NSO

Turinys

• NSO tai. ……………………… 1

• Ar egzistuoja NSO? …………………. 2

• Neatpažinti skraidantys objektai- atmosferos pokštai …3

• Nepaaiškinami reiškiniai ……………….4

• NSO, X failai ir Biblija ………………..7

• UFO, ateiviai ir sąmokslininkai ……………10

NSO, arba neatpažintas skraidantis objektas (angl. UFO – unidentified flying object), – bet koks skraidantis objektas arba reiškinys, kurio prigimties nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Paprastai juos pastebi pavieniai stebėtojai, tačiau pasitaiko atvejų, kai juos pamato daugybė liudininkų, pvz., susirinkusi minia. Yra daug liudininkų, teigiančių, kad matė NSO arba ateivius iš kkitų pasaulių, stebėjo juos iš arti ir turėjo su jais kalbinių ir fizinių kontaktų. Dažniausiai žmonės NSO sieja su ateiviais ir nežemiška jų kilme. Kartais manoma, kad tai slapti karinių aparatų bandymai. NSO tiria ufologija.

NSO terminas tapo labai populiarus, jis įtrauktas į daugumą žodynų. Dažniausiai šis terminas apibrėžia kosminį laivą ar ypatingą transporto priemonę. Dauguma NSO liudininkų norėjo šį terminą pervadinti į ASO (atpažinti skraidantys objektai), bet jų argumentais nebuvo patikėta. ASO galėjo būti bet kokie pastebėti tuo metu skridę llėktuvai, oro balionai ar astronominiai ir meteorologiniai neįprastos konstukcijos erdvėlaiviai, pagaminti žmonių.

Ar egzistuoja NSO?

NSO – neatpažinti skraidantys objektai (angl. UFO – Unidentified Flying Objects). Kas slepiasi po šiuo visuotinį susidomėjimą keliančiu reiškiniu?

Iš esmės NSO tai skraidančių, kkybančių ore, besileidžiančių ar kylančių, blizgančių, blykčiojančių ar tamsių reiškinių visuma, – lėkščių ar cigarų formos, metro ar šimto metrų dydžio, stebėtojui nežinomos kilmės. Jų praėjusiame XX a. amžiuje pastebėta kaip niekad daug. Ufonautai oficialiai „gimė“ 1947 m., kai Idaho valstijos verslininkas Ken Arnold, skrisdamas privačiu lėktuvu virš Cascade’o kalnų, sako, pamatęs devynis švytinčius diskus, lekiančius vienas šalia kito tūkstančio mylių (1600 km.) greičiu per valandą. Nors pirmasis mokslininkas, iškėlęs nežemiškų pasaulių egzistavimo galimybę buvo Džordanas Bruno dar 1600 metais.

Bandydami išsiaiškinti NSO kilmę, žmonės paprastai pasiskirsto į dvi stovyklas: skeptikus ir optimistus. Skeptikai laikosi kritiškos nuostatos, pagal kurią visi NSO suvedami į klaidingai suprastus natūralius reiškinius (žvaigždės ir planetos, oro balionai, meteoritai, neįprasti meteorologiniai reiškiniai arba nežinomi lėktuvų ttipai). Ypač dažnai supainiojimų objektas yra Venera, bolidai, aukštai skrendantys tyrimų balionai arba net žibintų atspindžiai padangėje. Maža to, šiais laikais miestiečiai ypač prastai orientuojasi danguje (dėl didelės šviesos taršos miesto padangėse), todėl tokie supainiojimai labai dažni. Jau daug pasaulio didmiesčių gyventojų užaugo iš viso nematę žvaigždėto dangaus! Todėl žmogus, gerai nesusipažinęs su gamtiniais reiškiniais, matydamas tokius objektus gali pagalvoti visai ką kita: neįprasta vaizdas, tamsus nakties dangus ir išgąstis gali bet kurį objektą paversti ateivių laivu. Prie to prisideda iir įvairių Holivudo kuriamas ateivių lėkščių stereotipas. Todėl atrodo suprantama, kad skeptikai visus NSO pastebėjimus suveda į tokius žinomų reiškinių aiškinimus.

Kiti radikalai beveik visus pastebėtus keistus objektus danguje linkę sieti su nežemiškų būtybių apsilankymu ir dažnai nesileidžia įtikinami kad yra priešingai.

Dažnai supratimas apie ateivius yra gana subjektyvus ir priklausantis nuo besidominčiojo asmenybės. Štai amerikiečių mokslininkas ir autorius Carlas Saganas bandė mokslo ir statistikos metodais įvertinti, kiek planetų, kur gyventų protingos būtybės, gali būti netoli mūsų ir kaip svetimos civilizacijos gali išplisti už galaktikos ribų. Nenuostabu, kad ateiviai jo romane pasirodo esą technologiškai pranašesni, be to, kaip geranoriai bei santūrūs mokytojai.

Kai amerikiečių ekspilotas Gene’as Roddenberry sukuria savo seniai tapusią legendine TV seriją „Star Trek“ („Žvaigždžių kelias“), tai visai logiška, kad jam visatos tyrimas tampa dideliu nuotykiu, o ateiviai taip pat padūkę nuotykių mėgėjai.

Kai praėjusio imperialistas kaip Cecilas Rhodesas mąstė apie nežemiškas karalystes, štai kokios idėjos jam ateidavo į galvą: „Ekspansija yra viskas: jei galėčiau, aneksuočiau planetas“. Tiesa, šiandien daug labiau paplitęs būgštavimas, kad gali atsitikti kaip tik priešingai, – kad kokios nors nežemiškos būtybės gali mėginti užkariauti Žemę. Štai ir Stevenas Spielbergas iš pradžių kuria filmus apie nežemiškas būtybes siekdamas parodyti ateivius, kurie ssu taikiais ketinimais nusileidžia ant žemės, kad sueitų į kontaktą su panašiai nusiteikusiais „žemiečiais“ („Artimi trečiosios kategorijos susitikimai“, „Ateivis“). Vėliau jo požiūris keičiasi ir ateiviai tampa agresyviais užkariautojais (“Pasaulių karas”). Panašiai temą plėtoja Rolandas Emmerichas filme „Nepriklausomybės diena“ bei Timas Burtonas keistoje komedijoje „Marsas atakuoja!“.

Kai scientologų sektos įkūrėjas kaip L. Ronas Hubbardas (anksčiau rašęs Sci-Fi romanus) postringauja apie nežemiškų būtybių egzistavimą, visai nebenuostabu, kad šios pasireiškia kaip dvasiškai pranašesnės svarbių pranešimų skelbėjos. Žymus psichoanalitikas Gustavas Jungas UFO pastebėjimų priežasčių ieškojo pačio žmogaus pasąmonėje.

Ką gi, belieka pridurti, kad nors ufologai toliau leidžia savo žurnalus ir žiniaraščius, steigia draugijas, šiai dienai nežemiškų būtybių egzistavimas nei patvirtinta.

Neatpažinti skraidantys objektai – atmosferos pokštai (8)

Tikros ir tariamos istorijos apie pamatytus neatpažintus skraidomus objektus įaudrina žmonių vaizduotę. lrytas.lt

„The Guardian“ ir lrytas.lt inf.

2006-05-09 14:25

Konspiracinių teorijų mėgėjai, be abejo, nepatikės, tačiau Didžiosios Britanijos vyriausybės iniciatyva atlikta slapta studija rodo, kad neatpažinti skraidantys objektai (NSO) nėra svečiai iš kitų planetų ar galaktikų, rašo dienraštis „The Guardian“.

Ketverius metus vykdyta Gynybos ministerijos studija aiškina, kad NSO sukelia retas atmosferos reiškinys. Šiam tyrimui panaudoti daugiau nei 10 tūkst. liudininkų parodymai, dauguma jų yra iš karinio personalo.

Beveik 500 puslapių raportą išslaptino Sheffieldo Hallamo universiteto mokslininkas Davidas Clarke’as ir jo kkolega Gary Anthony. D. Clarke’as apskaičiavo, jog mokslinis tyrimas, kurio autorius neįvardijamas, kainavo maždaug 100 tūkst. svarų sterlingų. „Kodėl jis slepiamas? Šis raportas išsklaido daugelį gandų, kurie supa NSO, ir aš nerandu jokių pateisinimų, kodėl jis nebuvo išviešintas anksčiau“, – stebėjosi mokslininkas.

Anot jo, studiją atliko slapta Gynybos ministerijos darbo grupė, vadinama DI55, kuri tyrė visus pranešimus apie NSO. DI55 savo darbą baigė 2000 metais, kai studija „Nenustatyti oro reiškiniai (NOR) Didžiosios Britanijos oro gynybos regione“ buvo baigta.

„NOR egzistuoja, tai neginčijama, – rašoma studijoje. – Šie reiškiniai demonstruoja aerodinamines charakteristikas, kurios pranoksta bet kokių žinomų skraidymo aparatų ar raketų.“ Tačiau NRO aiškinama kaip ore susiformuojanti „plazma“ dėl oro sąlygų kaitos ir įsielektrinimo arba meteorų lietaus.

Bermudų trikampyje pasidarė ramiau?

Majamio universiteto meteorologas daktaras D. Rutas nurodo, kad svarbiausia katastrofu tame rajone priezastis ? vyraujancios ten meteorologines salygos su joms budingais nelauktais staigiais oro pablogejimais palyginti nedidelese erdvese. Ten daznai kyla viesulai ir uraganai. Stai 1975 metu geguzes pradzioje uraganas Fort Loberdeilo aerodromui ir buvusiems jame lektuvams padare triju milijonu doleriu nuostoliu, neziurint i tai, kad paciame mieste nebuvo ne vejelio. Kaip mano Romas Raitas, JAV Kranto apsaugos 7-ojo rajono spaudos atstovas vienoje is spaudos konferenciju, sis okeano sektorius,

jeigu panagrinetume ji iprastose ribose linijos viduje: Bermudu salos, Floridos pusiasalis ir Puerto Riko sala, – is pirmo zvilgsnio pasizymi labai dideliu katastrofu kiekiu, bet, antra vertus, nereikia uzmirsti, koks tankus cia aviacijos ir juru transporto keliu tinklas. Tukstanciai laivu vagoja vandenis netoli nuo Floridos ir skraido tukstanciai lektuvu. Daugeli ivykstanciu cia nelaimingu atsitikimu galima priskirti ypatingoms gamtinems salygoms siose vietose. Is ju svarbu vaidmeni vaidina ir Golfo srove, ir ryskiai juntamos kosmoso jegos, sukeliancios netiketas audras. Del didesnio negu ddaugumoje kitu Atlanto vandenyno rajonu kosminiu jegu isikisimo? Karibu juros orai kartais nenuspejami ir daznai pilotus bei jureivius stichijos siautejimas uzklumpa netiketai. Beje, dabar Bermudu trikampio rajonas ypac atidziai stebimas is dirbtiniu Zemes palydovu. Greiciausiai tai yra svarbiausia priezastis, kad paskutiniuoju metu katastrofu skaicius siame rajone sumazejo.

Trys švieselės

Pateike Julie 1966 vasara, 9.00 valandos vakaro Richford Avenue, La Puente, California

Sis ivykis nutiko 1966 metu vasara apie 9:00 vakaro, tiksli data nezinoma. Dangus nebuvo visiskai juodas, bet jau matesi keletas zzvaigzdziu. Mes gyvenome Ricfordo Aveniu, La Puenteje, Kalifornijoje (Richford Avenue in La Puente, California). Saule buvo nusileidusi vos pries pusvalandi. Buvo itin karsta diena. Buvau 14 metu amziaus. Mano mama viena plaukiojo baseine, vidiniame kieme. Budama namo viduje, isgirdau riksma. AAs isskubejau laukan, manydama kad mano mama skesta, taciau ji rode ranka siaures rytu dangaus skliauta, ir susuko: Ziurek! As pazvelgiau ir isvydau 3 trikampes sviesas, mazdaug ketvircio dydzio. Viena ju buvo kiek didesne uz kitas. As prastai nustatineju atstuma, bet sviesos buvo labai aukstai danguje, maziausiai mylios aukstyje, speju. Sviesos buvo baltos. Didzioji sviesa sokinejo dangumi tiesia linija ir sustodavo, kitos dvi seke is paskos. Greitis buvo neitiketinas. Jos skraide pirmyn ir atgal, aukstyn ir zemyn, gal penkias (5) minutes. Tai buvo pries 30 metu, tad musu zemiskos technologijos dar negalejo ‘sauti’ per visa dangu, apsisukti ir vel lekti priesinga kryptimi, isvengiant inercijos jegu. Baige skraidzioti pirmyn-atgal, svieseles nuskrido tiesiai dangumi, kol isnyko is akiu. Nebuvo jokio garso. As nniekada to nepamirsiu. Ta ivyki as puikiai prisimenu ir praejus 30 metu. Takart skambinau i policija, bet man buvo pasakyta, kad as veikiausiai suklydau. Nuo to laiko as pradejau bijoti ka nors pasakoti. Mes su mama visa tai papasakojome tik namiskiams bei artimiausiems draugams. Taciau man visa laika buvo idomu, ar dar kas nors tai mate.

Vingiuotas pėdsakas danguje

1998 metu spalio menesi virs daugelio Italijos miestu skrido nezinomi objektai. Spalio 13 diena Parmos miesto gyventojai stebejo sidabrisko suploto kuno sskridima nedideliame aukstyje. Spalio 14 dienos ryta panasus objektas pakibo virs plento, jungiancio Rietri ir Avencano miestus. Kaip sako liudytojai, saules spinduliai atsispindejo nuo zvilgancio objekto pavirsiaus, tartum jo korpusas butu padarytas is poliruoto metalo. Pasak Italijos laikrasciu pranesimu, spalio 14 dienos vakare desimtys zmoniu mate keista NSO virs dvieju Adrijos juros uostu – Sivitanova Mars ir Porto Potonca. Sio objekto skridimo trajektorija zenklino akinantis vingiuotas pedsakas.

Dar kartą apie bermudų trikampį ir NSO

Pasauli uzpludus informacijai apie neatpazintus skraidancius objektus, daugelis zmoniu iprato juos laikyti iprastu reiskiniu, nors NSO paslaptis lig siol dar neatskleista. 1977m. Vologodsko srityje, Vytegorsko rajone ezere zvejojo tevas ir sunus. Buvo geguzes menesio vidurys, sesta valanda vakaro. Zvejai isplauke motorine valtimi patikrinti tinklu. Jiems priplaukus ezero viduri, kai iki kranto buvo like mazdaug kilometras, tiesiai prie pat kranto virs misko netiketai pasirode skraidanti lekste, panasi i aukso spalvos baliona. Jis pradejo kilti vertikaliai aukstyn ir, pasiekes tinkama auksti, sprogo?, sunus dar suspejo pamatyti auksines? nuolauzas. Lekste pakilo ir suduzo mazdaug per 30 sekundziu, liko tik pilkas lyg cigaretes dumelis pedsakas. Ji veliau isblaske vejas. NSO pasirode taip staiga ir trumpam, kad sunus net nespejo pasakyti tevui, kuris sedejo valtyje atsukes nugara i kranta. Tai is ttikruju buvo NSO, o ne kamuolinis zaibas, nes nesigirdejo perkunijos trenksmo. Kadangi NSO sprogo?, galima daryti isvada, kad jis buvo tusciaviduris, taigi auksinio atspalvio buvo tik jo apvalkalas. Pilkas pedsakas buvo ne kas kita, tik garu juosta, kuria kildamas NSO pagriebe su savimi is pelketos vietoves. Kildami nuo zemes pavirsiaus, NSO gali nusinesti ne tik vandens, bet ir zemes. Aprasyta daug atveju, kai NSO nusinese daugybe grunto. Mokslininkai sukure specialius prietaisus,kurie ultragarsu labai greitai grunta susmulkina i dulkeles. Kadangi NSO turi sukaupe daugybe energijos, taigi jie gali pagriebti ir pakelti ne tiktai grunta bet net lektuvus ir zmones. Apie paslaptingai dingusius zmones, turejusius rysiu su NSO, irgi nemazai rasyta. G.Kolcino knygoje NSO – faktai ir dokumentai? pateiktas toks ivykis. 1915 m. rugpjucio 21d. keturioliktojo Norfolko pulko batalionas (mazdaug 800 zmoniu) priejo NSO, nusileidusi ant zemes ir panasu i debesi, iejo i ta debesi, o kai jis letai pakilo nuo zemes, toje vietoje liko plyne. Batalionas dingo be zinios, – taip pranese vadovybe. Be pedsaku dingdavo lektuvai, ypac naikintuvai, megine ore priarteti prie NSO. Lektuvai bepedsaku dingsta Ir Bermudu trikampyje. Jo igula tik speja pranesti, kad viskas aplink nusvito oranzine sviesa, o prietaisai isprotejo?, – ir rysys nutruksta. Tokios avarijos siame ttrikampyje dazniausiai ivyksta per Menulio pilnati arba jaunati. Manoma, kad sioje vietoje vandenyno dugne guli asteroidas, nukrites pries 12 tukstanciu metu ir sukeles ne tik pasaulini tvana bet ir prazudes legendine Atlantida. Mokslininkai apskaiciavo Muko asteroido matmenis. Jis pavadintas sio astronomo vardu, nes Otas Mukas irode ne tik pati asteroido kritimo fakta, bet ir laika, kada tai ivyko. Manoma, kad asteroido skersmuo yra beveik 300 km. Vadinasi, tokio dydzio ir svorio kunas jau gali reaguoti i bendraSaules ir Menulio gravitacini lauka per jaunati ir pilnati, kai sie abu kosminiai kunai ir Zeme atsiduria vienoje linijoje. Del siu planetu ir Zemes gravitacinio lauko sumos Muko asteroidas veikia aplinka, sudarydamas pjezoefekta, tada siame rajone susiformuoja ivairiu dazniu stiprus energetinis laukas, del to viskas aplinkui nusvinta oranzine sviesa, nutruksta rysys ir sugenda prietaisai, lektuvai ir laivai tampa nevaldomi. Kad butu isvengta panasiu nelaimiu ir aptiktas tokio galingo spinduliavimo laikas, virs Bermudu trikampio reiketu pakabinti? heliostacionarini palydova su atitinkama aparatura, kuri turetu ypac jautriai? dirbti per Menulio pilnati ir jaunati. Pjezoefektas yra ne tik daugelio laivu ir lektuvu zuties priezastis Bermudu trikampyje, bet jis gimdo? NSO, kurie labai daznai skraido siame rajone bei kitose Zemes rutulio vietovese, kuriose vyksta geologiniai procesai:

Zemei pleciantis, jos pluta traukiasi, tankeja. Toks reiskinys ir NSO antskrydziai susije su ivairiais Saules aktyvumo periodais. Amerikos mokslininkai mano, kad NSO yra didziulis energijos sukurys, darantis poveiki zmogui, nes formuojasi Zemes plutoje del pjezoefekto. Cia ir susidaro paradoksas: viena vertus, NSO, kaip didziule energijos sankaupa, negali buti metaliniai kunai, antra vertus, aprasyta nemazai NSO sprogimu, kai is ju likdavo tik metalo lauzas. Tiesa, ne zemiskos kilmes metalo lauzas, bet labai retu metalu lydinys, kurio musu planetos salygomis praktiskai neimanoma ggauti. Tai gal NSO gimsta? Zemes gelmese? Logiska manyti, kad NSO formuojasi ne tiktai Zemes plutos pavirsiuje, bet ir jos gelmese arba ten del nezinomu priezasciu patenka. Kildamas i pavirsiu, NSO pagriebia retu metalu atomus, sudaro is ju ivairiu strukturu lydinius ir iskelia i Zemes atmosfera. Metaliniu? NSO pasirodymas galbut yra gana retas reiskinys. Mokslininkai mano, kad is Zemes gelmiu issiverzus lavai, lieka plysiai. Tokiais plysiais israizytas vandenynu dugnas. Tokiu budu is Zemes gelmiu issiverze NSO, pateke i pavirsiu, pagal ffizikos desnius yra rutulio formos, o jei jie greitai sukasi, buna lekstes arba cilindro formos. Paprastas ir metalinis? NSO turi daug bendro. Jie abu gali judeti horizontaliai, bet paprastas NSO, t. y. grynas energetinis uztaisas, gali aplenkti Zemes pavirsiaus kliutis, oo antrasis, turintis metaline konstrukcija, didele mase ir inercija, daznai uzkliuva uz kalnu virsuniu. Taip atsitiko Bolivijos kalnu rajone 1978 m. ir Tolimuju Rytu kraste 1966 m. Matyt, NSO energija saveikauja su radiolokaciniu stociu lauku, todel radaru spinduliai pritraukia? NSO, o tuscia elektromagnetine erdve formuoja NSO, suteikdama jam specifine forma pavyzdziui, spindincio lektuvo. Tokiu atveju spaudoje daug aprasyta. Lektuvus nuo nepageidautinu kontaktu su NSO galetu apsaugoti elektromagnetinis spinduliavimas, zinoma, kitokio daznio, nei skleidzia ju radijo stotys. Panasiu budu galima apginti Zemes strategines paskirties objektus: atomines elektrines, kosmodromus, branduoliniu galvuciu sandelius, atominio kuro gamyklas, nes siuos objektus NSO labai daznai lanko, o tai gali sukelti dideles katastrofas.

Pirmas žinomas pagrobimas Rusijoje

Artejo neramiu 1912 metu pabaiga. Vis aiskiau buvo jauciamas atslenkantis PPirmasis pasaulinis karas. Vis dazniau danguje pasirodancios skraidancios ugneles, keistos „masinos“, pro debesis krentantys sviesos spinduliai kele panika. Kartu su paslaptingomis sviesomis danguje vaidenosi rustus vokieciu „cepelinai“, pasiruose bombarduoti miestus. Kaimo seniunas is Vychiliovkos gyvenvietes, kazkoks Sivakas, gruodzio 24 diena keliavo is apskrities miesto Proskurovo namo. Buvo jau tamsu, mazdaug 9 valanda vakaro. Netiketai jis pamate laukuose „blankiai apsviesta skraidymo aparata“. Seniunas priejo arciau ir pamate du „zmones“. Tie zmones netiketai „suciupo ji, prievartos budu isodino i aparatair nuskrido“. Kiek llaiko skrido, kokiame aukstyje ir kur, mirtinai issigandes Sivakas pasakyti negalejo, taciau prisimena, jog jie nusileido uz 25 varstu nuo Mogiliovo apskrities Baro miestelio. Ten aparato savininkai isleido belaisvi ir pasake: „Dabar gali eiti namo“. O issodinimo vieta pasirode esanti uz 60 varstu nuo Vychiliovkos. Seniunas tris paras keliavo namo, taciau kur ir pas ka pakely nakvojo, nebeprisimine. Pasiekes Vychiliovka, drausmingas seniunas nubego i policija ir papasakojo visa, kas jam atsitiko. Prasidejo tyrimas. Netrukus apie tai pranese Peterburgo telegrafo agentura. Beveik kiekviename laikrastyje atsirado trumpa informacija su skeptisku pavadinimu „Nauja era ar fantazija?“. Naujoji era zinoma aviacijoje: nakties skrydis ir nusileidimas, kur pakliuvo su trimis zmonemis 1912 metu aeroplanams – neimanomas zygdarbis! Laikrasciuose specialiai buvo pazymima, jog seniunas pastebejo „nezinoma masina, priejo prie jos arciau ir cia susivoke, jog tai aeroplanas“. Nezinomi pilotai „ore“ pareikalavo is nelaimingojo Sivako kazkokiu ziniu! Taciau jei tai butu buves is tiesu aeroplanas, visi trys butu sedeje prisirise dirzais (kad neiskristu is lektuvo pasvirus) ir uzsikimse ausis, kad neapkurstu nuo atviro variklio su oro vesinimu griausmo. Pirmasis spejimas – „jog aeroplanas austru gamybos“ – susidure su nemaloniais priestaravimais. Svarbiausia, kam austru zvalgams taikingas kaimo seniunas, kokias paslaptis jis gali zinoti? Ir nors „apklausos“ ore smulkmenos iissitryne is Sivako atminties, netiketi jo pasakojimu nebuvo pagrindo. „Pagrobimo“ byla aiskiai buvo ne is tu, kurias galima greitai isspresti. Apskrities policija atsikrate jos, perduodama vietiniam priziuretojui. Priziuretojo intelektualinis lygis buvo nepakankamas tokiai istorijai issiaiskinti, ir, atrodo, ivykis taip ir nebuvo isai?kintas.

NSO, X failai ir Biblija

“Ar kitose planetose yra kokių nors gyvybės apraiškų?”, “Ar iš tiesų egzistuoja ateiviai?”, – klausinėjame prisižiūrėję įvairių filmų bei prisiklausę pasakojimų apie “skraidančias lėkštes”.

Beveik kiekvieną savaitę išgirstame arba perskaitome, jog kažkuriame mūsų planetos taške buvo pastebėti NSO. Mus pasiekiantys reportažai apie “paslaptingus ratilus javų laukuose” bei keistai sužalotus išsigandusius gyvulius sukelia ne tik rūpestį, bet ir smalsumą, nenumaldomą troškimą sužinoti daugiau.

Kartais “paslaptinguosius ratilus” padaro koks pokštų ir dėmesio trokštantis ūkininkas: įkala kuolą vidury laukų, ištempia nuo jo virvę ir pora kartų ratu apibėga. Štai jums ir ratilas. Tačiau yra buvę ir tokių atvejų, kai niekas nepokštavo. Ratilų plotuose buvo aptikta daug radiacijos.

Pavyzdžiui, keisti “žiedai” buvo aptikti 1991 metų liepos 27 dieną netoliese Silbury Hill, Anglijoje, o 1992 metais Durhame, šiaurinėje Karolinoje. Žiniasklaidos atstovus taip pat pasiekė apie 10 000 pranešimų apie keistus naminių gyvulių suluošinimus. Iš kai kurių gyvulių kraujas buvo tiesiog siurbte išsiurbtas.

1951 m., “Mercury” laivo astronautas Gordonas Kuperis, jaunas JAV karinių ooro pajėgų pilotas, skrisdamas virš Vokietijos pastebėjo į lėkštę panašų skraidantį objektą. 1978 m. jis parašė laišką JT, teigdamas tikįs NSO.

1965 m. birželio mėnesį du amerikiečių astronautai Edas Vaitas ir Džeimsas Makdivitas, skrisdami virš Havajų, taip pat sakė pastebėję keistos išvaizdos metalinius objektus.

1965 m. “Gemini” laivo astronautai Džeimsas Lovelis ir Frenkas Bormanas taip pat liudijo užklupę NSO skriejant antrą orbitą aplink Žemę.

Kai kurios mokslo bei vyriausybės institucijos labai rimtai žiūri į galimą ateivių egzistavimą. NASA padalinys SETI buvo suformuotas, kad ištirtų keistus su NSO ir ateiviais susijusius atvejus. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius taip pat yra davęs nurodymą informuoti JT tarybą, jei pavyktų rasti svarių įrodymų apie ateivius arba kitų gyvybės formų egzistavimą kitose planetose.

Šiandien su NSO susijusius klausimus rimtai tiria FTB, CŽV bei kitos tarnybos.

X failai. Tikri liudytojai.

Nieko stebėtino, jog, kurdamas tokius filmus, kaip “X failai”, “Svetimi”, “Star Trek”, “Babylon 5” ir pan., Holivudas šiandien išpūtė didelį burbulą ir sukėlė didelį susidomėjimą ateiviais, tuo pačiu susikraudamas ir ne menką kapitalą.

TV laidos bei filmai apie ateivius yra labai populiarūs ir pelningi. Kyla klausimas: ar yra žmonių, išties mačiusių ateivius, ar viskas tik iš piršto laužta?

Bestselerių autorius Vitlis Streberis savo knygose rašo apie tai, kaip pats buvo ateivių pagrobtas. Įdomu tai,

jog prieš savo susitikimus su ateiviais Streberis užsiiminėjo okultizmu. Viena jo neseniai išleista knyga vadinasi “Slaptoji mokykla: pasiruošimas kontaktui. Vakarai su demonais”.

Badas Hopkinsas, dailininkas ir skulptorius, gyvenantis Niujorke, taip pat yra parašęs keletą knygų apie susitikimus su ateiviais. Viena jų vadinasi: “Liudijimas: tikros istorijos apie NSO įvykdytus paėmimus prie Bruklino tilto”. Vieną iš tokių istorijų pasakoja moteris, vardu Linda Kortail. Ji teigia, jog 1989 m. lapkričio 30 d., netoliese Bruklino tilto ji buvo melsvos šviesos įkelta į oranžinį NSO, kosminį llaivą.

Kaip sužinoti ar šie ir kiti pasakojimai apie NSO ir ateivius yra tikri? Ar Biblija ką nors kalba apie būtybes, besilankančias Žemėje? O gal šie susitikimai su ateiviais – tai pernelyg didelės narkotikų dozės rezultatas, fantazija arba prisiminimai, iškylantys po hipnozės seanso?

Iš tiesų, yra nemažai fiksuotos dokumentinės medžiagos apie regėtus NSO, ateivius, pagrobimus ir pan. Daugumos tai patyrusių žmonių pasakojimai yra tikri. Tačiau tokia patirtis neabejotinai yra ne “ufonautiška”, o tiesiog demoniška.

Ką apie tai kalba Biblija

Tarp “Naujojo amžiaus” judėjimo skleidžiamų iidėjų, okultizmo, NSO ir susitikimų su ateiviais egzistuoja glaudus ryšys. Tiesą sakant, bendravimą su ateiviais galima priskirti kategorijai, kuri Biblijoje vadinama demonų ir apgaulės dvasių mokslais (žr. 1 Laiškas Timotiejui 4:1).

Ateivių regėjimas yra niekis, palyginus su nuolat didėjančiu skaičiumi moterų, kkurios teigia, jog pastojo, buvo apvaisintos “svetima sėkla”. Didelį nerimą kelia pasakojimai apie lytinį santykiavimą, vykstantį tarp angelų, ateivių, demonų ir žmonių. Kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos labai sunku pasakyti.

Tačiau, nagrinėdami Šventąjį Raštą, matome, jog tokie pasakojimai nėra iš piršto laužti. Evangelijoje pagal Matą 24:37 Jėzus sako: “Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu”.

Kai kurie Bibliją nagrinėjantys mokslininkai mano, jog Nojaus dienomis, prieš pat didįjį tvaną, kritę angelai lankėsi Žemėje ir lytiškai santykiavo su Žemės moterimis. Taip atsirado keisti palikuonys, Biblijoje vadinami Nefilimais, arba milžinais (žr. Pradžios 6:4, bei, redaktoriaus pastaba, apie milžinus liudija akmenys). Šie mokslininkai teigia, jog toks sukryžminimas ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Dievas siuntė į žemę tvaną. Judo 6-7 apaštalas Juda rašo aapie angelus, kurie “pasidavė seksualiniam netyrumui ir nusekė paskui svetimą kūną”.

NSO tyrinėtojas, astrofizikas R. Žakas Valė, kuris dalyvavo kuriant Stiveno Spilbergo filmą “Close Encounters of the Third Kind”, yra sukūręs įdomią teoriją. Nors šis mokslininkas ir nėra krikščionis, jis tiki, jog tarp tokių reiškinių kaip švytinčios NSO lėkštės, mergelės Marijos pasirodymas 70 000 žmonių Fatimoje, Portugalijoje, 1917 m., ir Mormonizmo įkūrėjo Džozefo Smito regėjimų egzistuoja glaudus ryšys.

Dabartinį tikėjimą skraidančiomis lėkštėmis jis sieja su ankstesniais, senoviniais pasakojimais. Pavyzdžiui, anot Kalifornijoje gyvenusių PPaiute indėnų legendų, jų vietovė buvo apgyvendinta aukštesnės civilizacijos būtybių, vadinamų Hav-Masuv, kurios keliaudavo sidabrinėmis “skraidančiomis kanojomis”.

Valė nuomone, tai patyrimai, ateinantys iš kitos dimensijos, iš dvasinio pasaulio. Tikriausiai apaštalas Paulius tai ir turi omenyje Efeziečiams 6:12 rašydamas: “Nes mes nekovojame su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis ir valdžiomis, dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose”.

Tikri ir netikri pasakojimai apie ateivius skverbiasi į mūsų kultūrą ir norom nenorom formuoja žmonių mąstymą. Atrodytų, velniui neblogai sekasi pudrinti žmonėms smegenis, gerąją Jėzaus Kristaus naujieną mėginant nustelbti įvairiomis Naujojo amžiaus filosofijoms apie ateivius.

Žmonės yra mokomi stebėti dangų ir laukti ne grįžtančio Mesijo, bet kažkokių ateivių – būtybių, skleidžiančių stiprią dvasinę apgaulę. Prisiminkite, kokia stipri apgaulinga jėga, velniškas magnetas patraukė Heaven’s Gate lyderį Maršalą Eplvaitą. Paakinti kažkokios velniškos jėgos, 38 jo sektos nariai laisvanoriškai nusižudė, tikėdami būsią paimti ateivių prieglobstin.

Kas paskatina žmones ieškoti tokių dvasinių pergyvenimų? Tai dvasinis alkis kiekvieno žmogaus širdyje. Žmonės ilgisi tiek dvasinių pergyvenimų, tiek bendrystės su kitais žmonėmis. Mes, tikintieji, turime melstis už savo miestą, maldoje kovoti prieš dvasinę okultizmo skleidžiamą apgaulę ir tarnauti žmonėms su meile, kurią Dievas išliejo mums per Jėzų Kristų. Vietoj klaidinančių dvasių, mes turėsime patį Jėzų, kuris savo Meile pagirdys ištroškusias širdis, o protus pavalys savo ŽŽodžiu.

Pagal Paul McGuire straipsnį parengė Rūta Rušinskienė

UFO, ateiviai ir sąmokslininkai

Olaf Lahayne

„UFO pastebėti iš MIR stoties“„Nanotechnologija: aukštas nežemiškų civilizacijų lygis“„Mėnulyje statoma!“„Marso veido skandalas: taip NASA klaidino pasaulio visuomenę“

Tai tik kelios antraštės iš gausiai leidžiamų UFO tematikos žurnalų, kuriuos šiandien galima gauti kiekviename kioske bet kurioje šalyje, kur spauda bent pusėtinai laisva.

Tai, kad ateivių, UFO, tarpžvaigždinių kelionių ir panašių dalykų tema šiandien populiari beveik visame pasaulyje ir įvairiais būdais dideliu mastu varijuojama, turbūt neginčijama: mokslinei fantastikai (Science Fiction) literatūros, televizijos ir kino srityje seniai išleidžiami milijardai. Ne tiek daug gaunama iš publikacijų ir filmų, kuriems Science Fiction temos tėra tik prasimanymas, bet kuriuose tvirtinama, kad tikrai esama nežemiškų būtybių ir ateivių ir kad šie žemėje darbuojasi su savo „skraidančiom lėkštėm“. Kiek vienas kitą veikia dažnai autorių fantazija paremti, taip pat su (tariamais) faktais susiję kūriniai, dar reikės aiškintis.

Mažos UFO istorijos

Dėl publikacijų šia tema mastų galima lengvai pamiršti, koks iš tikrųjų jaunas šis žanras: nors jau Giordano Bruno apie 1600 m. postulavo kitų pasaulių egzistavimą (už ką jis greitai ir buvo sudegintas), nors Jules Verne’as jau prieš gerą šimtą metų savo romanuose tarp kita ko vaizdavo ir kosminį skrydį. Bet tikroji mokslinės fantastikos, kaip ir pranešimų apie UFO ir ateivių aapsilankymus, gimimo valanda išmušė tik netrukus po Antrojo pasaulinio karo, ir gimtinė, be abejo, buvo JAV. (Ar šitai priklausė nuo to, kad pasibaigus karui nesąmoningai ieškota naujų iššūkių, „naujų frontų“, ar ten prasidėjus šaltajam karui paranoja vertėsi kūlversčiu, čia dėl vietos stokos nediskutuosime).

JAV, aišku, ir šiandien šioje srityje yra svarbiausia rinka su įvairiausia pasiūla ir didžiausiu pirkėjų skaičiumi: „Didžiausias susižavėjimas UFO viešpatauja JAV, kur šis šiuolaikinis fenomenas, 1947 m. pastebėjimais, Vašingtono valstijoje ir prasidėjo. Devinto dešimtmečio pradžioje jau apie 15 mln. amerikiečių prisiekinėjo, kad jie esą realiai susitikę su nežemiškomis būtybėmis“[1]. Nuo 1949 m. sąvoką „UFO“ vartoja ir oficialios instancijos. Ufologai, kaip kartais vadinami ateivių egzistavimu įsitikinę žmonės, gali nurodyti įžymius liudininkus: eksprezidentai Carteris ir Reaganas sakosi 1969 ir 1974 m. patys matę UFO. Netrukus ši banga pasiekė ir Vakarų Europą, o po geležinės uždangos žlugimo ir Sovietų Sąjungos suirimo vis labiau apima ir Rytų Europą.

Tokių ir panašių pranešimų ar gandų skaičius, žinoma, ryškiai neatitinka (kuklių ir daugiausia lengvai užginčijamų) jų įrodymų. Todėl kiekvienas, kuris užsiima šia tema, gali pats laisvai susidaryti vaizdą apie nežemiečius ir jų galimus ketinimus – o tai, kaip minėta, dažnai ir nutinka: „Pasipūtę vaikinai, pseudomokslo sukčiai ir parasavimylos kaip ir kitokie aferistai

publikai pateikia nuostabių žodžių ir neįtikėtinų ‘tiesų’ apie UFO“[2]. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas būtent turima omenyje (ar galėtų būti turima), kai kalbama apie UFO.

Kas yra UFO?

Kad išvengtume nesusipratimų, reikia pasakyti: žinoma, UFO esama! Bent tuo atveju, kai to, kas žymima „Unidentified Flying Objects“ (neatpažinti skraidantys objektai, NSO), reikšmę imsime tik pažodžiui: skraidančių, kybančių ore, besileidžiančių ar kylančių, blizgančių, blykčiojančių ar tamsių reiškinių, – lėkščių ar cigarų formos, metro ar šimto metrų dydžio, stebėtojui nežinomos kilmės. Jų šiandien pastebėta daugiau nnei bet kada.

Kitas klausimas, kaip tokius regėjimus interpretuosime: čia, viena vertus, laikomasi radikalios nuostatos, pagal kurią visi jie suvedami į klaidingai interpretuotus natūralius fenomenus, kaip kad supainiojimai su žvaigždėmis ir planetomis, oro balionai, meteoritai, neįprasti meteorologiniai reiškiniai arba nežinomi lėktuvų tipai. (Ypač pamėgtas tokių supainiojimų objektas yra Venera, be to, įspūdingai kaip „ugnies kamuoliai“ sudegantys meteoritai, aukštai skrendantys tyrimų balionai arba žibintų atspindžiai).

Kas apie panašias natūralias ar žmogaus sukeltas priežastis nėra pakankamai informuotas, o juo labiau apie ttariamus ateivius ir jų erdvėlaivius, tas matydamas tokius objektus gali pagalvoti visai ką kita: „Neįprasta perspektyva, tamsus nakties dangus ir, nepamirština, išgąstis dėl to, kas vyksta, gali bet kurį objektą paversti (ateivių valdomu) UFO, ne mažiau dėl to, kad iš įįvairių Holivudo juostų kiekvienas tiksliai žino, kaip atrodo UFO ir nesąmoningai stebimą objektą išaiškina esant ‘skraidančia lėkšte’ panašiai kaip ‘Žvaigždžių karuose’“[3]. Niekas rimtai neginčija, kad tokių supainiojimų esama. Todėl atrodo suprantama, kad skeptikai visus UFO pastebėjimus suveda į tokius klaidingus aiškinimus – nors ir sutikdami, kad ne visiems atvejams turi įtikinamų paaiškinimų.

Bet lygiai dogmatiška yra kita nuostata, kai visus šiuos pastebėjimus aiškina kaip nežemiškų būtybių, ateivių – ar kaip juos bevadintum – apsilankymo įrodymą ir dažnai nesileidžia įtikinami kad ir įtikinamais įrodymais, jog yra priešingai. Tuo tarpu santykinai maža yra grupė tų, kurie tikrai stengiasi nagrinėti „UFO ir ateivių“ temą be išankstinio nusistatymo. Nors šių dėka dauguma UFO pavirsta į IFO, taigi į „Identified Flying Objects“: „Gerai, jei iš 220 pranešimų apie UFO išlieka vienas patvirtinimas, kuris bent ne taip lengvai paaiškinamas“[4]. Tai reiškia, kad vis dėlto lieka vienas „tikras“ UFO, kuriame galima spėti esant nežemiškas būtybes ir spekuliuoti šia tema.

Įvairi motyvacija užsiimti šiais dalykais ir iš šio užsiėmimo susidarantis ateivių vaizdas yra glaudžiai susiję: kai, pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkas ir autorius Carlas Saganas bando mokslo ir statistikos metodais įvertinti, kiek planetų, kur gyventų protingos būtybės, gali būti netoli mūsų ir kaip svetimos civilizacijos gali išplisti už galaktikos ribų, ttai nenuostabu, kad ateiviai jo romane pasirodo esą technologiškai pranašesni, be to, kaip geranoriai bei santūrūs mokytojai.

Kai (irgi amerikiečių) ekspilotas Gene’as Roddenberry sukuria savo seniai tapusią legendine TV seriją „Star Trek“ („Žvaigždžių kelias“), tai visai logiška, kad jam visatos tyrimas tampa dideliu nuotykiu su šūkiu „drąsiai eiti ten, kur dar nėra buvęs nė vienas žmogus“.

Kai toks žmogus kaip Stevenas Spielbergas kuria filmus apie nežemiškas būtybes, aišku, jog juose turi pasirodyti ateiviai, kurie su taikiais ketinimais nusileidžia ant žemės, kad sueitų į kontaktą su panašiai nusiteikusiais „žemiečiais“ („Close Encounters of the Third Kind“ – „Artimi trečiosios kategorijos susitikimai“, „E. T.“ – „Ateivis“).

Kai sektos įkūrėjas kaip L. Ronas Hubbardas (kuris prieš įkurdamas scientologiją kūrė ir mokslinės fantastikos romanus) postuluoja nežemiškų būtybių egzistavimą, visai nebenuostabu, kad šios pasireiškia kaip dvasiškai pranašesnės savo dabartinio „žemiško“ kalbėtojo pranešimų skelbėjos.

Kai praėjusio šimtmečio imperialistas kaip Cecilas Rhodesas mąstė apie nežemiškas karalystes, nesunku numatyti, kokios idėjos jam ateidavo į galvą: „Ekspansija yra viskas: jei galėčiau, aneksuočiau planetas“[5].

Tiesa, šiandien daug labiau paplitęs būgštavimas, kad gali atsitikti kaip tik priešingai, – kad kokios nors nežemiškos būtybės gali mėginti užkariauti žemę.

UFO kaip grėsmė

Sensacingiausiai pastaraisiais metais kine toks „pasaulių karas“ vyksta Rolando Emmericho filme „Nepriklausomybės diena“, kkur agresyvūs ateiviai atvira prievarta (žinoma, tuščiai) mėgina pasisavinti žemę. Tačiau šio filmo scenarijus daugeliu atvejų netipiškas, bent Jungtinėms Valstijoms (tai galėjo priklausyti ir nuo vokiškos režisieriaus kilmės): ateiviai puola žemę atvirai; jų erdvėlaiviai yra akivaizdūs visiems. Be to, vyriausybė kovoje su ateiviais parodo gerą pavyzdį, net pats JAV prezidentas lipa į kovinį lėktuvą.

Daug tipiškesnis JAV yra scenarijus „Invasion of the Body Snatchers“ („Kūnų grobikų įsiveržimas“), kurio medžiaga nuo šeštojo dešimtmečio, be abejo, neatsitiktinai nufilmuota jau triskart: ant žemės pasirodo panašūs į kiaušinius kokonai, iš kurių „išsiritę“ ateiviai perima žmonių pavidalą, o paskui ir vaidmenį; taip jie, aplinkiniam pasauliui neatpažįstami kaip ateiviai, ir dirba tam, kad išplistų po visą žemę. Vėliau jiems padeda ir pati valdžia.

Nors ir tai yra paranojinis UFO baimės pasireiškimas, bet šitoks įtariamas slapukavimas yra itin būdingas: sąmokslas, ar jis vyktų tarp ateivių ir jų žemiškų parankinių, ar tik vyriausybės viduje, būtų ir suprantamas paaiškinimas tam, kodėl įtariamas nežemiškų būtybių dalyvavimas iki šiol netapęs akivaizdus visiems. (Dabar tokias mintis apdoroja ir platina pirmiausia TV serialas „X failai“).

Sąmokslai

Tačiau palyginti plačių, tariamai pasauliui gresiančių sąmokslų „teorijos“ ir baimė turi ne vieno amžiaus trukmės tradiciją: pirmosios tokios rūšies teorijos radosi Naujųjų amžių pradžioje, kai eretikus persekiojo inkvizicija, o pplačias Europos dalis buvo apėmusi raganų manija; vėlesniais laikais mėgstamiausias sąmokslų teoretikų taikinys buvo žydai ir masonai.

Su visai panašiais pagrindiniais bruožais sąmokslų manija sugrįžo šaltojo karo laikais: kai JAV viešpatavo komunistų baimė, kurią sukėlė ir puoselėjo senatorius Josephas McCarthy ir panašūs, Rytų bloke buvo medžiojami imperializmo ir kapitalizmo, jei ne fašizmo, agentai, nors abiem atvejais tikrasis pavojus toli gražu neprilygo įsivaizduotam.

Kodėl įtartos būtent minėtos grupės? Jos sudarė uždarus vienetus, kurie iš dalies patys (masonai) bent laikinai buvo pasitraukę iš visuomenės, iš dalies (žydai) buvo iš jos pašalinti, taigi pašaliečiams buvo neprieinami ir dėl to nesuprantami; dėl šių priežasčių jiems buvo galima priskirti beveik viską: „Pavyzdys, pagal kurį krikščionybė sukrikščioninimo metu senąsias, pagoniškas religijas tapatino su Šėtono kultu ir velnio darbu, pasikartojo naujų socialinių, religinių ir politinių to meto judėjimų atžvilgiu“[6].

Ir kodėl tai labiau vyko visiškai apibrėžtose epochose? Naujųjų amžių pradžioje daugelis žmonių per katastrofas (marus, karus) ir Bažnyčios moralinį sugedimą prarado ryšį su krikščionybe; šiandien žmonių tikėjimas mokslu ir technika susvyravo. Rezultatai kaskart panašūs: „Lengvatikystė perėmė tikėjimo užduotį; fanatizmas galėjo vadovauti įkvėpimo kalbai, o atsitiktinumo arba prasimanymo padariniai buvo priskiriami antgamtinėms priežastims.“[7] (Tiesa, taip Edwardas Gibbonas dar prieš 200 metų rašė apie Romos imperijos galą: dar viena

krizių ir katastrofų epocha su panašiais kaip anksčiau minėti padariniais).

Tokie pavyzdžiai liudija, kad sąmokslų manija daugiausia išėjo iš vyriausybių ir didžia dalimi, be abejo, buvo sumanyta ir kaip drausminimo priemonė. Šiandien tai yra kaip tik tos vyriausybės, kurios įtariamos sąmokslu prieš savus piliečius. Panašių sąmokslo „teorijų“ patrauklumas visų pirma yra tas, kad jos siūlo paprastus tiesioginius atsakymus į sudėtingus klausimus, be to, ir paprastus savų problemų paaiškinimus: „Peršasi mąstymo šablonai, kurie susieja iš pažiūros nesusijusius dalykus. Ir staiga žmogui ppaaiškėja: jis nėra pats kaltas dėl savo likimo ar asmeninės krizės – ne, nelaimė yra nulemta iš pašalio. Korumpuoti politikai, kurie dirba tik savo piniginei, sumeistravo valdžios kartelį. Policija veikia kaip šių galių parankiniai.“[8]

Kaip įprasta, šitokios ir panašios mintys visų pirma platinamos grupuočių, esančių politinio spektro pakraščiuose. Pirmiausia pasiliekant gimtojoje ufologijos žemėje – JAV: „Kolektyvinė amerikiečių psichė vis labiau priešinasi savai vyriausybei ir bet kokiam autoritetui, ir paskutinį amžiaus dešimtmetį niekas negali Amerikos piliečiui nurodyti, kuo jis turi tikėti“[9]. „„Federalinė vyriausybė, visų pirma radikalūs dešinieji sluoksniai, yra žydų, komunistų ar net nežemiečių įtakoje“[10]. Pavojingiausi elementai tarp šių ekstremistų, ko gero, yra vadinamosios milicijos, paramilitaristiškai organizuotos grupės, kurioms priklausė ir Oklahomos pasikėsintojai, kai 1995 m. susprogdintas vyriausybinis pastatas nusinešė 167 žžmonių aukas. Be to, yra nemaža ekstremistinių vienišių kaip vadinamasis „Unabomberis“, kuris siuntinėjo paketus su bombomis, o kartu ir traktatus.

Tuo tarpu tie, kurie vyriausybę „tik“ publicistiškai įtarinėja sąmokslais ir nuslėpimais, gali atrodyti beveik nekenksmingi. Tačiau kaip tik jie gali būti idėjų davėjai, dažniausiai jie to ir nori.

(Tariami) sąmokslininkai

Vyriausybės – JAV, o anksčiau dar didesniu mastu buvusios Sovietų Sąjungos – tiesiog skatino minėtas sąmokslo teorijas savo slapukavimu, atsisakydamos galimo paaiškinimo, nes taip galėjo atsiskleisti valstybinės paslaptys. „Šie faktai, be abejo, pakurstė gandų virtuvę ir smarkiai prisidėjo prie pašalinių netikrumo padidinimo, ir šie už slapukavimo įtarinėjo esant tamsias ‘išrinktųjų ratų’ intrigas. Tuo galima puikiai paspekuliuoti; ir gausėjančius rimtus kritikus galima lengvai išeliminuoti nurodant, kad jie patys yra šios valstybinės mafijos dalis“[11]. JJAV kariškiai neįtikėtinais paaiškinimais nesąmoningai ar net sąmoningai dar paskatino UFO maniją: „Dar 1956 m., kaip įrodo dabar tapusi žinoma CŽV slaptoji studija, Air Force (Ginkluotųjų oro pajėgų) specialistai žinojo, kad 96 proc. visų tariamų UFO pastebėjimų iš tiesų buvo bandomieji ir koviniai jų pačių dangaus žvalgų skrydžiai“. Tačiau užuot teisingai informavę Amerikos gyventojus, kaip teigia studija, visuomenę apgavo. Mįslingų pasirodymų atveju, kaip oficialiai teigia Air Force, buvo kalbama apie „natūralius reiškinius kaip kad ledo kristalų susidarymas arba temperatūrų pasikeitimas ddideliame aukštyje“.[12] Taigi svarbiausia – savos paslaptys liko slaptos!

Projektas „Bluebook“

Žinoma, ir kariškiai norėjo tiksliai žinoti, kas slepiasi už UFO pastebėjimų, kurių nebuvo galima paaiškinti savaime, todėl jie savo ruožtu irgi tyrinėjo tokius reiškinius. Šeštame ir septintame dešimtmečiuose tai visų pirma vyko projekto Bluebook („Mėlynoji knyga“) rėmuose. Savaime suprantama, šių tyrinėjimų išdavos iš pradžių buvo slepiamos; savaime suprantama, tai vedė prie to, kad apie projekto turinį tarp ufologų įsivyravo gandai. Bet mokslininkai, kurie vėliau gavo žvilgtelėti į šio projekto bylas, nusivylė: „Tai, kas buvo tose bylose, nedaug tebuvo verta. Netvarkingi Bluebook tyrimai mokslo atžvilgiu vaidino tik menką vaidmenį, bet už tai jie tarnavo svarbiam biurokratiniam tikslui – įtikinti didžiąją dalį visuomenės tuo, kad Air Force atliko savo tarnybą ir kad pranešimai apie UFO yra netikri“[13]. Harry Ruppe’as, kuris kaip ir Carlas Saganas kurį laiką dirbo prie Bluebook, sprendė dar greičiau: „Nuliniai rezultatai! Vėliau projektas buvo nutrauktas, nes karinės oro pajėgos nerado jokių įrodymų, kad tikrai egzistuoja vadinamieji UFO“[14].

Ir vis dėlto: „Iki šiandien įsitikinę ufologai JAV vyriausybei prikaišioja, kad ši slepianti ‘tikruosius’ Bluebook projekto rezultatus. Iš tiesų visi dokumentai nuo 1976 m. laikomi visiems prieinami ir juos galima peržiūrėti Vašingtono nacionalinėje bibliotekoje“[15].

Bet šis leidimas naudotis, „žinoma, nepašalina galimybės, kad kur nnors kitur vyko kitas UFO tyrimas“[16], kur tikrai gerai žinoma UFO prigimtis. Ufologų dėmesys specialiai telkiamas į tai, kas per 50 metų vyko vienoje atkampioje JAV vietovėje.

Rosvelas

Garsiausias, tariamai JAV vyriausybės užglaistytas atvejis, susijęs su nežemiečiais, be abejo, yra tas, kurį paprastai vadina pagal karinių oro pajėgų atramos punktą Naujojoje Meksikoje, – Rosvelą. Pranešimai apie tai, kas ten vykę tuoj po Antrojo pasaulinio karo, taigi visai netoli pačios UFO eros pradžios, tam tikrais atžvilgiais charakteringi panašių įvykių aprašymams.

Tai prasideda nuo laiko pateikimo tikslumo, kuris perša mintį, kad toks tikslus pateikimas tikrai negali būti neteisingas: 1947 m. liepos 2 d. apie 21.50 val. „pastebėtas milžiniškas spindintis objektas, kuris didžiuliu greičiu skriejęs virš tos vietos“[17] ir kuris netoliese nuo stipraus sprogimo sudužęs. Kitą rytą vietinis fermeris aptiko plačiai pasklidusius jam nežinomos, plonos, lanksčios, bet atsparios medžiagos su keistomis žymėmis likučius.

Liepos 8 d. vietinis laikraštis ir Londono „Times“ praneša, kad „atraminio punkto kariškiai oficialiai paskelbę, jog gausūs gandai dėl ‘skraidančių lėkščių’ vakar pasitvirtinę po to, kai 8-os eskadrilės 509-os bombonešio eskadros žinių tarnybai Rosvelo atraminiame punkte į rankas pateko disko pavidalo objektas“[18].

Bet turbūt dėl sukelto sąmyšio kitą dieną vadovaujantis generolas pareiškė, kad nukritęs objektas tebuvęs orų stebėjimo balionas.

Liepos 10 dd. FTB paskelbė memorandumą, kuriame J. Edgaras Hooveris, pats FTB vadovas, rekomendavo savo biuro pagalbą, jei reiktų išgabenti lėkštę. Rugsėjo 27 d. vis dėlto jis liepė „visą tyrimo veiklą dėl pranešimų apie skraidančias lėkštes nutraukti“[19].

Po metų Air Force slaptosios tarnybos vadas (!) savo pavaldinių raštiškai teiravosi, apie ką būtent kalbama UFO atveju, bet jam atsakyta, kad „Air Force pajėgose. kaip ir visur niekas nenutuokia, kas tai yra“[20]

Tai, žinoma, garsiai nebuvo sakoma, ir slapukavimas bei kompetencijos painiava JAV armijoje bei tarp jos ir įvairių slaptųjų tarnybų galėjo šiek tiek prisidėti prie dalykinės ir informacinės sumaišties, kaip ir faktas, kad kai kurie išdaigininkai savo pačių pasidirbtais UFO daug kartų sukėlė netikrą aliarmą.

Vis dėlto, o gal ir dėl to net kelerius metus apie tą įvykį buvo tylu. Tik 1978 m., taigi praėjus daugiau kaip 30 m. po tariamo kritimo, ufologas Stantonas Friedmanas vėl užsiėmė tuo reikalu. Jis netikėjo oficialia orų baliono versija, ir kadangi jam nebuvo leista peržiūrėti su tuo susijusių dokumentų, o prie to kaip nors prisidėjusieji ir pareiškę norą su juo kalbėtis irgi nežinojo nieko tikro, jam kilo įtarimas, jog čia kas nors slepiama. Kadangi ten, atrodė, dalyvavo karinis dalinys, kuris atsakė už amerikiečių erdvės objektų arba nežinomos

kilmės objektų slėpimą, Friedmanui kilo įtarimas, kad JAV armija prie Rosvelo tikrai paslėpė nukritusį UFO, kuris dabar slepiamas kokiame nors kariniame atramos punkte. Netrūko ir liudytojų, kurie iš antrų ar trečių lūpų galėjo pranešti apie paslaptingus įvykius, kaip kad paslėptus ateivius. Nuo tol ši istorija vis pučiama; tame pačiame žurnale, iš kurio paimtos anksčiau minėtos antraštės („Magazin 2000“), buvo spekuliuojama apie tai, kaip nukritusių UFO technologija paveikusi ar dar paveiksianti mikroelektronikos raidą.

Kiti bandymai paaiškinti vargu ar turi kokių nors ššansų. 1994 m. JAV Air Force oficialiai pareiškė, kad 1947 m. nukritęs objektas iš tiesų buvęs naujos lengvos konstrukcijos slaptas šnipinėjimo balionas, kuriuo turėjo būti sekami atominiai sprogdinimai Sovietų Sąjungoje; visa tai turėjo slapyvardį „Project Mogul“. (Palydovų era, kaip žinoma, prasidėjo tik po 10 metų „Sputniku“). Šis mėginimas paaiškinti, žinoma, ufologų buvo priskirtas kategorijai „užmaskavimas ir sąmokslas“. Ir kitas pastarųjų metų Air Force tyrimų pranešimas, kuriame įvairūs paslaptingi stebėjimai buvo aiškinami supainiojimais ir neteisingais liudytojų išsiaiškinimais, vargu ar galėjo čia kką nors pakeisti. Tai pripažįsta ir pirmųjų Rosvelo reportažų autorius: „[Rosvelas] daugeliui tapo religija, o religija ištvers viską“[21] Prie šio aspekto mes dar grįšime.

UFO Rytuose kaip ir Vakaruose

Po Sovietų Sąjungos žlugimo iš jos buvusios teritorijos padažnėjo pranešimų apie pastebėtus UFO vveiksmus, o nuo to laiko ir kariškiai oficialiai pasisako apie kadaise buvusius slaptus dalykus. Generolas Ivanas Tretjakas, buvęs priešlėktuvinės apsaugos ginkluotųjų pajėgų vadas, komentavo taip: „Mūsų žmonės kartais pamato ką nors nepaprasta danguje, priešlėktuvinės apsaugos įrenginiai irgi priima nemaža signalų, kurie kol kas nesuprantami. Bet greta sraigtasparnių, lėktuvų, raketų, balionų priimam ir kitų objektų signalus: debesų, paukščių būrių, mažų balionų ir nepaprastų radijo signalų, net nepaprastas Saulės aktyvumas prasiskverbia kaip radaro vaizdai“[22].

Naujo atvirumo dėka galima, žinoma, išaiškinti ir ankstesnius ką tik minėtos rūšies nesusipratimus. Taip aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo nemaža pranešimų apie UFO iš šiaurinės SSRS dalies, kuriuos vėliau buvo galima aiškinti raketų startais iš tuomet slapto Plesetsko raketų centro.

Buvo ir analogas aprašytam Rosvelo atvejui: 1986 m. sausio 229 d. 19 val. 55 min. (vėl tikslumas!) į kalvą netoli Ramiojo vandenyno esančio miestelio Dalnegorsko rėžėsi rausvai oranžinis, regis, pusės pilno mėnulio dydžio rutulys. Liudytojų pasisakymai apie po to pasirodžiusią ugnį, daugkartį to objekto ir kitų UFO pakilimą ir nusileidimą privertė suklusti viso pasaulio ufologus. Vėliau ekspedicija, vadovaujama Valerijaus Dvužilnio, toje apylinkėje rado stiklu padengtą rutuliuką iš švino ir geležies. Regis, Dvužilnis iš to padarė išvadą, kad nukritęs objektas esąs nežemiškas zondas. Tiesa, tokie rutuliukai yra charakteringas palikimas atsitrenkus mmetalo turintiems asteroidams.

Tolesni bandymai paaiškinti

Visi racionalūs bandymai paaiškinti, kurie, kaip minėta, irgi ne visada sėkmingi, ko gero, mažai pakeis UFO mitą. Nes UFO pasakojimai seniai priklauso mūsų laikų sakmėms. Jiems galioja tai, kas galiojo ir ankstesnių amžių pasakojimams: „Legendinių pasakojimų branduolys daugeliu atvejų yra tai, kas negirdėta, nepaprasta ir mįslinga“[23]. Nors šiandieninėse sakmėse nebėra fėjų, milžinų, burtininkų, drakonų ir net legendinių didvyrių, bet „sakmė kaip įtikima, teisinga laikoma nutikusi istorija ir šiandieniniame pramoniniame besibaigiančio XX a. pasaulyje kaip ir anksčiau kasdieniniuose pasakojimuose vaidina svarbų vaidmenį“[24].

Tokių modernių sakmių klasika, pavyzdžiui, yra istorija apie miltelių dozę, kurią gauna atsiųstą iš užsienio kas nors iš vyresnių giminių: manant, jog valgomi, milteliai pavartojami kepant, verdant ar kaip prieskoniai. Vėliau pasirodo, jog tai buvo mirusio giminaičio pelenai. Tokiose istorijose dažnai per dešimtmečius galima atsekti šimtus pasakojimų, nerandant jų šaltinio; anksčiau pateiktas pavyzdys įvairiomis versijomis mažiausiai keturiasdešimt metų plinta po Ameriką, Vakarų ir Rytų Europą. „Ypač krito į akis tai, kad šios rūšies pasakojimai, regis, plinta beveik bangomis. Vis dėlto kiekvienu atskiru atveju pasakotojas tvirtino, kad ta siaubo istorija neseniai tikrai nutikusi jo pažįstamų ar draugų rate“[25].

Ar šiai kategorijai priklauso ir pranešimai apie ateivių vykdomus „žemiečių“ pagrobimus, kurie padažnėjo per pastaruosius dvidešimt metų? Nors ččia pasakotojas tvirtina, jog tai nutikę jiems patiems, o ne pažįstamiems, bet ir šiuo atveju galima rasti pirmtakus: daugelis autorių nurodo stulbinančius panašumus tarp pranešimų apie ateivių erdvėlaivių įvykdytus pagrobimus ir ankstesnius pasakojimus apie fėjų ar panašių mitinių būtybių padarytus pagrobimus. Kaip ir kitoms sakmėms, taip ir pirmajai pasakojimų rūšiai galioja štai kas: „Visos istorijos vyksta pagal tą pačią schemą. Liudytojai pamato UFO, praranda sąmonę, tik po kelių valandų atsipeikėja ir nieko negali prisiminti. Keisti sapnai ir tikrumo jausmas, kad tuo laiku jiems kažkas turėjo atsitikti, juos dažnai paskatina apsilankyti pas psichiatrą, kuris juos hipnoze grąžina į ‘prarastą laiką’. Jie prisimena buvę mažų humanoidinių būtybių paimti į erdvėlaivį, kur jie dažniausiai tyrinėjami ant ‘operacinio stalo’“[26]. Kai kada šiame kontekste kalbama ir apie tai, kad tuomet atliekamas ateivių ir žmonių kryžminimas, kurio dėka turi būti perimtas viešpatavimas žemei, ir taip mes atsidurtume prie anksčiau aptartų sąmokslo teorijų. Vis dėlto tokie eksperimentai vėl primena spėliojimus (iš viduramžių ir pirmiausia iš raganų persekiojimo laikų) apie nešvankias įvairių demonų pinkles. Etnografo arba mitų tyrinėtojo išvada panaši: „Nors mokslas išvarė iš mūsų tikėjimo šmėklas ir raganas, bet lygiai taip greitai jis plyšius užpildė nežemiečiais, kurie atlieka tas pačias funkcijas. Naujas yra tik išorinis nežemiečių apipavidalinimas. VVisos baimės ir psichologinės dramos užsiimant su jais, regis, greitai rado naują buveinę, ir viskas naktinių triukšmų pasakų viešpatijoje vėl eina savo normalia eiga[27]. „Sekuliarizuotoje visuomenėje vizionieriška patirtis turi pasirodyti techninės sakmės drabužiais“[28]. Carlas Gustavas Jungas UFO pastebėjimų priežasčių ieškojo būtent žmogaus psichėje. Ufologija sugeba numalšinti ir religinius poreikius: „UFO tikintieji čia randa vožtuvą nebažnytiškai organizuotam tikėjimui. Nepaprastai stiprus susižavėjimas remiasi pseudoreliginiu antstatu, kurį tuo tarpu išpūtė ufologija. Nuo to laiko, kai Švietimas atmetė visus Dievo įvaizdžius, žmogus bando kitus paaiškinimo būdus, kad padarytų savo istoriją suprantamą sau“[29]. Bet ir atvirkščiai – Biblijos pranešimai saviškai interpretuojami ufologų!

Reziumė

Minėti bandymai paaiškinti gamtamoksliniu, psichologiniu, socialiniu ar teologiniu požiūriu, žinoma, negali visų įtikinti. Nors nė vienas skaitytojas pats nė karto nebuvo pagrobtas UFO arba net jo nematė, tokios istorijos apie nežemiškos kilmės erdvėlaivius ir būtybes vis tiek plinta po visą pasaulį: per faktinius minėtos rūšies pranešimus apie kontaktus viena ar kita forma gausiuose, šią sritį „dengiančiuose“ žurnaluose ir knygose, bet pirmiausia minėtais kino filmais ir televizijos serijomis kaip „X failai“. Kas dar galėtų čia būti nešališkas, kai jis praneša apie UFO arba ateivius, nekalbant jau apie tai, kad jis juos sutikęs? Ir Timo Burtono keistoje komedijoje „Marsas atakuoja!“ („Mars Attacks!“) žmonėms tai nepavyksta, bet

jei ant žemės tikrai bastosi kokie nors ateiviai, jie anaiptol nereaguoja taip agresyviai kaip šiame filme. Priešingai, jie elgiasi labai padoriai; taip padoriai, kad ufologams iki šiol nepateikė tokio savo egzistavimo įrodymo, kurį pripažintų ir skeptikai.

Iš esmės ne ateivių egzistavimas yra moksliniais kriterijais nagrinėtina teorija, bet jų neegzistavimas: nes tik šią, kaip, pasak Karlo Popperio, būdinga mokslinėms teorijoms, galima vienu kontrpavyzdžiu atmesti (taigi, pavyzdžiui, visiems akivaizdžiu ateivių pasirodymu), bet niekad tikrai įrodyti.

Bet kol toks kontrpavyzdys nepateiktas, nepaisant UFO nnetikinčiųjų skepsio ir pajuokos, taip pat ufologų uolumo ir euforijos, kiekvienam stebėtojui lieka spręsti pačiam, kuo jis nori laikyti jam nepažįstamą, iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamą reiškinį danguje, kaip jis į tai nori reaguoti. Čia galima pakartoti tik „rimto“, bet nešališko (iš anksto neigiamai nenusistačiusio) UFO aiškintojo patarimą: „Kai ir jūs netikėtai susidursite su jums nepaaiškinamos rūšies šviesos dariniu, nepasiduokite baimei ir panikai – mėgaukitės patyrimu. Jūs susidūrėte su neįprastu, iki šiol nesuvokiamu ir šitaip dar nevykusiu dalyku. Vis dėlto logiškas iir įmanomas paaiškinimas bus rastas; beje, pirmoji mintis ieškant sprendimo dažnai yra pati geriausia“[30].