Vilniaus universiteto fizikos katedros
vyr. asistentas ir aadjunktas.
1940 m. lapkričio 7 d. išrinktas Vilniaus universiteto fizikos katedros
docentu.
1941 m. sausio 25 d. Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos fakulteto
tarybos posėdyje apgynė daktarinę disertaciją „Teorinis jonų C4+, C2+ ir
neutralaus C tyrimas“.
1941 m. rugpjūčio 1 d.- 1971 m. rugsėjo 1 d. VVU teorinės fizikos katedros
vedėjas (išskyrus laikotarpį 1943 m. kovo 17 d. – 1944 m. spalio 31 d.).
1944 m. kovo mėn. – gegužės mėn. Vilniuje nelegaliai tęsė dėstytojo darbą.
1945 m. kovo 17 d. TSRS Aukštoji atestacinė komisija patvirtino fizikos-
matematikos mokslų kandidato laipsnį ir docento vardą.
1945 m. gegužės 15 d.-1946 m. gruodžio 15 d. Lietuvos TSR Švietimo liaudies
komisariato Aukštųjų mokyklų valdybos viršininkas.
1947 m. balandžio 10 d.- 1948 m. liepos 1 d. Vilniaus valstybinio
pedagoginio instituto direktorius.
1949 m. rugsėjo 1 d.-1951 m. rugpjūčio 31 d. TSRS MMA V. Steklovo
matematikos instituto Leningrado skyriaus doktorantas pas akad. V. Foką.
1951 m. gruodžio 27 d. Leningrado valstybinio A. Ždanovo universiteto
Fizikos fakulteto mokslinėje taryboje apgynė fizikos-matematikos mokslų
daktaro disertaciją „Kai kurie palikslintieji atomo kvantmechaninio
skaičiavimo metodai“.
1952 m. spalio 1 d.-1953 m. birželio 28 d. MA Fizikos-technikos instituto
Fizikos, matematikos ir astronomijos sektoriaus vadovas.
1953 m. birželio 27 d. išrinktas Lietuvos TSR MA tikruoju nariu.
1953 m. birželio 28 d.– 1963 m. spalio 1 d. Lietuvos TSR MA Geologijos,
chemijos ir technikos mokslų skyriaus (nuo 1956 m. Fizikos, cchemijos ir
technikos mokslų skyriaus) akademikas-sekretorius.
1953 m. rugsėjo 19 d. Aukštoji atestacinė komisija patvirtino teorinės
fizikos katedros profesoriaus mokslinį vardą.
1955-1966 m. žurnalo „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“ serijos B
redakcinės kolegijos pirmininko pavaduotojas.
1956 m. spalio 1 d.-1963 m. spalio 10 d. Lietuvos TSR MA Fizikos ir
matematikos instituto direktorius.
Nuo 1959 m. kovo 19 d. TSRS MA Spektroskopijos komisijos Visasąjunginės
banginių funkcijų ir osciliatorių stiprumų skaičiavimo bei publikavimo
koordinacinės grupės (nuo 1964 m. atominių spektrų ir atominių konstantų
teorijos ir skaičiavimo, nuo 1966 m. atomų ir atominių spektrų teorijos
koordinacinės grupės) pirmininkas.
Nuo 1959 m. gruodžio 11 d. Spektroskopijos komisijos prie TSRS MA
Prezidiumo Bendrosios fizikos ir astronomijos skyriaus narys.
1960 m. pirmoji mokslinė komandiruotė pokariniu laikotarpiu į užsienį – į
Vengrijos mokslo centrus.
1960 m. Lietuvos TSR valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla
išleido A. Jucio, I. Levinsono ir V. Vanago monografiją „Judėjimo kiekio
momento teorijos matematinis aparatas“ (rusų k.).
1961 m. A. Jucio iniciatyva Fizikos ir matematikos institute įkurta
skaičiavimo mašinų laboratorija, gauta pirmoji Lietuvoje elektroninė
skaičiavimo mašina BESM-2M.
1961 m. gruodžio 9 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku
suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
1962 m. gegužės 28 d.-birželio 6 d. Trakuose vyko Vilniaus teoretikų
organizuota vasaros mokykla atomų ir molekulių spektroskopijos klausimais.
1962 m. birželio 7-11 d. Vilniuje vyko Visasąjunginis pasitarimas atomų ir
molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos kklausimais, dalyvaujant
mokslininkams iš Rytų Europos šalių (A. Jucys – organizacinio komiteto
pirmininkas).
1962 m. lapkričio mėn. pradėtas leisti „Lietuvos fizikos rinkinys“. A.
Jucys-jo iniciatorius ir nuolatinis redkolegijos narys.
1963 m. kovo 29 d. įkurta Lietuvos TSR fizikų draugija. A. Jucys – vienas
iš jos steigėjų, nuolatinis valdybos narys.
Nuo 1963 m. lapkričio 2 d. Lietuvos TSR MA Fizikos, technikos ir
matematikos mokslų skyriaus akademiko-sekretoriaus pavaduotojas.
1965 m. „Minties“ leidykla išleido A. Jucio ir A. Bandzaičio monografiją
„Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“ (rusų k.).
Nuo 1965 m. leidinių serijos „Quantum Theory of Matter“ redakcinės
kolegijos narys.
1965 m. birželio 3-16 d. Palangoje įvyko Antroji visasąjunginė kvantinės
chemijos vasaros mokykla (A. Jucys – organizacinio komiteto pirmininkas).
Nuo 1967 m. tarptautinio mokslinio žurnalo „International Journal of
Quantum Chemistry“ konsultantas.
1967 m. liepos 5-13 d. skaitė paskaitų ciklą Teorinės fizikos vasaros
mokykloje Fraskatyje (Italija).
DAUGIAELEKTRONIŲ ATOMŲ TEORIJOS KŪRĖJAS
Akademikas ADOLFAS JUCYS – vienas iš daugiaelektronių atomų teorijos
kūrėjų, šiuolaikinės teorinės fizikos pradininkas Lietuvoje, Vilniaus
fizikų teoretikų mokyklos organizatorius ir vadovas. Jo sukurti ir
išplėtoti teoriniai metodai plačiai taikomi atomo fizikoje ir gretimose
mokslo srityse. Pokariniu laikotarpiu užimdamas atsakingus akademiko-
sekretoriaus, Aukštųjų mokyklų valdybos viršininko, įvairių mokslo įstaigų
vadovo postus, A. Jucys daug prisidėjo prie mokslo atkūrimo ir suklestėjimo
Lietuvoje. Jam rūpėjo bendri kultūros klausimai ir mokslo vystymosi
perspektyvos, fizikų kalbos grynumas ir gimtojo krašto istorija. Viskam jis
surasdavo laiko ir jjėgų, užkrėsdamas ir aplinkinius savo entuziazmu bei
kūrybingumu. Adolfas Jucys gimė 1904 m. rugsėjo 12 d. nuošaliame Žemaitijos
kaime Klausgalvų Medsėdžiuose. Anot jo paties aiškinimo, medė žemaitiškai
reiškia mišką, o medsėdis – miško gyventoją, taigi Klausgalvų Medsėdžiai –
gyvenvietė, įsikūrusi miške netoli Klausgalvų kaimo. Balos ir miškai skyrė
Klausgalvų Medsėdžius nuo aplinkinių kaimų ir nuo artimiausio Salantų
miestelio, tad kaimas XX a. pradžioje gyveno savitu vidiniu gyvenimu,
kuriame svarbią reikšmę tebeturėjo senoviniai papročiai, tradicijos,
folkloras. Adolfo tėvas Pranas Jucys buvo vienas iš mokyčiausių žmonių
kaime, turėjo karinio felčerio diplomą, prenumeravo lietuvišką savaitraštį.
Motina Barbora Jonkaitė ištekėjo už P. Jucio, būdama našle. Ji pagimdė
penkiolika vaikų, deja, net pusė jų mirė vaikystėje. Ūkyje samdinių nebuvo,
tad vaikai nuo mažumės, pagal amžių ir išgales, dirbo įvairius ūkio darbus.
Tik trims jauniausiems, tame tarpe ir Adolfui, teko lankyti mokyklą.
Baigiant Salantų pradžios mokyklą, prasidėjo I pasaulinis karas, vokiečių
okupacija, po kelerių metų mirė tėvas. Adolfui teko ilgam nutraukti mokslus
ir dirbti ūkyje. Tik 1922 m., tėvo draugo paragintas, Adolfas Jucys
pasimokė privačiai ir įstojo į Kretingos progimnazijos trečią klasę.
Sekančių metų pavasarį jis persikėlė į Plungės gimnaziją. Plungės realinėje
gimnazijoje buvo sustiprintas gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymas.
Aštuntoje klasėje inž. B. Jacevičius mokė analizinės geometrijos ir
diferencialinės skaičiuotės pagrindų. Įdomios buvo A. Turskio fizikos
pamokos, kuriose jis naudojosi prof. V. Čepinskio „Fizikos paskaitų“
knygomis. Jo paraginti,
tas knygas skaitė ir gabesnieji mokiniai. A. Jucys
išsiskyrė iš bendraklasių savo gabumais ir darbštumu. Mėgo jis ir
literatūrą bei kalbos mokslus, kuriuos dėstė kalbininko K. Būgos
talkininkas F. Sragys. 1927 m. baigęs gimnaziją, A. Jucys po ilgų svarstymų
pasirinko studijuoti fiziką Kauno universitete. Kauno universiteto statute
buvo numatytos dvi fizikos katedros – teorinės ir eksperimentinės fizikos,
betgi, nesant fizikų teoretikų, veikė tik viena eksperimentinio pobūdžio
fizikos katedra. Tiesa, 1922 m. katedroje pradėjo dirbti teoretikas K.
Šliūpas, po kelerių metų perėmęs iš prof. V. Čepinskio ir vadovavimą jai,
bet jjis daugiausia domėjosi kvarco spyruoklių gamyba ir jų savybių tyrimu.
V. Čepinskio rūpesčiu katedroje buvo įkurta laboratorija ir fizikos
kabinetas, neblogai aprūpinti prietaisais, bet jie glaudėsi ankštose ir
nepritaikytose darbui patalpose. Pagrindiniai kursai fizikams buvo
eksperimentinė fizika ir fizikos metodika. Iš teorinės fizikos dėstyta
teorinė mechanika ir termodinamika. Ypač A. Juciui patiko prof. V.
Čepinskio skaitytos fizinės chemijos ir elektrochemijos paskaitos, kuriose
jis trumpai supažindindavo ir su kvantine atomo teorija. Anot A. Jucio:
„Prof. V. Čepinskis rašė įdomiai, tačiau paskaitos buvo dar įdomesnės.
Kalbėjo gyvai, turiningai, uždegdavo klausytojus. Jis ssugebėdavo per
paskaitą sudominti auditoriją dėstomuoju dalyku, kviesdavo studentus tęsti
jo mintį, užbaigti jo sakomą sakinį. .“ Vėliau, tapęs dėstytoju, A. Jucys
daug ką perėmė iš savo mokytojo pedagoginės metodikos. Studijų metais A.
Jucys daug ir sistemingai dirbo, be to, aktyviai dalyvavo etnografinio
pobūdžio studentų žžemaičių S. Daukanto draugijoje, buvo renkamas jos
pirmininku. Anksti jis apsisprendė dirbti atomo teorijos srityje. Jucio
pasirinkimą nulėmė V. Čepinskio paskaitos ir jo knygelės „Atomas (elektrinė
materijos teorija)“, „Elektroninė valentingumo teorija“ bei 1930 m.
paskelbtas žymaus rusų fiziko V. Foko straipsnis atomo banginių funkcijų
skaičiavimo klausimu. Vis dėlto, nesant katedroje vadovo teoretiko, A.
Jucys atliko eksperimentinį diplominį darbą „Triodinė lemputė“. Atitarnavęs
pusantrų metų kariuomenėje, radijo kuopoje, A. Jucys buvo priimtas į
katedrą jaunesniuoju laborantu. Ji nuo 1931 m. rudens persikėlė į naujus
Fizikos ir chemijos instituto rūmus Aleksote. Čia daug geresnės sąlygos
moksliniam ir pedagoginiam darbui. A. Jucys tęsė eksperimentinius ir
teorinius elektronų emisijos tyrimus ir 1936 m. „Vytauto Didžiojo
universiteto Matematikos – gamtos fakulteto darbuose“ paskelbė pirmąjį
mokslinį straipsnį. Kartu jis atkakliai studijavo kvantinę mechaniką ir be
kieno nors pagalbos, tik V. Čepinskio rretkarčiais paskatinamas, įsigilino į
šią naują ir gana sudėtingą fizikos sritį ir netgi pradėjo savarankišką
darbą. 1938 m. A. Jucys paskelbė straipsnį apie metališko kalio savybes.
Sena katedros vadovų svajonė išsipildė – joje buvo išugdytas (teisingiau
išsiugdė) pirmas fizikas teoretikas. A. Jucys suprato, jog tolimesniam
sėkmingam darbui būtini moksliniai ryšiai, gilesnis teorinis pasiruošimas.
Jis stengėsi gauti komandiruotę į užsienio mokslo centrus pas kurį nors iš
atomo teorijos korifėjų – L. de Broilį (L. de Broglie), V. Foką, D. Hartrį
(D. Hartree). Nepavykus gauti apmokamos komandiruotės, A. Jucys 1938 mm.
vasarą už savo pinigus išvyko į Mančesterio universitetą pas prof. D.
Hartrį. „Ir jūs dirbote tiek metų, nežinodamas, kas iš to išeis“, –
žavėjosi jauno mokslininko užsispyrimu D. Hartris. Jis mielai konsultavo A.
Jucį, pasiūlė jam tolimesnio darbo temą, pakvietė jį dalyvauti Anglijos
fizikų suvažiavime. Grįžęs į Kauną, A. Jucys užbaigė Anglijoje pradėtą
darbą apie anglies atomo banginių funkcijų skaičiavimą Hartrio ir Foko
metodu; jį priėmė spausdinti Londono Karališkosios draugijos žurnalas. 1939
m. A. Jucys gavo metinę komandiruotę į Kembridžo universitetą pas prof. R.
Faulerį (R. Fawler), žymų statistinės fizikos ir kvantinės teorijos
specialistą. Čia jis klausė A. P. Dirako (A. P. Dirac), vieno iš kvantinės
mechanikos kūrėjų, ir kitų garsių mokslininkų paskaitų. Deja, išsiplėtus
Europoje II pasauliniam karui, stažuotę teko nutraukti. Po daugelio vargų,
pabuvojęs fašistinėje internuotų asmenų stovykloje, A. Jucys grįžo į TSRS
okupuotą Lietuvą. Vilnių grąžinus Lietuvai, dalis Kauno universiteto
fakultetų ruošėsi keltis į Vilnių. A. Jucys buvo paskirtas Vilniaus
universiteto fizikos katedros vyr. asistentu, o netrukus išrinktas docentu.
1941 m. sausio 25 d. Vilniaus universiteto Matematikos – gamtos fakulteto
tarybos posėdyje A. Jucys apgynė daktarinę disertaciją „Teorinis jonų C4+,
C2+ ir neutralaus C tyrimas“ su įvertinimu „magna cum laude“. Vilniaus St.
Batoro universitete veikė teorinės fizikos katedra, tačiau jos vedėjas Š.
Ščeniovskis ir dėstytojai 1940 m. išvyko į Lenkiją, ir katedra perėjo A.
Jucio žinion. Vėliau jis bbuvo paskirtas katedros vedėju, betgi joje, be A.
Jucio, dirbo tik vienas laborantas. Vokiečių fašistinė okupacija suardė A.
Jucio mokslinio darbo planus. Ligi universiteto uždarymo jis skaitė
įvairius teorinės ir eksperimentinės fizikos kursus, tame tarpe kvantinę
atomo teoriją. Okupantams uždarius universitetą, kai kurie dėstytojai, tame
tarpe ir A. Jucys, nelegaliai mokė likusius studentus: butuose buvo
skaitomos paskaitos, vyko mokslinės tarybos posėdžiai, studentams buvo
išduodami diplomai. Vokiečių kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, A. Jucys
vienas iš pirmųjų aktyviai ėmėsi aukštųjų mokyklų atkūrimo darbo.
Vadovaudamas Lietuvos TSR švietimo liaudies komisariato Aukštųjų mokyklų
valdybai, o ją panaikinus – Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui
ir tuo pat metu VVU teorinės fizikos katedrai, A. Jucys pasižymėjo
organizaciniais gabumais, neformaliu ir operatyviu klausimų sprendimu,
sugebėjimu sunkiu pokariniu laiku surasti reikalingų resursų ir netikėtų
galimybių. Negausius mokslo darbuotojus ir dėstytojus, likusius Lietuvoje
po karo, jis stengėsi įtikinti pradėti ne tik pedagoginę, bet ir mokslinę
veiklą. Geriausias argumentas buvo paties A. Jucio pasiaukojantis darbas.
Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute jis skaitė daugelį fizikos
kursų, vedė seminarus, vadovavo diplominiams ir kursiniams darbams, ruošė
konspektus. Greta šio didžiulio organizacinio ir pedagoginio darbo jis
surado jėgų naktimis spręsti atomo fizikos problemas. 1947 m. tarptautinis
fizikos žurnalas „Journal of Physics“ atspausdino trečiąjį A. Jucio
mokslinį straipsnį. Jis brandino planus užmojus daugiaelektronių atomų
teorijai išvystyti. Už disertaciją, apgintą 1941 m., TSRS Aukštoji
atestacinė komisija A. Juciui pripažino tik mokslų kkandidato laipsnį. 1949
m. pasinaudojęs galimybe tobulintis Rusijos mokslo centruose, jis įstojo į
doktorantūrą V. Steklovo matematikos instituto Leningrado skyriuje pas
akad. V. Foką. A. Jucys atvyko pas žymų mokslininką su savo idėjomis, kaip
vystyti daugiaelektronių atomų teoriją. Pokalbiai su V. Foku, diskusijos su
jo mokiniais ir bendradarbiais M. Veselovu, M. Petrašen, dalyvavimas
teoretikų seminaruose V. Steklovo instituto skyriuje ir Leningrado
universitete padėjo susiformuoti A. Jucio mokslinėms pažiūroms, davė naujų
kūrybinių impulsų, sustiprino jo tikėjimą pasirinkto kelio
teisingumu.Doktorantūros metais A. Jucys pasiekė svarbius rezultatus atomo
teorijos srityje: išvedė suderintinio lauko lygtis daugiakonfigūraciniame
artutinume, apibendrino nepilno kintamųjų atskyrimo metodą atomams,
turintiems daugiau kaip du elektronus. Šie rezultatai atvėrė naujas
daugiaelektronių atomų teorijos vystymosi perspektyvas, sudarė pagrindą
tolimesniems A. Jucio ir jo mokinių darbams. 1951 m. pabaigoje Leningrado
universiteto Fizikos fakulteto taryboje A. Jucys sėkmingai apgynė fizikos –
matematikos mokslų daktaro disertaciją „Kai kurie patikslinti atomo
kvantmechaninio skaičiavimo metodai“. Tai buvo pirmoji gamtos ir tiksliųjų
mokslų daktaro disertacija, apginta Lietuvos mokslininko pokario metais.
Dar 1937 m. A. Jucys, būdamas tik jaunesniuoju asistentu, vadovavo
diplominiams darbams iš atomo banginių funkcijų skaičiavimo (nors
oficialiai vadovu buvo laikomas katedros vedėjas I. Končius). Grįžęs iš
Anglijos, A. Jucys irgi ruošė sau pagalbininkus, deja, sutrukdė karas. Po
karo bandė sudominti atomo teorijos problemomis matematikus, prikalbino
pradėti bendrą darbą savo bendrakursį V. Kaveckį. Rašydamas antrąją
disertaciją ir ypač ją apgynęs, A. Jucys ėmė
formuoti savo mokinių grupę
prie VVU teorinės fizikos katedros. Kupinas sumanymų ir energijos, gerai
matantis ateities perspektyvas, A. Jucys pasirodė turįs didelį mokslo
organizatoriaus, mokslinės mokyklos vadovo talentą. V. Šugurovas, A.
Bolotinas, K. Ušpalis, G. Ciunaitis, J. Vizbaraitė – Jucio mokinių grupė
greitai augo. Teorinės fizikos katedroje vyko intensyvus darbas, pradėta
realizuoti plati A. Jucio programa daugiakonfigūraciniam artutinumui ir
nepilno kintamųjų atskyrimo metodui vystyti, atomų savybėms nagrinėti.
Naudojantis paprasčiausiais aritmometrais, buvo atliekami sudėtingi atomų
skaičiavimai, gerokai pralenkę panašius darbus kitose šalyse. Į šiuos
darbus buvo įtraukiami ir gabesnieji studentai – jjie padėjo atlikti
skaičiavimus, tikrino formules, o išklausę A. Jucio skaitomo atomo teorijos
speckursą, atvedantį ligi priešakinio Vilniaus teoretikų darbų krašto,
įsijungdavo į mokslinį darbą. Jie praktiškai susipažindavo su įvairiomis A.
Jucio grupės sprendžiamomis problemomis, kol, profesoriaus padedami,
susirasdavo savo darbų krypti. Pagrindinis A. Jucio mokyklos principas –
darbų kolektyviškumas. Iš pradžių kasdien, o išaugus mokinių skaičiui,
kartą per savaitę vyko darbiniai seminarai, kuriuose kiekvienas dalyvis
pranešinėjo apie atliktą darbą, ir jis buvo kolektyviai apsvarstomas.
Vyresnieji mokiniai padėjo ruošti jaunesniuosius. 1952 m. dalis A. Jucio
mokinių perėjo dirbti į Mokslų AAkademijos Fizikos ir technikos institutą,
kur buvo įkurtas Fizikos, matematikos ir astronomijos sektorius. Jo vadovu
irgi tapo A. Jucys. 1953 m. A. Jucys buvo išrinktas Lietuvos TSR Mokslų
Akademijos tikruoju nariu ir kartu Geologijos, chemijos ir technikos mokslų
skyriaus akademiku – sekretoriumi. Mokslų Akademijoje fformavosi pagrindinės
mokslinių tyrimų kryptys, jos struktūra, ir tuo lemiamu laikotarpiu A.
Jucio sugebėjimas išskirti esminius dalykus, numatyti mokslo raidos
perspektyvas, jo principingumas daug prisidėjo prie fizikos ir kitų mokslų
suklestėjimo Lietuvoje. Jis pasisakė už mokslinių jėgų koncentraciją
pagrindinėmis kryptimis, už fundamentinių tyrimų, tame tarpe fizikos ir
matematikos mokslų, pirmaeilį vystymą. A. Jucys rūpinosi, kad Lietuvos
mokslas būtų glaudžiai susijęs su respublikos pramone ir technika. Kadangi
„respublikos pramonė linksta į elektroninių įrenginių gamybą“, o
„elektronikos ateitis, be abejo, remsis puslaidininkių savybėmis“, A. Jucys
pasisakė už puslaidininkių fizikos, o taip pat kvantinės radiofizikos
eksperimentinių ir teorinių darbų išplėtimą. Tuo pat metu A. Jucys
intensyviai dirbo atomo teorijos srityje, nuosekliai plėtojo patikslintus
atomo elektroninių sluoksniu aprašymo metodus. Parodoma dvikartinių
sužadinimų svarba koreliaciniams efektams ir suformuluojamas dvielektronių
būsenų modelis. Gautos atominės banginės funkcijos naudojamos atominių
spektrų struktūrai interpretuoti, radiacinių ššuolių tikimybėms nustatyti.
Teoriškai paaiškinami dvielektroniai šuoliai, šarminių elementų neigiamųjų
jonų egzistavimas. 1956 m. A. Jucio iniciatyva įkurtas MA Fizikos ir
matematikos institutas – pirmasis šių mokslų tiriamasis institutas
Lietuvoje. Jo direktoriumi paskirtas A. Jucys. Jis rūpinosi ne tik atomo
fizikos vystymu, bet, visų pirma, bendrais fizikų reikalais, dėjo daug
pastangų išplėsti perspektyvius puslaidininkių, radioaktyvių izotopų
tyrimus, skaičiavimo matematikos darbus. Per septynerius metus, A. Jucio
vadovaujamas, mokslinių darbuotojų skaičius institute išaugo maždaug
dešimtį kartų. Nuo 1955 m. rudens A. Jucys ėmėsi propaguoti ir realizuoti
sumanymą įkurti respublikoje skaičiavimo centrą, aprūpintą eelektronine
skaičiavimo mašina. Jo atkaklumo dėka 1961 m. Fizikos ir matematikos
institutas gavo elektroninę skaičiavimo mašiną BESM-2M. Nesant respublikoje
skaičiavimo technikos inžinierių ir programuotojų, jie buvo paruošti iš A.
Jucio mokinių fizikų teoretikų tarpo. Ši ir vėliau gautos galingesnės ESM
leido automatizuoti atomų savybių skaičiavimus, atvėrė Vilniaus teoretikams
naujas atomų teorijos vystymo ir taikymo perspektyvas. Šis pirmasis
Lietuvoje skaičiavimo centras suvaidino didžiulį vaidmenį, įdiegiant
elektroninę skaičiavimo techniką respublikos moksle ir pramonėje, ruošiant
programavimo ir ESM aptarnavimo specialistus. Mūsų respublikos pasiekimai
šioje srityje yra nemaža dalimi nulemti A. Jucio veiklos, dirbusio FMI
direktoriaus, akademiko – sekretoriaus bei tarybos moksliniams tyrimams
automatizuoti pirmininko pareigose. Būdamas nuolatiniu probleminės
mokslinės tarybos „Atomų ir molekulių spektroskopija“ pirmininku, o vėliau
spektroskopijos komisijos pirmininku, A. Jucys rūpinosi eksperimentinės
spektroskopijos išvystymu Lietuvoje, eksperimentatorių, ir teoretikų
bendradarbiavimu, spektrinių metodų taikymu gamyboje ne tik medžiagų
analizei atlikti, bet ir gamybiniams procesams automatizuoti. Tuo tikslu
jis siūlė įkurti gerai įrengtą spektrinę laboratoriją, kuri taptų
spektrinių metodų įdiegimo gamyboje centru. A. Jucys buvo vienas iš
Lietuvos fizikų draugijos ir žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“
iniciatorių ir organizatorių. Apie 1960 m. A. Jucio ir jo mokinių mokslinių
darbų centras persikėlė į elektroninių sistemų su surištais kampiniais
momentais teoriją. Impulsą šiems tyrimams davė pažintis su pionieriškais D.
Raka (D. Racah) darbais. Vilniuje vystoma kvantmechaninė judėjimo kiekio
momento teorija, ištirtos trimatės sukimo grupės j- ir jm- koeficientų
simetrijos savybės, pasiūlytas originalus sudėtingų iišraiškų sumavimo ir
transformavimo grafinis metodas. Šie rezultatai buvo apibendrinti pirmoje
A. Jucio ir jo mokinių I. Levinsono ir V. Vanago monografijoje „Judėjimo
kiekio momento teorijos matematinis aparatas“. Monografija tapo tolesnių
tyrimų pagrindu: pradėtas didelis ciklas darbų įvairių atominių sąveikų
operatorių matricinių elementų išraiškoms gauti sudėtingų konfigūracijų
atveju. Apie darbų apimtį liudija straipsnių skaičius: vien tiktai 1961 m.
A. Jucys su bendradarbiais atspausdino 28 mokslinius straipsnius. Vilniaus
teoretikų sukurti metodai gali būti taikomi ne tik atomo teorijoje, bet ir
atomo branduolio, molekulių, kieto kūno, elementariųjų dalelių fizikoje.
Tuo tikslu A. Jucys savarankiškesnius savo mokinius J. Batarūną, A.
Bolotiną, I. Levinsoną, V. Šugurovą, V. Vanagą ir kitus nukreipė toms
sritims įsisavinti. Jų pastangų dėka dabar atomo branduolio, kieto kūno,
molekulių teoriniai tyrimai užima svarbią vietą Lietuvos fizikos moksle.
Palaipsniui A. Jucio darbai pelnė pripažinimą Tarybų Sąjungoje. Mokslininkų
tarpe paplito sąvokos „Vilniaus fizikų teoretikų mokykla“ ar tiesiog „Jucio
mokykla“. 1959 m. jis buvo išrinktas TSRS MA Spektroskopijos komisijos
nariu ir šios komisijos koordinacinės grupės pirmininku, ėmė koordinuoti
darbus atominių dydžių skaičiavimo, o vėliau ir visos atomo teorijos
srityje. Jo vadovaujama grupė reguliariai organizavo koordinacinius
pasitarimus, kurie palaipsniui išaugo į sąjungines konferencijas. A. Jucys
skatino teorinės spektroskopijos darbus kituose šalies mokslo centruose,
propagavo naujus teorinius metodus, ESM panaudojimą atominiuose
skaičiavimuose. Jie nuolat pabrėždavo patikslintų atomo teorijos metodų ir
ypač daugiakonfigūracinio metodo svarbą. 1962 m. A. Jucio iniciatyva
Trakuose oorganizuota vasaros mokykla, o Vilniuje – Visasąjunginis
pasitarimas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos
klausimais, kuriuose dalyvavo ir mokslininkai iš Rytų Europos šalių. Šių
priemonių sėkmė paskatino 1965 m. Lietuvoje surengti Antrąją visasąjunginę
kvantinės chemijos mokyklą, o vėliau ir kitus seminarus, mokyklas bei
konferencijas. 1962 ir 1964 m., išleidus Izraelyje ir JAV anglų kalba A.
Jucio, J. Levinsono ir V. Vanago monografiją, o taip pat išvertus į anglų
kalbą svarbiausius A. Jucio ir jo mokinių straipsnius, Vilniaus teoretikų
darbus kiek pavėluotai atrado ir užsienio mokslininkai. Vilniuje ėmė
lankytis žinomi atomo teorijos specialistai iš JAV, Prancūzijos, Naujosios
Zelandijos ir kitų šalių, prasidėjo A. Jucio mokslinės komandiruotės į
užsieni. Labai išaugo jo mokslinių korespondentų skaičius. Tuo būdu A.
Jucys gaudavo naujausią informaciją iš atomo teorijos srities, kuria
naudojosi jis pats ir jo bendradarbiai, o kiti mokslininkai operatyviai
buvo informuojami apie Vilniaus teoretikų darbus. 1969-1970 m. A. Jucys,
tęsdamas darbus, pradėtus prieš dešimtmetį, suformulavo bendrą trečiojo
patikslinto atomo teorijos metodo – išplėstinio metodo teoriją. Jis leido
atsižvelgti į koreliacinius efektus viduje elektronų sluoksnio. 1965 m.
„Minties“ leidykla išleido A. Jucio ir A. Bandzaičio monografiją „Judėjimo
kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“, kurios pagrindą sudarė
originalūs darbai apie naują grafinį metodą ir A. Jucio grupės atrastą ir
ištirtą judėjimo kiekio momento teorijos dydžių simetriją, pavadintą
veidrodinio atspindžio simetrija. 1968 m. A. Juciui už darbus atomo
teorijos srityje
buvo paskirta respublikinė premija. Išsiplėtė A. Jucio
tarptautiniai ryšiai. Jis tapo tarptautinių leidinių ir žurnalų „Quantum
Theory of Matter“, „International Journal of Quantum Chemistry“, „Molecular
Physics“ redkolegijų ir konsultantų kolegijų nariu. A. Jucys skaitė
pranešimus ir paskaitų ciklus tarptautinėse atomo teorijos mokyklose Ir
konferencijose. 1969 m. pavasarį jis su paskaitomis lankėsi Oksforde,
Kembridže, Mančesteryje ir kituose Anglijos mokslo centruose, o tų pačių
metų žiemą skaitė paskaitas Paryžiuje, Marselyje, Lijone ir Strasbūre. 1969
m. vasarą Vilniuje organizuotas Tarptautinis simpoziumas atomų ir molekulių
elektroninių sluoksnių teorijos klausimais, kuriame dalyvavo žymiausieji
atomo teorijos sspecialistai U. Fano (Fano), B. Džadas (Judd), O. Sinanoglu
(Sinanoglu), M. Veselovas ir kt. A. Jucys, kaip organizacinio komiteto
pirmininkas, padėjo daug pastangų, kad simpoziumas pavyktų moksliniu ir
organizaciniu požiūriu. Tapęs žymiu mokslininku, A. Jucys liko savo gimtojo
krašto – Žemaitijos patriotu. Jis ir anksčiau domėjosi jos istorija bei
etnografija, dar gimnazistas būdamas užrašinėjo padavimus ir legendas,
aktyviai dalyvavo S. Daukanto draugijoje, tačiau paskutinį gyvenimo
dešimtmetį A. Jucio ryšiai su gimtuoju kraštu pasidarė ypač glaudūs. Jis
buvo išrinktas plungiškių žemiečių draugijos prezidentu ir visada surasdavo
laiko jos reikalams. Jis rrinko istorines žinias apie Klausgalvų Medsėdžius
bei aplinkinius kaimus, Salantus, Plungę, ketino parašyti Salantų bei
Plungės I vid. m-klos istorijas. Tame darbe jam talkininkavo mokslo dienų
draugas Kretingos muziejaus direktorius J. Mickevičius. Plungės ir
Kretingos rajonų laikraščiuose A. Jucys, vienas ir kartu su J.
Mickevičiumi, ppaskelbė keliolika įdomių straipsnių iš Salantų apylinkių
va1sčių istorijos, valstiečių papročių. Nemažas straipsnis „Keli žodžiai
apie tėviškėlę brangią“, labai vaizdžiai piešiantis gimtąjį kaimą, jo
žmones, Jucių gimtinės istoriją, yra likęs nespausdintas A. Jucio archyve.
Profesorius beveik kasmet susiruošdavo į kelionę po Žemaitijos mokyklas,
būtinai užsukdamas į Salantus ir į Plungę – pasakodavo mokiniams apie atomo
paslaptis, agituodavo juos rinktis sunkią, bet įdomią fiziko specialybę.
A. Jucys sugrįžo ir prie kito savo jaunystės pomėgio – kalbotyros, žodžių
ir vietovardžių kilmės tyrinėjimų. Jis neapsiribojo paprastu žingeidumu,
bet rinko medžiagą, nagrinėjo istorinius šaltinius, konsultavosi su
specialistais. Kurion šalin bepatektų, lygino vietovardžius, ieškojo tos
kalbos žodynų. „Kalbos kultūroje“ ir kituose leidiniuose vienas po kito
pasirodė apie dešimt A. Jucio straipsnių: „Gardė o ne Gardai bus buvęs
pirmykštis Varduvos vardas“, „Ar reikia vengti žodžio „tamsta“, „Būsena,
kvantmechaninis ir dar ppora fizikos terminų“ ir pan. Savo mokinius ir kitus
fizikus A. Jucys nuolat ragindavo taisyklingai kalbėti, naudoti teisingus
fizikos terminus. A. Jucys buvo aktyvus „Žinijos“ draugijos narys. Savo
straipsniuose ir paskaitose jis propagavo Lietuvos mokslo laimėjimus,
pabrėždavo materialistinės pasaulėžiūros svarbą moksliniame darbe.
Didžiulė visuomeninė, organizacinė ir kitokia veikla A. Juciui niekada
neužgožė mokslinio darbo. Išaugus jo mokinių skaičiui (per keturiasdešimt
mokslų kandidatų, penki mokslų daktarai), A. Jucys liko tikruoju mokslinės
mokyklos vadovu ir įkvėpėju – tarsi atomo branduolys, apsuptas elektronų
debesėlio. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje A. Jucys atliko kai kuriuos iiš
sumanytų darbų bendrais kompaktinių. Li (Lie) grupių teorijos klausimais,
aktualiais atomo branduolio ir elementariųjų dalelių fizikoje. Vieno iš jų
bendraautorius – A. Jucio vyresnysis sūnus Algimantas Jucys. (Antrasis
sūnus Gediminas dirba eksperimentinės puslaidininkių fizikos srityje). Tuo
pačiu metu A. Jucys su mokiniais išvystė neortogonalių radialiųjų orbitalių
metodą, brandino planus toliau plėtoti daugiakonfigūracinį artutinumą. 1973
m. pasirodė trečioji monografija – A. Jucio ir A. Savukyno „Atomo teorijos
matematiniai pagrindai“. Joje sistematizuoti atomo banginių funkcijų
sudarymo ir atominių sąveikų operatorių matricinių elementų išraiškų gavimo
metodai. Svarbią knygos dalį sudaro Vilniaus teoretikų gauti rezultatai. A.
Jucys ketino pradėti ketvirtąją monografiją, skirtą Hartrio ir Foko metodo
ir patikslintų atomo aprašymo metodų teorijai. Deja, 1974 m. pradžioje po
varginančios kelionės į Kanadą A. Jucys staiga mirė. Lietuvos mokslas
neteko vieno iš žymiausių kūrėjų ir organizatorių. 1978 m. buvo išleisti A.
Jucio „Rinktiniai raštai“ [1], o 1981m. – jo darbų bibliografija [2]. A.
Jucio mokslinė veikla, jo teorinė mokykla, darbų pripažinimas buvo
nagrinėta straipsniuose [3-5 ir kt.]. Kasmet, A. Jucio gimimo dieną, vyksta
jo vardo skaitymai. Neseniai Lietuvos Mokslų Akademija įsteigė A. Jucio
premiją, teikiamą kas ketveri metai už geriausius teorinės fizikos darbus
Lietuvoje. A. Jucio darbus prisimena ir naudoja užsienio mokslininkai –
net praėjus porai dešimtmečių po jo mirties A. Jucys tebebuvo labiausiai
cituojamu prestižiniuose užsienio leidiniuose Lietuvos mokslininku.
Tolesnis A. Jucio mokslinių idėjų plėtojimas Lietuvoje ir uužsienyje buvo
apžvelgtas specialiame „Lietuvos fizikos žurnalo“ numeryje, skirtame
profesoriaus 90-mečiui .
