Fotovandenilinės energetikos panaudojimo perspektyvų eksperimentinis tyrimas
Šiaulių universitetas
Fizikos ir matematikos fakultetas
Fizikos katedra
Fotovandenilinės energetikos panaudojimo
perspektyvų eksperimentinis tyrimas
Darbą atliko: Ignas Lelis
Fizikos specialybės III kurso
studentas
Vadovas: doc. A. Lankauskas
Šiauliai 2004
TURINYS
1. Įvadas 3
2. Eksperimento pagrindimas 6
2.1. Vandenilio gavimas 6
2.2. Fotovandenilis 8
3. Eksperimento rezultatai 10
3.1. Saulės elemento voltamperinių charakteristikų tyrimas 10
3.2. Saulės elemento naudingumo koeficiento nustatymas 13
4. Išvados 15
5. Literatūra 16
1. ĮVADAS
Žmonija XX amžiuje intensyviai didino naftos ir dujų gavybą. Pastovus
gamtinių angliavandenių ddeginimas sukėlė neigimas pasekmes aplinkai- nuo
smogo ant didžiųjų miestų iki šiltnamio efekto pasauliniu mastu. Ekologinių
katastrofų priežastimi ne retai tampa naftos produktų transportavimas. Dėl
pakankamai dažnų naftą gabenančių tanklaivių arba vamzdynų avarijų, ji
patenka i vandens telkinius, skverbiasi į dirvą- teršia aplinką. O ir
naftos atsargos nėra beribės- pačiomis optimistiškiausiomis prognozėmis
dabartiniais gavybos tempais jos užtektų ne daugiau šimtui metų. Aišku, kad
šiuolaikinei ekonomikai reikalinga kitos alternatyvos benzinui ir mazutui.
Tokios alternatyvos yra:
✓ Branduolinė energetika
✓ Hidroenergetika
✓ Biomasės energija:
– Augalinė biomasė
– Biodujos
– Biodegalai ir bioalyvos
✓ Geoterminė energija
✓ Vėjo jėgainės
✓ Saulės energija
✓ Vandenilis kaip kuras
Dabartinės branduolinės energetikos pranašumai ir trūkumai gerai
žinomi. Techniškai tobula branduolinė energetika būtų ekologiškai viena
pačių švariausių ir saugiausių iš visų didžiųjų energetikų. Tačiau visiškai
tobulų rrealių technologijų nebūna, bet kokia technika genda, ją reikia
prižiūrėti, taisyti. Vakarų Europos ilgametis patyrimas rodo (ten kai kurių
reaktorių amžius yra apie 30 metų), kad dabartinė branduolinė energetika
gali būti pakankamai saugi.
Hidroenergija – viena iš vietinių, atsinaujinančių ir atliekinės
energijos šaltinių technologijų, kuri šiuo metu yra gana dideliu mastu
komerciali. Ji pasižymi 4 svarbiausiais privalumais: atsinaujina; mažina
“šiltnamio” dujų išmetimus; yra pigus būdas rezervuoti didelius energijos
kiekius; paprastai prisitaiko prie elektros apkrovos kitimų.
Nepaisant privalumų, hidroelektrinės turi ir trūkumų. Statant
elektrines užtvenkiamos upės ir užliejami dideli sausumos plotai. Tose
vietose pasikeičia ekologinė pusiausvyra, gali išnykti tenykštė fauna ir
flora. Ne gana to upės gali pradėti pelkėti.
Augalinė biomasė (mediena, šiaudai, energetiniai augalai) yra vienas
iš reikšmingiausių atsinaujinančios energijos šaltinių Lietuvoje ir sudaro
svarbią vietinio kuro dalį. Biomasė yra ekologiškai gana švarus kuras.
Augalinė biomasė naudojama biodujoms, biodegalams ir bioalyvoms gaminti.
Geoterminė energija(Žemės energija) – viena iš atsinaujinančios
energijos rūšių Lietuvoje jau įsisavinta privačiame sektoriuje iš negiliai
(iki 100 m) slūgsančių vandeningų horizontų Vilniuje ir Klaipėdoje
(instaliuotas galingumas 0.114 MWt). Geoterminės energijos šaltinis yra
žemės gelmėse ir pastoviai atnaujinamas radioaktyviųjų elementų (urano,
radžio, torio ir kt.) skilimo energija bei mantijos šiluma iš vidaus ir
Saulės energija iš viršaus.
Nuo senų laikų naudojama ir vėjo energetika. Šiuo metu vėjo jėgainės
labai ištobulintos ir gamina elektros energiją. Vienos tokios jėgainės
galingumas yra iiki 1,5-1,8MW, kai vėjo greitis kinta nuo 3 iki 25 m/s.
Moksliniams tyrimams ir technologijoms vėjo energijai skiriama 10,86
procento.
Fotoelektrinė saulės energija, kaip vienintelis nuolatinis energijos
šaltinis gali būti panaudojama tik turint galimybę ją akumuliuoti, tokiu
būdu perdengiant energijos nepakankamumą, sukeltą sezoninių, paros ir
meteorologinių kitimų. Šiuo metu naudojami trys akumuliavimo būdai:
elektros akumuliatoriuose, vandens akumuliaciniuose baseinuose, jungiantis
prie valstybinio elektros tinklo per reversinius skaitiklius. Perspektyvus
kompensacijos būdas – jungimas su vėjo jėgaine. Esama atvejų, kai
akumuliacija nereikalinga (pvz., tiltų, požeminių įrengimų katodinė
apsauga).
Dėl saulės spinduliuojamosios energijos sezoninio, paros,
meteorologinio kitimo negalima tikėtis visą reikiamą elektros energiją
gauti iš fotoelektros. Tačiau fotoelektrinės energijos panaudojimas gali iš
esmės sumažinti importuojamo iškasamojo kuro (urano, naftos, dujų, akmens
anglies) reikmes. Situacija gali pasikeisti tolimesnėje perspektyvoje,
panaudojus saulės energiją vandeniliui ir deguoniui gaminti iš vandens.
Vandenilis yra viena iš patraukliausių energijos kaupimo ir
transportavimo medžiagų. Jis sudaro 75% visos visatos. Vandenilis yra
didelės energinės vertės kuras, jį deginant neteršiama aplinka.
Suskystintas vandenilis yra perspektyvūs degalai. Šių lengvų degalų
naudojimas praplėstų viršgarsinių lėktuvų ir kosminių laivų galimybes.
Deja, kol kas nežinomi pigūs vandenilio gavimo ir patikimi saugojimo
būdai. Vandenilį galima būtų gaminti elektrolizuojant jūros vandenį, bet
tam reikia pigios elektros energijos. Šis būdas būtų tinkamas, jei pavyktų
sukurti termobranduolines elektrines.
Vandenilis susidaro termiškai skaidant vandenį, tačiau net 2000°C
temperatūroje skyla tik apie 1% vandens. Pasinaudojus termodinamikos
dėsniais šią kliūtį galima būtų apeiti. Virsmą, kurį sunku atlikti
tiesiogiai, galima atlikti aplinkinėmis reakcijomis. Svarbu tik, kad
kiekviena iš tų reakcijų vyktų nelabai aukštoje temperatūroje, o sudėję
visų reakcijų lygtis turėtume gauti vandens skilimo lygtį: 2 H2O(s) →2
H2(d) + O2(d). Mokslininkai gvildena klausimą, kaip būtų galima suskaidyti
vandenį fotocheminiu būdu, t.y. naudojant saulės šviesą.
Jau dabar yra sukurtas elektrocheminis įrenginys, vadinamasis kuro
elementas, kuriame vyksta vandenilio ir deguonies jungimosi reakcija, o
atsipalaiduojanti energija iš karto paverčiama elektros energija. Tokių
įrenginių efektyvumas yra daug didesnis, nei tradicinių elektros gamybos
būdų. Kuro elementai jau dabar naudojami kosminiuose laivuose.
Ne menkesnė yra vandenilio saugojimo problema. Dujiniam vandeniliui
laikyti reikia labai didelių indų, o jį suskystinti sunku. Vandenilis
užverda – 253°C temperatūroje, vadinasi, indus su skystu vandeniliu reikia
labai atšaldyti. Reikia nepamiršti dar ir to, kad vandenilis su deguonimi
ir oru sudaro sprogiuosius mišinius. Kai kurie mokslininkai siūlo
ištirpinti vandenilį metaluose arba jų lydiniuose, pavyzdžiui, geležies ir
titano lydinyje, o po to išskirti silpnai pašildžius. Ateities automobilyje
vietoj benzino bako galėtų būti vandenilį sugeriančio metalo luitas.
Vandenilio išskyrimui būtų panaudojama išmetamųjų dujų šiluma.
Jeigu pavyktų išspręsti visas paminėtas problemas, vandenilis galėtų
pakeisti būstui apšildyti naudojamas gamtines dujas, metalurgijoje – akmens
anglį ir koksą. Be abejo, kaip dabar, taip ir ateityje milžiniški
vandenilio kiekiai būtų naudojami amoniakui sintetinti. Sukūrus ekonomiškai
naudingus vandenilio gavimo būdus, žmonijos ggyvenimas stipriai pasikeistų,
prasidėtų vandenilio amžius.
Mes manome, kad vienas iš pigiausių vandenilio gavimo būdų yra
naudojant saulės energiją. Savo darbe bandysime išsiaiškinti ar šis būdas
yra perspektyvus Lietuvos sąlygomis.
2. EKSPERIMENTO PAGRINDIMAS
2.1. Vandenilio gavimas
Gryno vandenilio gamtoje yra nedaug. Jį galima gauti vandens
elektrolizės, anglies monoksido konversijos, metano konversijos būdu ir
išskirti iš koksavimo dujų.
VANDENS ELEKTROLIZĖ. Leidžiant nuolatinę elektros srovę panardintais į
vandenį elektrodais, vanduo skyla į vandenilį ir deguonį: vandenilis
skiriasi ant katodo (neigiamo elektrodo), Šiuo būdu gaunami labai gryni
produktai, bet sunaudojama daug elektros energijos. Taip vandenilis
gaunamas ten, kur pigi elektros energija.
2H2O → 2H2 + O2
ANGLIES MONOKSIDO KONVERSIJA. Anglies monoksido ir vandens garų mišinį
leidžiant per katalizatorių ( 250-525 0C ), susidaro vandenilis ir anglies
dioksidas:
CO + H2O→ CO2 + H2 + 20kJ (2.1.1)
Pagrindinės žaliavos vandeniliui šiuo būdu gauti – vandens garai ir
anglis.
METANO KONVERSIJA. Norint gauti vandenilį, gamtinės dujos veikiamos
vandens garais ir deguonimi. Šis procesas vadinamas metano konversija. Jo
metu vyksta tokios reakcijos:
CH4 + H2O→CO + 3H2 – 203kJ (2.1.2)
CH4 + 1/2O2→CO + 2H2 + 36kJ (2.1.3)
Gautas anglies monoksidas toliau konvertuojamas pagal (2.1.1)
reakciją. Metano konversijos (2.1.2) reakcija – grįžtamoji endoterminė.
Metano konversijai reikalingą šilumą galima gauti atliekant (2.1.3)
reakciją.
VANDENILIO GAVIMAS IŠ KOKSAVIMO DUJŲ. Pramonėje gana daug vandenilio
išskiriama iš koksavimo
dujų. Koksavimo dujos gaunamos, anglį be oro
kaitinant 800-1050 0C temperatūroje. Visi komponentai, išskyrus vandenilį,
verda aukštesnėje kaip – 252,6 0C temperatūroje. Atšaldžius koksavimo dujas
iki – 200 0C temperatūros, visi komponentai virs skysčiu – dujinis liks tik
vandenilis. Taip vandenilis išskiriamas iš koksavimo dujų.
VANDENILIS IŠ ALKOHOLIO. Jau sukurtas kompaktiškas reaktorius.
Minesotos universiteto specialistų sukurtoji sistema gali pakeisti visą
kuro elementų panaudojimo elektromobiliuose ateitį. Reaktoriaus prototipas,
kuris gamina vandenilį yra 10 cm ilgio ir 2 cm skersmens. Dabartiniai
pramoniniai vandenilį gaminantys reaktoriai yra gerokai didesni.
[pic]
Reaktoriuje aalkoholis (etanolis) yra verčiamas vandeniliu pasitelkus
dviejų etapų procesą. Pradžioje etanolio, vandens ir oro mišinys yra
įpurškiamas į reakcijos kamerą ir įkaitinamas iki 140 oC temperatūros,
kurioje visos jį sudarančios medžiagos išgaruoja. Garai yra praleidžiami
pro rodžio ir cerio oksido katalizatorių, kuris suskaldo etanolį,
paversdamas jį vandeniliu, anglies viendeginiu ir anglies dvideginiu. Tuo
pat metu išsiskiria ir papildoma šiluma, pakelianti temperatūrą iki 700 oC
ir paspartinanti reakciją. Ši šiluma taip pat gali būti naudojama
papildomai įpurškiamų dujų pašildymui.
Vėliau mišinys patenka į kamerą, kurioje jis atšaldomas iki 400 ooC ir
praeina platinos ir cerio oksido katalizatorių. Šioje vietoje su karštais
vandens garais sureaguoja anglies viendeginis ir gaunasi anglies dvideginis
ir vandenilis. Vandenilio iš reaktoriaus išeinančiose dujose yra apie 50
procentų.
Naujajam reaktoriui tiks etanolis, pagamintas fermentuojant grūdus ar
bulves. Tokiu būdu gaunamo vandenilio kkaina prilygtų benzino kainai, tuo
tarpu visos procese naudojamos žaliavos būtų atsinaujinančios. Aišku,
vandenilio kaina šiuo atveju svyruotų priklausomai nuo atitinkamų metų
derliaus.
2.2.Fotovandenilis
Pastaruoju metu didžiausio dėmesio, tame tarpe ir finansinio, sulaukė
fotovandenilinė arba Saulės – vandenilio energetika (agl. SolarHydrogen).
Fotovandenilinės energijos tyrimams ir šios srities technologijų kūrimui
dižiosios pasaulio valstybės skiria nepaprastai daug dėmesio ir lėšų. Vien
JAV kitais metais numato finansuoti projektus , bendra vertė apie 1,2
milijardo dolerių. Neatsilieka Japonija, Kanada, Vokietija. Egzistuoja ir
Europos Sąjungos programa remianti minėtus tyrinėjimus ir technologijas.
Fizikiniai šių technologijų pagrindai buvo atrasti beveik prieš 150
metų, Kai seras William Robert Grove (1811-1896) ir Christian Friedrich
Schoenbein (1799-1868) sukūrė taip vadinamą kuro celę, kurioje cheminių
reakcijų pagalba buvo generuojama elektros energija. Vandenilinio kuro celę
išrado anglų inžinierius Francis Thomas Bacon(1902 –1992). Šis atradimas
buvo prisimintas ttik 1960 metais, kai NASA kosmoso įsisavinimo tikslais
prireikė atsinaujinančio (angl. renewable) ir neteršiančio aplinkos
energijos šaltinio. Labiausiai šiam tikslui tiko vandenilinio kuro celė,
kurioje vandeniliui jungiantis su deguonimi išsiskiria elektros energija.
Vandenilis kosmose buvo gaunamas elektrolizės būdu skaidant vandenį.
Pirminis energijos šaltinis buvo puslaidininkiniai Saulės elementai. Tokiu
pavidalu sukaupta vandenilio energija buvo naudojama efektyviau negu
tradiciniai elektros energijos akumuliavimo būdai. Tačiau svarbiausia yra
tai, kad tokio energijos gavimo būdo pašalinis produktas yra tas pats
vanduo, kurį galima naudoti cikliškai ir visiškai neteršti aplinkos.
F.T.Bacon vandenilinio kuro celės pagrindas yra protoninių mainų
membrana (angl. Proton Exshange Membrane), kuri yra laidi elektronams ir
nelaidi protonams.
Labai paprastos cheminės reakcijos metu
2 H2 + O2 → 2 H2O (2.2.1)
išsiskiria keturi laisvieji elektronai, kurie protoninių mainų
membranos pagalba atskiriami nuo protonų ir tarp celės (1 pav.) anodo ir
katodo susidaro maždaug 1,16 voltų potencialų skirtumas.
Didesnei galiai ir voltažui gauti celės jungiamos į baterijas.
Dabartiniu metu daug dėmesio skiriama pramoninių didelės galios
fotovandenilinių įrenginių kūrimui bei konstravimui.
Kuriami stacionarūs ir mobilūs fotovandeniliniai agregatai, šiuo
principu veikiančios trasporto priemonės, šildymo sistemos ir kt.
Fotovandenilinės energijos panaudojimas turi techninių privalumų:
• Geri našumo rodikliai;
• Daugiacikliškumas;
• Mažatriukšmiai;
• Ekologiškumas
Tačiau norint plačiai naudoti fotovandenilinę energiją reikia
išspręsti kai kurias problemas:
• Padidinti saugumą, kadangi vandenilis turi plačias sprogstamumo ribas. Tam
reikalingos efektyvios kontrolės sprogimo prevencijos sistemos.
• Išspręsti saugojimo problemą, kadangi normaliomis sąlygomis vandenilio
tūrinis energijos tankis yra mažas, o kriogeninės priemonės pernelyg
techniškai sudėtingos. Reikia ieškoti ko nors panašaus į metalhidridines
talpas.
• Sumažinti kainą, kadangi dabartiniu metu 1kW galios kuro celė kainuoja
apie 8000 JAV dolerių.
• Sukurti efektyvias vandenilio gavybos sistemas, visų pirma panaudojant
Saulės energiją ir didinant Saulės baterijų našumą, kuris dabartiniu metu
tesiekia vos keliolika procentų.
Mes savo darbe tyriame fotovandenilinės energijos panaudojimą Lietuvos
sąlygomis. Šis darbas susideda iš trijų etapų: saulės elemento tyrimas,
elektrolyzerio tyrimas, kuro celės tyrimas.
Šiame etape darėme eksperimentus su saulės elementu:
• Tyrėme voltamperines charakteristikas;
• Elemento galios priklausomybę nuo įtampos prie dirbtinės ir
natūralios šviesos;
• Naudingumo koeficientą.
3. EKSPERIMENTO REZULTATAI
Mes savo darbe tyrėme saulės elemento voltamperines
charakteristikas, elemento galios priklausomybę nuo įtampos prie dirbtines
ir natūralios šviesos ir nustatėme naudingumo koeficiento.
3.1. Saulės elemento voltamperinių charakteristikų tyrimas
Sujungėme grandinę pagal schemą:
[pic]
Pastatėme šviesos šaltinį (P=600W) L atstumu nuo saulės elemento.
Keičiant varžą R surašėme ampermetro ir voltmetro parodymus i
lentelę(žiūrėti 1 priedą). Bandymą pakartojome esant skirtingiems L.
Tą patį bandymą atlikome prieš saulę iš ryto, per pietus ir vakare.
Duomenis surašėme i lentelę(žiūrėti 2 priedą).
Pagal formulę P= U•I apskaičiavome galią. Nubrėžėme grafikus U=f(I)
ir P=f(U).
[pic]
[pic]
Iš 2 ir 3 paveikslo matome, kad galia priklauso nuo atstumo tarp
saulės elemento ir šviesos šaltinio. Kuo atstumas didesnis, tuo galia
mažesnė.
[pic]
[pic]
Iš 4 ir 5 paveikslo matome, kad šviesos intensyvumas didžiausias
vidurdienį, nes tada saulė yra savo aukščiausiame pakilimo taške.
Iš lentelės(2 priedas) matome, kad saulės elemento maksimali galia yra
tada, kai grandinės varža lygi 4 Ω.
Palyginę 2 ir 3 su 4 ir 5 paveikslais akivaizdu, kad galia, kurią
suteikia saulės šviesa elementui yra žymiai didesnė nei dirbtinio
apšvietimo. Santykis tarp maksimalios galios prie saulės ir maksimalios
galios pprie dirbtinio apšvietimo(L=0.2m) yra lygus 131. Tai reiškia, kad
dirbtinės šviesos galia sudaro tik 0,7% saulės šviesos galios. Taip yra
todėl, kad dirbtiniai šaltiniai skleidžia mažo spektro UV spindulius, kurie
turi didžiausia energija.
3.2. Saulės elemento naudingumo koeficiento nustatymas
Iš lentelės(2 priedas) apskaičiavome saulės elemento naudingumo
koeficientą prie didžiausios galios pagal formulę:
[pic]
Čia Pn – saulės elemento galia, Pv – į saulės elementą krintančios saulės
galia.
Pv apskaičiuojamas pagal formulę:
[pic]
I0 – stipris, esant trumpam jungimui (R=0);
S – saulės elemento paviršiaus plotas(S=62,5 cm2);
f – saulės elemento efektyvumo rodiklis (f=2,86 W/m2 mA).
[pic]
Čia 1000 W/m2 yra apytikslis saulės šviesos intensyvumas saulėtą
vasaros dieną, kai trumpo jungimo srovė lygi 350mA.
Skaičiavimus surašėme į 1 lentelę.
|t,va|I,A |Pn,W|Pv,W | η |
|l | | | | |
|10:2|1,94 |3,59|34,7 |10,4%|
|0 | | | | |
|13:2|2,12 |3,92|37,9 |10,3%|
|0 | | | | |
|16:2|1,85 |3,66|33,1 |11,1%|
|0 | | | | |
Vidutinis saulės elemento naudingumo koeficientas yra:
ηvid=10.6%
Šiuo metu gaminamų saulės elementų naudingumo koeficientas yra 12 –
15%. Mūsų apskaičiuotas yra mažesnis(10,6%). Taip yra dėl rodiklio f
netikslumo, nes mes eksperimentą atlikome balandžio mėnesį, o efektyvumo
rodiklis apskaičiuojamas vasarą, kai saulės intensyvumas didžiausias.
Mūsų saulės elemento galia P vidurdienį yra 3,92W, o tai yra 0,004
kWh. Mūsų elemento paviršiaus plotas S= 62.5 cm2. Jeigu plotas būtų 1m2,
tada gautume 0,64kWh, o
per dieną(jei tarsime, kad yra 6 valandos, kurios
tinka gaminti saulės energiją) susidarytų apie 3,9 kWh. Tokie duomenys yra,
kai saulės elemento naudingumo koeficientas tik 10,6%, tačiau mums svarbu
tą energija naudoti vandenilio gavimui.
Žinant stiprį galima apskaičiuoti išsiskyrusio vandenilio tūrį V
normaliomis sąlygomis.
[pic]
R=8,314 J/mol•K (universali dujų konstanta);
p=1,013•105 Pa (slėgis n.s.);
F=96485 C/mol (Faradėjaus konstanta);
T=290 K (aplinkos temperatūra);
I=2,12 A (srovės stipris esant didžiausiai saulės elemento galiai
prieš saulę);
t=3600 s (laiko tarpas per kurį kaupiasi vandenilis);
z=2 (vieno vandenilio atomo eelektronų skaičius).
Tada per 1 valandą vandenilio išsiskiria V=9,5•10-4 m3=950 cm3
Vandenilio panaudojimą Lietuvos sąlygomis plačiau tirsime savo
bakalauro darbe.
4. IŠVADOS
Tirdami saulės elementą gavome šias išvadas:
▪ Didinant atstumą tarp šviesos šaltinio ir saulės elemento, elemento
galia mažėja;
▪ Saulės šviesos intensyvumas yra didesnis nei dirbtinės;
▪ Natūralios šviesos intensyvumas yra didžiausias vidurdienį;
▪ Saulės elemento naudingumo koeficientas yra apie 10,6%;
▪ Saulės elemento naudojimas yra perspektyvus net ir Lietuvos
sąlygomis.
5. LITERATŪRA
1. Šiaulių kraštas.2004 kovo 19 d. PPriedas Saulės miestas 3 psl.
2. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/06/06hidro.html
3. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/06/06atsi.html
4. http://news.mireba.lt/ml/179/branduoline.htm
5. http://saule.lms.lt/main/hidrol.html
6. http://saule.lms.lt/main/windl.html
7. http://saule.lms.lt/main/solarl.html
8. http://saule.lms.lt/main/geol.html
9. http://saule.lms.lt/main/biomassl.html
10. http://saulesenergija.w3.lt/lt/index.htm
11. http://vejoenergija.w3.lt/lt/FORTIS_Titulinis.htm
12. http://www.h-tec.com
13. http://www.waterland.lt/leidinys_lt/tomai/t10_lt.htm#s1
14. http://www.worldenergy.org/wec-
geis/publications/statements/stat2003lt.asp
15. http://www.chf.vu.lt/Elementai/AElem/vandenilis.htm
16. http://www.rtn.lt/mi/0307/vandenilis.html
———————–
F. T. BACON
3,00E-02
2,50E-02
2,00E-02
1,50E-02
1,00E-02
5,00E-03
0,00E+00
1 lentelė
5 pav. SSaulės elemento P=f(U) priklausomybės grafikas prie saulės
4 pav. Saulės elemento voltamperinės charakteristikos prie saulės
3 pav. Saulės elemento P=f(U)priklausomybės grafikas prie dirbtinio
apšvietimo
2 pav. Saulės elemento voltamperinės charakteristikos dirbtinio apšvietimo
3,50E-02
U,mV
P,W
L=0,2m
L=0,3m
L=0,4m
-200
I,mA
U,mV
L=0,2m
L=0,3m
L=0,4m
0,5
1,5
2,5
0,5
1,5
2,5
I,A
U,V
10:20 val
13:20 val
16:20 val
0,5
1,5
2,5
3,5
4,5
0,5
1,5
2,5
U,V
P,W
10:20
13:20
16:20
1 pav. Eksperimento grandinė
(3.2.1)
(3.2.2)
(3.2.3)
(3.2.4)
