Kometos, meteorai

Mažieji Saulės sistemos kūnai:kometos,meteorai,meteoritai

Referatas

Didelė kometa su didelia galva ir uodega, nusidriekusi per pusę dangaus, yra įspūdingas reiškinys, ir nesunku suprasti, kodėl kometos senovėje keldavo siaubą. Žmonės jas laikė nelaimių pranašais; ši baimė ir dabar gyva ten, kur tarpsta primityvi gamtos samprata.

Iš tikrųjų kometa ne toks jau didelis objektas. Ji susideda iš mažų, daugiausia ledo, dalelių ir išretėjusių dujų. Žinomi keli atvejai, kai Žemė kirto kometos uodegą, nepatirdama nė menkiausio pavojaus.

Kometa – tai sušalusių dujų (CO, CO2, CH4, NH3, HHCN), ledo ir dulkių luitas, skriejantis aplink mūsų žvaigždę Saulę. Dalies kometų orbitos yra ištęstos elipsės formos. Tokios kometos daug kartų priartėja prie Saulės, todėl jos vadinamos periodinėmis. Tačiau, dauguma kometų skrieja tiek ištęstomis orbitomis, kad jos labiau panašios į parabolę ar hiperbolę. Tokios kometos priartėja prie Saulės tik vieną kartą.

Šiandie astronomams žinomos jau apie 3000 kometų orbitos, tačiau kiekvienais metais atrandama iki keliolikos naujų kometų.

Kometų sandara

Didelė kometa susideda iš trijų pagrindinių dalių: branduolio (jo masė didžiausia), ggalvos arba komos ir uodegos. Galva ir uodega atsiranda kometai priartėjus prie Saulės, kai jos spinduliavimas garina branduolio ledą.

Kometai tolstant nuo Saulės, uodega išnyksta. Mažos kometos dažnai uodegų išvis neturi ir danguje atrodo kaip maži blausiai apšviesti vatos gumulėliai. <

Kometų uodegos yra dviejų rūšių – dujų ir dulkių. Paprastai dujų uodegos yra tiesios, dulkių – išlinkusios, nes dulkės atsilieka nuo judančios kometos. Viena būdingiausių uodegų savybių yra ta, kad jos daugiau ar mažiau nukreiptos į priešingą nuo Saulės pusę, taigi tolstanti kometa juda uodega pirmyn. Šis reiškinys nėra visiškai ištirtas, bet manoma, kad mažytes uodegų daleles tolyn stumia Saulės vėjas – iš Saulės visomis kryptimis sklindančių elektringųjų dalelių srautas.

Kometos yra Saulės sistemos nariai, tačiau jų orbitos yra smarkiau ištęstos ir skiriasi nuo planetų orbitų. Žinoma daug kometų su trumpais skriejimo periodais. Pavyzdžiui, Enkės kometa Saulę apskrieja tik per 3,3m., reguliariai grįždama prie jos. Kometos pačios nešviečia, o tik atspindi Saulės šviesą; pastaroji sužadina galvos dujas ir priverčia jas ššvytėti.

Daugumą kometų galima matyti tik palyginti arti Žemės ir Saulės, jų neįmanoma stebėti tolimesniuose orbitos taškuose.

Liaudis apie kometas

Žmonių dėmesį jau žiloje senovėje patraukė kometos (gr.kometes (aster) – „uodeguotos žvaigždės“). Uodeguotoji žvaigždė, mažos maės, ūkanoto debesies pavidalo kosminis kūnas, skriejantis Saulės sistemoje. Senovės graikai įsivaizdavo kometą kaip galvą palaidais plaukais, išsidriekusiais danguje. Dauguma kometų skrieja aplinkui Saulę labai ištęstomis elipsėmis. Priartėdamos prie Saulės, šilumos veikiamos, jos išskiria dujas, kurios sudaro aplink branduolį šviečiantį apvalkalą – kometos galvą, ir uudegą – ar kelis šviesos ruožus, nukreiptus į priešingą Saulei pusę. Kometai tolstant nuo Saulės, uodega pamažu išsisklaido erdvėje.

Lietuvių liaudis kometą vadino ugnine žvaigžde, šluotine žvaigžde arba tiesiog šluota, rykšte arba dievo rykšte, kardu. Kometos pasirodymas žmonių buvo laikomas dievų ženklu apie jų siunčiamą didelę nelaimę už nuodėmes: tai badas, karas, nederlius, sausra, liūtys, vargas ir skurdas visam kraštui. Jei kometa pasirodo kardo ar rykštės pavidalo, būsiąs žiaurus karas. Pavyzdžiui, apie Žygainius (Tauragės raj.) prieš Pirmąjį pasaulinį karą žmonės vakare matė žvaigždę su rykšte. Apie Kaltanėnus (Švenčionių raj.) žmonės sakydavo, kad, jei danguje pasirodo žvaigždė su uodega, tai bus žmonėms rykštė. Jei tokia žvaigždė pasirodo su šluota, bus nušluoti nuo žemės žmonės (Pilypai, Švenčionių raj.). Jei raudona ir su šluota kometa pasirodo prie Mėnulio, bus didelės nelaimės. Apie Juodižkius (Vilniaus raj.) tikėta, kad uodeguotos žvaigždės gali užkliudyti Saulę ir uždegti Žemę.

Kometų vadinimas šluotomis ar rykštėmis yra universalus reiškinys. Jis būdingas visoms Europos ir Anglijos tautoms. Kometų vadinimas šluotomis žinomas iš pačių seniausių Kinijos, Indijos ir kitų šaltinių.

Mokslininkų samprotavimai apie kometa

Mokslininkų samprotavimai apie kometas kadaise taip pat buvo tolimi nuo tikrovės. Pavyzdžiui, Aristotelio manymu, kametos ne dangaus kūnai, bet kažkokie garavimai, pakilę iš Žemės atmosferos ir užsidegę kkosmose. Vėliau Seneka ginčijo Aristotelio pažiūrą – laikė kometas tikrais pasaulio kūnais. Viduramžiais Aristotelio autoritetas paėmė viršų, ir tuo metu kometos kuriam kartui pasiliko kyg už astronomijos ribų. Ypatingu uolumu kometas nagrinėjo Tichas Brahė, turėjęs eilę gerų progų jas stebėti 1577, 1580, 1582, 1585, 1590, 1593 ir 1596 metais. Jis nustatė, kad kometos skrodžia kosmoso erdvę nemažu atstumu nuo Žemės. Jo manymu, kometos buvusios toliau už Venerą. Tuo būdu T.Brachė, dar nebūdamas Koperniko šalininkas, paneigė geocentrinę pasaulio sistemą. Tai buvo svarbus žingsnis į naujesnį pasaulio supratimą. Johanas Kepleris taip pat stebėjo kometas, laikė jas labai gausiais dangaus kūnais (jis teigė, kad kometų esama „kaip žuvų jūroje“) ir spėliojo, kad jos lekia tiesiais keliais.

Trumpai egzistuojančios planetos

Kai kurios didelės kometos skrieja pro Saulę labai mažu atstumu, kerta jos vainiką ir dėl to vadinamos Saulės lietėjomis. Kometai praskrendant perihelį, jos uodega pasisuka branduolio atžvilgiu; dažnai atsitinka, kad senoji uodega subyra, o atsiranda nauja. Kometos uodegą sudaro iš branduolio srūvantys garai ir dulkės, dėl to nuolat prarandama branduolio medžiaga. Žinomos kelios kometos, kurios aplenkdamos Saulę, dingo.

Daug ginčijamąsi apie kometų kilmę. Anot olandų astronomo Jono Orto (gimusio 1900 m.), toli nuo Saulės yra didžiulis kometų debesis; kartais dėl gretimų žvaigždžių trikdymų pasikeičia kkurios nors kometos trajektorija, ir ji atklysta prie Saulės.

Nors kometų ieško astronomai profesionalai, daugiausia jų randa astronomai mėgėjai. Iki 1988 m. daugiausia kometų – trylika atrado Viljamas Bredfildas (Australija), Minoru Honda (Japonija) – dvylika. Mokytojas Dž. Olkokas (Anglija) atrado penkias kometas.

Trumpaperiodės ir ilgaperiodės kometos

Trumpaperiodės kometos yra blyškios ir ir dauguma jų sunku stebėti pro teleskopą. Kai kurios, ypač Švasmano ir Vachmano I ir ne taip senai atrasta Gano kometa, skrieja beveik apskitomis orbitomis, ir jas galima stebėti visame jų kelyje aplink Saulę.

Kitos kometos vieną kartą apie Saulę apskrieja tik per keliasdešimt metų. Tai ilgaperiodės kometos.

Žinomiausia iš tokių Halio kometa. Halio kometos sugrįžimas 1910 m. Ji nėra tokia ryški kaip didžiosios neperiodinės kometos. Nuotraukų seka rodo, kaip ilgėjo ir po to trumpėjo Halio kometos uodega. Halio kometos periodas maždaug 76 metai (periodas nepastovus dėl planetų trikdymų). Ji pakankamai ryški ir matoma plika akimi.

Kitų ryškių kometų periodai daug ilgesni; kartais jie tokie dideli, kad jų net neįmanoma tiksliai apskaičiuoti. Tokių kometų pasirodymo negalima numatyti; tai visada būna staigmena.

Kometų stebėjimai

HYAKUTAKIO KOMETA. 1996 m. sausio 30 d. japonas Y.Haykutakis atrado naują šviesią kometą. Ši kometa tapo viena iš garsiausių šio šimtmečio kometų – ji praėjo

visą dangų nuo Svarstyklių iki Persėjo, ir kovo bei balandžio mėnesiais puikiai matėsi plika akimi. Kometa priartėjo visai arti Žemės – kovo 24 d. ji buvo tik už 15 mln. km ir matėsi šiaurės dangaus poliaus kryptimi. Taip arti Žemės nepraskriejo nė viena kometa nuo 1556 m., taigi per 440 metų. Kometa pasirodė Svarstyklių žvaigždyne. Po to ji dideliu greičiu pralėkė per Mergelės, Jaučiaganio, Grįžulo Ratų, Slibino, Grįžulo Ratelių, Žirafos ir Persėjo žvaigždynus. Kovo 22 d. jos ryškis pasiekė nulinį, ddujinė melsva uodega nusidriekė net 20 – 30 laipsnių; kai kurie stebėtojai matė uodegos pėdsakus net už 60 laipsnių ir toliau nuo kometos galvos. Astronomai ir mėgėjai ilgai prisimins šią netikėtai pasirodžiusią danguje viešnią. Kometa skrieja beveik paraboline orbita ir geriausiu atveju vėl sugrįš prie Saulės tik po 10 – 20 tūkstančių metų. Radiolakaciniais stebėjimais nustatyta, kad Haykutakio kometos branduolys (kometoidas) yra vos 2 km dydžio. Nepaisant to, kometos dujinė skaraistė apie kometoidą buvo maždaug 2 laipsnių dydžio, taigi apie 00,5 milojono km.

TARPPLANETINĖ STOTIS – Į VILDO-2 KOMETĄ. 1999 m. JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) numato paleisti tarpplanetinę stotį, pavadintą „Stardust“ („Žvaigždžių dulkės“). Stotie tikslas atskraidinti į Žemę Vildo-2 kometos dulkių. Stotis, padariusi du ratus aplink Saulę, ppo 23 mėnesių praskrie spro Žemę, kurios traukos jėga pagreitins stotį ir nukreips ją link periodinės Vildo-2 kometos. Prie kometos stotis priartės 2003 m. gruodžio mėn., pralėks 100 km nuo kometos dranduolio ir paims į savo konteinerį ometos dulkių. 2006 m. sausio mėn. stotis vėl priartės prie Žemės ir išmes konteinerį, kuris nusileis JAV teritorijoje. Vildo-2 kometa centrinėje Saulės sistemos srityje pasirodė 1974 m., kai ją užgrobė Jupiterio traukos laukas. Kometa skrieja aplink Saulę 6,4 m periodu – jos perichelis yra truputį arčiau už Marso orbitą.

ČERNIO IR PETRAUSKO KOMETA. Vilnietis Kazimieras Černis 1972 metais dar būdamas vidurinės mokyklos moksleivis, labai susidomėjo žvaigždėtu dangumi. Jis pastebėjo ne vienos kometos pasirodymą, bet vis būdavo ne pirmasis. 1980 metų vasarą K.Černis su sstudijų draugu J.Petrausku dalyvavo vasaros ekspedicijoje ant Maidanako kalno Uzbekijoje. Liepos 31-osios vakare jie pastebėjo maždaug devintojo žvaigždinio ryškio miglotą objektą, judantį ant Berenikės Garbanų ir Skalikų žvaigždynų ribos. Nė viename žvaigždėlapyje jo nebuvo. Rugpjūčio pirmąją apie atradimą buvo pranešta Šternbergo Adtronomijos institutui Maskvoje, o iš ten pasiųsta telegrama i Kembridžą (JAV). Centrinis astronominių atradimų biuras 1980 m. rupjūčio 4 dienos cirkuliare paskelbė vilniečių atradią viso pasaulio astronomams. Rugpjūčio 18 dieną vilniečių atrasta kometa buvo įtraukta į naujai atrastų objektų ssąrašą ir pavadinta Černio – Petrausko vardu. Tai pirmasis dangaus kūnas, kurį atrado Vilniaus astronomai.

Meteorai ir meteoritai

Meteorus,arba krintančias žvaigždes,šiaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį.Tai greitai judantys šviesūs taškeliai,labai dažnai su švytinčiomis uodegomis,kurios atsiranda objektams judant dangaus skliautu.Krintančios žvaigždės žinomos jau nuo senų senovės,bet jų prigimtis paaiškėjo tik XIX amžiaus pradžioje.

Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai skirtingi dalykai. Meteoritas – tai ne didžiulis meteoras; jų išvaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteoritai ir turi panašias kaip kometų uodegas. Meteoritai veikiausiai yra kometų branduolių ar asteroidų skeveldros.

Greitosios dalelės

Meteorą sukelia maža (mažesnė net už smėlio kruopelyte) dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius, skriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.

Meteorai yra dviejų pagrindinių rūšių: jie sudaro meteorų srautus ir būna sporadiniai, arba atsitiktiniai. Pastarieji gali blykstelti bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. O meteorų srautai susiję su kometomis. Pavyzdžiui, garsusis Leonidų srautas, į kurį Žemė patenka lapkričio mėnesį, yra susijęs su blyškia pperiodine Templio kometa: jam priklausantys meteoriniai kūnai juda ta pačia orbita kaip minėta kometa. Sakoma, kad meteorai yra kometų pažertos skeveldros. Gal tai skamba pernelyg suprastintai, bet tvirtai nustatyta, kad periodinė Bielos kometa suiro ir jos vietoje atsirado meteorų srautas. Neabejojama, kad skriejanti erdvėje kometa palieka paskui save meteorinės medžiagos.

Meteorų srauto intensyvumas matuojamas meteorų skaičiumi per valandą. Labiausiai patikimas yra kasmetinis Perseidų srautas, kurio intensyvumas lygus maždaug 70. Į šį skaičių neįskaitomi meteorai, nematomi plika akimi, taigi meteorinių kūnų yra gerokai daugiau. Pernelyg maži ir negalintys sukelti švytėjimo meteoriniai kūnai vadinami mikrometeorais; jų yra labai daug.

Nors pavieniai meteorų srauto kūnai skrieja erdve lygiagrečiais keliais, atrodo, kad jie išlekia iš vieno konkretaus dangaus skliauto taško. Šis taškas vadinamas radiantu. Tai šiek tiek primena reginį į autostradą nuo tilto: lygiagrečios kelkraščių linijos horizonte sueina į vieną tašką, kurį galima vadinti kelkraščio linijų radiantu. Lapkričio mėnesį lyjančių Leonidų radiantas yra Liūto žvaigždyne, rugpjūčio Perseidų – Persėjo žvaigždyne ir t. t.

Reguliarūs kasmetiniai meteorų lietūs

Meteorų lietūs pasikartoja kasmet. Tai Kvadrantidai (sausio l-6 d., maksimumas 3-4 d.), Lyridai (balandžio 19-24 d.)

Eta Akvaridai (gegužės l-8 d., susiję su garsiąja Halio kometa), Perseidai (liepos 25-rugpjūčio 18 d.), Orionidai (spalio 16- 26 d.), Tauridai (spalio 20-lapkričio 30 d.), pietiniai FFenikidai (gruodžio 4-5 d.), Geminidai (gruodžio 7-15 d.), Ursidai (gruodžio 17-24 d.), Leonidai, kurių maksimumas būna lapkričio 17 d., mažiau reguliarūs, nes meteoriniai kūnai nėra vienodai pasklidę visame kometos kelyje, o lekioja pulkais. Stiprų meteorų lietų galima pamatyti tik tada, kai Žemė patenka į tankų meteorinių kūnų telkinį.

Meteoritai

Stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinami meteoritais. Jie būna kelių rūšių: aerolitai, arba akmeniniai meteoritai, ir siderolitai, arba akmeniniai geležiniai meteoritai. Yra įvairių tarpinių tipų. Išėsdinus meteorito paviršių rūgštimis, randama būdingų struktūros piešinių, vadinamų Vidmanšteteno figūromis.

Meteoritus žmonės žinojo prieš daug šimtmečių. Pavyzdžiui, Mekos Šventasis akmuo yra meteoritas, tiktai jo kosmine kilme ilgai abejota. Kai 1795 m. 25 kg sveriantis meteoritas nukritoJorkšyre, iš pradžių manyta, kad tai Islandijoje veikusio vulkano išsviestas akmuo. Pagaliau 1803 m., kai L’Eglio miestelyje Prancūzijoje nukrito iškart keli meteoritai, žinomas astronomas Žanas Batistas Bio (1774-1862) įrodė, kad šie akmenys iš tikrųjų nukrito iš dangaus. Didžiausias meteoritas eksponuojamas Niujorko Heideno planetariume. Jis sveria 31 toną. Laimei, dideli meteoritai krinta retai. Geriausi tokio meteorito atvykimo pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.