bombos

BOMBOS

Atomine bomba

Visais laikas buvo kuriami ginklai, kurias būtų galima sunaikinti kuo daugiau priešo pajėgų, pačiai puolančiąjai pusei nepatiriant nuostuolių. Pirmieji tokį ginklą išbandė vokiečiai pirmojo pasaulinio karo metu, panaudodami gyvybei mirtinas dujas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, JAV ant Japonjos numetė dvi atomines bombas, ginklus, kurie visam laikui pakeitė karo pobūdį. Tačiau pasaulyje nevyskatant labai dideliems karams, branduoliniai, cheminiai, ar bakterialoginiai ginklai tapo “per daug galingi“. Be to šių ginklų panaudojimą varžė įvairūs nusiginklavimo projektai, šaltojo karo metu inicijuoti JTO. JAV vviena pirmųjų pradėjo gaminti ypač galingas nebranduolines bombas. Šių bombų galią jau galėjo pajusti Irako ir Talibų kovotojai operacijų “DESERT STORM“ ir “ENDURING FREEDOM“ metu. Tada buvo naudojama to meto galingiausia nebranduolinė bomba „Daisy Cutter“. Besiruošdamos antrąjai karinei invazijai į Iraką, JAV išbandė naują nebranduolinę bombą, kuri tapo galingiausiu šios rūšies ginklu. Daug ką pasako ir neoficialus šios bombos pavadinimas: MOAB (Massive Ordnance Air Blast) – visų bombų motina.

MOAB buvo pradėta kurti praeitais metais.

Bombos galingumas prilygsta 8200 kg ttrotilo, „Daisy Cutter“ galingumas buvo 6800 kg trotilo. Ši bomba bus naudojama prieš pėstininkus, bunkerius bei požeminius taikinius.

Ekspertai mano, kad bomba tokiu metu buvo išbandyta siekiant parodyti Irakui savo karinę galią bei įbauginti Irako ginkluotąsias pajėgas. JAV armijos strategai pplanavo, kad išsigandę galimo šios bombios panaudojimo Irako kareiviai patys paisiduos. Pasak pentagono vadovo, Donaldo Rumsveldo, ši bomba turi netiek padaryti daug nuostolių, kaip psichologiškai paveikti priešininką.

Ši bomba yra transportuojama ir numeta iš C-130 lėktuvo. MOAB turi parašiutą, tačiau nutaikoma yra GPS sistema. Kaip ir dauguma tokio tipo bombų, ji turi sparnus ir “pelekus“. JAV karinės oro pajėgos (USAF) nesako kaip dažnai ši bomba gali būti naudojamą Irake ir ar apskritai bus naudojama. Gynybos analistas John Pike mano, kad bomba bus naudojama prieš Irako respblikinę gvardiją bei Saddamo rezidencijas įrengtas po žeme. Pentagonas paskelbė, kad ši bomba po sprogimo nekelia jokio pavojaus, kaip branduolinė bomba savo radiacija.

Vandeniline bomba

Vienas svarbiausių praeitų metų povandeninių radinių amerikiečiams buvo vandenilinė bomba.

Ją 1958 metais AAtlanto vandenyne pametė amerikiečių bombonešis. Kaip sakė ekspedicijos vadovas, objektas gali būti kaip tik ta vandenilinė bomba Mark-15, kurios amerikiečiai ieško jau kelis dešimtmečius. Ekspedicijoje buvo naudojami specialūs prietaisai, kurie užfiksavo dideli metalinį objektą ir padidėjusį radiacijos foną. Iškelti šį objektą ar pilnai apžiūrėti nepavyksta, nes jis paskendęs dumble.

Dabar yra sprendžiamas klausimas ar reikia ją kelti iš vandenyno. Ši bomba užpildyta uranu ir turi 180kg sprogstamosios medžiagos, bet pati sprogti negali, nes neturi plutoninio sprogdiklio. Ekspertų manymu, norint iškelti ją iiš dumblo reikia panaudoti sprogmenis, o tada gali būti pažeistas jos korpusas, ko pasekoje įvyktų ekologinę katastrofa. Incidentas, dėl kurio buvo pamesta Mark-15, įvyko 1958 metais vasario 5 dieną, vykstant kariniams manevrams. Tą dieną ore susidūrė naikintuvas F-86 su bombonešiu. F-86 patyrė didelius sugadinimus ir nukrito, bombonešis tęsė skrydį, tačiau nusileisti su vandeniline bomba nebegalėjo. Buvo priimtas sprendimas numesti Mark-15 į vandenyną. Po to lėktuvas sėkmingai nusileido. Po šio incidento buvo iš karto bandoma surasti slaptą krovinį. Netrukus panašus incidentas įvyko kitoje vandenyno vietoje ir paieškos komanda buvo permesta ten. Tokiu būdu ši bomba liko ant dugno daugelį metų. Kaip informuoja CNN, per visą istoriją JAV karinės pajėgos pametė 11 atominių bombų. Vandenynuose yra 50 pavojingų sprogmenų, kurių daugiausia pametė tuometinė SSSR.

Elektroninės bombos Irake

Ne visada yra būtina priešo telekomunikacijų ir radarų infrastruktūrą sunaikinti tradicinėmis bombomis. Šaltojo karo metais buvo suvokta, kad nuo elektronikos priklausančią infrastruktūrą nesunku išvesti iš rikiuotės dideliame aukštyje susprogdinus branduolinį užtaisą, vadinamąjį NEMP (Nuclear ElectroMagnetic Pulse), kuris sukels trumpą gama spinduliuotės impulsą. Šis impulsas sklis netrukdomas, kol 20-40 km aukštyje pasieks atmosferą ir gama spinduliuotės fotonai ims išmušinėti didelės energijos elektronus. Pastarieji, veikiami žemės magnetinio lauko, pradės suktis spiralinėmis orbitomis kol sustos. Elektronų judėjimas magnetiniame lauke vveiks it antena, padedanti sklisti elektromagnetiniam impulsui, todėl, pavyzdžiui, virš Švedijos susprogdintos N-EMO bombos sukeltas galingas elektromagnetinis impulsas pasiektų net Vidurio Europą.

HPM ginklas (High Power Microwave – didelės galios mikrobangos), kuris yra naudojamas šiandien, veikia kur kas trumpesniu nuotoliu, be to, jo naudojami dažniai yra gerokai aukštesni, o dėl to įranga, kuri buvo apsaugota nuo EMP, HPM smūgio gali ir neišvengti.

Per pastarąjį dešimtmetį buvo kuriami nebranduoliniai HPM ginklai. Yra duomenų, kad jie jau buvo panaudoti operacijoje „Audra dykumoje“ ir per karą Kosove. HPM skirta sistemoms, priklausančioms nuo elektronikos, sutrikdyti ar sunaikinti paleidžiant į jas vieną ar kelis didelės energijos impulsus.

N-EMP veikimo principas

HPM šaltinį sudaro keturios dalys: maitinimo agregatas, impulsų generatorius, mikrobangų generatorius ir antena. Visa tai gali būti sumontuota automobilyje, lėktuve arba raketoje.

Žiniasklaidoje yra kalbama apie „mikrobanges“ arba „E-bombas“. HPM šaltiniai gali būti siauri arba plačiajuosčiai. Išjungiant Irako komunikacijų tinklus galėjo būti naudojami vadinamieji siaurajuosčiai impulsiniai šaltiniai, kuriuose elektronai yra pagreitinami, priverčiami svyruoti vienoje fazėje tam tikro dažnio mikrobangų bangolaidyje ir šitaip sukuria elektromagnetinę spinduliuotę. Norint pasiekti didelę pikinę galią, reikalinga ir didelė įtampa (200-800 kV), ir didelės srovės _ tik tada galima pasiekti reikalingas dešimčių GW dydžio galias. Sufazavus kelis HPM ššaltinius, pikinę galią galima pakelti net iki 1 TW, o impulsų energiją iki 100 kJ. Impulsų trukmė paprastai yra tarp 10 ns ir kelių mikrosekundžių, o jų pasikartojimo trukmė maža, 10 Hz ar mažiau.

Jei elektronika nėra ekranuota, ginklo poveikio nuotolis yra palyginti didelis – keli kilometrai, tuo tarpu ekranuotą elektroniką galima išjungti tik kelių šimtų metrų atstumu. Aišku, įranga, turinti antenas ar sensorius, yra kur kas labiau pažeidžiama, ypač jei šie komponentai atitinka HPM generuojamų dažnių diapazoną. Šiuo atveju įrangą galima sunaikinti kelių kilometrų nuotoliu.

Jeigu elektronika yra gerai ekranuota, tikimybė, kad ji nenukentės nuo HPM smūgio yra gerokai didesnė, tačiau, kadangi didžiausia galia yra spinduliuojama 1-3 GHz juostoje, yra didelė rizika, kad spinduliuotė įsiskverbs į įrangą per įvairius plyšius ar sujungimus. Modernioji elektronika yra ypač jautri būtent šio diapazono dažniams. N-EMP gal ir generuoja didesnės galios impulsus, bet HPM ginklai yra pranašesni už N-EMP, tad mažesnė impulsų galia yra tikslingai nukreipiama reikiama kryptimi.

HPM ginklas dažniausiai pasiunčia impulsus būtent tuomet, kai jis atsiranda netoli nuo savojo taikinio. Lėktuvu ar raketa neįmanoma transportuoti labai didelių agregatų. Prisiminkime, kad impulsų galia turi siekti GW. Tam reikia nemažo maitinimo agregato, didelio impulsų generatoriaus, pavyzdžiui, kondensatoriaus, galingo mikrobangų

šaltinio ir pritaikytos antenos. Visa tai veikia maždaug 10 proc. efektyvumu, todėl elektrinių impulsų galia turi siekti 100 GW.

Raketos nešamas HPM išskleidžia savo anteną prieš pat įjungimą; anteną padeda išskleisti priešinis vėjas. Didelė problema yra tai, kad mikrobangų impulsas gali pramušti orą pačioje antenoje, sukurdamas plazmą, kuri sugeria bangų energiją. Atmosferos slėgio oras prasimuša, kai galios tankis viršija 10 GW/cm2. Šią ribą pavyksta 10-100 kartų padidinti išpurškus antenos vidų sieros heksafloridu, kurio pramušimo slenkstis yra aukštesnis.

Bendrai apie bbombas

Vieną šaltą 2001 m. lapkričio vakarą JAV specialiųjų pajėgų kuopa ir apie 1000 juos lydinčių afganų – Talibano priešininkų – artinosi prie Kandaharo oro uosto. Karo lakūnas, pulkininkas leitenantas Tom Lawhead, vadovaujantis operaciją iš oro remiančiai 389-tai smogiamųjų lėktuvų eskadrilei, iš 5 km aukščio net ir naudodamas naktinio matymo akinius negalėjo įžiūrėti, kaip apačioje sekasi amerikiečiams ir jų sąjungininkams. Tuo pat metu vienas iš eskadrilės pilotų netoliese pastebėjo dar vieną karinę koloną. Antitalibano afganai jau buvo netekę ryšio su priekin ppasiųsta žvalgų grupe, todėl niekas nebežinojo, ar toje kolonoje buvo grįžtantys atgal žvalgai, ar priešas.

Padėtis paaiškėjo labai greit. Kolonai pasiekus keteros viršūnę, ji užgesino visas šviesas ir paleido kelias raketas. Užvirė arši kova. Talibanas kontratakavo.

„Avangarde esantis specialiųjų pajėgų sstebėtojas visomis išgalėmis stengėsi nustatyti, kur sustojo „geriečiai“, o kur jau „blogiečių“ pozicijos, – prisimena Lawhead. – Priešininkus teskyrė kokie 200 m. Mes laukėme ore, stebėdami mūšį iš 3 km aukščio. Pagaliau stebėtojas galėjo pateikti koordinates vietos, į kurią turėjome pasiųsti bombas.“ Eskadrilė smigo žemyn ir preciziškai numetė bombas, iškart numalšinusias priešo puolimą.

Amerikiečių lėktuvai galėjo tamsoje sunaikinti svarbų taikinį, buvusį vos už poros šimtų metrų nuo savųjų karių pozicijų todėl, kad pasinaudojo nauja, labai tikslia karine technologija. Lėktuvai buvo ginkluoti ne „kvailomis“ plieno bombomis, o naujausios kartos nebrangiomis „gudriosiomis“ bombomis. Priešakinėse pozicijose įsitaisęs stebėtojas pasiuntė lakūnams globaliosios pozicionavimo sistemos (Global Positioning System – GPS) koordinates, F-16 lakūnai tas koordinates įvedė į savuosius kompiuterius. Pastarieji, savo ruožtu, perkėlė jas į gginkluose esančius mikrokompiuterius. Kiekvienos paleistos bombos kompiuteris, naudodamas GPS duomenis, koregavo trajektoriją, todėl ši nukrisdavo ne toliau kaip per 30 m nuo nurodytojo taikinio.

Pirmą kartą GPS nukreipiami ginklai antžeminių pajėgų palaikymui buvo panaudoti būtent Afganistane. JAV jau buvo naudojusi šiek tiek tokių bombų 1999 m. Kosove ir bombarduojant Irako priešlėktuvinės gynybos sistemas, tačiau tik Afganistane daugelis numestų bombų buvo valdomos iš palydovų.

Skirtingai nuo ankstesnės kartos lazerių ar televizijos valdomos amunicijos, GPS vedamoms bomboms nereikia, kad jas numetęs lėktuvas lliktų netoli ir apšviestų taikinį. Numestą bombą galima iškart pamiršti, nes ji pati pakoreguos savo trajektoriją ir tiksliai smigs netgi esant pačioms blogiausioms oro sąlygoms. Naujoji ginklų sistema yra susieta su Amerikos navigacijos ir ryšių infrastruktūra, jungiančia valdymo centrus su palydovais-šnipais ir įvairiomis žvalgybos sistemomis. Tarp pastarųjų rasime ir vis dar naudojamus lėktuvus U-2, žvalgybinius lėktuvus E-8A J-STARS bei RC-135, tvirtus ir patikimus patrulinius JAV laivyno EP-3 ir armijos RC-12 lėktuvus, visiems žinomus E-3 AWACS ir ne taip seniai pasirodžiusias nepilotuojamas skraidykles Predator bei Global Hawk.

Po dešimties metų

GPS nukreipiami ginklai suteikia kariuomenei galimybes, kurių prieš 10 metų niekas net neįsivaizdavo. „Vykstant operacijai „Audra dykumoje“ mes prieš kiekvieną skrydį žinojome, kokį taikinį teks bombarduoti“, – teigia Lawhead. Šiandien vadai gali greičiau reaguoti į kintančias sąlygas, todėl karinės pajėgos gali būti naudojamos kur kas lanksčiau. „Iš 178 kovinių skrydžių, kuriuos 389-toji eskadrilė atliko Afganistane, tik vieną kartą mes puolėme taikinį, apie kurį žinojome iš anksto“, – sako jis.

Iki 1991 m. Persų įlankos karo buvo manoma, kad tam tikro taikinio sunaikinimui reikalingos šešios plieno bombos – beveik viskas, ką gali pakelti tipiškas smogiamasis lėktuvas. Jeigu taikinyje būdavo keli taškai, kuriuos būtina pažeisti, jo sunaikinimui reikėdavo siųsti 20-24 lėktuvus F-16. Dabar ppakanka dviejų-trijų.

Dėka šios technologijos, „gudriomis“ galima padaryti palyginti nebrangias plieno bombas, sudarančias pagrindinę Pentagono oro pajėgų arsenalo dalį. Tai reiškia, kad dabar jas galima naudoti ir naikinant svarbius taikinius, į kuriuos anksčiau tekdavo siųsti brangias ir retas sparnuotąsias raketas Tomahawk ar Harpoon. Afganistane devynios iš dešimties numestų bombų buvo nutaikomos naudojant GPS.

JSOW dažnai yra sudarytos iš daugelio mažesnių bombelių, kurios plačiai pasklinda bombarduojamame plote ir naikina savo kelyje viską – priešo gyvąją jėgą, automobilius, nesutvirtintus pastatus ir užtvaras.

Tokių bombų gamybos apimtys irgi auga. Iki Afganistano kompanijos Pentagonas turėjo apie 10 000 JDAM – pagrindinio GPS valdomo tipo bombų. Dabar Boeing kas mėnesį pagamina 1 500 tokių sistemų, o JAV Oro ir Jūrų laivynai kartu jų yra užsakę net 230 000.

Bet kokiu oru

Pentagonas ryžosi kurti GPS valdomą amuniciją, nes ankstesniųjų kartų tikslieji ginklai, kurie dažniausiai būdavo nutaikomi lazeriais ir naudoti nuo Vietnamo karo laikų, turėjo daug trūkumų. Šiose sistemose yra naudojami bomboje įrengti ieškikliai, reaguojantys į nuo taikinio atsispindinčią lazerio spinduliuotę. Patys lazeriai gali būti montuojami puolančiajame ar kuriame nors kitame lėktuve, arba juos įjungia žemėje esanti stebėtojų komanda. Tokie ginklai iki šiol yra labai vertinami, nes yra tikslūs. Tačiau didelis debesuotumas, dūmai ir dulkės gali ggreitai paversti juos visai neefektyviais. Karo veiksmų Irako ir Kuveito padangėje analizė parodė, jog nemažai skrydžių teko atšaukti, nes pilotai negalėjo matyti taikinių.

Po šio karo Pentagonas ir paskelbė GPS valdomos amunicijos sukūrimo konkursą. Iš konstruktorių buvo reikalaujama pigių, tikslių ir su egzistuojančia ginkluote suderinamų taikymo sistemų. Techniniai sprendimai buvo gana akivaizdūs, todėl svarbiausiu faktoriumi tapo kaina. 1995 m. konkursą laimėjo Boeing, įveikęs 11 konkurentų. Jis sukūrė Bendrąją kryptinių atakų amuniciją (JDAM – Joint Direct Attack Munition) ir į ją panašius ginklus. Kiekvienas iš šių vadinamųjų J-ginklų turi specifišką smūgio nuotolį. Žodis „bendras“ (joint) čia reiškia, kad sistemas naudos ir Laivyno, ir Oro pajėgų lėktuvai.

Neprilygstamo taiklumo yra pasiekiama, pasitelkus viena kitą papildančias sistemas, nuolat koreguojančias kritimo trajektoriją, įrašytą bomboje įrengtame autopilote. GPS imtuvas trianguliacijos būdu nustato bombos padėtį erdvėje naudodamasi dirbtinių Žemės palydovų siunčiamais signalais. GPS technologija yra derinama su inercinio matavimų bloko IMU (Inertial Measurement Unit), brėžiančio trajektoriją pagal bomboje įmontuotų giroskopinių pagreičio jutiklių rodmenis. GPS ir IMU vedama bomba per pirmąsias 25-30 laisvo kritimo sekundes stengiasi pagauti GPS signalus. Priimtosios koordinatės po to panaudojamos atnaujinant IMU informaciją, kuri yra perduodama autopilotui. Šis kompiuteris pakeičia kritimo trajektoriją kiek reikia, įjungdamas bombos uodegoje esančius elektriškai valdomus pelekus. Jeigu dėl

imtuvo gedimo ar trukdžių GPS signalų nebeįmanoma priimti, inercinė sistema toliau ves bombą pagal paskiausiai atnaujintas koordinates.

JDAM buvo pirmoji tokio tipo ginkluotė, o ją naudoti pradėta 1998 m. JDAM valdymo modulis ir valdymo pelekai kainuoja apie 20 000 dolerių (Persų įlankos karo metu naudota sparnuotoji raketa kainuoja 1 milijoną dolerių). Komplektą sudaro GPS imtuvas su antena, IMU, mikrokompiuteris, mechaniniai uodegos pelekus judinantys aktuatoriai, maitinimo šaltinis, kabeliai ir jungtys.

JAV kariškių naudojami JDAM, išmesti iš 7 km aukščio, gali būti nnukreipiami maždaug 10 km atstumu. Šiuo metu ginklų gamintoja, kompanija MBDA kuria sklandymo priedą, vadinamą Diamond Black, turėsiantį padidinti šį atstumą iki 35 km.

Artimas JDAM giminaitis yra Amunicijos paskirstytojas su vėjo korekcija WCMD (Wind Corrected Munition Dispenser). Tai – 10 000 dolerių kainuojantis komplektas, kurį nuo 2000 m. gamina kompanija Lockheed Martin. WCDM neturi GPS imtuvo, todėl jo veikimo nuotolis perpus mažesnis nei JDAM.

Sudėtingesnis J serijos ginklas yra JSOW (Joint Standoff Weapon – Bendroji neutralizavimo ginkluotė). JSOW, gaminama RRaytheon, yra sklendžianti bomba, turinti 250 kg masės kovinę galvutę ir sparnus, nukreipiančius ją į taikinį. Jos veikimo nuotolis yra nuo 25 iki 60 km ir priklauso nuo paleidimo aukščio. JSOW yra visiškai nauja sistema, o ne senąją ginkluotę papildantis rrinkinys. Kiekvieną tokią bombą galima paleisti iš atstumo, kurio nesiekia trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos. Buvo siekiama sukurti universalų bombonešį, ginkluotą kelių variantų amunicija. Pirmasis variantas, JSOW-A pasirodė 1999 m. ir kainuoja 220 000 dolerių. Šiemet pasirodysiantis JSOW-B, kainuosiantis 375 000 dolerių, turės ir prieštankinę ginkluotę.

2005 m. turintis pasirodyti JSOW-C bus ginkluotas specialia kovine galvute, skirta bunkerių ir kitų įtvirtintų taikinių sunaikinimui; jis turėtų kainuoti apie 400 000 dolerių. Čia, kaip ir JDAM, bus ir GPS, ir IMU, bet JSOW-C turės dar ir infraraudonąjį vaizdo ieškiklį, įsijungsiantį paskutiniąją bombos kritimo sekundę.

Pats sudėtingiausias ir didžiausiu nuotoliu veikiantis J serijos ginklas bus Lockheed Martin gaminamas JASSM (Joint Air-to-Surface Standoff Misile – Bendroji neutralizavimo raketa oras-žemė). JASSM bandymai baigti 2001 m.; llaukiama, kad raketa bus pradėta naudoti šiemet. Tai bus sparnuotoji raketa, varoma reaktyvinio variklio. Ji veiks 300 km nuotoliu. Per 700 000 dolerių kainuosianti raketa, kaip ir JSOW-C, turės ne tik GPS ir IMU, bet ir infraraudonąjį ieškiklį.

Pasyvioji agresija

GPS vedami tikslieji ginklai gali pasinaudoti ir priešo siunčiamais signalais. Beveik kiekvienas modernus karinis įrenginys ar sistema spinduliuoja vienokius ar kitokius signalus, kurie gali būti perimti, išanalizuoti ir panaudoti siuntėjo identiteto ir buvimo vietos nustatymui.

Pastaruoju metu tokios krypties nustatymo ttechnologijos leidžia žemės paviršiuje aptikti svetimus siųstuvus su tikslumu, pakankamu GPS valdomos bombos pasiuntimui. Ši technologija atitinka JAV karinę doktriną, pagal kurią atakuojančiuose lėktuvuose aktyvūs radarai bus keičiami naujesniais, „pasyviaisiais“ jutikliais, kurie patys neskleidžia išdavikiškų signalų. Taktiniame lėktuve įrengtos pasyviosios radarų signalų perėmimo sistemos matuoja priešo radarų signalų Dopplerio postūmius, atsirandančius dėl paties lėktuvo judėjimo. Specialus algoritmas palygina Dopplerio postūmį su lėktuvo gautais GPS duomenimis ir suskaičiuoja tikslią taikinio vietą ir reikalingą bombos kritimo kryptį. Be to, trys arba daugiau lėktuvų gali trianguliacijos būtų aptikti emiterio padėtį ir pasidalinti gauta informacija bevieliu ryšiu.

Kitos kartos JAV taktiniai kariniai lėktuvai – F-22 Raptor ir F-35 Joint Strike Fighter – turės geresnes galimybes nei dabartiniai lėktuvai būtent dėl juose būsiančių pasyviųjų jutiklių. Taikinius geolokacijos būdu jie suras tokiuose nuotoliuose, kokius šiandien sugeba aprėpti tiktai specialiai įrengti žvalgybos lėktuvai.

Trukdžiai ir trukdžių neutralizavimas

GPS signalai, kuriais grindžiamas preciziškas taikymas, yra labiausiai pažeidžiamas juos naudojančių sistemų taškas. Signalai yra silpnutėliai, todėl juos lengva nuslopinti. Siunčiant GPS signalus yra siekiama, kad minimalus jų stipris Žemės paviršiuje būtų apie – 160 dBW (160 dB silpnesnis nei 1W). Tokį lygį būtų galima palyginti su 25 W lemputės šviesos stipriu už 15 tūkst. kilometrų nuo pačios lemputės. Kitaip kkalbant, GPS signalai yra milijardą kartų silpnesni nei tie, kurie pasiekia televizoriaus anteną. Tokius silpnus signalus labai lengva paveikti, todėl ginkluotės gamintojai privalo numatyti konstrukcijoje trukdžių eliminavimo galimybę. Pavyzdžiui, naudojant GPS imtuvus, galinčius priimti daug kanalų, galima naudotis tais palydovų signalais, kurie nėra trukdomi. Atkeliaujančius trukdžių signalus taip pat galima eliminuoti panaudojus specialias antenas ar specialias signalo apdorojimui skirtas programas.

Tiksliosios sistemos taip pat nėra apsaugotos nuo žmogaus klaidų. 2001 m. spalio mėnesį Pentagonas pranešė, kad Jūrų laivyno lėktuvo F/A-18 paleista bomba JDAM per klaidą pataikė į gyvenamąjį rajoną, esantį už 1,5 km nuo Kabulo oro uosto. Žuvo mažiausiai keturi žmonės, kiti buvo sužeisti. Tyrimas nustatė, kad incidentas buvo susijęs su „taikymo proceso klaida“. Tų pačių metų gruodį žuvo trys amerikiečiai ir penki jų sąjungininkai afganai, nes bombardavimo metu grupėje buvęs stebėtojas sumanė pakeisti imtuvo akumuliatorių. Nutrūkus elektros maitinimui, suskaičiuotos taikinio koordinatės buvo automatiškai pakeistos paties stebėtojo koordinatėmis, todėl JDAM pakeitė lėkimo kryptį ir trenkė į savus. Tokios klaidos dažniausiai atsiranda dėl nepakankamo operatorių patyrimo, todėl ateityje reikės geriau juos paruošti.

Rytų Afganistano kalnai buvo geras naujosios amunicijos išbandymo poligonas; čia ji parodė visus savo privalumus ir trūkumus. Dažnai priešui pakakdavo paprasčiausiai palaukti urvuose, kol baigsis kad ir labai tikslus bbombardavimas. Po šio GPS-IMU ginkluotės panaudojimo Pentagono planuotojai padarė išvadas, kad ir nedidelės karių grupės, turinčios lengvesnę ginkluotę, gali nugalėti daug skaitlingesnį priešą, jeigu joms iš oro padės labai tiksliai nukreipta ugnis.