Atitvarų šiluminės savybės

Mes visi dažnai skundžiamės žema gyvenamųjų namų temperatūra, bet labai retai susimąstome, ką galime padaryti, kad gyventume šilčiau.

Gana nesunkiai galime apskaičiuoti kiek šilumos mes netenkame ir ko reikia, norint sumažinti nuostolius maksimaliai.

Skaičiavimams paimkime standartinį kambarį daugiabučiame blokiniame name.

Jei lauko temperatūra –5 C, o vidaus temperatūra 17C, tai išeinantis iš patalpos per atitvaras šilumos srautas lygus daugiau kaip 645 W, visa iš kambario išeinanti šiluma lygi 709 W. Per sieną išeinantis šilumos srautas lygus 123 W, t. y. 117,5 % viso išeinančio šilumos srauto.

Taip pat galime apskaičiuoti kokį plotą turi užimti radiatoriai. Jei siena visiškai sandari, radiatorių temperatūra – 70 C, o atidavimo koeficientas 8, tai radiatoriaus šildymo paviršius – 1,38 kv. m. Taigi visiškai apšiltinus sieną, radiatoriaus paviršius galėtų sumažėti 0,29 kv. m. arba 17,4 %.

Tad norint sumažinti radiatorių paviršių turime kiek galima labiau sieną apšiltinti. Jei sieną padengtume 5 cm storio putų polistirolo plokšte, tai šilumos srautas iš patalpos sumažėtų 75,625 W, arba 10,65 %. Jei uuž radiatoriaus dar pritvirtintume reflektorių, šilumos atidavimo koeficientas padidėtų iki 11, o tai leistų dar sumažinti radiatoriaus šildymo paviršių.

Iš viso radiatoriaus šildymo paviršius, panaudojus 5 cm putų polistirolo plokštę ir reflektorių gali sumažėti 0,59 kv. m. arba 35,33 %.

Šis ppavyzdys puikiai parodo, jog naudojant šilumos taupymo priemones galima sutaupyti daug energijos.

Vakarų Europos šalyse ir kitur seniau statytų namų sienos ir kitos atitvarinės konstrukcijos jau apie 20 metų sėkmingai papildomai apšiltinamos, padidinant jų šiluminė varžą.

Papildomai šiltinti sienas teko dėl energetinės krizės, kilusios Vakarų Europoje ir Amerikos šalyse. Tam parengtos ir įgyvendintos kuro (energijos) taupaus naudojimo programos, kuriose svarbią vietą užėmė energijos sąnaudų mažinimas statyboje ir eksplotuojant pastatus. Tos programos sėkmingai realizuotos ir vykdomos toliau.

Lietuvoje energetinė krizė prasidėjo 1990 metais. Anksčiau Lietuvoje, kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuras buvo pigus, todėl veikę įstatymai bei statybos normos neskatino taupyti kuro.

Šiuo metu situacija yra kardinaliai pasikeitusi. Esame priversti taupyti kurą, nors norime, kad temperatūra namuose nesumažėtų.

Pirmiausia turime stengtis, kad kuo mažiau ššilumos prarastume per atitvaras, jau nekalbant apie plyšius. Tai padaryti tikrai nelengva, ypač daugiabučiuose namuose, kur atitvaros keliskart atsilieka nuo Pasaulinių standartų. Kad atitvaros atitiktų standartus, jos turi būti sunkiai įsivaizduojamo storio. Štai betoninė siena turėtų būti daugiau kaip 5,5 metro, mūrinės beveik 2 metrų. Atitvaroms labiausiai tiktų putų polistirolas, ar mineralinė vata, kurių tereiktų atitinkamai 15 ir 21 centimetrų.

Gyvenamųjų namų projektuotojų ir statybininkų tikslas – sudaryti namuose būtinas žmogaus gyvenimui, darbui ir poilsiui sąlygas, kurias praktiškai galima apibrėžti ššiais oro parametrais: vidaus oro temperatūra – 12-24 C, vidaus oro santykinė drėgmė – 45-65 %, patalpų oro kaita _30 kub. metrų oro per valandą vienam žmogui.

Apšiltinimas bus sėkmingas, jei teisingai bus projektuojami pastatų atitvaros -sienos, stogai (denginiai), angos, grindys virš rūsių arba grunto, važiavimo angos pastatuose. Jei apšiltinimas nebuvo įrengtas visiškai gerai, stenkimės kuo labiau sumažinti šilumos nuostolius.

Pirmasis būdas siekiant apšiltinti sienas – apdailai naudojant tinką. Tinkas ant izoliacinės medžiagos sluoksnio turi būti armuojamas, nes kitaip jis nesilaikys ir suplešės. Plieniniai armuojantys tinklai turi būti apsaugoti nuo korozijos, todėl tinko sluoksnio storis turi būti ne mažesnis kaip 3 cm. Tokio storio gerai uždėtas cementinis tinkas apsaugo plieninę armatūrą nuo korozijos. Jei izoliaciniame sluoksnyje yra koroziją skatinančių medžiagų, armatūrą reikia papildomai apsaugoti. Jei šiluminei izoliacijai yra panaudotas putų polistirolas, o ne mineralinės vatos plokštės, tai problemų dėl mineralinių detalių apsaugos yra mažiau.

Sienų šiltinimo darbai pradedami sienų plokštumų remontu. Nuo sienų nudaužomas silpnai besilaikantis senas tinkas, nutrupėję plytos ir betonas. Be to, pažeistos sienų vietos užtinkuojamos cementiniu arba tinko mišiniu. Stipriai pažeistos sienų vietos tinkuojamos tokiu tinku, kurio mechaninis stiprumas gniuždant yra ne mažesnis už pagrindinės sienos medžiagos stiprumą. Po to sienos sužymimos horizontaliomis linijomis tose vietose, kuriose tturi būti įtvirtinti metaliniai inkarai, ant kurių kabinami armatūros tinklai. Jie turi atlaikyti apšiltinimo sluoksnių ir vėjo apkrovas. Vienam aukštui daroma viena inkarų eilė. Po langais patogu daryti atskiras inkarų eiles. Atskira inkarų eilė daroma prie cokolio.

Inkariniai strypai skylėse įtvirtinami cemento ir smėlio skiediniu. Prieš įstatant inkarinį strypą, iš skylės išvalomos dulkės, ji išplaunama vandeniu, sudedamas į ją skiedinys. Po to tiksliai pagal gulsčiuką išbrėžtoje eilėje į reikiamą gylį sukalami inkarai taip, kad jų kabliai būtų nukreipti į viršų. Skiedinio perteklius nuimamas ir kelne aplink įkaltą strypelį išlyginamas. Apdailai naudojant armuotą tinką, šilumos izoliaciją geriausiai daryti iš putų polistirolo plokščių, nes jos yra lengvos, pakankamai standžios, lengvai pritvirtinamos prie sienos ir mažiausiai sudaro rūpesčių dėl inkarinių strypų bei armuojančių plieninių tinklų apsaugos nuo korozijos.

Putų polistirolo plokštės prie sienos klijuojamos ir mechaniškai tvirtinamos plastmasiniais grybo pavidalo ar kitokiais laikikliais.

Klijuojamos plokštės turi būti priglaustos viena prie kitos. Kampuose jos gali kiek išsikišti iš sienos plokštumos, tačiau vėliau, baigus sieną klijuoti, išsikišę plokščių galai turi būti nupjauti taip, kad sudarytų tikslų kampą. Prie langų ar balkono angų putų polistirolo plokštės turi būti per 5-10 cm nuo angos kraštų. Šie tarpeliai vėliau turi būti užpildyti tinku (tokie priešgaisriniai reikalavimai).

Apšiltinant sienas, galima nnaudoti apdailines keramines plytas arba blokelius. Tokie dirbiniai plačiai naudojami Vakarų Europoje. Vokietijoje šiam reikalui naudojamos skylėtos plytelės, kurios tvirtinamos prie medinio aliuminio arba mišraus karkaso. Taip pat naudojamos įvairaus pavidalo čerpės, plytelės ir kiti gaminiai.

Lietuvos keramikos dirbiniai nelabai atsparūs šalčiui. Tačiau geros kokybės keraminės apdailos plytos, saugant, kad jos neprimirktų, pasirodė tinkamos eksploatacijoje.

Apšiltinamų namų sienų šiluminės izoliacijos aptaisymui naudojant pusplytes, papildomas sienų storis gali būti 16-22 cm. Tokiai sienai reikia papildomų pamatų, o juos įrengti dažnai yra sudėtinga, todėl toks būdas ne visada įmanomas.

Apšiltinant taip pat galime naudoti plokštes, lengvą tinką, izoliacinius blokus.

Sienas apšiltinti galima ir iš vidaus. Jau nekalbant apie kilimo pakabinimą, spintos pastatymą prie laukinės sienos, galime naudoti gerai išvėdintas mineralines vatos plokštes, gipso kartono lapus, cemento drožlių plokštes, tinką ar pan.