Marsas

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Jai skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga. Marso planeta pavadinta romėnų karo dievo vardu, o jos 2 gamtiniai palydovai Fobas ir Deimas – dievo nuolatinių palydovų šunų vardais.

Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kkurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės yra 228 milijjonai kilometrų. Marso metai trunka 678 Žemės paras, o Marso para – 24 h 37 min. Negana to, Marso ašies posvyris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, taigi čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje. Kaip ir Žemės, Marso pietų ašigalis atsisukęs į Saulę. Ties marso pusiauju vasaros vidurdienį temperatūra gali pakilti iki 16 C ir aukščiau. Naktys labai šaltos, nnes plona atmosfera negali sulaikyti šilumos. Marso amžius beveik toks pat kaip ir Žemės (apie 4,7 milijardo metų), bet jo tūris ir masė yra daug mažesni. Tačiau Marsas nėra visai sustingusi nuo šalčio planeta.

Marso atmosfera

Marso vidutinis tankis mažesnis negu ŽŽemės, skersmuo daug trumpesnis, todėl Marso atmosfera tokia plona ir reta. Marso paviršiuje nėra skysto vandens, tačiau baltos jos ašigalių kepurės veikiausiai sudarytos iš vandens ledo su tam tikra sušalusio anglies dvideginio (sauso ledo) priemaiša. Ašigalių kepurių dydis kinta priklausomai nuo metų laikų; kai kepurės didžiausios, jas galima pamatyti pro nedidelį teleskopą.

Planetos atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2.5%), argono (15%) deguonies (0.1%), vandens garų (<0.2%). 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų.

Marso paviršius

Nustačius, kad tamsios Marso paviršiaus dėmės negali būti jūros, kilo mintis, jog tai yra augmenijos plotai žemumose. Taip manyta iki 1964 m., kai buvo paleistas kosminis aparatas ““Maniren-4” ir pirmąkart sėkmingai nuskriejo į Marsą. Paaiškėjo, kad tamsios sritys – tai ne įdubos. Dalis jų yra didingos plokštikalnės su šlaitais iš visų pusių.

Didžioji Marso paviršiaus dalis yra raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis.

Kosminiai aparatai “Vikingai” pateikė duomenų, kad kažkada Marso paviršiumi tekėjo daug vandens. Rasta vingiuotų darinių, primenančių išdžiuvusias upių vagas. Beje, vėliau iškelta hipotezė, kad mįslinguosius Marso kanalus išrausė išsilydžiusi lava, kažkada tekėjusi Marso paviršiumi. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir PPovas) aukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų sistema.

Senos ir naujos teorijos

Įdomu grįžti į praeitį ir prisiminti, ką astronomai galvojo apie Marsą iki 1965 m., kai pirmasis sėkmingai veikęs zondas “Marineris–4” atsiuntė duomenis iš Marso apylinkių. Tikėtasi, jog paviršiaus reljefas lygus – be aukštų kalnų ir gilių slėnių. Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Jau pirmosios nuotraukos parodė, kad Marse yra kraterių, o stočiai priartėjus prie planetos ir perdavus aiškesnes nuotraukas, galutinai paaiškėjo paviršiaus pobūdis. Užuot buvęs lygus, Marsas pasirodė esąs labai gruoblėtas. Marso paviršius kur kas įvairesnis negu Mėnulio. Taip pat paaiškėjo, kad Marso atmosfera yra retesnė negu anksčiau manyta, ir spėliojimams apie augaliją Marso jūrų dugne nebeliko pagrindo.

Skrydžiai į Marsą

Palankiausias laikas skrieti į Marsą būna kas 25 – 26 mėnesiai, kai Marsas atsiduria opozicijoje. Pagal vieną JAV projektą, atidėtą dėl pernelyg didelės kainos, buvo planuota ekspedicijos į Marsą. Du kosminiai laivai, varomi atominiu kuru galėtų gabenti po šešis žmones. Buvo netgi pradėtas projektuoti specialus raketinis variklis, varomas skystu vandeniliu. Astronautai turėtų apskrieti Saulę ir pasiekti tą erdvės tašką, kuriame po 9 mėnesių nuo starto būtų Marsas. Didžiąją kelio dalį abu kosminiai laivai skrietų susijungę priekiniais galais ir atsiskirtų ttik prieš pat atvykimą. 80 parų jie skrietų aplink Marsą, per tą laiką po tris astronautus iš kiekvieno laivo nusileistų į planetos paviršių. Didžiulė tokio skrydžio kaina, sudėtinga technika ir ilga trukmė lemia, kad artimiausiu metu pilotuojamų skrydžių į Marsą nebus.

Marso charakteristika

Pusiaujo skersmuo 6794.4 km

(0,53 Žemės skersmens)

Ašigalinis skersmuo 6754.6 km

Paplokštumas 0.0058

Masė 6.419•1023 kg

(0.1074 Žemės masės)

Vidutinis tankis 3.93 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis

(prie paviršiaus) 3.71 m/s2 (0,38 Žemės pagreičio)

Pabėgimo (II kosminis) greitis 5.02 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 24.62 h

Pusiaujo plokštumos posvyris į

orbitos plokštumą 25.2

Apskriejimo aplink Saulę periodas 1.8809 m.

Sinodinis periodas 779.9 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyje

perihelyje

vidutinis

249.2 mln. km

206.6 mln. km

227.9 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.0934

Orbitos plokštumos posvyris į

ekliptikos plokštumą 1.85

Nuotolis nuo Žemės:

didžiausias

mažiausias

401.3 mln. km

54.5 mln. km