Kūno ir jėgos impulsas.

Kūno ir jėgos impulsas

Kūno impulsas yra lygus kūno masės ir greičio sandaugai. P=mv. Kūno impulso kryptis sutampa su greičio kryptimi. [p]=kg*m/s

Jėgos impulsas yra lygus kūną veikiančios jėgos ir sąveikos laiko sandaugai Ft [Ft]=Ns

Jėgos impulso kryptis sutampa su F kryptimi. Sąryšis tarp kūno impulso ir jėgos impulso: F=ma; a=v-vo/t; F=m(v-vo)/t; Ft=mv-mvo; Ft=*mv;

Jėgos impulsas yra lygus kūno impulso pokyčiui. Jei kūną veikia stabdančioji jėga, tai jos projekcija neigiama. (Jei greitinančioji- teigiama).

Kūno impulso tvermės dėsnis.

Sąveikoje dalyvauja du kūnai, kurių masės m1 ir mm2. Prie sąveiką jie juda pastoviais greičiais v1 ir v2. Po sąveikos, kuri trunka t laiko tarpą, kūnų greičiai tampa lygūs v’1 ir c. Kadangi kūnų greičiai pakito ir jie abu įgijo pagreičius. a1=(v1’- v1)/t; a2=( v’2-v2)/t; Pagreičio atsiradimo priežąstis- jėgos veikimas. F1=m1a1; F2=m2a2; F1=m1(v1’- v1)/t; F2=m2 ( v’2-v2)/t;

Pagal III Niutono dėsnį6ios jėgos lygios, bet priešingų krypčių. F1=-F2; m1(v1’- v1)/t=- m2 ( v’2-v2)/t; m1v1’+m2v’2=m2v2+m1v1. m1v1- 1 kūno impulsas preš sąveiką, m2v2- 2 kūno impulsas prieš sąveiką.

m1v1’;m2v’2- kūnų impulsai po ssąveikos.

Impulso tvermės dėsnis

Uždarose sistemose sąveikaujančių kūnų impulsų geometrinė suma prieš sąveiką yra lygi tų kūnų geometrinei sumai po sąveikos. Uždarose sistemose sąveikaujančių kūnų impulsų geometrinė suma nekinta. Sistema uždara, jai joms priklausantys kūnai nesąveikauja su išoriniais kūnais. Čia neveikia Ftrinties. JJeigu sistema neu˛dara, tai tai kūnų impulso pokytis lygus išorinės jėgos impulsui.

Pasireikimo pavyzd˛iai:

2. Atatrankos susidarymas aunant (prie ūvį pkulkos ir pautuvo =0). Po ūvio kulkos impulsas nukreiptas į vieną pusę, o šautuvo į kitą, tokio pat impulso, (kad suma būt lygi 0. Kadangi skiriasi mkulkos ir mautuvo, todėl skiriasi po šūvio jų greičiai. m1/m2=a2/a2.

3. Reaktyvusis judėjimas. Paprasčiausia raketa sudaryta i apvalkalo ir kuro sistemos. Kuras idėstytas pakopomis. Degant kurui susidaro susidaro aukšto T, didelio P, kurios veržiasi pro reaktyviąją tūtą. Prieš pakilimą bendras p=0. Paleidus raketą, dujos veržiasi *, tai pati raketa turi kilt *, kad bendras p=0. Pdujų=papvalkalo. pa+pd=0. mdvd=mava. va=mdvd/ma.

4. Vaikas bėga v1 ir u˛oka ant ve˛imo v2, vaiko m1, ve˛imo m2. Pagal impulso tvermės dėsnį rrasim vaiko ir vežimo greitį po sąveikos. m1v1+m2v2=(m1+m2)v; m1v1+m2v2=(m1+m2)v; v=(m1v1+m2v2)/(m1+m 2).

Brauno judėjimas (šiluminis judėjimas)

Vienas akivaizdžiausių molekulių šiluminio judėjimo įrodymų yra Brauno judėjimas.

Brauno judėjimas- skysčiuose arba dujose esančių dalelių šiluminis judėjimas.

Šiluminių dalelių judėjimą stebėjo UK botanikas R. Braunas. Stebėdamas pro mikroskopą vandenyje plaukiojančias augalų sporas ir dažų daleles, pamatė, kad jos nuolat, nesustodamos, netvarkingai juda. Kadangi Brauno judėjimas yra šiluminis judėjimas, tai nutrūkti jis negali. Kylant T, šiluminis judėjimas intensyvėja. Dalelės juda netvarkingai, chaotiškai. Brauno judėjimas galimas ir dujose. Taip ore jjuda dūmų ir dulkių dalelės.

Stebint daleles pastebima, kad jos nuolat keičia kryptį. Didesnės dalelės praktiškai stumdosi vietoje. Jų iškyšos parodo dalelių sukimąsi aplink savo ašį, kurios kryptis nuolat kinta erdvėje.

Brauno judėjimą galima paaiškinti remiantis tik molekuline kinetine teorija. Dalelė juda dėl to, kad skysčio molekulių smūgiai į ją nekompensuoja vienas kito. Netvarkingai judančios molekulės perduoda Brauno dalelei iš kairės ir iš dešinės nevienodą impulsą. Todėl jėgų, slegiančių Brauno dalelę, atstojamoji nelygi 0. Dėl šios priežąsties keičiasi dalelės judėjimo kryptis.

Dujose ir skysčiuose veikia tam tkra vidutinė slėgimo jėga. Bet juo mažesnis kūno paviriaus plotas, tuo didesni slėgimo jėgos, veikiančios į plotą, nukrypimai. Jei plotas itin mažas, tai sėgimo jėga šuoliškai kinta nuo 0 iki t.t. vertės.

ilumos kiekis, savitoji iluma.

Vieno kūno energijos perdavimas, neatliekant darbo, vadinamas šilumos apykaita arba ilumos perdavimu.

Vidinė energija (priimta arba atiduota) kūnui šilumos apykaitos būdu, vadinama ilumos kiekiu.

Jeigu susiliečia altas ir iltas kūnas, prasideda šilumos peradvimas. Šilto kūno greitai judančios molekulės sąveikauja su šalto kūno lėtai judančiomis molekulėmis. Molekulių kinetinės energijos susivienodina, suvienodėja ir T.

Vykstant ilumos apykaitai, vienos rūšies energija virasta kitos rūšies energija, bet dalis karšto kūno energijos perduodama šaltam.

Norint įkaitinti m masės kūną nuo T1 iki T2 reikia suteikti jam iilumos kiekį, lygų Q=cm(T2-T1)=cm*T. Jeigu kūnas T2